- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-21
- Bylos Nr.
- e2A-724-912/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00002-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Tomas Venckus, Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- D. J.
- Atsakovas
- I. J.
- Trečiasis asmuo
- notarė V
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui I. J. dėl sandorio dalies pripažinimo niekiniu ir apsimestinio sandorio padarinių taikymo; trečiasis asmuo – notarė V. V..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. J. prašė teismo pripažinti apsimestinėmis (niekinėmis) 2008 m. liepos 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2008 m. liepos 14 d. perdavimo–priėmimo akto dalį, kuriomis nurodyta, kad buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkėjas yra atsakovas I. J., ir taikyti apsimestinio sandorio teisinius padarinius – pripažinti, kad nurodyto buto pirkėjas yra ieškovas D. J., priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2008 metais atsakovo I. J. vardu nupirktas butas, esantis (duomenys neskelbtini), už 210 000 Lt. Butas nupirktas atsakovo vardu gavus banko paskolą. Banko finansuojama suma buvo 168 000 Lt, o likę 42 000 Lt turėjo būti sumokėti asmeninėmis lėšomis. Ieškovas dirbo Norvegijos Karalystėje, turėjo santaupų, sumokėjo 42 000 Lt, o vėliau, perduodamas pinigus motinai, sumokėjo (grąžino) ir paskolą. Paskola pabaigta grąžinti 2012 metais, iš karto sumokėjus 100 000 Lt negrąžintos paskolos likutį. Butas įgytas ieškovo pinigais. Jis turėjo pinigų, nes gyvena ir dirba Norvegijos Karalystėje, ten yra įkūręs įmonę. Atsakovas prie buto įgijimo neprisidėjo, neturėjo lėšų ir nuolatinių pajamų. Jis nuolat žadėjo, kad butas bus perregistruotas ieškovo vardu, bet atidėliojo tai padaryti. Bute gyveno jų motina M. J. ir neįgalus brolis H. J.. (duomenys neskelbtini) mirus motinai, bute kartu su broliu H. J. pradėjo gyventi atsakovas. (duomenys neskelbtini) mirus broliui H. J., atsakovas nutraukė bendravimą su ieškovu ir atsisakė butą perregistruoti ieškovo vardu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2023 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nurodė, kad ieškovas prašo taikyti apsimestinio sandorio padarinius, todėl būtina nustatyti, ar jis yra tikroji sandorio šalis (buto pirkėjas).
5. Teismas, įvertinęs akcinės bendrovės (toliau – AB) SEB banko į bylą pateiktą atsakovo paraišką kreditui gauti, pažymėjo, kad prie paraiškos nepateikta priedų. Atsakovas paraiškoje nurodė netikslius duomenis apie save, o kredito įstaiga neišsiaiškino tikrosios jo turtinės padėties ir galimybių grąžinti paskolą.
6. Atsakovo argumentus, kad sutarties kainos dalis, kurią jis sumokėjo pardavėjai, gauta kaip paskolos dalis būstui suremontuoti, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Pardavėjai sumokėta 35 000 Lt kainos dalis. Tik po trijų savaičių į atsakovo sąskaitą bankas pervedė 35 000 Lt paskolos dalį. Atsakovas 2008 m. vasario 11 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtino, kad jis neturi bankų sąskaitose esančių lėšų ir grynųjų pinigų, todėl jų nesidalina. Atsakovas neturėjo santaupų po trijų mėnesių sumokėti 35 000 Lt dalį buto kainos. Teismas nurodė, kad labiau tikėtina, jog ieškovas motinai davė pinigų, uždirbtų per du sezonus Norvegijos Karalystėje, Trumsės mieste, ir iš nurodytų santaupų motina sumokėjo 35 000 Lt dalį buto kainos.
7. Teismas atsižvelgė į tai, kad didelė dalis paskolos grąžinimo įmokų, kurias sumokėjo atsakovas bankui, sumokėta panaudojus motinos M. J. į atsakovo banko sąskaitą pervestomis ar įneštomis lėšomis. Atsakovo nurodytas aplinkybes, kad jis grynuosius pinigus perduodavo motinai, o ji juos įnešdavo į savo sąskaitą ir vėliau pervesdavo į atsakovo banko sąskaitą, teismas įvertino kaip neįrodytas. Teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad bylos šalių motina į savo sąskaitą arba į atsakovo sąskaitą įnešdavo lėšas, kurias jai atiduodavo ieškovas.
8. Teismas kaip labai objektyvius ir tikrąsias faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus įvertino ieškovo ir atsakovo susirašinėjimą socialiniame tinkle 2020 m. liepos mėn. Iš nurodyto susirašinėjimo matyti, kad ieškovas laikė butą savo turtu. Atsakovas susirašinėjimo pradžioje to neneigė. Jis neneigia taip pat ir savo susitarimo su ieškovu „perrašyti“ butą ieškovo vardu, tik nurodė, kad jis tam dar nepasirengęs.
9. Liudytojos E. J. (ieškovo ir atsakovo sesers) paaiškinimus teismas laikė šališkais ir nepatikimais, todėl jais nesivadovavo, nes ji yra susipykusi su ieškovu, bet bendrauja su atsakovu. Kitos liudytojos T. T. (socialinės darbuotojos, prižiūrėjusios brolį H. J.) parodymais teismas vadovavosi, nes, nors ji ir paaiškino aplinkybes, girdėtas tik iš bylos šalių brolio H. J., bet ji yra iš esmės nesusijusi nė su viena iš ginčo šalių. Ji paaiškino, kad iš šalių brolio H. J. girdėjo, jog butas yra ieškovo.
Šalies argumentai
10. Ieškovas prašė atsakovą pateikti ir teismą išreikalauti duomenis apie visas atsakovo pajamas nuo 2003 iki 2012 metų. Nurodytų duomenų atsakovas nepateikė ir teismas negavo. Atsakovo fragmentiškai pateiktus duomenis apie tai, kad 2009 m. kovo 30 d. jo banko sąskaitoje buvo pakankamai lėšų ir jis buvo pajėgus mokėti kasmėnesines įmokas bankui, teismas įvertino atsakovo nenaudai. Aptariami duomenys neįrodo, kad atsakovas buvo tikroji buto pirkimo–pardavimo sandorio šalis.
Žemesnės instancijos teismas
11. Aplinkybę, kad ieškovas turėjo lėšų ir galėjo perduoti motinai tiek lėšas, kuriomis buvo atliktas pradinės įmokos sumokėjimas, tiek banko paskolos sugrąžinimas, patvirtina į bylą pateikti įrodymai. Teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad buto pradinę įmoką bei periodines paskolos grąžinimo įmokas sumokėjo bylos šalių motina jai ieškovo perduotais pinigais. Vis dėlto teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jis yra tikroji 2008 m. liepos 14 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties šalis.
12. Teismas padarė išvadą, kad butas įgytas bylos šalių motinos ir brolio H. J. naudai, o iki sandorio sudarymo bei jo metu nei ieškovas, nei atsakovas, nei jų sesuo E. J. nesusitarė ir nesiekė tapti buto savininkais.
13. Įvertinęs ieškovo paaiškintas aplinkybes, teismas konstatavo, kad sudarant sutartį ieškovas nesiekė tapti buto pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, jis siekė tik iš dalies finansuoti sandorį, bet daiktas turėjo būti įgytas ne jo nuosavybėn. Ieškovas nurodė, kad tai, jog butas turėtų atitekti jam, jis suprato tik maždaug po metų, kai pamatė, kad tik jis vienas finansuoja bute gyvenusius motiną ir brolį, t. y. jiems duoda pinigų paskolos grąžinimo įmokoms mokėti. Taigi, teismas nusprendė, kad tik po sandorio sudarymo atsirado ieškovo valia tapti buto savininku. Nurodyta aplinkybė nelemia to, kad ieškovo reikalavimas dėl sandorio šalies pakeitimo būtų patenkintas.
14. Teismas nurodė, kad dėl ieškovo paaiškinimų apie jo valią iki sandorio sudarymo ir jo sudarymo metu tampa nereikšmingi visi jo pateikti rašytiniai įrodymai. Konstatavęs, kad ieškovas nesiekė tapti ir netapo ginčo sandorio tikrąja šalimi, teismas nurodė, jog neturi teisinės reikšmės tai, kas iš tikrųjų sumokėjo pradinę įmoką ir grąžino paskolą. Ieškovui neįrodžius, kad jis buvo tikroji sandorio šalis, teismas ieškinį atmetė.
15. Spręsdamas klausimą, ar ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, teismas nurodė, kad apie ginčo sandorį ieškovas žinojo nuo pat šio sandorio sudarymo momento. Ieškovas pripažino, kad visuomet žinojo, jog ginčo turtas įregistruotas atsakovo vardu. Taigi, byloje nustatytos ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės (sandoris sudarytas paties ieškovo iniciatyva, ieškovas nuo pat sandorio sudarymo žinojo jo apsimestinumo faktą), teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas su ginčo sandorio sudarymo momentu, bet ne su ieškovo ir atsakovo 2020 m. liepos mėn. susirašinėjimo socialiniame tinkle momentu. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 2008 m. liepos 14 d. Ieškovui ieškinį pareiškus 2022 m. sausio 3 d. yra suėjęs dešimties metų ieškinio senaties terminas ir nėra pagrindų jam atnaujinti. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo taip pat yra pagrindas ieškiniui atmesti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Apeliaciniame skunde ieškovas D. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Teismui pripažinus, kad būtent ieškovas sumokėjo 35 000 Lt už butą, taip pat, jog motina į savo sąskaitą arba į atsakovo sąskaitą įnešdavo lėšas, kurias jai atiduodavo ieškovas, yra akivaizdus pagrindas pripažinti sandorį apsimestiniu. Teismas nustatė, kad sutartyje pirkėju nurodytas asmuo (atsakovas) nesutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu. Atsakovas nebuvo tikroji sandorio šalis. Jis tik formaliai pasirašė sutartį, bet iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų pagal ginčijamą sutartį.
16.2. Nors teismas nustatė, kad atsakovas negali būti laikomas tikrąja sandorio šalimi, vis dėlto iš teismo sprendimo neaišku, kas turėtų būti ja laikomas. Teismas rėmėsi ieškovo paaiškinimais ir padarė išvadą, kad banko paskolą grąžino ne ieškovas, bet motina, kuriai jis perduodavo pinigus, ir jie tapdavo jos nuosavybe. Ieškovas niekada neteigė, kad pinigai, kuriuos jis atiduodavo motinai, tapdavo jos pinigais, arba jis šiuos pinigus dovanodavo ar kitaip perleisdavo, ar tiesiog laikydavo, kad tai yra motinos nuosavybė. Priešingai, viso proceso metu ieškovas akcentavo, kad pinigai, kuriuos jis atveždavo į Lietuvą, buvo jo. Ieškovas ne kartą pabrėžė, kad pinigus atiduodavo motinai taupyti ir žinojo, jog iš jo pinigų yra mokamos įmokos kreditui grąžinti. Ieškovas nekontroliavo, kaip motina panaudojo pinigus, nes ja pasitikėjo, bet ne todėl, kad juos padovanojo.
16.3. Šeimoje buvo suvokiama, kad butas priklauso ieškovui, kurio pinigais jis įgytas. Brolis H. J. gyveno su motina, žinojo visą situaciją ir laikė, kad pinigai, kuriais buvo grąžinama paskola, buvo ieškovo. Net ir atsakovas iki bylos pradžios neginčijo fakto, kad paskolą grąžino ieškovas ir butas faktiškai priklauso jam.
16.4. Atsakovui, dalyvavusiam nuo pat pradžių buto įgijimo procedūrose ir pasisiūliusiam paimti paskolą jo vardu, turėjo būti žinomi šeimos susitarimai dėl šio turto. Jeigu šeimoje nebūtų buvę suvokimo, kad butas turi priklausyti ieškovui, atsakovas, susirašinėdamas su ieškovu, būtų atsakęs, kad šis nepagrįstai prašo „perrašyti“ butą, kuris jam nepriklauso.
16.5. Išvadą, kad ieškovas neturėjo tikslo tapti buto savininku ir butas įgytas motinos ir brolio H. J. naudai, teismas padarė remdamasi vien tik ieškovo paaiškinimų interpretacija, nors ieškovas neišsakė teismo nurodytų teiginių. Nebuvo pagrindo ieškovo paaiškinimus interpretuoti taip, kad ieškovas turėjo tikslą pagelbėti motinai ir neįgaliam broliui ne tik parūpindamas jiems gyvenamąją vietą, bet taip pat ir atiduodamas (padovanodamas) visas savo santaupas butui įsigyti. Tokia ieškovo pasisakymų interpretacija prieštarauja ieškovo aiškiai išreikštai pozicijai ir logikos dėsniams.
16.6. Ieškovas savo vardu negalėjo gauti paskolos, nes dirbo Norvegijos Karalystėje ir bankas atsisakė jam suteikti paskolą. Tai patvirtina ieškovo valią įsigyti būstą savo nuosavybėn. Teismas nustatė, kad atsakovas gavo paskolą pateikęs bankui neteisingus duomenis apie savo turtą ir uždarbį. Taigi, turėdamas pažinčių banke, atsakovas tiesiog padėjo ieškovui pašalinti kliūtis, kurios trukdė jam įgyvendinti planą – turimas santaupas investuoti į nekilnojamąjį turtą ir parūpinti motinai bei neįgaliam broliui gyvenamąją vietą. Dėl to teismo išvados, susijusios su tikrąja sandorio šalimi, prieštarauja ieškovo paaiškinimams ir itin reikšmingam įrodymui – šalių 2020 m. liepos mėn. vykusiam susirašinėjimui mobiliojoje programėlėje.
16.7. Teismas labai formaliai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas, neįvertino pagrindų ieškinio senaties terminui atnaujinti, nors tokius pagrindus ieškovas buvo išsamiai išdėstęs į bylą teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose. Sprendime nepateikti motyvai, kodėl ieškovo nurodytas aplinkybes teismas pripažino nepakankamomis senaties terminui atnaujinti. Sprendime nepasisakyta dėl aplinkybių, sudarančių pagrindą ieškinio senaties terminui pripažinti nutrūkusiam. Jas ieškovas taip pat nurodė rašytiniuose paaiškinimuose.
16.8. Ieškovas prašė atsižvelgti į tai, kad pažeistas teises galėjo apginti tik po to, kai buvo panaikinti banko apribojimai turtui. Be to, mirė motina, todėl ieškovas patyrė didelį emocinį smūgį, nes su ja artimai bendravo. Abi šalys ilgą laiką gyveno užsienyje. Dėl to objektyviai buvo sunkiau ginti pažeistas teises. Net jei ieškinio senaties termino pradžia būtų skaičiuojama nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento, tai terminas praleistas 3,5 metų. Tai nėra ilgas laiko tarpas, nes 2020 metais prasidėjo COVID-19 pandemija, dėl kurios buvo apribotas judėjimas iš vienos valstybės į kitą. Be to, ieškovas (duomenys neskelbtini) metais patyrė dar vieną skaudžią netektį – mirė brolis H. J., juos siejo artimas ryšys.
16.9. Vertinant ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes buvo itin svarbus kontekstas. Šis ginčas – tai šeimos narių ginčas. Tam, kad būtų galima inicijuoti pažeistų teisių gynybą teisme, ieškovui reikėjo kreiptis į teismą su ieškiniu prieš savo brolį. Ieškovas pasitikėjo broliu (atsakovu), ilgą laiką klausėsi atsakovo patarimų atidėti „buto perrašymą“. Tai yra visiškai suprantama, nes atsakovas už ieškovą vyresnis ir tuo metu nebuvo brolių konflikto. Atsakovas, prašydamas atidėti „buto perrašymą“, elgėsi nesąžiningai, nes naudojosi padėtimi ir ieškovo patiklumu, stengėsi paveikti ieškovo apsisprendimą ginti pažeistas teises teisme, galbūt net ir įvertino ieškinio senaties termino trukmę. Nesąžininga šalis neturėtų naudoti ieškinio senaties termino kaip priemonės savo prievolėms išvengti.
Atsiliepimas
17. Atsakovas I. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą apskųstą sprendimą, skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Ieškovas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad atsakovas buvo statytinis, o tikroji sandorio šalis buvo ieškovas. Jis, duodamas paaiškinimus, patvirtino, kad atsakovas ieškojo buto. Liudytoju apklaustas buto pardavėjas taip pat patvirtino, kad atsakovas rūpinosi buto pirkimu, pirkimo–pardavimo sandorio finansavimu. Ieškovas nurodė, kad jis sumokėjo pradinį įnašą už butą, bet įvykių chronologija buvo visiškai kitokia.
17.2. Ieškovui išvykus gyventi į Norvegijos Karalystę, jis niekada negrįžo gyventi į Lietuvos Respubliką, nes Norvegijos Karalystėje kūrė gyvenimą ir siejo ateitį būtent su šia šalimi. Atsakovas negali įrodyti, kad jis turėjo pakankamai pajamų ir buvo pajėgus įsigyti nekilnojamąjį turtą, nes jis nebegyvena Jungtinėje Karalystėje, kurioje turėtos bankų sąskaitos uždarytos, o, norint gauti pateiktas pajamų deklaracijas, reikia kreiptis į Jungtinėje Karalystėje institucijas.
Šalies argumentai
17.3. Ieškovas teigia, kad jis vienintelis šeimoje turėjo lėšų ir buvo pajėgus įsigyti nekilnojamąjį turtą, bet jis dirbo nekvalifikuotus darbus. Dėl to neteisingas ieškovo teiginys, kad jis turėjo galimybę įsigyti kelis nekilnojamojo turto vienetus Lietuvos Respublikoje ir Norvegijos Karalystėje. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo pajamos, palyginus su brangiu pragyvenimu Norvegijos Karalystėje, nebuvo labai didelės.
17.4. Ieškovas yra nuoseklus nurodydamas aplinkybes, dėl kurių jam nesuteiktas finansavimas ginčo butui įsigyti. Jis nurodė, kad negalėjo gauti paskolos, nes dirbo užsienyje. Atsakovas, teikdamas paraišką paskolai gauti, taip pat dirbo užsienyje, paraiškoje nurodė kad jo darbovietė yra Jungtinėje Karalystėje. Ieškovo teiginiai, kad paskola suteikta dėl to, jog atsakovas turėjo pažinčių banke, nepagrįsti. Nors atsakovo sutuoktinė dirbo banke, bet ji dirbo ne su paskolomis, bet klientų aptarnavimo srityje, vėliau – su juridiniais asmenimis. Paskola suteikta 2008 metais, o atsakovas su sutuoktine išvyko į Jungtinę Karalystę 2003 metais. Paskolos suteikimo metu atsakovo sutuoktinė banke nedirbo penkerius metus. Banke gavus paraišką dėl finansavimo, klausimą dėl prašymo sprendžia ne vienas banko darbuotojas, bet paskolų komitetas.
17.5. Nors, ieškovo teigimu, apie jo norą įsigyti butą asmeninės nuosavybės teise žinojo visi šeimos nariai, bet jis nė viename dokumente nenurodė savo gyvenamosios vietos adreso ginčo bute – nei darbo sutartyse, nei kituose dokumentuose. Ieškovo prašymu, jis įtrauktas į Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą.
17.6. Liudytoja E. J. (bylos šalių sesuo) patvirtino, kad ginčo butas yra atsakovo nuosavybė. Atsakovo nurodytas faktines aplinkybes patvirtino taip pat ir liudytoju apklaustas buto pardavėjas.
17.7. Nors ieškovas nurodė, kad jo tikslas buvo pasirūpinti motina ir neįgaliu broliu, bet tai netiesa. Jie iki atsakovas nutraukė santuoką su sutuoktine gyveno atsakovui su sutuoktine priklausančiame bute. Atsakovas, išsiskyręs su sutuoktine, ieškojo buto, kurį galėtų įsigyti, derėjosi dėl sąlygų su buto pardavėju, kreipėsi į banką dėl finansavimo suteikimo ir rūpinosi gyvenamosios vietos užtikrinimu motinai ir neįgaliam broliui. Kai nutraukė santuoką, atsakovas dažnai grįždavo į Lietuvos Respubliką, rūpinosi motina ir broliu, įsigytu nekilnojamuoju turtu. Ieškovas gyveno ir kūrė šeimą Norvegijos Karalystėje, kur gyvena iki šiol.
17.8. Į bylą pateiktų žinučių turinys nekonkretus ir abstraktus. Nė vienoje žinutėje ieškovas nenurodo aplinkybių, kurias nurodė ieškinyje – nei apie kokį turtą kalbama, nei kokius veiksmus konkrečiai ir dėl kokių priežasčių turėtų atlikti atsakovas. Net ir apeliaciniame skunde pacituotos žinučių iškarpos, kurios, ieškovo manymu, turėtų būti vertinamos kaip reikšmingiausios, bet iš jų turinio taip pat negalima daryti išvados, apie ką vyksta susirašinėjimas.
17.9. Ieškovo argumentai dėl ieškinio senaties termino prieštarauja šio instituto taisyklėms ir esmei, nes asmenims būtų suteikta prerogatyva šį terminą skaičiuoti nuo patogios datos. Ieškovas apie buto pirkimo–pardavimo sandorį sužinojo nuo sudarymo momento. Jei asmuo iš tikrųjų sudaro turto pirkimo–pardavimo sandorį ir nėra jo šalis, tai reiškia, kad asmens teisės yra pažeidžiamos nuo sandorio sudarymo momento. Būtent nuo jo turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, ex officio (savo iniciatyva) nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 metais bylos šalių motina M. J. ir neįgalus brolis H. J. buvo priversti ieškotis naujo gyvenamojo būsto. Bendromis šeimos (apelianto, atsakovo ir jų sesers) pastangomis surastas keturių kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio kaina buvo 210 000 Lt.
20. Nurodytam butui įsigyti, atsakovas ir AB SEB bankas 2008 m. birželio 18 d. sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu atsakovui suteiktas 168 000 Lt kreditas nekilnojamam turtui įsigyti ir 34 999,98 Lt kreditas būstui suremontuoti.
21. Pardavėjai V. Č., R. S. Č. ir pirkėjas atsakovas I. J. 2008 m. liepos 14 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas nuosavybės teise nupirko butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Dalis kainos, t. y. 42 000 Lt, pardavėjams sumokėta prieš sudarant sutartį, o likusi dalis, t. y. 168 000 Lt, įsipareigota sumokėti panaudojus AB SEB banko atsakovui suteiktą kreditą. Butas perduotas atsakovui tos pačios dienos perdavimo–priėmimo aktu.
22. Bylos šalių motina AB SEB banke 2010 m. spalio 13 d. buvo sudariusi periodinio mokėjimo nurodymo vykdymo sutartį, pagal kurią kiekvieną mėnesį iš jos sąskaitos į atsakovo banko sąskaitą, esančią tame pačiame banke, buvo pervedama po 1 600 Lt. Motina taip pat 2011 m. lapkričio 9 d. buvo sudariusi periodinio mokėjimo nurodymo vykdymo sutartį, pagal kurią kiekvieną mėnesį iš jos sąskaitos į atsakovo sąskaitą, esančią tame pačiame banke, buvo pervedama 1 665 Lt. Į atsakovo banko sąskaitą 2012 m. liepos 7 d. įmokėti 100 622 Lt grynaisiais pinigais ir tą pačią dieną 99 014,39 Lt pervesta AB SEB bankui sugrąžinant kredito likutį ir įvykdant prisiimtus įsipareigojimus pagal kredito sutartį.
23. (duomenys neskelbtini) mirus bylos šalių motinai, apeliantas 2020 m. kreipėsi į atsakovą dėl „buto perrašymo“ jo vardu, tvirtindamas, kad kreditas grąžintas jo lėšomis. Atsakovas neneigė, kad „butą perrašys“, bet prašė palaukti, kol jis susiras kitą gyvenamąją vietą ir bus tam pasirengęs (ieškinio priedas Nr. 11).
24. Atsakovas pradėjo vengti ieškovo ir geranoriškai nesutiko perleisti jam buto, todėl apeliantas kreipėsi į teismą ir prašė taikyti apsimestinio sandorio padarinius, tvirtindamas, kad tikrasis buto savininkas yra jis.
25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pradinę buto įmoką bei periodines kredito grąžinimo įmokas sumokėjo bylos šalių motina ieškovo jai perduotais pinigais. Teismas padarė išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog jis yra tikroji 2008 m. liepos 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalis, nes butas buvo įgytas motinos ir neįgalaus brolio naudai, o iki sandorio sudarymo bei jo sudarymo metu nei apeliantas, nei atsakovas, nei jų sesuo nesiekė tapti buto savininkais. Teismas konstatavo, kad apelianto valia tapti buto savininku atsirado po nurodyto sandorio sudarymo, kai jis suprato, jog jis vienas finansuoja motiną ir neįgalų brolį, jo lėšomis mokamos kredito grąžinimo įmokos. Teismas nurodė, kad lėšos, kurias apeliantas perdavė motinai, tapo jos nuosavybe. Dėl to, kreditą grąžino ne apeliantas, bet motina. Teismo vertinimu, apeliantas praleido dešimties metų ieškinio senaties terminą ir nėra jokių pagrindų jam atnaujinti.
26. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad: 1) nėra pagrindo daryti išvadą, kad pinigai, kurie buvo perduodami motinai, tapo jos nuosavybe, nes apeliantas niekada šito nenorėjo; motina nurodytus pinigus tik administruodavo; 2) teismas, pripažindamas šalių susirašinėjimą, kaip atspindintį tikrąją bylos šalių valią bei faktines aplinkybes, juo nesivadovavo, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles; 3) nuspręsdamas, kad apeliantas neturėjo tikslo tapti buto savininku ir butas buvo įgytas motinos bei neįgalaus brolio naudai, teismas neteisingai įvertino apelianto paaiškinimus; apeliantas tokių teiginių neišsakė; apeliantas turėjo du tikslus padėti motinai ir neįgaliam broliui, aprūpinti juos gyvenamąja vieta bei investuoti sukauptas lėšas; 4) teismas nepagrįstai neįvertino pagrindų ieškinio senaties terminui atnaujinti.
27. Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, taip pat ar egzistuoja pagrindas taikyti apsimestinio sandorio institutą, pripažįstant, kad tikroji 2008 m. liepos 14 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra ne atsakovas, o apeliantas.
Dėl ieškinio senaties instituto aiškinimo
28. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respubliko civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai ir sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti, nes, praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012). Taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 33 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023 20 punktas).
29. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 34 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023 22 punktas).
30. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties termino pradžia yra 2008 m. liepos 14 d., t. y. diena, kai sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, nes apie ginčo sandorį, taip pat ir tai, kieno vardu įregistruotas turtas, apeliantas sužinojo nuo pat šio sandorio sudarymo momento. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantui pareiškus ieškinį 2022 m. sausio 3 d. yra suėjęs 10 metų ieškinio senaties terminas ir nėra jokių pagrindų jį atnaujinti bei tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.
31. Apeliantas, nesutikdamas su pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad jis nuolat prašė atsakovo perleisti nuosavybės teisę į butą („perrašyti butą“), pasitikėjo broliu, klausė jo patarimų, todėl sutiko tai nukelti vėlesniam laikui. Atsakovo siekį atidėti buto perleidimą patvirtina 2020 m. liepos mėn. bylos šalių susirašinėjimas. Apeliantas prašo atsižvelgti ir į tai, kad ieškiniu jis savo pažeistas teises galėjo ginti tik po to, kai panaikinti banko apribojimai ginčo turtui. Be to, mirė motina ir neįgalus brolis, todėl apeliantas labai išgyveno. Abi bylos šalys ilgą laiką gyveno užsienyje. 2020 m. prasidėjo COVID-19 pandemija, todėl buvo apribotos galimybės judėti iš vienos valstybės į kitą.
32. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties termino pradžia yra 2008 m. liepos 14 d., t. y. diena, kai buvo sudaryta ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis. Būtent nurodytą dieną apeliantas sužinojo apie ginčijamo sandorio sudarymą, kad buto pirkėjas yra atsakovas ir butas įgytas jo nuosavybės teise. Ieškinio senaties terminas pasibaigė praėjus dešimčiai metų, t. y. 2018 m. liepos 16 d. (CK 1.121 straipsnio 2 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas, pateikęs ieškinį dėl nurodyto sandorio nuginčijimo 2022 m. sausio 3 d., praleido bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą.
33. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, bet, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
34. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
35. Pažymėtina, kad spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo teisės normų taikymo teismas privalo ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tik formaliai konstatavo, jog nėra jokių pagrindų atnaujinti apelianto praleistą ieškinio senaties terminą, neįvertinęs apelianto nurodytų aplinkybių dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumo bei dėl jų nepasisakė. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo šios sprendimo dalies.
36. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių reikšmės, nevisapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės, kad byloje kilo artimų giminaičių ginčas, juos siejo artimi, pasitikėjimu pagrįsti santykiai, įvyko reikšmingi gyvenimo įvykiai – mirė motina ir brolis, taip pat, kad abi bylos šalys ilgą laiką gyveno, o apeliantas iki šiol gyvena užsienyje bei 2020 metais prasidėjo COVID-19 pandemija, dėl kurios buvo sunkiau įgyvendinti pažeistų teisių gynybą, yra svarbios priežastys, dėl kurių yra pagrindas apeliantui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmiau nurodyta, kad, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, turi būti atsižvelgiama ne tik į ginčo esmę, vertinamas ieškovo elgesys, jo nuoseklus siekis ginti savo pažeistą teisę, bet taip pat ir vadovaujamasi bendraisiais protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, įsitikinant, kad konkrečioje situacijoje nustatytos svarbios priežastys ieškinio senaties terminui atnaujinti (CK 1.5 straipsnis). Vertinant ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių pobūdį, turi būti nustatoma pusiausvyra tarp byloje susiklosčiusių išskirtinių faktinių aplinkybių bei realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos, atsižvelgiant ir į ieškinio senaties teisinio instituto esmę.
37. Dėl išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliantui atnaujinamas praleistas ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį atmetė ne tik remdamasis pritaikytu praleistu ieškinio senaties terminu, bet taip pat ir dėl to, kad konstatavo, jos apeliantas pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą (pareiškė reikalavimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir buto pirkėjo teisių apeliantui pripažinimo) ir toks ieškinys yra nepagrįstas. Dėl to toliau šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako dėl nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio reikalavimo esmės.
Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti buto pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine vertinimo
38. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu apeliantas prašė pripažinti apsimestine (niekine) 2008 m. liepos 14 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties ir 2008 m. liepos 14 d. perdavimo–priėmimo akto, dalis, kiek ginčo buto pirkėjas yra atsakovas, ir taikyti apsimestinio sandorio teisinius padarinius – pripažinti, kad tikrasis buto pirkėjas yra apeliantas.
39. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pripažino įrodytomis apelianto nurodytas aplinkybes, kad tiek pradinį įnašą už perkamą butą, tiek kredito grąžinimo įmokas pagal atsakovo vardu sudarytą kredito sutartį, sumokėjo ieškovas, lėšas perdavęs motinai, kuri jas įnešdavo į savo banko sąskaitą, o vėliau pervesdavo į atsakovo sąskaitą. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas neįrodė, jog jis yra tikroji 2008 m. liepos 14 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties šalis (pirkėjas), bei nurodė, kad butas įgytas būtent motinos ir neįgaliojo brolio naudai, o apeliantas, tik po metų pastebėjęs, kad jis vienas finansuoja motiną ir brolį, pradėjo manyti, jog butas turėtų atitekti jam. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.
40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi, apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).
41. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto (t. y. dėl tokio sandorio šalies), svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020, 49 punktas).
42. Taigi, kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018, 29 punktas).
43. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, negalima apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet būtina vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012).
44. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad poreikis sudaryti ginčo sutartį atsirado po to, kai atsakovas nutraukė santuoką su sutuoktine ir bylos šalių motina bei neįgalus brolis liko be gyvenamosios vietos. Dėl to apeliantas, atsakovas ir jų sesuo, norėdami pagelbėti motinai ir neįgaliam broliui, nusprendė aprūpinti juos gyvenamuoju būstu. Apeliantas tuo metu gyveno ir dirbo užsienyje. Jo teigimu, jam bankas nesuteikė kredito, todėl banko kreditą paėmė atsakovas. Byloje nustatyta, kad atsakovas ir motina rūpinosi ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, derėjosi dėl sutarties sąlygų. Tai patvirtino byloje apklaustas liudytojas – buto pardavėjas S. Č.. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad tiek pradinis įnašas už ginčo butą, tiek kredito grąžinimo įmokos pagal atsakovo ir banko sudarytą kredito sutartį buvo sumokėti lėšomis, kurias ieškovas suteikė motinai. Nurodytą išvadą patvirtina byloje esantys įrodymai (į bylą pateikti motinos ir atsakovo banko sąskaitų išrašai) (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartomis aplinkybėmis neįrodyta, kad būtent apeliantas buvo tikroji buto pirkimo–pardavimo sandorio šalis.
45. Ginčo bute nuo pat įsigijimo gyveno apelianto ir atsakovo motina bei neįgalus brolis. Apeliantas lėšas grynaisiais perduodavo motinai, kuri jas įnešdavo pirmiausia į savo, o vėliau į atsakovo banko sąskaitą. Apeliantas paaiškino, jis nekontroliavo, kur motina panaudojo perduotas lėšas. Motina sutaupė 100 000 Lt ir iki termino pabaigos grąžino atsakovui banko suteiktą būsto kreditą. Apeliantas tvirtina, kad jis perdavė motinai lėšas tam, jog ši jas taupytų, grąžintų būsto kreditą, t. y. administruotų pinigus apelianto interesais. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, aptariami apelianto paaiškinimai patvirtina tai, kad jis, perduodamas grynuosius motinai, rėmė ją ir neįgalų brolį ir jiems finansiškai padėjo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, apeliantui manant, kad jis yra tikrasis ginčo buto pirkėjas (ar taip pradėjus manyti, kai jis sužinojo apie tik jo teikiamą finansinę paramą motinai ir neįgaliam broliui), jam nebuvo būtinybės lėšas perduoti motinai, bet jis galėjo jas perduoti ar pervesti tiesiogiai atsakovui. Be to, apeliantas motinai perduodavo ne tik kredito grąžinimo įmokoms sumokėti reikalingas sumas, bet taip pat ir daugiau lėšų, kurias ji sutaupė ir grąžino kreditą anksčiau laiko.
46. Iš bylos šalių ir liudytojų paaiškinimų darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje susidarė tokia situacija, kai visi vaikai (apeliantas, atsakovas ir sesuo) norėjo padėti motinai ir neįgaliam broliui, didžiąja dalimi tai darė tik apeliantas. Jis pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino aplinkybę, kad sesuo taip pat prisidėjo prie ginčo buto pirkimo, sumokėdama 5 000 Eur. Tai patvirtina, kad apeliantas nesiekė sau asmeniškai įsigyti ginčo buto. Jis nurodė, kad gaudavo gerą darbo užmokestį, jo finansinė padėtis buvo labai gera ir jis buvo pajėgus ne tik išlaikyti save, bet taip pat ir padėti motinai. Atsižvelgdama į nurodytus paaiškinimus ir tai, kad būsto kredito, kuris panaudotas ginčo butui nupirkti, sutartį, de facto (faktiškai) įvykdė apelianto ir atsakovo motina, ji ir neįgalus sūnus atsakovo vardu nupirktame bute iki mirties gyveno, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantas negali būti laikomas tikruoju ginčo buto pirkėju (tikrąja 2008 m. liepos 14 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties šalimi). Tai, kad apeliantas, supratęs, jog tik jis vienas padeda motinai ir neįgaliam broliui ir tik jo vieno lėšomis grąžintas atsakovo gautas būsto kreditas, po motinos mirties nusprendė, kad būtų teisinga, jog butas atitektų jam, nepagrindžia 2008 m. liepos 14 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo, pridengiant apeliantą, kaip tikrąjį buto pirkėją, aspektu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apelianto ir atsakovo 2020 m. liepos–rugpjūčio mėn. susirašinėjimą mobiliąja programėle, iš kurio matyti, kad atsakovas neprieštarauja apelianto teiginiams dėl buto perleidimo, bet nenori likti be gyvenamosios vietos ir prašo apelianto palaukti, kol jis įsigis kitą būstą, yra nepakankamas daryti priešingą išvadą ir pripažinti apeliantą tikrąją sandorio šalimi. Byloje nustatyta, kad ginčo buto įsigijimo momentu ir vėliau iki motinos mirties apeliantas nenurodė, kad jis yra tikroji ginčo sandorio šalis. Apeliantas tik po motinos mirties išreiškė norą tapti ginčo buto savininku.
47. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas neįrodė, jog siekė 2008 m. liepos 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, prisidengdamas atsakovu, kaip statytiniu, faktiškai įgyti nuosavybės teise ginčo butą, o motinai jį suteikti tik valdyti ir juo naudotis. Tai, kad nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad apeliantas pasirinkto netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą, neužkerta kelio reikšti ieškinio ir prašyti teismo apginti pažeistas teises kitais teisių gynimo būdais.
48. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties
49. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, teisingai išsprendė ginčą, tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuotas sandorio pripažinimo apsimestiniu institutas, ir proceso teisės normas, kuriose reglamentuotos įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės. Tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė praleisti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, nėra pagrindas panaikinti apskųstą teismo sprendimą. Toks sprendimo panaikinimas prieštarautų CPK 328 straipsnyje įtvirtintam draudimui naikinti sprendimą ar nutartį formaliais pagrindais, nes, net ir atnaujinus apelianto praleistą ieškinio senaties terminą, nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys iš esmės yra nepagrįstas, todėl negali būti patenkintas. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl skundas atmetamas ir apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo
50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
51. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atlyginimą.
52. Atsakovas prašo priteisti 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (sąskaitą faktūrą bei lėšų pervedimo nurodymą). Už advokato teisines paslaugas apmokėta 2023 m. IV ketvirtį (2023 m. lapkričio mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidoms apskaičiuoti imamas 2023 m. II ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 000,1 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 2 600,13 Eur (2 000,1 x 1,3). Atsakovo prašoma priteisti suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl atsakovui iš ieškovo priteisiamos 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui I. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo D. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.