Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Gruodienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus misto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. kovo 25 d. nutarimas Nr. SAVAD-13-ANR_N-4710-2024 ir Ž. S. skundas netenkintas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

1. Ž. S. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau ir – Institucija) 2024 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. SAVAD-13-ANR_M-4710-2024 (ROIK: 24229944590) patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 417 straipsnio 2 dalį dėl to, kad 2024 m. sausio 2 d. 18.15 val. (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) sustojo ir stovėjo kelio ženklo Nr. 333 „Stovėti draudžiama“ galiojimo zonoje. Tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau ir – Kelių eismo taisyklės, KET), 8 punktą, 1 priedo 333 punktą. Institucijos nutarimu Ž. S. paskirta administracinė nuobauda – 60 Eur dydžio bauda.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį prašymai ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apylinkės teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje paliktina nepakeista ir apeliacinis skundas netenkintinas.

5. Vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalimi apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023).

6. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutarties motyvus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus bei išanalizavęs administracinio nusižengimo bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingas, byloje surinktais duomenimis patvirtintas išvadas, jog Ž. S. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo.

10. Pagal ANK atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka ANK nustatytus administracinio nusižengimo požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi keturi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: a) objektas; b) objektyvieji požymiai; c) subjektas; d) subjektyvieji požymiai. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-10-648/2019, 2AT-57-976/2020).

11. Byloje pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių duomenų vertinimu ir padaryta išvada, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Ž. S. sustojo ir stovėjo vietoje, kurioje tai daryti draudžia kelio ženklas „Stovėti draudžiama. Visgi, apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nenustatė pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde dėstoma Ž. S. pozicija, kad jis nepadarė jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, pažeisdamas KET 8 punkto bei 1 priedo 333 punkto reikalavimus.

12. ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimas ar nebuvimas yra konstatuojamas remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, pagal ANK 636 straipsnį nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti ne tik išdėstytos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, bet jos turi būti ir motyvuotai įvertintos. Visgi, pabrėžtina, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos nepagrįstomis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-41-976/2022). Vien tai, kad apeliantas nesutinka su byloje atliktu įrodymų tyrimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo bei jų pagrindu byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, savaime nereiškia, kad administracinio nusižengimo byla buvo išnagrinėta neišsamiai ir / ar esmingai pažeistos ANK nustatytos įrodymų tyrimo ir jų vertinimo taisyklės. Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliantu Ž. S., kad skundžiamoje nutartyje arba nepasisakyta dėl skundo argumentų, arba pasisakyta neišsamiai, nes pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo administracinio nusižengimo aplinkybes ir išanalizavo byloje surinktus duomenis, priimdamas pagrįstą galutinį procesinį sprendimą – palikti Institucijos nutarimą nepakeistą.

13. Pirmiausia, pažymėtina, kad, nors apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje nėra įrodymų, kad nurodytu laiku transporto priemonė nuosavybės teise priklausė Ž. S. ar kitais pagrindais buvo jo valdoma, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje Ž. S. parodė, jog jis yra automobilio savininkas (b. l. 47). Juo labiau, kad rašte, kuriuo Ž. S. buvo siųstas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu, nurodyta, jog jeigu protokole nurodyta nusižengimą padarė kitas asmuo, vykdydamas ANK 611 straipsnio reikalavimus, turi pranešti duomenis apie asmenį, kuris administracinio nusižengimo padarymo metu valdė ar naudojosi transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančia transporto priemone (b. l. 20–22). Pastebėtina, kad nuoseklioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad transporto priemonės savininko (valdytojo) pareiga pateikti pareigūnams jų prašomą informaciją numatyta siekiant užtikrinti saugų eismą, apsaugoti jo dalyvius nuo eismo įvykių bei žalingų jų padarinių ir sudaryti teisines prielaidas patraukti atsakomybėn eismo taisykles pažeidusius asmenis. Minėta formuluotė suponuoja transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, savininko pareigą žinoti, kuris konkrečiai asmuo tam tikru metu naudojosi automobiliu, ir, pareikalavus policijos pareigūnui, apie tai jam pranešti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-38-2013). Tai, kad transporto priemonės savininkas nežino, kas valdo jam priklausančią transporto priemonę ar ja naudojasi, tik parodo netinkamą jam kaip didesnio pavojaus šaltinio savininkui kylančių pareigų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-10-1073/2021) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-3-495/2023). Akcentuotina, kad konkrečių aplinkybių, jog automobilį „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2024 m. sausio 2 d. 18.15 val. vairavo (valdė) kitas asmuo ir koks asmuo, Ž. S. nenurodė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde. Spręsti, kad administracinio nusižengimo padarymo metu automobilį vairavo (valdė) kitas asmuo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

14. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad automobilis „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotas kelio ženklo „Stovėti draudžiama“ (KET 1 priedo 333 punktas) galiojimo zonoje, kuris įrengtas kartu su papildoma lentele „Galiojimo zona į priekį“, kuri nurodo pavojingo kelio ruožo arba kitų kelio ženklų, su kuriais ji naudojama, galiojimo zonos ilgį už kelio ženklo (KET 1 priedo 806 punktas), vadinasi, ženklas „Stovėti draudžiama“ galioja 10 metrų už kelio ženklo. Būtent šioje zonoje buvo užfiksuotas Ž. S. automobilis (b. l. 21, 25–27). Nors apeliaciniame skunde itin akcentuojama, kad, apelianto įsitikinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių byloje esančių nuotraukų padarymo laiko bei kitų aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Ž. S. proceso metu kategoriškai neneigė nestatęs automobilio nutarime administracinio nusižengimo byloje nurodytu laiku ir vietoje. Tuo tarpu, kaip jau buvo pažymėta, automobilio savininkas privalo žinoti, kas konkrečiu metu naudojasi jam priklausančiu automobiliu ir administracinio nusižengimo padarymo atveju, jeigu transporto priemonė buvo vairuojama ne jo paties, privalo tokią informaciją pateikti už administracinio nusižengimo tyrimą atsakingai institucijai.

15. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad savivaldybės įmonės (toliau – SĮ) „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas L. K., apklaustas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kuris, kaip matyti iš 2024 m. sausio 22 d. administracinio nusižengimo protokolo liudytojo nusižengimo faktą, parodė, jog ženklas negali matyti iš kitos pusės, nes yra vienpusis eismas ir galima važiuoti tik nuo (duomenys neskelbtini) g.; vietoje, kurioje fiksuotas administracinis nusižengimas, yra dvi vietos, tai riboto stovėjimo vieta; nuo 08.00 val. iki 18.00 val. darbo dienomis, o nuo 18.00 val. iki 00.00 val. yra mokamos vietos; tuo tarpu, kur ženklas 333, stovėti draudžiama, o automobilis buvo užfiksuotas po ženklu „Stovėti draudžiama“ (b. l. 46). Iš byloje esančio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos grupės atsakymo dėl Ž. S. prašymo administracinio nusižengimo byloje ROIK 24229944590 matyti, kad L. K. yra SĮ „(duomenys neskelbtini)“ kontrolierius, kuris vykdydamas savo funkcijas užfiksavo automobilį „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini), kelio ženklo „Stovėti draudžiama“ galiojimo zonoje (b. l. 15).

16. Liudytojo L. K. parodymų vertinimo kontekste pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliantas, skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog pareiškėjas Ž. S., suteikus jam teisę užduoti klausimus L. K., šia teise nepasinaudojo. Iš administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. S. skundo pirmosios instancijos teismui matyti, jog jame buvo teigiama, kad nėra aišku, kas yra L. K., koks jo procesinis statusas, ką ir kada jis konkrečiai liudijo; taip pat akcentuota, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam Ž. S. nebuvo leista pasinaudoti teise užduoti L. K. klausimus. Administracinio nusižengimo byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka į teismo posėdį šaukiant L. K. ir jį apklausiant kaip liudytoją, tačiau Ž. S. nurodė, kad neturi klausimų liudytojui, kad neprašė liudytojo šaukti; teigė, kad neturėjo galimybės Institucijos posėdyje užduoti klausimų liudytojui, tačiau Institucijos pažeidimai neturi būti šalinami teisme, todėl teigė neturintis liudytojui klausimų (b. l. 46). Šiame kontekste pažymėtina, kad liudytojo suinteresuotumas (šališkumas) negali būti grindžiamas prielaidomis, niekuo nepagrįstais deklaratyviais proceso dalyvio argumentais, o nenustačius aplinkybių, kurios paneigtų liudytojo parodymų patikimumą, esant kitiems byloje surinktiems duomenims, kurių visuma sudaro nuoseklią įrodomąją grandinę, patvirtinančią Ž. S. kaltę dėl administracinio nusižengimo padarymo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog liudytojo L. K. parodymai pagrįstai laikytini įrodymais administracinio nusižengimo byloje. Pastebėtina ir tai, kad anksčiau minėtas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog Ž. S. neuždavė klausimų liudytojui, nereiškia apylinkės teismo pozicijos, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo privalėjo užduoti klausimus liudytojui, tačiau skunde pirmosios instancijos teismui akcentavus tokios galimybės neturėjimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog asmuo sąmoningai tokia teise nesinaudojo ir teismo posėdžio metu. Juo labiau, tokie skundžiamos nutarties argumentai nereiškia, kad pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo turėjo paneigti administracinio nusižengimo aplinkybes ir / ar savo kaltę dėl jo padarymo. Iš tokių apeliacinio skundo argumentų akivaizdu, kad apeliantas nepagrįstai iškreipia skundžiamos nutarties turinį, deklaratyviai ir nepagrįstai bandydamas pagrįsti pirmosios instancijos teismo tariamai padarytus pažeidimus.

17. Apeliantui neinformavus Institucijos, kad administracinio nusižengimo padarymo metu ir vietoje automobiliu naudojosi ne jis, nėra pagrindo spręsti, jog tiesiogiai neįrodžius, kad automobilį tuo metu vairavo būtent automobilio savininkas, t. y. apeliantas, jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Priešingu atveju susidarytų teisiškai nepagrįsta situacija, kai užfiksavus administracinio nusižengimo faktą nesant paties vairuotojo, tuo metu vairuojančio automobilį, būtų nepagrįstai išvengiama atsakomybės už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tai nebūtų suderinama su viešuoju interesu užtikrinti visuomenės ir eismo dalyvių saugumą. Šiame kontekste dėl anksčiau aptartų išvadų nesutiktina su apelianto pozicija, kad, kaip teigia apeliantas, nesant įrodymų, jog Institucijos nutarime nurodytus veiksmus atliko būtent apeliantas, kiti skundžiamos nutarties motyvai nekoreliuoja su administracinio nusižengimo įrodytumu.

18. Be kita ko, nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Institucijos padarytą ANK 594 straipsnio pažeidimą, nors Institucija nesurašė tyrimo veiksmų protokolo. ANK 594 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atliekant ANK 593 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytus tyrimo veiksmus, rašomi tyrimo veiksmų protokolai, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį. Be to, tyrimo veiksmų metu gali būti fotografuojama, filmuojama, daromas garso ir vaizdo įrašas, daromi pėdsakų atspaudai ir išliejos, sudaromi planai ir schemos ir naudojami kitokie fiksavimo būdai. Tuo tarpu ANK 593 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinius nusižengimus tiriantys pareigūnai turi teisę atlikti šiuos veiksmus: apklausti asmenis, įtariamus administracinių nusižengimų padarymu, nukentėjusiuosius, liudytojus arba paimti iš šių asmenų rašytinius parodymus (1 punktas); 2) atlikti įvykio vietos, patalpų, vietovių, daiktų ir dokumentų apžiūras (2 punktas); atlikti parodymą atpažinti (3 punktas); atlikti akistatas (4 punktas); atlikti parodymų patikrinimą vietoje (5 punktas); atlikti eksperimentą (6 punktas). Apelianto vertinimu, dėl nesurašyto tyrimo veiksmų protokolo buvo apribota jo teisė pateikti kontrargumentus ir / ar įrodymus, tačiau tokie apelianto argumentai laikytini absoliučiai nepagrįstais. Šiame kontekste akcentuotina, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam Ž. S. jo teisės ir pareigos, numatytos ANK 577 straipsnio 2 dalyje buvo nurodytos tiek pačiame administracinio nusižengimo protokole, tiek ir rašte „Dėl administracinio nusižengimo protokolo su administraciniu nurodymu surašymo“ be kita ko, buvo išaiškintos ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kurias Ž. S. teismui nurodė suprantantis (b. l. 17–18, 21, 45, 2024 m. gegužės 16 d. teismo posėdžio garso įrašas: 01 min. 47 sek. – 02 min. 24 sek.). Dėl to apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam Ž. S. ne tik buvo išaiškintos (taigi, žinomos) jo kaip proceso dalyvio teisės, tačiau ir realiai buvo suteikta galimybė tomis teisėmis pasinaudoti, juolab, kad teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme buvo klausiama, ar bus prašymų papildyti tyrimą, tačiau atitinkamų prašymų pateikta nebuvo (b. l. 47).

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kaltės nustatymas už sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų (ANK 417 straipsnio 2 dalis) glaudžiai susiję su klausimu, ar kelio ženklai ir kitas ženklinimas atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus, ar jie buvo pakankamai aiškūs vairuotojams, kad jie galėtų greitai suprasti draudžiamo ir leistino elgesio ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-6-788/2020). Visgi, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturi pagrindo vertinti, kad administracinio nusižengimo vietoje kelio ženklai buvo įrengti neaiškiai ir klaidino apeliantą taip, jog būdamas atidus ir rūpestingas transporto priemonės vairuotojas negalėjo suprasti ženklinimo ir leidžiamo / draudžiamo elgesio, t. y. transporto priemonės statymo, ribų. Juolab, kad apelianto automobilio, kaip matyti iš byloje esančių nuotraukų, priekinis dešinys kampas yra itin arti kelio ženklo stulpo (b. l. 21, 25).

20. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, Ž. S. akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadas grindė byloje nesančiais ir bylos nagrinėjimo metu netirtais įrodymais, nes rėmėsi tinklalapio www.google.com duomenimis. Vis dėlto, vertinant skundžiamos nutarties motyvus, matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo viešai kiekvienam asmeniui prieinamus duomenis internetiniame tinklalapyje https://www.google.com/maps, vertindamas paties administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. S. byloje pateiktas Google Street View (duomenys neskelbtini) nuotraukas (b. l. 13–14). Dėl to spręsti, kad apylinkės teismas pažeidė duomenų rinkimo, jų vertinimo ir / ar jų pripažinimo įrodymais Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas, nėra pagrindo.

21. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį, kad apeliantas Ž. S. laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismo veikimas renkant įrodymus bei ignoruojant Institucijos padarytus pažeidimus sukeltų abejones dėl nešališkumo net ir objektyviam stebėtojui, todėl, apelianto vertinimu, administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Visgi, nesutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismo atliktas viešai prieinamų duomenų vertinimas, kuriuos nesutikdamas su Institucijos nutarimu Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė ir pats apeliantas, suponuoja teismo šališkumą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu.

21.1. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Visgi, pažymėtina, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks manymas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2017).

21.2. Vertinant šališkumą subjektyviuoju aspektu, byloje nėra duomenų, rodančių bylą nagrinėjusios teisėjos asmeninį tendencingumą, o teismo proceso organizavimas, proceso veiksmų atlikimas, nekelia abejonių dėl galimo išankstinio priešiškumo ar palankumo konkrečiai proceso šaliai. Dėl to, apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo laikytini neturinčiais objektyvaus pagrindo. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nenustatyta pirmosios instancijos teismo pažeidimų nustatant nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, vertinant byloje esančius įrodymus, o tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Institucija priėmė pagrįstą sprendimą nesuteikia pagrindo teigti, jog bylą išnagrinėjo šališka ir proceso objektyvumo neužtikrinusi teisėja.

22. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl taip pat, apelianto teigimu, skundžiamoje nutartyje neįvertintų aplinkybių, pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju aktualus ženklas „Stovėti draudžiama“ stovi lengvai matomoje vietoje, dešinėje kelio pusėje (ant šaligatvio), atvažiuojant nuo (duomenys neskelbtini) gatvės. Nors apeliantas teigia, kad aktualus kelio ženklas pastatytas nesilaikant reikalavimų, nes važiuojant kita eismo kryptimi jis nėra matomas, tačiau pabrėžtina, kad apelianto nurodoma kita kryptimi nagrinėjamu atveju aktualioje gatvėje yra draudžiama važiuoti, t. y. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje yra įrengtas KET 1 priedo 301 punkte įtvirtintas kelio ženklas „Įvažiuoti draudžiama“, reiškiantis, jog draudžiama įvažiuoti visoms transporto priemonėms, išskyrus maršrutinį transportą. Tai patvirtino ir apklaustas L. K. bei Institucija, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo labiau, kad tokios aplinkybės matomos ir viešai prieinamuose „Google Street View“ duomenyse. Vadinasi, nepagrįsta teigti, kad aktualus kelio ženklas turi būti įrengtas abiejose kelio pusėse, nes administracinio nusižengimo padarymo vietoje yra vienpusis eismas. Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-83 patvirtintų „Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių“ (suvestinė redakcija, galiojanti nuo 2023 m. lapkričio 1 d.) (toliau – Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklės) 21 punktą ženklai turi būti dubliuojami, kai dėl plačios važiuojamosios dalies (dvi ir daugiau eismo juostų viena kryptimi), intensyvaus eismo ar dėl kitų priežasčių pagrindiniai ženklai nepakankamai gerai matomi arba ne laiku pastebimi tų eismo dalyvių, kuriems jie yra skirti, taip pat visais Taisyklėse nurodytais atvejais. Nagrinėjamu gi atveju iš byloje esančių fotografijų, taip pat ir iš viešai prieinamų administracinio nusižengimo vaizdų „Google Street View“ platformoje, matyti, kad kelio ženklas „Stovėti draudžiama“ vietoje, kurioje toks stovėjimas draudžiamas, yra gerai matomas. Be kita ko, nors sutiktina, kad prieš draudžiamąjį kelio ženklą ((duomenys neskelbtini) gatvės kryptimi) yra kitas kelio ženklas, leidžiantis transporto priemonių stovėjimą, tačiau apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog stovėjimas leidžiamas aktualioje vietoje. Transporto priemonių stovėjimas leidžiamas 7 metrų atstumu nuo apelianto akcentuojamo kito kelio ženklo 2 valandas darbo dienomis nuo 08.00 val. iki 18.00 val.; kitu metu minėtų 7 metrų atstumu (iš fotografijų matyti, kad tai yra dvi transporto priemonių stovėjimo vietos) galioja Vilniaus savivaldybėje patvirtinti „Mėlynosios parkavimo zonos“ įkainiai. Atkreiptinas dėmesys, kad tokias aplinkybes nurodė ir pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas SĮ „(duomenys neskelbtini)“ kontrolierius L. K. (b. l. 46). Galiausiai apeliantas nurodo, kad stovėti leidžia ir stovėjimo vietų ženklinimas. Šios aplinkybės Institucija neginčija, to neneigė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau pabrėžtina, kad stovėti leidžiama tik laikantis kelio ženklais nustatytų leidimų / draudimų. Išvadų dėl Ž. S. kaltės pagrįstumo nepaneigia ir tai, kad prie kelio ženklo „Stovėti draudžiama“ taip pat yra stovėjimo vietos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pagal Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių 130 punktą ženklas Nr. 333 „Stovėti draudžiama“ naudojamas tame kelio ruože, kuriame stovinčios transporto priemonės kliudo eismui ar kelia grėsmę eismo saugumui, tačiau galima leisti transporto priemonėms sustoti keleiviams įlipti (išlipti) arba kroviniams pakrauti (iškrauti). Ženklas įrengiamas toje kelio pusėje, kurioje reikia uždrausti stovėjimą. Ženklą rekomenduojama naudoti kartu su horizontaliojo ženklinimo geltona brūkšnine linija 1.9. Vadinasi, nagrinėjamu atveju aktualioje vietoje, kurioje kelio ženklas „Stovėti draudžiama“ įrengtas su papildoma lentele, rodančia, kad kelio ženklas galioja 10 metrų, yra galimas transporto priemonių sustojimas, kad galėtų įlipti / išlipti keleiviai ar prie šių stovėjimo vietų esančios įstaigos galėtų išsikrauti / pasikrauti krovinius, tačiau 10 metrų atstumu nuo kelio ženklo draudžiamas transporto priemonių stovėjimas. Kaip jau buvo minėta, pagal KET 1 priedo 333 punktą ženklas „Stovėti draudžiama“ negalioja skiriamuoju ženklu „Asmuo su negalia“ arba asmens su negalia automobilio statymo kortele pažymėtoms transporto priemonėms ir taksi su įjungtu taksometru. Vadinasi, transporto priemonių stovėjimas analizuojamoje vietoje nėra draudžiamas visais atvejais be išimčių. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad apeliantas kelio ženklus ir ženklinimą traktuoja sau palankesne prasme, tačiau tokia pozicija neduoda pagrindo savaime laikyti Institucijos poziciją, kuriai pritarė apylinkės teismas, neteisėta ir nepagrįsta. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju aktualioje vietoje administracinio nusižengimo padarymo metu kelio ženklai / ženklinimas buvo akivaizdžiai klaidinantis. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad transporto priemonių stovėjimo vietoje yra keletas kelio ženklų, kurie turi būti vertinami visumoje, nereiškia, jog kelio ženklai įrengti klaidinančiai. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, būdamas vairuotojas, privalo laikytis KET reikalavimų, paklusti kelių ženklams, būti atidus, juos stebėti ir jais vadovautis, palikdamas automobilį įsitikinti, ar jį pastatė nepažeisdamas KET, nepriklausomai nuo to, kaip atvažiavo į automobilio statymo vietą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad apeliantas tokios savo kaip transporto priemonę vairuojančio asmens pareigos neįgyvendino.

23. Administracinės atsakomybės taikymas už bet kurį administracinį nusižengimą turi būti pagrįstas ne tik objektyviųjų nusižengimo sudėties požymių, bet ir kaltės nustatymu (ANK 2 straipsnio 3 dalis), tačiau asmens kaltė nustatoma ne tik remiantis byloje surinktais įrodymais, bet ir atliekant byloje surinktais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių teisinį vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-1-976/2024). Nors skundžiamoje nutartyje tiesiogiai nebuvo nurodyta Ž. S. kaltės forma ANK 417 straipsnio 2 dalies kontekste, įvertinus byloje surinktus duomenis, atsižvelgiant į tai, kad automobilį „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apeliantas labai arti nagrinėjamu atveju aktualaus kelio ženklo, juolab, jog atvažiuodamas į stovėjimo vietą (esant vienpusiam eismui nuo (duomenys neskelbtini) gatvės kryptimi) negalėjo nematyti draudžiamojo kelio ženklo „Stovėti draudžiama“, darytina išvada, kad Ž. S. administracinė nusižengimą padarė tiesiogine tyčia, t. y. pastatydamas savo transporto priemonę suvokė, jog tai daro pažeisdamas kelio ženklą ir norėjo taip veikti (ANK 8 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

24. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas priėmė bylos aplinkybėms neprieštaraujantį sprendimą, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta pažeidimų ir dėl administracinės nuobaudos skyrimo. ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – bauda nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 2 dalies nuostatomis, baudos dydis nustatomas pagal ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Institucija, nenustačiusi nei atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių, 2024 m. kovo 25 d. nutarimu skyrė Ž. S. 60 Eur dydžio baudą, atitinkančią ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos vienintelės galimos administracinė nuobaudos – baudos – dydžio vidurkį. Tokio dydžio administracinė nuobauda laikytina teisinga, tinkamai individualizuota ir paskirta nepažeidžiant ANK nuostatų. Kadangi apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktam Ž. S. skirtos administracinės nuobaudos rūšies ir / ar dydžio klausimas nėra keliamas, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo nesutikti su Institucijos nutarimu paskirta bauda ir jos dydžiu, šiame kontekste plačiau nepasisako.

25. Apygardos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad apylinkės teismas faktines bylos aplinkybes vertino tinkamai, tinkamai pritaikė ANK ir KET nuostatas bei priėmė pagrįstą procesinį sprendimą. Todėl nesutiktina su apeliantu, kad skundžiamos nutarties išvados dėl jo kaltės yra deklaratyvios ir nepagrįstos pakankamais įrodymais. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo. Tai sudaro pagrindą administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dieną.