Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Donato Jatužio, teisėjų Evaldo Vanago ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. T. apeliacinį skundą dėl 2017 m. sausio 24 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo J. T. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. (2015 m. gegužės 24 d. epizodas) – laisvės atėmimu 1 metams 5 mėnesiams; pagal BK 138 str. 1 d. (2015 m. rugsėjo 21 d. epizodas) – laisvės atėmimu 1 metams 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir J. T. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Panevėžio teritorinei ligonių kasai iš J. T. priteista 623,71 Eur (šeši šimtai dvidešimt trys eurai 71 ct) turtinei žalai atlyginti.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui iš J. T. priteista 731,68 Eur (septyni šimtai trisdešimt vienas euras 68 ct) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistasis apeliaciniu skundu ginčija savo kaltę dėl 2015 m. rugsėjo 21 d. epizodo, nes nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų įvertinimu dėl ko buvo padarytos išvados, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių. Visgi, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais duomenimis, skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. T. pagal BK 138 str. 1 d. kaltu tyčia nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo M. R. sveikatą, tinkamai įvertino ir ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, todėl visiškai sutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu, ir pakartotinai visų įrodymų neanalizuoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų (BPK 320 str. 3 d.).

Dėl įrodymų vertinimo

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, reiškia tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Kiti teismo proceso dalyviai, tame tarpe ir nuteistasis, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje vertino visų bylos duomenų kontekste ir ne taip kaip to norėtų nuteistasis, neduoda pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde reiškiama kritika dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo, teigiant, jog teismas vertino juos selektyviai (vien nuteistąjį kaltinančiais įrodymais), o ne jų visumą, iš esmės yra grįsta vienareikšmiai tik deklaratyviais teiginiais. Tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados visiškai nereiškia, jog įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso nuostatas pirmos instancijos teismas taikė netinkamai, o teismo išvados šališkos, neteisingos ir neišsamios, dėl ko skundžiamas nuosprendis turėtų būti naikinamas. Nagrinėjamu atveju, byloje esantis nukentėjusiojo protokolas – pareiškimas patvirtina, kad M. R. nedelsiant pranešė policijai apie 2015 m. rugsėjo 21 d. padarytą nusikalstamą veiką jo atžvilgiu (1 t., b. l. 111-112). Be to, matyti ir tai, kad nukentėjusysis pareiškime konkrečiai nurodė jį sužalojusį asmenį – J. T.. Dar daugiau, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nukentėjusysis, kreipdamasis į gydytoją dėl patirtos traumos, nurodė, jog jį sumušė iš matymo pažįstamas asmuo (1 t., b. l. 125-126). Byloje esantys duomenys taip pat nepaneigia fakto, jog nukentėjusysis ir nuteistasis pažinojo vienas kitą kaip L. F. esamą ir buvusį draugą. Dar daugiau, nukentėjusysis J. T. žinojo ir iš 2015 m. gegužės 24 d. epizodo, kada pastarojo buvo sumuštas. Reiškia, byloje esantys duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad nukentėjusysis tikrai pažinojo J. T., todėl abejonių, kad nukentėjusysis galėjo neatpažinti ar nežinoti nuteistojo, kuris jis sumušė 2015 m. rugsėjo 21 d., nėra.Apeliaciniame skunde nuteistasis mano, jog liudytojo J. L. parodymai (kad nukentėjusysis teigė, jog važiuoja pas draugus, kad buvo sužalotas mediniu pagaliu ar lazda, o ne strypu, kad automobilyje apie nuteistąjį neužsiminė arba nepamena, kad jį pasiėmė neblaivų ne iš tos vietos, kurioje paleido blaivų, kad liudytojas kitų asmenų nematė) paneigia jo kaltę dėl 2015 m. rugsėjo 21 d. nusikalstamos veikos padarymo, tačiau su tokiais nuteistojo skundo teiginiais visiškai negalima sutikti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, kartu su kitų liudytojų parodymais, tyręs bei analizavęs ir liudytojo J. L. parodymus, konstatavo, jog šio liudytojo parodymai patvirtina nukentėjusiojo M. R. nuoseklių parodymų, duotų tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tikrumą. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šiuos parodymus tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje su nukentėjusio bei kitų liudytojų parodymais, kitais bylos duomenimis, konstatuoja, kad abejoti liudytojo J. L. parodymų patikimumu nėra pagrindo. Akivaizdu, jog nuteistasis kritikuodamas J. L. parodymus išskyrė jam palankius parodymų fragmentus, tačiau toks parodymų vertinimas yra ydingas, kadangi būtina vertinti jų visumą. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad liudytojo J. L. parodymai yra reikšmingi nustatant tiek faktines bylos aplinkybes, tiek sprendžiant klausimą dėl nuteistojo kaltės. Liudytojas, patvirtindamas ir kartu perpasakodamas nukentėjusiojo parodymus, parodė, kad M. R. nuvežė į kaimelį už (duomenys neskelbtini), važiuodamas jo pasiimti, pamatė jį išlendantį iš griovio. Nukentėjusysis nurodė, kad jis draugų buvo sumuštas pagaliu, važiuojant automobiliu dejavo, kad skauda sumuštas vietas (petį, koją). Nėra abejonių, kad šie jo parodymai nepaneigia ne tik nukentėjusiojo M. R. parodymų, tačiau ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytų nukentėjusiojo kūno sužalojimų, o būtent, kad dėl kairio alkūnkaulio ir dešinės menties lūžių nukentėjusiojo sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta, taip pat padaryti ir kiti sužalojimai. Be to, nustatyta ir tai, kad sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai suduodant metaline lazda ar panašiai (1 t., b. l. 125-126). Tai, kad nuteistojo manymu, nukentėjęs liudytojui įvardino, kad jis buvo sužalotas pagaliu ar lazda, o ne metaliniu strypu, nuteistojo kaltės nepaneigia, kadangi yra visiškai natūralu ir suprantama, kad konfliktinėje situacijoje, staigiai keičiantis įvykiams, ne visuomet iš karto galima identifikuoti ar įvertinti nusikaltimo įrankio. Kita vertus, nukentėjusysis pakankamai aiškiai suvokė daiktą, kuriuo jis buvo sužalotas – kad buvo panašu į lazdą. Dar daugiau, iš protokolo – pareiškimo matyti, kad nukentėjusysis įrankį, kuriuo buvo žalojamas, įvardino tinkamai. Kiti nuteistojo skundo argumentai susiję su kitų asmenų matymu, nuteistojo įvardijimu kaip asmenį, kuris užpuolė nukentėjusįjį, ar tai, kad nukentėjusysis, kai jį pasiėmė buvo neblaivus, kaip minėta yra ne tik selektyviai išrinkti iš konteksto, tačiau ir vertintini tiesiog kaip siekis bet kokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju pažymėtina tai, kad aplinkybė, jog pasiėmus nukentėjusįjį, jis buvo neblaivus, nešalina paties fakto, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, kita vertus, jo neblaivumas, kaip nustatyta, įtakos esminių faktinių bylos aplinkybių nustatymui visiškai neturėjo. Atsižvelgus į išdėstytą tvirtinti, jog liudytojo J. L. parodymai paneigia nuteistojo kaltę, nėra jokio pagrindo, o tokie nuteistojo skundo teiginiai laikytini tiesiog deklaratyviais.Nuteistasis taip pat teigia, jog liudytojos I. F. parodymai duoti teisme yra išvestinio pobūdžio, todėl negali būti vertinami kaip įrodymas, kadangi liudytoja įvykio nematė, nes tuo metu miegojo, o tiesiog perpasakojo mažamečių seserų žodžius, kad nukentėjusysis įvykio vakarą buvo jų namuose, kad buvo sumuštas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo teiginius atmeta, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant nuteistojo kaltės klausimą dėl nusikalstamos veikos, padarytos būtent 2015 m. rugsėjo 21 d., liudytojos I. F. parodymai iš esmės net ir nebuvo vertinami, kadangi ji, kaip teisingai pažymėjo nuteistasis, apie įvykį nieko negalėjo pasakyti, nes jo nematė. Kita vertus, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose, šiuo atveju apeliacinis skundas paduotas dėl nuteistojo kaltės 2015 m. rugsėjo 21 d. epizode, todėl šios liudytojos parodymų, dėl kitos nusikalstamos veikos epizodo, teismas nevertina ir nepasisako. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, jog teismas nevertino ir skundžiamame nuosprendyje neaptarė duomenų, susijusių su telekomunikacijų įvykiais bei dalyviais, kadangi jis tel. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio dieną nesinaudojo (2015 m. rugsėjo 21 d. epizodas). Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas išties minėtų duomenų neaptarė, tačiau kategoriškai teigti, jog duomenys apie telekomunikacijų įvykius bei dalyvius nebuvo analizuojami ar netiriami, negalima, kadangi bylos duomenys tai vienareikšmiškai paneigia. Byloje esantys tarnybiniai pranešimai dėl informacijos apie telekomunikacijos įvykius bei dalyvius patvirtina, kad buvo vertinamos ir analizuojamos tel. Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotinės, susijusios su 2015 m. gegužės 24 d. epizodu, dėl kurio, kaip tvirtina nuteistasis net pateiktame apeliaciniame skunde, savo kaltę pripažįsta visiškai (1 t., b. l. 49-57, 69), todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau jų nekomentuos, nes skundo dalykas nėra susijęs su šiuo epizodu, kita vertus, plačiau analizuoti skambučių išklotines šiuo aspektu tampa nebereikšminga ir dėl to, kad nuteistasis kaltę dėl šio epizodo pripažino. Vertinant skambučių išklotines ir celes, susijusias su 2015 m. rugsėjo 21 d. epizodu, būtina pažymėti, kad nuteistasis klaidingai nurodo, jog buvo analizuojami tel. Nr. (duomenys neskelbtini) telekomunikacijų ryšiai. Iš elektroninių ryšių tinklų pateiktos informacijos matyti, jog buvo vertinamos ir analizuojamos telefoninių pokalbių išklotinės bei celės susijusios su tel. Nr. (duomenys neskelbtini). Kita vertus, nuteistasis apeliaciniame skunde pats nurodo, jog minėtu tel. nr. 2015 m. rugsėjo 21 d. nesinaudojo, todėl apeliacinio skudno argumentai, susiję su tel. Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinių analize, šiuo aspektu reikšmės neturi. Esamoje situacijoje svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nuteistasis nuo pat pradžių teigė, kad įvykio metu kartu su L. F. buvo ne K. ir S. F. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) k., bet savo sesers J. T. namuose – (duomenys neskelbtini) r. Tokiu atveju būtina atkreipti dėmesį, jog tiek nuteistasis, tiek liudytoja L. F., kurios parodymais pirmosios instancijos teismas nesivadovavo, kadangi ji nėra suintersuota objektyvios tiesos nustatymu byloje, tvirtino, jog abu nakvojo pas nuteistojo seserį, reiškia, jie nuolat buvo kartu, kuo teismas neabejoja. Antra, iš šiai liudytojai priklausančio tel. Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių bei celių analizės matyti, kad 2015 m. rugsėjo 20 d., tuo metu, kai ji ir nuteistasis buvo (duomenys neskelbtini) kaime, telefono Nr. jungėsi prie celės (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) sen., laikotarpiu nuo 18.18 val. iki 0.03 rišosi prie celių (duomenys neskelbtini) (sen.), (duomenys neskelbtini) (sen.), o 2015 m. rugsėjo 21 d. 01.00 val. minėtas numeris jau rišosi prie celės (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) sen. (1 t., b. l. 144-148, 150), kas vienareikšmiškai suponuoja išvadą, jog įvykio metu ji buvo savo namuose, kuriuose tuo metu buvo ir nuteistasis, kuriuose buvo mušamas nukentėjusysis bei kuriam nuo smūgio iš rankų iškrito mobilusis telefonas. Netikėti telekomunikacijų ryšiais pateiktos informacijos tikrumu teismas neturi pagrindo, kita vertus, ji patvirtina objektyviai nustatytas kitas bylos faktines aplinkybes. Be kita ko, pažymėtina, kad liudytoja S. F. parodė, kad dukra rado (duomenys neskelbtini) telefoną, tačiau nesakė kieno jis, suprato, jog nukentėjusiojo. Iš liudytojos R. S. apklausos protokolo matyti, kad minėtą telefoną (nukentėjusiojo) jai atnešė ir atidavė būtent L. F. (1 t., b. l. 188-190), todėl nėra abejonių, jog aukščiau aptartomis aplinkybėmis, nukentėjusiojo telefonas buvo pamestas būtent F. namuose, kadangi kitu atveju nebūtų suprantamas nei nukentėjusiojo poelgis (skambinimas S. F. ir teiravimasis apie iškritusį telefoną), nei pačios L. F. – telefono grąžinimas ne savininkui, tačiau atidavimas kitiems žmonėms. Apibendrinus darytina išvada, jog nukentėjusiojo telefonas buvo pamestas F. namuose jo užpuolimo metu.

Dėl lengvinančios aplinkybės pripažinimo

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jo prisipažinimą, gailėjimąsi, nukentėjusiojo atsiprašymą bei parodymų davimą dėl 2015 m. gegužės 24 d. epizodo vertinti kaip jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į ją atsižvelgti skiriant švelnesnę bausmę, tačiau, apeliacinio teismo nuomone, šis jo prašymas negali būti tenkinamas, todėl atmetamas kaip nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-550/2008, 2K-106/2011, 2K-414/2011, 2K-21/2016). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-7-677/2015, 2K-21/2016). Esamoje situacijoje, pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad nuteistasis dėl 2015 m. gegužės 24 d. epizodo savo kaltę pripažino, gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo bei davė parodymus, įvertino, tačiau taip pat įvertino ir aplinkybes, susijusias su parodymu davimu dėl šio epizodo, t. y., kad nuteistasis parodymus davė sau palankesne linkme, nei nustatyta faktinėmis bylos aplinkybėmis bei tai, kad nuteistasis nenurodė asmens, siekdamas, kad pastarasis išvengtų atsakomybės, su kuriuo dalyvavo nusikalstamoje veikoje 2015 m. gegužės 24 d. Tokiu atveju, apeliacinės instancijos teismas, šiuo aspektu patikrinęs nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu nuteistojo kalte lengvinančios atsakomybės prisipažinimo vertinimu. Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino dėl pirmojo epizodo, atsiprašė nukentėjusiojo bei davė parodymus.

Dėl bausmės

Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, jog skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė, todėl prašo ją švelninti bei atidėti jos vykdymą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą taip pat ir bausmių skyrimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 56 str. įtvirtintomis bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą taisyklėmis. Teismas pakankamai motyvavo laisvės atėmimo bausmių ir jų dydžio skyrimą, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir pavojingumo visuomenei laipsnį, nusikalstamos veikos stadijas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, aptarė kaltės formą ir rūšį, t. y., kad nusikalstamas veikas nuteistasis padarė prieš tą patį asmenį dėl asmeninių paskatų, esant tarpusavio konfliktams. Teismas vertino atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, sunkinančios buvimą - nusikalstamas veikas nuteistasis įvykdė būdamas recidyvistu (BK 60 str. 1 d. 13 p.).Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nusikaltimus nuteistasis padarė anksčiau būdamas teistas net 8 kartus už tyčinius nusikaltimus, kad jis naujas veikas įvykdė lygtinio paleidimo metu, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, todėl nuteistasis visiškai pagrįstai pripažintas recidyvistu. BK 27 str. 1 d. nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o tokį nusikaltimą padaręs asmuo yra recidyvistas. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam skyrė bausmes laikydamas nuteistąjį recidyvistu ir taikydamas recidyvistams skirtas bausmių skyrimo taisykles: BK 56 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti tik skiriant griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytais nusikaltimais, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apylinkės teismas nuteistajam už padarytus nusikaltimus skyrė artimą BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui laisvės atėmimo bausmę. Apylinkės teismas nepažeidė anksčiau nurodytų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Pagal teismų praktiką laikomasi nuomonės, kad teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe. Esminė BK 75 str. nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 str. nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Visgi, įvertinus skundžiame teismo nuosprendyje nurodytus bei šioje nutartyje aukščiau paminėtus motyvus, apibūdinančius nuteistąjį (anksčiau teistas net 8 kartus, nusikalto neišnykus teistumui, laikomas recidyvistu, baustas administracine tvarka, nedirba), pripažinus, jog ankstesni baustumai nedaro jokios pozityvios įtakos, nėra jokio pagrindo manyti, jog bausmės tikslai dar gali būti pasiekti taikant BK 75 str. ir atidedant jam skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad žalą dėl 2015 m. gegužės 24 d. epizodo pripažįsta iš dalies, kadangi abejoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus išmokėtomis išmokomis nukentėjusiajam, taip pat tik iš dalies pripažįsta ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Iš byloje pareikštų civilinių ieškinių matyti, jog jie yra išsamūs, ieškinių dydžiai pagrįsti kartu pridėtais dokumentais, todėl abejonių, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo, nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo teiginiai dėl civilinių ieškinių nepagrįstumo yra deklaruojamojo pobūdžio ir visiškai nepagrįsti. Nesant svarių, pagrindžiančių šiuos nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, argumentų, apeliacinės instancijos teismas, juos atmeta.

Dėl proceso išlaidų

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam, išlaidas sudaro 28,95 Eur dydžio advokato užmokestis, kurį prašoma priteisti iš J. T.. Tačiau BPK 322 st. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai valstybė turi pareigą užtikrinti gynėjo dalyvavimą kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties. Išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.Atsižvelgus į išdėstytą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė išsamius motyvus dėl įrodymų vertinimo, juos vertino tiek atskirai, tiek visumoje, išsamiai išanalizavo ir įvertino nuteistojo, liudytojų, nukentėjusiojo parodymus bei kitus rašytinius duomenis, padarė bylos aplinkybes pagrindžiančias išvadas dėl nuteistojo kaltės bei paskyrė teisingas ir proporcingas bausmes jo padarytų nusikalstamų veikų atžvilgiu, todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

atmesti nuteistojo J. T. apeliacinį skundą.