- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-24
- Bylos Nr.
- 2S-1435-864/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06841-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Borusta“
- Atsakovas
- A. T.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Borusta“ atskirąjį skundą dėl teismas 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Borusta“ prašymą dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo atsakovui A. T.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir UAB) „Borusta“(toliau ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama civilinėje byloje Nr. 2SP-12364-727/2018 išduoti Europos vykdomąjį raštą pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 805/2004 (toliau ir Reglamentas), nes skolininkas A. T. šiuo metu gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje, jokių piniginių lėšų ar nekilnojamo turto Lietuvos Respublikoje neturi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi pareiškėjos prašymo dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo netenkino.
3. Teismas, atsižvelgdamas į bylos duomenis, nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 6 d. nutartimi patenkino pareiškėjos UAB „Borusta“ (kreditorės) ir A. T. (skolininko) prašymą dėl jų sudarytos taikos sutarties patvirtinimo, patvirtino jų pateiktą taikos sutartį, pagal kurią skolininkas pripažino 22 000 Eur skolą kreditorei ir įsipareigojo ją padengti iki 2018 m. liepos 1 d.
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 3 d išnagrinėjo pareiškėjos (kreditorės) UAB „Borusta“ prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nusprendė išduoti kreditorei vykdomąjį raštą dėl 22 000 Eur skolos išieškojimo iš skolininko A. T., pagal teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartimi patvirtintą, bet nevykdomą, taikos sutartį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartis įsiteisėjo 2019 m. sausio 23 d., o 2019 m. sausio 28 d. teismas išdavė kreditorei UAB „Borusta“ vykdomąjį raštą. Byloje nėra duomenų, jog minėtas vykdomasis raštas būtų grąžintas teismui.
Šalies argumentai
5. Pareiškėja prašyme nurodė, jog skolininkas A. T. gyvena Jungtinėje Karalystėje, ten dirba, gauna pajamas, turi turto, tačiau tikslaus adreso nenurodė, rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog skolininkas gyvena Jungtinėje Karalystėje nepateikė. Teismas atkreipė dėmesį, jog Gyventojų registro duomenimis skolininkas A. T. savo gyvenamąją vietą vis dar deklaruoja (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Reglamento 9 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog Europos vykdomojo rašto pažymėjimas išduodamas užpildant I priede nurodytą standartinį blanką. Minėtame blanke nurodomi skolininko duomenys, tarp jų ir adresas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėtys, vardai, pavardės, asmens kodai (jeigu jie žinomi), gyvenamosios vietos, pareiškėjai žinomi kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo kiti adresai. Spręsdamas klausimą dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo teismas turi patikrinti, ar prašymas atitinka minimalius reikalavimus, sudarančius pagrindą tenkinti kreditorės prašymą. Būtina patikrinti, ar galutinis byloje priimtas procesinis dokumentas skolininkui įteiktas tinkamai, žinoti skolininko gyvenamąją vietą, nustatyti, ar pagal žinomą ir nurodomą skolininko gyvenamąją vietą Europos vykdomasis raštas, apskritai, išduotinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja turi nurodyti skolininko dabartinį gyvenamosios vietos adresą užsienio valstybėje.
Šalies argumentai
7. Pažymėjo, kad pareiškėja prašyme nurodė, kad vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti antstoliui G. P.. Minėta, jog nustačius, kad skolininkas Lietuvos Respublikoje negyvena, nedirba ir neturi turto ir pajamų, vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo vykdomas arba buvo nevisiškai įvykdytas, yra grąžinamas išieškotojui (CPK 631 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Todėl šiuo atveju, vykdomasis raštas turi būti grąžintas pareiškėjai UAB „Borusta“.
Žemesnės instancijos teismas
8. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas išduoti Europos vykdomąjį raštą buvo netenkintas. Pareiškėjai išaiškintina, kad pašalinus nurodytas aplinkybes, kurios buvo pagrindas pareiškimo netenkinti, t. y., grąžinus teismui vykdomąjį dokumentą civilinėje byloje Nr. 2SP-12364-727/2018, bei pateikus įrodymus jog skolininkas faktiškai gyvena Jungtinėje Karalystėje, pareiškėja turi teisę vėl kreiptis su pareiškimu dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo bendra tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Pareiškėja UAB „Borusta“ (toliau ir apeliantė) pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - išduoti pareiškėjai UAB „Borusta“ Europos vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2SP- 12364- 727/2018.
10. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo poziciją grindė CPK įtvirtintomis procesinėmis normomis, tačiau Europos vykdomojo rašto išdavimo procedūra nėra reglamentuota nacionalinės teisės aktais, iš jų ir CPK. Nacionalinės teisės aktai (įskaitant ir CPK) šiuo atveju aktualūs tik Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdant kitoje valstybėje narėje išduotą Europos vykdomąjį dokumentą. Iš pareiškėjos UAB „Borusta“ prašyme nurodytų aplinkybių matyti, kad skolininkas A. T. faktiškai ir nuolat gyvena Jungtinėje Karalystėje, ten dirba, gauna pajamas, turi turto. Atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ypatumus, akivaizdu, kad A. T. Jungtinėje Karalystėje dirba legaliai, gauna oficialias pajamas bei turi būti susitvarkęs visus dokumentus, imperatyviai reikalaujamus turėti visiems užsieniečiams, esantiems Jungtinėje Karalystėje. Tačiau, ne visi asmenys deklaruoja savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos ir gyvendami užsienio valstybėje moka privalomojo socialinio draudimo įmokas tikslu grįžus į Lietuvos Respubliką gauti nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas ir tokiu būdu išvengti itin didelių išlaidų sveikatos priežiūros paslaugoms užsienio valstybėje. CPK numato, jog tais atvejais, kai sprendimas turi būti vykdomas skirtingose vietose, gali būti išduodami keli vykdomieji raštai.
11. Teigia, kad Europos vykdomojo rašto pažymėjimo galima reikalauti siekiant sprendimo vykdymo kitoje valstybėje narėje, tačiau tarptautinio pobūdžio įrodyti neprivaloma. Teismas, išduodamas Europos vykdomąjį raštą, užpildo standartinę Reglamento I priede pateiktą formą. Tai darydamas, teismas privalo patikrinti šiuos dalykus: ar reikalavimas yra susijęs su civilinio ar komercinio pobūdžio klausimu, ar reikalavimas yra neginčytinas, ar sprendimas, kuris bus pripažintas Europos vykdomuoju raštu, yra vykdytinas, kt. (Reglamento 6 straipsnis). Reglamentas taikytinas tiesiogiai Lietuvoje, Europos Sąjungos šalyje, tarp nurodytų reikalavimų išduodant Europos vykdomąjį raštą nėra nustatytas reikalavimas tikrinti, ar sprendimas kilmės šalyje (šiuo atveju Lietuvoje) jau yra vykdomas. Taigi, Reglamentas nustatė konkretų ir apibrėžtą ratą aplinkybių, kurias patikrinus išduodamas Europos vykdomasis raštas. Į minėtą ratą nepatenka kitų sprendimo pagrindu išduotų vykdomųjų dokumentų patikra (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1217-796/2019).
12. Nurodo, kad teismo reikalavimas pateikti įrodymus apie konkrečią skolininko gyvenamąją vietą nėra pagrįstas ir prieštarauja bendriesiems protingumo principams bei pažeidžia kreditorės teisę kreiptis į teismą, kaip konstitucinę asmens teisių ir laisvių garantiją, įtvirtintą Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje. Reglamente nekonkretizuojama, koks adresas (dabartinis ar byloje esantis skolininko adresas) turėtų būti nurodomas, taip pat nėra imperatyviai nustatyta, kad nesant tokių duomenų vykdomasis raštas apskritai negali būti išduodamas. Reglamento dėl Europos vykdomojo rašto taikymo praktiniame vadove nurodyta, kad Europos vykdomojo rašto pažymėjimo galima reikalauti siekiant teisminio susitarimo vykdymo kitoje valstybėje narėje. Tačiau tarptautinio pobūdžio įrodyti neprivaloma, nereikalaujama, kad vienos iš šalių buveinė ar nuolatinė gyvenamoji vieta būtų užsienyje, ir neprivaloma įrodyti, kad sprendimas bus įvykdytas užsienyje
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, kuria buvo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo.
15. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad Europos vykdomasis raštas – tai pažymėjimas, pridedamas prie sprendimo, teisminio susitarimo arba autentiško dokumento, kuris leidžia tokį sprendimą, susitarimą ar dokumentą laisvai platinti Europos Sąjungoje. Taigi šis pažymėjimas tampa sprendimų, susitarimų bei autentiškų dokumentų Europos teisminiu pasu. Europos vykdomojo rašto išdavimo taisykles reglamentuoja 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 805/2004. Pagrindinis šio Europos Sąjungos teisės akto tikslas – sukurti Europos vykdomąjį raštą neginčytiniems reikalavimams, kad, nustačius minimalius reikalavimus, teismo sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai galėtų laisvai judėti visose valstybėse narėse iki pripažinimo ir sprendimo vykdymo, neatliekant tarpinių procedūrų valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas (Reglamento 1 straipsnis).
16. Šiuo reglamentavimu siekiama panaikinti exequatur procedūrą (kad būtų vykdytinas užsienyje, teismo sprendimas turi būti paskelbtas vykdytinu) Europos Sąjungos valstybėms narėms tarpusavyje vykdant teismų sprendimus (Reglamento 5 straipsnis). Valstybių narių abipusis pasitikėjimas vykdant teisingumą valstybėse narėse patvirtina vienos valstybės narės teismo įvertinimą, kad visos sąlygos Europos vykdomajam raštui pripažinti yra įvykdytos ir visose kitose valstybėse narėse suteikia galimybę vykdyti teismo sprendimą, neatliekant teisinės minimalių procedūrinių reikalavimų tinkamo taikymo peržiūros valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas teismo sprendimas (Preambulės 18 punktas).
17. Pagal Reglamento 6 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas gali būti pripažįstamas Europos vykdomuoju raštu pateikus sprendimo kilmės valstybės narės teismui atitinkamą prašymą. Ši Reglamento nuostata patvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnyje. Taigi, pagal Reglamento terminiją, vykdytinu dokumentu Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisėje turėtų būti kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimas, pripažintas Europos vykdomuoju raštu, arba tiesiog pats Europos vykdomasis raštas (Reglamento 5 straipsnis). Pripažinus teismo sprendimą Europos vykdomuoju raštu, užpildant atitinkamą blanką jo pagrindu, yra išduodamas standartinės formos Europos vykdomojo rašto pažymėjimas, t. y. dokumentas, kurio pagrindu vykdomas teismo sprendimas (Reglamento 9 straipsnis).
18. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama civilinėje byloje Nr. 2SP-12364-727/2018 išduoti Europos vykdomąjį raštą pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 805/2004, nes skolininkas A. T. gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje, jokių piniginių lėšų ar nekilnojamo turto Lietuvos Respublikoje neturi. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo netenkino ir išaiškino, grąžinus teismui vykdomąjį dokumentą civilinėje byloje Nr. 2SP-12364-727/2018 bei pateikus įrodymus, jog skolininkas faktiškai gyvena Jungtinėje Karalystėje, pareiškėja turi teisę vėl kreiptis su pareiškimu dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo bendra tvarka.
19. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos nutartimi pateikė atskirąjį skundą. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamas klausimas, ar kreditorė, siekdamas gauti Europos vykdomąjį raštą, privalo: 1) grąžinti valstybės narės teismui, priėmusiam sprendimą, jo išduotą vykdomąjį dokumentą, vykdytiną toje valstybėje narėje; 2) pateikti įrodymus patvirtinančius skolininko faktinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje. Nurodo, jog nei Reglamente, nei Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatyme, kuris skirtas užtikrinti tinkamą civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės aktų (tarp jų ir Reglamento) įgyvendinimą, nėra įtvirtinta, kad kreditorė, siekdamas gauti Europos vykdomąjį raštą, privalėtų įvykdyti anksčiau nustatytas sąlygas.
20. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-470/2009; kt.). Teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik vadovaujantis įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-199/2011).
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Reglamentai – tai Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 288 straipsnyje apibrėžti teisės aktai. Reglamentai yra visuotinai taikomi, jų tekstas privalomas visas ir jie yra tiesiogiai taikomi visose Europos Sąjungos šalyse. 2020 m. sausio 31 d. Jungtinei Karalystei išstojus iš Europos Sąjungos, prasidėjo pereinamasis laikotarpis, kuris turėtų trukti iki 2020 m. gruodžio 31 d., kuriuo metu tiek Europos Sąjungos, nei Jungtinės Karalystės piliečiams Europos Sąjungos teisės aktų, tame tarpe ir Reglamento, taikymas nesikeičia (Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos).
22. Vykdomųjų raštų išdavimo tvarka reglamentuota CPK XLIV skyriuje, kurio 647 straipsnyje yra reglamentuota kelių vykdomųjų raštų išdavimo pagal vieną sprendimą tvarka. CPK 647 straipsnyje nurodyta, kad pagal kiekvieną sprendimą išduodamas vienas vykdomasis raštas, išskyrus CPK numatytus atvejus, kai gali būti išduodami keli vykdomieji raštai. Tais atvejais, kai sprendimas turi būti vykdomas skirtingose vietose ar nuspręsta išieškoti iš solidariųjų atsakovų, teismas gali išduoti kelis vykdomuosius raštus.
23. Sutiktina su apeliantės atskirajame skunde nurodytomis aplinkybėmis, jog skolininkas A. T. faktiškai ir nuolat gyvena Jungtinėje Karalystėje, ten dirba, gauna pajamas, turi turto. A. T. Jungtinėje Karalystėje dirba legaliai, gauna oficialias pajamas bei turi būti susitvarkęs visus dokumentus, imperatyviai reikalaujamus turėti visiems užsieniečiams, esantiems Jungtinėje Karalystėje. Tačiau, ne visi asmenys deklaruoja savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos ir gyvendami užsienio valstybėje moka privalomojo socialinio draudimo įmokas tikslu grįžus į Lietuvos Respubliką gauti nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas ir tokiu būdu išvengti itin didelių išlaidų sveikatos priežiūros paslaugoms užsienio valstybėje. Kaip anksčiau nurodyta, CPK numato, jog tais atvejais, kai sprendimas turi būti vykdomas skirtingose vietose, gali būti išduodami keli vykdomieji raštai.
24. Analizuojant Reglamento nuostatų turinį matytina, kad Europos vykdomojo rašto pažymėjimo galima reikalauti siekiant sprendimo vykdymo kitoje valstybėje narėje, tačiau tarptautinio pobūdžio įrodyti neprivaloma. Teismas, išduodamas Europos vykdomąjį raštą, užpildo standartinę Reglamento I priede pateiktą formą. Tai darydamas, teismas privalo patikrinti šiuos dalykus: ar reikalavimas yra susijęs su civilinio ar komercinio pobūdžio klausimu, ar reikalavimas yra neginčytinas, ar sprendimas, kuris bus pripažintas Europos vykdomuoju raštu, yra vykdytinas, kt. (Reglamento 6 straipsnis). Reglamentas taikytinas tiesiogiai Lietuvoje, Europos Sąjungos šalyje, tarp nurodytų reikalavimų išduodant Europos vykdomąjį raštą nėra nustatytas reikalavimas tikrinti, ar sprendimas kilmės šalyje (šiuo atveju Lietuvoje) jau yra vykdomas. Taigi, Reglamentas nustatė konkretų ir apibrėžtą ratą aplinkybių, kurias patikrinus išduodamas Europos vykdomasis raštas. Į minėtą ratą nepatenka kitų sprendimo pagrindu išduotų vykdomųjų dokumentų patikra.
25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes bei nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo įpareigojimas kreditorei pateikti teismui rašytinius įrodymus, jog vykdomasis dokumentas buvo pateiktas vykdyti antstoliui, tačiau pagal vykdomąjį dokumentą skola nėra išieškota ir vykdomasis dokumentas yra grąžintas išieškotojai, laikytinas pertekliniu.
26. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, jog reikalavimas pateikti įrodymus apie konkrečią skolininko gyvenamąją vietą taip pat nėra pagrįstas ir prieštarauja bendriesiems protingumo principams. Reglamente nekonkretizuojama, koks adresas (dabartinis ar byloje esantis skolininko adresas) turėtų būti nurodomas, taip pat nėra imperatyviai nustatyta, kad nesant tokių duomenų vykdomasis raštas apskritai negali būti išduodamas.
27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog kreditorė teigia, kad skolininko gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, tačiau tikslaus adreso nenurodo, rašytinių įrodymų, jog skolininkas gyvena Jungtinėje Karalystėje, nepateikė. Reglamento 9 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog Europos vykdomojo rašto pažymėjimas išduodamas užpildant I priede nurodytą standartinį blanką. Minėtame blanke nurodomi skolininko duomenys, tarp jų ir adresas. Pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėtys, vardai, pavardės, asmens kodai (jeigu jie žinomi), gyvenamosios vietos, pareiškėjai žinomi kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo kiti adresai.
28. Kaip jau minėta, nacionalinės teisės aktai (įskaitant ir CPK) šiuo atveju aktualūs tik Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdant kitoje valstybėje narėje išduotą Europos vykdomąjį dokumentą. Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Europos vykdomojo rašto turiniui netaikomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 648 straipsnyje nustatyti reikalavimai (iš jų ir nurodyti adresą). Atkreiptinas dėmesys, kad Reglamento I priedo 4.3.2 punktas (dėl skolininko gyvenamosios vietos) pildomas vadovaujantis teismo sprendimo, kurio pagrindu prašomas išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimas, duomenimis, o ne pareiškėjos pateikiama informacija apie skolininko buvimą kitoje valstybėje narėje. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įpareigojimas kreditorei pateikti tikslų skolininko adresą neproporcingai apsunkintų jo galimybę išieškoti skolą, o tai nesuderinama su teisingumo ir protingumo principais, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė įpareigojimą pareiškėjai pateikti skolininko gyvenamosios vietos adresą.
29. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias Europos vykdomojo rašto išdavimo klausimą, ir nepagrįstai nustatė nutartyje nurodytus trūkumus. Skundžiama nutartis naikintina, perduodant pareiškėjos prašymą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutarė:
atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutartį ir prašymą dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.