- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-22
- Bylos Nr.
- e2A-625-516/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00568-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- S. V.
- Atsakovas
- O. S., A. S.
- Trečiasis asmuo
- notaras T
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. V. (S. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1922-258/2017 pagal ieškovo S. V. (S. V.) ieškinį atsakovams O. S. (O. S.) ir A. S. (A. S.) (trečiasis asmuo – notaras T. P. V.) dėl sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir solidarios skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. V. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2008 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutartį, sudarytą ieškovo ir atsakovo O. S., apsimestiniu sandoriu, nustatant, kad šia paskolos sutartimi buvo sutarta dėl 2008 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleisto žemės sklypo kainos dalies, sudarančios 320 000 Lt (92 678,40 Eur), mokėjimo atidėjimo iki 2015 m. rugsėjo 30 d.; priteisti solidariai iš atsakovų O. S. ir A. S. 92 678,70 Eur skolos, 3 243,74 Eur delspinigių (palūkanų), 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad pagal 2007 m. balandžio 16 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybėn įsigijo 30 000 kv. m ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Latlita“, kurios vieninteliu akcininku ir vadovu yra atsakovas O. S.. Atsakovui įkalbėjus, 2008 m. balandžio 15 d. ieškovas įkeitė minėtą sklypą UAB „Latlita“ kreditorei AB bankui „Hansabankas“ (šiuo metu „Swedbank“, AB). 2008 m. rugsėjo 30 d. ieškovas su atsakovu pasirašė paskolos sutartį, kuria susitarė, kad paskolos davėjas (t. y. ieškovas) perduoda paskolos gavėjui (atsakovui) nuosavybėn 320 000 Lt (92 678,40 Eur). Gautos paskolos paskirtis yra neatsiejamai susijusi su pirmiau nurodytu sklypu (paskolos sutarties 2 punktas). Šalys taip pat susitarė, kad paskolos suma ieškovui bus grąžinta ne vėliau kaip 2015 m. rugsėjo 1 d. 2008 m. spalio 3 d. ginčo šalys sudarė sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė atsakovui ginčo sklypą už 7 000 Lt (2 027,34 Eur) kainą. Ieškovas paaiškino, kad tikrasis ginčo paskolos sutarties sudarymo tikslas buvo susitarti dėl dalies sklypo pirkimo–pardavimo kainos, sudarančios 320 000 Lt (92 678,40 Eur) išdėstymo dalimis. Be to, ieškovui atsakovas paaiškino, kad sudarant paskolos sutartį būtų sutaupoma mokesčių, nes nuo paskolintų lėšų grąžinimo nemokamas gyventojų pajamų mokestis, todėl šalys susitarė, jog atitinkama pirkimo–pardavimo sutarties kainos dalis, sudaranti 320 000 Lt (92 678,40 Eur), bus laikoma paskolinta paskolos sutartimi ir nebus atspindėta 2008 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartyje. Be to, šalys susitarė dėl dalies sklypo kainos sumokėjimo atidėjimo. Ieškovui pareikalavus iš atsakovo sumokėti likusią sklypo kainos dalį, kurią šalys laikė paskolinta pagal 2008 m. rugsėjo 30 d. sutartį, atsakovas atsisakė ją grąžinti, argumentuodamas tuo, jog iš paskolos gavėjo niekada nėra gavęs jokios paskolos, juolab kad ieškovas apskritai fiziškai negalėjo paskolinti atsakovui tokių lėšų.
3. Ieškovas paaiškino, kad teismui pripažinus ginčo paskolos sutartį apsimestine, t. y. pridengiančia pirkimo–pardavimo sutarties tikrąją kainą, skolos suma turi būti priteista solidariai ir iš atsakovo sutuoktinės A. S., nes sklypas buvo įsigytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas pripažįsta faktą, jog pagal šalių 2008 m. rugsėjo 30 d. pasirašytą paskolos sutartį jokie pinigai iš tikrųjų perduoti nebuvo. Ieškovas nesiekė atsakovo nuosavybėn perduoti sutartyje nurodytos pinigų sumos, nes jis jų niekada neturėjo. Teismas laikė šį šalių pripažintą faktą nustatytu.
6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog ne tik ieškovas, bet ir atsakovas, sudarydamas 2008 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutartį, turėjo tikslą apeiti įstatymą, byloje nėra įrodymų, kad sudarydamos ginčo sutartį šalys derėjosi dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, t. y. nėra jokių įrodymų, jog ieškovas būtų siūlęs atsakovui pirkti žemės sklypą būtent tokia ar net didesne kaina, o atsakovui, pasak ieškovo, esant stipresnei sandorio šaliai, pavyko suderėti tik kainą, kuri faktiškai didesnė už Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje nurodytą vidutinę rinkos vertę. Teismas pastebėjo, kad posėdžio metu ieškovas patvirtino, jog atsakovo bendrovėje jis buvo patenkintas darbu, mokamu darbo užmokesčiu, darbinių santykių metu atsakovas dažnai ieškovui skolindavo pinigų, buvo susiklostę draugiški, pasitikėjimo santykiai. Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas padarė išvadą, kad neįrodžius tarpusavyje suderintos dviejų šalių priešpriešinės valios, nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovas siekė žemės ūkio paskirties sklypą parduoti ne už 2008 m. spalio 3 d. notarine tvarka patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą, o būtent už paskolos sutartyje nurodytą kainą. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad pagal ginčo paskolos sutartį reikalavimą UAB „Ducato teisinės paslaugos“ jis buvo perleidęs už 200 Eur sumą.
7. Teismas akcentavo, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties esminė sąlyga yra kaina, todėl nesusitarus dėl esminės sutarties sąlygos sutartis laikoma nesudaryta. Be to, nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, o formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Teismas pažymėjo, kad pridengiamasis sandoris sukelia teisinius padarinius tik toks, kuris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Notarine tvarka šalių sudarytoje žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje yra nurodyta 7 000 Lt (2 027,30 Eur) kaina. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo nustatyti, jog ginčo paskolos sutartimi, kuri faktiškai laikoma nesudaryta, buvo susitarta dėl 2008 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleisto sklypo kainos dalies, sudarančios 320 000 Lt (92 678,40 Eur), mokėjimo atidėjimo iki 2015 m. rugsėjo 30 d., o kadangi ieškinio reikalavimai neįrodyti, jie atmestini.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Tokio pobūdžio byloje negali būti akivaizdžių ir tiesioginių įrodymų apie tai, kad paskolos sutartimi buvo pridengiama pirkimo–pardavimo sutarties kaina. Teismas ne tik nesiaiškino tikrųjų šalių ketinimų, bet ir nevertino į bylą pateiktų faktinių aplinkybių bei jas pagrindžiančios įrodymų visumos. Vertinant į bylą pateikus įrodymus, akivaizdu, kad nebuvo jokio kito pagrindo atsirasti paskolos sutarčiai, kaip tik pridengti tikrąją pirkimo–pardavimo sutarties kainą. Atsakovui buvo žinoma bloga apelianto finansinė būklė, todėl atsakovas tikėtis, kad apeliantas paskolins atsakovui 320 000 Lt, tiesiog negalėjo. Atsakovas per visą bylos eigą nepaaiškino, kodėl, jeigu, kaip jis teigia, turėjo vykti pinigų perskolinimas, jis būdamas verslininku, apskritai pasirašinėjo paskolos sutartį. Joks verslininkas nepasirašinėtų tokios sutarties iš pradžių negavęs pinigų. Be to, visiškai neaišku, koks asmuo galėtų skolinti pinigus apeliantui, kurio turtas arba menkavertis, arba jau buvo įkeistas kredito įstaigai už trečiojo asmens prievoles.
8.2. Akivaizdu, kad paskolos sutartis susieta su žemes sklypu, be to, joje aiškiai nurodyta, jog paskola suteikta, taigi, ją rengęs atsakovas buvo sutikęs pripažinti paskolos suteikimo faktą. Apeliantas nemoka lietuvių kalbos, neturi tam tinkamo išsilavinimo ir jokios vadovavimo patirties. Kadangi sutartį rengė atsakovas, šios sąlygos aiškintinos apelianto naudai, o atsakovo teiginiai, kad neva sutarties 2 punkto sąlyga nesusijusi su sklypo įsigijimu, nėra nei logiški, nei pagrįsti. Pastebėtina, kad atsakovas, siekdamas sudaryti paskolos sutarties nutraukimo įspūdį, į bylą buvo pateikęs suklastotą įrodymą – 2008 m. spalio 1 d. neva sudarytą susitarimą dėl paskolos sutarties nutraukimo, kurio suklastojimą pripažino ekspertizė.
8.3. Akivaizdu, kad pirkimo–pardavimo sutarties kaina neatitiko jos sudarymo metu buvusios sklypo rinkos vertės. VĮ Registro centro nustatyta sklypo rinkos vertė 2008 m. rugsėjo 30 d. buvo 318 592 Lt. 2008 metais žemės sklypo vertė, įkeitimo tikslais, buvo nustatyta turto vertintojų. Atliekant turto vertinimą, nepriklausomai nuo vertinimo tikslų, nustatomas tas pats matas – turto rinkos vertė.
8.4. Ieškovas, sudarydamas ginčo sutartį, itin pasitikėjo atsakovu, nes šalis sandorių sudarymo metu siejo pavaldumo santykiai, liudytojai patvirtino, kad atsakovas savo elgesiu siekė ieškovo lojalumo ir pasitikėjimo, ieškovas, be jokio papildomo atlygio, prašomas atsakovo, įkeitė jam priklausantį turtą bankui už atsakovo bendrovės prievoles. Vertinant paskolos sutartį ir pirkimo–pardavimo sutartį izoliuotai neįmanoma protingai ir logiškai paaiškinti, kodėl buvo pasirašyta paskolos sutartis. Teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, nepaisė teismų praktikoje įtvirtintos tikėtinumo taisyklės, nesivadovavo logikos dėsniais, nesiaiškino tikrųjų šalių ketinimų.
8.5. Apsimestiniai sandoriai yra niekiniai, todėl sandorio formos laikymasis ar nesilaikymas nėra pagrindas atsisakyti tenkinti ieškinį. Spręsdamas dėl apsimestinio sandorio negaliojimo pasekmių, teismas visų pirma pripažįsta apsimestinį sandorį niekiniu, kartu išspręsdamas faktines dengiamojo sandorio pasekmes. Be to, pridengiantysis sandoris buvo sudarytas tokia forma, kokią jam nustatė tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.871 straipsnio 1 dalis. Kadangi ginčijama tikroji pirkimo–pardavimo sutarties kaina, o pridengiantysis sandoris visada pripažįstamas niekiniu, teismo sprendimas pažeidžia materialinės teisės normas (CK 1.87 straipsnio 1 dalį), teismų praktiką dėl apsimestinio sandorio galiojimo ir todėl nepagrįstas.
Atsiliepimas
9. Atsakovai O. S. ir A. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
9.1. Ieškovo reikalavimas yra grindžiamas tik jo paties samprotavimais ir prielaidomis, o ne įrodymo sampratą atitinkančiais duomenimis, todėl negalėjo būti tenkinamas. Aplinkybė, kad teismas išvadas padarė ne vadovaudamasis apelianto samprotavimais ir konspiracinėmis versijomis, o vertino byloje pateiktus faktinius duomenis bei taikė šalių santykiams aktualias imperatyvias teisės aktų nuostatas, patvirtina būtent teismo sprendimo, o ne skundo, teisėtumą ir pagrįstumą.
9.2. 2007 metų pavasarį, įsigijęs žemės sklypą nuosavybėn, apeliantas visiems viešai pradėjo siūlyti jį nusipirkti, motyvuodamas tuo, kad jam šis sklypas nereikalingas, o už sklypą gautus pinigus galėtų susiremontuoti gyvenamąjį būstą. Kadangi atsakovui šis sklypas taip pat buvo nereikalingas, jis pasiūlė ieškovui, kad šis įkeistų žemės sklypą hipoteka ir UAB ,,Latlita“ gautų apyvartinių lėšų savo veiklai, o atsakovas finansuos ieškovui gyvenamojo būsto remonto darbus. Iš viso už statybines medžiagas ir remonto darbus, įskaitant ir ieškovui suteiktas mažavertes paskolas, atsakovas išleido 59 700 Lt (17 290,31 Eur). Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nesant byloje įrodymų, jog buvo siūloma sklypą parduoti už kitokią, nei pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą, kainą, bei atsižvelgiant į susiklosčiusius šalių draugiškus ir pasitikėjimu paremtus santykius, nėra jokio pagrindo spręsti, kad apeliantas iš tikrųjų ketino parduoti žemės sklypą už kitokią kainą, tuo labiau kad žemės sklypą atsakovas pirko apelianto įkalbėtas, nes ieškovas buvo suinteresuotas žemės sklypą kuo griečiau parduoti, o atsakovui jis nebuvo reikalingas ir iki šiol jo nenaudojamas.
9.3. Pats ieškovas teigia, kad žemės sklypo rinkos kaina buvo 318 592 Lt (92 270,62 Eur), todėl nebuvo jokio pagrindo mokėti 327 000 Lt (94 705,74 Eur) sumą už sklypą. Vien aplinkybė, kad paskolos sutartyje įrašyta 320 000 Lt (92 678,40 Eur) suma yra artima žemės sklypo kainai, patvirtina, jog šalys nebuvo susitarusios dėl tokios kainos, o tik ieškovas siekia šia aplinkybe pasinaudoti. Pats ieškovas 2007 m. balandžio 16 d. įsigijo šį sklypą už 122 Lt (35,33 Eur), todėl atsakovų jam sumokėta kaina už sklypą nelaikytina neprotinga. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 6.397 straipsnio 1 dalyje nenustatytas draudimas parduoti nekilnojamąjį daiktą už žemesnę negu rinkos kainą arba net ir 1 Lt (0,29 Eur), taip pat nėra nuostatų, kurios įpareigotų šalis laikytis tam tikrų kainos nustatymo kriterijų, todėl maža ar rinkos kainos neatitinkanti sandorio kaina savaime nėra pakankama konstatuoti teisės normų ir principų pažeidimą.
9.4. Kaina yra esminė sutarties sąlyga, dėl kurios susitaria šalys. Šiuo atveju žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje yra nurodyta, kad šalys susitarė dėl parduodamo daikto kainos, nustatydami, kad ji yra 7 000 Lt (2 027,73 Eur), ieškovas neginčija šią sumą gavęs. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nekilnojamojo daikto kaina negali būti keičiama vienos iš sutarties šalies reikalavimu, net ir tuo atveju jei ji aiškiai neatitiktų protingumo kriterijų, o tokio reikalavimo pareiškimas yra pagrindas konstatuoti ieškinio pagrindo ir dalyko ydingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2011). Sutarties laisvė principas reiškia, kad atsakovams išreiškus valią pirkti sklypą už šalių suderintą ir sutartyje nurodytą kainą, apeliantui persigalvojus, atsakovai negali būti priversti įsigyti šį žemės sklypą už kitokią kainą. Atsakovai niekada neturėjo ketinimo pirkti šio sklypo už apelianto ieškinyje nurodomą kainą ir tokio sandorio niekada nebūtų sudarę. Banko valia sutikti su atliktu įvertinimu, užtikrinant prievolės įvykdymą, negali būti perkeliama ir pirkėjui, verčiant jį įsigyti žemės sklypą būtent už tokią kainą. Teismas taip pat konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu šio žemės sklypo vertė yra tik 13 989 Eur.
9.5. Melagingi apelianto teiginiai, kad O. S. nepaaiškino, kodėl buvo pasirašyta 2008 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutartis. Apie paskolos sutarties sudarymo aplinkybes detaliai paaiškinta tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu. Apeliantas norėjo tarpininkauti tarp O. S. ir galimo kreditoriaus (ieškovo pažįstamo bendrovės generalinio direktoriaus pavarde K.) ir iš to gauti naudos, ir ieškovui bijant, kad pastarieji tiesiogiai nesusitars be ieškovo, buvo pasirašyta paskolos sutartis, pagal kurią atsakovas prisiėmė pareigą grąžinti apeliantui jo iš nurodomo kreditoriaus pasiskolintas lėšas. Kadangi pinigų iš kreditoriaus apeliantas negavo, ši paskolos sutartis laikoma nesudaryta, tuo labiau kad aplinkybę, jog pinigai atsakovui nebuvo perduoti, pripažįsta ir apeliantas.
Šalies argumentai
9.6. Apeliantas klaidingai nurodo, kad paskolos sutarties 2 punkto turinys patvirtina, jog sutartyje nurodytą 320 000 Lt sumą šalys siejo su sklypo pardavimu. Iš tikrųjų minimame punkte yra neįrašytas paskutinis žodis – ,,investicijoms“, nes skolintus pinigus buvo ketinta panaudoti kaimo turizmo sodybai įrengti. Jau vien faktas, kad apeliantas pardavė reikalavimo teisę pagal ginčo paskolos sutartį UAB ,,Ducato teisinės paslaugos“, nurodydamas, jog reikalavimas pagal paskolos sutartį yra galiojantis ir neginčijamas, o šioje byloje teigia, kad paskolos sutartis yra negaliojanti ir apsimestinė, patvirtina ne tik ieškovo nesąžiningumą, tačiau ir pagrindą jo nurodomas aplinkybes vertinti, kaip neatitinkančias tikrovės.
9.7. Ieškovo prašymu atliktos ekspertizės akto išvadose nėra konstatuotas O. S. ir apelianto pasirašyto 2008 m. spalio 1 d. susitarimo dėl ginčo paskolos nutraukimo suklastojimo faktas. Ekspertizės akte nurodoma, kad negalima nei patvirtinti, nei paneigti ieškovo parašo tikrumo, taip pat, jog trūksta duomenų nustatyti, ar buvo pirmiau pasirašytas, ar atspausdintas tiriamas dokumentas. Kita vertus, minimas sutarties nutraukimas neturi jokios teisinės reikšmės, nes nesudarytos sutarties nebereikėjo ir nutraukti.
9.8. Apeliantas nepagrįstai siekia save apibūdinti kaip silpnesnę šalį. Tiek paskolos sutarties, tiek žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties šalimis yra fiziniai asmenys, be to, abi šalys, o ne tik ieškovas, yra ne lietuvių tautybės. Apeliantas net nepagrindžia, kokiu tikslu reikėjo daryti įtaką jo valiai, nes įsigytas sklypas iki šiol nebuvo panaudotas nei investicijoms, nei kaip nors kitaip. Pažymėtina, kad apelianto neįgalumas jam netrukdė nei tvarkyti žemės sklypo pirkimo iš valstybės sandoriui reikalingų dokumentų bei sudaryti tokį sandorį, nei parduoti reikalavimą į nesudarytą paskolos sutartį. Ieškovas nemini teismui, kad sveikatos problemos jam kilo dėl piktnaudžiavimo alkoholiu.
9.9. Teismo posėdžio metu apeliantas nurodė, kad notaras įkalbėjo jį nurodyti mažesnę kainą. Šie teiginiai patvirtina, kad paskolos sutartis negalėjo būti apsimestine, nes iš tikrųjų apeliantą, jo teigimu, įkalbėjo notaras. Be to, aplinkybė, kad ginčo paskolos sutartis yra sudaryta keliomis dienomis anksčiau nei žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, patvirtina faktą, jog ją sudarant nebuvo ir ką pridengti. Galiausiai, sklypo pirkimo–pardavimo šalimi pirkėjo pusėje yra abu atsakovai, tačiau ginčo paskolos šalimi nurodytas tik atsakovas O. S.. Paskolos sutartis negali sukelti atsakovei A. S. jokių teisinių pasekmių.
9.10. Apeliantas neteisingai interpretuoja ir sutarties formos nesilaikymo pasekmes bei nurodo šiai bylai neaktualią kasacinio teismo praktiką, kurios ratio decidendi yra visiškai skirtinga nei šioje byloje. Sandorio formą imperatyviai nurodo sutarties objektas – žemės sklypas. Sandoriams dėl nekilnojamojo turto yra būtina notarinė forma. Be to, notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta taip pat tik notarine forma. Šalys negalėjo paprastu rašytiniu savo susitarimu numatyti jokių sąlygų dėl parduodamo turto kainos ir (ar) jos sumokėjimo, nes tokios sąlygos taip pat turėjo būti patvirtintos notarine tvarka. Teismų praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad paprastas rašytinis dokumentas negali būti laikomas notarine forma tvirtinamos sutarties papildymu ar pakeitimu. Pažymėtina, kad apeliantas net neginčija 2008 m. spalio 3 d. notarinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, nustatančios žemės sklypo kainą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apelianto S. V. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
11. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad tokio pobūdžio bylose negali būti tiesioginių ir akivaizdžių įrodymų apie sandorio apsimestinumą, nesiaiškino tikrųjų šalių ketinimų, neįvertino visų faktinių aplinkybių bei joms pagrįsti į bylą pateiktų įrodymų visumos, kuri, apelianto įsitikinimu, akivaizdžiai pagrindžia, jog nebuvo jokio kito pagrindo atsirasti paskolos sutarčiai, kaip tik pridengti tikrąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties kainą. Apelianto S. V. nuomone, teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, nepaisė teismų praktikoje įtvirtintos tikėtinumo taisyklės ir nesivadovavo logikos dėsniais, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nagrinėjamai bylai aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, neturi pagrindo sutikti su apelianto dėstoma pozicija.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
14. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017). Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016; kt.).
15. Taigi, tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas be kita ko privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą, sandorį. Kitaip tariant, šioje byloje nagrinėjamo atvejo kontekste – suderintą abiejų šalių (ieškovo ir atsakovo) valią parduoti ir atitinkamai pirkti ginčo žemės sklypą būtent už ieškovo nurodomą 94 705,74 Eur kainą (paskolos sutartyje nurodyta 320 000 Lt suma + pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 7 000 Lt suma).
16. Tačiau tokių aplinkybių, t. y. kad ieškovas pardavinėjo ginčo sklypą už tokią kainą (94 705,74 Eur), o atsakovas buvo pasiruošęs ir sutaręs su ieškovu būtent už šią kainą sklypą pirkti, apeliantas S. V., kaip visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, neįrodė (CPK 178 straipsnis).
17. Ieškovas, įrodinėdamas paskolos sutarties apsimestinumo faktą ir aplinkybę, kad tikroji šalių valia buvo perleisti sklypą už 327 000 Lt (94 705,74 Eur), iš jų, siekiant išvengti mokesčių valstybei mokėjimo, 320 000 Lt kainos dalį fiktyviai paskolinant ir taip šios dalies mokėjimą atidedant iki 2015 m. rugsėjo 30 d., rėmėsi tuo, jog jam priklausiusio žemės sklypo rinkos vertė 2008 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo kur kas didesnė nei pirkimo–pardavimo sutartyje sutarta ir atsakovo sumokėta ieškovui kaina, be to, pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta praėjus 3 dienoms po ginčijamos paskolos sutarties sudarymo, o paskolos sutarties nuostatos aiškiai susietos su ginčo sklypu. Ieškovas akcentavo ir tai, kad paskolos sutartyje nurodytų lėšų niekada neturėjo ir jų paskolinti realiai negalėjo, be to, ginčijamą sutartį sudarė, būdamas iš dalies nedarbingas ir ribotai suprantantis lietuvių kalbą bei pasitikėdamas atsakovu.
18. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovas iš tikrųjų paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos neturėjo ir atsakovui neperdavė, todėl ši sutartis, remiantis CK 6.875 straipsnio 3 dalimi, laikytina nesudaryta.
19. Byloje taip pat buvo nustatyta ir šalių neginčyta, kad, 2008 m. rugsėjo 30 d. duomenimis, vidutinė ginčo sklypo rinkos vertė buvo – 92 270 Eur, tačiau 2007 metais to paties sklypo vidutinė rinkos vertė buvo tik 20 575 Eur, 2012 metais –18 825 Eur, o ginčo nagrinėjimo metu – 13 989 Eur. Pats ieškovas, kaip matyti iš 2007 m. balandžio 16 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų, faktiškai sklypą įgijo už 122 Lt.
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantas teisus, teigdamas, jog žemės sklypo vidutinė rinkos vertė pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metais buvo kur kas didesnė, nei sutartyje šalių sutarta sklypo pirkimo kaina, sutiktina su atsakovo argumentu, kad galiojantis teisinis reguliavimas nedraudžia šalims susitarti dėl kitokios, taip pat ir dėl mažesnės, nei rinkos vertė, nekilnojamojo turto objekto pardavimo kainos, savo ruožtu ieškovas, pateikęs ieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo apsimestine, net tik nepateikė į bylą absoliučiai jokių įrodymų, bent tikėtinai pagrindžiančių, kad šalys derėjosi būtent dėl ieškovo nurodytos žemės sklypo pardavimo kainos, taip pat, jog turėjo tikslą išvengti mokesčių mokėjimo, bet ir, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, niekaip nepaaiškino, kodėl atsakovas, kuris, ieškovo teigimu, yra stipresnė sandorio šalis, pagal ieškovo dėstomą įvykių versiją sutiko mokėti net didesnę kainą (94 705,74 Eur) nei tuo metu buvusi sklypo rinkos vertė (92 270 Eur), tuo labiau kad ieškovas nenurodė, kokiam konkrečiai tikslui atsakovui apskritai buvo reikalingas ginčo sklypas, pats teismo posėdžio metu pripažino, jog, jo nuomone, atsakovas net nežino kur sklypas randasi, o ir ginčo sklypas tuo metu jau buvo ieškovo neatlygintinai įkeistas hipoteka bankui už trečiojo asmens (atsakovui priklausančios ir jo valdomos bendrovės) įsipareigojimus, t. y. atsakovas jau faktiškai gavo, nors ir netiesioginę, naudą iš šio sklypo, net jo nepirkęs. Ieškovas šių loginių prieštaravimų niekaip nepaaiškino ne tik ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bet ir apeliaciniame skunde.
21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepimo argumentu, kad ieškovo reikalavimai ir ieškinyje bei apeliaciniame skunde dėstoma pozicija iš esmės grindžiama tik jo paties paskolos ir pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų interpretacija bei jokiais įrodymais nepatvirtinta, t. y. deklaratyvia, ieškovo pasakojama įvykių versija. Priešingai nei teigia apeliantas, atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek ir vėliau bylos nagrinėjimo metu pateikė savo paaiškinimus (versiją), kodėl buvo pasirašyta tokia paskolos sutartis su ieškovu, kuri, abiem šalims pripažįstant, jog pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti, laikytina nesudaryta, tačiau šiuo atveju būtina akcentuoti tai, kad būtent ieškovas, o ne atsakovas, turi pareigą įrodinėti sandorio apsimestinumą ir atitinkamai apsimestiniu sandoriu pridengiamo sandorio (šiuo atveju – pridengiamos sąlygos dėl kainos) egzistavimą (CPK 178 straipsnis), todėl ieškovas visiškai nepagrįstai, nepateikdamas jokių jo versiją bent tikėtinai pagrindžiančių įrodymų, stengiasi perkelti teismo dėmesį į bendro pobūdžio samprotavimus, kad, ieškovo nuomone, neprotinga buvo atsakovui pasirašinėti paskolos sutartį su asmeniu, kurio turtas yra menkavertis ar jau įkeistas, nors pats ieškovas tuo pačiu metu pripažįsta, kad tarp jo ir atsakovo buvo susiklostę draugiški, pasitikėjimo santykiai, darbo santykių metu atsakovas dažnai ieškovui skolindavo pinigų ir pan.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bei iš esmės ir pats atsakovas O. S. neginčija ieškovo nurodytos aplinkybės, kad paskolos sutartis, įvertinus jos 2 punkto nuostatą, buvo susijusi su ginčo žemės sklypu, tačiau kadangi pirmiau nurodytas paskolos sutarties punktas nėra užbaigtas, o kitų įrodymų apie derėjimąsi būtent dėl sklypo nupirkimo už ieškovo nurodomą kainą, be paties ieškovo deklaratyvių paaiškinimų, nepateikta, nėra galimybės pagrįstai teigti, jog ginčo paskola buvo susijusi būtent su pirkimo–pardavimo sutartimi, o ne, pavyzdžiui, su šalių planuotu, tačiau nepavykusiu, ieškovui negavus lėšų, investavimo planu į sklypą, kaip kad aiškina atsakovas, ir, tuo labiau, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad paskolos sutartimi buvo sutarta dėl vėliau sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties tikrosios kainos paslėpimo, siekiant išvengti mokesčių, ir dalies šios kainos mokėjimo atidėjimo.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo argumentas, kad jis neva buvo silpnesnioji sudaromų sandorių šalis, taip pat niekaip neįrodo ieškovo ieškinio reikalavimų, nes ieškovas neteigia, jog jis nesuprato pasirašantis būtent paskolos sutartį, o taip pat pateiktu ieškiniu jis neginčija pačios pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos dėl kainos, neprašo pripažinti ją negaliojančia. Reiškiant reikalavimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, turi būti įrodinėjama bendra suderinta šalių valia pridengti tikrąjį sandorį apsimestiniu, o ne vienos šalies įtaka kitos šalies valios ydingam susiformavimui ar pan. Šiame kontekste papildomai pastebėtina ir tai, kad ieškovas, siekdamas įrodyti atsakovo nesąžiningumą, nepagrįstai teigia, jog atsakovas O. S. pateikė į bylą įrodymą – 2008 m. spalio 1 d. sudarytą susitarimą dėl paskolos sutarties nutraukimo, kurio suklastojimą pripažino ekspertizė. Priešingai nei teigia ieškovas, teismo paskirtos ekspertizės išvadoje nėra konstatuotas akivaizdus pirmiau nurodyto susitarimo suklastojimo faktas, o tik nurodyta, kad yra tikimybė, jog susitarime pirmiau atliktas parašas S. V. vardu, o po to išspausdintas tekstas, tačiau kartu pažymėta ir tai, kad nustatyti, ar susitarime esantis parašas S. V. vardu yra atliktas su išankstiniu pasiruošimu negalima, nes nustatytų požymių išvadai nepakanka.
24. Apibendrindama pirmiau išdėstytus teisinius ir faktinius aspektus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino byloje nurodytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visumos, nesivadovavo logikos dėsniais, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais bei teismų praktikoje įtvirtinta tikėtinumo taisykle. Nors, kaip nurodo ieškovas, tokio pobūdžio bylose paprastai nebūna tiesioginių ir akivaizdžių sandorio apsimestinumo įrodymų, tai savaime nereiškia, kad sandoriui pripažinti apsimestiniu užtenka vien tik ieškovo deklaratyviai išdėstytos įvykių versijos bei tam tikrų aplinkybių interpretacijos sau naudinga linkme, savo ruožtu ta aplinkybė, jog teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, savaime nesuponuoja išvados, kad teismas neįvertino ieškovo argumentų bei netiesioginių įrodymų visumos ar ją įvertino neteisingai. Šiuo atveju, kaip jau minėta, byloje esančių netiesioginių įrodymų ir ieškovo argumentų visumos nepakanka pagrįstai išvadai, kad egzistavo šalių (ieškovo ir atsakovo) suderinta valia pridengti tikrąją pirkimo–pardavimo sutarties kainą ginčo paskolos sutartimi, padaryti (CPK 178, 185 straipsniai).
25. Kadangi šioje byloje konstatuota, kad ieškovas S. V. apskritai neįrodė paskolos sutarties ryšio su pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta sklypo kaina, t. y. jog paskolos sutartimi šalių buvo siekiama pridengti tikrąją parduodamo sklypo kainą, plačiau nenagrinėtini apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai, susiję su sandorio pripažinimo apsimestiniu teisinėmis pasekmėmis, papildomai pažymint tik tai, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime be kita ko pastebėjęs, jog pridengiamasis sandoris sukelia teisinius padarinius tik toks, kuris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, o notarine tvarka, kaip to reikalauja teisinis reguliavimas, šalių sudarytoje žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta sutarties kaina yra 7 000 Lt (2 027,30 Eur), nepažeidė, priešingai nei teigia apeliantas, materialinės teisės normų, inter alia CK 1.87 straipsnio 1 dalies.
26. Netenkinus ieškovo pagrindinio reikalavimo – pripažinti paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu, nustatant, kad atitinkama paskolos sutartimi buvo sutarta dėl 2008 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleisto sklypo kainos dalies, sudarančios 320 000 Lt, mokėjimo atidėjimo iki 2015 m. rugsėjo 30 d., pagrįstai netenkinti ir išvestiniai reikalavimai priteisti iš atsakovų 92 678,40 Eur skolos, 3 243,74 Eur delspinigių bei 5 proc. procesines palūkanas.
27. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jam iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
28. Atsakovai prašymo atlyginti jų apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.