Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6.; 2.6.10.1; 2.6.10.2.1.; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.9.; 3.1.7.6; 3.1.14.1;3.2.4.8.2; 3.2.6.1

2018 m. gruodžio 21 d.

atsakovo atstovui advokatui R. K.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį (patikslintą) atsakovui R. C. (R. C.) dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,T.“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau ir – Fondas) valdybos Klaipėdos skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu (patikslintu), kuriuo prašo priteisti iš atsakovo 23104,08 Eur žalos atlyginimą.

Ieškovė nurodė, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-177-201/2016 (toliau – Baudžiamasis įsakymas) atsakovas pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta galutinė bausmė – 20 MGL, t. y. 753,20 Eur baudą. Minėtu baudžiamuoju įsakymu konstatuota, kad atsakovas „būdamas UAB „T.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas pareigą sumokėti mokesčius, laikotarpiu nuo 2012-11-12 iki 2015-03-31, Fondo valdybos Klaipėdos skyriui, <...> elektroniniu būdu pateikęs pranešimus apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį <...>, pateikęs pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą <...> deklaravo mokėtinas socialinio draudimo įmokas iš viso 26 285,58 Eur, tačiau tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos <...> valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, <...> 14 straipsnio 2 dalį <...> laikotarpiu nuo 2015-03-31 iki 2015-04-10, turėdamas finansines galimybes sumokėti dalį, t. y. 2639 Eur“ valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų, jų nesumokėjo po to, kai Fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2015-03-26 raštu Nr. (8.1) SI-15323 priminė apie pareigą sumokėti deklaruotas įmokas per 10 dienų nuo priminimo gavimo dienos. Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. kovo 26 d. aukščiau minėtame priminime buvo nurodyta, jog UAB „T.“ turi pareigą per 10 dienų nuo šio priminimo gavimo dienos sumokėti 27 705,90 Eur skolą, iš jų 26 285,58 Eur VSD įmokų (už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. vasario mėn.) ir 1 420,32 Eur delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų pervedimą už apdraustuosius.

Ieškovė nurodė, jog į Fondo biudžetą sumokėta/pritaikius priverstinio poveikio priemones išieškota 4601,82 Eur (iš jų 1866,48 Eur sumokėjo pats draudėjas; 2735,34 Eur išieškota, pritaikius priverstinio poveikio priemones). Atsižvelgiant į tai, Fondo valdybos Klaipėdos skyrius reiškia reikalavimą dėl 23104,08 Eur žalos atlyginimo, iš jų 21794,83 Eur VSD įmokų, priskaičiuotų už kiekvieną 2013 m. vasario mėn. – 2015 m. vasario mėn. bei 1309,25 Eur delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų už apdraustuosius pervedimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. sausio 15 d. Mano, jog pagal UAB ,,T.“ kasos dokumentus, atsakovas turėjo galimybę sumokėti skolą Fondo biudžetui. Ieškovė nurodė mananti, jog atsakovas, turėdamas finansines galimybes nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn. ir tyčia nemokėdamas deklaruotų mokėtinų socialinio draudimo įmokų pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymą (toliau – VSDĮ) (neteisėtas veikimas), t. y. nesumokėjo Fondo valdybos Klaipėdos skyriui deklaruotų VSD įmokų ir delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų pervedimą už apdraustuosius, bei tokiu būdu padarė 23104,08 Eur žalą Fondo biudžetui. Nurodė, jog Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus patirta žala nėra išvestinė, darytina išvada, kad Fondo valdybos Klaipėdos skyrius turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį R. C. dėl žalos atlyginimo. Mano, jog byloje esantys duomenys yra pakankami konstatuoti, jog egzistuoja visos civilinei atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos, atsakovas R. C. savo neteisėtais veiksmais padarė 23104,08 Eur žalą Fondo biudžetui.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodė, jog ieškovė yra praleidusi 3 metų senaties terminą kreiptis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo. Be to, pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktiką įmonės nesumokėtos VSD įmokos nėra laikomos žala civilinės atsakomybės prasme, taigi, nesumokėtos įmokos negali būti priteisiamos iš atsakovo kaip padarytos žalos kreditoriui atlyginimas. Ieškovė pateiktame patikslintame ieškinyje neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų lėmusių žalos atsiradimą ieškovei, kadangi tokių veiksmų atsakovas net neatliko.

Atsakovas nurodė, jog ieškovei pateikus patikslintą ieškinį ir jame pateikus visiškai naujas ieškinio reikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes, susidarė situacija, jog iš esmės ieškovė nebegrindžia savo ieškinio Baudžiamuoju įsakymu, tai yra dėl 2639 Eur dydžio VSD įmokų nesumokėjimo laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. balandžio 10 d., o reiškia naują reikalavimą dėl VSD įmokų nemokėjimo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn. Ieškovei patikslintame ieškinyje nurodant naują savarankišką pagrindą išeina, jog ieškovė pradiniame ieškinyje nurodomo reikalavimo dėl 2639 Eur dydžio VSD įmokų nesumokėjimo laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. pateikdama patikslintą ieškinį atsisako, kadangi patikslintame ieškinyje nurodo naują reikalavimą dėl VSD įmokų nesumokėjimo už nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn. Ieškovė pakeitė ieškinio pagrindą ir reikalauja žalos atlyginimo už didesnį nei pradiniame ieškinyje nurodytą laikotarpį. Šiuo atveju ieškovė yra praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo priteisti žalą iš atsakovo už laiku nesumokėtas VSD įmokas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn. Ieškovė praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti neprašo, todėl šiuo atveju patikslintas ieškinys neturėtų būti patenkintas.

Atsakovas pažymėjo, įmonės vadovo, šiuo atveju, atsakovo civilinė atsakomybė negali būti grindžiama vien aplinkybe, jog Bendrovė šiai dienai nėra sumokėjusi priskaičiuotų visų VSD įmokų savo kreditoriui – ieškovei. Nurodė, jog nesumokėti mokesčiai dėl netinkamo apskaitos tvarkymo nėra žala bendrovei, o trečiojo asmens prievolė. Ieškovės reikalavimas kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu. Kadangi mokesčiai, tame tarpe ir VSD įmokos nėra žala, o būtinosios jos veiklos vykdymo išlaidos, tai pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės nekyla. Pažymėjo, jog specialistas baudžiamojoje byloje ištyrė ir nustatė, jog nebuvo galimybių UAB ,,T.“ laiku mokėti VSD įmokas, tuo tarpu šioje byloje ieškovė teikia duomenis, jog buvo visos galimybės laiku sumokėti VSD įmokas. Nurodė, jog ieškinyje nurodžius informaciją apie tai, jog atsakovas beveik kiekvieną mėnesį galėjo sumokėti socialinio draudimo įmokas, nebuvo atsižvelgta į tai, ar mokėjimų atlikimo momentu įmonė neturėjo pradelstų mokėjimų kitiems aukštesnės ar tos pačios eilės kreditoriams. Vien tai, jog bendrovė, pagal kasos dokumentus, turėjo atitinkamas pinigines lėšas, nereiškia, jog šia pinigų sumą ir galėjo paskirti VSD įmokoms sumokėti. Atsakovas nurodė, jog trečiasis asmuo UAB ,,T.“ nebuvo nemoki bendrovė. Atsakovas, kaip trečiojo asmens valdymo organas, vykdė įstatyme įtvirtintą pareigą veikti išimtinai bendrovės interesais ir jos nepažeidė. Jokių tyčinių veiksmų, siekiu išvengti VSD įmokų nemokėjimo, atsakovas neatliko.

Atsakovas atkreipė dėmesį, jog ieškovės reikalavimas atsakovui lygus trečiojo asmens skolos dydžiui kreditorei, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, jog šios sumos nėra galimybės gauti iš trečiojo asmens UAB ,,T.“. Mano, jog ieškovė šiuo atveju turi savo interesus ginti trečiojo asmens BUAB „T.“ bankroto byloje, o ne reikalauti trečiojo asmens prievolės įvykdymo iš atsakovo (neįrodžius tiesiogiai prieš ieškovę nukreiptų neteisėtų veiksmų). Nurodė, jog tiesioginis ieškinys atsakovo atžvilgiu šiuo atveju nėra galimas, kadangi neįrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kadangi atsakovas neatliko jokių konkrečiai į ieškovę nukreiptų nesąžiningų veiksmų, dėl kurių ieškovė patyrė 23108,08 Eur dydžio žalą. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teigti bei pripažinti, kad atsakovo veiksmai, kuriais ieškovė įrodinėja pareikštų ieškinio reikalavimų pagrįstumą - trečiojo asmens įmokų nesumokėjimas, buvo tyčiniai ir jais buvo siekiama sukelti žalą ieškovei, atitinkamai neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovė neįrodė.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje į pradinį ieškovės ieškinį teikė atsiliepimą, kuriame bylą prašė nagrinėti trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant, ieškinio pagrįstumą vertinti teismo nuožiūra. Atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, procesiniai dokumentai trečiajam asmeniui įteikti, apie teismo posėdį pranešta.

Teismo posėdyje ieškovės atstovė R. D. ieškinį palaikė, paaiškino ieškinyje nurodytas aplinkybes. Nurodė, jog UAB ,,T.“ 2012 m. lapkričio mėn. – 2015 m. kovo mėn. laikotarpiu VSD įmokų ir delspinigių nemokėjo, tuo metu bendrovės direktoriumi buvo atsakovas. Bendrovei išsiųstas priminimas sumokėti įsiskolinimą, tačiau jis (įsiskolinimas) nebuvo padengtas. Nurodė, jog bendrovė pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, įtvirtintą Civiliniame kodekse. Pastebėjo, jog apeliacinės instancijos teismas šioje byloje yra pasisakęs, kad ieškovė turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo. Mano, jog yra visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Papildomai paaiškino, teisė į ieškinį atsirado nuo sužinojimo apie pažeistą teisę. Ieškovė pateikė įrodymus, jog 2015 m. vasario 27 d., balandžio 30 d. ir gegužės 20 d., tik gavusi įmokės kasos dokumentus, nustatė, kad įmonė turėjo pajamų ir galėjo atsiskaityti su ieškove. Atkreipė dėmesį, jog tiek pradinis ieškinys, tiek patikslintas buvo reiškiamas tai pačiai sumai, byloje įrodinėjama aplinkybė, jog įmonė galėjo atsiskaityti su kreditore. Šiuo atveju byloje ieškinio pagrindas iš esmės nesikeitė. Prašo ieškinį tenkinti.

Teismo posėdyje atsakovo atsakovas su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu nesutiko, palaiko atsiliepimuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus. Pažymėjo, jog pradinis ieškinys pareikštas 2016 m. liepos mėn. remiantis tuo, kad buvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo atsakovas buvo nuteistas ir pripažintas kaltu. Pažymėjo ir tai, kad teismo baudžiamuoju įsakymu jis (atsakovas) nuteistas už neteisėtus veiksmus už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. Už tą dešimt dienų pareikštas ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Tą žalą atsakovas yra atlyginęs. Nurodė, jog byloje yra pateiktas patikslintas ieškinys, kuriame pagrindas nurodomas kitas – neakcentuojamas dešimt dienų laikotarpis, bet akcentuojama, kad neteisėti veiksmai padaryti nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2015 m. kovo 16 d. Pažymėjo, jog pradiniame ieškinyje nurodoma, jog neteisėti veiksmai buvo atlikti nuo 2015 m. balandžio mėn. iki gegužės mėn. Be abejo yra pareiškiamas naujas reikalavimas, įvardijami nauji neteisėti veiksmai ir kt. Analizuojant patikslintą ieškinį, mano, jog ieškinio senaties terminai yra akivaizdžiai praleisti. Kita vertus, negalima sutikti, kad ieškovė negalėjo žinoti, nežinojo apie neteisėtus veiksmus mokesčių mokėjimo srityje. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas nesutinka, jog trečiojo asmens mokestinės prievolės gali būti tapatinamos su žala, t. y. vadovo neteisėtais veiksmais. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog mokestinės prievolės negali būti tapatinamos su patirta žala. Žala susidaro iš VSD įmokų, kurias deklaravo mokėti UAB ,,T.“, tos įmokos privalomos mokėti pagal įstatymą, nepriklausomai nuo to, ar vadovas atlieka neteisėtus veiksmus, ar jų neatlieka. Pats mokesčių atsiradimo faktas su neteisėtais veiksmais niekaip nesiejamas. Prašo ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog2015 m. kovo 26 d. priminimu Nr. (8.1)SI-15323 Fondo valdybos Klaipėdos skyrius UAB ,,T.“ nurodyta, jog bendrovė apskaičiuotų ir mokėtinų VSD įmokų nesumokėjo, bendrovei nurodyta, jog per 10 dienų nuo priminimo gavimo dienos UAB ,,T.“ turi sumokėti 27705,90 Eur skolą (26285,58 Eur VSD įmokų ir 1420,32 Eur delspinigių už pavėluotą įmokų pervedimą (b. l. 86-88, t. II). Byloje pateikti duomenys, jog laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2016 m. liepos 7 d. iš UAB ,,T.“ pritaikius priverstinio poveikio priemones išieškota/sumokėta 4601,82 Eur VSD įmokų suma (b. l. 89, t. II). 2015 m. kovo 20 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojo sprendimu, įvertinus, jog UAB ,,T.“ skola biudžetui 2015 m. kovo 17 d. sudarė 27705,90 Eur nustatytas priverstinis įkeitimas (b. l. 49-50, t. II). Byloje yra pateikti laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2015 m. kovo 12 d. UAB ,,T.“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui el. būdu pateikti pranešimai apie apdraustuosius asmenis už ataskaitinį laikotarpį (forma SAM) (kiekvieną mėnesį) (b. l. 18-29, 33-40, 43-44, 46-49, 52-69, 71-110, t. I), taip pat pranešimai apie valstybinio socialinio draudimo pabaigą ( b. l. 30-32, 41-42, 45, 50-51, 70, t. I).

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu (baudžiamoji byla Nr. 1-177-201/2016) atsakovas R. C. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatyta BK 219 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 30 MGL dydžio bauda, pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirta bausmė sumažinta trečdaliu, paskirta galutinė bausmė – 20 MGL, t. y. 753,20 Eur bauda (b. l. 13-17, t. I). Baudžiamuoju įsakymu nustatyta, jog R. C. pateikęs nustatyta tvarka patvirtintas ataskaitas, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, t. y. būdamas UAB ,,T.“ direktoriumi, turėdamas pareigą sumokėti mokesčius, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. kovo 31 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui elektroniniu būdu pateikęs pranešimus apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (forma SAM), pateikęs pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (forma 2-SD) deklaravo mokėtinas socialinio draudimo įmokas iš viso 26285,58 Eur, tačiau tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2004 m. lapkričio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 9 straipsnio 2 dalį, 14 straipsnio 2 dalį, laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. balandžio 10 d., turėdamas finansines galimybes sumokėti dalį, t. y. 2639 Eur VSD įmokų, jų nesumokėjo po to, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2015 m. kovo 26 d. raštu Nr. (8.1)SI-15323 priminė apie pareigą sumokėti deklaruotas įmokas per 10 dienų nuo priminimo gavimo dienos (b. b. Nr. 1-177-201/2016 b. l. 165-168, t. III).

2016 m. spalio 10 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB ,,T.“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 168-169, t. I). Atsakovas buvo UAB ,,T.“ vadovu iki 2015 m. birželio 18 d. (b. l. 146, t. I).

Ieškovė byloje pateikė 2018 m. birželio 14 d. patikrinimo aktą, kuriame nurodoma, jog susipažinus su UAB ,,T.“ avansinės apyskaitos dokumentais (už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. kovo 31 d.), nustatyta, kad darbuotojams per avansines apyskaitas išmokėtos lėšos buvo naudojamos įmonės ūkinėje veikloje, t. y. buvo dengiamos įvairios įmonės veiklos išlaidos, apmokamos tiekėjų sąskaitos, daroma išvada, jog UAB ,,T.“, turėdama įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, per avansines apyskaitas išmokėtas lėšas naudojo įmonės ūkinėje veikloje, bei per atskaitingus asmenis skolas mokėjo pasirinktiems kreditoriams (b. l. 40-41, t. III).

Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 23104,08 Eur žalos atlyginimą, nurodo, jog atsakovas, būdamas UAB ,,T.“ direktoriumi turėjo galimybę sumokėti skolą Fondui, tačiau to nepadarė, Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus patirta žala nėra išvestinė, todėl Fondo valdybos Klaipėdos skyrius turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį R. C. dėl žalos atlyginimo, mano, jog byloje yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

Atsakovas su ieškiniu nesutinka, nurodo, jog ieškovė negali reikšti tiesioginio ieškinio atsakovui, byloje nėra nustatytos visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

Tokiu būdu, byloje yra sprendžiami klausimai dėl juridinio asmens kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį skolininko vadovui dėl žalos atlyginimo bei šio asmens civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, ieškinio senaties termino.

Dėl ieškinio senaties termino

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso (toliau ir – CK) 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovės pradinis ieškinys teismui pateiktas 2016 m. liepos 27 d. Pagal procesinio dokumento turinį, ieškovė reiškė reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo, remiantis teismo Baudžiamuoju įsakymu. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies. Sprendime atsakovo veiksmai buvo vertinti laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn., padaryta išvada, jog atsakovas turėdamas finansines galimybes nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn. tyčia nemokėjo deklaruotų socialinio draudimo įmokų, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymą (neteisėtas veikimas) ir padarė ieškovei 21 794,83 Eur žalą (b. l. 111-116, t. II). Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą (b. l. 160-168, t. II). Įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytas aplinkybes, ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo įrodinėja atsakovo neteisėtus veiksmus tuo pačiu laikotarpiu, kuris buvo vertinamas bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme. Tokiu būdu, nėra pagrindo nustatyti, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, todėl atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį atmestinas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl tiesioginio ieškinio

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė, kaip UAB ,,T.“ kreditorė šioje byloje reiškia tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo buvusiam UAB ,,T.“ vadovui atsakovui.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar dalyvis padaro žalą bendrovei, pvz., vadovas pažeidžia CK 2.74 straipsnyje įtvirtintas fiduciarines pareigas ir dėl to bendrovė patiria nuostolių, akcininkas pažeidžia sąžiningo elgesio pareigą ir dėl to bendrovė negali įvykdyti prievolės (CK 2.50 straipsnio 3dalis), kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo. Tokiais atvejais visų kreditorių teisės ginamos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį akcininkui (-ams) bankrutuojančios įmonės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, kai įmonė yra nemoki ir negali įvykdyti savo prievolių, konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo vadovui galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

Aktualioje kasacinio teismo praktikoje tai pat pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais. Pirma, tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017). Taigi pagal aktualią teismų praktiką, kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį siejama ne su įmonės nemokumo stadijomis, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala. Antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015; 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).

Bylos duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartimi UAB ,,T.“ iškelta bankroto byla. Duomenų, jog UAB ,,T.“ bankrotas pripažintas tyčiniu byloje nėra, tokių aplinkybių neįrodinėja ir ieškovė. BUAB ,,T.“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas dėl nesumokėtų VSD įmokų. Ieškovė šioje byloje reiškia tiesioginį ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo, kurį grindžia aplinkybe, jog atsakovas, turėdamas galimybę sumokėti VSD įmokas to nepadarė, pažeidė CK įtvirtintą atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais eiliškumą, padarė ieškovei žalą. Atsižvelgiant į ieškovės reikalavimą, įrodinėjimo dalyką bei pagrindą, matyti, jog ieškovė siekia įrodyti jai padarytą tiesioginę žalą, todėl remiantis aktualia kasacinio teismo praktika, byloje turi įrodyti tokio ieškinio tenkinimui būtinas bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, atsakovo nesąžiningus veiksmus, nukreiptus į ieškovę.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Bendrosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Civilinei atsakomybei kilti būtinas visų šių sąlygų buvimas. Nesant šių sąlygų negali būti taikoma nei sutartinė, nei deliktinė civilinė atsakomybė. Būtinybę nustatyti šias sąlygas, taikant civilinę atsakomybę, daugelį kartų yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 23104,08 Eur žalos atlyginimą, reikalavimą grindžia deliktinės atsakomybės sąlygų visuma, todėl būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygas (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Deliktinės civilinės atsakomybės viena pagrindinių taisyklių suformuluota Civilinio kodekso 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios, įstatyme įtvirtintos, rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis numato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis); laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).

Ieškovė įrodinėja, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, nurodė mananti, jog atsakovas, turėdamas finansines galimybes nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn. ir tyčia nemokėdamas deklaruotų mokėtinų socialinio draudimo įmokų pažeidė VSDĮ (neteisėtas veikimas), t. y. nesumokėjo Fondo valdybos Klaipėdos skyriui deklaruotų VSD įmokų ir delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų pervedimą už apdraustuosius, bei tokiu būdu padarė 23104,08 Eur žalą Fondo biudžetui. Galimybė pilnai (ar iš dalies) sumokėti įmokas VSD grindžiama byloje pateiktais kasos dokumentais (suvestinėmis) (b. l. 7-36, t. II) apie pinigines lėšas UAB ,,T.“ kasoje kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu, kai turėjo būti sumokėta VSD įmoka, UAB ,,T.“ avansinės apyskaitos dokumentais, iš kurių ieškovė padarė išvadą, kad darbuotojams per avansines apyskaitas išmokėtos lėšos buvo naudojamos įmonės ūkinėje veikloje, t. y. buvo dengiamos įvairios įmonės veiklos išlaidos, apmokamos tiekėjų sąskaitos, daroma išvada, jog UAB ,,T.“, turėdama įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, per avansines apyskaitas išmokėtas lėšas naudojo įmonės ūkinėje veikloje, bei per atskaitingus asmenis skolas mokėjo pasirinktiems kreditoriams (b. l. 40-41, t. III). Tačiau visumos byloje pateiktų įrodymų kontekste, įvertinęs nurodytus argumentus, teismas sprendžia, kad vien ta aplinkybė, jog ginčo laikotarpiu UAB ,,T.“ kasoje buvo piniginių lėšų, kurių galėjo pakakti VSD įmokoms sumokėti, nesudaro pagrindo išvadai, jog visos šios lėšos galėjo būti panaudotos VSD įmokoms ieškovei sumokėti (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Iš byloje esančios UAB ,,T.“ bankroto administratorės ataskaitos turinio matyti, jog bendrovės bankroto byloje, be ieškovės, yra patvirtinti kitų dviejų antros eilės kreditorių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras kreditoriniai reikalavimai (b. l. 92, t. II). Iš baudžiamojoje byloje esančios 2016 m. sausio 6 d. specialisto išvados (b. b. Nr. 1-177-201/2016 b. l. 96-101, t. III) turinio matyti, jog buvo atliktas UAB ,,T.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. balandžio 10 d., nurodoma, jog UAB ,,T.“ 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. gruodžio 31 d., 2014 m. gruodžio 31 d. buvo moki, tačiau VSD įmokas 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. gruodžio 31 d. bei 2014 m. gruodžio 31 d. galėjo sumokėti iš dalies. Tokiu būdu baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada sudaro pagrindą kritiškai vertinti ieškovės argumentus, jog atsakovas, turėdamas finansines galimybes nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn. kiekvieną mėnesį turėjo galimybę pilnai ar iš dalies sumokėti VSD įmokas (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Teismas atkreipia dėmesį, jog atsakovo neteisėti veiksmai vengiant sumokėti mokesčius Baudžiamuoju įsakymu buvo nustatyti tik laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. balandžio 10 d., už šiuos neteisėtus veiksmus atsakovas buvo nuteistas, o baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog mokėtiną VSD įmoką atsakovas yra sumokėjęs, be to, įvykdęs Baudžiamuoju įsakymu jam paskirtą bausmę (b. b. Nr. 1-177-201/2016 b. l. 142, 147, 148, 157-163, 173, 175, t. III). Kitų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus išimtinai ieškovės atžvilgiu, t. y. tyčiniais veiksmais vengė vykdyti UAB ,,T.“ mokestinę prievolę ieškovei, byloje nėra. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas, ginčo laikotarpiu būdamas UAB ,,T.“ vadovu, teikė ieškovei klaidingą informaciją, siekė išvengti mokestinės prievolės ar atliko kitus nesąžiningus veiksmus ieškovės atžvilgiu (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio 1 dalis numato, jog skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 2 dalis). Bylos bei prie jos prijungtos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo laikotarpiu UAB ,,T.“ turėjo skolinių įsipareigojimų kreditoriams (įskaitant ieškovę), kuriuos priverstine tvarka vykdė antstoliai (b. l. 93-94, t. II; b. b. 47-61, t. II), iš bendrovės buvo išieškomos lėšos, kurios skirstytos kreditoriams. Bylos duomenimis, UAB ,,T.“ grynaisiais pinigais vykdė atsiskaitymus su darbuotojais (b. l. 7-36, t. II; b. b. Nr. 1-177-201/2016 b. l. 193-197, t. I). Byloje duomenų, patvirtinančių, jog iki 2015 m. kovo 26 d. reikalavimo UAB ,,T.“ įvykdyti mokestinę prievolę, ieškovė teikė reikalavimus bendrovei dėl VSD įmokų sumokėjimo, nėra. Tokių duomenų nepateikė ir ieškovė (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Kita vertus, byloje pateikti duomenys patvirtina, jog UAB ,,T.“ iki finansinės atskaitomybės dokumentų (balanso) parengimo už 2015 metus, buvo moki. Savo ruožtu iki nemokumo atsiradimo vadovas neturi pareigos kreditoriams, o tik pačiai bendrovei. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus bei bylos medžiagą, teismas visumos byloje pateiktų įrodymų kontekste, sprendžia, jog byloje nėra nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą pripažinti atsakovą atlikus neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis, CK 6.263 straipsnis).

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų padarytos žalos faktą bei jo dydį (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė reiškia reikalavimą iš atsakovo priteisti 23104,08 Eur žalos atlyginimą. Teismo posėdyje ieškovės atstovė patvirtino, jog reiškiamą reikalavimą sudaro UAB ,,T.“ mokestinė prievolė, nurodė, jog žalą sudaro 21794,83 Eur VSD įmokų bei delspinigiai. Šias įmokas prašo priteisti iš atsakovo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog paprastai bendrovės mokestinė prievolė nelaikoma žala, toks reikalavimas bendrovei kyla iš įstatymo. Kadangi mokesčiai nėra žala bendrovei, o būtinosios jos veiklos vykdymo išlaidos, tai pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018 20, 23, 30, 31 punktuose išaiškinta, kad pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstami pagrindai, kada kreditorius gali tiesiogiai nukreipti savo reikalavimą į juridinio asmens vadovą, – kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014), taip pat ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Šiais atvejais juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje galėtų būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra nustatyta, jog UAB ,,T.“ bankrotas yra pripažintas tyčiniu, byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą tikėtinai išvadai, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie buvo nukreipti į išimtinai į ieškovę. Bylos duomenis, Baudžiamuoju įsakymu atsakovas pripažintas kaltu dėl vengimo mokėti mokesčius laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. balandžio 10 d., byloje pateikti įrodymai, jog šiuo laikotarpiu mokėtina VSD įmokų suma buvo sumokėta. Duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas atliko nusikalstamus ar tyčinius veiksmus ieškovės atžvilgiu ginčo laikotarpiu (2013 m. vasario mėn. – 2015 m. vasario mėn.), byloje nėra. Įvertinus nustatytas aplinkybes bei kasacinio teismo praktiką aktualiu klausimu, teismas sprendžia esant pagrindą išvadai, jog nesumokėta VSD įmokų suma (21794,83 Eur), kurią priteisti ieškovė prašo iš atsakovo nelaikytina žala (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Civilinio kodekso 6.247 straipsnis įtvirtina, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu) nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Pagal deliktinės atsakomybės taikymo taisykles, priežastinį ryšį tarp neteisėtus veiksmus atlikusio asmens veiksmų ir žalos turi įrodyti ieškovas. Ši ieškovo pareiga kyla ir iš Civilinio proceso kodekso 178 straipsnio normos, kurioje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga, nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, jog ieškovė prašo iš atsakovo priteisti trečiojo asmens ieškovei nesumokėtas VSD įmokas bei delspinigius, tačiau trečiojo asmens prievolė ieškovei kyla iš įstatymo, todėl nepriklausomai nuo atsakovo veiksmų, mokestinė prievolė bendrovei būtų kilusi, pripažintina, jog ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Be to, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Nagrinėjamu atveju atsižvelgdamas į byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus bei byloje nustatytas aplinkybes, teismas visumos byloje esančių įrodymų pagrindu sprendžia, kad ieškovė neįrodė visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų tenkinti tiesioginį bankrutuojančios įmonės kreditoriaus ieškinį buvusiam juridinio asmens vadovui. Byloje pateikti įrodymai bei nustatytos aplinkybes nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus išimtinai ieškovės atžvilgiu, buvo nesąžiningas, teikė klaidinančią informaciją ar atliko kitus nesąžiningus veiksmus ieškovės atžvilgiu, ieškovės prašoma iš atsakovo priteisti piniginių lėšų suma nelaikytina žala civilinės atsakomybės požiūriu šioje byloje, tarp ieškovės įrodinėtos žalos ir atsakovo veiksmų nėra nustatyta priežastinio ryšio. Savo ruožtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika formuojama ta linkme, kad bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).

Esant išdėstytoms aplinkybėms ir byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams, remiantis teisiniu reglamentavimu bei susiklosčiusia teismų praktika, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 183, 185 straipsniais, ieškovės ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis 1 dalis).

Atsakovas byloje įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nespręstinas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-270 straipsniais,teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.