Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,

Rezoliucinė dalis

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, panaudojusi vaizdo konferencinį ryšį, išnagrinėjo nuteistojo O. J. gynėjos advokatės Lidijos Blinkevičienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo nuspręsta:

O. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir jį nubausti laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų; pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (už J. N. turto sugadinimą) – areštu 30 parų; pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (už A. R. turto sugadinimą) – areštu 35 paroms; pagal BK 284 straipsnį – laisvės atėmimu 1 metams.

Pagal BK 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 2 punktą paskirtas bausmes subendrinus griežčiausia bausme apimant kitas švelnesnes bausmes, nuspręsta skirti O. J. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų. Šios bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo jo sulaikymo 2023 m. spalio 24 d. Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityta viena para, išbūta jį sulaikius nuo 2023 m. rugsėjo 12 d., 23.12 val. iki 2023 m. rugsėjo 13 d., 15.08 val.

Kardomąją priemonę – suėmimą, O. J. nuspręsta palikti nepakeistą iki šio nuosprendžio vykdymo pradžios, o jį pradėjus vykdyti – kardomąją priemonę panaikinti.

Iš O. J. nuspręsta priteisti: E. P. – 26 307,06 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos, nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo; J. N. – 334 Eur turtinei žalai atlyginti; Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui – 3 719,89 Eur už G. P. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, žalos atlyginimą pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie SAM (Vilnius, Europos a. 1, LT-03505, įmonės kodas 191351679), a/s LT21 7300 0100 0248 4333, AB „Swedbank“, banko kodas 73000;

Proceso išlaidų – 36,27 Eur nukentėjusiųjų kelionės į teismą išlaidų ir 729,16 Eur už nuteistajam teiktą teisinę pagalbą – iš O. J. nuspręsta neišieškoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliaciniame skunde neginčijamos nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 3 dalyje (dvi nusikalstamos veikos) ir BK 284 straipsnyje faktinės aplinkybės, veikų kvalifikavimas, nuteistojo kaltės klausimai, paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių su tuo susijusių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, teismo sprendime pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų.

8. Nuteistojo O. J. apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl G. P. nužudymo aplinkybių, prašant nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, skiriant sankcijos minimumui artimą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, išnagrinėjusi apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas pagrįstai O. J. pripažino kaltu dėl tyčinio G. P. nužudymo ir nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Bausmė pagal šį straipsnį parinkta ir paskirta atsižvelgus į visas reikšmingas BK bendrojoje dalyje numatytas taisykles, ji nėra aiškiai per griežta.

Dėl nuteistojo O. J. veiksmų teisinio vertinimo ir kvalifikavimo

9. BK 129 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų. Tuo tarpu 130 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė tam, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Konstatuojant, kad nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus, būtina nustatyti: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, kuris turi būti būtent pagrindinė priežastis, išprovokavusi nužudymą; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (t. y. situaciją, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Teismų praktikoje nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena daugeliu atvejų jam jau buvo praėjusi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-200-648/2016, 2K-38-942/2017, 2K-98-511/2023).

10. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos vertinimu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Teismai turi vertinti kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-155/2007, 2K-271/2008, 2K-155/2009, 2K-38-942/2017, 2K-7-41-1073/2024), turi būti atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288/2006, 2K-723/2007), į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, 2K-130/2009, 2K-297/2010), į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, 2K-271/2008, 2K-294/2009, 2K-38-942/2017, 2K-7-41-1073/2024).

11. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados, G. P. mirė nuo galvos sumušimo, kuris pasireiškė poodine kraujosruva kairiame smilkinyje, apatinio žandikaulio abipusiu lūžiu, dešinių apatinių 6, 7–10 dantų vainikų lūžiais, kraujo išsiliejimu spaudžiančiu smegenis po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, suspaudimu, koma ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. Sužalojimai, sukėlę nukentėjusiojo mirtį, buvo padaryti smūgiuojant jam ne mažiau kaip 3 kartus į galvos sritį (4 t., b. l. 22–24). Kaip nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, G. P. spardė nuteistasis O. J. – tokią aplinkybę patvirtina paties nuteistojo, liudytojų, mačiusių socialiniame tinkle „TikTok“ įkeltus vaizdo įrašus, parodymai, taip pat paties O. J. įvykio metu padarytų vaizdo įrašų turinys. Taigi ginčo dėl to, kokio asmens smurtiniai veiksmai sukėlė G. P. mirtį šioje byloje nėra.

12. Kaip matyti iš paties nuteistojo O. J. parodymų, 2023 m. spalio 23 d. vakare jam nuėjus pas nukentėjusįjį, kartu rūkant balkone tarp jų kilo žodinis konfliktas, kuris, grįžus į butą, peraugo į smurtinius veiksmus. Anot nuteistojo, smurtinius veiksmus pirmasis pradėjo nukentėjusysis G. P., smogęs jam į veidą. Kad 2023 m. spalio 23 d. vakare tarp nuteistojo ir G. P. vyko konfliktas patvirtino ir nukentėjusiojo kaimynės liudytojos G. L. ir V. B. – kaip teigė šios liudytojos abu konflikto dalyviai šaukė vienas ant kito, ginčijosi, vienas kitą kaltino. Dar daugiau, šios liudytojos girdėjo ir O. J. riksmus „užmušiu“, o įsijungusios socialinį tinklą „TikTok“ matė ir šio konflikto (tam tikros jo dalies) vaizdo įrašus, kadangi O. J. įvykius filmavo ir įrašas tiesiogiai buvo rodomas (transliuojamas) minėtame socialiniame tinkle. Peržiūrėjus iš socialinio tinklo „TikTok“ padarytus įrašus (aprašyti kitų objektų apžiūros protokole 3 t., b. l. 98–106, kompaktinis diskas su vaizdo įrašais – bylos priede su asmenų anketiniais duomenimis) matyti, kad pats nuteistasis ypatingai agresyviai nusiteikęs, šaukia, rėkia ant nukentėjusiojo, vartodamas necenzūrinius, žeminančius nukentėjusįjį G. P. žodžius, neduoda šiam pasakyti nei žodžio, liepia sėstis, agresyviai klausia G. P. „ar žinai už ką gavai“ (tuo metu nukentėjusysis stovi). Kaip galima suprasti iš šiame įraše užfiksuoto pokalbio turinio G. P. iš tiesų turi rankoje peilį (O. J. šaukia „padėk peilį, daunas“), tačiau nuteistajam O. J. klausiant (šaukiant) ar nukentėjusysis ketina jį (O. J.) papjauti („ką, paštyrinsi“ („paštyrinti“ kriminaliniu žargonu – padurti ar nudurti užgaląstu strypu (štyriumi), peiliu ar durklu), pastarasis ne tik atsako neigiamai („ne, nepaštyrinsiu“), bet ir klausia „kas tau yra?“. Šiame įraše užfiksuota, kad netgi pats nuteistasis provokuoja G. P., šaukdamas siūlo durti („besk, besk“).

13. Peržiūrėjus kitą vaizdo įrašą matyti kaip O. J. aktyviai spardo jau gulintį, apsiginti negalintį (neatliekantį jokių sąmoningų veiksmų, nejudantį) G. P., tai gan ramiu balsu klausdamas ar šis žino už ką gavo, tai kartodamas kelis žodžius „kas aš esu, kas aš esu“, vartodamas necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius. Taip elgdamasis jis ramiai nueina iki virtuvės, įpila į puodelį vandens ir, grįžęs prie nukentėjusiojo, išpila šiam ant veido. Po to O. J. elgesys ima keistis – jis pradeda šaukti ant gulinčio ir nerodančio jokių gyvybės ženklų G. P., sakydamas, kad šis apsimetinėja, jog miršta („neapsimesk, kad dvėsi“), toliau spardo nukentėjusįjį, pradeda šaukti (kamerą atsukęs į save), pakartodamas net kelis kartus, kad G. P. papjaus, užmuš (tame tarpe vartodamas ir rusiškus išsireiškimus), linki šiam numirti („kad tu nudvėstum“). Galiausiai O. J., dairydamasis, pradeda (balsu) svarstyti, kad reikėtų ką nors iš čia pasiimti (iš nukentėjusiojo buto), sakydamasis ir kartu žvelgdamas į šonus „ką jis čia turi“.

14. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad liudytoja V. B., kuri, be kitų asmenų, perdavė ikiteisminio tyrimo pareigūnams keletą jos telefone išsaugotų įrašų iš socialinio tinklo „TikTok“ (aptartų anksčiau šiame nuosprendyje (12-13 pastraipos)), paaiškino ir tai, kad be perduotų įrašų 2023 m. spalio 24 d., apie 1 val., įsijungusi tiesioginę transliaciją (kaip jau minėta, įvykius savo telefonu fiksavo ir tiesiogiai transliavo O. J.) socialiniame tinkle „TikTok“ matė kaip balkone abiem konflikto dalyviams parūkius ir grįžus į kambarį O. J. tapo agresyvus ir spyrė į nugarą kaimynui G. P., kuris nuo spyrio nukrito ant sofos, o po dar kelių smūgių – ant grindų. O viename iš nagrinėjamoje byloje esančių įrašų (13 pastraipa) kaip tik ir matyti ant sofos gulintis, nerodantis aktyvių gyvybės požymių G. P., kuris, spardant O. J., nuslysta nuo sofos ant grindų. Kad tokia (nurodyta liudytojos V. B.) situacija – spyris nukentėjusiajam į nugarą, buvo užfiksuota, matyti ir iš policijos pareigūnams K. M. siųstų žinučių programėle „Messenger“ – siųsta tokio turinio žinutė „va pilnas video kai tas vyras dar vaikščiojo ir iš nugaros nujungė“ (3 t., b. l. 53). Liudytoja K. M., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 168–172), irgi nurodė, kad tinkle „TikTok“ matė transliaciją, kurios metu vyko konfliktas tarp O. J. ir dar vieno asmens ir kurio metu nuteistasis, priėjęs spyrė minėtam asmeniui į nugarą ir šis nukrito.

15. Tokios nustatytos aplinkybės (paties O. J., liudytojų V. B., G. L. parodymai, vaizdo įrašuose užfiksuotų veiksmų turinys) leidžia spręsti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo dėl nenustatytų priežasčių kilo žodinis konfliktas, kuris tęsėsi tam tikrą laiką. Tačiau daryti išvadą, kad konfliktas kilo (ar išsivystė) dėl to, kad G. P. įžeidė O. J., pasišaipydamas iš nuteistojo mažamečio vaiko neįgalumo, nėra jokio pagrindo. Visų pirma, pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių apie glaudžius, artimus (ar nors kokius) socialinius ryšius tarp O. J. ir jo mažamečių vaikų, kas suponuotų staigų didelį susijaudinimą ir tokį žiaurų atsaką. Atvirkščiai, kaip nurodė nuteistojo motina V. J., jos sūnus gyvena vienas, vaikų neaugina. Be to, apie tai, kad tokio smurto priežastis buvo nuteistojo įsižeidimas ir susijaudinimas dėl to, kad nukentėjusysis G. P. pasišaipė iš jo mažamečio sūnaus neįgalumo, O. J. pareigūnams nurodė tik praėjus daugiau negu trims mėnesiams nuo nagrinėjamo įvykio, trečios apklausos metu (5 t., b. l. 94–97). Tuo tarpu ankstesnėse apklausose nuteistasis nurodė jog konfliktas prasidėjo dėl to, kad nukentėjusysis išvadino jį melagiu (5 t., b. l. 70–73) arba tiesiog, kad konflikto priežasties nenori įvardinti (5 t., b. l. 78–80). O toks nenuoseklumas, visų anksčiau aptartų aplinkybių kontekste, irgi sukelia abejonių dėl O. J. nurodytos konflikto priežasties (įsižeidimo ir susijaudinimo) tikrumo. Nuteistojo parodymų tikrumu verčia abejoti ir tai, kad nors nuteistasis O. J. nurodo, kad konflikto metu pirmasis stiprų smūgį jam į veidą sudavė G. P., tačiau, kaip matyti iš specialisto išvados, jokių sužalojimų O. J. kūne, kurie galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, nenustatyta (4 t., b. l. 37).

16. Antra, nei liudytoja V. B., nei liudytoja G. L., kurios girdėjo (ir matė) vykstantį konfliktą, nenurodė, kad konflikto metu, kokiame nors kontekste būtų minimas vaikas. Atvirkščiai, liudytoja V. B. nurodė iš pas kaimyną bute ir balkone girdimų balsų supratusi, jog konfliktas kilo dėl įvykių nutikusių daug anksčiau, O. J. ir nukentėjusiajam kartu atliekant laisvės atėmimo bausmę. Iš liudytojos G. L. parodymų matyti, kad konflikto metu G. P. sakė O. J. „išsiaiškink, nekaltink“, kas irgi leidžia daryti išvadą, jog konflikto priežastis buvo ankstesni šių asmenų tarpusavio santykiai. Liudytoja K. M., kuri tiesioginiame eteryje žiūrėjo O. J. socialiniame tinkle „TikTok“ transliuojamą įrašą, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad tik įėjęs į butą pas G. P., nuteistasis nurodė atėjęs atkeršyti.

17. Trečia, kaip matyti iš vaizdo įrašo (13 pastraipa), O. J. vienu metu, nutraukęs smurto veiksmus, ramiai nueina iki virtuvės ir, įpylęs į puodelį vandens, išpila jį nukentėjusiajam ant veido. Po to vėl pradeda spardyti G. P. Galiausiai, baigęs vartoti smurtą, atsuka kamerą į save ir (rodydamas agresiją) pradeda šaukti, kad užmuš, papjaus, po to O. J. eina per butą ir dairydamasis svarsto, jog reikėtų ką nors pasiimti (iš nukentėjusiojo buto), ieško ko nors vertingo (ar naudingo). Kaip jau minėta šioje nutartyje, staigus didelis susijaudinimas – fiziologinio afekto būsena, kai emocinis stresas stabdo intelektualinę veiklą, smarkiai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus, tvardytis. Tuo tarpu šis vaizdo įrašas leidžia spręsti, jog O. J., užpildamas vandenį ant nukentėjusiojo ir taip jį atgaivindamas, o po to tęsdamas smurtinius veiksmus, valingai apmastymas ką norėtų pasiimti, tai yra pagrobti, elgėsi visiškai racionaliai. Dar daugiau, jis netgi atsuka kamerą į save ir toliau filmuoja savo veiksmus, elgesį (ir tuose veiksmuose, elgesyje netgi galima įžvelgti vaidybos elementų, nes vaizdo įrašas transliuojamas tiesiogiai). Taigi nuteistasis reguliavo ir kontroliavo savo mąstymą, elgesį, veiksmus. Šios aplinkybės paneigia nuteistąjį O. J. buvus didelio susijaudinimo būsenoje, kai asmeniui susiaurėja suvokimas, kai žmogus dėmesį sutelkia vien į afektą sukėlusias aplinkybes ir jo paskatintus veiksmus.

18. Būtina pažymėti ir tai, kad liudytoja V. J., nuteistojo O. J. mama, apklausiama paaiškino, jog sūnus labai agresyvus, greitai užsiplieskiantis. Pamatęs kraują sužvėrėja ir pasidaro žiaurus. Jam negalima vartoti alkoholio, kurį pavartojus sūnui kyla agresija. O tuo metu nuteistasis kaip tik ir buvo neblaivus.

19. Apibendrinant šioje byloje ištirtus įrodymus, palyginus juos tarpusavyje, akivaizdu ir tai, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo susidariusi ir būtinosios ginties situacija, tai yra jokia reali grėsmė O. J. nebuvo kilusi – kaip galima spręsti iš pirmojo aprašyto vaizdo įrašo turinio (12 pastraipa), peilį G. P. paėmė tik po to, kai smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu jau buvo panaudotas. Be to, kaip matyti iš šio įrašo, G. P. aiškiai pasako, kad panaudoti peilio neketina. Pažymėtina ir tai, kad netgi nuteistajam O. J. provokuojant G. P., raginant durti peiliu, šis ne tik peilio nenaudoja, bet netgi klausia O. J., kas šiam yra (kaip galima suprasti, kodėl šis taip agresyviai elgiasi). Netgi, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, peilis buvo rastas ne kambaryje, o virtuvėje, prie kriauklės, ant pakuotės nuo mėsos (2 t., b. l. 62–75). Taigi nuteistojo O. J. veiksmus nulėmė ne būtinybė gintis nuo G. P., bet judviejų konflikto metu kilęs pyktis, todėl galima daryti išvadą, kad nors nuteistojo tyčia nužudyti G. P. susiformavo staiga, tačiau ne dėl didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) ar ginantis, bet iš pykčio. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas nuteistojo O. J. veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

20. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, padarytai nusikalstamai veikai adekvačias ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalis). Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota, tai yra paskirta atsižvelgiant į kaltininko asmenybės bruožus ir resocializacijos poreikius. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje, – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

21. Apeliaciniame skunde prašoma pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad O. J. pripažino savo kaltę dėl visų nusikalstamų veikų padarymo ir nuoširdžiai gailisi. Toks skundo argumentas nepagrįstas. aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-381-507/2016, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020, 2K-203-511/2022).

22. Iš tiesų, O. J. prisipažino įvykdęs nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 3 dalyje (dvi nusikalstamos veikos) ir BK 284 straipsnyje, tačiau dėl tyčinio nužudymo, nuteistasis pripažino tik pačių smurtinių veiksmų vartojimo faktą, tačiau nurodė kitokias šio nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, esminius faktus, smurtinių veiksmų pavartojimo priežastis, neigė, kad tai padarė tyčia, kilus konfliktui su G. P. O tokie nuteistojo O. J. parodymai neleidžia spręsti, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju neva nuoširdus gailėjimasis (dėl veikų, numatytų BK 187 straipsnio 3 dalyje ir BK 284 straipsnyje) iš esmės tik formalus, jis atsispindi tik O. J. parodymuose, tačiau joks kitas baudžiamojo persekiojimo metu pademonstruotas elgesys ir poelgiai šių teiginių nepagrindžia – jis nukentėjusiųjų neatsiprašė, neatlygino bent dalies padarytos žalos ir nerodė net noro, pagrįstų ketinimų tokią žalą atlyginti, savo veiksmų kritiškai nevertino.

23. O. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), t. y. neišnykus teistumui už anksčiau jo padarytus tyčinius nusikaltimus. Recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnyje. Nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje 27 straipsnio redakcijoje iš tiesų buvo nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) ir šio straipsnio 1 dalyje jau nurodoma, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi įsigaliojus naujai baudžiamojo įstatymo redakcijai, teismas asmenį recidyvistu pripažįsta ne savaime (nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą), tačiau įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, t. y. motyvuotu sprendimu. O. J. ne kartą teistas, tame tarpe ir už smurtinių nusikaltimų padarymą, nusikalstamas veikas, už kurių padarymą nuteistas šioje byloje, padarė neišnykus teistumui. Be to, jis daugybę kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už įvairius administracinius nusižengimus, susijusius su svetimo turto gadinimu ir naikinimu, už viešosios tvarkos trikdymus, priekabų elgesį, konfliktus su kaimynais ir kitais žmonėmis. Kaip pagrįstai pažymėjo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, O. J. savo elgesio ne tik nekeičia, bet atvirkščiai, jo elgesys, tame tarpe prieš kitus asmenis vartojamas smurtas palaipsniui darosi vis pavojingesnis, kas galiausiai privedė prie paties sunkiausio nusikaltimo asmeniui padarymo. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti apie didesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindas nuteistąjį O. J. pripažinti ir laikyti recidyvistu. Todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo pripažintos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog nuskalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

24. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas O. J. bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, sveikatos būklę, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

25. Teismas parinkdamas bausmės dydį pagrįstai ir tinkamai įvertino veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. O. J. pavartotas smurtas buvo nukreiptas išimtinai į gyvybei pavojingą organą – galvą. Dar daugiau, vartodamas smurtą nuteistasis elgėsi ypač agresyviai, grasino nužudyti, šaukė, kad užmuš nukentėjusįjį, jį papjaus.

26. Vertinant asmens pavojingumą svarbūs ir nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys. Teismas juos aptarė ir teisingai įvertino. Atsižvelgė į tai, kad O. J. anksčiau ne kartą teistas, naujus tyčinius nusikaltimus padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo, jo daromos nusikalstamos veikos sunkėja. Be to, šį labai sunkų nusikaltimą jis padarė esant jam paskirtam namų areštui, kuomet nuo 16 val. iki 12 val. jis privalėjo būti namuose. Visa tai rodo, jog padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio, padaryta taip susiklosčius aplinkybėms, o sistemingo neteisėto elgesio ir gyvenimo būdo pasekmė. Byloje surinkti duomenys nuteistąjį charakterizuoja iš esmės neigiamai. Įvertinus visus šiuos duomenis, tai, kad nustatytos tik jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, O. J. paskirta teisinga bausmė, kuri nėra aiškiai per griežta ir kurios švelninti nėra jokio pagrindo.

27. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą Panevėžio apygardos teismo nuosprendį, todėl nuteistojo O. J. gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo O. J. gynėjos advokatės Lidijos Blinkevičienės apeliacinį skundą atmesti.