- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-30
- Bylos Nr.
- e2A-46-777/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00892-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Atsakovas
- A. P.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės GelvoraSergel
- Kategorijos
- 2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės GelvoraSergel ieškinį atsakovei A. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė priteisti iš atsakovės 268,22 Eur skolą už neapmokėtas paslaugas, 67,09 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. 2017 m. rugpjūčio 28 d. pradinė kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tele2“ ir atsakovė sudarė judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartį Nr. 4.19 67809530 43706, pagal kurią atsakovei buvo suteiktos paslaugos pagal planą „Internetas neribotas su 6 mėnesių akcija už 17,90 Eur“ 24 mėnesių terminui, o atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas atsiskaityti sutartyje nurodyta tvarka ir terminais. Atsakovė sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir pradiniam kreditoriui įsiskolino 268,22 Eur už suteiktas interneto paslaugas bei įsigytą ryšio įrangą HUAWEI B525S-23A.
2.2. Pradinė kreditorė UAB „Tele2“ 2019 m. lapkričio 21 d. skolų portfelio pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. SP2019/11-01 atlygintinai perleido ieškovei UAB GelvoraSergel (sutarties sudarymo metu UAB Sergel) reikalavimo teisę į atsakovės skolą. Apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovė 2019 m. gruodžio 6 d. buvo informuota rašytiniu pranešimu, kuriuo ieškovė pranešė apie susidariusį įsiskolinimą ir ragino nurodytas sumas sumokėti, tačiau atsakovė prievolės neįvykdė ir liko ieškovei skolinga 268,22 Eur skolos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. liepos 30 d. sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės 268,22 Eur skolą, 67,09 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. balandžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 22 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Nurodė, jog pagal sutarties specialiąsias sąlygas paslaugų teikimo minimalus laikotarpis yra 24 mėn. Teismo vertinimu, atsakovė šių aplinkybių negalėjo nesuprasti. Taip pat pažymėjo, jog atsakovė negalėjo nesuprasti, kad ji nėra pradinei kreditorei grąžinusi įrangos, kurios vertė 149 Eur, kurios buvimo pas atsakovę faktas įrodo ieškovės nurodytas aplinkybes, kad atsakovė paslaugomis naudojosi. Padarė išvadą, kad paslaugų gavėja – atsakovė po to, kai nurodo, jog paslaugos buvo nekokybiškos, į pradinį kreditorių nesikreipė, byloje tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nėra. Atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovė turėjo pranešti pradiniam kreditoriui, kad paslaugos nekokybiškos, jog neketinama naudotis paslaugomis, tačiau įrangą privalėjo grąžinti. Konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad jai buvo apribota galimybė sutartį nutraukti ir įrangą grąžinti.
4.2. Nurodė, kad atsakovė sutartį sudarė 2017 m. rugpjūčio 28 d. – prieš mokslo metus. Sutartį sudarė dėl to, kad jos dukra išvyksta studijuoti į kitą miestą ir jai bus reikalingas mobilusis internetas. Tai, kad dukra pakeitė nuomonę ir po kelių studijų dienų nusprendė studijų netęsti bei grįžo namo, savaime nėra pagrindas atsakovei nevykdyti sudarytos sutarties. Pažymėjo, jog nors motyvas, dėl kurio atsakovė sudarė sutartį, išnyko, atsakovės tai nuo sutarties vykdymo neatleidžia. Taip pat teismas akcentavo, kad byloje, be atsakovės paaiškinimo, nėra jokių kitų duomenų, jog paslaugos atsakovei nebuvo teikiamos, kad jos buvo teikiamos nekokybiškai, kad atsakovė siekė nutraukti sutartį. Byloje nėra atsakovės kreipimosi į pradinį kreditorių prašant nutraukti sutartį. Nuomojamos įrangos atsinešimas į teismo posėdį ir samprotavimai, kad sutartis yra nutraukta, teismo vertinimu, nėra tinkamas atsakovės teisių realizavimas, kuris teismine tvarka yra ginamas.
4.3. Teismas vertino, kad atsakovė ne pirmą kartą sudaro atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, šią aplinkybę atsakovė patvirtino teismo posėdžio metu, todėl teismas padarė išvadą, kad, vadovaudamasi savo turimomis žiniomis apie terminuotąsias ir neterminuotąsias sutartis, jų galiojimą, atsakovė turėjo suprasti, kad, negrąžindama įrangos, rodo savo valią sutartį vykdyti. Atkreipė dėmesį į tai, kad sutartis jau yra pasibaigusi 2020 m., tačiau ginčo įrangą atsakovė vis dar turi, o tai yra vienas iš faktų, kad šalys vykdė sutartį sutartyje nurodytomis sąlygomis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. liepos 30 d. sprendimą, kuriuo iš atsakovės buvo priteista skola.
6.1. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, nurodydamas, kad iš viso nebuvo mokėta už paslaugas. Teigia, kad už paslaugas buvo mokėta 6 mėnesius, nors paslaugomis nebuvo naudojamasi.
6.2. Pažymėjo, kad 2017 m. rugsėjo 1 d. tiek interneto paslauga, tiek gauta įranga atsakovei tapo nebereikalingos, todėl, siekdama nutraukti sutartį, 2017 m. rugsėjo 4 d. atsakovė atvyko į UAB „Tele2“ saloną, tačiau UAB „Tele2“ atstovė to padaryti neleido. Mano, kad teismas nereikalavo įrodymų, patvirtinančių, kad įranga buvo naudojama, o teismo išvados dėl įrangos naudojimo paremtos spėlionėmis.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo netenkinti atsakovės apeliacinio skundo ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad paslaugų teikimo sutartis Nr. 4.19 67809530 43706 buvo pasirašyta 24 mėn. terminui, todėl atsakovei, norint nutraukti sutartį anksčiau termino, reikėjo sumokėti likusią skolos sumą už įsigytą įrangą. Kadangi atsakovė nepateikė prašymo dėl sutarties nutraukimo, todėl UAB „Tele2“ nutraukė paslaugų teikimo sutartį dėl susidariusios skolos ir paprašė sumokėti skolą už suteiktas paslaugas ir likusią neapmokėtą sumą už įsigytą įrangą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
9. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).
10. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas dėl skolos bei palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. pradinė kreditorė UAB „Tele2“ ir atsakovė sudarė judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartį Nr. 4.19 67809530 43706, pagal kurią UAB „Tele2“ įsipareigojo suteikti interneto ryšio paslaugas ir perdavė atsakovei mobiliojo ryšio įrangą HUAWEI B525S-23A, kurios vertė sutarties sudarymo metu 149 Eur, o atsakovė įsipareigojo 24 mėnesius naudotis teikiamomis paslaugomis ir už jas mokėti: 6 mėnesius po 17,90 Eur, mokant ir mėnesinį mokestį už ryšio įrangą. Taip pat nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Tele2“ 2018 m. spalio 31 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija M, Nr. 17125348211, atsakovei, 268,22 Eur sumos, kurią sudarė 124,31 Eur suma už „Tele2“ paslaugas (mėnesinis plano mokestis, įmoka už įgytą įrangą ir suteikta nuolaida įrangai) ir apskaičiuota 143,91 Eur skola už praėjusį mėnesį. Sąskaita faktūra turėjo būti apmokėta iki 2018 m. lapkričio 30 d. Pradinio kreditoriaus reikalavimo teises į 268,22 Eur sumą pagal 2019 m. lapkričio 21 d. skolų portfelio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SP2019/11-01 ir 2019 m. gruodžio 2 d. perduodamų gautinų sumų sąrašą perėmė ieškovė. Atsakovė apie teisių perleidimą informuota 2019 m. gruodžio 6 d. pranešimu.
13. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apeliacinio skundo turinį ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažymi, jog byloje nėra ginčo, kad atsakovė sudarė su pradiniu kreditoriumi judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartį ir įgijo mobiliojo ryšio įrangą. Apeliaciniu skundu atsakovė iš esmės teigia, kad skolos grąžinti neprivalo, kadangi netrukus po sutarties sudarymo ryšio paslaugos atsakovei tapo nebereikalingos ir ji šiomis paslaugomis nesinaudojo. Taip pat, atsakovės teigimu, iš pradinio kreditoriaus gauta įranga neveikė, todėl ji buvo atvykusi nutraukti sudarytos sutarties, tačiau pradinio kreditoriaus atstovė tai padaryti atsisakė. Apeliacinės instancijos teismas atsakovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, nustatytu laiku, pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Šalių pareiga sutartį vykdyti sąžiningai ir tinkamai įtvirtinta CK 6.200 straipsnio 1 dalyje. Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.205 straipsnis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis).
15. Paslaugų sutarties samprata įtvirtinta CK 6.716 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.
16. Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, jog tarp atsakovės bei pradinės kreditorės UAB „Tele2“ buvo sudaryta judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartis ir atsakovė įgijo mobiliojo ryšio įrangą. Nors atsakovė teigia, kad ryšio paslaugomis ji nesinaudojo, kadangi netrukus po sutarties sudarymo tokios paslaugos teikimas jai tapo nereikalingas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie atsakovės argumentai negali būti pripažinti pagrindu vienašališkai atsisakyti vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Akcentuotina, kad prievolės, kylančios iš sutarties, yra tęstinio pobūdžio, t. y. paslaugos teikiamos pagal sutartį tol, kol sutartis nėra nutraukta. Pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida. Taip pat pažymėtina, kad CK 6.720 straipsnio 3 dalis numato vartotojos pareigą mokėti už paslaugas. Ši pareiga turi būti vykdoma tol, kol galioja sutartis, todėl darytina išvada, kad atsakovė, sudariusi judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartį, privalėjo mokėti už teikiamas paslaugas, net jei šiomis paslaugomis ir nesinaudojo, kadangi jai šios paslaugos buvo teikiamos ir ji tokią galimybę turėjo.
17. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų nutraukusi ginčo ryšio paslaugų sutartį ar bent jau bandžiusi tai padaryti. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų bandžiusi kokiu nors būdu susisiekti su pradine kreditore ir būtų sprendusi sutarties nutraukimo klausimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad vien atsakovės deklaratyvūs teiginiai apie ketinimą nutraukti ryšio paslaugų teikimo sutartį nelaikytini pakankamais konstatuoti šalių tarpusavio įsipareigojimų pabaigą, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį.
18. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė 6 mėnesius mokėjo už teikiamas paslaugas, kadangi tokių atsakovės teiginių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (pirmiau nurodytas CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl bet kokios informacijos įrodomosios vertės nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktas). Šiuo atveju atsakovė, teigdama, kad vykdė mokėjimus pradiniam kreditoriui, į bylą privalėjo pateikti tokius teiginius patvirtinančius įrodymus (pvz., bankinių pavedimų kopijas, kvitus ar pan.), tačiau, šios savo pareigos neįvykdžiusi, privalo prisiimti iš to kylančias pasekmes.
Dėl procesinės bylos baigties
19. Įvertinęs visus apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai vertino įrodymus ir tinkamai kvalifikavo ginčą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.