Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-262-950/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-03-14
Bylos Nr.: e2A-262-950/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-07127-2022-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Gudynienė, Edita Šliumpienė, Tomas Ridikas
Ieškovas: K. K., A. J.
Atsakovas: A. J., R. Ž.
Trečiasis asmuo: A. K., Kauno
Advokatai: Vygaudas Molis

Civilinė byla Nr. e2A-262-950/2024Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07127-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.2.4.1.2; 2.1.2.4.1.3; 2.1.2.4.1.4; 2.1.2.6; 2.6.1.6.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Tomo Ridiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Editos Šliumpienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-28-1107/2023 pagal ieškovų K. K. ir A. J. patikslintą ieškinį atsakovams A. J. ir R. Ž. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisių gynimo, tretieji asmenys – A. K., Kauno m. 13-ojo notarų biuro notarė V. B. ir Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarė J. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai K. K. ir A. J. 2022 m. gegužės 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisų gynimo (reg. Nr. CBP-9194).

2. Ieškovai K. K. ir A. J. ieškinį patikslino 2022 m. lapkričio 21 d. pateiktu pareiškimu dėl ieškinio dalyko pakeitimo (reg. Nr. DOK-143135).

3. Patikslintu ieškiniu ieškovai K. K. ir A. J. prašė:

- pripažinti ieškovo A. J. ir atsakovės A. J. 2019 m. birželio 14 d. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. 2706 dėl vieno kambario buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), dovanojimo negaliojančia dėl jos tariamumo, prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat dėl ieškovo A. J. suklydimo ir dėl kreditorės (ieškovės) K. K. interesų pažeidimo actio Pauliana pagrindu, bei taikyti vienašalę restituciją;

- pripažinti pirkėjų – ieškovo A. J. bei L. J., mirusios (duomenys neskelbtini), ir pardavėjo – atsakovo R. Ž. 2000 m. vasario 18 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2380 dėl vieno kambario buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pardavimo negaliojančia dėl jos apsimestinumo ir taikyti taisykles, kurias šalys iš tikrųjų turėjo galvoje – pripažinti, kad šią sutartį sudarė ne pirkėjai – ieškovas A. J. su L. J., o pirkėja – ieškovė K. K., bei pripažinti jai (ieškovei K. K.) asmeninės nuosavybės teises į minėtą butą;

- priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

4. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad ieškovės K. K. (toliau – ir ieškovė arba apeliantė) tėvas – ieškovas A. J. (toliau – ir ieškovas), 2019 m. birželio 14 d. sudarytos dovanojimo sutarties Nr. 2706 (toliau – Dovanojimo sutartis) pagrindu padovanojo savo anūkei, ieškovės dukterėčiai – atsakovei A. J. (toliau – ir atsakovė) butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Tačiau šį Butą dar 2000 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2380 (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis) ieškovė K. K. savo lėšomis nusipirko iš atsakovo R. Ž.. Minėtoje Pirkimo–pardavimo sutartyje apsimestinai, kaip Buto pirkėjai, buvo nurodyti jos tėvai, t. y. ieškovas A. J. ir dabar jau mirusi jo sutuoktinė (ieškovės motina) L. J.. Ieškovė su savo tėvais buvo susitarusi, kad jie Bute galės gyventi arba jį išnuomoti bei gauti iš to pajamas, kadangi ieškovė išvažiavo nuolat gyventi į Vokietiją ir jai nekilnojamojo turto Lietuvoje registruoti nereikia. Buvo sutarta, kad Butas iš tiesų yra ieškovės, o tėvai juo naudosis iki gyvos galvos. Tai žinojo visi ieškovų artimieji. Tokiu būdu ieškovė rėmė savo paramos reikalingus senyvus tėvus, nes pastarieji gyveno vargingai, nuosavo būsto neturėjo. Tėvai, savo turėtą butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), buvo pardavę dar 1997 m. liepos 2 d., o visus gautus pinigus panaudoję savo sūnaus (ieškovės brolio; atsakovės tėvo) G. J. skoloms padengti. Tuo tarpu ieškovė turėjo pakankamai piniginių lėšų Butui įsigyti, nes 2000 m. vasario 2 d. buvo pardavusi kitą turėtą butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), už 84 000 Lt (24 328,08 Eur), todėl visą įsigyjamo Buto kainą (34 200 Lt (9 905 Eur)) ji grynais pinigais Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu sumokėjo pardavėjui R. Ž.. Po Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tėvai apsigyveno Bute, o ji išvyko gyventi į Vokietiją. L. J. mirė (duomenys neskelbtini). Po sutuoktinės mirties, ieškovės tėvas A. J. iš Buto išsikėlė gyventi pas savo sūnų G. J. ir jo dukrą (atsakovę) A. J., o Butą išnuomojo, norėdamas gauti papildomų pajamų prie pensijos. 2022 m. pavasarį ieškovė nutarė sutvarkyti Buto registraciją savo vardu ir apie tai pranešė ieškovui A. J., tačiau 2022 m. kovo 27 d. iš atsakovės A. J. jai atsiųstos SMS žinutės suprato, kad jos tėvas ginčo Dovanojimo sutartimi Butą perleido savo anūkei (atsakovei), nors pastaroji jokio santykio su Butu neturėjo ir neturi, jo nepirko, jame negyveno, juo niekada nesirūpino. Dovanojimo sutartį ieškovas A. J. su atsakove A. J. sudarė dėl esminio suklydimo, nes dėl savo amžiaus (tuo metu jam buvo (duomenys neskelbtini) metai) buvo pamiršęs, jog Butą pirko ieškovė, o jam ir jo sutuoktinei Butu tik leido naudotis iki mirties. Ieškovas pamiršo esmines Buto įsigijimo aplinkybes bei suklydo dėl nuosavybės teisės į jį egzistavimo. Nebūdamas Buto tikruoju savininku, ieškovas negalėjo jo perleisti atsakovei, kadangi pats neturėjo tokios teisės. Buto įsigijimo metu (t. y. 2000 m. vasario 18 d.) atsakovei buvo tik (duomenys neskelbtini) metai, todėl jai galimai nebuvo žinomos tikrosios Buto įsigijimo aplinkybės, ieškovės ir jos tėvų susitarimo sąlygos. Nežinodama šių aplinkybių, atsakovė galimai pasinaudojo garbaus amžiaus ieškovo A. J. sunkia sveikatos būkle, jo atminties sutrikimais. Ieškovės nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina ir įrodo, kad Pirkimo–pardavimo sutartis yra negaliojanti dėl apsimestinumo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnis), nes Butą realiai pirko ieškovė, o ne jos tėvai. Šalys, sudarydamos nurodytą sutartį, omenyje turėjo sąlygą, kad Buto pirkėja yra ieškovė K. K., o ne ieškovas A. J. su sutuoktine L. J., todėl Pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, ir taikant taisykles sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, jai turi būti pripažintos asmeninės nuosavybės teisės į Butą. Dovanojimo sutartis taip pat yra negaliojanti dėl esminio ieškovo A. J. suklydimo, laikant, jog jis yra tikrasis Buto savininkas ir gali sudaryti tokią sutartį. Dovanojimo sutartis taip pat pripažintina negaliojančia ir dėl to, kad ji prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes nebūdamas ginčo Buto tikruoju savininku, ieškovas negalėjo jo perleisti atsakovei, kadangi neturėjo tam teisės. Be to, ieškovės nuomone, Dovanojimo sutartis iš esmės pažeidžia jos (kaip nemokaus ieškovo A. J. kreditorės) interesus ir pripažintina negaliojančia CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, kadangi ieškovė savo lėšomis sumokėjusi už fiktyviai ieškovo vardu perkamą Butą, įgijo ir reikalavimo teisę į ieškovą. Ieškovė K. K. laiko, jog jokių ieškinio senaties terminų nėra praleidusi, nes apie savo teisių pažeidimą ji pirmą kartą sužinojo iš 2022 m. kovo 27 d. atsakovės jai atsiųstos SMS žinutės ir jau po vienuolikos dienų pradėjo ginti pažeistas savo teises teismine tvarka – 2024 m. balandžio 7 d. kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo.

Atsiliepimas

5. Atsakovė A. J. 2022 m. gruodžio 8 d. pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį (reg. Nr. DOK-143135) nurodė, kad su jame išdėstytais reikalavimais nesutinka. Pažymėjo, kad Pirkimo–pardavimo sutartis nėra apsimestinis sandoris, nes šalys nesiekė pridengti jokio kito sandorio, kurį sudarė kartu su anksčiau minėta Pirkimo–pardavimo sutartimi ar netrukus po to. Tai, kad ieškovai deklaratyviai nurodo, jog K. K. išvažiavo nuolat gyventi į Vokietiją ir jai jokio nekilnojamojo turto Lietuvoje registruoti nereikėjo, savaime nereiškia, kad dėl to Pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinė. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas ieškovės vardu nebūtų jai sukėlęs jokių neigiamų pasekmių, Butą ieškovė galėjo įgyti nuosavybės teise pati, o tėvams leisti jį valdyti bei juo naudotis, pavyzdžiui, uzufrukto teise. Ieškovas A. J. su sutuoktine L. J. turėjo kito turto, kurį pardavė, kas reiškia, jog jie patys turėjo pinigų, už kuriuos galėjo įgyti Butą. Teiginiai, jog ieškovas A. J. su sutuoktine savo lėšomis, gautomis už parduotą butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), dengė ieškovės brolio (atsakovės tėvo) G. J. skolas, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Ieškovė niekaip nepagrindė ir aplinkybės, kad pinigai, už kuriuos įgytas Butas, buvo jos, neva ji sumokėjo grynaisiais pinigais pardavėjui visą Buto kainą. Net jeigu ieškovė ir turėjo pinigų, tai nereiškia, kad ji juos sumokėjo už Butą. Jei ginčo Pirkimo–pardavimo sutartis iš tikrųjų buvo apsimestinis sandoris, ieškovė privalėjo kreiptis į teismą gerokai anksčiau nei po 19 metų. Ieškovės pasyvus elgesys rodo, kad nekilnojamojo turto Lietuvoje jai nereikėjo, o Butas buvo jos tėvų. Galimai po to, kai ieškovas butą padovanojo atsakovei, ieškovė supyko dėl to, kad jis liks ne A. J. vaikams, todėl sugalvojo ginčyti Pirkimo–pardavimo sutartį dėl jos apsimestinumo. Atsakovė laiko, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eiga ginčyti Pirkimo–pardavimo sutartį neabejotinai prasidėjo 2000 m. vasario 18 d., kuomet minėta sutartis buvo sudaryta. Ieškovė nesikreipė į teismą dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl jos apsimestinumo per 10 metų laikotarpį, todėl ieškovas A. J. galėjo laisvai sudaryti Dovanojimo sutartį, nes bet kuris asmuo po 19 metų būtų tikras, kad yra suėjusi ieškinio senatis ir jo subjektinės teisės teismine tvarka nebegalės būti nuginčytos. Pasisakydama dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atsakovė pažymėjo, kad ji yra teisėta Buto savininkė, todėl tik ji viena turi teisę ir spręsti, ką su juo daryti. Ieškovė, manipuliuodama senyvu tėvu, jo amžiumi bei atmintimi, mėgina įteigti A. J. tik jai vienai naudingus dalykus apie 1997–2000 m. įvykius, daro savo tėvui įtaką, kad jis persigalvotų ir mėgintų Butą susigrąžinti. Ieškovas A. J. ginčijamos Dovanojimo sutarties sudarymo metu buvo veiksnus, sandorį tvirtinusi notarė jam išaiškino pasirašomos Dovanojimo sutarties pasekmes, išsiaiškino tikrąją ieškovo valią, kas liudija, jog A. J., laisva valia ir viską puikiai suprasdamas, Butą padovanojo savo anūkei. Tai, kad ieškovė yra nepatenkinta, jog Butas buvo padovanotas atsakovei, nėra pagrindas naikinti Dovanojimo sutartį. Suklydimo sudarant Dovanojimo sandorį negalėjo būti, nes nuo Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo praėjo itin ilgas laikotarpis (19 m.), todėl bet kuris asmuo, praėjus tokiam laiko tarpui, būtų tikras, jog jis yra vienintelis Buto savininkas, galintis sudaryti dovanojimo ar kitokią sutartį. Ginčijama Dovanojimo sutartis nėra ir tariamas sandoris, nes atsirado tie padariniai kurių šalys norėjo (ieškovas neatlygintinai perleido Butą atsakovei; atsakovė dovaną priėmė), be to, ieškovas A. J. ir atsakovė A. J. visada siekė sudaryti būtent Dovanojimo sutartį. Dovanojimo sutartimi ieškovui palikta teisė neatlygintinai naudotis Butu iki gyvos galvos, yra atsakovės, kaip naujosios turto savininkės, apsisprendimo laisvė ir savaime nerodo sandorio tariamumo. Pažymėjo, kad ieškovai nenurodė ir neįrodė jokių jos veiksmų, kurie prieštarautų viešajai tvarkai ir gerai moralei. Priešingai, atsakovė visada gražiai elgėsi su ieškovu, jis kartu su ja jau ilgą laiką gyvena, ieškovu ji visapusiškai rūpinasi. Dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu atsakovė nurodė, jog ieškovė K. K. niekaip neįrodė, kad skolino ieškovui A. J. ir jo sutuoktinei pinigus Butui įsigyti ir dėl to tapo ieškovo A. J. kreditore. Jeigu atsakovė K. K. yra ieškovo A. J. kreditorė, tai reiškia, kad ginčo Pirkimo–pardavimo sutartis dėl Buto įsigijimo neabejotinai turėjo būti sudaryta būtent ieškovo ir jo sutuoktinės vardu. Tokiu atveju, susiklosčius paskolos teisiniams santykiams, ieškovė turėtų kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš ieškovo, o ne dėl sandorių (Pirkimo–pardavimo sutarties; Dovanojimo sutarties) pripažinimo negaliojančiais. Be to, ieškovei teigiant, kad Pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinė, nes Buto tikrasis pirkėjas yra ji, susidaro absurdiška ir nelogiška situacija, nes K. K. tuo pačiu metu negali būti ir tikroji Buto pirkėja, ir ieškovo A. J. kreditorė.

Šalies argumentai

6. Ieškovai 2023 m. sausio 27 d. pateikė prašymą (reg. Nr. DOK-11911), kuriuo prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą Pirkimo–pardavimo sutarčiai ginčyti. Pažymėjo, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė K. K. sužinojo 2022 m. kovo 27 d. gavusi atsakovės SMS žinutę. Iki nurodyto įvykio pagrindo ginčyti Pirkimo–pardavimo sutarties dėl jos ydingumo nebuvo, nes niekas netrukdė ieškovams (K. K. ir A. J.), kurie yra artimiausi giminaičiai (tėvas ir dukra), vykdyti tarpusavio susitarimą. Tik po to, kai paaiškėjo aplinkybės dėl Dovanojimo sutarties sudarymo, iškilo tiesioginė grėsmė ieškovės nuosavybei ir jos turtinėms teisėms, todėl tik tuomet atsirado būtinybė reikšti teisme ieškinį. Nežinojimas apie turimų teisių pažeidimą yra pagrindinė priežastis, dėl ko buvo praleistas ieškinio senaties terminas. Nemano, kad praleido ieškinio senaties terminą Dovanojimo sutarties ginčijimui, bet jeigu teismas būtų kitos nuomonės, prašė ir šį terminą atnaujinti.

Atsiliepimas

7. Trečiasis asmuo A. K. 2023 m. gegužės 16 d. pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį (reg. Nr. DOK-61606) nurodė, kad su ieškiniu sutinka, prašė jį tenkinti. Pažymėjo, kad Butas turėjo priklausyti jam ir ieškovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau nutarus nutraukti santuoką ir įvertinus tai, jog Butas buvo užrašytas ieškovės tėvų vardu, susitarė, jog jis Butą paliks ieškovei, o kai paaugs jų dukra, bus sutvarkyti Buto perrašymo dukrai dokumentai. Buvo netikėta, kai paaiškėjo aplinkybė, jog Butas yra padovanotas kitam asmeniui. Ieškovas A. J. taip galimai pasielgė dėl atminties stokos, senatvės ir didelio laiko tarpo praėjimo, pats susipainiojo, kam iš tikrųjų priklauso Butas.

8. Atsakovas R. Ž., taip pat tretieji asmenys – Kauno m. 13-ojo notarų biuro notarė V. B. ir Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarė J. R., atsiliepimų į patikslintą ieškovų ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Kauno apylinkės teismas 2023 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei A. J. iš ieškovų K. K. ir A. J. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

10. Spęsdamas dėl Dovanojimo sutarties, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai ją prašė pripažinti negaliojančia keturiais savarankiškais pagrindais: 1) dėl jos tariamumo; 2) dėl jos prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei; 3) dėl ieškovo A. J. suklydimo; 4) dėl kreditorės (ieškovės K. K.) interesų pažeidimo actio Pauliana pagrindu.

11. Teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatė jokių aplinkybių, jog tarp ieškovo A. J. ir atsakovės A. J. sudaryta Dovanojimo sutartis buvo tariamas sandoris, šalims iš tiesų neturint valios jį sudaryti. Ištyręs byloje pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, jog sudarius ginčijamą Dovanojimo sutartį, atsirado tokio sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, kurių sandorio šalys realiai ir siekė, t. y. ieškovas neatlygintinai perleido Butą atsakovei, o atsakovė tokią dovaną priėmė, po ko realiai įgijo visas teises bei pareigas į gautą Butą. Buvus būtent tokią valią dėl dovanojimo sandorio sudarymo patvirtino abi šalys teismo posėdžio metu. Aplinkybė, kad Dovanojimo sutartyje šalys susitarė, jog Butu toliau naudosis ieškovas A. J., nesudaro pagrindo ją pripažinti negaliojančia, kaip tariamą sandorį, kuriuo nebuvo siekiama sukurti realių dovanojimo sandorio teisinių padarinių. Teismo vertinimu, tikroji sandorio šalių valia, elgesio motyvai ir tikslai buvo sudaryti būtent dovanojimo sandorį, todėl pagrindo pripažinti Dovanojimo sutartį negaliojančia dėl jos tariamumo, teismas nenustatė.

12. Teismas nenustatė ir jokių aplinkybių, kurios liudytų, jog ginčijama Dovanojimo sutartis prieštarautų viešajai tvarkai ar gerai moralei. Jokių tikslų, priešingų viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti, sutarties šalys, sudarydamos Dovanojimo sutartį, neturėjo, todėl teismas sprendė, kad pripažinti ją negaliojančia dėl jos prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei taip pat nėra pagrindo.

13. Teismas nurodė, kad iš ieškovo paaiškinimų teismo posėdžio metu nenustatė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog ieškovas, sudarydamas ginčo Buto dovanojimo sandorį, būtų dėl ko nors suklydęs, ko pasėkoje Buto dovanojimas atsakovei būtų neatitikęs tikrosios A. J. valios, kadangi jis pats nurodė, jog buvo įsitikinęs, kad Butas jam priklauso nuosavybės teise, kol dukra K. K. nepasakė kitaip. Teiginius, kad ieškovas sudarė Dovanojimo sutartį suklydęs, manydamas, jog Butas priklauso jam nuosavybės teise, nors iš tiesų nepriklausė, teismo vertinimu, paneigia ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – Nekilnojamojo turto registro išrašai, kuriuose nuosavybės teisė į Butą buvo registruota ieškovo A. J. vardu; notaro patvirtinta Dovanojimo sutartis, kurioje notaras, prieš tvirtindamas tokį sandorį, patikrino Buto priklausymo ieškovui A. J. nuosavybės teise faktą; paties A. J. pareiškimai apie dovanojamo turto priklausymą jam nuosavybės teise, įrašyti Dovanojimo sutartyje. Todėl reikalavimą pripažinti Dovanojimo sutartį negaliojančia dėl ieškovo suklydimo teismas atmetė kaip neįrodytą.

14. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė ir būtinų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, kurioms esant, teismas turėtų pagrindą panaikinti Dovanojimo sutartį. Pati ieškovė K. K. teismo posėdžio metu teikdama paaiškinimus nenurodė, kokios jos, kaip kreditorės, teisės buvo pažeistos, kokį galiojantį kreditorinį reikalavimą ji turėjo ieškovo A. J. atžvilgiu. Ieškovė nepateikė byloje jokių įrodymų apie kokių nors piniginių lėšų skolinimą ieškovui A. J..

15. Spręsdamas dėl ginčijamos Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl jos apsimestinumo, pirmosios instancijos teismas konstatavo tai, kad apie tokį ginčo sandorį abu ieškovai (ieškovė K. K. ir ieškovas A. J.) žinojo nuo pat šio sandorio sudarymo momento – 2000 m. vasario 18 d. Ieškovai pripažino, kad ginčo turtas visada buvo registruotas ieškovo A. J. vardu ir tai buvo padaryta tikslingai. Taip pat ieškovė K. K. nurodė, jog galvojo apie minėto nekilnojamojo turto perrašymą savo vardu, tačiau faktiškai to nepadarė dėl ieškovo A. J. amžiaus, pasitikėjimo giminaičiais ir kitų priežasčių.

16. Teismas konstatavo, kad ieškovė, žinodama apie tai, jog ginčijama Pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, nuo pat jo sudarymo momento nepateisinamai ilgą laiką veikė pasyviai ir savo subjektinių teisių neįgyvendino net tada, kai buvo nutraukiama jos santuoka, taip pat tada, kai mirė jos motina L. J. ir buvo tvarkomi Buto paveldėjimo klausimai. Toks ieškovės K. K. elgesys, kai ji daugiau nei 22 metus nesikreipė į teismą dėl savo tariamai pažeistų teisių gynimo, neatitinka apdairaus ir rūpestingo asmens standarto.

17. Teismas priėmė išvadą, kad nesant objektyvių aplinkybių, pateisinančių ieškinio senaties termino praleidimą tokį ilgą laiko tarpą, kurias turėtų pagrindą pripažinti svarbiomis, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl teismas patikslinto ieškinio reikalavimą pripažinti Pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia dėl jos apsimestinumo, bei taikyti taisykles, kurias šalys iš tikrųjų turėjo omenyje – pripažinti, kad minėtą sutartį sudarė ne pirkėjai – A. J. su sutuoktine L. J., o pirkėja – ieškovė K. K., atmetė, kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.

18. Atmetęs reikalavimą dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas sprendė, kad yra atmestinas ir reikalavimas pripažinti ieškovei nuosavybės teises į ginčo Butą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Apeliaciniu skundu apeliantė (t. y. ieškovė K. K.) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti, taip pat priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas tiesiog „mechaniškai“ pritaikė ieškinio senatį ir visiškai nepasisakė dėl patikslinto ieškinio reikalavimų (Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl jos apsimestinumo ir asmeninės nuosavybės teisių į Butą pripažinimo) pagrįstumo nepritaikius ieškinio senaties. Ieškovė nuo 2000 m. vasario 18 d., kuomet buvo sudaryta ginčo Pirkimo–pardavimo sutartis, iki 2022 m. kovo 27 d., kuomet iš atsakovės gautos SMS žinutės sužinojo apie Buto dovanojimo sandorį, nemanė, jog Pirkimo–pardavimo sutartis kaip nors pažeidžia jos teises, todėl ieškovei iki 2022 m. kovo 27 d. nebuvo jokio poreikio kreiptis į teismą dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovė neįtarė, kad A. J. gali Butą padovanoti atsakovei, apie tokį savo poelgį jis jos neinformavo. Tik gavusi 2022 m. kovo 27 d. atsakovės parašytą SMS žinutę, ieškovė realiai suprato esant savo teisių pažeidimą.

19.2. Pažymėjo, kad nuo Dovanojimo sutarties sudarymo (t. y. nuo 2019 m. birželio 14 d.) bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas dar nepraėjo. Bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas praėjo tik nuo 2000 m. vasario 18 d., kuomet tarp pirkėjų ieškovo A. J. bei jo sutuoktinės L. J. ir pardavėjo atsakovo R. Ž. buvo sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartis. Reikalavimui dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia nei ieškovas, nei atsakovas ieškinio senaties taikyti neprašė.

19.3. Akcentavo, kad turi būti įvertinta aplinkybė, jog ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisių gynimo, pareiškė ir viena iš ginčo Pirkimo–pardavimo sutarties šalių – pirkėjas A. J.. Būtent jis prašė pripažinti jo bei sutuoktinės L. J. ir pardavėjo R. Ž. sudarytą Pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia dėl jos apsimestinumo ir taikyti taisykles, kurias šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, t. y. pripažinti, kad minėtą sutartį sudarė ne pirkėjai – ieškovas su savo sutuoktine, o pirkėja – jų dukra, ieškovė K. K., pripažinti jai asmeninės nuosavybės teises į Butą.

19.4. Ieškovas A. J. su sutuoktine nuosavo būsto neturėjo, gyveno vargingai, tuo tarpu ieškovė turėjo pakankamai lėšų Butui įsigyti. Ieškovė 2000 m. vasario 2 d. pardavė turėtą butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), už 84 000 Lt (24 328,08 Eur). Už parduotą butą ji sandorio sudarymo dieną gavo 28 560 Lt (8 271,55 Eur) sumą grynais bei 2000 m. vasario 3 d. gavo 55 440 Lt (16 056,53 Eur) sumą bankiniu pavedimu. Bankiniu pavedimu gautą 55 440 Lt (16 056,53 Eur) sumą ieškovė paskirstė dalimis: pirko / keitė JAV dolerius, padėjo terminuotą indėlį, o 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumą pasiliko grynais pinigais. Tokiu būdu, ruošdamasi ginčo Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui, ieškovė grynais pinigais buvo sukaupusi pakankamą pinigų sumą atsiskaityti už Butą.

19.5. Aplinkybes, susijusias su ginčo Buto įsigijimu visiškai patvirtina trečiojo asmens (ieškovės buvusio sutuoktinio) A. K., taip pat liudytojų paaiškinimai apie tai, jog visiems buvo žinoma, jog ginčo Buto tikrasis pirkėjas yra ne ieškovas A. J. su sutuoktine, o ieškovė K. K..

19.6. Ieškovė neteisėta bei nepagrįsta laiko ir skundžiamo sprendimo dalį dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Mano kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ieškovo A. J. ir atsakovės A. J. 2019 m. birželio 14 d. sudarytą Dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl ieškovo A. J. suklydimo bei taikyti vienašalę restituciją.

19.7. Apeliantė laiko, kad Dovanojimo sutartis yra negaliojanti dėl esminio ieškovo A. J. suklydimo, manant, kad tai jis yra tikrasis Buto savininkas. Dėl savo amžiaus ir atminties sutrikimų ieškovas A. J. suklydo, darydamas netinkamas prielaidas dėl galėjimą dovanoti Butą atsakovei, nepažeidžiant ieškovės teisių ir teisėtų interesų. Dėl to pats ieškovas A. J. surašė 2022 m. balandžio 15 d. pareiškimą, kuriuo patvirtino, kad dėl suklydimo ir susiklosčiusių aplinkybių jis Butą padovanojo anūkei (atsakovei A. J.), nes pamiršo, jog minėtas Butas buvo nupirktas jo dukters (ieškovės K. K.) sau ir tik formaliai pirkėjais buvo įvardinti jis su sutuoktine L. J.. Nurodytame pareiškime ieškovas taip pat pažymėjo, kad lėšų įsigyti Butui neturėjo, Butas pirktas už ieškovės pinigus, jos gautus pardavus kitą turėtą butą. Ieškovas A. J. labai apgailestauja, kad šitaip neatsakingai pasielgė su Butu nežinant ieškovei ir su ja nepasitaręs, todėl ir nori Butą grąžinti dukrai. Butas jo anūkei (atsakovei A. J.) neturi priklausyti, tai būtų nesąžininga. Ieškovė yra įsitikinusi, kad byloje būtina vadovautis ieškovo 2022 m. balandžio 15 d. surašytų pareiškimu.

Atsiliepimas

20. Atsakovė A. J. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė tokius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

20.1. Pirmosios instancijos teismas byloje pritaikė ieškinio senaties terminą ne „mechaniškai“, o atsižvelgęs į šalių elgesį, jų aktyvumą ir kitas svarbias aplinkybes. Apeliantė teigė, jog Pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta apsimestinai, tačiau pati net 22 metus nesikreipė į teismą, bandydama apginti tariamai pažeistas savo teises ir teisėtus interesus.

20.2. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame sprendime, byloje nebuvo nustatyta, jog ieškovė ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl sandorio (Pirkimo–pardavimo sutarties) pripažinimo negaliojančiu dėl jo apsimestinumo praleido dėl svarbių priežasčių. Apeliantė, žinodama apie tai, kad ginčo sandoris buvo apsimestinis, nuo pat jo sudarymo momento nepateisinamai ilgą laiką veikė pasyviai ir savo subjektinių teisių neįgyvendino net tada, kai buvo nutraukiama jos santuoka su buvusiu sutuoktiniu bei dalinamas santuokos metu įgytas turtas, taip pat kai mirė jos motina L. J. ir buvo tvarkomi paveldėjimo dokumentai. Toks ieškovės K. K. elgesys neatitinka apdairaus ir rūpestingo žmogaus standarto.

20.3. Ieškinio senaties termino eiga neabejotinai prasidėjo 2000 m. vasario 18 d., kuomet buvo sudaryta ginčo Pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovai nesikreipė į teismą dėl ginčo Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl jos apsimestinumo per 10 metų terminą, dėl ko ieškovas A. J. galėjo laisva valia 2019 m. birželio 14 d. sudaryti Dovanojimo sutartį.

20.4. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, atsakovė aiškiai išdėstė savo poziciją dėl ieškinio senaties taikymo jau atsiliepime į patikslintą ieškinį, kuriame konkrečiai ir nedviprasmiškai teigė, kad patikslinto ieškinio reikalavimai dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl jos apsimestinumo ir taisyklių taikymo, kurias šalys iš tiesų turėjo galvoje, bei ieškovės asmeninės nuosavybės teisių pripažinimo į Butą, yra atmestini dėl to, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas., todėl teismas ne savo iniciatyva, kaip kad nurodo apeliantė, o remdamasis būtent atsakovės A. J. prašymu ir jos argumentais, atmetė anksčiau minėtus patikslinto ieškinio reikalavimus.

20.5. Atsakovė pažymėjo, kad nustačius, jog patikslinto ieškinio reikalavimai (dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisių pripažinimo į ginčo Butą) pareikšti praleidus įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą, teismui nebuvo pagrindo spręsti dėl tokių reikalavimo pagrįstumo, nes toks sprendimas savaime yra nereikšmingas ir nedarantis jokios įtakos galutiniam bylos išsprendimo rezultatui.

20.6. Atsakovė laiko, kad nagrinėjamu atveju Pirkimo–pardavimo sutartis akivaizdžiai nėra apsimestinis sandoris, nes šalys nesiekė juo pridengti jokio kito sandorio, kurį sudarė kartu su ginčo sandoriu ar netrukus po to. Iš to seka, kad sudaryti apsimestinę Pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovai neturėjo jokios priežasties. Nesuprantama, kodėl apeliantei reikėjo apsimestinai nurodyti, jog Buto pirkėjai yra jos tėvai – ieškovas A. J. su sutuoktine L. J.. Tam nebuvo jokios svarbios priežasties, jokių šalutinių sandorių pridengti taip pat ieškovams nereikėjo. Apeliantė galėjo Butą įsigyti asmeninės nuosavybės teise ir tėvams jį leisti valdyti bei naudotis kitu pagrindu, pvz., uzufrukto teise. Tai neabejotinai įrodo, kad Butas priklausė A. J. (kartu su sutuoktine), o ne apeliantei, todėl Pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo apsimestinė.

20.7. Ieškovas A. J. su sutuoktine turėjo kito nekilnojamojo turto, kurį pardavė, todėl turėjo ir savo lėšų, už kurias galėjo įsigyti Butą. Net jeigu apeliantė ir turėjo pinigų, tai nereiškia, kad už juos ji pirko Butą, ypač atsižvelgiant į tai, jog pati K. K. teigė, kad jai nebuvo jokio poreikio Lietuvoje turėti nekilnojamojo turto. Apeliantė suprasdama, kad jos tėvai gyveno skurdžiai, galėjo jiems nupirkti Butą už savo pinigus, tačiau tai taip pat nereiškia, jog Butas yra jos, nes tikroji šalių valia buvo pirkti Butą ieškovui ir jo sutuoktinei, t. y. padėti jiems gyvenamuoju plotu, o ne pridengti kažkokį kitą sandorį. Šios aplinkybės irgi liudija, kad nėra teisinio pagrindo Pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu.

Šalies argumentai

20.8. Ieškovės pakvieti liudytojai jos nurodomas aplinkybes, kad tikroji Buto pirkėja buvo ji, o ne ieškovas A. J. su sutuoktine, žino tik iš pačios ieškovės. Liudytojai yra su ieškove susiję draugystės ryšiais, todėl nėra pagrindo apeliaciniame skunde minimų asmenų parodymus laikyti patikimais.

20.9. Apeliantės teiginius, kad ginčo Dovanojimo sandorį A. J. sudarė suklydęs, t. y. manydamas, jog jam Butas priklauso nuosavybės teise, nors iš tiesų to nebuvo, paneigia rašytiniai įrodymai – Nekilnojamojo turto registro išrašai, kuriuose nuosavybės teisė į Butą buvo registruota ieškovo (jo sutuoktinės) vardu, taip pat notaro patvirtintos Dovanojimo sutarties turinys. Ieškovas A. J. ginčijamos Dovanojimo sutarties sudarymo metu buvo veiksnus, notaras ieškovui išaiškino sudaromo sandorio pasekmes, išsiaiškino ieškovo tikrąją valią ir ieškovas vis vien Butą padovanojo savo anūkei (atsakovei A. J.). Tai, kad apeliantė yra nepatenkinta, jog Butas padovanotas atsakovei, nėra pagrindas panaikinti Dovanojimo sutartį, laikant, jog ieškovas neva suklydo.

20.10. Pirmosios instancijos tesimas pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nenustatytos aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovas A. J., sudarydamas Dovanojimo sutartį, būtų dėl ko nors suklydęs, ko pasekoje Buto dovanojimas atsakovei A. J. būtų neatitikęs tikrosios jo valios. Ieškovas teismo posėdžio metu pats nurodė, jog buvo įsitikinęs, kad Butas jam priklauso nuosavybės teise, kol dukra K. K. jam nepasakė kitaip. Tai rodo, kad apeliantė pasinaudodama senyvu A. J. amžiumi mėgina jam įteigti tik jai naudingus dalykus apie 1997–2000 m. įvykius, daro ieškovui įtaką, kad šis persigalvotų dėl savo veiksmų.

20.11. A. J. neva 2022 m. balandžio 15 d. surašytas pareiškimas, kuriuo remiasi ieškovė K. K., yra abejotinas, kadangi nėra aišku, ar minėtą pareiškimą tikrai surašė ir pasirašė pats ieškovas.

Atsiliepimas

20.12. Atsakovė mano, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ir restituciją, nes visi ieškovų ginčijami sandoriai sudaryti teisėtai bei yra galiojantys. Prašoma taikyti vienašalė restituciją pažeistų atsakovės, kaip sąžiningos šalies, teises ir interesus, nes pritaikius vienašalę restituciją ieškovės ir / ar ieškovo padėtis nepagrįstai pagerėtų, o atsakovės atitinkamai pablogėtų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

ir išvados

Žemesnės instancijos teismas

21. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

22. Pažymėtina, kad CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų, pasireiškia tuo, jog apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės visa apimtimi, o, atsižvelgdamas išimtinai į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

23. Atkreiptinas dėmesys, kad patikslintą ieškinį byloje buvo pareiškę du asmenys – ieškovė K. K. (kuri nebuvo nei ginčijamos Pirkimo–pardavimo sutarties šalis, nei ginčijamos Dovanojimo sutarties šalis) ir ieškovas A. J. (tiek ginčijamos Pirkimo–pardavimo sutartis šalis (pirkėjas), tiek ginčijamos Dovanojimo sutarties šalis (dovanotojas), tačiau apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne) teisėtumo ir (ne) pagrįstumo pateikė tik ieškovė K. K..

24. Atsižvelgiant į tai, apeliacijos objektą šioje civilinėje byloje sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas reikalavimas pripažinti Pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu praleidus ieškinio senaties terminą, taip pat kuriuo buvo atmestas reikalavimas pripažinti negaliojančia Dovanojimo sutartį dėl dovanotojo (ieškovo A. J.) suklydimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas, išimtinai ieškovės (apeliantės) K. K. atžvilgiu.

Dėl reikšmingų civilinei bylai išnagrinėti faktinių aplinkybių

25. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenys liudija, kad ieškovui A. J. priklausė butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Minėtą butą ieškovas 1993 m. birželio 4 d. mainų sutartimi Nr. 2-880 išmainė į butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Šį butą ieškovas A. J. perleido (pardavė) 1994 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-2536 pagrindu.

26. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenys liudija, kad L. J. priklausė butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Nurodytą butą L. J. perleido (pardavė) 1997 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2571 pagrindu.

27. 2000 m. vasario 2 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1136 liudija, kad ieškovei K. K. priklausė butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), kurį ji perleido (pardavė) (duomenys neskelbtini) už 84 000 Lt (24 328,08 Eur), iš kurių 28 560 Lt (8 271,55 Eur) buvo sumokėta grynais pinigais, o likusi 54 440 Lt (15 766,91 Eur) suma buvo pervesta į ieškovės banko sąskaitą.

28. 2000 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2380 liudija, kad ieškovas A. J. iš atsakovo R. Ž. įsigijo butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Nurodytas butas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė ieškovui A. J. ir jo sutuoktinei L. J.. Nekilnojamojo turto registro duomenys liudija, kad po L. J. mirties, jai priklausiusi 1/2 dalis minėto buto (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 1328 pagrindu perėjo ieškovui A. J..

29. A. J. 2019 m. birželio 14 d. dovanojimo sutarties Nr. 2706 pagrindu butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), padovanojo atsakovei A. J..

30. Byloje pateikta mobilaus ryšio telefono ekrano nuotrauka liudija, kad atsakovė A. J. 2022 m. kovo 27 d. atsiuntė ieškovei K. K. tokio turinio SMS žinutę: „Labas, suzinojau apie planus, tai kad nebutu netiketumo pranesu, kad diedukas buta man padovanojo jau beveik pries 3 metus“.

Dėl apsimestinio sandorio instituto taikymo sąlygų ir pasekmių

31. Byloje nustatyta, kad ginčo sandoris (Pirkimo–pardavimo sutartis) sudarytas 2000 m. vasario 18 d., kai galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas (toliau 1964 m. CK), o ieškinys dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu pareikštas 2022 m. gegužės 13 d., galiojant naujajam CK.

32. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.

33. Pagal ginčo sandorio sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, jeigu sandoris sudarytas, siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės, liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (1964 m. CK 52 straipsnis). Analogiškos apsimestinio sandorio taisyklės nustatytos ir šiuo metu galiojančiame CK 1.87 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės, išskyrus CK įtvirtintas išimtis dėl apsimestinio sandorio fakto panaudojimo prieš šio sandorio šalis ir trečiuosius asmenis (CK 1.87 straipsnio 2 ir 3 dalys).

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tiek sandorio sudarymo metu galiojusios 1964 m. CK normos, tiek sandorio ginčijimo metu galiojančio CK normos nustatė iš esmės identišką bendrąją apsimestiniam sandoriui taikytiną taisyklę, sprendžia, kad atskleidžiant tokio sandorio negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas ir pasekmes aktuali kasacinio teismo praktika, aiškinanti naujajame CK įtvirtintą apsimestinio sandorio negaliojimo institutą.

35. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinančioje CK 1.87 straipsnio 1 dalį, nurodoma, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009).

36. Šalis, siekdama apginti savo teises CK 1.87 straipsnio pagrindu ir norinti remtis dengiamuoju sandoriu, turi įrodyti jo egzistavimą ir tikrąją šalių valią. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl pirkimo-pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo ir jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Taigi, būtent dengiamasis sandoris rodo tikruosius šalių ketinimus, jis kyla iš sutarties laisvės principo, todėl ir turėtų lemti tolimesnius santykius tarp sandorio šalių.

37. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Vis dėlto, skirtingai nei kitais niekinių sandorių atvejais (pavyzdžiui, prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms atveju), apsimestinio sandorio negaliojimo atveju taikytinas specifinis tokio sandorio negaliojimo padarinys – tikrosios sandorio šalies valios patvirtinimas. Dėl apsimestiniam sandoriui būdingos specifinės dvisluoksnės konstrukcijos apsimestinio sandorio atveju pirmiausia turi būti sprendžiamas klausimas dėl tikrojo sandorio nustatymo, t. y. dėl dengiamojo sandorio buvimo ir jo galiojimo, o tik tuomet sprendžiama dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tik nustatęs tikrąją šalių valią, išreikštą dengiamuoju sandoriu, teismas gali konstatuoti, jog pridengiamuoju sandoriu (ginčijamu sandoriu) nėra išreikšta tikroji šalių valia, todėl yra pagrindas jį pripažinti negaliojančiu ir pripažinti tą sandorį, kurio teisinių padarinių šalys ir siekė.

38. Apibendrindama nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas pripažinti sandorį (ar jo dalį) apsimestiniu ir negaliojančiu yra neatsiejamai susijęs su reikalavimu pripažinti nuosavybės teises pagal tikrąjį (dengiamąjį) sandorį, todėl abiem šiems reikalavimams yra taikomas vienas ir tas pats ieškinio senaties terminas.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo Pirkimo–pardavimo sutarties ginčijimui (ne) pagrįstumo

39. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė pripažinti pirkėjų – ieškovo A. J. bei L. J., mirusios (duomenys neskelbtini), ir pardavėjo – atsakovo R. Ž. 2000 m. vasario 18 d. sudarytą Pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2380 dėl vieno kambario buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pardavimo negaliojančia dėl jos apsimestinumo ir taikyti taisykles, kurias šalys iš tikrųjų turėjo galvoje – pripažinti, kad šią sutartį sudarė ne pirkėjai – ieškovas A. J. su L. J., o pirkėja – ieškovė K. K., bei pripažinti jai (ieškovei K. K.) asmeninės nuosavybės teises į minėtą butą.

40. Atsakovė nuo nurodytų patikslinto ieškinio reikalavimų, be kita ko, gynėsi tuo, kad ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą Pirkimo–-pardavimo sutarties ginčijimui, kuris jiems turi būti skaičiuojamas nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento, t. y. nuo 2000 m. vasario 18 d.

41. Nagrinėjamoje byloje ginčo sandoris (t. y. Pirkimo–pardavimo sutartis) buvo sudarytas 2000 m. vasario 18 d. (galiojant 1964 m. CK), o reikalavimai dėl tokio sandorio pripažinimo apsimestiniu ir negaliojančiu bei nuosavybės teisių pagal ginčo sandorį pripažinimo ieškovei buvo pareikšti tik 2022 m. gegužės 13 d. (galiojant naujajam CK).

42. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad CK nustatyti senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojančius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki CK įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į CK nustatytą ieškinio senaties terminą.

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

44. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (1964 m. CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-447/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).

45. Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.). Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau.

46. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).

47. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė K. K. ir ieškovas A. J. apie ginčijamo sandorio (t .y. ginčijamos Pirkimo–pardavimo sutarties) sudarymą žinojo nuo pat nurodyto sandorio sudarymo momento. Teismas pažymėjo, kad abu ieškovai visuomet žinojo, jog ginčo Butas yra registruotas A. J. vardu ir kad tai padaryta tikslingai – K. K. sąmoningai siekiant parduoti Lietuvoje turimą turtą ir taip gauti lengvatas įsikuriant Vokietijoje, todėl ieškovė K. K., žinodama apie tai, kad ginčo sandoris buvo apsimestinis, nuo pat jo sudarymo momento nepateisinamai ilgą laiką veikė pasyviai ir savo subjektinių teisinių negynė. Teismas laikė, kad toks ieškovės K. K. elgesys, kai ji daugiau kaip 22 metus nesikreipė į teismą dėl savo teisių gynimo, neatitinka apdairaus ir rūpestingo asmens standarto, todėl, nenustatęs svarbių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas patikslinto ieškinio reikalavimą dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei reikalavimą pripažinti ieškovei nuosavybės teises į ginčo Butą atmetė, kaip pareikštus praleidus ieškinio senaties terminą.

48. Apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo išvada, kad Pirkimo–pardavimo sutarties ginčijimui yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad nuo 2000 m. vasario 18 d., kuomet buvo sudaryta ginčo Pirkimo–pardavimo sutartis, iki 2022 m. kovo 27 d., kuomet iš atsakovės gautos SMS žinutės ji sužinojo apie ginčijamą kitą sandorį (t. y. Dovanojimo sandorį), nemanė, jog Pirkimo–pardavimo sutartis kaip nors pažeidžia jos teises, todėl ieškovei iki 2022 m. kovo 27 d. nebuvo jokio poreikio kreiptis į teismą dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovė neįtarė, kad A. J. gali Butą padovanoti atsakovei, apie tokį savo poelgį jis jos neinformavo. Taigi, tik gavusi 2022 m. kovo 27 d. atsakovės parašytą SMS žinutę, ieškovė realiai suprato esant savo teisių pažeidimą, todėl būtent nuo minėtos datos ir turi būti pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas.

49. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė K. K. ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su 2022 m. kovo 27 d. iš atsakovės A. J. gauta SMS žinute. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos ieškovės teiginius. Kaip jau buvo nurodyta, turėjimas sužinoti apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, priklauso nuo konkrečių aplinkybių, tačiau negali priklausyti vien nuo paties ieškovo noro (valios) suvokti (galimą) savo teisių pažeidimą. Ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad: Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu 2000 m. pati su sutuoktiniu buvo nuvykę pas notarą, kaip A. J. lydintys asmenys, dalyvavo pasirašomos sutarties skaitymo metu, dalyvavo Nekilnojamojo turto registre ją registruojant; pas notarą ji suprato, kad notarui bus pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija, nurodant pirkėju ne tą asmenį, kuris iš tikrųjų perką Butą; nemanė, kad apgaudinėja notarą sandorio sudarymo metu, tiesiog nutylėjo faktą, kad Butas perkamas už jos ir sutuoktinio pinigus; ji pati padavė pinigus už perkamą Butą; Butą pirko tėvų vardu, kad užsitikrintų gyvenamąją vietą, tuo atveju, jeigu jos šeimai nepavyktų įsitvirtinti Vokietijoje. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškinio senaties pradžia negali būti siejama su ieškovės subjektyviu įsivaizdavimu, kad akivaizdžiai fiktyvi (apsimestinė) ginčo Pirkimo–pardavimo sutartis, apie kurios sudarymą ji žinojo nuo pat pradžių (nes pati ieškovė betarpiškai dalyvavo visuose tokios sutarties sudarymo etapuose), jos teisėms neigiamą įtaką pradėjo daryti tik tuomet, kai buvo sudarytas kitas sandoris – to paties ginčo Buto Dovanojimo sutartis, apie kurios sudarymą ji ir sužinojo iš atsakovės 2022 m. kovo 27 d. atsiųstos SMS žinutės. Sekant tokia logika, tik nuo pačios ieškovės valios visuomet priklausytų, kada ji laikys ieškinio senaties termino skaičiavimą pradėtu, nuo pat pradžių žinodama, kad sudarytas sandoris yra fiktyvus (niekinis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties termino pradžios (teisės pažeidimo) suvokimo momentą vertino, atsižvelgdamas į apdairaus ir rūpestingo asmens standartą, o ne vadovavosi išimtinai subjektyviais ieškovės samprotavimais.

50. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad faktas, jog ginčo sandoris (Pirkimo–pardavimo sutartis) nepatogumus ieškovei pradėjo kelti tik 2022 m., jai sužinojus apie ginčo Buto dovanojimo sandorį, nėra ir negali būti laikomas ta aplinkybe, kuri leistų ieškovei kitaip vertinti savo pačios fiktyvius veiksmus, atliktus dar 2000 m.

51. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad teismų praktikoje jau yra aiškiai suformuluota teisės taikymo taisyklė, pagal kurią, nustačius, jog ieškovas apie apsimestinio sandorio sudarymą žinojo nuo jo sudarymo dienos, nuo to momento atitinkamai skaičiuotina ir ieškinio senaties termino pradžia, nes savo subjektinių nuosavybės teisių pažeidimą ieškovas (ieškovai) sieja būtent su šio sandorio sudarymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-724-912/2023).

52. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties termino pradžia Pirkimo–pardavimo sutarčiai ginčyti yra 2000 m. vasario 18 d., t. y. diena, kai buvo sudaryta ginčo Pirkimo–pardavimo sutartis. Būtent nuo nurodytos dienos tiek ieškovė K. K., tiek ir ieškovas A. J. žinojo (negalėjo nežinoti) apie ginčijamo sandorio, kaip fiktyvaus, sudarymą. Ieškovė K. K. žinojo ir suprato, kad Buto pirkėjas yra ieškovas, Butas yra įgyjamas jo vardu ir jo vardu bus užregistruotas, todėl ieškinio senaties terminas pasibaigė praėjus dešimčiai metų nuo ginčo Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento, t. y. 2010 m. vasario 18 d. (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis, CK 1.121 straipsnio 2 dalis). Dėl to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad apeliantė, pateikusi ieškinį dėl nurodyto sandorio nuginčijimo 2022 m. sausio 3 d., praleido bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą .

53. Atmestini apeliantės apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas tiesiog „mechaniškai“ pritaikė ieškinio senatį ir visiškai nepasisakė dėl patikslinto ieškinio reikalavimų (Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl jos apsimestinumo ir asmeninės nuosavybės teisių į Butą pripažinimo ieškovei) pagrįstumo nepritaikius ieškinio senaties. Pažymėtina, kad kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti teisės pažeidimo fakto ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1595-254/2021; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-360-330/2022).

54. Ieškovai 2023 m. sausio 27 d. prašymu (reg. Nr. DOK-11911) prašė pirmosios instancijos teismą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą Pirkimo–pardavimo sutarties ginčijimui, tuo atveju jeigu teismas laikytų, kad toks terminas yra praleistas. Svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi prašyme, vėl gi, nurodyta ta pati aplinkybė, nuo kurios momento ieškovė subjektyviai skaičiuoja ir ieškinio senaties pradžią, t. y. kad ji nežinojo (nesuprato), jog Pirkimo–pardavimo sutartis kaip nors pažeidžia jos teises, iki kol 2022 m. kovo 27 d. gavo iš atsakovės A. J. SMS žinutę, apie tai, kad ginčo Butas yra padovanotas jai.

55. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą Pirkimo–pardavimo sutarčiai ginčyti.

56. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada sutinka ir visiškai nepagrįstais laiko apeliantės teiginius, jog ieškinio senaties terminą ginčyti Pirkimo–pardavimo sutartį ji praleido dėl to, kad nežinojo (nesuprato), jog toks sandoris kaip nors pažeidžia jos teises, kol 2022 m. kovo 27 d. gavo iš atsakovės A. J. SMS žinutę, apie tai, kad ginčo Butas yra padovanotas jai. Atkreiptinas dėmesys, kad iš atsakovės 2022 m. kovo 27 d. siųstos SMS žinutės turinio („Labas, suzinojau apie planus, tai kad nebutu netiketumo pranesu, kad diedukas buta man padovanojo jau beveik pries 3 metus“) darytina išvada, kad minėta SMS žinute ieškovei buvo pranešta apie jai galimai dar nežinomą Dovanojimo sandorį. Tačiau jokios, o juo labiau – naujos, aplinkybės, susijusios su Pirkimo–pardavimo sutartimi (apie kurią, kaip jau buvo ne kartą minėtą anksčiau, ieškovė žinojo nuo pat tokio fiktyvaus sandorio sudarymo momento) atsakovės 2022 m. kovo 27 d. SMS žinutėje nėra minimos. Iš to seka, kad iš atsakovės 2022 m. kovo 27 d. siųstos SMS žinutės ieškovei tapo žinomos naujos aplinkybės, susijusios su Dovanojimo sutarties sudarymo, tačiau jokios naujos aplinkybės, susijusios su dar 2000 m. vasario 18 d. sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartimi, minėtoje SMS žinutėje pateiktos nebuvo.

57. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės apeliaciniame skunde dėstomais teiginiais, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto tokio termino atnaujinimas ar jo netaikymas yra susijęs su teisingumo principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015). Tačiau nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali pripažinti ieškovės veiksmus, siekiant pakeisti teisinį santykį dėl ginčo Buto nuosavybės, kuris susiformavo net prieš 22 metus iki ieškinio pateikimo, nekilnojamojo turto (ginčo Buto) atžvilgiu, kuris jau kito sandorio (2019 m. birželio 14 d. sudarytos Dovanojimo sutartimi) pagrindu yra perleistas trečiajam asmeniui (nagrinėjamu atveju – atsakovei), operatyviais, protingais ir sąžiningais. Būtent dėl šių priežasčių, ieškinio senaties termino atnaujinimas ieškovei ir neatitiktų pačios apeliantės apeliaciniame skunde minimo teisingumo principo ir jam prieštarautų.

58. Remdamasi išdėstytais motyvais, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė (kartu su kitu ieškovu A. J.) 2022 m. kreipdamasi į teismą dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu bei nuosavybės teisių pripažinimo į ginčo Butą, buvo praleidusi CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, kuris pasibaigė dar 2010 m. vasario 18 d., taip pat nenustačius pagrindų šį praleistą terminą atnaujinti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir pagrįstai patikslinto ieškinio reikalavimus (dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisių į ginčo Butą pripažinimo) atmetė.

Dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu

59. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad patikslintu ieškiniu buvo prašoma Dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia keturiais savarankiškais pagrindais: 1) dėl jos tariamumo (CK 1.86 straipsnis); 2) dėl jos prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis); 2) dėl ieškovo A. J. suklydimo (CK 1.90 straipsnis); 4) dėl kreditorės (ieškovės K. K.) interesų pažeidimo actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Patikslintą ieškinį teikė ir jį pasirašė ieškovė K. K. ir ieškovas A. J..

Žemesnės instancijos teismas

60. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad nėra nei vieno iš ieškovų patikslintame ieškinyje nurodytų pagrindų pripažinti Dovanojimo sutartį negaliojančia.

61. Apeliacinį skundą dėl tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik viena ieškovė K. K.. Ieškovas A. J. pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė.

62. Ieškovė K. K. pateiktame apeliaciniame skunde nurodė, kad, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo pripažinti ieškovo A. J. ir atsakovės A. J. sudarytą Dovanojimo sutartį negaliojančia dėl ieškovo (t. y. A. J.) suklydimo ir taikyti vienašalę restituciją. Pažymėjo, kad ieškovas A. J. dėl savo amžiaus ir atminties sutrikimų suklydo darydamas netinkamas prielaidas dėl galėjimo dovanoti ginčo Butą nepažeidžiant jos, t. y. ieškovės K. K., teisių ir teisėtų interesų. Ieškovas, užmiršęs ginčo Buto įsigijimo aplinkybes bei suklydęs dėl savo nuosavybės teisės į jį egzistavimo, t. y. būdamas tik formalus Buto savininkas, sudarė ginčo Dovanojimo sutartį. Atvykusi į Lietuva ji su ieškovu A. J. visa tai aptarė, priminė jam 1997 m. liepos 2 d.–2000 m. vasario 8 d. aplinkybes, su kuriomis jis sutiko ir 2022 m. balandžio 15 d. surašė tai liudijantį pareiškimą, todėl, ieškovės nuomone, ginčijama Dovanojimo sutartis privalėjo būti pripažinta negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu.

63. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys).

64. Pažymėtina, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris savo prigimtimi yra nuginčijamas sandoris (CK 1.78 straipsnio 2 d.), kuris teismo gali būti pripažintas negaliojančiu tik esant šio sandorio šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Pagal CK 1.78 straipsnio 4 dalį, ieškinį (priešieškinį) dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys. Ši taisyklė yra tiesiogiai įtvirtinta ir CK 1.90 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusiosios šalies ieškinį. Vadinasi, įstatyme nėra nustatyta galimybė teismui savo iniciatyva (lot. ex officio) arba kurio nors kito asmens (ne tokio sandorio šalies) prašymu pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo sudarytą sandorį.

65. Ginčo Dovanojimo sutartis yra dvišalis sandoris (CK 6.465 straipsnio 1 dalios), kurį sudarė ieškovas A. J. (dovanotojas) ir atsakovė A. J. (apdovanotoji). Atsižvelgiant į tai, tik šie du asmenys (ginčo sandorio šalys) turi įstatymo suteiktą teisę reikalauti pripažinti Dovanojimo sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu, jeigu kuri nors iš jų, sudarydama tokį sandorį, suklydo. Jokie kiti asmenys tokios teisės neturi (CK 1.78 straipsnio 4 dalis, 1.90 straipsnio 1 dalis).

66. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad ieškovė K. K. neturi teisės CK 1.90 straipsnio pagrindu ginčyti Dovanojimo sutarties. Atsižvelgiant į tai, ji neturi ir teisės teikti apeliacinio skundo nurodytu pagrindu, be kita ko, prašydama taikyti restituciją, kuri vėl gi yra galima tik išimtinai tarp sandorio šalių – A. J. (dovanotojo) ir A. J. (apdovanotosios) (CK 6.145 straipsnio 1 dalis) ir asmeniškai jai (ieškovei) negali sukelti ir nesukels jokių teisinių pasekmių. Teisę ginčytis sandorį CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu bei tuo pačiu pagrindu vėliau teikti apeliacinį skundą turėjo tik galimai suklydusi sandorio šalis (nagrinėjamu atveju – ieškovas A. J.), tačiau ieškovas A. J., patikslintu ieškiniu reikalavęs pripažinti Dovanojimo sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu, apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo tokį jo reikalavimą atmesti, nėra pateikęs.

67. Atsižvelgiant į nustatytas tokias aplinkybes ir vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 4 dalyje bei 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu imperatyviu teisiniu reglamentavimu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo vertinti bei pasisakyti dėl ieškovės K. K. pateikto apeliacinio skundo argumentų dalyje dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia esant dovanotojo (ieškovo A. J.) suklydimui, pastarajam pačiam neišreiškus dėl to valios ir nepateikus apeliacinio skundo. Todėl visi ieškovės K. K. pateikto apeliacinio skundo argumentai, susiję su Dovanojimo sutarties negaliojimu, pripažintini teisiškai nereikšmingais vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl bylos procesinės baigties

68. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi jokios teisinės reikšmės, vertinant bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Konstatavus, kad bylą nagrinėjęs teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir pabaigą dėl Pirkimo–pardavimo sutarties ginčijimo, pagrįstai šio termino neatnaujino, taip pagrįstai atmetė reikalavimą dėl Dovanojimo sutarties nuginčijimo, neturi esminės reikšmės apeliantės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, susiję su tam tikrų byloje esančių duomenų ir įrodymų analize bei vertinimu.

69. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė nei materialiosios, nei proceso teisės normų, kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės K. K. pateikto apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

70. Atmetus ieškovės K. K. apeliacinį skundą, priešingai ginčo šaliai (t. y. atsakovei A. J.) turi būti atlygintos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis) .

71. Atsakovė A. J. 2024 m. sausio 30 d. pateikė duomenis, kad apeliacinio proceso metu patyrė 1 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato Vygaudo Molio teisinei pagalbai apmokėti. Atmetus apeliacinį skundą, nurodytos bylinėjimosi išlaidos atsakovei A. J. priteistinos iš apeliantės K. K. (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės (apeliantės) K. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) Eur.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Virginija GudynienėTomas RidikasEdita Šliumpienė