Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-153-613/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-24
Bylos Nr.: e2A-153-613/2022
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Giedrė Seselskytė, Aurimas Brazdeikis, Milda Skersienė
Ieškovas: D. P., R. P.
Atsakovas: R. K.
Trečiasis asmuo: B. K.
Advokatai: Erikas Rugienius, Georgijus Zavtrakovas

Kategorijos

2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
2.6.10.2.1Neteisėta veika
2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
2.6.10.2.3Kaltė
2.6.1.0.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.5.2Deliktinė atsakomybė
2.6.10.5.2.7Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-153-613/2022 Teisminio proceso Nr. 2-53-3-01089-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.1.0.2.4; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2; 2.6.10.5.2.7; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 24 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mildos Skersienės, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. P. ir R. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. P. ir R. P. ieškinį atsakovui R. K. dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo B. K.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai D. P. ir R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iš atsakovo R. K. priteisti lygiomis dalimis po 480,00 Eur turtinės žalos atlyginimo, po 120,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio (patikslinto) reikalavimus pagrindžiančiomis aplinkybėmis nurodė:

1.1. 2018 m. rugsėjo 25 d. D. P. sudarė Šuns perdavimo sutartį, jos pagrindu iš R. A. bendrojon jungtinėn su R. P. nuosavybėn įgijo vokiečių nykštukinio špico veislės šunį už 1 200,00 Eur.

1.2. 2020 m. birželio 23 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), neaptvertoje namų valdoje atsakovui R. K. vedžiojant su pavadžiu jam priklausantį šunį, nurodytu adresu į kiemą atbėgus palaidam ieškovų šuniui, atsakovo šuo, nutraukdamas pavadėlį, ištrūko, griebė atbėgusį ieškovų šunį, kuris dėl patirtų sukandžiojimų nugaišo.

1.3. 2020 m. rugpjūčio 8 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato (toliau – Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK) Veiklos skyriaus tyrėja E. P. priėmė nutarimą, juo nutarė atsakovą pripažinti padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė įspėjimą. Atsakovas buvo pripažintas, jog neužtikrino, kad šuns laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, ir tokiu būdu pažeidė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. B-ĮV-1122 2013 m. lapkričio 4 d. patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje gyvenamosiose vietovėse“ taisyklių VI.42 punkto reikalavimus.

1.4. Ieškovams priklausęs šuo svečiavosi su jų dukra ir ieškovės motina (trečiuoju asmeniu B. K.) gretimoje namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini). Besisvečiuojant ieškovų šuo nusivijo katiną į neaptvertą atsakovo namų valdos teritoriją, kur buvo vedžiojamas su pavadžiu, tačiau be antsnukio vokiečių aviganių veislės šuo. Taigi į atsakovo teritoriją atbėgo būtent ieškovams priklausęs šuo, į tai teismų praktikoje atsižvelgiama, vertinant nukentėjusiojo neatsargumą.

1.5. Mano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti ir ieškovų kaltę, neužtikrinant šuns saugumo, kad jam nebūtų keliama grėsmė, tačiau ieškovų kaltė ir neatsargumas nėra toks didelis, kad Taisyklių laikymasis būtų padėjęs išvengti visiško žalos kilimo, kadangi atsakovo šuo ieškovų šunį užpuolė neaptvertoje teritorijoje, atsakovo šuo yra vokiečių aviganių veislės, gerokai didesnis už ieškovų šunį. Atsižvelgiant į tokio šuns veislę ir dydį, šeimininkai ypač turi rūpintis, kad šuo nekeltų pavojaus aplinkiniams, tačiau atsakovo šuo nebuvo laikomas voljere, laikomas neaptvertoje teritorijoje, vedžiojamas be antsnukio.

1.6. Nagrinėjamu atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai (nesugebėjimas užtikrinti, kad vedžiojamas šuo nenutrūktų nuo pavadžio, antsnukio neuždėjimas, be to, atsakovas nėra aptvėręs jam priklausančio žemės sklypo, dėl to į jį yra lengva patekti) yra priežastis, dėl kurios įvyko įvykis, kurio metu buvo sukandžiotas ieškovų šuo ir dėl to šis nugaišo. Vis dėlto, pripažintina, jog įvykis įvyko ir dėl to, kad ieškovų šuo buvo nepririštas ir atbėgo į atsakovui priklausančią neaptvertą teritoriją, kurioje jis vedžiojo savo šunį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovui tenka 80 proc. kaltės, o ieškovui – 20 proc. kaltės.

1.7. Dėl netinkamos šuns priežiūros ieškovai patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kuri mažintina atsižvelgiant į tai, kad dėl ieškovams kilusios žalos iš dalies yra kalti ir patys ieškovai. Ieškovai šunį pirko už 1 200,00 Eur, todėl iš atsakovo ieškovams priteistina turtinė žala mažintina iki 960,00 Eur (1 200,00 Eur x 80 proc.). Ieškovai patyrė neturtinę žalą, nes neteko šeimos augintinio, prie kurio buvo prisirišę ne tik ieškovai, bet ir jų nepilnametė dukra, įvykis, kurio metu buvo sukandžiotas šuo, įvyko ieškovų dukters akivaizdoje, tai sukėlė jai traumą, po įvykio dukra sapnavo košmarą, nubudusi verkė, ją teko raminti ir aiškinti, kas nutiko jų šeimos augintiniui. Akivaizdu, jog šuns netekimas yra skaudus įvykis, dėl to iš atsakovo ieškovams priteistinas neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 240,00 Eur (300,00 Eur x 80 proc.).

1.8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas savanoriškai negrąžina skolos ieškovams, dėl to jie yra priversti kreiptis į teismą ir teismine tvarka šią pinigų sumą iš atsakovo prisiteisti. Pagal tai ir pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir CK 6.210 straipsnio 1 dalį priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Atsiliepimas

2. Atsakovas R. K. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, su ieškinio reikalavimais nesutinka. Savo nesutikimą pagrindžiančiomis aplinkybėmis nurodė:

2.1. Ieškovams priklausęs šuo svečiavosi su jų dukra ir ieškovės motina (trečiuoju asmeniu B. K.) gretimoje namų valdoje. Besisvečiuojant ieškovų šuo nusivijo katiną į neaptvertą jo namų valdą, joje jis vedžiojo savo vokiečių aviganio veislės šunį su parduotuvėje pirktu, tinkamu šiam šuniui vedžioti pavadėliu, tačiau be antsnukio. Jam nežinomas ieškovų šuo netikėtai pribėgo prie jo vedžiojamo šuns. Šie susiriejo. Jis savo šunį laikė pavadžiu, kad šie nesusiliestų, tačiau jo šuo stipriai patraukė pavadį, šis nutrūko ties jo šuns kaklu. Po to jo šuo dantimis sugriebė ieškovų šunį.

2.2. Teigia, kad nepažeidė Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosios vietose taisyklių, nes jo šuo nebuvo pavojingas kovinis šuo ar kovinių ir pavojingų šunų mišrūnas, o pagal minėtas taisykles galėjo šunį savo namų valdos teritorijoje vedžioti be antsnukio. Šiuo atveju jo elgesyje nebuvo neteisėtų veiksmų, jis nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl, nesant visų deliktinės atsakomybės sąlygų, būtent – jo neteisėtų veiksmų, ieškovų ieškinys atmestinas.

2.3. Mano, kad ieškovams žalos atsiradimą lėmė išskirtinai nerūpestingi ir neteisėti jų (ieškovų) veiksmai. Ieškovų šuo į atsakovo sklypą atbėgo iš gretimo sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra visiškai neaptvertas. Ieškovai, žinodami, kad greta gyvenantis kaimynas augina didesnį šunį, privalėjo imtis papildomų atsargumo priemonių, jog jų šuo neįbėgtų į kito asmens privačią teritoriją, t. y. privalėjo savo šunį laikyti voljere ar pririštą pavadžiu, kad, reikalui esant, galėtų jį kontroliuoti. Būtent nukentėjusioji šalis pažeidė Taisyklių 41 punkte nustatytą pareigą.

2.4. Teigia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo kaltės dėl įvykusio incidento nėra visiškai, kadangi jis užtikrino, kad jo šuo neišbėgtų už privačios teritorijos ribų, jo šuo buvo kontroliuojamas pavadžiu, o faktas, jog pavadis nutrūko, yra nelaimingas atsitikimas, kuris įvyko išskirtinai dėl ieškovų neatidaus ir nerūpestingo elgesio. Pažymėjo, kad administracine tvarka nubaustas už minėtų taisyklių 41 punkto reikalavimų pažeidimą, tačiau įvykis įvyko jo asmeninės nuosavybės teise priklausančioje žemės valdoje, jis užtikrino, kad jo šuo iš sklypo neišbėgtų, todėl atsakovui priimtas administracinis nutarimas ir jo teisėtumas kvestionuotini.

3. Trečiasis asmuo B. K. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, jame nurodė, kad ji yra ieškovės R. P. motina. 2020 m. birželio 23 d. ji su ieškovų nepilnamete dukra U. P. ir jų špicų veislės šunimi R. svečiavosi pas V. J., adresu (duomenys neskelbtini). Besisvečiuojant ieškovų šuo nusivijo katiną į neaptvertą atsakovo namų valdos teritoriją, kur ne voljere be antsnukio ir palaidas buvo vokiečių aviganių veislės šuo. Nors 2020 m. birželio 23 d. įvykio metu ieškovams priklausęs šuo nebuvo prižiūrimas jų savininkų (ieškovų), tačiau jis teisėtai ir neatlygintinai buvo patikėtas jos laikymui ir priežiūrai. Šiuo atveju 2020 m. birželio 23 d. įvykio metu ji buvo šuns laikytoja (valdytoja), atsakinga už jo priežiūrą. Pažymėjo, kad šuns savininkai (ieškovai) pripažįsta, kad dėl šuns žūties iš dalies atsakingi yra ir jie (jų atsakomybei priskirtina dalis kaltės, nes šunį neaptvertoje teritorijoje laikė nepririštą, tai sudarė sąlygas jam pabėgti į gretimą žemės sklypą, kuriame jį užpuolė vokiečių aviganis). Neprieštarauja, kad vadovaujantis teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-967-258,/2019) ji yra iš dalies atsakinga (dėl neatsargumo) dėl šuniuko žūties, tačiau jos atsakomybė yra 5 kartus mažesnė nei atsakovo, kuris, būdamas vokiečių aviganio savininku, nėra apsitvėręs savo namų valdos ir žinodamas, jog jo šuo yra agresyvus, neužtikrina jo laikymo voljere arba vedžiojimo pririšus už pavadėlio ir su antsnukiu. Pažymėjo, kad ieškovai jai jokių pretenzijų dėl šuniuko žūties nereiškia, kadangi patys jai patikėjo jo priežiūrą, be to, 20 proc. mažina reikalaujamą priteisti sumą iš atsakovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Marijampolės apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškovų D. P. ir R. P. ieškinį atsakovui R. K. dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasis teisės aktais, reglamentuojančiais atsakovo, kaip gyvūno savininko, teises ir pareigas, vertino, kad atsakovas buvo pakankamai rūpestingas ir ėmėsi pakankamų priemonių ir adekvačių šuns būdui garantijų, kad šuo, kuris nėra nei pavojingas, nei kovinis, nei šių mišrūnas, nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei ir nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, o reikalavimai dėl atviroje, nuosavoje teritorijoje vedžiojamo šuns nėra reglamentuoti, byloje nenustatyta, kad atsakovas pažeidė reikalavimą vedžiojamo šuns pavadėlį sutrumpinti tiek, kad jo šuo nekeltų grėsmės ieškovų šuniui, nes ieškovų šuo atbėgo prie atsakovo šuns atsakovui nesitikint, todėl padarė išvadą, kad šuns savininkas R. K. nepažeidė draudimų, įpareigojimų ar elgesio saugumo reikalavimų.

6. Spręsdamas klausimą dėl deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovai neįrodė teismui atsakovo veiksmų neteisėtumo, dėl kurių buvo padaryta žala, taip pat priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog žala ieškovams kilo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovo atlikti veiksmai sukėlė žalą nukentėjusiesiems (ieškovams), byloje nenustatyta. Priešingai – visuma byloje esančių įrodymų teismui pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog žala kilo dėl didelio trečiojo asmens neatsargumo. Kadangi neteisėti veiksmai yra viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, o jų neįrodžius, atsakovo civilinė atsakomybė negalima.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Ieškovai D. P. ir R. P. (toliau – apeliantai), atstovaujami advokato Georgijaus Zavtrakovo, apeliaciniame skunde prašo Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti. Taip pat priteisti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio, 182 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai nesivadovavo prejudiciniais faktais, nustatytais administracinio nusižengimo byloje (nutarime administracinio nusižengimo byloje), o pakartotinai analizuodamas įvykio aplinkybes, padarė priešingas išvadas nei buvo konstatuota administracinio nusižengimo byloje dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

7.2. Pažymėjo, kad ieškovai neturėjo pareigos įrodyti atsakovo neteisėtų veiksmų, nes jo veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas administracinio nusižengimo byloje. Atsakovas nutarimo neginčijo, su jame nustatytais faktais sutiko.

7.3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvada dėl trečiojo asmens veiksmų (neveikimo).

7.4. Pažymėjo, kad ieškovai, vadovaudamiesi teismų praktika ir atsižvelgdami į tai, kad dėl įvykio yra ir jų kaltės, prisiėmė dalį kaltės, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovų nurodytą praktiką ir ja nesivadovavo.

Atsiliepimas

8. Atsakovas R. K., atstovaujamas advokato Eriko Rugieniaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Pagal CPK nuostatas, prejudicinę galią turi tik galutiniu teismo sprendimu (ar kitu baigiamuoju teismo aktu) nustatytos aplinkybės. Tai reiškia, kad atsakovo kaltė dėl ieškovams atsiradusios žalos negali būti preziumuojama, kadangi yra nustatyta ne teismo tvarka priimtu nutarimu.

8.2. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą vertinti atsakovo veiksmų teisėtumą deliktinės civilinės atsakomybės aspektu ir negalėjo neteisėtų veiksmų preziumuoti.

8.3. Pažymėjo, kad patys ieškovai, kvestionuodami policijos įstaigos priimtą nutarimą (aplinkybes dėl atsakovo šuns vedžiojimo už pavadžio), pripažįsta, kad jame nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios.

8.4. Taip pat pažymėjo, kad, taikant skirtingų rūšių teisinę atsakomybę, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti skirtingoms teisinėms atsakomybėms taikyti reikalingus pagrindus ir sąlygas. Todėl, vertinant atsakovo veiksmus deliktinės civilinės atsakomybės kontekste, negalima remtis nutarimu administracinio nusižengimo byloje, kadangi administracinės ir deliktinės civilinės atsakomybės taikymo pagrindai ir sąlygos yra skirtingi, nutarimo, kaip įrodymo, pagrindžiančio atsakovo neteisėtus veiksmus, negalima suabsoliutinti ir dėl to, kad jame nurodytos aplinkybės neturi prejudicinės galios.

8.5. Atsakovo elgesyje nebuvo neteisėtų veiksmų ir (ar) nebuvo pažeistos bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl, nesant visų deliktinės atsakomybės sąlygų, o būtent – atsakovo neteisėtų veiksmų, ieškovų ieškinys atmestinas.

8.6. Ieškovų minėta praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. e2A-967-258/2019, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, kadangi yra suformuota nagrinėjant bylą esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

11. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 25 d. ieškovas D. P. iš R. A. bendrojon jungtinėn nuosavybėn su ieškove R. P. įgijo vokiečių nykštukinio špico veislės šunį už 1 200,00 Eur.

12. 2020 m. birželio 23 d. B. K. su ieškovų nepilnamete dukra U. P. ir jų vokiečių nykštukinio špicų veislės šunimi svečiavosi pas V. J., adresu (duomenys neskelbtini). V. J. neaptvertoje namų valdoje ieškovų šuo buvo be pavadėlio, t. y. palaidas, ir be antsnukio. Ieškovų šuo minėtą dieną, apie 21.30 val. vakaro, pamatęs katę, šią nusivijo į greta V. J. namų valdos esančią atsakovo R. K. namų valdą. Tuo metu atsakovas savo neaptvertoje namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), vedžiojo su pavadžiu, be antsnukio jam priklausantį vokiečių aviganių veislės šunį. Į jo kiemą, jam nesitikint atbėgo palaidas ieškovų šuo, pastarasis pribėgo prie jo šuns. Šunys vienas kitą puolė, skalijo. Atsakovo šuo, nutraukdamas pavadėlį ties kaklu, ištrūko, griebė ieškovų šunį, kuris dėl patirtų sukandžiojimų ieškovo D. P. vežamas į Kauno miestą pas veterinarijos gydytoją nugaišo.

13. 2020 m. rugpjūčio 5 d. Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK Veiklos skyriaus tyrėja E. P. priėmė nutarimą, juo nutarė atsakovą pripažinti padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 346 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė įspėjimą. Atsakovas buvo pripažintas kaltu dėl to, kad 2020 m. birželio 23 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), neaptvertoje savo namų valdoje, vedžiojant su pavadžiu jam priklausantį šunį, į jo kiemą įbėgus ieškovų palaidam šuniui, jo (R. K.) šuo, nutraukęs pavadėlį, ištrūko ir griebė atbėgusį šunį, kuris dėl sužalojimų nugaišo, t. y. jis (R. K.) neužtikrino, kad šuns laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, ir kartu pažeidė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. B-ĮV-1122 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje gyvenamosiose vietovėse“ taisyklių VI.42 punkto reikalavimus, būtent: „jog šunis rekomenduojama vedžioti Savivaldybės administracijos įrengtose gyvūnų vedžiojimo aikštelėse, o jei jų nėra – laukymėse, parkų pakraščiuose, kitose rečiau žmonių lankomose vietose. < ...> Kiti šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo. Šunį vedantis asmuo turi užtikrinti, kad šuo nekels grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Jei šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams“.

14. 2020 m. rugpjūčio 6 d. Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK Veiklos skyriaus tyrėja E. P. priėmė nutarimą, juo nutarė šioje byloje trečiąjį asmenį B. K. pripažinti padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 346 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė įspėjimą. Ji buvo pripažinta kalta dėl to, kad 2020 m. birželio 23 d., apie 21.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), neužtikrino, kad šuns laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, ir kartu pažeidė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. B-ĮV-1122 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje gyvenamosiose vietovėse“ taisyklių VI.42 punkto reikalavimus.

15. Ieškovai teigia, kad atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir neužtikrino, kad jo šuns laikymas nekels grėsmės kitų žmonių nuosavybei, ieškinį grindė CK 6.267 straipsnio 1 dalies, 6.270 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintomis nuostatomis, šunų laikymo taisyklių, patvirtintų Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. B-ĮV-1122 ,,Dėl gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje gyvenamosiose vietose taisyklių tvirtinimo“, nuostatomis.

16. Atsakovas su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad jo veiksmai nėra neteisėti, veiksmuose nėra kaltės, todėl nėra pagrindo taikyti jam civilinę atsakomybę.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad, neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.

18. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovai pateikė apeliacinį skundą, jame teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, padarė nepagrįstas išvadas dėl deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimo, nesivadovavo nagrinėjamu klausimu suformuota teismų praktika, priėmė nepagrįstą sprendimą, dėl to jis naikintinas.

19. Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, ir ar pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

20. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio, 182 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai nesivadovavo prejudiciniais faktais, nustatytais administracinio nusižengimo byloje (nutarime administracinio nusižengimo byloje), o pakartotinai analizuodamas ir vertindamas įvykio aplinkybes, padarė priešingas išvadas nei buvo konstatuota administracinio nusižengimo byloje dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Ieškovai neturėjo pareigos įrodyti atsakovo neteisėtų veiksmų, nes jo veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas administracinio nusižengimo byloje. Atsakovas nutarimo neginčijo, su jame nustatytais faktais sutiko.

21. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

22. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodyti. Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

23. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė deliktinės atsakomybės bylose yra ta, kad kreditorius turi įrodyti žalos faktą, neteisėtus skolininko veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; skolininko kaltė preziumuojama. Bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti reiškiamo reikalavimo pagrįstumą tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektu – ar yra įrodytos reikšmingos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti faktinės aplinkybės.

24. Apeliantai savo teiginius, nurodytus šios nutarties 20 punkte, grindžia teismų praktika – konkrečiai Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-354-198/2017 ir jame neva pateiktu išaiškinimu, kad, sprendžiant ginčus dėl gyvūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, veiksmų neteisėtumas nėra analizuojamas ir vertinamas, laikant, kad jis konstatuotas įsiteisėjusiu nutarimu dėl administracinio teisės pažeidimo.

25. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantų teiginius, nurodytus šios nutarties 20 ir 24 punktuose, pažymi, kad apeliantų nurodytoje teismų praktikoje nėra apeliantų nurodytų apeliaciniame skunde suformuluotų išaiškinimų. Priešingai, minėtame sprendime aiškiai nurodoma, kad nutarimas administracinio nusižengimo byloje vertintinas su kitais įrodymais, tačiau jo įrodomoji reikšmė pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas turi didesnę įrodomąją galią. Būtent apeliantų nurodytoje teismų praktikoje pažymėta, kad nutarimas administracinio nusižengimo byloje vertintinas kaip dokumentas, išduotas valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtintas kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos ir laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013). Minėtame sprendime pažymėta ir tai, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010).

26. Be to, atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytoje teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-967-258/2019), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, administracinio teisės pažeidimo bylos nepatenka į CPK 182 straipsnio 2 punkto reguliavimo sritį, taigi administraciniame nutarime nurodytos aplinkybės dėl įvykio vietos neturi prejudicinės galios. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog tuo atveju, kai šalys remiasi įrodymais, esančiais kitose, teismų jau išnagrinėtose civilinėse, baudžiamosiose ar administracinėse bylose, tokių įrodymų išreikalavimas atitinka įtvirtintus proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kooperacijos principus. Administracinėje byloje esantys dokumentai vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Administracinėje byloje tiriami ir vertinami administracinio proceso ir administracinių įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai administracinėje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių paaiškinimus, pagrindinius motyvus ir argumentus, atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, apeliantų teiginius, nurodytus šios nutarties 20 ir 24 punktuose, atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant skirtingų rūšių teisinę atsakomybę, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti skirtingoms teisinėms atsakomybėms taikyti reikalingus pagrindus ir sąlygas. Atsakovo veiksmai administracinio nusižengimo byloje buvo įvertinti kaip neteisėti administracinio nusižengimo sudėties prasme. Vertinant atsakovo veiksmus deliktinės civilinės atsakomybės kontekste, negalima remtis vien nutarimu administracinio nusižengimo byloje ir jame nustatytomis aplinkybėmis bei jų pagrindu daryti neginčijamas išvadas, kadangi administracinės ir deliktinės civilinės atsakomybės taikymo pagrindai ir sąlygos yra skirtingi, todėl nutarimo, kaip įrodymo, pagrindžiančio atsakovo neteisėtus veiksmus, negalima suabsoliutinti. Teismas deliktinės atsakomybės bylose kiekvienu atveju turi nustatyti žalos faktą, neteisėtus skolininko veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Šias aplinkybes turi įrodyti ieškovas, skolininko kaltė preziumuojama.

28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Dėl deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų

29. Apeliantai teigia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėti atsakovo veiksmai, jie yra konstatuoti administracinio nusižengimo byloje. Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovų patirtos turtinės žalos) buvimo pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, konstatavo tik vienos iš sąlygų nebuvimą ir šiuo pagrindu ieškinio reikalavimus atmetė. Be to, ieškovai neturėjo pareigos įrodyti atsakovo neteisėtų veiksmų, nes jo veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas administracinio nusižengimo byloje.

30. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, deliktinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos atsiradimo sąlygas: atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus skolininko kaltę, kuri paprastai yra preziumuojama, privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).

31. Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį, bylos Nr. 3K-3-539/2012; kt.). Civilinės atsakomybės institutas grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu asmuo nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

32. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę.

33. Vadovaujantis CK 6.245 straipsnio 4 dalies ir 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, asmuo, dėl kurio veiksmų atsirado žala kitam asmeniui, privalo šią žalą atlyginti.

34. CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantai neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nurodytų šios nutarties 11–14 punktuose, t. y. kad ieškovams priklausantis vokiečių nykštukinio špico veislės šuo, nusivydamas katę, įbėgo į atsakovo neaptvertą namų valdą, kurioje atsakovas be antsnukio, su pavadėliu vedžiojo vokiečių aviganių veislės šunį, šunys vienas kitą puolė, skalijo, atsakovo šuo sugriebė prie jo pribėgusį ieškovų šunį, ieškovų šuo dėl patirtų sukandžiojimų nugaišo.

36. Byloje taip pat nustatyta, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo, kuriam buvo patikėtas ieškovų šuo, Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK nutarimais pripažinti padarę administracinį nusižengimą, numatytą ANK 346 straipsnio 1 dalyje, jiems paskirtas įspėjimas.

37. Atsakovas buvo pripažintas kaltu dėl to, kad 2020 m. birželio 23 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), neaptvertoje savo namų valdoje, vedžiojant su pavadžiu jam priklausantį šunį, į jo kiemą įbėgus ieškovų palaidam šuniui, jo (R. K.) šuo, nutraukęs pavadėlį, ištrūko ir griebė atbėgusį šunį, kuris dėl sužalojimų nugaišo, t. y. jis (R. K.) neužtikrino, kad šuns laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, ir kartu pažeidė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. B-ĮV-1122 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje gyvenamosiose vietovėse“ taisyklių VI.42 punkto reikalavimus, būtent: „jog šunis rekomenduojama vedžioti Savivaldybės administracijos įrengtose gyvūnų vedžiojimo aikštelėse, o jei jų nėra – laukymėse, parkų pakraščiuose, kitose rečiau žmonių lankomose vietose. < ...> Kiti šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo. Šunį vedantis asmuo turi užtikrinti, kad šuo nekels grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Jei šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams“.

38. Trečiasis asmuo buvo pripažintas kaltu dėl to, kad 2020 m. birželio 23 d., apie 21.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), neužtikrino, kad šuns laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, ir kartu pažeidė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. B-ĮV-1122 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje gyvenamosiose vietovėse“ taisyklių VI.42 punkto reikalavimus.

39. Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju vertindama atsakovo ir trečiojo asmens, kaip šunų valdytojų ginčo metu, veiksmus, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, kuriuo yra grindžiami ieškovų reikalavimai ir atsikirtimai į juos, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens veiksmai (neveikimas) vertintini kaip neteisėti ir priešingi teisės normoms, reglamentuojančioms gyvūnų laikymo (vedžiojimo) taisykles.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp veiksmų (neveikimo) ir kilusios žalos.

41. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovų šuo nugaišo, jis buvo įsigytas už 1 200,00 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, žalos faktas ir dydis nustatytas.

42. Teisėjų kolegija, nustatydama priežastinį ryšį tarp neteistų veiksmų (neveikimo) ir kilusios žalos, t. y. nuspręsdama, kokie veiksmai (veikimas, neveikimas) lėmė žalos atsiradimą ir (ar) prisidėjo prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, vertina tai, kad ieškovų šuo buvo vedžiojamas gyvenamojoje vietovėje be pavadžio, jis įbėgo į nors ir neaptvertą, bet atsakovui priklausančią namų valdą, kur atsakovas vedžiojo savo šunį. Nors ieškovai kelia abejones dėl to, kad atsakovo šuo buvo vedžiojamas su pavadžiu, neigia aplinkybę, kad galėjo nutrūkti pavadis ir atsakovo šuo ištrūkti, tačiau šias abejones pagrindžiančių įrodymų nepateikia. Aplinkybės, kad jų šuo buvo sukandžiotas (dėl to paskui nugaišo) atsakovui priklausančioje namų valdoje, ieškovai neginčija. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu trečiasis asmuo būtų ieškovams priklausantį šunį vedžiojęs, laikydamasis gyvūnų laikymo taisyklių, ieškovų šuo nebūtų įbėgęs į atsakovui priklausančią namų valdą, nebūtų pribėgęs prie atsakovo šuns, kuris griebė ieškovų šunį, ir pastarasis nebūtų nugaišęs dėl sukandžiojimų, t. y. nebūtų kilusi žala. Pabrėžtina, kad ne atsakovo šuo išbėgo iš atsakovui priklausančios namų valdos ir užpuolė ieškovų šunį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, žala atsirado dėl trečiojo asmens veiksmų (neveikimo), jo didelio neatsargumo, kuris pašalina atsakovo civilinę atsakomybę.

43. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (būtent priežastinis ryšys), kurias turi įrodyti ieškovai ir kurios yra būtinos civilinei atsakomybei konstatuoti (CK 6.245–6.249 straipsniai), todėl ieškovų ieškinys atmestas pagrįstai. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl ieškovų reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumo, kadangi nenustatytos visos civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos, kurios turi būti nustatos ir sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Be to, apeliantai dėl šio reikalavimo apeliaciniame skunde taip pat nepasisako.

Dėl teismų precedentų taikymo

44. Apeliantai, be kita ko, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovų nurodytą teismų praktiką ir nepagrįstai ja nesivadovavo.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nurodyti Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra akcentuoti ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-684/2020; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020). Be to, kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015).

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai ne tik kad vadovaujasi teismų praktika, suformuota nagrinėjant bylą esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms, bet ir patys formuluoja išvadas (pvz., kad sprendžiant ginčus dėl gyvūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, veiksmų neteisėtumas nėra analizuojamas ir vertinamas, laikant, kad jis konstatuotas įsiteisėjusiu nutarimu administracinio teisės pažeidimo) ir po to jomis remiasi, kurios net nesuformuluotos nurodytame sprendime (pvz., Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-354-198/2017).

Dėl bylos procesinės baigties

47. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas teisingam ginčo išsprendimui, nors nepagrįstai nevertino visų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šalių ginčas iš esmės išspręstas teisingai, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas šioje nutartyje nurodytais motyvais, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

49. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl jos priteistinos atsakovui iš ieškovų po 400,00 Eur.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovų D. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. P., gim. (duomenys neskelbtini), po 400,00 Eur (keturis šimtus eurų 0 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Aurimas BrazdeikisGiedrė SeselskytėMilda Skersienė