- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-05
- Bylos Nr.
- 2A-452-450/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-01415-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Neringa Švedienė, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- uždaros akcinės bendrovės „ArtCo“
- Kategorijos
- 2.5.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždaros akcinės bendrovės „ArtCo“ apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo individualaus verslininko M. D. ieškinį atsakovei uždarai akcinei bendrovei „ArtCo“ dėl pinigų sumokėtų už metalines konstrukcijas grąžinimo, palūkanų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės UAB „ArtCo” 8000,00 Eur skolos, 8,30 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 240,00 Eur žyminio mokesčio, 170,00 Eur advokato padėjėjos pagalbos išlaidų.Ieškinį grindė tuo, kad 2012 metų pradžioje ieškovas internete per google paieškos sistemą rado skelbimą, kad atsakovė užsiima metalo konstrukcijų gamyba. Ieškovas užsakė pas atsakovę pagaminti metalines konstrukcijas: metalinę talpą (bačką) ir kitą konstrukciją. Užsakymą pateikė žodžiu. Atsakovė informavo, kad užsakymas turi būti apmokėtas iš anksto, tada pagaminta prekė bus pristatyta į ieškovo nurodytą vietą. Atskiro susitarimo dėl pristatymo nebuvo. Konkretus pristatymo terminas nebuvo sutartas. Ieškovas abi atsakovės išrašytas sąskaitas gavo registruotu paštu vienu kartu, vokų neišsaugojo, sąskaitas apmokėjo, bendrai 8000 Eur sumai. Šalys sutarė, kad ši kaina yra galutinė su pristatymu. Atsakovė daiktų neperdavė. Ieškovas telefonu ilgą laiką (apie metus) ragino perduoti apmokėtas metalo konstrukcijas, atsakovės atstovas iš pradžių žadėjo perduoti, bet vėliau ignoravo ieškovą. Su kuo tiksliai kalbėjo ieškovas jis nežino. Ieškovas nesiverčia transporto paslaugomis ir neturi jokio transporto ir galimybių pats atsigabenti daugiau kaip 1,5 tonos sveriančių metalo konstrukcijų. Ieškovas neturi įrodymų, kad prekės buvo perduotos. Nerašė atsakovei pretenzijų, kadangi galvojo, kad galima kilusį ginčą išspręsti žodžiu.Atsakovės vadovas su ieškiniu nesutiko ir paaiškino, kad įmonei vadovauja nuo jos įkūrimo - 2011 m. pabaigos – 2012 m. pradžios. Įmonės veikla – metalo konstrukcijų gamyba. Gamina įvairias metalo talpas – nuo bačkų iki rezervuarų, šias talpas laikančias konstrukcijas. Pagaminti užsakymą užtrunka apie 1 mėnesį. Dažniausiai perkamas metalo lakštas, iš jo pjaunamos kelios detalės. Vienas lakštas naudojamas keliems užsakymams. Užsakymus priima pats telefonu, užsakymo detales prašo derinti el. paštu. Jei klientas nesinaudoja el. paštu, turi atvažiuoti į vietą. Neprisimena, kad ieškovas buvo atvykęs į vietą. Apmokėjimas vyksta išankstine tvarka. Ieškovo apmokėjimas gautas. Jeigu užsakomas papildomas transportas, tai nurodoma sąskaitoje. 2012 m. neturėjo galimybių pristatyti užsakymą į užsienį. Ieškovui prekių negabeno. Jis tikriausiai atvažiavo savo transportu. Atsiimant prekes išrašomas krovinio važtaraštis, tačiau galėjo būti ir neišrašytas. Neatsimena kaip buvo perduoti daiktai. Greičiausiai sąskaitas įteikė ieškovo atstovui į rankas. Ieškovas neskambino, pretenzijų nereiškė. Šiuo metu jokių dokumentų dėl ieškovo užsakymo neturi.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovės UAB „ArtCo” ieškovo naudai 8000 Eur skolos, 240 Eur žyminio mokesčio, 170 Eur advokato padėjėjos pagalbos išlaidų bei 8,05 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 8000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. lapkričio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Teismas nustatė, kad 2012 m. sausio 31 d. atsakovė pateikė ieškovui PVM sąskaitą-faktūrą ART Nr. 001 5000 Eur sumai, o 2012 m. vasario 29 d. – PVM sąskaitą-faktūrą ART Nr. 002 3000 Eur sumai; ieškovas apmokėjo pateiktas sąskaitas-faktūras.Teismas taip pat nustatė, kad atsakovės atstovas paties metalo konstrukcijų užsakymo fakto neginčijo, minėjo, kad metalo konstrukcijas gamina tik gavus išankstinį apmokėjimą. Ieškovas apmokėjo atsakovės pateiktas sąskaitas-faktūras; atsakovės atstovas pripažino, kad gavo iš ieškovo 8000 Eur sumą pagal atsakovės pateiktas sąskaitas-faktūras. Nors atsakovės atstovas įrodinėjo, kad daiktai buvo perduoti ieškovui, bet negalėjo užtikrintai pasakyti, ar pristatė pagamintas metalo konstrukcijas į ieškovo nurodytą vietą, ar ieškovas atsiėmė daiktus pats. Atsakovės atstovas paaiškino, kad pirkėjams atsiimant prekes, išrašomas krovinio važtaraštis, tačiau jokių rašytinių įrodymų, kad daiktai iš tikrųjų buvo perduoti ieškovui nepateikė. Be to, nurodė, kad apskritai neturi jokių dokumentų, patvirtinančių, kad pagal ieškovo užsakymą buvo gaminamos ir vėliau ieškovui perduotos kokios nors metalo konstrukcijos. Atsakovės atstovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis įvykdė CK 6.317 str. 1 d. numatytą pareigą perduoti daiktus pirkėjui, todėl teismas laikė, kad ieškovui jo užsakyti ir apmokėti daiktai (metalo konstrukcijos) perduoti nebuvo. Ieškovas iš anksto apmokėjo atsakovei už metalo konstrukcijas, tačiau apmokėtų metalo konstrukcijų iš atsakovės negavo, todėl įgijo teisę reikalauti perduoti jam daiktus arba grąžinti sumokėtą sumą. Teismo vertinimu, yra pagrindas priteisti iš atsakovės UAB „ArtCo” ieškovo „Uslugi Transportowe i Stolarskie M. D.“ naudai 8000 Eur skolos (CK 6.315 str. 3 d.).Ieškovo atstovė prašė priteisti 8,30 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 8000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – MAKSVPĮ) 2 str. 5 d., 3 str. 2 d., 2015 m. antrąjį pusmetį, kurį atsakovei buvo iškelta civilinė byla, kyla pareiga mokėti CK 6.37 str. 2 d. įtvirtintas procesines palūkanas, galioja 2015 m. liepos 1 d. 0,3 proc. vienos nakties atpirkimo sandorių palūkanų norma, padidinta 8 procentiniais punktais, todėl iš atsakovės prašo priteisti 8,30 proc. metines procesines palūkanas.Teismas atkreipė dėmesį, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų norma nuo 2015 m. sausio 1 d. skaičiuojama ne pagal vienos nakties atpirkimo sandorių palūkanų normą, bet pagal vėliausią pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikomą fiksuotąją arba ribinę palūkanų normą, priklausomai nuo refinansavimo operacijos vykdymo būdo. Nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojančioje MAKSVPĮ 2 str. 5 d. redakcijoje tvirtinama, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – tai 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Teismas, vadovaudamasis MAKSVPĮ 3 str. 2 d., taikė palūkanų dydį apskaičiuojamą taikant šio įstatymo 2 str. 5 d. nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Kadangi pirmiausia ieškovas kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, o atsakovei pareiškus prieštaravimus, pateikė ieškinį, todėl bylos iškėlimo teisme data laikytina 2015 m. lapkričio 10 d., t. y. pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo teisme diena. Taigi, pareiga mokėti procesines palūkanas atsakovei UAB „ArtCo“ atsirado nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. antrąjį metų pusmetį. Šį pusmetį galiojo ne 0,3 procentų palūkanų norma, kaip teigiama ieškinyje, bet 0,05 procentų palūkanų norma, todėl teismas laikė, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovės UAB „ArtCo” ieškovo „Uslugi Transportowe i Stolarskie M. D.“ naudai 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 8000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. lapkričio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (MAKSVPĮ 3 str. 2 d.).Teismas, remdamasis CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d., iš atsakovės UAB „ArtCo” ieškovo „Uslugi Transportowe i Stolarskie M. D.“ naudai priteisė 240 Eur žyminio mokesčio, 170 Eur advokato padėjėjos pagalbos išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „ArtCo“ prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas formaliai pritaikė CK 6.315 str. 3 d. įtvirtintą teisės normą, tačiau nepagrindė, kokie įrodymai patvirtina, kad ieškovas už prekes sumokėjo pagal išankstinio mokėjimo sąskaitą. Be to, teismas visiškai nepaneigė atsakovės nurodytų atsikirtimų, nemotyvavo, kodėl juos atmeta ir jais nesivadovauja, tokiu būdu pažeidė CPK 230 str. 4 d, 263 str., 265 str. 1 d., dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą. Sąskaitose nenurodyta, kad jos yra avansinės. Remiantis CK 6.314 str.1 d., 3 d. bei atsižvelgiant į tai, kad šalys nebuvo sudariusios sutarties, nebuvo susitarusios dėl išankstinio apmokėjimo, ieškovas, kaip pirkėjas, sąskaitas privalėjo apmokėti po prekių perdavimo. Teismas nieko nepasisakė dėl atsakovės argumentų, patvirtinančių, kad perdavė prekes ieškovui. Ieškovo elgesys, pateikiant pretenzijas dėl neva neperduotų prekių po ketverių metų nuo Sąskaitų apmokėjimo, nelaikytinas atidžiu ir rūpestingu. Ieškovas yra transporto paslaugas teikianti įmonė, todėl pats savo transportu ir išsigabeno prekes. Atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad patys neturi galimybių teikti transporto paslaugas, o jeigu samdoma kita įmonė prekių transportavimui, tuomet transportavimo išlaidos įtraukiamos sąskaitą. Kadangi iš sąskaitų matyti, kad transportavimo paslaugos nebuvo teikiamos, akivaizdu, kad pats ieškovas prekes kartu su išrašytomis sąskaitomis atsiėmė iš atsakovės ir vėliau jas apmokėjo. Teismas, nagrinėdamas bylą, buvo akivaizdžiai šališkas bei pažeidė CPK 21 str. įtvirtintą teisėjų ir teismo nešališkumo principą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustas atsakovo atstovas, o ieškovas į teismo posėdį neatvyko ir teismas atsisakė pripažinti jo dalyvavimą būtinu, manydamas kad visas aplinkybes gali paaiškinti ieškovą atstovaujanti advokato padėjėja. Tokiu būdu atsakovei buvo užkirsta galimybė užduoti klausimus tiesiogiai ieškovui, o jį atstovavusi advokatė galėjo iš esmės pasisakyti tik teisės klausimais arba iš anksto parengtais atsakymais. Teismas netinkamai taikė įstatymą, priteisdamas iš atsakovės 8,05 % procesines palūkanas, nes LR mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas taikomas, kai vėluojama atsiskaityti už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus (1 str. 1 d., 2 str. 4 d.). Šiuo atveju teismas iš atsakovės priteisė ne skolą už parduotas prekes, o atsižvelgiant į sprendimo argumentus nepagrįstai gautas lėšas, todėl šiuo konkrečiu atveju šis įstatymas negali būti taikomas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas individualus verslininkas M. D. su juo nesutiko ir prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo pateiktas bankas išrašas patvirtina, kad mokėjimai pagal sąskaitas atlikti pavedimu, todėl ieškovas negalėjo prekių atsiėmimo vietoje atlikti mokėjimo. Sąskaitų išrašymo data neatitinka su atlikto mokėjimo data. Iš apeliantės išrašytų sąskaitų matyti, kad jose yra tik apeliantės parašas, nors jeigu sąskaita būtų perduodama su prekėmis, jas turėtų pasirašyti ir prekes atsiimantis asmuo. Prekių svoris turėjo būti apie 1,5 t., kas reiškia, jog jos turėjo būti transportuojamos. Šią aplinkybę patvirtina ir sąskaitose nurodyta „Auto numeris“, tačiau transporto priemonės numeriai neįrašyti. Apeliantė taip pat nepateikė krovinio važtaraščio. LR mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų sudarytoms komercinėms sutartims. Tarp šalių atsiradę santykiai kyla būtent iš komercinės sutarties, todėl minėto įstatymo nuostatos taikytinos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys rašytinio dokumento, kuriame būtų nurodžiusios sutarties dalyką, nustačiusios tarpusavio teises, pareigas ir kitas sąlygas, nesudarė, tačiau asmens valia sudaryti sandorį, kaip vienas iš pagrindinių sandorio elementų, gali būti išreikšta ne tik raštu, bet ir veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, o atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes, ji netgi gali būti numanoma (CK 1.64 str.). Iš byloje esančių įrodymų, dalyvaujančių asmenų paaiškinimų matyti, kad tarp bylos šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Ginčo, jog 2012 m. sausio 31 d. atsakovė pateikė ieškovui PVM sąskaitą-faktūrą ART Nr. 001 5000 Eur sumai, o 2012 m. vasario 29 d. – PVM sąskaitą-faktūrą ART Nr. 002 3000 Eur sumai, kurias ieškovas apmokėjo, nėra, tačiau ginčas kilo dėl užsakytų metalo konstrukcijų perdavimo fakto ieškovui. Prekių pardavimas pagal sąskaitą–faktūrą iš esmės atitinka pardavimo sutarties turinį ir sukelia tas pačias teisines pasekmes – pardavėjo pareigą perduoti prekes pirkėjo nuosavybėn, atitinkamai pirkėjo pareigą už perduotas prekes sumokėti. Pagal CPK 12, 178 str. kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš pirkimo-pardavimo teisinių santykių, todėl pareiga įrodyti, kad pirkimo-pardavimo susitarimo dalyku esantis daiktas buvo perduotas, tenka pardavėjui (CK 6.317 str. 1 d.), o pirkėjas turi įrodyti, kad pinigai už susitarimo dalyką buvo sumokėti (CK 6.344 str. 1 d.). Byloje esantys 2012 m. kovo 5 d. bei 2012 m. kovo 7 d. mokėjimo nurodymai patvirtina, kad ieškovas sumokėjo atsakovei 8000 Eur sumą, todėl būtent atsakovė turi įrodyti perdavusi susitarimo dalyką – metalines konstrukcijas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, remdamasis bylos duomenimis ir pateiktų į bylą įrodymų visuma, bei nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, konstatuodamas, kad atsakovė neįrodė, jog ji įvykdė CK 6.317 str. 1 d. numatytą pareigą perduoti daiktus pirkėjui, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti grąžinti sumokėtą sumą. Nors atsakovė nurodo, kad ieškovas yra transporto paslaugas teikianti įmonė, todėl pats savo transportu ir išsigabeno prekes, tačiau tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes, pvz. krovinio važtaraščių, prekių priėmimo-perdavimo akto ar pan. Be to, iš PVM sąskaitų-faktūrų matyti, kad jose nurodyta „Auto numeris“, tačiau transporto priemonės numeriai neįrašyti, kas tik patvirtina ieškovo nurodomas aplinkybes, kad prekės jam nebuvo perduotos. Pažymėtina ir tai, kad 2012 m. kovo 5 d. bei 2012 m. kovo 7 d. mokėjimo nurodymai paneigia atsakovės nurodomas aplinkybes, kad ieškovas už prekes sumokėjo jas atsiimdamas, nes PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo data nesutampa su atliktų mokėjimų data. Esant aukščiau nustatytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliantė neįrodė perdavusi ieškovui metalines konstrukcijas, todėl ieškovas pagrįstai įgijo teisę reikalauti grąžinti sumokėtą sumą.Kritiškai vertintini ir atmestini, kaip neįrodyti, apeliantės argumentai, jog ieškovo elgesys, pateikiant pretenzijas dėl neva neperduotų prekių po ketverių metų nuo Sąskaitų apmokėjimo, nelaikytinas atidžiu ir rūpestingu. Pažymėtina, kad CPK 5 str. 1 d. nustato, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau tik pats asmuo sprendžia kokiu būdu ir kada realizuoti savo teises į teisminę gynybą.Taip pat atmestini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepaneigė atsakovės nurodytų atsikirtimų, nemotyvavo, kodėl juos atmeta ir jais nesivadovauja, tokiu būdu pažeisdamas CPK 230 str. 4 d, 263 str., 265 str. 1 d. ir priimdamas neteisėtą sprendimą. Nesutikdama su šiais argumentais teisėjų kolegija pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 str. 4 d., tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantė, visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino remdamasis įrodymų vertinimo principais, skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir bylą iš esmės išsprendė teisingai.Be to, pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apeliantės pateiktų teisinių argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).Apeliantei taip pat kilo abejonės dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas (CPK 65, 66 ir 71 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-775/2014). Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo galimo šališkumo, nesant kitų motyvų ir juos pagrindžiančių įrodymų, laikytinas nepagrįstu. Be to, pažymėtina, kad asmuo, manydamas, jog bylą nagrinėjantis teisėjas yra šališkas, turi teisę CPK 68 str. nustatyta tvarka pareikšti motyvuotą nušalinimą, tačiau šia teise bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme apeliantė nepasinaudojo. Kaip matyti iš bylos nagrinėjimo eigos, bylos nagrinėjimo metu apeliantei buvo leista pasinaudoti visomis jai įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis, todėl apeliaciniame skunde pateikiamas deklaratyvus teiginys apie teismo šališkumą, teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu. Kaip jau minėta, ta aplinkybė, kad byloje priimtas apeliantei nepalankus sprendimas nereiškia teismo šališkumo jos atžvilgiu.Atsakovė apeliaciniu skundu be kita ko ginčija ir pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl 8,05 proc. procesinių palūkanų priteisimo. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas iš jos priteisė ne skolą už parduotas prekes, o nepagrįstai gautas lėšas, todėl LR mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas negali būti taikomas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovės jo prašomas palūkanas. Pagal Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 1 str. 2 d. šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Pagal šio įstatymo 2 str. 1 d. komerciniai sandoriai – tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Įstatymo 1 str. 3 d. numatytos išimtys, kurioms įstatymas netaikomas. 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (toliau – direktyva 2011/7/ES) 1 straipsnio 2 punktu apibrėžta, kad direktyva taikoma visiems mokėjimams, padarytiems kaip komercinių sandorių apmokėjimas. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti šio Įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Šimtas aukštų“ (teisių perėmėjas – Lietuvos ir Kanados uždaroji akcinė bendrovė „Besserlita“) v. G. B., bylos Nr. 3K-3-505/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje AB „Gepala“ v. UAB „Transilotas“, bylos Nr. 3K-3-92/2011; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Rombas“ v. UAB „ATEA“, bylos Nr. 3K-3-526/2012). Taigi, Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo sritis apibrėžta plačiai – jis taikomas „visiems <...> komerciniams sandoriams“, kurie atitinka jo 2 str. 1 d. įtvirtintą apibrėžtį ir nepatenka į taikymo srities išimtis, nustatytas šio įstatymo 1 str. 3 d.Sandorio patekimas į minėto teisės akto materialiąją taikymo sritį gali būti nustatomas taikant šiuos kriterijus: 1) sutarties subjektinės sudėties – toks sandoris turi būti sudarytas tarp dviejų ir daugiau ūkio subjektų inter se (tarpusavyje) arba tarp vieno ar daugiau ūkio subjektų vienoje pusėje bei vienos ar daugiau valstybės institucijų kitoje pusėje; 2) komercinio sandorio kriterijaus; 3) sandorio dalyko – pagal sandorį turi būti arba perduodamos prekės, arba teikiamos paslaugos, arba atliekami darbai, arba atliekami keli iš šių veiksmų; 4) sandorio atlygintinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. UAB „Hakonlita“, bylos Nr. 3K-3-413-378/2016). Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas priteisti palūkanas kyla iš šalių žodinio susitarimo (sandorio), pagal kurį atsakovė įsipareigojo pagaminti ir parduoti ieškovui metalines konstrukcijas ir išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurias ieškovas apmokėjo, ir jis vertintinas kaip komercinis sandoris Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 1 d. prasme. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių susitarimui taikytinos palūkanos, nustatytos Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatyme.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės (atsakovės) UAB „ArtCo“ patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendė:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.