Kauno apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui I. J. ir trečiajam asmeniui notarei V. V. dėl sandorio dalies pripažinimo niekine ir apsimestinio sandorio pasekmių taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Dėl ginčo esmės

Ieškovas D. J., teigdamas, kad jis, o ne I. J., yra tikroji sandorio šalis (pirkėjas), prašo taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes.

Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; kt.).

Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad, sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020 49 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėdamas ginčą pagal ieškovo reikalavimą, šiuo atveju teismas turi nustatyti ar D. J. yra tikroji sandorio šalis (pirkėjas).

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, I. J. 2008 m. birželio 16 d. užpildė kredito paraišką AB SEB banke, kurioje nurodė, kad prašo suteikti 203000 Lt paskolą būsto pirkimui (168000 Lt pirkimui ir 35000 Lt remontui), 10 metų laikotarpiui, būsto vertė 255000 Lt. Duomenyse apie save nurodė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini), aukštesniojo išsilavinimo, išsiskyręs, darbovietė (duomenys neskelbtini), apsaugos darbuotojas, darbo stažas nuo 2005 m. lapkričio mėn., bendras darbo stažas 8 metai, neteistas, atlyginimas 7000 Lt, išlaidos finansinėms skoloms grąžinti 1000 Lt (e. bylos 3 t., b. l. 4-7). Ieškovas D. J. nurodo, kad I. J. turėjo pažįstamų AB SEB banke, nes jo buvusi sutuoktinė anksčiau dirbo tame pačiame AB SEB banko skyriuje, todėl jam buvo paprasčiau gauti banko paskolą, o kredito paraiškoje jis užpildė neteisingus duomenis, nes tuo metu neturėjo 7000 Lt pajamų per mėnesį. Teismas, vertindamas kredito paraiškoje esančius duomenis, pažymi, kad šiems duomenims gauti teismas 2022 m. balandžio 13 d. išdavė teismo liudijimą, kuriame nurodė, kad ieškovui ar jo atstovui suteikiama teisė gauti, be kita ko, I. J. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 2008 metais AB SEB bankui teiktą kredito paraišką nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui (kartu su visais šios paraiškos priedais), kurios pagrindu AB SEB bankas vertino I. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) galimybę gauti kreditą ir 2008 m. birželio 18 d. išdavė jam pranešimą Nr. 08.03.04/38-8683 apie išduodamą 168 000 litų kreditą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui (e. bylos 2 t., b. l. 27). AB SEB bankas teismui pateikė paraišką, tuo pačiu lydraštyje (e. bylos 3 t., b.l. 3) nurodydamas, kad pranešimo kopijos rasti nepavyko. Taigi, teismui pateikta tik paraiška be jokių priedų. Įvertintina tai, kad pats I. J. teigė, jog pajamas, kurių vertė 7000 Lt, jis gaudavo dirbdamas Jungtinėje Karalystėje. Tačiau kartu savo paaiškinimuose nurodė ir tai, kad jis 2008 m. – 2009 m. buvo Lietuvoje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paraiškoje jis nurodė, jog dirba (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotoju (t. y. įmonėje Jungtinėje Karalystėje), tuo tarpu pats sako, kad tuo metu ilgam buvo grįžęs į Lietuvą. Be to, atsižvelgtina ir į kitus paraiškoje nurodytus duomenis, pvz., skiltyje „Vaikai ir kiti išlaikytiniai“ nėra nurodyta jokių duomenų, tuo tarpu ieškovas bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu nurodė, kad I. J. turi du vaikus, kurių vienas yra su buvusia sutuoktine, o kitas – su buvusia sugyventine. I. J. tokių ieškovo pasisakymų neneigė. Kad I. J. turi vaiką patvirtina ir jo iš banko sąskaitos atliekami kasmėnesiniai pavedimai, kurių paskirtis buvo – vaiko išlaikymui (e. bylos 4 t., b.l. 35-39). Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad I. J. nepateikė jokių duomenų, kad tuo metu pajamas būtų gavęs Lietuvoje. Kadangi prie paraiškos nebuvo pateikta jokių priedų (AB SEB bankas jų lydraštyje ir nemini), darytina išvada, kad bankas paskolą suteikė įvertinęs tik paraiškoje pateiktus duomenis, tačiau negalėdamas patikrinti tikrosios I. J. turtinės padėties. Taigi, darytina išvada, kad I. J. paraiškoje nurodė netikslius duomenis apie save, o kredito įstaiga nesiaiškino tikrosios I. J. turtinės padėties ir galimybių gražinti paskolą.

Be to, įvertintini ir paties I. J. paaiškinimai, kad dalį pinigų gavo kaip paskolą buto remontui. Tą dalį pervedė pardavėjo sutuoktinei, o likusią dalį pardavėjui pervedė bankas. I. J. apie tai, kad turėjo santaupų ir iš šių santaupų sumokėjo 35000 Lt dalį buto kainos teismo posėdžio metu nenurodė. Taigi, I. J. teigė, jog sutarties kainos dalis, kurią sumokėjo pardavėjai, buvo gauta kaip paskolos dalis būsto remontui. Tokias atsakovo nurodomas aplinkybes paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad 2008 m. liepos 14 d. į jo sąskaitą buvo įmokėti 35001,50 Lt gryni pinigai ir tą pačią dieną 35000 Lt pervesti V. Č., AB SEB bankas I. J. 35000 Lt pervedė 2018 m. rugpjūčio 8 d. ir tą pačią dieną jie buvo išgryninti (e. bylos 1 t., b.l. 128, 131). Taigi, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pirma pardavėjai buvo sumokėta 35000 Lt kainos dalis, o tik po trijų savaičių į atsakovo sąskaitą bankas pervedė 35000 Lt paskolos dalį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad I. J. 2008 m. vasario 11 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuri buvo patvirtina 2008 m. balandžio 1 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu, patvirtino, jog bankuose esančių sąskaitų ir lėšų neturi, todėl jų ir nesidalina (e. bylos 4 t., b.l. 87-89). Todėl spręstina, kad I. J., būdamas sąžiningu pareiškėju, teisingai nurodė savo turtinę padėtį teismui ir realiai neturėjo jokių santaupų po 3 mėnesių sumokėti 35000 Lt kainos už butą dalį. Priešingu atveju, vadovaujamasi principu iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus), šios aplinkybės vertintinos ne I. J. naudai.

Šių duomenų visuma leidžia kaip labiau tikėtinomis laikyti D. J. nurodytas aplinkybes, kad jis mamai buvo davęs pinigų, uždirbtų per du sezonus Norvegijoje Trumsės mieste, o iš šių santaupų mama ir sumokėjo 35000 Lt dalį buto kainos.

Atsižvelgtina ir į byloje esančius įrodymus apie būsto paskolos mokėjimo aplinkybes. I. J. 2008 m. rugsėjo 12 d. į savo sąskaitą įnešė 2800 Lt grynų pinigų, 2008 m. spalio 21 d. įnešė 2306 Lt., 2008 m. gruodžio 18 d. įnešė 2175 Lt, 2009 m. sausio 19 d. įnešė 2130 Lt, 2009 m. vasario 17 d. įnešė 2130 Lt, 2009 m. kovo 18 d. įnešė 2120 Lt, 2009 m. balandžio 16 d. įnešė 2105 Lt, 2009 m. gegužės 18 d. įnešė 2130 Lt, 2009 m. birželio 16 d. įnešė 2130 Lt, 2009 m. liepos 20 d. įnešė 1965 Lt, 2009 m. rugpjūčio 14 d. įnešė 1970 Lt, 2010 m. rugpjūčio 12 d. įnešė 2000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 11 d. įnešė 1466 Lt. M. J. į I. J. AB SEB banko sąskaitą per laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d. grynais įnešė ar pervedė 54747 Lt. M. J. į savo sąskaitą, esančią AB SEB banke per laikotarpį nuo 2008 m. liepos 14 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d. grynais pinigais įnešė 39725 Lt (e. bylos 3 t., b.l. 27-32). Visų šių duomenų visuma rodo, kad didelė dalis paskolos įmokų buvo M. J. pervesta ar įnešta į I. J. sąskaitą. Atsakovo I. J. paaiškinimai, kad jis savo pinigus paskolai sumokėti atiduodavo mamai, jo mama pirma pinigus įnešdavo į savo sąskaitą, ir tik vėliau pervesdavo į jo sąskaitą, iš kurios ir buvo nuskaitomos paskolos įmokos, vien dėl to, kad mamos bankas buvo arčiau nei jo, neįtikinami. Teismas atsižvelgia į tai, kad 2008 m. 2012 m. visų šeimos narių santykiai buvo geri, jie vienas kitu pasitikėjo. Tuo pačiu įvertintini ir ieškovo D. J. paaiškinimai, kad jis atiduodavo pinigus mamai, o ši jais disponavo dalį taupydama, bei reikiamą paskolai dengti dalį įnešdama į I. J. sąskaitą. Teismo vertinimu, M. J. nebuvo tikslinga gavus pinigus iš I. J. juos pirma įnešti į savo sąskaitą, tada pervesti į I. J. sąskaitą. Todėl teismas daro labiau tikėtiną išvadą, kad M. J. į savo sąskaitą arba į I. J. sąskaitą įnešdavo lėšas, kurias jai atiduodavo D. J..

Be to, teismas kaip labai objektyvius ir tikrąsias faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus vertina ieškovo ir atsakovo susirašinėjimą socialiniame tinkle 2020 m. liepos mėn. (e. bylos 1 t., b.l. 60-70), iš kurio matyti, jog D. J. laiko butą savo turtu, I. J. susirašinėjimo pradžioje to neneigia, kaip ir neneigia savo susitarimo su D. J. „perrašyti“ butą D. J. vardu, tik nurodo, kad jis tam dar nepasiruošęs, o vėliau teigia, kad dėl D. J. turto tikrai nesprendžia, bet „perrašymą“ darys kai jis bus pasiruošęs, nes neliks be gyvenamosios vietos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad susirašinėjimo metu (tuo metu dar nebuvo miręs ir šalių brolius H. J.), ieškovas ir atsakovas dar palaikė santykius, tarp jų nebuvo kilęs konfliktas, todėl spręstina, kad abi šalys šiame susirašinėjime neturėjo ko slėpti, išreiškė savo tikruosius susitarimus ir tikrąją valią.

Teismas taip pat vertina ir liudytojų E. J. bei T. T. paaiškinimus bei pažymi, jog šalių sesuo E. J., kaip ir pati nurodė, yra susipykusi su ieškovu D. J., tačiau su broliu I. J. bendrauja. Be to, ji teigė, kad pati nėra prisidėjusi prie įnašų už buto paskolą, tuo tarpu D. J., nors šios aplinkybės jam nenaudingos, sąžiningai nurodė, kad E. J. yra sumokėjusi 5000 Lt dalį buto paskolos įmokų (tai patvirtina jos atlikti pavedimai į I. J. sąskaitą). Teismas E. J. paaiškinimus laiko šališkais ir todėl nepatikimais bei jais nesivadovauja kaip įrodymais šioje byloje. Tuo tarpu liudytoja T. T., nors ir paaiškino aplinkybes, girdėtas tik iš H. J., yra iš esmės nesusijusi nė su viena iš ginčo šalių. Ji paaiškino iš H. J. girdėjusi, jog butas yra D. J..

Teismas atsižvelgia į duomenis apie I. J. banko sąskaitą Jungtinėje Karalystėje, tai, kad banko „Barklays“ išrašas pateiktas už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. kovo 30 d. 2010 m. kovo 30 d. minėtoje sąskaitoje buvo 31691,37 svarų (e. bylos 4 t., b.l. 150). Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovas prašė tiek atsakovą pateikti, tiek teismą išreikalauti duomenis apie visas I. J. pajamas per laikotarpį nuo 2003 m. iki 2012 m., tačiau teismas šių duomenų negavo, o atsakovas jų nepateikė. Todėl atsakovo fragmentiškai pateikti duomenys apie tai, kad 2009 m. kovo 30 d. jo sąskaitoje buvo pakankama lėšų suma, kuri leidžia daryti išvadą, jog jis buvo pajėgus mokėti kasmėnesines įmokas bankui, visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste neįrodo, jog I. J. buvo tikroji sandorio šalis.

Teismo vertinimu, aplinkybę, kad D. J. turėjo lėšų ir galėjo perduoti mamai tiek lėšas, kuriomis buvo atliktas pradinės įmokos sumokėjimas, tiek banko paskolos sugrąžinimas patvirtina į bylą pateikti įrodymai - Norvegijos įmonės (duomenys neskelbtini) algalapiai ir pažyma patvirtina D. J. darbo užmokestį 2006 - 2008 m. (e. bylos 1 t., b.l. 19-50). Iš šių dokumentų bei D. J. pajamų matyti ir tai, kad darbdavys jam apmokėdavo už būsto nuomą, todėl D. J. iš gautų pajamų jau neturėjo rūpintis būsto nuoma ir tam patirti išlaidas.

Visų šių įrodymų visuma ir tarpusavio ryšys leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad buto pradinę įmoką bei periodines paskolos įmokas sumokėjo M. J., jai D. J. perduotais pinigais.

Tačiau teismas sprendžia, kad ieškovas D. J. neįrodė, jog jis yra tikroji 2008 m. liepos 14 d. pirkimo – pardavimo sutarties šalis.

Teismas remiasi paties ieškovo D. J. paaiškinimais teismo posėdžio metu. Iš paties ieškovo paaiškinimų apie 2008 - 2012 m., t. y. iki sandorio sudarymo ir sandorio metu bei po sandorio vykusius įvykius ir bylos šalių bei kitų asmenų susitarimus dėl sandorio spręstina, kad 2008 m. M. J. ir H. J. netekus gyvenamosios vietos, jie, kartu su D. J., I. J. ir E. J. sprendė dėl naujo būsto suradimo, kuriame gyventų M. J. ir H. J.. Buvo susitarta, kad M. J. ir H. J. bus perkamas butas. Lėšas, reikalingas šio buto įgijimui, lygiomis dalimis suteiks D. J., I. J. ir E. J.. Susitarimo dalyviai, neturėdami teisinių žinių, nenusprendė dėl visų šio sandorio teisinių aspektų. Tačiau akivaizdu, kad jų siekis buvo padėti mamai M. J. bei neįgaliam broliui H. J.. Todėl teismas daro išvadą, kad butas buvo įgytas būtent M. J. ir H. J. naudai, o iki sandorio sudarymo bei jo metu nei D. J., nei I. J., nei E. J. nesusitarė ir nesiekė tapti buto savininkais. Atsižvelgtina ir tą aplinkybę, kad butas buvo perkamas iš dalies ne savo lėšomis, o gavus paskolą iš banko. Po sandorio sudarymo faktinėms aplinkybėms susiklosčius taip, kad D. J., finansiškai remdamas mamą ir brolį, perdavė mamai didžiąją dalį lėšų paskolos grąžinimui, (E. J. savo lėšomis padengė 5000 Eur), jis suprato, kad būtų sąžininga, jog butas taptų jo nuosavybe.

CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Taigi, vienas iš pirkimo – pardavimo sutarties šalies - pirkėjo dalyvavimo tokiame sandoryje požymių yra siekis perkamą daiktą įgyti nuosavybėn, nes, kaip nurodo cituojama teisės norma, pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą (prekę) nuosavybėn.

Tačiau paties ieškovo paaiškintos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad sudarant sutartį pats ieškovas nesiekė tapti pirkimo – pardavimo sutarties šalimi – jis siekė tik iš dalies finansuoti sandorį, tačiau daiktas turėjo būti įgytas ne jo nuosavybėn. Kaip nurodė pats D. J., kad butas turėtų atitekti jam, jis suprato tik maždaug po metų, kai pamatė, kad jis vienas finansuoja mamą ir brolį, kad būtų dengiamos paskolos įmokos. Taigi, teismas sprendžia, kad tik po sandorio sudarymo kilo ieškovo valia tapti buto savininku, tačiau tokios aplinkybės nelemia ieškovo reikalavimo dėl sandorio šalies pakeitimo patenkinimo.

D. J. valios įgyti butą nuosavybėn sandorio sudarymo metu patvirtina ir jo finansinės operacijos. Kaip jis nurodo, jis visiškai pasitikėjo mama, ir padėdamas jai bei broliui, atiduodavo jai visas savo santaupas. Kaip matyti iš paties ieškovo paaiškinimų, nei tų lėšų, atiduotų mamai, kiekio, nei jų panaudojimo jis iš esmės nekontroliavo, nes jam buvo staigmena, kad mama sutaupė 100000 Lt ir galėjo padengti likusią paskolos dalį. Tokie ieškovo veiksmai leidžia spręsti, kad jo mamai atiduodamos lėšos pereidavo M. J. nuosavybėn, todėl tai suponuoja išvadą, jog banko paskolą padengė ne D. J., o M. J..

Tokie ieškovo paaiškinimai apie jo valią iki sandorio ir sandorio sudarymo metu daro nereikšmingais visus jo pateiktus rašytinius įrodymus. Be to, įvertinus nustatytas aplinkybes, kad D. J. nesiekė ir netapo ginčo sandorio tikrąja šalimi, šioje byloje nagrinėtino reikalavimo kontekste iš esmės neturi teisinės reikšmės kitos faktinės aplinkybės – kas iš tikrųjų sumokėjo pradinę įmoką ir padengė paskolą.

Ieškovui neįrodžius, jog jis buvo tikroji sandorio šalis – ieškinys atmestinas.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovas, teigdamas, kad apsimestinio sandorio atveju ieškinio senaties pradžios momentas skaičiuojamas nuo sandorio sudarymo momento, prašo taikyti ieškinio senatį. Atsakovas nurodo, kad apsimestinio sandorio sudarymo atveju asmens teisės pažeidimas atsiranda nuo to momento, kai sandorį vietoje asmens sudaro kitas asmuo – jo statytinis.

Teismas įvertina, jog ieškinys atmestinas ieškovui neįrodžius, jog jis buvo tikroji sandorio šalis, o teismui, nagrinėjančiam bylą reikalavimo apimtyje, nekonstatavus apsimestinio sandorio. Tačiau, kadangi ieškovas savo teises gina apsimestinio sandorio instituto normomis, jo atžvilgiu taikytinos apsimestinio sandorio kontekste suformuotos ieškinio senaties aiškinimo taisyklės.

Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.124 straipsnio nuostatomis, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apsimestinis sandoris kaip neatitinkantis tikrosios šalių valios, kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstamas niekiniu sandoriu. Dėl ieškinio senaties niekinio sandorio atžvilgiu kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminis niekinio sandorio požymis – negaliojimas nepriklausomai nuo valinių teisės subjektų veiksmų. Niekinio sandorio nereikia nuginčyti ir negalima patvirtinti. Niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio (nuo sudarymo momento), todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nėra reikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008; 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-311/2010).

Kartu pažymėtina, jog reikalavimas pripažinti sandorį (ar jo dalį) apsimestiniu ir negaliojančiu yra neatsiejamai susijęs su reikalavimu pripažinti teises pagal tikrąjį (dengiamąjį) sandorį, todėl šiems reikalavimams turi būti taikomas vienas ir tas pats ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022). Todėl kasacinis teismas nusprendė, kad reikalavimams dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir negaliojančiu ir teisinių padarinių pripažinimui pagal tikrąjį sandorį, taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017, 24 punktas).

Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.).

Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.). Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nustačius, kad ieškovas apie apsimestinio sandorio sudarymą žinojo nuo jo sudarymo dienos, nuo to momento atitinkamai skaičiuotina ir ieškinio senaties termino pradžia, nes savo subjektinių nuosavybės teisių pažeidimą ieškovas sieja būtent su šio sandorio sudarymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).

Byloje nustatyta, kad apie ginčo sandorį ieškovas žinojo nuo pat šio sandorio sudarymo momento. Ieškovas pripažino, kad visuomet žinojo, jog ginčo turtas yra registruotas atsakovo I. J. vardu. Taigi, byloje nustatytos ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės (sandoris sudarytas paties ieškovo iniciatyva, ieškovas nuo pat sandorio sudarymo žinojo jo apsimestinumo faktą), teismo vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas šiuo atveju sietinas su apsimestinio ginčo sandorio sudarymo momentu, o ne su 2020 m. liepos mėn. ieškovo ir atsakovo susirašinėjimo socialiniame tinkle momentu.

Todėl spręstina, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 2008 m. liepos 14 d., o ieškovui ieškinį pareiškus 2022 m. sausio 3 d. yra suėjęs 10 metų ieškinio senaties terminas ir nėra jokių pagrindų jį atnaujinti.

CK 1.131 straipsnio 1 dalis numato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Ieškinį atmetus atsakovas patyrė 2640 Eur bylinėjimosi išlaidas advokatės pagalbai apmokėti (DOK-30854, DOK-17785), kurios atsakovui priteistinos iš ieškovo.

Bylos nagrinėjimo metu susidarė 32,49 Eur pašto išlaidų, kurios valstybei priteistinos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93, 96 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui I. J., a.k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovo D. J., a.k. (duomenys neskelbtini), 2640 Eur (du tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovo D. J., a.k. (duomenys neskelbtini), valstybei 32,49 Eur (trisdešimt du eurus 49 ct) pašto išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, pašto išlaidų įmokos kodas - 5662.

Sprendimas nuo jo priėmimo per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.