- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-17
- Bylos Nr.
- e2A-1378-640/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02429-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Atsakovas
- V. Ž.
- Ieškovas
- sodininkų bendrijos „Vasara-2“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės sodininkų bendrijos „Vasara-2“ ieškinį atsakovei V. Ž. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 144,4 Eur dydžio skolą ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas tokiais argumentais :
1.1. Atsakovė nuo 1997 m. nuosavybės teise valdo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esantį pastatą-sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas). Šis Žemės sklypas yra sodininkų bendrijos „Vasara-2“ teritorijoje.
1.2. Atsakovė sodininkų bendrijos nare buvo iki 2014 m. liepos 15 d. Nuo 2014 m. liepos 15 d. atsakovė nustojo būti sodininkų bendrijos nare ir jos išstojimas iš sodininkų bendrijos „Vasara-2“ narių buvo patvirtintas sodininkų bendrijos narių 2015 m. liepos 11 d. susirinkimo metu.
Atsiliepimas
1.3. Atsakovė nuo 2015 m. atsisako apmokėti sodininkų bendrijos “Vasara-2” jai pateiktas sąskaitas. Nurodo, jog nors atsakovė teigia, kad ji nėra sodininkų bendrijos „Vasara-2” nare, nėra sudariusi su bendrija jokių paslaugų teikimo sutarčių, nesinaudoja vandentiekiu, elektros paslaugomis, šiukšlių išvežimo paslaugomis ir jokia kita infrastruktūra ir jokiomis kitomis paslaugomis, dėl to neprivalo apmokėti jai pateikiamų ieškovės sąskaitų, ieškovė nesutinka su tokiais argumentais. Sodininkų bendrija „Vasara-2“ ne kartą yra paaiškinusi atsakovei, kad asmenims, nesantiems bendrijos nariais, nėra skaičiuojamos išlaidos, susijusios su naryste bendrijoje susijusiais klausimais, bei išlaidos, susijusios su vandens ir elektros naudojimu bendrijos narių poreikiams, o dėl visų kitų bendrijos patiriamų išlaidų - Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymas įtvirtina asmenų, kurie mėgėjų teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nėra bendrijos nariais, pareigą mokėti įmokas bendrijai.
Šalies argumentai
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, neteisingą ir nesąžiningą. Nurodė, jog su ieškove neturiu jokio ryšio, todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja nepagrįstų mokėjimų, nepagrįstų palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsiliepimas grindžiamas tokiai argumentais:
Atsiliepimas
2.1. Atsakovė nurodo, jog ji nėra bendrijos narė, todėl negali dalyvauti nei S/B „Vasara2“ susirinkimuose ar Valdybos posėdžiuose, nei sprendimų priėmime ir net susipažinti su jais (susirinkimų ir Valdybos posėdžių protokolai nekabinami Bendrijos skelbimų lentoje).
2.2. Atkreipia dėmesį, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini). Nėra jokių duomenų, jog ši teritorija įeina į sodininkų bendrijos „Vasara2“ teritoriją.
2.3. Ieškinyje nieko nerašoma apie sodininkų bendrijos bendrojo naudojimosi objektus (infrastruktūrą). Bendrijoje nėra nei bendrojo naudojimosi objektų sąrašo, nei jų aprašo. Nieko nekalbama ir nerašoma apie bendrojo naudojimo objektų techninę būklę, apie išlaidas jų išlaikymui. Bendrijoje, kaip ir ankščiau, niekur neskelbiama apie tai, kiek ir kodėl, kokiam infrastruktūros objektui buvo skirta lėšų pvz. 2018 ir 2019 metais, kiek sunaudota ir kas padaryta ir pan. Infrastruktūros sąrašo bei išlaidų jiems išlaikyti nėra ir Bendrijos skelbimų lentoje. Tai akivaizdus ir grubus Sodininkų bendrijų įstatymo ir LR teismų praktikos reikalavimų pažeidimas. LR Aukščiausias teismas 2016 m. byloje Nr.e3K-3-499-706/2016 nurodė, kad ieškovai (S/B „Paežerys-1“) privalo, kaip ir atsakovės atveju, pateikti sąskaitą, kurioje aiškiai nurodyti, kurių infrastruktūros bendrųjų naudojimosi objektų dalyviu ji yra ir koks bendrijai išlaikyti šią infrastruktūrą yra prievolės turinys. Nagrinėjamu atveju nėra privalomo bendro naudojimo objektų sąrašo, nei jų aprašo.
2.4. Atsakovė nurodo, jog nepranešama, kaip vykdomas pasirengimas ir kiek skiriama lėšų kelių parengimui perduoti valstybei (savivaldybei). Pažymi, kad bendrijoje nėra privatizuotų kelių ar bendrojo naudojimosi plotų. Bendrijoje seniai nėra tvorų ir kokių nors ribų. Nėra ir tikrovei atitinkančio S/B „Vasara2“ bendrijos plano.
2.5. Nuo 2014 metų liepos 15 dienos atsakovė oficialiai nėra S/B „Vasara-2“ nare ir ieškovė net 3 metus raštiškai prašant nesudarė su atsakove jokios sutarties dėl bendrijos bendro naudojimo objektų (infrastruktūros), kuriais atsakovė nesinaudoja priežiūros.
2.6. Nuodo, jog nuo 2000 m. birželio mėnesio atsakovė savo lėšomis, savo valdoje, įsirengė gręžinį, naudoja jo vandenį, todėl reikalavimas dėl mokesčių už vandenį yra nepagrįstas.
2.7. Nuo 2016 m. sausio mėn. dėl šiukšlių, nuotekų ir atliekų išvežimo atsakovė turi sudariusi oficialią sutartį su UAB „Nemenčinės komunalininkas“, todėl nesinaudoja šia S/B „Vasara2“ paslauga.
2.8. Atsakovė nurodo, jog už savo valdą moka žemės mokestį LR FM Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip pat ESO („Ignitis“) pagal sutartį laiku ir pilnai susimoka už teikiamą elektros energiją.,
2.9. Galiojantis LR Sodininkų bendrijų įstatymas reguliuoja tik bendrijos narių ir bendrijos santykius, bet nereguliuoja santykių su (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojais, jei jie to nepageidauja. Šie pageidavimai įforminami pagal LR CK 6 knygos „Prievolių teisės“ normas sudarant atskiras asmenines sutartis. O jas sudaryti ir įforminti Bendrija su atsakove atsisako, nors ji to pastoviai raštiškai reikalauja.
2.10. Nurodo, jog per pastarąjį 4 metų laikotarpį, atsakovė nepirko iš S/B „Vasara-2“ jokių paslaugų ar prekių, todėl jokių mokesčių mokėti neprivalo.
2.11. Nurodo, jog nepagrįstai reikalaujama atlyginti bendrijos išlaidas, patirtas teisminiuose ginčuose, nes atsakovei nėra žinoma apie tokius ginčus ir ji juose nedalyvavo. Taip pat, nežinia, kodėl ji turi apmokėti bendrijos kažkam suteiktą paramą.
2.12. Be to, nurodo, jog ieškovė teismui pateikė tik 2017 m. liepos 16 d. narių susirinkimo protokolą, kuriame mokesčiai patvirtinti tik bendrijos nariams, todėl mokesčiai ne bendrijos nariams nustatyti savavališkai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės V. Ž. ieškovo sodininkų bendrijos „Vasara-2“ naudai 144,40 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus 40 ct) skolą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą – 144,40 eur nuo bylos iškėlimo teisme (2019-08-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 832,50 Eur (aštuoni šimtai trisdešimt du eurai 50 ct) advokato paslaugų išlaidoms apmokėti.
4. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino ieškovė nėra praleidusi, nes reikalavimui taikomas 10 metų bendras ieškinio senaties terminas.
5. Teismas nurodė, jog remiantis šalių paaiškinimais, bylos medžiaga, atsakovė pripažįsta 12,16 Eur skolą susidariusią iki 2014-03-31, kada atsakovė dar buvo ieškovo bendrijos nare, todėl dėl šios sumos teismas daugiau nepasisako (s/f serija NN Nr. 2017/1 2018-08-31 punktas 7, suma- 12,16 Eur).
6. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus aktualius ginčo laikotarpiui visuotinių bendrijos narių susirinkimus ginčo skolos apimtimi, kur paminėti dokumentai yra galiojantys ir duomenų, kad jie yra nuginčyti, nėra.
7. Sodininkų bendrijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sodininkų bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: bendrojo naudojimo žemė su bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai ir kt.); bendroji inžinerinė įranga – vandentiekio, kanalizacijos, dujų, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, melioracijos įrenginiai, keliai, tiltai, lieptai, vamzdynai ir angos, elektros skydai ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga, esanti bendrojo naudojimo teritorijose bei patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti sodo sklypuose, jeigu jie susiję su visos mėgėjiško sodo teritorijos inžinerinės techninės įrangos veikimu ir jeigu jie nėra kitų asmenų nuosavybė. Nors nei atsakovė, nei ieškovė iš esmės nepateikė į bylą konkretaus bendrojo naudojimo objektų sąrašo, tačiau iš byloje esančių dokumentų akivaizdu, kad bendrija turi vandentiekio sistemą, tvorą, šiukšlių konteinerių aikštelę, bendrijos teritorijoje yra elektros tinklai, bendro naudojimo keliai ir t.t.
8. Vadovaujantis CK 4.76 straipsniu, 4.86 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti bendro turto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitokias įmokas. Ieškovė iš esmės pateikė įrodymus apie bendrijos patirtas išlaidas ginčo sumai ir laikotarpiu. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo paneigti pateiktų ieškovės dokumentų pagrindu, kad ieškovės paskaičiuoti byloje pagal faktą atsakovės atžvilgiu paskaičiavimai ieškinio reikalavimo atžvilgiu paskaičiuoti nesilaikant proporcingumo principo - priklausomai nuo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dydžio, t. y. asmens nuo jo turimo sklypo arų kiekio.
9. Sprendime konstatuota, jog nagrinėjamu atveju nesutiktina su atsakovės rašytiniais ir žodiniais paaiškinimais nurodyta pozicija, kad atsakovė neprivalo išlaikyti bendrijos administracijos ir mokėti už administravimo paslaugas, ir pažymėta, jog bendrija jai įstatymo nustatytus tikslus, teises ir pareigas įgyvendina per savo valdymo organus (Sodininkų bendrijų įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju vienasmeniam valdymo organui – bendrijos pirmininkui – mokamas atlyginimas. Administruojant bendrojo naudojimo objektus, reikia tvarkyti buhalterinę apskaitą (Sodininkų bendrijų įstatymo 24 straipsnio 3 dalis), todėl bendrija turi pagrindą samdyti buhalterį. Nepaisant to, kad atsakovė ir nėra bendrijos narė, ji, kaip bendrojo naudojimo objektų bendraturtė, turi pareigą proporcingai prisidėti prie bendrijos pirmininko ir buhalterio atlyginimo išlaidų, nes nurodytų asmenų funkcijos susijusios su bendrojo naudojimo objektų administravimu. Akivaizdu, kad, tvarkant ir prižiūrint bendrojo naudojimo objektus, reikalingos telefono ryšio, pašto paslaugos, patiriamos tam tikros išlaidos kanceliarinėms prekėms, reikia turėti lėšų nenumatytoms išlaidoms (pvz., bendrojo naudojimo objektų gedimams šalinti). Teismo nuomone, atsakovė, turinti sklypą ir kuri gyvena bendrijos teritorijoje, neturėtų būti atleista nuo pareigos prisidėti prie bendrąja nuosavybe esančio turto priežiūros ir išlaikymo išlaidų, bendrų reikalų tvarkymo naštą perkeliant tik bendrijos nariams. Nors atsakovė dalinai nurodo, kad ginčo laikotarpiu nebuvo ieškovės pateikti kai kurie dokumentai dėl paslaugų, tačiau teismo nuomone, visą reikiamą informaciją apie bendrijos mokesčių naudojimo tikslus ir dydžius atsakovė turėjo teisę gauti susirinkimų metu arba pateikusi paklausimą bendrijos pirmininkui arba buhalteriui, kadangi byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, jog ieškovė siuntė atsakovei mokėjimo nurodymus, dokumentus dėl įsiskolinimo.
10. Aukščiau nurodyto pagrindu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl skolos pagal ieškinį pagrįstumo, remėsi ieškovės 2020 m. Vasario 14 d. pateiktais rašytiniais paaiškinimais, pagrįstais pridėta bylos medžiaga, ko pagrindu, vertindamas įrodymus, padarė išvadą, kad pagal s/f serija NN Nr. 2017/1 2018 m. rugpjūčio 31 d. punktą 6 - infrastruktūros ir priežiūros mokestis, suma - 2 Eur; punktą 5 - 2014-2015 m. bendrijos suteiktos paslaugos, suma - 29,55 Eur; punktą 4 - už pakrantę - 7 Eur; punktą 3 - 2015-2016 m. bendrijos suteiktos paslaugos, suma- 34 Eur; punktą 2 - 2016-2017 m. bendrijos suteiktos paslaugos, suma - 26,22 Eur; 2017-2018 m. bendrijos suteiktos paslaugos, suma - 30 Eur nurodytos sumos, kaip skola priteistinos iš atsakovės. Tuo pagrindu atsakovės argumentai ieškinio nepagrįstumo pagrindais ginčo dalyje atmesti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliantė V. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują teisingą, teisėtą ir sąžiningą sprendimą, įvertinti sodininkų bendrijos „Vasara-2” pirmininko elgesį kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos teisės normoms ir suformuotai teismų praktikai; kreiptis į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą, kaip traktuoti Konstitucijos 35 str. 2 dalies nuostatas; priteisti V. Ž. iš sodininkų bendrijos „Vasara-2” 100 eurų moralinę (neturtinę) žalą.
12. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
Šalies argumentai
12.1. Apeliantė teigia, jog bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas. Ieškovė privalėjo iš karto pateikti įrodymus dėl ieškinio, o to nepadarius ieškinys turėjo būti iš karto atmestas jau per pirmą parengiamąjį teismo posėdį. Ieškovė sąmoningai vilkimo procesą tam, jog susidarytų didesnės bylinėjimosi išlaidos.
12.2. Nurodo jog tiek bendrijos nario, tiek ne bendrijos nario mokesčiai ieškovės yra nustatyti vienodi. Tai yra grubus pažeidimas, nes atsakovė nurodo, jog ji, nebūdama bendrijos nare, neprivalo mokėti tokių pačių ir net didesnių mokesčių kaip ir bendrijos nariai. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas vienodus mokesčius, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Pažymi, jog VĮ Registrų centre nėra registruotų jokių ieškovės bendros nuosavybės teise priklausančių objektų. Tokiais objektais negali būti ieškovės nurodomas pliažas, šiukšliadėžės pliaže, suoliukai, ESO priklausanti ir aptarnaujama transformatorinė. Byloje nėra pateikta išsamių išlaidų paskaičiavimo ir struktūros duomenų.
12.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje nėra pateikti svarbūs įrodymai – bendro naudojimo objektų infrastruktūros sąrašas, tų objektų, kurias naudojasi atsakovė, sąrašas, su atsakove pasirašytos sutarties, bendro naudojimo objektų, kuriais naudojasi atsakovė išlaidų sąmatos, nustatytų mokesčių pagrindimas.
12.4. Nurodo, jog iš jos antrą kartą reikalaujama sumokėti mokesčius už- 2011-2012 metus, kuriuos ji jau yra sumokėjusi.
Atsiliepimas
12.5. Atsakovė nesutinka, jog ji turi apmokėti ieškovės suteiktą paramą fiziniam asmeniui, pakrantės privatizavimo mokesčius.
Šalies argumentai
12.6. Apeliantė nurodo, jog ieškovė neveda ir neturi išlaidų, skirtų bendro naudojimo objektų, priežiūrai apskaitos.
12.7. Nurodo, jog ieškovė nepateikė jokio bendro naudojimo objekto sąrašo, nors Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnis reikalauja bendrijai tokį turėti bei su atsakove sudaryti sutartį. Nors atsakovė nuolat reikalavo sudaryti sutartį, tačiau ieškovė sutarties nesudarė. Atsakovė nurodo, jog nesinaudoja ieškovės nurodomais bendro naudojimo objektais šiukšlių surinkimo objektu, nes turi sutartį su „Nemenčinės komunalininku“, kuris išveža šiukšles. Taip pat nesinaudoja sodo vandens tiekimo sistemos objektu ir sklype neturi įvado.
12.8. Nurodo, jog nepaisant to, jog narystė bendrijoje pagal būti prievartinė, tai jai ieškovė primeta, nes reikalauja mokėti tokius pačius mokesčius, kokius moka bendrijos nariai. Todėl prašo kreiptis į LR Konstitucinį teismą su prašymu išaiškinti, ar Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies nuostatas bei savanoriškumo ir asociacijų principus.
12.9. Pirmosios instancijos teismas neįvertinęs atsakovės prašymo atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų dėl jos sunkios finansinės padėties, nepagrįstai priteisė visas ieškovės išlaidas iš jos.
12.10. Teismas vadovavosi pasenusia teismų praktika, o ne naujosiomis nutartimis.
12.11. Teismas pažeidė LR teisėjų etikos kodekso reikalavimus – teisingumo ir nešališkumo principus; pagarbiai išklausti proceso dalyvius, dėmesingai reaguoti į jų prašymus, siūlymus, o nepagrįstus prašymus atmesti taktiškai, būti reiklus proceso tvarkos pažeidėjams; vengti viešų pasisakymų leidžiančių nuspėti bylos baigtį, visada veikti profesionaliai ir humaniškai; gilintis į bylos esmę, vengti skubotumo, tačiau nevilkinti teismo proceso.
Atsiliepimas
13. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti 2020 m. kovo 5 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-704-341/2020 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
14. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą padarė procesinius pažeidimus ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Apeliantė akcentuoja, jog teismas nepagrįstai prijungė prie bylos ieškovės parengtus 2020 m. vasario 14 d. rašytinius paaiškinimus, su kuriais atsakovė neva negalėjo išsamiau susipažinti ir dėl to neva negalėjo atsikirsti. Ieškovė nurodo, jog 2020 m. vasario 14 d. rašytiniai paaiškinimai buvo parengti atsakant į atsakovės 2020 m. sausio 6 d. dokumente „Atsiliepimas į ieškovo - (duomenys neskelbtini) rajono sodininkų bendrijos „Vasara-2” papildomai pateiktus įrodymus“ ir 2020 m. sausio 8 d. dokumente „Pareiškimas dėl ieškovo (duomenys neskelbtini) raj. Sodininkų bendrijos „Vasara-2” bylos nagrinėjimo vilkinimo“ pateiktus ne bendrijos nario mokesčio paskaičiavimus ir kai kuriuos kitus teiginius, reikalavimus. Su šiais rašytiniais įrodymais nebuvo prašoma prijungti jokių papildomų naujų įrodymų, o šie rašytiniai paaiškinimai buvo pasirengti kaip ieškovės atstovės kalba, kuri turėjo būti išsakyta teismo posėdžio metu. Iš esmės tokios pačios reikšmės procesinius dokumentus atsakovė teikė tiek 2020 m. sausio 8 d. vykusio teismo posėdžio metu, tiek po jo, tiek 2020 m. vasario 14 d. vykusio teismo posėdžio metu ir jie buvo prie bylos prijungti. Tiek atsakovė, tiek ieškovė nebuvo iš anksto susipažinusios su 2020 m. vasario 14 d. dieną vykusio teismo posėdžio metu prijungtas šalių procesiniais dokumentais (kalbomis). Beje, 2020 m. vasario 14 d. ieškovės rašytinius paaiškinimus teismas buvo atspausdinęs ir pateikęs atsakovei prieš teismo posėdį, tačiau atsakovė atsisakė teismo pasiūlymo su šiais rašytiniais paaiškinimais susipažinti per papildomai suteiktą laiką. Tuo tarpu ieškovė taip pat neturėjo galimybės iš anksto susipažinti su atsakovės kalba. Taigi abi šalys teikė savo paaiškinimus 2020 m. vasario 14 d. dienos teismo posėdžio metu ir abi turėjo teisę prašyti teismo papildomo laiko susipažinti su tais paaiškinimais, tačiau neprašė. Todėl rašytinių paaiškinimų parengimu ir pateikimu nebuvo pažeistos atsakovės procesinės teisės ir šalių lygiateisiškumo principas.
Šalies argumentai
14.2. Apeliantė teigia, kad pats faktas, jog pirmosios teismas neišnagrinėjo (t. y. netenkino jos prašymų) savaime suponuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir Teisėjų etikos kodekso nuostatų pažeidimą. Tačiau vien tai, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nesutampa su apeliantės išsakyta pozicija, taip pat vien tai, kad pirmosios instancijos teismas netenkino apeliantės prašymų, savaime nereiškia nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir Teisėjų etikos kodekso nuostatų pažeidimo.
14.3. Apeliantė teigia, kad procesinės teisės normos buvo pažeistos, nes pirmosios instancijos teismas leido ieškovei teikti papildomus įrodymus po ieškinio pateikimo ir parengiamojo posėdžio. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis tik su ieškiniu pateiktas įrodymais ir nepriimti naujų įrodymų. Toks apeliantės teiginys nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas leidžia teikti įrodymus viso teisminio proceso metu, jeigu tai neužvilkina bylos nagrinėjimo ir leidžia visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti bylai reikšmingas aplinkybes.
14.4. Apeliantė nepagrįstai teigia neva jai nebuvo leidžiama kalbėti teismo posėdžio metu. Atvirkščiai, apeliantė kalbėjo daug, teismas stabdydavo apeliantės kalbą, jeigu ji neatitiko proceso stadijos, kai apeliantė kalbėdavo ne dėl ginčo nagrinėjimo dalyko arba nepagarbiai teismo ar kitos šalies atžvilgiu.
14.5. Apeliantė klaidingai teigia, jog nepaisant šalių sutikimo ir prašymo, pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 8 d. teismo posėdžio metu neperėjo prie bylos nagrinėjimo iš esmės ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 7 straipsnį. Teismas perėjo prie bylos nagrinėjimo iš esmės, tik vėliau teismo posėdį atidėjo. Tačiau greičiausiai to nesuprato apeliantė.
14.6. Apeliantė nepagrįstai teigia neva pirmosios instancijos teismas ignoravo jos prašymą išreikalauti iš sodininkų bendrijos jos 1997 m. sumokėtą stojamąjį mokestį. Priešingai negu teigia apeliantė, teismas sprendime dėl šio reikalavimo pasisakė ir nurodė, kad: „Remiantis aukščiau pateiktais išdėstytais argumentais dėl atsakovės nurodomų aplinkybių, kaip neturinčių šioje byloje reikšmės teismas nepasisako, kadangi procesine prasme užskaitymas negalimas (CPK 143 str.), CPK 300 str. netaikytinas, nesant tam pagrindų“.
14.7. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, nes nesivadovavo panaikintu teismo įsakymu. Tiesa, kad iš pradžių ieškovė kreipėsi į teismą su teismo įsakymu dėl skolų priteisimo. „Vasara-2” 2018 m. vykęs visuotinis narių susirinkimas įpareigojo bendrijos pirmininką imtis priemonių išieškoti skolas bendrijai, senesnes negu dviejų metų. Kadangi atsakovė geranoriškai sumokėti skolų nesutiko, ieškovei beliko skolos grąžinimo reikalauti teismo keliu. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso numatyta supaprastinto proceso (teismo įsakymo) forma buvo pasirinkta dėl to, kad skolos suma nedidelė ir nesinorėjo prikaupti bylinėjimosi išlaidų ir patirti didelių laiko ir lėšų sąnaudų. Atsakovei pareiškus prieštaravimą, teismas panaikino priimtą teismo įsakymą, ne todėl, kad „jis nepagrįstas, nes jau tuo metu ieškovai nepateikė teismui įrodytų aplinkybių, pagrindžiančių bendrijos reikalavimus“, o todėl, kad taip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 439 straipsnio 3 ir 5 dalyse, t. y., kad ginčas tiesiog imamas nagrinėti bendrąja ginčo teisena, jeigu skolininkas pateikia prieštaravimus teismui, o kreditorius pateikia ieškinį.
14.8. Su apeliantės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi sena teismų praktika ir nukrypo nuo aktualios teismų praktikos, ieškovė nesutinka, priešingai negu apeliantė, pirmosios instancijos teismas vadovaudavosi aukščiausiųjų teismų sprendimais, o ne žemesniųjų bendrosios kompetencijos teismų, nes būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pagrindinė funkcija yra formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus, plėtoti teisę ir tokiu būdu užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje (viešoji kasacijos funkcija). Apeliantė teigdama, jog teismo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo praktikoje suformuotos taisyklės yra pasenusios ar neaktualios, šio teiginio niekaip nepagrindė, t. y. nepateikė jokių kitų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarčių ar teismų praktikos apibendrinimų, kuriuose būtų nurodyta, jog teismo cituojama teismų praktika yra pasikeitusi ar nebeaktuali. Taigi apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismo sprendime įvardinta teismų praktika yra pasenusi yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimo, priimto civilinėje bylose Nr. e2A-1483-431/2018, 12.3 p. 12.4 p. 12.5 punktuose ir Vilniaus apygardos teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2a-294-577/2020, 6.3, 18.10 , 18.14 p., 18.15 punktuose yra nurodytos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės. Apeliantės cituojami punktai yra iš sprendimų aprašomosios dalies, t. y. dalies, kur atkartojami procesinių šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ( LR CPK 270 straipsnis). Apeliantės cituojami kitų apeliantų argumentai nesukuria ir negali sukurti jokių teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių. Tik motyvuojamoje teismų sprendimo dalyje galima rasti formuojamą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus.
14.9. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, kuris nurodo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi sprendimas buvo priimtas ieškovės naudai, iš atsakovės priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nepriteisti bylinėjimosi išlaidų iš jos, nepaisant bylos baigties, nes ji to prašė ir neva pateikė įrodymus, pagrindžiančius jos blogą finansinę būklę, yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas nenumato galimybės atleisti šalies nuo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimų tais pagrindais, kuriuos nurodo apeliantė. Antraip (neprisiimant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo rizikos) būtų sudarytos sąlygos asmenims dirbtinai pradėti teisminius procesus ir jais piktnaudžiauti. Be to, bylos medžiagoje yra rašytiniai įrodymai, jog apeliantė yra ne vieno nekilnojamojo turto objekto savininkė, o teismų praktikoje nelaikoma, jog asmens finansinė būklė bloga, jeigu jis turi nekilnojamojo turto ir dar ne vieną objektą. Taigi, blogos savo finansinės būklės apeliantė neįrodė. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad bylinėjimosi išlaidos turi būti nepriteisiamos, neva dėl to, kad ieškovė elgėsi nesąžiningai ir siekė vilkinti procesą. Tokie apeliantės teiginiai yra paremti tik apeliantės išvedžiojimais, bet ne įrodymais.
14.10. Apeliantė skunde vardija daugybę neva pirmosios instancijos teismo teisėjo padarytų teisėjų etikos kodekso pažeidimų. Mano, kad visi apeliantės teiginiai dėl neva padarytų teisėjo etikos kodekso pažeidimų yra nepagrįsti. Be to, teisėjo etikos pažeidimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, neturi būti reiškiami apeliaciniame skunde ir nedaro sprendimo neteisėto ir nepagrįsto.
14.11. Apeliaciniame skunde negali būti reiškiami nauji savarankiški, priešpriešiniai reikalavimai (prašymas nustatyti pirmininko veiksmų neteisėtumą ar prašymas priteisti neturtinę žalą), kurie nebuvo reiškiami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o apeliantės prašymai dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą, dėl žalos priteisimo nebuvo anksčiau reiškiami ir grindžiami.
15. Apeliantė byloje pateikė procesinį dokumentą, pavadintą tripliku, kuriame pakartojo savo prašymus, išdėstytus apeliaciniame skunde bei papilomai nurodė, jog prašo išspręsti klausimą dėl jai negrąžinto stojamojo mokesčio sumos buhalterinio įskaitymo bei atleisti ją nuo bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, jog jos skaičiavimais ji ieškovei yra skolinga tik 27,52 Eur sumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
16. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Žemesnės instancijos teismas
17. Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sodininkų bendrijos nariu nesančio asmens prievolę apmokėti išlaidas už bendrijos bendrojo naudojimo objektų išlaikymą, šiems objektams suteiktas paslaugas aiškinimo ir taikymo klausimai.
18. Byloje nustatyta, kad atsakovei V. Ž. nuosavybės teise nuo 1997 metų priklauso žemės sklypas ir jame esantis pastatas (duomenys neskelbtini). Ieškovė sodininkų bendrija „Vasara-2“, teigdama, kad atsakovė, kuri nėra bendrijos narė, naudojasi bendrijos teikiamomis paslaugomis ir bendrojo naudojimo objektais, gauna teikiamas paslaugas, kreipėsi į teismą dėl 144,4 Eur dydžio skolos, susidariusios nuo 2014 metų iki 2018 metų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą.
Dėl sodininkų bendrijos „Vasara-2“ teritorijos
19. Apeliantės teigimu, ieškovė neįrodė, jog atsakovės žemės sklypas patenka į SB „Vasara-2“ teritoriją.
20. Pagal Sodininkų bendrijos įstatymo (toliau-SBĮ) 2 straipsnio 5 dalies nuostatas, mėgėjų sodo teritorija – savivaldybės ar jos dalies bendrojo plano sprendiniuose pažymėta, išskyrus atvejus, kol savivaldybės ar jos dalies bendrasis planas nėra parengtas, teisės aktu mėgėjų sodininkystei skirta teritorija, suformuota pagal žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą ir suskirstyta į sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomus sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms).
21. Taigi, ginčo santykius reglamentuojantis specialus įstatymas priskyrimo mėgėjų sodo teritorijai nesieja su teritorijos ribų įregistravimu Nekilnojamojo turto registre (kitaip, nei apibrėžiant mėgėjų sodo sklypo sąvoką). Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog naudojimo būdas sklypo, kuris priklauso atsakovei, yra mėgėjų sodų žemės sklypai ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai. Taip pat byloje pateiktas sodininkų bendrijos sklypų planas, iš kurio matyti, jog atsakovei priklausantis žemės sklypas yra sodininkų bendrijos teritorijoje. Vien tai, jog šis planas yra sudarytas seniai, nesudaro pagrindo teigti, jog jis nėra tikslus ar pakeistas. Duomenų apie teritorijos pasikeitimus atsakovė nenurodė ir nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog vien tai, jog pati sodininkų bendrijos teritorija nėra registruota viešame registre, nereiškia, kad sodininkų bendrijos teritorijos ribos, ypač įvertinus ginčo pobūdį, negali būti nustatomos remiantis kitais duomenimis.
22. Pažymėtina, kad formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010-11-02. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2016-05-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016; kt.). Taigi, įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. įrodyti savo atsikirtimus į pareikštą ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami.
23. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir pagrįstai aplinkybės, jog bendrijos teritorijos ribos nėra registruotos Nekilnojamojo turto kadastre, nelaikė teisiškai reikšminga šio ginčo išsprendimui.
Dėl sodininkų bendrijos „Vasara-2“ bendrojo naudojimo objektų
24. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad atsakovė nėra ieškovės bendrojo naudojimo objektų apraše nurodytų objektų bendrasavininkė, nėra bendrijos narė ir nesinaudoja visais ieškovės nurodytais bendrijos naudojimo objektais, todėl neturi pareigos jų išlaikyti. Taip pat atsakovė nurodo, jog ieškovė neturi bendro naudojimo objektų sąrašo.
25. Pagal SBĮ 7 straipsnio 1 dalį (iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija), sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sodininkų bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: bendrojo naudojimo žemė su bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai ir kt.); bendroji inžinerinė įranga – vandentiekio, kanalizacijos, dujų, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, melioracijos įrenginiai, keliai, tiltai, lieptai, vamzdynai ir angos, elektros skydai ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga, esanti bendrojo naudojimo teritorijose bei patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti sodo sklypuose, jeigu jie susiję su visos mėgėjų sodo teritorijos inžinerinės techninės įrangos veikimu ir jeigu jie nėra kitų asmenų nuosavybė. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bendrijos valdymo organas privalo sudaryti bendrojo naudojimo objektų aprašą ir prireikus jį papildyti arba pakeisti.
26. Byloje ieškovė yra pateikusi 2018 m. rugsėjo 7 d. Sodininkų bendrijos „Vasara-2“ bendrojo naudojimo objektų aprašą (II tomas, 22-24 puslapiai), kuriame nurodyta, jog bendrijai priskirto žemės sklypo plotas yra 26,1 ha, iš jo 18,2 ha savininkų sklypų plotas, bendro naudojimo plotas – 7,98 ha. Iš aprašo turinio matyti, kad prie bendrojo naudojimo objektų priskiriama vandentiekio sistema, tvora, šiukšlių konteinerių aikštelė, bendrijos teritorijoje yra elektros tinklai, bendro naudojimo keliai ir t.t. Todėl laikytina, jog ieškovė pateikė į bylą įrodymus, iš kurių galima spręsti apie bendro naudojimo objektų sąrašą. Vien tai, jog sąrašas yra sudarytas 2018 metų data nereiškia, jog tokių objektų nebuvo iki to laiko.
27. Pagal iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusios SBĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjų sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą. <...> Bendrojo naudojimo žemę bendrijos gali nuomoti ar išsipirkti iš valstybės. <...> Bendrijos prašymu sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypus, naudojamus keliams (gatvėms) eksploatuoti ar tiesti, ar žemės sklypus su juose esančiais keliais (gatvėmis), atlikus jų kadastrinius matavimus ir nerengiant naujo teritorijų planavimo dokumento, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perima ar patikėjimo teise valdo ir tvarko savivaldybė, išskyrus atvejus, kai sodininkų bendrija šią bendrojo naudojimo teritorijos dalį išsiperka.
28. Konstatuotina, jog pagal SBĮ 7 straipsnio 1 dalį, tam, kad konkretų objektą būtų galima pripažinti bendro naudojimo, bendrijos nuosavybės teisės į tokį objektą registracija nėra būtinas juridinis faktas. Be to, 6 straipsnio 1 dalies nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad sodų teritorijoje gali būti ne tik sodininkams ar bendrijai priklausantis turtas, - bendro naudojimo žemė nuosavybės teise gali priklausyti valstybei.
29. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes (t. y. bendrijos teritorijoje esant bendro naudojimo objektų, kuriuos prižiūri ieškovė) bei į tai, kad ne bendrijos narių pareiga mokėti mokesčius siejama ne tik su bendro naudojimo objektų išlaikymu bei priežiūra, bet ir atitinkamų paslaugų suteikimu, kitais įstatyme numatytais atvejais (pvz. SBĮ 22 straipsnio 5 dalis numato, kad kiti asmenys turi pareigą nustatyta tvarka atsiskaityti už jiems teikiamas paslaugas, mokėti infrastruktūros ir jos priežiūros (aplinkos tvarkymo) mokestį), ieškovės reikalavimų pagrįstumas vertintinas pagal konkrečias išlaidų pozicijas.
Dėl reikalavimo (sumos) pagrįstumo
30. Pagal SBĮ 7 straipsnio 5 dalį, asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba iš jos pašalinti, taip pat juridiniai asmenys, kurie įsigyja žemės sklypą mėgėjų sodo teritorijoje, už visas paslaugas ir naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais atsiskaito pagal bendrijos pateiktas sąskaitas.
31. Apeliantė iš esmės pripažįsta, jog turi pareigą ir būdama ne bendrijos nare mokėti mokesčius bendro naudojimo objektams išlaikyti, tačiau nesutinka su reikalaujama suma. Apeliantės teigimu, jog skola už ginčo laikotarpį sudaro 27,52 Eur.
32. Atsakovė nurodo, jog ieškovė nesudaro su bendrojo naudojimo objektų infrastruktūros priežiūros sutarties, kurią sudaryti įpareigoja Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijos įstatyme nėra numatyta sodininkų bendrijos pareiga būtinai tokias sutartis sudarinėti su ne bendrijos nariais. Atvirkščiai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas susijusią teismų praktiką ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienas sklypo savininkas, nepaisant to, yra jis sodininkų bendrijos narys ar ne, yra bendrojo naudojimo objektų bendraturtis. Todėl tiek sodininkai, esantys bendrijos nariais, tiek sodininkai, nesantys bendrijos nariais turi vienodos apimties pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, nepaisant to, ar su jais kokios papildomos infrastruktūros priežiūros sutartys pasirašinėjamos, ar ne.
33. Ieškovė byloje pateikė savo piniginį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, t. y. visuotinių narių susirinkimų protokolus, kuriais nustatyti mokesčių dydžiai, taip pat duomenimis apie bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, už atliktus darbus bei užsakytas medžiagas sumokėtomis sąskaitomis, detaliais paaiškinimais, kokios sumos ir už kokias paslaugas sudaro reikalaujamą mokėti mokestį. Nagrinėjamos bylos dalyku nėra minėtų ieškovės susirinkimo metu priimtų nutarimų teisėtumas, o būtent atsakovės pareiga mokėti ieškovei prašomą mokestį. Vien tai, jog atsakovė nebūdama bendrijos nare nebalsuoja ir nedalyvauja sodininkų bendrijos narių susirinkimuose, kuriuose yra nustatomi mokesčiai, nesudaro pagrindo atsakovę atleisti nuo jų mokėjimo.
34. Apeliantės argumentai, jog ji nesinaudoja didžiąja dalimi sodininkų bendrijos infrastruktūros, todėl neturi pareigos mokėti už jų išlaikymą, atmestini kaip nepagrįsti. Tiek sodininkai, esantys bendrijos nariais, tiek sodininkai, nesantys bendrijos nariais turi vienodos apimties pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, nepaisant to, ar atskiras asmuo konkretų laikotarpį naudojasi visais bendrojo naudojimo objektais ar tik jų dalimi.
35. Atsakovė nurodo, jog bendrijos nario ir ne bendrijos nario mokesčių dydis negali būti vienodas, be to, ne bendrijos nariai neturi pareigos apmokėti bendrijos darbuotojų atlyginimus, prisidėti prie bendrijos išlaidų kanceliarinėms prekėms, telefono ryšio. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
36. Teismų praktikoje (pavyzdžiui Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1483-431/2018, nutarties 27 punktas, 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-38-590/2019) yra pasisakyta, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovas nėra Bendrijos narys nepaneigia aplinkybės, jog Bendrijos samdomi darbuotojai neatlieka pareigų, skirtų Bendrijos bendrojo naudojimo objektams administruoti, taip pat kitų pareigų, susijusių su bendru Bendrijos tinkamu teisių ir pareigų užtikrinimu. Bendrojo naudojimo objektų administravimas ir priežiūra sudaro pagrindinę bendrijos veiklą, bendrijos veikla susijusi su visų bendraturčių interesais, todėl negalima nustatyti, kokia dalis bendrijos pirmininko paslaugų yra teikiama visiems sodininkams (ne bendrijos nariams, kitiems asmenims), o kokia – išimtinai bendrijos nariams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559-690/2016, kurioje buvo sprendžiama dėl išlaidų būtinų bendrajai nuosavybei eksploatuoti ir prižiūrėti, taip pat nurodyta, kad prie šių išlaidų pagrįstai priskirtos ne tik lėšos, sumokėtos už medžiagas, darbus, paslaugas tiesioginiam bendro tokio turto išlaikymui, tvarkymui, bet ir kitos išlaidos, kurios būtinos bendro turto priežiūrai administruoti, pvz., kanceliariniams reikmenims, kitoms priemonėms, būtinoms skelbimams, ataskaitoms apie panaudotas lėšas rengti, kt.
37. Atsakovė nurodo, jog ieškovė nepagrįstai atsisakė užskaityti 1997 m. atsakovės sumokėtą 100 Lt (29 Eur) stojamąjį nario mokestį, kaip užskaitą už bendrojo naudojimo objektų (infrastruktūros) amortizaciją. Pažymėtina, jog byloje nėra pareikšta atsakovės savarankiškų reikalavimų ieškovei, t. y. priešieškinio, todėl argumentų dėl įskaitymo nėra pagrindo vertinti ir dėl jų pasisakyti.
38. Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog teismas analizavo bylos faktines aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus, susijusius su ieškovės turėtomis išlaidomis bendrojo naudojimo objektams prižiūrėti ir eksploatuoti bei kitiems bendriesiems poreikiams tenkinti. Šiuos įrodymus teismas įvertino ir ištyrė, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177–185 straipsniai), todėl turėjo pagrindą pripažinti, kad išlaidos, dėl kurių buvo pareikšti ieškinio reikalavimai, buvo būtinos bendrajai nuosavybei eksploatuoti ir prižiūrėti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39. Atsakovė nesutinka su bylinėjimosi išlaidų priteisimu ir nurodo, jog ji teismui buvo pateikusi prašymą atleisti ją nuo bylinėjimosi išlaidų dėl jo sunkios finansinės padėties. Be to, nurodo, jog byla buvo vilkinama dėl ieškovės veiksmų, todėl bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti priteistos.
40. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi sprendimas buvo priimtas ieškovės naudai, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovės priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidos.
41. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Nagrinėjamoje byloje ieškovės patirtos 832,50 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių už ieškinio parengimą, kitų dokumentų teikimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose, todėl argumentai, jog bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, atmestini kaip nepagrįsti.
42. Kaip matyti, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies, jokios transportui patirtos išlaidos nebuvo priteistos ieškovės naudai, todėl dėl transporto išlaidų priteisimo nepasisakytina.
43. Apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo priteisti ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Tokio išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str. 1 d. 6 p.), įskaitant ir išlaidas, patirtas rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, tačiau jos gali būti priteisiamos tik toje pačioje byloje, kurioje šalies buvo patirtos. Kadangi ieškovės išlaidos, patirtos rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo šioje nagrinėjamoje byloje, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai jas priteisė iš atsakovės.
Dėl kitų apeliantės prašymų
44. Apeliantė apeliaciniame skunde prašo įvertinti sodininkų bendrijos „Vasara-2” pirmininko elgesį kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos teisės normoms ir suformuotai teismų praktikai; kreiptis į Lietuvos Respublikos konstitucinį teismą, kaip traktuoti Konstitucijos 35 str. 2 dalies nuostatas; priteisti V. Ž. iš sodininkų bendrijos „Vasara-2” 100 eurų moralinę (neturtinę) žalą. Taip pat atsakovė prašo spręsti klausimą dėl jai negrąžinto stojamojo mokesčio sumos buhalterinio įskaitymo. Taip pat apeliantė nurodo, jog teismas, nagrinėdamas bylą, padarė Teisėjų etikos kodekso pažeidimus.
45. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog šie 44 punkte apeliantės išvardinti prašymai negali būti keliami ir nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis), nes jų nebuvo pareikšta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliantė nepagrindžia savo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą dėl kokių teisės aktų nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai turėtų kreiptis teismas ir kiek tai padėtų išspręsti nagrinėjamą bylą. Lietuvos Aukščiausias teismas ne kartą yra pasisakęs, kad asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba iš jos pašalinti, taip pat juridiniai asmenys, kurie įsigyja žemės sklypą, turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai ir ši nuostata niekaip neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam asociacijos laisvės principui. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog nagrinėjamu atveju apeliantės argumentai dėl teismo padarytų Teisėjų etikos kodekso pažeidimų nėra šio bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl šių argumentų nepasisako.
46. Apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktiką atmestini kaip nepagrįsti, nes priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika, o apeliantės nurodytos nutartys civilinėse bylose Nr. e2A-1483431/2018 ir Nr. e2A-294-577/2020, priešingai nei teigia pati apeliantė, tik patvirtina ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
47. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą padarė procesinius pažeidimus ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Su tokiais argumentais nesutiktina. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovė, bylą siekė išnagrinėti tinkamai ir visapusiškai, vengiant skubotumo. Todėl atmestini argumentai, jog jau pirmo parengiamojo posėdžio metu teismas turėjo išspręsti bylą, o ne suteikti ieškovei galimybę teikti į bylą papildomus įrodymus bei paaiškinimus. CPK 230 straipsnyje nustatyta, jog parengiamojo teismo posėdžio tikslas yra išsiaiškinti ginčo esmę, galutinai suformuluoti reikalavimų ir atsikirtimų turinį, įrodymus, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai nagrinėjo bylą ir procesinių teisės normų pažeidimų nepadarė.
48. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, jog teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.).
49. Apibendrinus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
50. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovei priteistinos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėtos išlaidos, t. y. 540 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės V. Ž. ieškovei sodininkų bendrijai „Vasara-2“ 540 Eur (penki šimtai keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.