Vilniaus apygardos teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovams O. S., A. S., trečiajam asmeniui notarui T. P. V. dėl sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir solidarios skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. dirbo UAB „Latlita“, kurios vieninteliu akcininku ir vadovu yra atsakovas O. S.. Atsakovui įkalbėjus, 2008 m. balandžio 15 d. ieškovas įkeitė sklypą UAB „Latlita“ kreditoriaus AB bankas „Hansabankas“ (šiuo metu „Swedbank“, AB) naudai. Prieš sudarant atitinkamą sutartį, ieškovas su atsakovu, 2008 m. rugsėjo 30 d. pasirašė paskolos sutartį, kuria susitarė, kad paskolos davėjas (t.y. ieškovas) perduoda paskolos gavėjui (atsakovui) nuosavybėn 320 000 Lt (kas šiuo metu atitinka 92 678,40 Eur). Gautos paskolos paskirtis yra neatsiejamai susijusi su sklypu (paskolos sutarties 2p). Šalys taip pat susitarė, kad paskolos suma ieškovui bus grąžinta ne vėliau kaip 2015m. rugsėjo 1d.

2008 m. spalio 3 d. ginčo šalys sudarė sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė atsakovui sklypą už 7 000 Lt (2027,34 Eur) kainą. Ieškovas paaiškina, kad tikrasis paskolos sutarties sudarymo tikslas buvo susitarti su ieškovu dėl dalies sklypo pirkimo-pardavimo kainos, sudarančios 320 000 Lt (92678,40 Eur) išdėstymo dalimis. Be to, ieškovui atsakovas paaiškino, kad sudarant paskolos sutartį būtų sutaupoma mokesčių, nes nuo paskolintų lėšų grąžinimo nemokamas gyventojų pajamų mokestis, kas šiuo atveju būtų sudarę 78 450,72 Lt (327 000-122x0,24)). Todėl šalys susitarė, kad atitinkama pirkimo-pardavimo sutarties kainos dalis, sudaranti 320 000 Lt (92 678,40 Eur) bus laikoma paskolinta paskolos sutartimi, ir nebus atspindima 2008 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartyje. Be to, šalys susitarė dėl dalies sklypo kainos sumokėjimo atidėjimo. Ieškovui pareikalavus atsakovo sumokėti likusią sklypo kainos dalį, kurią šalys laikė paskolinta pagal 2008 m. rugsėjo 30 d., atsakovas atsisakė ją grąžinti, argumentuodamas tuo, kad iš paskolos gavėjo niekada nėra gavęs jokios paskolos, juolab, kad ieškovas apskritai fiziškai negalėjo paskolinti atsakovui atitinkamų lėšų.

Teismui pripažinus paskolos sutartį apsimestine, t.y. pridengiančia tikrąją pirkimo-pardavimo sutarties tikrąją kainą, ieškovo reikalaujama priteisti suma yra solidariai priteistina ir iš atsakovo sutuoktinės A. S., sklypas buvo įsigytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tai patvirtina tiek 2008 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties turinys (sutartis 1.1 punktas), tiek nekilnojamojo turto registro duomenys.

Ieškovas nepateikia pagrįstų argumentų jog šalys buvo sutarusios Žemės sklypą pirkti už 327 000Lt ir kad tikroji šalių valia buvo parduoti Žemės sklypą už tokią kainą. Atsakovas nurodo, jog nebuvo susitaręs dėl tokios žemės sklypo kainos. Pats ieškovas 2007-04-16 įsigijęs žemės sklypą už 122Lt (35,33 Eur) visiems viešai pradėjo jį siūlyti, motyvuodamas, jog jam šis žemės sklypas nereikalingas, o už jį gautus pinigus galėtų susiremontuoti gyvenamąjį būstą. Atsakovui šis žemės sklypas taip pat nebuvo reikalingas. Atsakovas pasiūlė Ieškovui, kad šis įkeistų žemės sklypą hipoteka, o atsakovas finansuos ieškovo gyvenamojo būsto remonto darbus. Ieškovo gyvenamojo būsto remontui buvo panaudotos atsakovo asmeninės lėšos.

Žemės sklype buvo siūlyta rengti turizmo sodybą, todėl atsakovas su ieškovu pasirašė paskolos sutartį, kurioje buvo numatyta, kad atsakovas skolinasi sutartyje minimą pinigų sumą iš Ieškovo. Nepavykus projektui, nesuradus žemės sklypo pirkėjo, ieškovas primigtinai siūlė atsakovui pirkti žemės sklypą. Šalys sutarė, kad žemės sklypas parduodamas už 7000Lt (2 027,34 Eur). Ieškovas paskolos sutarties negrąžino, paaiškino, kad ją pametė, todėl 2010-10-01 buvo parengtas susitarimas dėl paskolos sutarties nutraukimo. Aplinkybė, kad 2009-09-30 sutartis , kurią ieškovas nurodė pametęs atsirado ir yra byloje pateikta, sudaro pagrindą manyti, jog ji nebuvo grąžinta sąmoningai, siekiant vėliau ja pasinaudoti. Mano, kad ieškovas yra nesąžiningas, prašo ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Dėl apsimestinio sandorio

Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad 2008-09-30d. paskolos sutartimi buvo sudarytas apsimestinis sandoris. Atsakovas teigia, jog sudaryta sutartimi dėl paskolos ieškovas siekia nesąžiningai pasinaudoti.

CK 1.87 str. 1d. nurodyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Nagrinėjamu atveju tiek ieškovas, tiek atsakovas pripažįsta faktą, jog pagal šalių 2008m. rugsėjo 30d. pasirašytą Paskolos sutartį jokie pinigai iš tikrųjų perduoti nebuvo. Ieškovas nesiekė atsakovo nuosavybėn perduoti sutartyje nurodytos pinigų sumos, nes jis jų niekada neturėjo. Teismas laiko šį šalių pripažintą faktą nustatytu (CPK 187 str.).

CK 6.875 str. 3d. nustato, kad jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta.

Apsimestinis sandoris yra negaliojantis (niekinis), nes jame išreikšta sandorio dalyvių valia neatitinka tikrųjų ketinimų ir siekiamų tikslų. Pridengiamasis sandoris, yra sandoris, kurio padarinių šalys siekė. Ieškinyje ieškovas nurodė, jog tikrasis paskolos sutarties tikslas buvo susitarti dėl dalies sklypo pirkimo-pardavimo kainos, sudarančios 320 000Lt (92 678,40 Eur) išdėstymą dalimis, taip pat siekiant išvengti pajamų mokesčio, kurį turi mokėti pajamas gavęs gyventojas (nagrinėjamu atveju- Ieškovas). Teismo posėdžio metu Ieškovas paaiškino, jog pasirašant paskolos sutartį jam apie jokius mokėtinus turto pardavimo mokesčius nebuvo ir nėra žinoma. Atsakovas nurodė, jog jis neketino pirkti ieškovo žemės sklypo už paskolos sutartyje nurodytą 320 000Lt kainą. Byloje apskritai nėra pateikta jokių įrodymų, kad ne tik ieškovas, bet ir atsakovas sudarant 2008m. rugsėjo 30d. paskolos sutartį turėjo tikslą apeiti įstatymą, byloje nėra įrodymų, jog sudarant paminėtą sutartį šalys derėjosi dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, t.y., nėra jokių įrodymų, kad ieškovas būtų siūlęs atsakovui pirkti žemės sklypą būtent tokia ar net didesne kaina, o atsakovui, pasak ieškovo, esant stipresnei sandorio šaliai, pavyko suderėti kaina, kuri faktiškai būtų didesnė už Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje nurodytą vidutinę rinkos vertę. Teismo posėdžio metu Ieškovas patvirtino, jog atsakovo įmonėje jis buvo patenkintas darbu, mokamu darbo užmokesčiu, darbinių santykių metu atsakovas dažnai ieškovui skolindavo pinigų, buvo susiklostę draugiški, pasitikėjimo santykiai. Apibendrinus išdėstytus argumentus teismas daro išvada, jog neįrodžius tarpusavyje suderintos dviejų šalių priešpriešinės valios, nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovas siekė žemės ūkio paskirties sklypą parduoti ne už 2008m. spalio 3d. notarine tvarka patvirtintos pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą, o būtent už paskolos sutartyje nurodytą kainą.

Byloje taip pat nustatyta, jog S. V. paminėtą žemės sklypą dar 2008-04-15 buvo įkeitęs kreditoriui AB bankui Hansabankas užtikrinant UAB „Latlita“ sutartinę prievolę. Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus žemės ūkio paskirties Žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., Vilniaus r. sav. vidutinė rinkos vertė ženkliai kito: pagal 2007m. duomenis šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 20 575 Eur, 2008-09-30d. duomenis vidutinė rinkos vertė buvo nurodyta 92 270 Eur ; 2012-12-18 duomenimis tik 18 825 Eur. Ginčo nagrinėjimo metu šio žemės sklypo mokestinė vertė siekia 13 989 Eur. Šis žemės sklypas 2008-10-03d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi yra atsakovų nuosavybėje, kaip teismo posėdžio metu paaiškino ieškovas, jog jo nuomone, atsakovas net nežino kur sklypas randasi. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, jog pagal ginčijamą paskolos sutartį reikalavimą UAB „Ducato teisinės paslaugos“ jis buvo perleidęs už 200 Eur sumą.

Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties esminė sąlyga yra kaina. Nesusitarus dėl esminės sutarties sąlygos sutartis nelaikoma sudaryta. CK 6.393 str. 1d. imperatyviai nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 6.393 str. 2d.).

Pridengiamasis sandoris sukelia teisinius padarinius tik toks, kuris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Notarine tvarka šalių sudarytoje aukščiau paminėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje sutarties kaina yra nurodyta 7000Lt (2027,30Eur).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvada, jog nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo nustatyti, kad 2008m. rugsėjo 30d. paskolos sutartimi, kuri faktiškai laikoma nesudaryta, buvo susitarta dėl 2008m. spalio 3d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleisto sklypo kainos dalies, sudarančios 320 000Lt (92 678,40Eur) mokėjimo atidėjimo iki 2015m. rugsėjo 30d. Ieškinio reikalavimai neįrodyti, todėl atmestini.

CPK 150 str. 2d. nustatyta, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės , kurios buvo taikytos, paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškovo S. V. ieškinį atsakovams O. S., A. S. dėl skolos priteisimo atmesti. Vilniaus apygardos teismo 2016m. kovo 25d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per 30d. nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.