Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės M. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei M. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės 225,26 Eur nuomos mokestį ir 32,81 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 4 d., 185,78 Eur nepagrįstai atsakovės sutaupytas lėšas ir 52,12 Eur metines palūkanas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2011 m. kovo 22 d., 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad ieškovė 2010 m. vasario 10 d. su atsakove M. S. sudarė Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį, kuria atsakovei išnuomojo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), administracinei veiklai vykdyti. Patalpos 2010 m. vasario 10 d. perduotos Vilniaus miesto savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktu. Nuomos terminas nustatytas nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2015 m. vasario 10 d. Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl sutarties nutraukimo, skolos už nuomą, delspinigių priteisimo ir iškeldinimo iš užimamų patalpų, kadangi atsakovė nevykdė pareigos mokėti nuompinigius laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo įsiteisėjusiu sprendimu sutartis nutraukta 2011 m. sausio 5 d., atsakovė iš patalpų iškeldinta 2011 m. kovo 22 d. Antstolis V. M. išieškojo iš atsakovės 385,40 Eur susidariusią skolą ir 60,76 Eur dydžio delspinigius. Kol sutartis įsiteisėjusiu teismo sprendimu nebuvo nutraukta, atsakovei susidarė 225,26 Eur skola už patalpų nuomą laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 5 d. bei buvo priskaičiuoti 32,81 Eur delspinigiai. Atsakovė nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2011 m. kovo 22 d. neperdavė priėmimo-perdavimo aktu ieškovui patalpų, todėl tiek laiko sutaupė lėšų ieškovės sąskaita, nes buvo faktinė patalpų naudotoja. Atsakovei neįvykdžius pareigos grąžinti išnuomotas patalpas tenka prievolės neįvykdymo pasekmės. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, kurios sudaro 52,12 Eur sumą.Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad su ieškiniu nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovė nevykdė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo. Pažymėjo, kad sutiko su sprendimu, sumokėjo priteistą skolą už nuomą, todėl neturėjo jokių priežasčių patalpomis faktiškai naudotis. Nurodė, kad ieškovės ieškinys pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės M. S. 450,64 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-09-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės naudai, likusioje dalyje ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu už akių nutraukė ieškovės ir atsakovės 2010 m. vasario 10 d. sudarytą Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį dėl pastato (duomenys neskelbtini), nuomos, iš atsakovės ieškovės naudai priteistas nuomos mokestis už nuomos laikotarpį nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. spalio 1 d. bei atsakovė iškeldinta iš nuomojamų patalpų. Kadangi teismo sprendimas įsiteisėjo 2011 m. sausio 5 d., todėl nuo šios datos nutraukta patalpų nuomos sutartis.Teismas nurodė, kad atsakovė patalpų ieškovei neperdavė, ieškovės dispozicijoje buvo šios patalpos, pagal patalpų nuomos sutarties sąlygas ji turėjo mokėti nuomos mokestį, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 225,26 Eur nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 5 d. Taip pat nurodė, kad ieškovė, kaip šių patalpų savininkė, jomis disponuoti galėjo tik po to, kai antstolis, vykdydamas teismo sprendimą dėl atsakovės iškeldinimo 2011 m. kovo 22 d. surašė iškeldinimo protokolą. Teismas iš esmės pagrįstų laikė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 225,38 Eur nepagrįstai sutaupytų lėšų ieškovės atžvilgiu už laikotarpį nuo teismo sprendimo už akių įsiteisėjimo dienos iki faktiško atsakovės iškeldinimo.Teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą pagal nuomos sutartį paskaičiuotiems delspinigiams ir palūkanoms.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo iš dalies pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą, priteisiant iš atsakovės apelianto naudai 62,82 Eur palūkanas ir 32,81 Eur delspinigius. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pagal Sutarties 11 punktą atsakovė laiku nesumokėjusi nuompinigių, privalo mokėti 0,2 proc. delspinigius nuo nesumokėtos nuompinigių sumos už kiekvieną pavėluotą dieną, t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 4 d., kas sudaro 32,81 Eur.Nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2011-01-05) atsakovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų sutaupymą, todėl nuo šios dienos iki ieškinio padavimo teismui dienos (2015-09-30) turi būti skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, kurios sudaro (62,82 Eur) ir kurioms pagal CK 1.125 str. 9 d. taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų, kuris nebuvo praleistas.Taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą, Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią.Teismas nepagrįstai nepriteisė delspinigius už laikotarpius, ne ilgesnius nei šeši mėnesiai iki kreipimosi į teismą dienos.Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą dalyje, pagal kurią iš atsakovės buvo priteista 450,64 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-09-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės naudai, kaip neteisėtą bei nepagrįstą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Sutartis buvo nutraukta nuo 2010 m. gruodžio 2 d., todėl negalima buvo traktuoti, jog atsakovė nevykdė 2010 m. gruodžio 2 d. teismo sprendimo ir savavališkai naudojosi patalpomis nuo 2010 m. spalio 1 d., kadangi tuo laikotarpiu sutartis dar buvo galiojanti.Atsakovė sumokėjo skolą už nuomą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą, tokiu būdu sutiko su sprendimu, todėl neturėjo jokių priežasčių tomis patalpomis faktiškai naudotis toliau, jokios veiklos jose nevykdė, nieko nesandėliavo ir pan. Atsakovė turėjo teisę naudotis patalpomis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2011 m. sausio 5 d. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovė tyčia nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo, nesudarė jokių kliūčių ieškovei patiekti į patalpas, jomis naudotis ir pan. Atsakovė neurėjo jokio tiesioginio intereso naudotis patalpomis ir nevykdė jose jokios veiklos.Iškeldinimo dieną nei atsakovė, nei atsakovės atstovas nedalyvavo iškeldinime. Iškeldinimo protokole nėra pažymėta, kad buvo užfiksuotas (inventorizuotas) bet koks apeliantei priklausantis turtas ar raktai aktualiose patalpose.Teismas atsakovės veiksmus dėl negrąžintų patalpų vertino pagal CK 6.499 str. 2 d. ir kvalifikavo kaip nuomos mokesčio reikalavimą iš nuomininkės už pavėluotai grąžintą daiktą, tačiau teismas netaikė civilinės atsakomybės instituto. Nebuvo įrodyta atsakovės civilinės atsakomybės sudėties elementų.Ieškovas teikė iš esmės visiškai pakeistą ieškinį, kuriame dėstė kitą pagrindą ir dalyką, modifikavo kvalifikuotinus teisinius santykius, todėl toks ieškinys neturėjo būti priimtas.Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliantė privalėjo mokėti nuomos mokestį už laikotarpį (nuo 201010-01 iki 2011-01-04) iki teismas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nutraukė sutartį. Kadangi atsakovė nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2011 m. kovo 22 d. turėjo savo dispozicijoje nuomojamas patalpas, kurias galėjo valdyti ir jomis disponuoti savo nuožiūra pagal sutartyje nustatytus reikalavimus, nepagrįstai sutaupė ieškovės sąskaita.Atsakovė pripažįsta, kad turėjo teisę naudotis patalpomis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2011 m. sausio 5 d. Nuomos sutartis buvo galiojanti ir jai kilo pareiga mokėti sutartyje nustatytus mokesčius už patalpas.Atsakovei buvo siųstas antstolio 2011 m. kovo 8 d. pranešimas dėl iškeldinimo, kuriame buvo nurodytas siūlymas atsakovei ir/ar jos atstovui dalyvauti iškeldinime. Teigia, kad patalpomis atsakovė galėjo naudotis ir neturėdama savo asmeninių daiktų nuomojamose patalpose.Atsakovė neperdavė priėmimo-perdavimo aktu ieškovei patalpų, todėl tiek laiko sutaupė ieškovės sąskaita, nes buvo faktinė patalpų naudotoja. Nuo sprendimo už akių įsiteisėjimo dienos (2011-01-05) patalpos naudotos be teisėto pagrindo, kas yra priskirtina neteisėtai sutaupytoms lėšoms, nes atsakovei grąžinus laiku patalpas, jos būtų galėjusios būti nuomojamos kitiems asmenims.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuomos mokesčio, nuomos mokesčio pavėluotai grąžinus nuomojamas patalpas bei senaties termino taikymo skaičiuojant delspinigius ir palūkanas.Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatytos tokios, toliau įvardijamos faktinės aplinkybės dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. Ieškovė ir atsakovė 2010 m. vasario 10 d. sudarė Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. A466-2252 dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos. Patalpos atsakovei perduotos 2010 m. vasario 10 d. Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu už akių nurodytą sutartį nutraukė, ieškovės naudai iš atsakovės priteisė nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. bei iškeldino atsakovę iš nuomojamų patalpų. Sprendimas įsiteisėjo 2011 m. sausio 5 d. Atsakovė iš nuomojamų patalpų iškeldinta 2011 m. kovo 22 d.Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 4 d., t. y. iki tos dienos, kada įsiteisėjo teismo sprendimas dėl sutarties nutraukimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl iš šios sutarties atsiradusios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad turėjo teisę naudotis patalpomis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2011 m. sausio 5 d. (b. l. 164). Taigi, teismo vertinimu, pati atsakovė pripažįsta, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nuomos sutartis buvo galiojanti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė iki teismo sprendimo, kuriuo patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta, galėjo naudotis patalpomis, jai kyla pareiga mokėti nuomos mokestį, kurios atsakovė neįvykdė, todėl už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 4 d. susidarė 225,26 Eur (71,99 Eur (nuomos kaina už mėnesį) x 3 + 71,99 Eur / 31 x 4) įsiskolinimas.Remiantis tarp šalių sudarytos numos sutarties 11 punktu, nuomininkas, laiku nesumokėjęs nuompinigių, privalo mokėti 0,2 proc. delspinigius nuo nesumokėtos nuompinigių sumos už kiekvieną pavėluota dieną. CK 6.256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai jos patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje pateikta netesybų apibrėžtis – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje nustatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2014). Atsižvelgdama į šią nuoseklią kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju prašoma priteisti 32,81 Eur delspinigių suma yra pagrįsta.Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės nepagrįstai sutaupytas lėšas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2011 m. kovo 22 d. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad patalpomis nesinaudojo, jose nevykdė jokios veiklos, iškeldinimo metu patalpose nebuvo rasta atsakovei priklausančio turto.Kai, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas negrąžina daikto nuomotojui, šis įgyja teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio skolos priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat nuomininkas turi atlyginti kitus nuomotojo įrodytus nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Vilniaus dailė“, bylos Nr. 3K-3-132/2008; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. UAB „Mogita“, bylos Nr. 3K-3-85/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio pataisos namai v. UAB ,,Panevėžio Lironta“, bylos Nr. 3K-3-37/2011; kt.).Teisėjų kolegija pažymi, kad pasibaigus pastato, statinio ar įrenginio nuomos sutarčiai, jis turi būti grąžintas nuomotojui pagal perdavimo-priėmimo aktą (CK 6.535 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nuomos sutartį nutraukus teismo sprendimu, nuomininkė (atsakovė) turėjo nuomojamas patalpas perduoti ieškovei, tačiau patalpų neperdavė. Minėta, kad nuomos sutartis teismo sprendimu nutraukta 2011 m. sausio 5 d. Atsakovė iš nuomojamų patalpų iškeldinta 2011 m. kovo 22 d. Jokių objektyvių kliūčių atsakovei realiai naudotis išnuomotu turtu nuo sutarties nutraukimo dienos iki iškeldinimo dienos nebuvo. Pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį ir pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus. Nuomotojo praradimus dėl nuomos objekto (patalpų) laiku negrąžinimo, sukliudžiusio išnuomoti patalpas kitiems asmenims, paneigiančių įrodymų byloje nepateikta, todėl nuomotojo nuostolių dydžio dėl laiku nesugrąžinto išnuomoto daikto prezumpcija pagal įstatymą nepaneigta. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovei kyla pareiga sumokėti nuomos mokestį už laikotarpį nuo numos sutarties nutraukimo (2011 m. sausio 5 d.) iki to laiko, kai atsakovė buvo iškeldinta iš išnuomotų patalpų (2011 m. kovo 22 d.), kas sudaro 185,78 Eur (71,99 Eur (nuomos kaina už mėnesį) x 2 + 71,99 Eur / 31 x 18).Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės nepagrįstai sutaupytas lėšas taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pagal kasacinio teismo praktiką jos yra tokios: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, ar nustatytas atsakovo praturtėjimas atitinka ieškovo turto sumažėjimą (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo; penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima naudoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-313/2017). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, kadangi ieškovo pažeistos teisės apgintos pritaikius CK 6.499 straipsnio 2 dalį.CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 6.125 straipsnio 9 dalis). Taikant ieškinio senatį mokėjimo (pelno) ir kompensuojamosioms palūkanoms reikėtų vadovautis analogiškomis nuostatomis kaip ir taikant ieškinio senatį delspinigiams. Reikalavimams priteisti palūkanas pareikšti nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo prievolės mokėti palūkanas termino pažeidimo kiekvieną mėnesį, todėl, nors reikalavimas priteisti palūkanas pareikštas praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo prievolės mokėti pelno palūkanas pažeidimo, šios palūkanos gali būti priteisiamos už paskutinius penkerius metus, nes kreditoriaus teisių pažeidimas vyksta kiekvieną mėnesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013). Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytu atveju ieškinio senaties terminas dėl kompensuojamų palūkanų nebuvo praleistas. Ieškovė nurodo, kad kompensuojamosios palūkanos sudaro 52,12 Eur. Pateikė palūkanų skaičiavimo lentelė, kurioje palūkanos paskaičiuotos iki 2016 m. rugsėjo mėn. Tiek kompensuojamųjų, tiek mokėjimo palūkanų skaičiavimą sustabdo ieškinio pareiškimas ir bylos iškėlimas teisme, todėl nuo bylos iškėlimo ieškovė turėjo teisę skaičiuoti tik procesines palūkanas. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovės prašomu priteisti palūkanų dydis mažinamas iki 42,81 Eur (52,12 Eur – 9,31 Eur (paskaičiuotos palūkanos nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2016 m. rugsėjo mėn.)).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir išdėstyti sekančiai:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 411,04 Eur skolos, 32,81 Eur delspinigių, 42,81 palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-09-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės naudai.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3,12 Eur pašto išlaidų valstybės naudai, sumokant jas per Valstybinę mokesčių inspekciją, įmokos kodas 5660“.