- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-11
- Bylos Nr.
- e2S-1126-796/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-06630-2021-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Domarkienė
- Pareiškėjas
- „PlusPlus Capital“ AS
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo „PlusPlus Capital“ AS atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo „PlusPlus Capital“ AS prašymą dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo. Prašyme nurodė, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė nutartį Nr. 497-2N/2009 ir nutartį 500-1N/2009 dėl skolos išieškojimo iš skolininkės N. T. išieškotojo akcinės bendrovės (toliau – AB) banko „Swedbank“ naudai. Vykdomieji dokumentai buvo pateikti vykdyti antstoliui Aleksandrui Selezniovui. 2018 m. gegužės 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius AB bankas „Swedbank“ perleido reikalavimo teises į skolininkės N. T. įsiskolinimą „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialui. 2018 m. gegužės 18 d. reikalavimo perleidimo sutartimi „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialas perleido reikalavimo teises į N. T. įsiskolinimą pareiškėjui „PlusPlus Capital“ AS. Skolos išieškojimo procese buvo nustatyta, kad skolininkė N. T. 2020 m. liepos 8 d. iš Panevėžio pataisos namų buvo konvojuota į Belgijos Karalystę, ten ji tęsia bausmės atlikimą. Skolininkė Lietuvoje kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas, neturi, todėl skolos padengimo galimybės abejotinos. Pagal minėtus vykdomuosius dokumentus skola nėra išieškota.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. nutartimi netenkintas pareiškėjo „PlusPlus Capital“ AS prašymas dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo. Pirmosios instancijos teismo motyvai:
2.1 Vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 646 straipsnio 1 dalis). Pagal kiekvieną sprendimą išduodamas vienas vykdomasis raštas (CPK 647 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 590 straipsnio 1 dalimi, jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo pagal šio asmens gyvenamąją vietą, jo turto buvimo vietą arba jo darbo vietą. Nustačius, kad skolininkas Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena, nedirba ir neturi turto ar pajamų, vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo vykdomas arba buvo nevisiškai įvykdytas, grąžinamas išieškotojui (CPK 631 straipsnio 1 dalis).
2.2 Vadovaujantis CPK 647 straipsnio 1 dalimi, pagal kiekvieną sprendimą išduodamas vienas vykdomasis raštas. Tęsti išieškojimo vykdymą kitoje valstybėje, Lietuvos Respublikoje nenustačius išieškojimo negalimumo fakto, nėra tikslinga. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad vykdomasis raštas yra vykdomas antstolio Aleksandro Selezniovo, skola nėra išieškota, tačiau kartu su prašymu nepateikta jokių šiuos teiginius įrodančių įrodymų, t. y. nėra pateikta įrodymų, ar nėra pasibaigusi ar sustojusi pateikimo vykdyti senaties eiga, taip pat nėra pateiktų įrodymų dėl išieškojimo negalimumo. Be to, siekiant gauti Europos vykdomąjį raštą, privaloma grąžinti teismui 2010 m. liepos 8 d. vykdomąjį raštą Nr. 500-1N/2009.
III. Atskirojo skundo argumentai
3. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taip pat prašo priimti naujus įrodymus – antstolio pateiktą informaciją apie neišieškotą skolos likutį. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
3.1 Pareiškėjas, prašydamas išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą, į teismą kreipėsi vadovaudamasis 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 805/2004 (toliau – ir Reglamentas Nr. 805/2004). Tuo tarpu teismas, netenkindamas prašymo, savo poziciją grindė CPK įtvirtintomis procesinėmis normomis. Pažymi, jog Europos vykdomojo rašto išdavimo procedūra nėra reglamentuota nacionalinės teisės aktais, nacionalinės teisės aktai (įskaitant ir CPK) aktualūs tik Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdant kitoje valstybėje narėje išduotą Europos vykdomąjį dokumentą (Reglamento Nr. 805/2004 21 straipsnis). Europos vykdomojo rašto išdavimo sąlygos ir reikalavimai yra nustatyti Reglamente Nr. 805/2004, kurio nuostatomis, priimdamas skundžiamą nutarti, teismas nesirėmė.
3.2 Pažymi, jog nei Reglamente Nr. 805/2004, nei Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatyme, kuris skirtas užtikrinti tinkamą civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės aktų (tarp jų ir Reglamento Nr. 805/2004) įgyvendinimą, nėra sąlygos, kad kreditorius, siekdamas gauti Europos vykdomąjį raštą, privalo grąžinti valstybės narės teismui, priėmusiam sprendimą, jo išduotą vykdomąjį dokumentą, vykdytiną toje valstybėje narėje.
3.3 Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad išduodant Europos vykdomąjį raštą nėra nustatytas reikalavimas patikrinti, ar sprendimas kilmės šalyje (šiuo atveju Lietuvoje) jau yra vykdomas. Reglamentas nustatė konkretų ir apibrėžtą ratą aplinkybių, kurias patikrinus išduodamas Europos vykdomasis raštas, į minėtą ratą nepatenka kitų sprendimo pagrindu išduotų vykdomųjų dokumentų patikra (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1435-864/2020; Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-852-642/2019).
3.4 Nurodo, jog kiekvienas šalies narės pilietis turi teisę laisvai judėti visoje Europos Sąjungos teritorijoje, todėl, kreditoriui pageidaujant, neturėtų būti trukdoma išieškojimą vykdyti keliose valstybėse narėse. Todėl pirmosios instancijos teismo pozicija, jog, siekiant gauti Europos vykdomąjį raštą, valstybėje narėje, kurioje tas sprendimas buvo priimtas, išieškojimas turėtų būti nutraukiamas, prieštarauja Reglamento Nr. 805/2004 tikslams ir apsunkina kreditoriaus padėtį, o skolininkui sudarytų sąlygas nesunkiai išvengti išieškojimo.
3.5 Pažymi ir tai, jog ir pagal nacionalinę teisę nėra draudžiama pagal vieną sprendimą išduoti kelių vykdomųjų dokumentų (CPK 647 straipsnio 1 dalis).
3.6 Mano, jog teismas matydamas, kad pareiškėjas prie prašymo nepridėjo įrodymų, kad skola iš skolininkės nėra išieškota, privalėjo vadovaujantis CPK 115 straipsniu ir nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Be to, pagal teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo įpareigojimas kreditoriui pateikti teismui rašytinius įrodymus, jog vykdomasis dokumentas buvo pateiktas vykdyti antstoliui, tačiau pagal vykdomąjį dokumentą skola nėra išieškota ir vykdomasis dokumentas yra grąžintas išieškotojui, laikomas pertekliniu (Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1217-796/2019).
3.7 Tačiau, nepaisant to, kad pareiškėjas tokio pobūdžio bylose neprivalo teikti įrodymų, kad išieškojimas yra vykdomas antstolio, taip pat įrodymų, kad skola nėra išieškota, pareiškėjas teikia teismui ir prašo priimti įrodymus (informaciją iš antstolio) apie iš atsakovės neišieškotos skolos likutį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
4. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinėje instancijoje
5. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė informaciją iš antstolio (2021 m. spalio 1 d. elektroninio laiško kopiją) apie N. T. skolos likučius pagal vykdomuosius dokumentus Nr. 500-2N/2009 (tikėtina Nr. 500-1N/2009) ir Nr. 497-2N/2009.
6. CPK 314 straipsnyje numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008).
7. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateiktas įrodymas yra susijęs su byloje nagrinėjamais klausimais, gali turėti įtakos vertinant bylai reikšmingas aplinkybes, be to, pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismas nagrinėjo rašytinio proceso tvarka ir nebuvo suteikta galimybė pareiškėjui pateikti įrodymų, kurių trūko pirmosios instancijos teismui, įvertinus tai, kad šio įrodymo priėmimas apeliacinės instancijos teisme neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą priima ir prideda prie bylos.
Dėl atsisakymo išduoti Europos vykdomąjį raštą teisėtumo ir pagrįstumo
8. Pareiškėjas kelia pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė pareiškėjui išduoti Europos vykdomąjį raštą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, aktualias nagrinėjamai situacijai, teismų praktiką, nepagrįstai sprendė, jog siekiant gauti Europos vykdomąjį raštą privalo būti grąžintas vykdomasis raštas, kuris vykdomas Lietuvos Respublikoje. Taip pat, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė visų teismui reikalingų įrodymų, nepagrįstai teismas netaikė trūkumų šalinimo instituto.
9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme ir atskirajame skunde nurodytas aplinkybes bei argumentus, bylai aktualias teisės normas, teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remiantis buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui Europos vykdomąjį raštą, atskirojo skundo argumentams pritaria.
10. Vienas iš pagrindinių pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriuo remiantis buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui Europos vykdomąjį raštą, yra tai, kad pareiškėjas, siekdamas gauti Europos vykdomąjį raštą, privalo teismui grąžinti jau išduotą vykdomąjį raštą. Padarydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas vadovavosi CPK 647 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad pagal kiekvieną sprendimą išduodamas vienas vykdomasis raštas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai yra tik pirmasis šio straipsnio 1 dalies sakinys. Toje pačioje CPK 647 straipsnio 1 dalyje yra numatytos ir išimtys, kada gali būti išduodama daugiau negu vienas vykdomasis raštas, viena iš tokių išimčių – jeigu sprendimas turi būti vykdomas skirtingose vietose, teismas gali išduoti kelis vykdomuosius raštus (CPK 647 straipsnio 1 dalis).
11. Teismų praktikoje taip pat yra pasisakyta, jog vykdomųjų raštų išdavimo tvarka reglamentuota CPK XLIV skyriuje, kurio 647 straipsnyje yra reglamentuota kelių vykdomųjų raštų išdavimo pagal vieną sprendimą tvarka. CPK 647 straipsnyje nurodyta, kad pagal kiekvieną sprendimą išduodamas vienas vykdomasis raštas, išskyrus CPK numatytus atvejus, kai gali būti išduodami keli vykdomieji raštai. Tais atvejais, kai sprendimas turi būti vykdomas skirtingose vietose ar nuspręsta išieškoti iš solidariųjų atsakovų, teismas gali išduoti kelis vykdomuosius raštus. CPK numato, jog tais atvejais, kai sprendimas turi būti vykdomas skirtingose vietose, gali būti išduodami keli vykdomieji raštai (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1435-864/2020, žr. 22 ir 23 punktus).
12. Europos vykdomojo rašto pažymėjimo galima reikalauti siekiant sprendimo vykdymo kitoje valstybėje narėje. Teismas, išduodamas Europos vykdomąjį raštą, užpildo standartinę Reglamento Nr. 805/2004 I priede pateiktą formą. Tai darydamas, teismas privalo patikrinti šiuos dalykus: ar reikalavimas yra susijęs su civilinio ar komercinio pobūdžio klausimu, ar reikalavimas yra neginčytinas, ar sprendimas, kuris bus pripažintas Europos vykdomuoju raštu, yra vykdytinas, kt. (Reglamento Nr. 805/2004 6 straipsnis). Taigi Reglamentas Nr. 805/2004 nustatė konkretų ir apibrėžtą ratą aplinkybių, kurias patikrinus išduodamas Europos vykdomasis raštas. Į minėtą ratą nepatenka kitų sprendimo pagrindu išduotų vykdomųjų dokumentų patikra, taip pat privalomumas grąžinti išduotą vykdomąjį dokumentą.
13. Anksčiau minėtoje byloje Vilniaus apygardos teismas taip pat pasisakė, jog pirmosios instancijos teismo įpareigojimas kreditorei pateikti teismui rašytinius įrodymus, jog vykdomasis dokumentas buvo pateiktas vykdyti antstoliui, tačiau pagal vykdomąjį dokumentą skola nėra išieškota ir vykdomasis dokumentas yra grąžintas išieškotojai, laikytinas pertekliniu (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1435-864/2020, žr. 25 punktą).
14. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas tiek į CPK, tiek į Reglamento Nr. 805/2004 teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas išduoti Europos vykdomąjį raštą tuo pagrindu, kad nėra sugrąžintas jau išduotas ir Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomas vykdomasis raštas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis nacionaliniams ir Europos Sąjungos teisės aktams, taip pat teismų praktikai šiuo klausimu.
15. Skundžiamoje nutartyje teismas taip pat nurodė, jog kartu su prašymu išduoti Europos vykdomąjį raštą nebuvo pateikti įrodymai, kurie patvirtintų, kad vykdomasis raštas yra vykdomas antstolio Aleksandro Selezniovo, kad skola nėra išieškota, taip pat nepateikta įrodymų, ar nėra pasibaigusi ar sustojusi pateikimo vykdyti senaties eiga, nėra pateiktų įrodymų dėl išieškojimo negalimumo.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismas, dalyvaudamas vykdymo procese sprendžiant įvairaus pobūdžio procesinius klausimus, privalo būti aktyvus. Jeigu teismui nepakanka duomenų, kad būtų teisingai išspręstas į teismą pasikreipusio asmens prašymas, arba pateiktas prašymas neatitinka jam keliamų formos ir turinio reikalavimų, teismas turėtų ne atsisakyti tokį prašymą patenkinti, tačiau taikyti trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnis). Taip pat teismas matydamas, kad jam trūksta duomenų, susijusių būtent su vykdymo procesu, gali įpareigoti antstolį pateikti teismui vykdomąją bylą.
17. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias Europos vykdomojo rašto išdavimo klausimą, todėl skundžiama nutartis naikintina, perduodant pareiškėjo prašymą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
18. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Reglamento Nr. 805/2004 3 ir 6 straipsnių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad Europos vykdomuoju raštu pripažįstamas pats teismo sprendimas dėl neginčytino reikalavimo, jeigu jis atitinka kitas nustatytas sąlygas. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimas tam, kad jis būtų pripažintas Europos vykdomuoju raštu, nurodyti Reglamento 6 straipsnio 1 dalyje ir juos turi patikrinti klausimą dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo sprendžiantis teismas. Taigi teismo sprendimas dėl neginčytino reikalavimo pripažįstamas Europos vykdomuoju raštu tik nustačius, kad: teismo sprendimas yra vykdytinas kilmės valstybėje narėje; neprieštarauja jurisdikcijos taisyklėms, kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 44/2001 II skyriaus 3 ir 6 skirsniuose; kilmės valstybės narės teismo procedūros atitiko Reglamento (EB) Nr. 805/2004 III skyriuje nustatytus reikalavimus, kai reikalavimas yra neginčytinas, kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 dalies b ar c punktuose; priimtas valstybėje narėje, kurioje yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta (kaip ji apibrėžiama Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 59 straipsnyje), tais atvejais, kai: reikalavimas yra neginčytinas, kaip apibrėžta Reglamento dėl Europos vykdomojo rašto sukūrimo 3 straipsnio 1 dalies b ar c punktuose; jis susijęs su sutartimi, kurią sudarė asmuo, vartotojas, turėdamas tikslą, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo amatu ar profesija ir skolininkas yra vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2014).
19. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimas tam, kad jis būtų pripažintas Europos vykdomuoju raštu, nurodyti Reglamento 6 straipsnio 1 dalyje ir juos turi patikrinti klausimą dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo sprendžiantis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-171-407/2018).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu,
nutaria:
panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir pareiškėjo „PlusPlus Capital“ AS prašymą dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.