Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutarimas

Institucijos, priėmusios nutarimą, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atstovui P. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. V. atstovės advokatės R. L. skundą dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiojo tyrėjo P. D. 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 20-ANR_N-14719-2021 (ROIK: 21144504707) panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2021 m. spalio 6 d. M. V. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 115 straipsnio 1 dalį už tai, kad M. V. (duomenys neskelbtini), namo kieme sukapojo pranešėjai R. S. priklausančias 2 medines plokštes, laisto kieme augalus neaiškios kilmės vandeniu.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo P. D. 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 20-ANR_N-14719-2021 M. V. už ANK 518 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą buvo paskirta 16 eurų bauda.

ANK 518 straipsnis numato, kad savavaldžiavimas - tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Tai blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose, t. y. traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn, būtina nustatyti, kokių teisės aktų nuostatas pažeidė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Savavaldžiavimo pagrindinis objektas - įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Civilinio kodekso 1.137 straipsnio nuostatas, asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus arba darytų žalos kitiems asmenims, arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Todėl, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai. Vadinasi, traukiant asmenį atsakomybėn dėl savavaldžiavimo pagal ANK 518 straipsnį, reikia nustatyti šio administracinio nusižengimo požymius - asmens tyčinius veiksmus, kuriais pažeidžiama įstatymu nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-23-303/2021). Savavaldžiavimas pasireiškia aktyviais veiksmais - savavališku, nesilaikant įstatymu nustatytos tvarkos savavališku savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama, vykdymu (Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-500-383/2018). Pabrėžtina ir tai, kad administracinio nusižengimo sudėtis - tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina veiką, kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties. Institucija sprendimą pripažinti M. V. įvykdžius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 518 straipsnyje, motyvavo tuo, kad M. V. pripažino, jog 2021 m. rugsėjo 13 d. ūkinėse patalpose sukapojo senos sofos medinius galus, į kuriuos pretenziją dėl nuosavybės reiškia ir R. S., o tokie M. V. veiksmai neva patvirtina, kad ji įgyvendino tariamą savo teisę ir sunaikino tariamai jai priklausantį turtą (medinius sofos galus). Savavaldžiavimu pripažinti ir M. V. veiksmai - pylimas nenustatyto užterštumo vandens ant R. S. sodintų augalų R. S. priklausančiame sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau iš skundžiamo nutarimo motyvų taip ir lieka neaišku, kokius konkrečius teisės aktus tokiais veiksmais pažeidė pareiškėja. Iš skundžiamo nutarimo motyvų visiškai neaišku ir tai, kokiu konkrečiu būdu pasireiškė M. V. tyčiniai veiksmai savavaldžiaujant, o būtent tyčia ir yra būtinasis ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo požymis. Institucija priėmusi skundžiamą nutarimą visiškai nevertino tiek administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, tiek nukentėjusiosios paaiškinimų, jog jos nekilnojamame turte, adresu (duomenys neskelbtini), kartu gyvena jau eilę metų. Be kita ko, tarp pareiškėjos ir nukentėjusiosios dėl šio turto nuosavybės teisių dabar yra kilęs civilinis ginčas Kauno apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1962-1107/2021. Pareiškėjos nuomone, būtent nevertinamas to, kad M. V. ir R. S. gyvena viename turte, dalinasi kasdienine turto priežiūra, ir lėmė visiškai neteisingą sprendimą pripažinti ją savavaldžiavus. Atkreipia dėmesį, jog net pats institucijos įgaliotas asmuo motyvuojamoje dalyje taip ir neatsakė į klausimą, kokiam konkrečiam asmeniui (M. V. ar R. S.) nuosavybės teise priklausė medinės sofos galai. Nutarimo motyvuojamoje dalyje nurodoma, kad M. V. savavaldžiavimas pasireiškė tuo, jog ji sukapojo senos sofos medinius galus „į kuriuos pretenziją dėl nuosavybės reiškė R. S.“, tačiau dar kartą akcentuotina, jog administracinis nusižengimas negali būti grindžiamas prielaidomis. R. S. pretenzijos į aptariamą turtą niekaip nepatvirtina jos konkrečių ir realių nuosavybės teisių į šį turtą. Dėl šios priežasties abiem šalims teigiant, kad sofa nuosavybės teise priklausė kiekvienai iš jų, byloje turėjo būti imtasi priemonių šioms abejonėms pašalinti bei nustatyti, kuris konkretus asmuo disponavo sofos nuosavybės teisėmis, o nesant galimybės nustatyti, kam aptariamas turtas faktiškai priklausė, visos abejonės bei neaiškumai turėjo būti vertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pažymi, kad M. V. nekilnojamame turte, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau ir turtas), gyvena praktiškai visą savo gyvenimą. Šį turtą M. V. pradėjo statyti dar 1970 m. kartu su savo sutuoktiniu K. V.. Tačiau vėliau šalių santuokai nesusiklosčius, dalinantis sutuoktinių užgyventą turtą, individualios gyvenimiškos aplinkybės lėmė, kad M. V. ir K. V. šį turtą 2001 m. birželio 15 d. sudarytos dovanojimo sutarties pagrindu turtą padovanojo dukteriai R. S.. Pažymime, kad M. V. turtą dukrai padovanojo su sąlyga, kad R. S. leis jai gyventi ir naudotis turtu iki gyvos galvos. Ilgą laiką R. S. savo pažadą tęsėjo ir naudotis turtu M. V. netrukdė. Didžiąją laiko dalį M. V. šį turtą ir išlaikė, nes R. S. laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2019 m. buvo išvykusi gyventi į užsienį. Tačiau 2019 m. R. S. grįžo nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą ir sistemingais piktybiškais veiksmais siekia savo motiną (M. V.) iš turto iškraustyti. Kadangi M. V. neturi kitos gyvenamosios vietos ir išsikraustyti negali, dukra jos atžvilgiu naudoja sistemingą ir nuolatinį psichologinį bei fizinį smurtą, nes tokiu būdu nori priversti motiną palikti namus, kurie yra visas M. V. užgyventas turtas. M. V. iki šiol yra priversta gyventi baimėje, kad ją dukra išvarys iš namų ir ji liks be gyvenamosios vietos. Siekdama apginti savo interesus, M. V. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su prašymu pripažinti 2001 m. birželio 15 d. sudarytą dovanojimo sutartį negaliojančia. Alternatyviu reikalavimu M. V. prašo nustatyti uzufruktą-jos teisę iki gyvos galvos gyventi aptariamo turto dalyje. M. V. ieškinio pagrindu nagrinėjama c. b. e2-1962-1107/2021. M. V. ieškinį grindžia CK 6.472 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. dovanotojo teise kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. M. V. byloje įrodinėja amoralų jos dukters R. S. elgesį su ja, o R. S. ginasi nuo ieškinio įrodinėdama motinos netinkamą elgesį su ja. Nėra nė menkiausios abejonės, kad R. S. administracinę teiseną motinos atžvilgiu iniciavo turėdama tikslą įgyti persvarą civilinėje byloje, tačiau tokie R. S. nesąžiningi veiksmai negali būti toleruotini. Pabrėžia, jog M. V. veiksmai negali būti vertinami atsiejamai nuo fakto, jog ji dešimtmečius turtu naudojasi kaip savo ir faktiškai jame gyvena. Būtent faktinis M. V. gyvenimas turte bei R. S. leidimas naudotis turtu natūraliai lemia tai, jog M. V. ginčo turte disponuoja savo asmeniniais daiktais. Kaip buvo nurodžiusi M. V. posėdžio metu, senoji sofa priklausė būtent jai. Šias aplinkybes byloje galės paliudyti ir liudytojai, kuriems šios aplinkybės yra žinomas (K. S. ir kt.). Aptariamą sofą M. V. įsigijo prieš 30-40 m., t. y. dar iki to momento, kai turtą perleido R. S.. Kartu su dovanojimo sutartimi turte esantys daiktai R. S. nuosavybės teise neperėjo, tad M. V. su jai priklausančia sofa galėjo elgtis kaip tinkama. Kaip patvirtino M. V., sofa kaip nebereikalingas daiktas buvo išardyta, o sofos galai mėtėsi tvarte daugiau nei pusantrų metų. Kaip ir bet kuris kitas asmuo būtų pasielgęs M. V. vietoje, ji nereikalingą medieną sukapojo ir panaudojo ją šildymui. Tad iš skundžiamo nutarimo taip ir lieka neaišku kokiais konkrečiais tyčiniais veiksmais sukapodama medinės sofos galus M. V. savavaldžiavo ir pažeidė teisės aktų reikalavimus. Juolab įvertinus tai, jog byloje apart R. S. paaiškinimų nebuvo gauta jokių kitų įrodymų, jog sofa faktiškai priklausė R. S.. Daugiau nei absurdišku laikytinas ir M. V. inkriminuotas savavaldžiavimas dėl to, jog ji R. S. priklausančiame žemės sklype laistė augalus nenustatyto užterštumo vandeniu. M. V. ir R. S. aptariamu turtu jau eilę metų naudojasi bendrai. R. S. nėra pareiškusi ieškinio teisme dėl M. V. iškeldinimo, dėl ko laikytina, kad ji leidžia M. V. naudotis turtu panaudos pagrindais. Šalys nėra sudariusius atskiro raštiško susitarimo, kokiais konkrečiais daiktais esančiais turte M. V. gali naudotis, atitinkamai nėra ir pagrindo teigti, jog M. V. laistydama augalus savavaldžiavo. Žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), siekia net 0,13 ha, o pastatų bendras plotas 292,33 kv. m. Tad nesant konkretaus šalių susitarimo, kokiu turtu ir jame esančiais daiktais gali naudotis M. V., jai niekaip negali būti žinoma kokia apimtimi ji gali gyventi ginčo turte. Pabrėžiame, kad M. V. augalus kiemo teritorijoje tokiu vandeniu laistydavo visą savo gyvenimą ir R. S. niekada pretenzijų nereiškė. Pretenzijas pradėjo reikšti tik po to, kai motina apskritai jai pradėjo trukdyti savo egzistencija namuose. Kaip nurodė posėdžio metu M. V., jau daugiau nei pusantrų metų jos gyvenimas aptariamame turte yra nepakeliamas dėl amoralaus jos dukros elgesio su ja. Nors dešimtmečius turtu M. V. naudojosi turtu savo nuožiūra, t. y. kaip savo, ir R. S. tam neprieštaravo, staiga ji motinai pradėjo drausti naudotis gyvenamojo namo ir kiemo teritorija. Nori, kad motina naudotųsi tik ūkiniu pastatu. Jau net nekalbant apie kitus amoralius R. S. veiksmus motinos atžvilgiu, kurie pasireiškia nuolatiniu varymu iš namų, fizinio ir psichologinio smurto naudojimu. M. V. patikina teismą, kad ji laistydama kieme augalus tikrai nesiekė savavaldžiauti. Priešingai, siekia puoselėti žemės sklypo teritorijos augmeniją. Vėlgi akcentuotina, jog jokių objektyvių įrodymų, kad M. V. naudojamas vanduo būtų pakenkęs laistomiems augalams nebuvo gauta. Tuo tarpu bendrai gyvenančių asmenų, šiuo atveju dukros ir motinos, tarpusavio nesutarimai, kuri iš šeimininkių ir kokiu vandeniu laistys augalus, tikrai nėra pagrindas taikyti administracinę atsakomybę. Juolab įvertinus tai, jog kaip teisingai pripažinta nutarimu, M. V. tokiais veiksmais jokios žalos R. S. nepadarė. Akcentuotina ir tai, jog žala augalams net ir negalėjo būti padaryta. Kaip nurodė M. V. posėdžio metu, ji augalus laistė nuoplovomis, t. y. vandeniu, kurį naudoja indams plauti. Tačiau šis vanduo nėra užterštas cheminėmis medžiagomis, nes M. V. indus plauna tik vandeniu, t. y. nenaudodama indų ploviklio. Nagrinėjamu atveju buvo laistomos lauko gėlės, tad neabejotina, jog toks vanduo joms pakenkti negalėjo. Neabejotina ir tai, jog ir pati R. S. lauko augmeniją laisto ne su geriamu vandeniu. Tuo tarpu nutarime nurodyti motyvai, jog M. V. pila ant augalų nenustatyto užterštumo vandenį vėlgi grįsta prielaidomis, nes faktinės aplinkybės, ar pilamas vanduo yra užterštas nėra nustatytos jokiais objektyviais duomenimis. Be kita ko, sprendžiant M. V. administracinės atsakomybės klausimą būtina įvertinti ir priežastis, kodėl ji tokį vandenį pila ant žolės ar kitos augmenijos. Kaip nurodė M. V. posėdžio metu, dukra jai į gyvenamąjį namą įeiti nebeleidžia. M. V. faktiškai gyvena ūkiniame pastate, kuriame indų plovimo kriauklė nėra pajungta į miesto nuotekų tinklą. Nuotekos surenkamos į vietinės kanalizacijos cisterną, kurią reikia ištraukti, o tai kainuoja pinigus, kurių M. V. neturi, nes yra pensininkė ir jos vienintelis pragyvenimo šaltinis yra valstybės mokama pensija. ANK 518 straipsnyje numatyto nusižengimo būtinasis subjektyviosios pusės požymis yra veikimas tyčia. ANK 8 straipsnyje nurodyta, kad administracinis nusižengimas laikomas padarytu tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba nors jų ir nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Aukščiau išdėstyta patvirtina, kad tyčios M. V. veikoje nebuvo. Pirmuoju atveju ji sukapojo medinės sofos galus tikslu gautas malkas panaudoti kūrenimui bei būdama įsitikinus, jog šis daiktas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise. Be kita ko, sofa buvo išardyta, seniai nebenaudojama, iš esmės ir tinkama tik malkoms. Antruoju atveju taip pat nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo M. V. veiksmus pripažinti kaip tyčinius. Aptariamame turte ji gyvena dešimtmečius ir pati asmeniškai eilę metų prižiūrėjo kiemo teritorijos augmeniją. M. V. visada augalus laistydavo tuo pačiu indų plovimui panaudotu vandeniu. Jokiems augalams žala nebuvo padaryta, o R. S. ilgą laiką tokiam augalų laistymo būdui neprieštaravo ir pretenzijas pradėjo reikšti tik po to, kai tarp šalių kilo ginčas teisme dėl dovanojimo sutarties panaikinimo. Vis tik vadovaujantis nuosekliai suformuota teismų praktika, administracinių nusižengimų bylų teisena nėra skirta turtiniams ginčams spręsti. Ji nepakeičia ir pagal savo prigimtį negali pakeisti civilinio proceso įstatymų, specialiai skirtų civilinių, darbo, šeimos ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių nagrinėjimui. Juolab administracinių nusižengimų bylų teisena nėra skirta buitiniams šeiminiams konfliktams spręsti, kas ir kokiu vandeniu laistys kiemo gėles, ar kas gyvenant kartu pasinaudojo ne jam asmeniškai priklausančiu rakandu. Be abejonės, kad eilę dešimtmečių naudojantis bendru būstu nėra galimybės atsakyti, kam priklauso vieni ar kiti buities daiktai, nes būtent gyvenant bendrai savaime yra kuriamas ir bendras ūkis. Jei nukentėjusioji nebepageidauja bendrai su M. V. naudotis turtu, ji turi teisę civilinio proceso tvarka kreiptis į teismą dėl M. V. iškeldinimo. Jei R. S. nori apriboti M. V. teisę naudotis turtu visa apimtimi jos neiškraustant iš turto, vėlgi ji turi teisę nustatyto naudojimosi turtu tvarką. Pažymėtina, kad tiek baudžiamoji, tiek administracinių nusižengimų teisė yra paskutinės griežčiausios atsakomybės formos ir taikomos tik išimtiniais atvejais. Tai reiškia, kad, esant galimybei kilusį ginčą, atsakomybės klausimą išspręsti kitomis teisinėmis priemonėmis (civilinės, drausminės atsakomybės ir kt.), baudžiamosios ir administracinės atsakomybės klausimas yra nesvarstomas. Bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios ir / ar administracinių nusižengimų teisės normos, o asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos neteisėtos veikos padarymas. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių daugiau nei akivaizdu, kad M. V. neveikė tiek pavojingai, kad jai turėtų būti taikyta administracinė atsakomybė. Pažymėtina, jog savavaldžiavimo faktas negali būti pagrįstas vien asmens, laikančio save nukentėjusiu, pareikštomis pretenzijomis (reikalavimais), nes tokio administracinio nusižengimo sudėtis turi būti nustatoma, įvertinus visus byloje surinktus duomenis. Administracinio nusižengimo sudėtis - tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina veiką, kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties. Nagrinėjamu atveju skundžiamas nutarimas grindžiamas iš vien prielaidomis apie M. V. kaltę nesant jokių objektyvių duomenų pagrindžiančių ANK 518 straipsnyje numatyto nusižengimo požymių buvimą. Nutarime nurodyti M. V. veiksmai nesudaro pagrindo konstatuoti jos kaltę, padarius savavaldžiavimą pagal ANK 518 straipsnį, o tuo labiau būtiną šio teisės pažeidimo subjektyviosios pusės požymį - veikimą tyčia, ar tai, kad jais buvo padaryta kokia nors esminė žala kitų asmenų teisėms arba teisėtiems interesams. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo negali būti nubaustas pagal ANK nuostatas, kai nutarimas dėl administracinio nusižengimo grindžiamas prielaidomis; teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltę padarius nusižengimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes; nutarimas skirti asmeniui administracinę nuobaudą turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis; vadovaujamasi ANK 566 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir in dubio pro reo (visos abejonės bei neaiškumai vertinami kaltininko naudai) principu (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų bylose Nr. 2AT- 7-3-2013, 2AT-3/2015, 2AT-24-788/2015). Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad administracinių teisės pažeidimų (administracinių nusižengimų) procesas paprastai pripažįstamas baudžiamuoju Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) prasme (2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 72596/01). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo negali būti nubaustas pagal ANK nuostatas, kai nutarimas dėl administracinio nusižengimo grindžiamas prielaidomis; teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltę padarius nusižengimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes; nutarimas skirti asmeniui administracinę nuobaudą turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis; vadovaujamasi ANK 566 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir in dubio pro reo (visos abejonės bei neaiškumai vertinami kaltininko naudai) principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3/2015, 2AT-24-788/2015). Nagrinėjamu atveju R. S. bando tarp jos ir M. V. susiformavusius santykius kriminalizuoti, kad administracinio nusižengimo teisenos procese nustatytomis aplinkybėmis vėliau galėtų remtis vykstančiame civiliniame ginče tarp šalių, tokiu būdu siekdama sau palankaus sprendimo civilinėje byloje, tačiau, kaip jau ir minėta, tokios praktikos formavimas yra teisiškai ydingas ir nepagrįstas. Remiantis tuo, kad Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kas lėmė neteisingo procesinio sprendimo priėmimą be pagrindo pripažįstant M. V. įvykdžius ANK 518 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, skundžiamą nutarimą prašo panaikinti ir administracinę teiseną M. V. atžvilgiu nutraukti bei priteisti iš nutarimą priėmusios valstybinės institucijos (Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato) M. V. naudai visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu pareiškėja M. V. ir jos atstovė advokatė R. L. skundą palaikė ir prašė jį tenkinti skunde nurodytų argumentų pagrindu.

Pareiškėja M. V. paaiškino, kad ji su vyru gavę sklypą Vaišvydavoje pasistatė namą. Jie turi dvi dukras, vyras yra miręs. Viena dukra gyvena Š., o kita dukra R. S. 15 metų gyvena Anglijoje, dabar yra grįžusi į Lietuvą. Ji nori parduoti namą ir išvykti gyventi į Angliją, o ji, M. V., jai trukdo. Gyvenant name daugiau nei prieš 30 metų ji nusipirko baldus, tarp jų ir sofą, kurioje miegodavo trise su dukromis. Vėliau ji R. S. pasiūlė eiti gyventi į namą, o pati persikėlė į namelį – ūkinį pastatą. Miegamojo lovą ji nusinešė į namelį. Vėliau duktė išmetė jos pirktą baldų komplektą „Žalgiris“, o ji – seną sofą. Nuomininkas Paulius lovą išardė. Ji lovos galus susikapojo ir sudegino, nes nenorėjo, kad jie mėtytųsi. Ta sofa buvo nebereikalinga, miegoti ant jos nebegalima. Kai duktė grįžo iš Anglijos, iš pradžių jos gerai sutarė, duodavo jai pinigų, bet kai pasakė, kad reikės atsiskaityti, dukra padavė ją į teismą. Su anūku, R. S. sūnumi, ji sutaria gerai. Su kita savo dukra gerai sutaria. R. S. dabar išvykusi į užsienį. Ginčo namas po ½ dalį priklausė jai ir jos vyrui, kuris dabar jau miręs. Vyras norėjo savo namo dalį padovanoti savo vaikui iš ankstesnės santuokos. Ji nenorėjo gyventi su svetimu žmogumi, todėl su vyru sutarė abu namą dovanoti R. S.. Kita dukra tuo metu jau turėjo vyrą. Kol dukra 15 metų gyveno Anglijoje, ji rūpinosi namu, prižiūrėjo lysves, gėles. Dukra grįžusi iš užsienio aplinka nesirūpindavo. Ginčo sofa buvo pirkta už jos, M. V., pinigus prieš 30-40 metų. Visus tuos metus laistydavo augalus iš šlangos. Namie nėra kanalizacijos, ji rankas nusiplaudavo ar indus plaudavo kibire, kurį vėliau išpildavo ant pievos ar augalų. Dukra dėl to nieko nesakydavo, neprieštaravo. Dukra neprašė nelaistyti augalų. Ji nenaikino augalų, laistė juos paprastu vandeniu, kaip ir visą gyvenimą. Tačiau dabar, kai santykiai pablogėjo, ji kviečia policiją. Dukra jai buvo iškvietusi policiją dėl viščiuko, kurį višta numynė. Dukra yra pasodinusi šilauoges, dėl jų laistymo jokios kalbos nėra buvę. Ji šilauogių nelieja. Dukra kieme yra pristačiusi kamerų ir visur filmuoja.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atstovas prašė skundo netenkinti, prašymą dėl išlaidų už advokato pagalbą atmesti.

Liudytojas K. S. parodė, kad M. V. yra jo močiutė, o R. S. – jo mama. Jos pradėjo nesugyventi prieš pora metų, mama nori močiutę iškraustyti iš namų. Namas buvo pastatytas jo močiutės ir dieduko. Mama susirado draugą, kuris mėgsta išgerti, ir jie sugalvojo parduoti namą, o tam trukdo močiutė. Visi giminaičiai palaiko močiutę. Žino, kad buvo labai sena, išgulėta lova. Jis ją suardė ir nunešė į ūkinį pastatą. Namelyje yra kriauklė, tačiau ji nepajungta į kanalizaciją. Yra kibiras, kur močiutė rankas plauna ir pila kieme ant augalų. Taip ji elgėsi visą gyvenimą ir niekam netrukdė. Vanduo yra be chemijos, močiutė indus plauna be ploviklių. Ji taip visada elgėsi. Name dabar gyvena nuomininkai. Mama 15-20 metų gyveno užsienyje, visą tą laiką namo kiemą prižiūrėjo močiutė, žiemą kūrendavo dukros namą. Ūkinis pastatas, tai yra tas namukas, kur gyvena močiutė. Jame yra vietinė kanalizacija. Šilauoges pasodino jo mama, kai buvo grįžusi į Lietuvą. Močiutei jomis rūpintis nebuvo būtinybės.

Liudytoja R. R. parodė, kad M. V. yra jos mama. Ji gyvena 5 km nuo jos namų. Pas mamą būna retai, nes sesuo R. S. neleidžia. Namas yra pastatytas M. V. ir jos vyro, kuris yra miręs. Konfliktai tarp mamos ir R. S. prasidėjo, kai baigėsi mamos pinigai, nuo tada mama nebereikalinga. Tai atsitiko prieš pora metų. Šeimoje buvo sutarta, kad tėvai padovanos namą R. S., o ji už tai senatvėje prižiūrės tėvus. Ji pati pasiliko be turto. Sesuo net negrįžo į tėvo laidotuves, o dabar jai, R. R., liepia pasiimti mamą, nes ji nebereikalinga. Sesuo veja mamą lauk, muša ją. R. S. vaikai su močiute sutaria gerai, močiutė ir giminės tuos vaikus ir užaugino, nes R. S. išvyko į užsienį, grįžo prieš 2 metus. Žino, kad byla yra dėl labai senos sofos, kuriai gal 50 metų, sofa gali būti senesnė ir už seserį. Ta sofa buvo išmesta prie garažo. Mama yra labai tvarkinga, norėjo tą sofą sudeginti, tai R. S. pradėjo filmuoti. Sesuo mamą filmuoja nuolat. Kol sesers nebuvo Lietuvoje, mama pirko medžius, šildė namą, prižiūrėjo kiemą, daržus, mokėjo mokesčius. Mama sudėjo kieme trinkeles, dabar mamai neleidžia malkų atsivežt. Seseriai dabar išvykus į Londoną mama šlapių medžių atsivežė. Mama šienauja žolę, viskuo rūpinasi. Kol sesers nebuvo, mama sodino daržoves, rūpinosi augmenija. Pas mamą name yra kanalizacija. Mama su normaliu vandeniu laisto augmeniją. Mama buityje chemijos nenaudoja, ji mažai gamina valgyt, nusiperka maisto. R. S. neįtinkantys asmenys yra išvejami, j kviečia policiją tokiu atveju.

Skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 641 straipsnyje numatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto Nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai jame padarytos išvados dėl administracinio nusižengimo įvykio, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, jam paskirtos nuobaudos ir kitų Nutarime sprendžiamų klausimų pagrįstos ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2 AT-14-139/2016).

ANK 518 straipsnyje numatyta atsakomybė už savavaldžiavimą, o būtent už savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadariusio esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Traukiant asmenį atsakomybėn dėl savavaldžiavimo pagal ANK 518 straipsnį, reikia nustatyti šio administracinio nusižengimo požymius - asmens tyčinius veiksmus, kuriais pažeidžiama įstatymu nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-23-303/2021). Savavaldžiavimas pasireiškia aktyviais veiksmais - savavališku, nesilaikant įstatymu nustatytos tvarkos savavališku savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama, vykdymu (Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-500-383/2018). Pabrėžtina ir tai, kad administracinio nusižengimo sudėtis - tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina veiką, kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties.

Pažymėtina, kad administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamų administracinių nusižengimų sudėtis. Kaltu dėl administracinių nusižengimų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių nusižengimų bylose patraukto administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartis, administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-598-498/2017).

Kaip matyti iš administracinio nusižengimo bylos, pranešėja R. S. pateikė Institucijai pareiškimą dėl mamos M. V. elgesio, kad ji namo (duomenys neskelbtini), namo kieme sukapojo R. S. priklausančias dvi medines plokštes, laisto kieme augalus neaiškios kilmės vandeniu, dėl ko M. V. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 115 straipsnio 1 dalį. Kadangi pranešėja R. S. nurodė, kad jai turtinė žala nepadaryta, M. V. 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimu nubausta už ANK 518 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą – 16 eurų bauda.

Pareiškėja M. V. paaiškino, kad namas (duomenys neskelbtini), priklausė jai ir jos jau mirusiam vyrui, tačiau 2001 m. birželio 15 d. buvo padovanotas dukrai R. S. (b. l. 35–36). Kita pareiškėjos dukra liudytoja R. R. patvirtino, kad ji buvo palikta be tėvų turto, o sesuo R. S. įsipareigojo už padovanotą namą senatvėje prižiūrėti tėvus. M. V. ir toliau liko gyventi padovanotame dukrai name. Pati R. S. 15 metų gyveno Anglijoje, o tuo metu namu, kiemu, augmenija rūpinosi M. V.. R. S., gyvendama užsienyje neprieštaravo, kad mama M. V. naudotųsi turtu, jokių pretenzijų dėl to nereiškė iki paskutinio grįžimo į Lietuvą, o ir po to M. V. tęsė kiemo, daržo tvarkymą ir priežiūrą.

Dvi medinės plokštės, kurių sukapojimu yra kaltinama pareiškėja, yra senos sofos galai. Apie tai, kad sofa yra labai sena - 30-40 metų senumo, sudėvėta, patvirtino ne tik pareiškėja, bet ir liudytojai R. R. bei R. S. sūnus K. S.. Sofa buvo pirkta už pareiškėjos M. V. pinigus, priklausė jai ir ji ja naudojosi. Kai sofa susidėvėjo, buvo nebenaudojama, K. S. ją išardė, spyruoklės buvo išmestos, o sofos mediniai galai buvo palikti prie garažo. M. V., norėdama medieną panaudoti kūrenimui, juos sukapojo.

Kaip patvirtino pati pareiškėja ir liudytojai, sofa priklausė M. V., duomenų apie ta, kad ji buvo perleista R. S., byloje nėra. Be to, sofos gulimoji dalis jau buvo išmesta ir likę tik sofos mediniai galai, kurie buvo palikti prie garažo. Pranešėja patvirtino, kad dėl jų sukapojimo turtinė žala jai nepadaryta.

Dėl augalų laistymo neaiškios kilmės vandeniu pareiškėja paaiškino, kad jos namelyje, tai yra ūkiniame pastate, kur ji gyvena, nėra kanalizacijos. Ji laiko kibirą su vandeniu, juo nusiplauna rankas, plauna indus, o po to lauke išpila ant augalų. Ji nenaudoja indams plauti buitinės chemijos, todėl vanduo nėra pavojingas augmenijai. Taip ji elgėsi visą savo gyvenimą ir niekada priekaištų nėra sulaukusi. Tai, kad M. V. nenaudoja cheminių priemonių indams plauti patvirtino posėdžiu metu apklausti liudytojai R. R. bei R. S. sūnus K. S.. Tokiu būdu darytina išvada, kad paprastu vandeniu laistant lauko augalus ar panaudotą rankų, indų plovimui vandenį išpilant lauke augalams žala nėra daroma.

Pažymėtina ir tai, kad kol R. S. 15 metų gyveno užsienyje, viskuo name ir kieme, daržu, augalais rūpinosi ir prižiūrėjo M. V.. Prieš pora metų R. S. grįžus į Lietuvą, tarp jos ir M. V. ėmė kilti nesutarimai. Kaip nurodė pareiškėja ir teisme apklausti liudytojai, konfliktai kyla dėl to, kad R. S. nori parduoti namą ir išvykti į užsienį, o name gyvenanti mama tam trukdo, todėl nori, kad ji išsikraustytų.

Bylos duomenys patvirtina, kad tarp pareiškėjos M. V. ir jos dukters R. S. vyksta nesutarimai dėl to, kad mama M. V., padovanojusi dukrai R. S. namą, ir toliau gyvena padovanotame name bei naudojasi anksčiau jos pačios įsigytu turtu, prižiūri namą, kiemą, augmeniją, nors ji taip gyvena kelis dešimtmečius.

Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą), visuma.

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad byloje nesurinkta neginčytinų ir neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog M. V. būtų tyčia savavaldžiavusi, todėl jos veiksmuose nėra pažeidimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėties. Šių aplinkybių pagrindu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo P. D. 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 20-ANR_N-14719-2021, kuriuo M. V. už ANK 518 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą buvo paskirta 16 eurų bauda, panaikintinas ir administracinio nusižengimo bylos teisena M. V. atžvilgiu nutrauktina (ANK 642 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pareiškėja ir jos atstovė prašo iš Institucijos priteisti 700 Eur atstovavimo išlaidų. Iš byloje pateiktų dokumentų (detalizuotos užmokesčio apskaičiavimo pažymos, pinigų priėmimo kvitų) matyti, kad M. V., kuriai administracinio nusižengimo teisena nutraukta, patyrė 700 Eur išlaidų advokato pagalbai (už skundo parengimą, pateikimą, teismo posėdžius, konsultacijas) apmokėti. Šias išlaidas pareiškėjas prašo pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti M. V. iš Kauno apskrities VPK. Pagal formuojamą teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos; tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192-489/2019, 2K-7-25-495/2020 ir kt.), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta.

Šioje byloje, atsižvelgiant į pareiškėjai suteiktos teisinės pagalbos apimtį, laikytina, kad pareiškėjos prašoma priteisti išlaidų sumą nėra per didelė. Todėl, atsižvelgiant į administracinio nusižengimo bylos apimtį, jos faktinį ir teisinį sudėtingumą, teisinės pagalbos teikimo pastovumą ir pobūdį, tikėtinai skirtą darbo laiką, bylos rezultatą, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taikant bendrąsias Konstitucijos nuostatas, turi būti tenkinamas, M. V. priteisiant 700 Eur. Minėta, kad pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl taikant įstatymo analogiją nurodytos proceso išlaidos priteistinos ne iš Kauno apskrities VPK, bet iš valstybės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

pareiškėjos M. V. skundą tenkinti.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo P. D. 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 20-ANR_N-14719-2021 panaikinti ir administracinio nusižengimo bylos teiseną M. V. atžvilgiu nutraukti.

Priteisti M. V. iš valstybės 700 Eur (septynis šimtus eurų) patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.