- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-02
- Bylos Nr.
- 2-2086-330/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00156-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Gintaras Pečiulis
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „NAUJASIS UOSTAS“
- Suinteresuotas asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Pilsena“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-278-613/2016, kuria iš dalies patenkintas kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ finansinis reikalavimas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NAUJASIS UOSTAS“ bankroto byloje (suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Pilsena“).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Kreditorė UAB „Swedbank lizingas“ prašė patvirtinti 89 990,33 Eur finansinį reikalavimą BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ bankroto byloje. Nurodė, kad 2003 m. lapkričio 10 d. buvo sudaryta lizingo sutartis (Nr. LT002716), kuria kreditorė įsipareigojo iš skolininkės kaip pardavėjos įsigyti pastatą (Jūros g. 23, Klaipėda) ir perduoti jį valdyti bei naudotis skolininkei kaip lizingo gavėjai, su sąlyga, kad pastaroji tinkamai atliks lizingo sutartyje nurodytus mokėjimus („grįžtamojo“ lizingo sutartis). 2004 m. kovo 3 d. buvo sudaryta lizingo sutartis (Nr. LT005428), kuria pakeista 2003 m. lapkričio 10 d. lizingo sutartis (Nr. LT002716). 2006 m. vasario 9 d. sudaryta sutartis dėl papildomo finansavimo (Nr. LT028456), kuria kreditorė įsipareigojo suteikti skolininkei paskolą, o ši įsipareigojo suteiktą paskolą grąžinti sutartyje nustatytais terminais. Be to, 2009 m. liepos 7 d. šalys sudarė įsiskolinimo mokėjimo sutartį (Nr. LT083716/ĮMS), kurioje nustatyta įsiskolinimo dengimo tvarka. 2010 m. balandžio 20 d. pranešimu Nr. 01-30-5684 kreditorė vienašališkai nutraukė lizingo, papildomo finansavimo bei įsiskolinimo mokėjimo sutartis ir pareikalavo sumokėti skolą. Skolininkė kreditorės reikalavimo neįvykdė, vengė grąžinti lizinguotą turtą. Turtas kreditorei buvo grąžintas tik 2013 m. gruodžio 23 d., o 2014 m. gruodžio 18 d. jis parduotas viešo aukciono būdu. Kreditorė iš skolininkės tikėjosi gauti 1 345 968,84 Eur, o gavo 690 403,29 Eur įmokų. Turtas buvo parduotas už 538 549,62 Eur (be PVM). Iš kreditinėje PVM sąskaitoje faktūroje fiksuotos turto vertės 384 144,77 Eur (be PVM), atėmus jo pardavimo kainą – 538 549,62 Eur (be PVM), nustatyta, kad pardavus turtą gauta 154 404,85 Eur daugiau, nei skolininkės nesumokėta turto išpirkimo įmokų suma. Ši suma buvo panaudota padengti skolininkės nesumokėtas palūkanų įmokas, delspinigius, negrąžintą papildomo finansavimo sumą ir kreditorės patirtas papildomas išlaidas. Tačiau nurodytos sumos visoms įmokoms bei išlaidoms padengti neužteko ir liko nepadengta 89 990,33 Eur suma, kuri tvirtintina kaip kreditorės finansinis reikalavimas skolininkės bankroto byloje. BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ taip pat pareiškė savarankišką reikalavimą kreditorei UAB „Swedbank lizingas“ dėl restitucijos taikymo ir tuo pagrindu prašė iš UAB „Swedbank lizingas“ priteisti 34 917,98 Eur pagal 2004 m. kovo 3 d. lizingo sutartį (Nr. LT005428) sumokėtų turto išpirkimo įmokų sumą. Nurodė, kad audito metu buvo nustatyta, jog pagal lizingo sutartį BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ turėjo sumokėti iš viso 1 164 615 Eur įmokų, tačiau faktiškai sumokėjo 613 061,32 Eur sumą. Liko nepadengta bendra 551 553,83 Eur (įskaitant PVM) suma. Pardavus lizingo objektu buvusį pastatą, lizingo davėja gavo 538 549,64 Eur pajamų. Gautomis lizinguoto turto pardavimo pajamomis lizingo davėja pasidengė nesumokėtas turto vertės dengimo įmokas, palūkanas bei kitas sutartines įmokas. Nutraukus lizingo sutartį ir pardavus lizingo objektu buvusį viešbučio pastatą bei gautomis pajamomis padengus lizingo davėjos nuostolius, patirtus dėl netinkamo lizingo sutarties vykdymo bei jos nutraukimo, liko neišspręstas klausimas dėl lizingo gavėjos mokėtų turto išpirkimo įmokų, viršijančių kreditorės nuostolius. Dėl šios priežasties BUAB „NAUJASIS UOSTAS, veikianti per bankroto administratorių, pareiškė reikalavimą taikyti lizingo sutarties nutraukimo pasekmes – dvišalę restituciją.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi patvirtino kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ 72 007,23 Eur dydžio finansinį reikalavimą, o BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ reikalavimą dėl restitucijos taikymo atmetė. Teismas priteisė suinteresuotam asmeniui UAB „Pilsena“ 62,43 Eur bylinėjimosi išlaidų iš UAB „Swedbank lizingas“, taip pat priteisė BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ 769,67 Eur bylinėjimosi išlaidų iš UAB „Swedbank lizingas (žr. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį dėl rašymo apsirikimo teismo nutartyje ištaisymo).Teismas nustatė, kad 2013 m. gruodžio 30 d. kreditinėje PVM sąskaitoje faktūroje yra fiksuotos turto vertė – 384 144,77 Eur (be PVM), o jo pardavimo kaina – 538 549,62 Eur (be PVM). Vadinasi, pardavusi lizinguotą turtą kreditorė gavo 154 404,85 Eur daugiau, nei skolininkės nesumokėta turto išpirkimo įmokų suma pagal lizingo sutartį. Ši suma buvo panaudota padengti skolininkės nesumokėtas palūkanų įmokas, delspinigius, negrąžintą papildomo finansavimo sumą ir papildomas išlaidas, tačiau šios sumos visoms šioms įmokoms ir išlaidoms padengti neužteko, todėl liko nepadengta suma už 89 990,33 Eur, kurios patvirtinimo bankroto byloje siekė kreditorė. Taip pat teismas nustatė, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad iš 154 404,85 Eur sumos minusuotina skolininkės pagal lizingo sutartį likusi nepadengta palūkanų suma (96 203,36 Eur), neapmokėta nekilnojamojo turto ir kitų sutartimi numatytų mokesčių suma (846,66 Eur), nepadengta delspinigių suma (1 215,70 Eur.) Tačiau dėl kreditorės nurodytos 39 207,25 Eur susidariusių papildomų išlaidų sumos bankroto administratorė sutiko tik su 21 224,15 Eur dydžio tokių išlaidų dalimi, o likusią dalį ginčija. Teismas nurodė, kad į bylą yra pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. lapkričio 24 d. raštas Nr. (32.39-PVM) RM-25981dėl patirtų išlaidų kompensavimo įforminimo ir apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu, kuriame nurodyta, kad pagal PVM įstatymo nuostatas PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai. Į bylą nepateikta įrodymų, kad kreditorė UAB „Swedbank lizingas“ prekes ir paslaugas iš trečiųjų asmenų būtų įgijusi skolininkės BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ vardu. Todėl teismas sprendė, kad prie kreditorei kompensuotinų papildomų išlaidų nepagrįstai priskaičiuota PVM suma –3 144,55 Eur. Lizingo sutartis nutraukta 2010 m. balandžio 20 d. vienašaliu kreditorės pareiškimu, o dėl vykusių teisminių ginčų lizinguotas turtas kreditorei buvo grąžintas 2013 m. lapkričio 23 d., todėl kreditorės turėtas papildomas išlaidas, susijusias su turto išlaikymu iki turto kreditorei sugrąžinimo dienos teismas laikė pagrįstomis. Po turto sugrąžinimo kreditorė tapo to turto savininke ir įgijo visas su daikto išlaikymu susijusias pareigas (CK 4.82 straipsnio 3dalis). Kreditorei perėmus turtą, skolininkė nebeturėjo galimybių daryti įtaką šio daikto valdymui ir naudojimui, todėl teismas sprendė, kad kreditorės reikalavimas atlyginti su lizinguoto turto išlaikymu susijusias išlaidas (6 376,14 Eur be PVM), patirtas po lizinguoto turto (viešbučio pastato) grąžinimo kreditorei dienos yra nepagrįstas. Padaręs tokią išvadą teismas kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ priskaičiuotų papildomų išlaidų dalį sumažino 6 376,14 Eur suma. Be to, BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ bankroto administratorės užsakymu atliktas auditas patvirtino, kad 8 462,21 Eur dydžio papildomų išlaidų suma nėra pagrįsta pirminiais buhalteriniais dokumentais (sąskaitomis faktūromis ar pan.), todėl papildomų išlaidų sumą teismas dar sumažino ir šia dalimi. Nusprendęs, kad kreditorės finansinis reikalavimas dėl papildomų išlaidų kompensavimo yra pagrįstas už 21 224,15 Eur sumą, teismas patvirtino bendrą 72 007,23 Eur dydžio kreditorės finansinio reikalavimo sumą.Teismas atmetė BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ reikalavimą dėl restitucijos taikymo. Teismas sprendė, kad prie lizingo sutarties sudarytas priedas (sutartis dėl papildomo finansavimo) nepaneigia lizingo sutarties esmės bei nesudaro teisinio pagrindo ją pripažinti paskolos sutartimi. Kadangi kreditorė įrodė, jog pardavus turtą gauta pinigų suma nepadengė įmokų, kurias skolininkė privalėjo sumokėti, tai BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ neturi teisės reikalauti gražinti dalį sumokėtų turto išpirkimo įmokų. Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo UAB „Pilsena“ už suteiktas teisines paslaugas patyrė 312,18 Eur išlaidų, BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ patyrė 6 443,25 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 1 252,35 Eur išlaidų už atliktą veiklos auditą. Kadangi kreditorė siekė 89 990,33 Eur dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo, o yra patvirtinamas 72 007,23 Eur finansinis reikalavimas, teismas laikėsi nuostatos, kad patenkinta 20 procentų suinteresuoto asmens UAB „Pilsena“ reikšto reikalavimo, todėl proporcingai priteisė šiam asmeniui 62,43 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kreditorės UAB „Swedbank lizingas“. Atmetus BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ bankroto administratorės reikalavimą, pareikštą kreditorei UAB „Swedbank lizingas“, teismas vertino, kad patenkinta 10 procentų atsakovės BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ reikalavimo, todėl jai priteisė 769,67 Eur advokato pagalbos ir veiklos audito atlikimo išlaidoms atlyginti.Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi ištaisė Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde kreditorė UAB „Swedbank lizingas“ prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir teismo patvirtintą 72 007,23 finansinį reikalavimą padidinti 17 983,10 Eur suma, patvirtinant bendrą 89 990,33 Eur dydžio finansinį reikalavimą, taip pat panaikinti nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimas dėl papildomų išlaidų pagal lizingo sutartį atlyginimo (kompensavimo) iš viso sudaro 39 207,25 Eur sumą. Tačiau teismas patvirtino tik 21 224,15 Eur papildomų išlaidų atlyginimo dalį, o likusioje dalyje (17 983,10 Eur) reikalavimą nepagrįstai atmetė. Teismas be pagrindo nepriteisė PVM sumos (3 144,55 Eur); viešbučio išlaikymo išlaidų, susidariusių po to, kai turtas buvo perimtas iš skolininkės (6 376,14 Eur) ir papildomų išlaidų dalies, kuria laikė esą nepagrįsta buhalteriniais dokumentais (8 462,41 Eur).UAB „Swedbank lizingas“ pagrįstai į patirtų papildomų išlaidų atlyginimo sumą įtraukė mokėtiną PVM, nes teisę šią PVM sumą susigrąžinti iš valstybės įgyja ne UAB „Swedbank lizingas“, o skolininkė BUAB „NAUJASIS UOSTAS“. Kai lizingo davėjas patiria nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo išlaidas, taip pat su šio turto perdavimu susijusias valstybinių institucijų paslaugų, administracinių paslaugų ar notarinių veiksmų išlaidas, tai PVM įstatymo prasme laikoma, kad šias išlaidas jis patiria už lizingo gavėją. Teisę į PVM atskaitą ir mokesčio susigrąžinimą įgyja ne lizingo davėjas, o lizingo gavėjas, kurio vardu ir interesais prekės (paslaugos) buvo įsigytos (PVM įstatymo 15 straipsnio 7 dalies 2 punktas).Teismas nepagrįstai nusprendė, jog atlyginamos tik tos su lizinguoto turto išlaikymu susijusios išlaidos, kurios patirtos iki lizinguoto turto grąžinimo dienos (iki 2013 m. gruodžio 23 d.), o neatlyginamos viešbučio išlaikymo išlaidos (6 376,14 Eur), patirtos po turto kreditorei UAB „Swedbank lizingas“ grąžinimo. Per laiką kai buvo bandoma parduoti turtą, lizingo davėjai teko rūpintis perimtu turtu, jį prižiūrėti, organizuoti jo pardavimą ir atlikti panašius veiksmus, kurie neabejotinai yra susiję su papildomomis išlaidomis. Šios papildomos išlaidos yra pirmalaikio lizingo sutarties nutraukimo pasekmė, susijusi su tuo, kad lizingo gavėja netinkamai vykdė savo finansinius įsipareigojimus.Teismui buvo pateikti visi įrodymai, pagrindžiantys UAB „Swedbank lizingas“ patirtas papildomas išlaidas (PVM sąskaitų faktūrų kopijos, pažymos apie nekilnojamojo turto mokesčių sumokėjimą, sutartys su paslaugų tarpininkais, jų atliktų paslaugų ataskaitos ir kt.). Turtą kreditorė pradėjo pardavinėti iš karto po to, kai jis buvo atsiimtas iš skolininkės. Teismui buvo pateikta UAB „Resolution Advisers LT“ 2014 m. gegužės 9 d. turto pardavimo eigos ataskaitos kopija, kurioje nurodyta, kokie veiksmai buvo atlikti siekiant parduoti turtą. UAB „Resolution Advisers LT“ suteikė kreditorei tarpininkavimo parduodant turtą paslaugą, intensyviai ieškojo turto pirkėjo, vienas potencialus pirkėjas netgi buvo surastas. UAB „Resolution Advisers LT“ faktiškai suteikė paslaugas, už kurias kreditorė privalėjo susimokėti. Advokatui sumokėtas 6 443,25 Eur atlyginimas tokio pobūdžio ir sudėtingumo byloje yra nepagrįstai didelis. Be to, tokio dydžio bylinėjimosi išlaidas lėmė pačių atsakovės BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ ir suinteresuoto asmens UAB „Pilsena“ veiksmai. Po daugiau kaip pusantrų metų bylinėjimosi šių ginčo šalių atstovė baigiamojoje kalboje teismo posėdyje nurodė, jog sutinka, kad būtų patvirtintas UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimas dėl 88 942,10 Eur sumos (t. y. paaiškėjo, jog visą laiką buvo bylinėtasi vos dėl 1 048,23 Eur kreditorinio reikalavimo sumos). Vadinasi, atsakovės bankroto administratorė nepripažino ir nesutiko tik su nedidele dalimi kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ finansinio reikalavimo.Atsakovės BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ veiklos auditas buvo atliktas jos iniciatyva, todėl UAB „Swedbank lizingas“ neturi būti įpareigota apmokėti kitos įmonės savo iniciatyva atliekamus vidinius tyrimus. Auditas šioje byloje nebuvo būtinas, kadangi BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ atstovavo advokatas, kuriam už teisines paslaugas jau buvo sumokėtas atlyginimas, tad jis galėjo įvertinti visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant, bet neapsiribojant, ir UAB „Swedbank lizingas“ detalias pažymas dėl visų mokėtinų sumų, faktiškai atliktų mokėjimų.Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ prašo atskirojo skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Teisę į PVM atskaitą ir susigrąžinimą iš valstybės turi ne skolininkė BUAB „NAUJASIS UOSTAS“, bet būtent kreditorė UAB „Swedbank lizingas“. BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ į bylą pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. lapkričio 24 d. išaiškinimą, kuriame nurodyta, kad lizingo davėja, įsigijusi paslaugą ir ją suteikusi (panaudojusi teikiant administravimo paslaugą) klientei (lizingo gavėjai), galės pasinaudoti tokios paslaugos pirkimo PVM atskaita pagal jai tokios paslaugos teikėjo išrašytą PVM sąskaitų faktūrą. BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ įgytų teisę į PVM sumos grąžinimą tik tuo atveju, jeigu kreditorė prieš trečiuosius asmenis būtų veikusi kaip neatsiskleidusi tarpininkė. Šiuo atveju kreditorė UAB „Swedbank lizingas“ išsaugo teisę į sumokėto PVM susigrąžinimą iš valstybės. Po lizinguoto turto grąžinimo lizingo davėjai dienos, lizingo davėja tapo ne tik teisine, bet ir ekonomine lizinguoto turto savininke, įgydama absoliučias turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teises (CK 4.73 straipsnis). Turto savininkas, sutapęs su turto faktiniu valdytoju, privalo prisiimti visas su turto išlaikymu susijusias išlaidas bei su valdomu turtu susijusią kitokią riziką (CK 4.82 straipsnio 3 dalis).Kreditorė UAB „Swedbank lizingas“ nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad aukciono laimėtoją UAB „Smart&Easy“ nukreipė tarpininkė UAB „Resolution Advisers LT“. Iš kreditorės į bylą pateiktų dokumentų neaišku, už kokias konkrečias paslaugas buvo sumokėtas atlyginimas tarpininkei UAB „Resolution Advisers LT“, kaip šios tarpininkės paslaugos prisidėjo prie lizinguoto turto pardavimo aukciono būdu. Be to, kai kurios išlaidos dubliavosi tarpusavyje, kreditorė su tiekėja UAB „PHD“ buvo sudariusi 2014 m. balandžio 29 d. reklamos internete paslaugų sutartį. Turtą pardavinėjant viešo aukciono būdu nebuvo poreikio nei turto pardavimo tarpininkų samdymui, nei papildomoms reklamos paslaugoms. Kreditorės išlaidos turto pardavimo tarpininkams bei papildomai reklamai neatitiko protingumo bei proporcingumo principų, todėl neturi būti atlygintinos. Nors byloje ir susidarė situacija, kuomet kreditorės prašoma patvirtinti finansinio reikalavimo suma bei bankroto administratorės nurodyta tvirtintina finansinio reikalavimo suma skyrėsi tik 1 048,23 Eur, tačiau teismui atmetus bankroto administratorės poziciją, jog 16 934,87 Eur suma negali būti užskaityta kreditorinio reikalavimo dengimui pagal kitas (nei lizingo sutartis) skolininkės ir kreditorės sudarytas sutartis, tai reiškė, kad buvo tenkintas bankroto administratorės prašymas dėl kreditorės finansinio reikalavimo sumažinimo 17 983,10 Eur suma. Esant tokiai situacijai, teismo atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra teisingas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Ginčas šioje byloje nagrinėjamas dėl kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ apskaičiuotų papildomų išlaidų, patirtų po lizingo sutarties nutraukimo, dalies, sudarančios 17 983,10 Eur sumą, įtraukimo į kreditorės finansinio reikalavimo BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ bankroto byloje sudėtį. Pagal kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ atskirojo skundo turinį išskirtini tokie esminiai ginčo aspektai: 1) dėl finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro pridėtinės vertės mokesčio suma (3 144,55 Eur); 2) dėl finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro lizinguoto turto (viešbučio) išlaikymo, taip pat su jo pardavimu susijusios išlaidos, susidariusios po šio turto perėmimo iš atsakovės (14 838,55 Eur). Toliau šioje nutartyje, atsižvelgiant į kreditorės atskirajame skunde išdėstytus argumentus, vertinamas skundžiamos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tais nurodytais ginčo aspektais.
Dėl finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro kreditorės sumokėtas pridėtinės vertės mokestis
Ginčo šalys nesutaria dėl to, ar į kreditorės prašomas atlyginti papildomas išlaidas, susijusias su jos nuostoliais nutraukus lizingo sutartį, turi būti įtraukta ir sumokėto pridėtinės vertės mokesčio (PVM) suma. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kreditorė, apskaičiuodama jos patirtų (turėtų) papildomų išlaidų sumą, nepagrįstai į ją įtraukė ir šiam mokesčiui tenkančią sumą –3 144,55 Eur, todėl nusprendė, kad finansinio reikalavimo dalis dėl šios sumos yra nepagrįsta. Šioje byloje nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Priešingos išvados nesuponuoja nei byloje pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimai, nei kita bylos medžiaga (CPK 12 straipsnis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo. Šiame punkte nurodyta sąlyga netaikoma, jeigu šalies teritorijoje už atlygį tiekiama nauja transporto priemonė, kurią tiekėjas, pirkėjas arba bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis išgabena iš šalies teritorijos, tačiau į Europos Sąjungos teritoriją. PVMĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas (toliau šiame straipsnyje – pardavėjas), arba jo vardu trečiasis asmuo. Kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atlyginama kitomis prekėmis ir (arba) paslaugomis, apmokestinamoji vertė, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, yra atlygis, kuris būtų gautas, jeigu jis būtų gautas pinigais.PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: 1) PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui; 2) prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje. Ši sąlyga netaikoma, jeigu už Europos Sąjungos teritorijos ribų suteiktos draudimo ir (arba) šio Įstatymo 28 straipsnio 1-5 dalyse nurodytos finansinės paslaugos (PVMĮ 58 straipsnio 1 dalis).Valstybinė mokesčių inspekcija 2015 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. (32-39-PVM) RM-25981, atsakydama į BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ pasitelktos auditui atlikti UAB „Veiklos auditas“ 2015 m. spalio 27 d. paklausimą, paaiškino, kad jeigu lizingo davėjas teikia lizingo gavėjui tam tikras paslaugas, ir patiria išlaidas (kaip nagrinėjamo ginčo atveju) savo, o ne kliento (lizingo gavėjo) vardu), tai PVMĮ požiūriu nelaikoma, kad klientas kompensuoja lizingo davėjui jo patirtas išlaidas. Tokiu atveju lizingo davėjo patirtų išlaidų padengimas, taikant PVMĮ nuostatas, laikomas atlygiu už lizingo gavėjui teikiamas paslaugas, kurių teikimas turi būti įformintas PVM sąskaita faktūra, kurioje pritaikius atitinkamas (PVM sąskaitoje faktūroje nurodytoms paslaugoms taikytinas) PVMĮ nuostatas, turi būti apskaičiuotas pardavimo PVM. Valstybinė mokesčių inspekcija akcentavo, kad lizingo davėjas, įsigijęs paslaugą ir ją suteikęs (panaudojęs teikiant administravimo paslaugą) klientui (lizingo gavėjui) su PVM, galės pasinaudoti tokios paslaugos pirkimo PVM atskaita pagal jam tokios paslaugos teikėjo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, o lizingo gavėjas šia teise galėtų pasinaudoti pagal jam lizingo davėjo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, jei įsigytos paslaugos būtų skirtos PVMĮ 58 straipsnyje nurodytai veiklai.Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad UAB „Swedbank lizingas“, būdama lizingo davėja, dėl jos patirtų papildomų išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimu, valstybinių institucijų paslaugomis, administracinėmis paslaugomis ir (ar) notariniais veiksmais, PVM sąskaitų faktūrų buvusiai klientei (lizingo gavėjai) nėra išrašiusi. Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose lizingo davėja UAB „Swedbank lizingas“ nurodė ketinusi tokias sąskaitas išrašyti po to, kai lizingo gavėja (skolininkė BUAB „NAUJASIS UOSTAS“) jai kompensuos šias išlaidas, t. y. tokiu būdu bus užfiksuota įvykusi ūkinė kompensacija, o skolininkė (atsakovė BUAB „NAUJASIS UOSTAS“) įgis teisę PVM susigrąžinti iš valstybės. Tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju pagrįstais pripažįsta BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ argumentus, kad PVM sąskaitų faktūrų išrašymas po išlaidų kompensavimo (atgaline tvarka) būtų nesuderinamas su PVMĮ reglamentavimu, pagal kurį PVM sąskaita faktūra turi būti išrašyta nedelsiant po paslaugų suteikimo / prekių pateikimo, išskyrus PVMĮ 79 straipsnyje aptartus išimtinus atvejus, susijusius su teikiamų paslaugų laikotarpiu ir pobūdžiu.Kaip minėta, šiuo atveju kreditorė UAB „Swedbank lizingas“ neįformino atsakovei jokių PVM sąskaitų faktūrų, kuriose, pritaikius atitinkamas PVMĮ nuostatas, būtų apskaičiuotas ir nurodytas konkretus mokėtinas PVM, todėl šioje byloje nenustatytos prielaidos, leidžiančios spręsti, jog buvusi lizingo gavėja BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ galėtų pagal kreditorei (buvusiai lizingo davėjai) UAB „Swedbank lizingas“ trečiųjų asmenų suteiktas ir kreditorės apmokėtas paslaugas PVM tenkančią dalį įtraukti į savo apskaitą ir vėliau bandyti pasinaudoti PVM atskaita. Taip pat nesutiktina su apeliantės argumentais, jog šiuo atveju privalu vadovautis teisminės praktikos pavyzdžiu – Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje e2A-1409-450/2016, kurioje išaiškinta, kad atsakovas yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, todėl jis teisėtai reikalavo priteisti ir PVM mokestį <...>apmokėdamas atsakovo išrašytą sąskaitą, kurioje be kitos skolos yra paskaičiuotas ir PVM mokestis, ieškovas kompensuoja tik atsakovo faktiškai patirtas išlaidas, tarp kurių PVM mokesčio sumokėjimo pareigą atsakovas turi pagal teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, nes precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, ir kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d., nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015 ir kt.). Apeliantės nurodytos kitos teisme išnagrinėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybės nesutampa. Nors pirmiau nurodytoje byloje dalyvavo ta pati ginčo šalis – UAB „Swedbank lizingas, tačiau ginčas, susijęs su PVM įtraukimu į nuomos mokesčio skolos dydį ir reikalavimu jį priteisti buvo grindžiamas faktiškai išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, todėl ir konstatuota, kad šalis, kuri yra PVM mokėtoja, turi teisę reikalauti priteisti ir PVM mokestį, kurį priešinga šalis, taip pat būdama PVM mokėtoja, galėtų įtraukti į apskaitą ir susigrąžinti jį iš valstybės. Tačiau šioje byloje nustatytos ir aptartos faktinės aplinkybės bei Valstybinės mokesčių inspekcijos paaiškinimai PVMĮ normų reglamentavimo kontekste nesudaro pagrindo pripažinti, kad ir BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ kyla pareiga kompensuoti UAB „Swedbank lizingas“ sumokėtą PVM mokestį, kurį šioji patyrė sumokėjusi tretiesiems asmenims už paslaugas, kurias galima būtų susieti su lizinguoto turto administravimu.
Dėl kreditorės finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro lizingo davėjo išlaidos, atsiradusios po lizinguoto turto jam perdavimo (grąžinimo)
Kreditorė UAB „Swedbank lizingas“ taip pat skundžia teismo nutarties dalį dėl finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro 14 838,55 Eur išlaidos, susijusios su lizingo objekto išlaikymu, apsauga, vertinimu ir pardavimu, susidariusios nuo 2013 m. gruodžio 23 d. (t. y. po lizingo objekto perėmimo iš lizingo gavėjos). Kreditorės prašymo šių išlaidų atlyginimą patvirtinti kaip kreditorinį reikalavimą pirmosios instancijos teismas netenkino, nurodydamas, kad grąžinus lizingo objektą kreditorės dispozicijon, šiai tenka visos su tokio turto išlaikymu ir priežiūra susijusios išlaidos, be to, teismas nustatė, kad dalis šio reikalavimo sumos (8 462,41 Eur) nėra pagrįsta pirminiais buhalteriniais dokumentais. UAB „Swedbank lizingas“ teiginius, kad, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, turi būti atlygintos visos išlaidos dėl netinkamo lizingo sutarties vykdymo, nepriklausomai nuo to, ar jos patirtos iki lizingo objekto perdavimo lizingo davėjui, ar po jo perdavimo lizingo davėjui ir iki jo (objekto) realizavimo, teisėjų kolegija laiko teisiškai pagrįstais. Byloje nustatyta ir nekilo ginčo dėl aplinkybių, kad lizingo sutartis vienašaliu kreditorės pareiškimu buvo nutraukta 2010 m. balandžio 20 d., kad lizingo objektas (viešbučio pastatas), pasibaigus šalių teisminiams ginčams, lizingo davėjai buvo grąžintas 2013 m. gruodžio 23 d., o 2014 m. gruodžio 18 d. parduotas viešo aukciono būdu pirkėjai UAB „Smart & Easy“.Pagal CK 6.574 straipsnį, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014 ir kt.), tai yra lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą. Sprendžiant, iš ko susideda lizingo davėjo nuostoliai, atsiradę dėl lizingo sutarties nutraukimo, aktualu įvertinti lizingo sutarties šalių interesų ir siekiamų tikslų ypatumus, kurie, be kita ko, atskleisti ir kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už lizingo gavėjui suteiktą valdyti ir naudotis turtą; toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos; o lizingo gavėjo interesas – įsigyti verslui reikalingą daiktą, jį valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012). Taigi lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką atlieka tik lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją: lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti periodines įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką. Tačiau lizingo sutarties nutraukimo atveju susigrąžinto sutarties dalyko pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012). Lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi tik finansinį, bet ne nuosavybės interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nutraukus lizingo sutartį ir perėmus (susigrąžinus) lizingo objektą, lizingo davėja UAB „Swedbank lizingas“ turėjo išlaidų, susijusių su šio turto išlaikymu, priežiūra bei realizavimu, o lizingo davėja, kaip jau nurodyta pirmiau, sudarydama lizingo sutartį turėjo finansinį, o ne nuosavybės interesą. Todėl pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad perėmus (susigrąžinus) lizingo objektą, visos išlaidos, susijusios su lizinguoto objekto išlaikymu, turi tekti pačiai lizingo davėjai, kaip tokio turto savininkei, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias lizingo (finansinės nuomos) teisinius santykius bei lizingo sutarties nutraukimo padarinius (CK 6.574 straipsnis). Tokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų išaiškinimų dėl lizingo davėjo nuostolių kompensavimo ir lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijų.Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad lizingo gavėjas privalo padengti (kompensuoti) ir tas išlaidas, kurios susijusios su lizingo objekto išlaikymu po jo grąžinimo lizingo davėjui iki objekto realizavimo (pvz., pardavimo, naujų finansinio lizingo santykių sukūrimo). Kita vertus, šis aiškinimas negali suponuoti nesąžiningumo kitos lizingo sutarties šalies – lizingo gavėjo atžvilgiu, kadangi laikotarpiu nuo lizingo objektu buvusio turto grąžinimo iki jo realizavimo, buvęs lizingo gavėjas jau negalėjo kontroliuoti išlaikymo ir kitų išlaidų dydžio bei jų pagrįstumo, vadinasi, sprendžiant reikalavimą dėl tokių išlaidų atlyginimo būtina įvertinti jų pagrįstumą bei dydį teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų kontekste.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys, bendradarbiavimas ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Sąžiningumo reikalavimas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis) saisto lizingo sutarties šalis ne tik sutarties sudarymo ar vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti bei taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Taigi šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams išvengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti. Nuostolių dydį, jų realumą turi įrodyti lizingo davėjas. Jo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014).Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino nei kreditorės UAB „Swedbank lizingas“, nei BUAB „NAUJASIS UOSTAS nurodomų faktinių aplinkybių, susijusių su lizingo objekto išlaikymo išlaidomis, susidariusiomis po lizingo dalyko perdavimo kreditorei, nevertino šalių elgesio po lizingo sutarties nutraukimo, aplinkybių, susijusių su lizingo dalyko perdavimu ir realizavimu, kreditorės nurodomais patirtais nuostoliais sąžiningumo reikalavimų aspektu, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą bei neatskleidė šios bylos dalies esmės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog dalies aptariamų kreditorės išlaidų (sudarančių 8 642,41 Eur sumą) pagrindimui byloje nepateikti pirminiai buhalteriniai dokumentai, padarė faktiškai nepagrįstą išvadą. Minėta, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog pareiga įrodyti nuostolių dydį ir jų realumą tenka lizingo davėjai. Kaip matyti iš bylos duomenų, vykdydama šią pareigą, o taip pat nesutikdama su BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ pasitektos specialistės (audito įmonės) išvadomis, UAB „Swedbank lizingas“ elektroninių ryšių priemonėmis, kaip tai reglamentuoja CPK 175¹ straipsnyje, 2015 m. spalio 8 d. pateikė bylos svarstymui pirminius buhalterinius dokumentus. Informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad šis UAB „Swedbank lizingas“ elektronine forma pateiktas procesinis dokumentas apygardos teisme buvo gautas ir užregistruotas 2015 m. spalio 8 d. (registracijos Nr. DOK-36382, t. 5, b. l. 127, CPK 179 straipsnio 3 dalis), o kartu su šiuo dokumentu pateiktos ir pirminių buhalterinių dokumentų kopijos, kuriomis UAB „Swedbank lizingas“ siekė pagrįsti savo patirtų nuostolių (išlaidų) faktą bei dydį. Šie įrodymai pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinti. Tokia faktinė situacija lemia teisėjų kolegijos išvadą apie šalių lygiateisiškumo, rungimosi, taip pat betarpiškumo principų pažeidimą (CPK 12 straipsnis, 14 straipsnis, 17 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog kreditorė neturi teisės reikalauti kompensavimo išlaidų, atsiradusių po lizingo dalyko grąžinimo, bei tai, kad jos reikalavimo dalis nėra pagrįsta pirminiais buhalteriniais dokumentais, šio kreditorės pareikšto materialinio reikalavimo tinkamai neišaiškino ir neįvertino. Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, šiuo atveju ginčo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų jo nagrinėjimą visiškai kitais (naujais) aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės. Teisingumo įgyvendinimas galimas tik per įrodinėjimo procesą. Byloms nagrinėti įtvirtinta instancinė teismų sistema lemia, kad kiekvienos instancijos teismas atlieka jam priskirtas funkcijas. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga, aukštesnės instancijos teismai dėl nurodyto kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo funkcijų visa apimtimi atlikti negali. Be to, priešingu atveju apeliacinės instancijos teismas pažeistų byloje dalyvaujančių asmenų teisę pasinaudoti viena (pirmąja) teismine instancija.Šioje nutartyje įvardintas materialiųjų teisės normų netinkamas taikymas ir aiškinimas bei įrodinėjimo proceso trūkumai suponuoja būtinybę konkrečioje ginčo dalyje procesą pakartoti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo nutartis pakeistina, panaikinant jos dalį, kuria atmesta kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ finansinio reikalavimo dalis dėl 14 838,55 Eur išlaidų, atsiradusių po 2013 m. gruodžio 23 d. (po lizingo objekto perėmimo) atlyginimo, ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o kita teismo procesinio sprendimo (nutarties) dalis paliktina nepakeista (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bylos dalis dėl kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ finansinio reikalavimo BUAB „NAUJASIS UOSTAS“ bankroto byloje perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, konstatavus, jog kreditorės reikalavimų dalyje procesas turi būti pakartotas, sprendžia, jog ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas negali būti išspręstas iš esmės. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas turės būti išspręstas pirmosios instancijos teisme, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl likusios neišspręstos ginčo dalies (CPK 93 straipsnis). Tokiu būdu šalims paliekama galimybė ir pačioms susitarti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos tuo atveju, jei jos nuspręstų užbaigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 94 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, panaikinant jos dalį, kuria buvo atsisakyta tvirtinti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ finansinio reikalavimo dalį dėl 14 838,55 Eur išlaidų atlyginimo uždarosios akcinės bendrovės „NAUJASIS UOSTAS“ bankroto byloje, taip pat panaikinant jos dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.