Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. P. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 8 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu N. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. priimtu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme, jas visiškai sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta vieneri metai laisvės atėmimo ir 473,15 Lt dydžio bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 8 d. nutartimi nuteistojo N. P. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. P. nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų neturėdamas tikslo platinti neteisėtai įgijo miltelių, turinčių 0,206 g narkotinės medžiagos – heroino (32 proc.), šią narkotinę medžiagą neteisėtai laikė savo rankinėje ir 2010 m. balandžio 18 d. 13.30 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno automobilyje „VW Golf“ (duomenys neskelbtini).

Be to, kasatorė nurodo, kad jei teismas nepripažintų galimybės N. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jam per griežtą bausmę, neatsižvelgė į BK 41, 42 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies 1, 5, 7 punktų reikalavimus. Anot kasatorės, rastas pas N. P. narkotinės medžiagos heroino (32 proc.) kiekis nėra didelis, BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskirtinas prie nesunkių nusikaltimų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų sąlygų taikyti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę, nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, neatsižvelgė į N. P. šeiminę padėtį, kad jis vienas augina ir išlaiko savo mažametį sūnų, kuris gyvena kartu su juo, vaikas prie tėvo labai prisirišęs, o motina juo nesirūpina; N. P. abu tėvai yra ligoti pensininkai, motina invalidė, jai reikalinga nuolatinė priežiūra. Kasatorė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neįvertino, jog N. P. ilgai buvo bedarbis, šiuo metu susirado darbą ir dirba, turi nuolatinį uždarbį ir pragyvenimo šaltinį. Dėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimo būtų atleistas iš darbo. Kasatorė nurodo, kad teismas nepagrįstai nelaikė lengvinančia aplinkybe to, kad N. P. nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, kaltu prisipažino, nors prokuroras nuorodą į šią lengvinančią aplinkybę padarė. N. P. paaiškino teisme, kodėl jis iš pradžių davė neteisingus parodymus, kad jam buvo gėda prieš tėvą, kuris dalyvavo teismo posėdyje. Kad narkotinės priemonės buvo rastos jo rankinėje, N. P. žinojo nuo pat sulaikymo su jomis dienos, todėl nėra pagrindo sakyti, kad jis nuoširdžiai gailėtis pradėjo vien tik dėl surinktų prieš jį įrodymų. Be to, kasatorė pažymi, kad teismai galėtų pritaikyti BK 59 straipsnio 2 dalį ir pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nuo 2009 m. vasario 24 d. N. P. savanoriškai dalyvauja ilgalaikėje pakaitinės farmakoterapijos programoje, gydėsi ir lankosi centre kasdien, t. y. dėjo realias pastangas, siekdamas išsigydyti nuo priklausomybės narkotikams. Pasak kasatorės, teismai visiškai nesivadovavo BK 42 straipsnyje numatyta bausmių sistema, todėl netinkamai ir nemotyvuotai parinko N. P. griežčiausią bausmę iš visų bausmių rūšių, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje. Teismas visiškai nepasisakė, kodėl paskyrė griežčiausią bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, tačiau visiškai nemotyvavo ir nesvarstė, kodėl negalima įgyvendinti bausmės paskirties paskiriant jam baudą ar areštą. Apeliacinės instancijos teismas nors ir vadovavosi BK 27 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, tačiau nepagrįstai nesivadovavo BK 49 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje. Taigi arešto kaip bausmės už padarytą nusikalstamą veiką taikymas, pasak kasatorės, neprieštarautų BK 56 straipsnio 1 daliai. Paskyręs N. P. griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą vieneriems metams, teismas visiškai nenagrinėjo galimybės jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, nors jo padaryta veika priskiriama prie nesunkių ir bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Be to, BK 75 straipsnyje nereikalaujama, kad asmuo šia bausme būtų nubaustas pirmą kartą. Kasatorė teigia, kad teismai, atsižvelgę į visas šias aplinkybes, turėtų paskirti N. P. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Be to, savo motyvuose teismas nurodė, kad nuteistasis N. P. nesumokėjo baudos pagal paskutinį teistumą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad 2009 m. kovo 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 1730 Lt bauda tapo N. P. nepakeliama našta, nes jis tapo bedarbis. Nuosprendžio priėmimo dieną N. P. turėjo nuolatinį darbą, todėl baudą galėtų sumokėti.

Atsiliepimu į nuteistojo N. P. gynėjos advokatės J. Smirnovos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Stankevičius prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė nesutinka su įrodymų vertinimu byloje, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Įrodymų vertinimo motyvai išdėstyti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendyje, kurio pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka. Visos bylos aplinkybės teismo išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika N. P. inkriminuota pagrįstai. N. P. dėl gydymosi kreipėsi daug anksčiau nei padarė šią nusikalstamą veiką, tačiau heroiną vartojo, juo disponavo ir toliau, jau gydymosi metu, dėl narkotinių medžiagų atidavimo į valstybės institucijas nesikreipė. N. P. nuteistas ne tik už heroino laikymą, bet ir už jo gabenimą, tad taikyti jam BK 259 straipsnio 3 dalies nėra teisinio pagrindo. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad teismas, neapklausęs liudytojo A. K. teisme, grindė nuosprendį jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Šis pažeidimas neturėtų būti laikytinas esminiu, nes neturėjo įtakos nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistojo N. P. kaltei pagrįsti pakanka ir kitų įrodymų, kurie išdėstyti nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje. A. K. parodymai nėra vienintelis įrodymas, patvirtinantis nuteistojo kaltę. Byloje yra ir kito policijos darbuotojo R. N. parodymai apie narkotinių medžiagų suradimo aplinkybes, tačiau teismas šio liudytojo parodymų neaptarė. Pats nuteistasis neneigia fakto, kad 2010 m. balandžio 18 d. policijos darbuotojai pas jį rado narkotinių medžiagų – heroino. Tik N. P. pateikia versiją, kad šią narkotinę medžiagą jis seniai užmiršęs savo rankinėje, tačiau teismai motyvuotai pasisakė, kodėl netiki ir atmeta kaip nepagrįstą šią versiją. BK 62 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių nėra. Tai, kad nuteistojo sūnaus gyvenamoji vieta deklaruota kartu su nuteistuoju, nepatvirtina, jog N. P. vienintelis juo rūpinasi. Byloje pateikti duomenys tik patvirtina, kad nuteistojo tėvas yra pensininkas, o motina neįgali, tačiau nepatvirtina, jog jais rūpinasi būtent nuteistasis N. P. ir kad šių asmenų nebūtų kam prižiūrėti, jeigu jis realiai atliktų bausmę. Teismas N. P. pagrįstai skyrė realią laisvės atėmimo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje neapklausto liudytojo A. K. parodymais, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, spręstina, ar šis pažeidimas laikytinas esminiu. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas A. K. parodė apie narkotinių medžiagų radimo aplinkybes, jo parodymus iš esmės patvirtino kitas liudytojas – policijos pareigūnas R. N. (atkreiptinas dėmesys, kad jis buvo apklaustas ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir tiesiogiai teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas jo parodymais nuosprendyje nesirėmė). Manytina, kad šiuo atveju kitų pirmosios instancijos teisme ištirtų ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų įvertintų įrodymų pakanka pripažinti, jog padarytas pirmosios instancijos teismo pažeidimas nėra esminis, dėl kurio reikėtų naikinti procesinius teismų sprendimus. Narkotinių medžiagų radimo faktą bei jų radimo vietą (tik šias reikšmingas bylai aplinkybes parodė abu liudytojai) patvirtina paties nuteistojo N. P. parodymai, duoti vėliau teisme, daiktų pateikimo protokolas, kuriame nurodyta, kad iš A. K. paimta juodos spalvos vyriška rankinė, kurioje buvo plastikinis maišelis, o jame penki atskiri juodos spalvos plastiko ryšulėliai su, tikėtina, narkotine medžiaga, 2010 m. balandžio 26 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog rusvos spalvos miltelių iš 5 juodos spalvos plastikinės plėvelės ryšulėlių, supakuotų į bespalvį plastikinį maišelį, 2010 m. balandžio 18 d. išorinės apžiūros metu rastų N. P. rankinėje, sudėtyje yra narkotinės medžiagos – heroino, kurio masė yra 0,206 g (32,3 proc.). Pirmosios instancijos teismo padarytas baudžiamojo proceso pažeidimas, kuris nebuvo ištaisytas ir apeliacinės instancijos teisme (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nelaikytinas esminiu.

BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos alternatyvios veikos (narkotinių medžiagų įgijimas, laikymas, gabenimas) nuteistajam N. P. inkriminuotos teisingai. Kasaciniame skunde nepagrįstai ginčijamas narkotinių medžiagų įgijimo inkriminavimas. Narkotinių medžiagų neteisėto įgijimo faktas nustatytas paties nuteistojo N. P. parodymais. Taip pat sutiktina su žemesnės instancijos teismų atskleistu subjektyvaus nusikalstamos veikos požymio – tyčios turinio – traktavimu procesiniuose sprendimuose. Pagal BK 259 straipsnio 3 dalį asmuo, kuris savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar kreipėsi į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai pasigamintas, įgytas, laikytas be tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už vartotų ar atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą ir laikymą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad N. P. nesikreipė į valstybės institucijas dėl neteisėtai įgytų ir laikytų narkotinių medžiagų atidavimo. Taip pat Kauno apskrities priklausomybės ligų centro pažymose nurodyta, kad N. P. konstatuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas, pakaitinė farmakoterapinė programa taikoma nuo 2009 m. vasario 24 d., jis tęsia gydymą, lankosi centre kasdien. Taigi nuteistasis N. P. kreipėsi dėl medicinos pagalbos į sveikatos įstaigą gerokai anksčiau, nei buvo padaryta nusikalstama veika, už kurią jis nuteistas Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu. Nuteistasis N. P. nuteistas ne tik už narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą, bet ir už jų gabenimą; iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad N. P. organizme rasta heroino skilimo produkto, specialistas V. M. teismo posėdžio metu parodė, kad jis N. P. organizme galėjo atsirasti apie 10 valandų po heroino vartojimo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens prisipažinimas yra tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tai daro neverčiamas surinktų įrodymų. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme keičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Iš bylos medžiagos matyti, kad N. P., apklausiamas kaip kaltinamasis pirmosios instancijos teisme, keitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kito teismo posėdžio metu vėl patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Esant tokiai situacijai, jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, konstatavimui nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad, prokuroro nuomonė, išdėstyta kaltinamajame akte ir išsakyta baigiamųjų kalbų metu, teismo neįpareigoja.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, nuspręsdamas dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo, privalo konstatuoti, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas N. P. netaikytas pagrįstai – N. P. už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą teisiamas trečią kartą, pirmaisiais atvejais paskirtos bausmės – baudos – BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų nepasiekė, taip pat jis baustas administracine tvarka už panašias veikas; teisminio nagrinėjimo metu duodamas parodymus klaidino teismą. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos šios alternatyvios bausmės: bauda, areštas, laisvės atėmimas. Teismas, parinkdamas N. P. vienerių metų laisvės atėmimą, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes kaip visumą, teisingai parinko laisvės atėmimo bausmę, žemesnę nei BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Kasaciniame skunde nurodomų BK 62 straipsnyje numatytų švelnesnės, nei įstatymo numatyta, bausmės skyrimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo N. P. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą atmesti.