- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-19
- Bylos Nr.
- e2A-689-730/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01066-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Kristina Domarkienė, Danutė Žvinklytė
- Ieškovas
- I. G.
- Atsakovas
- V. Š., T. Ž.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės I. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. G. patikslintą ieškinį atsakovams V. Š. ir T. Ž. dėl skolos priteisimo ir atsakovų V. Š. ir T. Ž. patikslintą priešieškinį dėl susitarimų pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pateikė ieškinį, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 3 400 Eur skolą, 1 110, 80 Eur delspinigių, 47,50 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. su atsakove V. Š. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią paskolino atsakovei 5 000 Eur. Paskolą atsakovė ieškovei įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. vasario 28 d. ir sumokėti 54 proc. metinių arba 4,5 proc. mėnesinių palūkanų, tai yra 2 700 Eur metinių arba 225 Eur mėnesinių palūkanų nuo paskolintos sumos. Per paskolos sutartyje nustatytą terminą atsakovė turėjo iš viso sumokėti 6 185 Eur. Prievolės įvykdymas buvo užtikrintas laidavimu, laiduotoju susitariant skirti atsakovą T. Ž.. Paskolos sutartyje nustatytu laikotarpiu buvo dengiamos tik palūkanos, tačiau paskolos suma nei iš dalies, nei juolab visa grąžinta nebuvo. Ieškovė susisiekė su laiduotoju T. Ž., kuris nurodęs, kad neturi galimybės grąžinti paskolos, tačiau mokėjo 225 Eur palūkanas per mėnesį. Siekdami įtvirtinti susitarimą 2018 m. lapkričio 12 d. su laiduotoju T. Ž. sudarė Susitarimą Nr. 1 prie 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties (toliau – Susitarimas Nr. 1), kuriuo pakeitė paskolos grąžinimo grafiką, nurodytą priede Nr. 1 prie paskolos sutarties, numatant, kad skolininkai nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2019 m. vasario 15 d. mokės mėnesines 220 Eur dydžio palūkanas, o 2019 m. kovo 15 d. sumokės ir 220 Eur palūkanas, ir grąžins 5 000 Eur skolą. Šalys nurodė, kad šis susitarimas įsigalioja nuo 2018 m. lapkričio 12 d. ir yra neatskiriama sutarties dalis. Kadangi ir 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimas nebuvo vykdomas, susisiekus su atsakove V. Š., ji pažadėjo įvykdyti prievolę. Dėl to 2020 m. birželio 9 d. su atsakove V. Š. sudarė susitarimą prie 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties (toliau – Susitarimas Nr. 2), kuriuo šalys konstatavo, kad atsakovė V. Š., kaip paskolos gavėja, yra skolinga ieškovei, kaip paskolos davėjai, 5 500 Eur. Taip pat šalys susitarė, kad skolą atsakovė ieškovei galutinai grąžins iki 2021 m. gegužės mėn., mokės įmokas kas mėnesį po 500 Eur nuo 2020 m. liepos mėn. Šio Susitarimo sąlygų atsakovai nesilaikė. Per keturis kartus sumokėjusi 2 000 Eur, atsakovė V. Š. daugiau prievolės nevykdė, skolos negrąžino ir atsakovas T. Ž., paskutinė įmoka iš jų gauta 2020 m. spalio mėn. Pateikus pretenziją, atsakovė V. Š. 2021 m. vasario 1 d. sumokėjo 100 Eur. Likusi nesumokėta skolos suma yra 3 400 Eur. Abu atsakovai nustojo bendrauti, į raginimus atsiskaityti nereagavo, skolos gera valia negrąžino. Patikslintame ieškinyje papildomai nurodo, kad šalių sudarytos paskolos sutarties 4.5. punktu šalys susitarė, jog sutartyje nustatytais terminais negrąžinus paskolos, nesumokėjus palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, paskolos gavėjas įsipareigoja mokėti paskolos davėjui delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Delspinigius sudaro 0,03 proc. Ieškovės skaičiavimu, delspinigių suma nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. vasario 1 d. ir nuo 2021 m. vasario 1 d. iki kreipimosi į teismą dienos nuo neapmokėtos 3 400 Eur sumos sudaro 1 110,80 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovai pateikė atsiliepimą į ieškinį, juo prašo ieškinį atmesti, pripažinti 2020 m. birželio 9 d. susitarimą suklydus dėl esminių jo sąlygų arba pripažinti, jog 2020 m. birželio 9 d. susitarime numatyta sąlyga dėl naujos 5 500 Eur prievolės sukuria esminę šalių nelygybę, ir šią sąlygą pašalinti. Nurodė, kad neginčija, jog paskolos laiku negrąžino, tačiau nors ir vėlavo, bet savo įsipareigojimus įvykdė ir visą paskolą ieškovei grąžino 2020 m. spalio 10 d. Paskutinę įmoką, kuria buvo grąžinti likę mokėtini delspinigiai, atsakovė V. Š. sumokėjo 2021 m. vasario 26 d. Iš viso grąžino ieškovei 6 185 Eur, kaip numatyta paskolos sutartyje, ir sumokėjo 884,57 Eur delspinigių, priskaičiuotų dėl vėlavimo grąžinti skolą. Atsižvelgdami į tai, mano, kad paskola kartu su palūkanomis ir pagal paskolos sutarties sąlygas apskaičiuotais delspinigiais ieškovei yra grąžinta, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės į skolą. Ieškovė savo reikalavimus grindžia tuo, jog buvo sudaryti du papildomi susitarimai prie paskolos sutarties. 2020 m. birželio 9 d. susitarimu buvo konstatuota, kad paskolos gavėja neva skolinga paskolos davėjai 5 500 Eur ir šias lėšas grąžins iki 2021 m. gegužės mėn. Pažymėjo, kad 2020 m. birželio 9 d. susitarimu buvo aiškiai nurodyta, kad susidariusi 5 500 Eur skola yra pagal paskolos sutartį, todėl mano, kad reikia nustatyti, kokią skolos dalį susitarimo sudarymo metu, t. y. 2020 m. birželio 9 d., atsakovai buvo grąžinę ieškovei pagal paskolos sutartį, ir kokią skolos dalį pagal paskolos sutartį buvo skolingi. Taip pat kiek mokėtinų delspinigių buvo susikaupę. Dieną prieš pasirašant 2020 m. birželio 9 d. susitarimą atsakovai pagal paskolos sutartį buvo grąžinę 4 672,50 Eur skolos. Taigi negrąžinta paskolos dalis likus dienai iki susitarimo pasirašymo sudarė 1 512,50 Eur. Pažymėjo, kad paskolos sutartimi šalys nebuvo susitarusios, jog mokėjimo palūkanos bus mokamos net ir tuo atveju, jei būtų vėluojama grąžinti paskolą; sankcija už paskolos negrąžinimą numatytu terminu paskolos sutartyje buvo delspinigiai. Taigi prie 1 512,50 Eur sumos reikia priskaičiuoti ir delspinigius, kurie tuo metu sudarė apie 870 Eur. Taigi solidari atsakovų skola pagal paskolos sutartį dieną prieš susitarimą siekė apie 2 300 Eur. Atsižvelgiant į tai, paskolos gavėja nebūtų sudariusi susitarimo, jei būtų teisingai suvokusi, kad jame įforminama visiškai nauja 5 500 Eur skola, kurią reikės grąžinti, nepaisant to, kad jau buvo grąžinta daugiau nei 4 600 Eur. Toks susitarimas, kai grąžinusi daugiau negu 4 600 Eur iki susitarimo, po susitarimo reiktų grąžinti dar 5 500 Eur, iš viso 10 172 Eur, yra nei teisingas, nei sąžiningas. Mano, kad 2020 m. birželio 9 d. susitarimu tikrasis šalių ketinimas buvo konkretizuoti ir įforminti likusią skolos dalį pagal paskolos sutartį ir nustatyti galutinius paskolos grąžinimo terminus, o ne sudaryti atskirą naują sutartį, pagal kurią atsakovams atsiranda nauja prievolė, t. y. 5 500 Eur, kurią turi mokėti pagal papildomą susitarimą.
Šalies argumentai
3. Atsakovė 2022 m. kovo 29 d. patikslintu priešieškiniu prašo pripažinti 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimą prie Paskolos sutarties negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos; 2) pripažinti 2020 m. birželio 9 d. susitarimą prie Paskolos sutarties sudarytą dėl suklydimo ir negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos. Nurodo, kad tarp ieškovės ir atsakovų buvo sudaryta sutartis, pagal kurią paskolos grąžinimas buvo užtikrintas trimis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais: asmeniniu laiduotojo T. Ž. laidavimu; kilnojamojo turto įkeitimu, kurio rinkos kaina – 7 000 Eur, ir netesybomis (delspinigiais) – 0,03 proc. Paskolos sutartimi ieškovė įsipareigojo grąžinti atsakovei 5 000,00 Eur paskolintą sumą ir sumokėti 1 185,00 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų. Pagal Priedą Nr.1 prie Paskolos sutarties, Paskolos sutarties įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2018 m. vasario 28 d. Teigia, kad 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimas, kuriuo buvo pratęstas paskolos grąžinimo terminas, yra negaliojantis ab initio, kadangi jis sudarytas ne tarp sutarties šalių, nes T. Ž. nėra Paskolos sutarties šalis, o tik Paskolos sutarties laiduotojas. Teigia, kad 2020 m. birželio 9 d. susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu dėl suklydimo. Paaiškina, kad atsakovei buvo žinoma, jog Paskolos sutartis pasibaigė 2018 m. vasario 28 d. ir nuo šios dienos jai atsirado papildoma prievolė mokėti delspinigius ir grąžinti paskolintą sumą. Atsakovė šios savo prievolės niekada neneigė, nors ir vėluodama savo įsipareigojimus vykdė. Teigia, kad nuo paskolos sutarties pabaigos buvo praėję beveik 2,5 metų. Pažymi, kad 2020 m. birželio 9 d. susitarimo tekstą ruošė ieškovė, kuri nurodė, jog skolos suma yra pagal paskolos sutartį, taigi atsakovei žinant, jog paskolos sutartis pasibaigusi ir kad šiame susitarime minima skola yra pagal paskolos sutartį, atsakovė negalėjo suvokti, jog šiuo susitarimu ieškovė norės įforminti visiškai naują skolą, tai yra bus atnaujinamas prieš 2,5 metų pasibaigusios paskolos sutarties terminas ir atsakovė po 2,5 metų toliau turės mokėti palūkanas. Teigia, kad solidari skola pagal paskolos sutartį dieną prieš 2020 m. birželio 9 d. susitarimą Nr. 2 siekė apie 2 300 Eur. Šią sumą atsakovė teisingai suvokė kaip savo skolos likutį pagal paskolos sutartį, todėl atsakovė jokiais būdais nebūtų sudariusi minėto susitarimo, jei būtų teisingai suvokusi, kad jame, ignoruojant visa tai, kas jau buvo grąžinta ieškovei, įforminama visiškai nauja 5 500 Eur skola pagal paskolos sutartį, kuri pasibaigė daugiau nei prieš 2,5 metų. Joks vidutiniškai protingas žmogus tokio sandorio nebūtų sudaręs, jeigu būtų teisingai suvokęs tokio sandorio turinį. Be to, 2020 m. birželio 9 d. susitarimo sudarymo metu egzistavo labai svarbi aplinkybė, jog ieškovė ir atsakovė žinojo, kad paskolos grąžinimas buvo užtikrintas įkeistu kilnojamuoju daiktu. Atsakovė, pasirašydama 2020 m. birželio 9 d. susitarimą, iš jo turinio suprato, kad praėjus 2,5 metų po sutarties pasibaigimo yra fiksuojama atsakovės paskola, kuri buvo pagal sutartį, o ne nauja mokėtina suma. Pažymi, kad sutartis pasibaigė 2018 m. vasario 28 d., todėl naujos mokėtinos sumos, kurios nenumatytos sutartyje, atsirasti negali. Atsakovė tokio sandorio niekada nebūtų sudariusi. Taigi atsakovė neteisingai suvokė sudaromą sandorį, tai yra 2020 m. birželio 9 d. susitarimo turinį, ir negalėjo numanyti, kad pasibaigusios paskolos sutarties pagrindu ieškovė nori sukurti naują 5 500 Eur prievolę.
Atsiliepimas
4. Ieškovė I. G. pateikė atsiliepimą į patikslintą priešieškinį, kuriuo nesutinka su patikslinto priešieškinio reikalavimais, prašo patikslintą priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovės ir atsakovės pasirašytas 2020 m. birželio 9 d. susitarimas prie paskolos sutarties buvo sudarytas dar galiojant paskolos sutarčiai. Atsakovė, būdama paskolos gavėja, nesilaikė sutartyje nustatytų paskolos grąžinimo terminų, praleido juos ir tokiu būdu pažeidė Paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Pažymi, kad sutartimi šalių prisiimti įsipareigojimai nepasibaigė, įskaitant ir sutarties 2.3. punktu atsakovų prisiimtą pareigą mokėti 54 proc. metinių arba 4,5 proc. mėnesinių palūkanų. Paskolos sutartis, atsakovei praleidus vykdymo terminą, tai yra sutartyje nustatytu grafiku negrąžinus paskolos iki 2018 m. vasario 28 d., nenutrūko, o buvo pažeista. Šis sutarties pažeidimas lėmė ir tai, kad solidariai atsakingu už sutarties vykdymą, tai yra paskolos ir mokėtinų pelno palūkanų grąžinimą, tapo ir laiduotojas T. Ž.. Atsižvelgdamos į tai, šalys, pasinaudodamos sutarties laisvės principu, susitarė dėl termino vykdymo atidėjimo, o būtent sudarė 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimą prie sutarties ir vėliau 2020 m. birželio 9 d. prie paskolos sutarties. Šalys nelaikė sutarties nutraukta, o priešingai, susitarė dėl sutarties įvykdymo trūkumų šalinimo ir papildomo termino. Tai pagrindžia byloje esantys duomenys. Nurodo, kad paskolos davėja ir laiduotojas pakeitė paskolos grąžinimo grafiką, nurodytą priede Nr. 1, prie sutarties, numatant, kad skolininkai nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2019 m. vasario 15 d. mokės mėnesines 220 Eur dydžio palūkanas, o 2019 m. kovo 15 d. sumokės ir 220 Eur palūkanas ir grąžins 5 000 Eur skolą. Ieškovė pažymi, kad, pirma, priešingai, nei teigiama priešieškinyje, 2020 m. birželio 9 d. susitarimas buvo sudarytas galiojant paskolos sutarčiai. Tai, kad šis susitarimas sudarytas praėjus dvejiems metams nuo paskolos sutarties vykdymo termino pabaigos, neturi jokios įtakos šio susitarimo galiojimui, kadangi šalys visą tą laiką vienaip ar kitaip bendravo, buvo sudariusios 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimą Nr. 1 prie paskolos sutarties ir ieškovei buvo tikinama, kad paskola jai bus grąžinta. Antra, jokio naujo susitarimo ir jokių naujų prievolių šalys 2020 m. birželio 9 d. susitarimu nesudarė. Šiuo susitarimu fiksuota, kad jo sudarymo dieną pagal Paskolos sutartį atsakovė V. Š. yra skolinga ieškovei 5 500 Eur. Tai ne naujos prievolės atsiradimas, o konstatavimas jau esančios pagal galiojančią Paskolos sutartį. Dėl 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimo prie paskolos sutarties – paaiškina, kad patikslintame priešieškinyje yra nurodoma, jog šis susitarimas, kuriuo buvo pratęstas paskolos grąžinimo terminas, yra negaliojantis, nes buvo sudarytas ne tarp sutarties šalių. Su tokia pozicija ieškovė nesutinka. Teigia, kad ta aplinkybė, jog atsakovė fiziškai nepasirašė šio susitarimo, savaime jo nedaro negaliojančio. Atsakovei praleidus sutarties vykdymo terminą, t. y. sutartyje nustatytu grafiku negrąžinus paskolos iki 2018 m. vasario 28 d., ji nenutrūko, o buvo pažeista, t. y. atsakovė pažeidė sutartį. Šis sutarties pažeidimas lėmė ir tai, kad solidariai atsakingu už sutarties vykdymą, t. y. paskolos ir mokėtinų pelno palūkanų grąžinimą, tapo ir laiduotojas T. Ž.. Atsižvelgdamos į tai, šalys, pasinaudodamos sutarties laisvės principu, susitarė dėl termino vykdymo atidėjimo, o būtent – sudarė 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimą prie paskolos sutarties ir vėliau 2020 m. birželio 9 d. susitarimą prie paskolos sutarties.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, priteisė solidariai iš atsakovų 436,50 Eur skolą, 6,12 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 procentų metines palūkanas nuo visos priteistos 442,62 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. vasario 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei, priteisė iš atsakovų po 75,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovei, kitą patikslinto ieškinį dalį atmetė, atsakovų patikslintą ieškinį tenkino visiškai, pripažino ieškovės ir atsakovo T. Ž. 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimą prie 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties negaliojančiu, pripažino ieškovės ir atsakovės V. Š. 2020 m. birželio 9 d. susitarimą prie 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties negaliojančiu, priteisė iš ieškovės 170 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovės V. Š., priteisė iš ieškovės 64,51 Eur valstybei už procesinių dokumentų siuntimą.
6. Dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad ieškovė ir atsakovė V. Š. (paskolos gavėja) sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovei buvo suteikta 5 000 Eur paskola, įsipareigojant mokėti palūkanas – 54 proc. metinių arba 4,5 proc. mėnesinių palūkanų (sutarties 2.3 punktas), tai yra 1 185 Eur palūkanų. Paskolos sutarties prievolių užtikrinimas buvo užtikrintas turto įkeitimu, asmeniniu T. Ž. laidavimu ir netesybomis delspinigių forma. Ieškovė su laiduotoju 2018 m. lapkričio 12 d. sudarė susitarimą, kuriuo pakeitė paskolos grąžinimo grafiką ir nurodė, jog susitarimas yra neatskiriama paskolos sutarties dalis. Ieškovė ir atsakovė V. Š. 2020 m. birželio 9 d. sudarė papildomą susitarimą, kuriuo užfiksavo, kad paskolos gavėja yra skolinga 5 000 Eur skolos ir 500 Eur palūkanų ir paskolą susitarta grąžinti iki 2021 m. gegužės mėn. pagal susitarime numatytą grafiką.
7. Dėl 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimo Nr. 1 pripažinimo negaliojančiu teismas nurodė, kad šiuo atveju buvo sudarytas susitarimas tarp paskolos davėjo ir laiduotojo, juo buvo pakeistas paskolos grąžinimo grafikas. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju paskolos sutartis galėjo būti pakeista tik paskolos davėjo ir gavėjo sutarimu, tai yra susitarimas Nr. 1 negalėjo būti sudarytas tarp paskolos davėjos ir laiduotojo, kuris nėra paskolos sutarties šalis. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog susitarimas sudarytas ne tarp paskolos davėjo ir gavėjo, nusprendė, kad susitarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl šią atsakovių priešieškinio dalį tenkino.
8. Dėl 2020 m. birželio 9 d. Susitarimo Nr. 2 pripažinimo negaliojančiu teismas nurodė, kad šiuo atveju minėtu susitarimu buvo užfiksuota grąžintina paskolos suma – 5 000 Eur skola ir 500 Eur neišmokėtų palūkanų, nurodant jas išmokėti iki 2021 m. gegužės mėn. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog susitarimas buvo parengtas ieškovės, į tai, jog paskolos gavėja nežinojo skolos likučio, kadangi palūkanas mokėjo ir laiduotojas T. Ž., į tai, jog į sutarties tekstą atsakovė nesigilino ir su juo nesutinka, nusprendė pripažinti, jog šis sandoris sudarytas dėl suklydimo.
9. Dėl patikslinto ieškinio reikalavimų teismas nurodė, kad atsakovė pagal 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutartį buvo įsipareigojusi grąžinti ieškovei bendrą 6 185 Eur sumą. Šiuo atveju šalys nesusitarė, jog pasibaigus paskolos sutarties terminui iki visiško paskolos sumos grąžinimo, paskolos davėjai bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą 54 proc. mokėjimo (pelno) palūkanų dydį. Iš Paskolos sutarties 2.3 punkto spręstina, kad šalys palūkanų forma nesusitarė dėl kitokių sutarties neįvykdymo teisinių padarinių. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju paskola nebuvo mokama laiku, dėl to šiuo atveju atsakovė skolinga ieškovei 1 004 Eur delspinigių. Ieškovei iš viso turėjo būti sumokėta 7 189 Eur suma. Kadangi ieškovei faktiškai yra išmokėta 6 752,50 Eur suma, teismas nusprendė priteisti likusią neišmokėtą paskolos dalį – 436,50 Eur ir 6,12 Eur kompensuojamųjų palūkanų už termino atsiskaityti praleidimą ((436,50 Eur x 5 proc. / 365 dienų = 0,06 Eur) (0,06 Eur x 102 dienos = 6,12 Eur)).
III. Apeliacinio skundo argumentai
10. Apeliaciniu skundu apeliantė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 3 400 Eur skolą, 47,50 Eur kompensuojamųjų palūkanų nuo sutarties vykdymo termino pabaigos iki kreipimosi į teismą dienos, 1 110,80 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 1 513,50 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, 250 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1. Dėl 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimo Nr. 1 pripažinimo negaliojančiu nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų, neatskleidė bylos esmės, o sprendimą priėmė remdamasis prieštaraujančiomis išvadomis. Teigia, kad paskolos gavėjai per sutartyje nustatytą laiką neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, paskolos davėja sudarė susitarimą su laiduotoju dėl paskolos grąžinimo, gindama savo, kaip kreditoriaus, interesus. Mano, jog šiuo atveju teismo išvada, kad minėtu susitarimu buvo pakeista paskolos sutarties vykdymo tvarka, yra nepagrįsta, dėl to nepagrįstai minėtas susitarimas pripažintas negaliojančiu. Teigia, kad teismas aplinkybes vertino formaliai, neatskleidus tikrųjų susitarimo sudarymo aplinkybių. Pažymi, jog paskolos gavėjai ginčo susitarimas buvo žinomas, tai patvirtina byloje pateikta susirašinėjimo medžiaga.
10.2. Dėl 2020 m. birželio 9 d. Susitarimo Nr. 2 pripažinimo negaliojančiu nurodė, kad teismas, pripažindamas, jog minėtas susitarimas sudarytas dėl suklydimo, byloje esančius įrodymus vertino netinkamai, netinkamai taikė CK 1.90 straipsnio nuostatas. Teigia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, susirašinėjimo medžiaga patvirtina, jog atsakovei buvo žinoma susitarimo esmė, tai paneigia jos samprotavimus teisme, jog minėto susitarimo nesuprato. Apeliantė pažymi, jog susitarimą galima pripažinti negaliojančiu tik tuo atveju, jei suklydimas yra esminis, tačiau šiuo atveju buvo patvirtintas tik likusios išmokėti paskolos dalies dydžio faktas. Teigia, jog minėtu susitarimu nebuvo sukurta nauja prievolė, o apibrėžta likusi mokėti dalis pagal paskolos sutartį. Pažymi, jog teismas taip pat tinkamai neatsižvelgė į paskolos gavėjos amžių, išsilavinimą, nevertino, ar paskolos gavėja suprato savo veiksmų esmę.
10.3. Dėl patikslinto ieškinio reikalavimų nurodo, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, sutartinės palūkanos turėjo būti mokamos ir po sutarties nutraukimo. Pažymi, jog ieškovė reikalavimą dėl palūkanų sumokėjimo grindė ne kompensuojamomis palūkanomis, kaip nustatė teismas, o pelno palūkanomis. Mano, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad, pažeidus paskolos sumokėjimo terminą, ieškovė neturi teisės reikalauti mokėjimo (pelno) palūkanų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimo Nr. 1 pripažinimo negaliojančiu
13. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apeliantės I. G. ir atsakovo T. Ž. 2018 m. lapkričio 12 d. sudarytą susitarimą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, tinkamai nenustatė šio susitarimo sudarymo priežasčių, faktinių bylos aplinkybių. Teigia, kad priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimas yra ne 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties pakeitimas, o papildomas susitarimas tarp paskolos davėjos ir laiduotojo dėl paskolos sutarties grąžinimo. Apeliantės vertinimu, šiuo atveju nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtas susitarimas sudarytas ne tarp tinkamų asmenų, kadangi minėtu susitarimu nebuvo keičiamos paskolos sutarties sąlygos.
14. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus (nutarties 13 punktas), darytina išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė bylos faktines aplinkybes, nuspręsdamas pripažinti apeliantės I. G. ir atsakovo T. Ž. 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimą prie 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties negaliojančiu, kaip prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
15. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. apeliantė I. G. (paskolos davėja) ir atsakovė V. Š. (paskolos gavėja) sudarė paskolos sutartį, pagal kurią apeliantė paskolino atsakovei V. Š. 5 000 Eur, kuriuos atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. vasario 28 d. priede Nr. 1 grafike nurodytais terminais, sumokėti palūkanas – 54 proc. metinių arba 4,5 proc. mėnesinių palūkanų, tai yra 1 185 Eur palūkanų. Paskolos gavėjos prievolių pagal šią sutartį įvykdymas užtikrintas kilnojamojo turto įkeitimu – įkeičiama dėvėta gintaro apdirbimo įranga „Avalon“, netesybomis – 0,03 procento dydžio delspinigiais – ir asmeniniu laiduotojo T. Ž. laidavimu.
16. Kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantė (paskolos davėja) ir laiduotojas T. Ž. 2018 m. lapkričio 12 d. sudarė susitarimą prie 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties, kuriuo pakeitė paskolos grąžinimo grafiką, nurodytą priede Nr. 1 prie paskolos sutarties, ir numatė, kad skolininkai nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2019 m. vasario 15 d. mokės mėnesines 220 Eur dydžio palūkanas, o 2019 m. kovo 15 d. sumokės ir 220 Eur palūkanas, ir grąžins 5 000 Eur skolą. Susitarimą pasirašę asmenys (paskolos davėja ir laiduotojas) nurodė, kad šis susitarimas įsigalioja nuo 2018 m. lapkričio 12 d. ir yra neatskiriama paskolos sutarties dalis.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas minėtą susitarimą negaliojančiu, kaip prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) nurodė, kad susitarimą dėl paskolos mokėjimo tvarkos pakeitimo pasirašė ne šalys (paskolos davėjas ir paskolos gavėjas), o paskolos davėjas ir laiduotojas, o ir be to, šiuo atveju tinkamai nesilaikyta ir CK 6.183 straipsnio 1 dalies, kuri numato, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių nurodomas aplinkybes dėl 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimo Nr. 1 sudarymo, pirmosios instancijos teismo motyvus, nesutinka su apeliantės argumentais, jog ginčo susitarimas pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas netinkamai ir pripažintas negaliojančiu nepagrįstai.
18. Pirma, nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, jog ginčo susitarimas pagal jo sudarymo aplinkybes laikytinas ne 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties pakeitimu, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o papildomu susitarimu tarp paskolos davėjos ir laiduotojo dėl atsiskaitymo tvarkos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).
19. Nagrinėjamu atveju, įvertinus 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimą, kuris sudarytas tarp apeliantės (paskolos davėjos) ir atsakovo T. Ž. (laiduotojo), lingvistiniu aspektu, nėra jokių abejonių, jog minėtu susitarimu buvo pakeistos 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties grąžinimo sąlygos be paskolos gavėjos valios (sutikimo). Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, jog minėto susitarimo 1 punkte nedviprasmiškai nurodyta, kad „šalys susitarė pakeisti paskolos grąžinimo grafiką“, 2 punkte nurodyta, kad „kitos paskolos sutarties 2017 m. rugsėjo 6 d., Klaipėda, sąlygos lieka galioti“. Akivaizdu, jog, vertinant šį susitarimą lingvistiškai, nėra jokių abejonių, jog minėtu susitarimu buvo siekiama pakeisti paskolos sutarties vykdymo sąlygas (grafiką), tai yra sudedamoji paskolos sutarties dalis, be paskolos gavėjos valios, nustatant naują mokėjimo tvarką, į tvarką įtraukiant ir fiksuojant palūkanų dydį ir bendrą mėnesinę mokėtiną sumą. Kita vertus, minėtą susitarimą vertinant ir jo sudarymo aplinkybių aspektu, 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties vykdymo kontekste, taip pat nėra jokių abejonių, jog minėtu susitarimu apeliantė siekė pakeisti būtent 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutartimi nustatytą mokėjimo tvarką, be kita ko, fiksuojant ir mokėtinų palūkanų sumas, kurios neatsiejamai yra susijusios su 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutartimi. Įvertinus byloje pateiktą šalių susirašinėjimo medžiagą nustatyta, kad būtent apeliantė po 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimo pasirašymo kitą dieną (2018 m. lapkričio 13 d.) elektroniniame laiške, kurį adresavo atsakovei (paskolos gavėjai) nurodė, jog „pasirašėme su Tomu susitarimą pakeisti paskolos grąžinimo grafiką“, tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad būtent apeliantė inicijavo paskolos grąžinimo tvarkos pakeitimą be kitos sutarties šalies – paskolos gavėjos valios (sutikimo), todėl minėtą susitarimą, įvertinęs tiek lingvistiškai, tiek atsižvelgęs į jo sudarymo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip keičiantį 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties vykdymo sąlygas.
20. Minėtos aplinkybės (nutarties 19 punktas) leidžia daryti išvadą, jog 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimas, kuriuo buvo siekiama pakeisti 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties vykdymo tvarką, buvo sudarytas netinkamai, tai yra ne tarp paskolos sutartį sudariusių asmenų, o tarp paskolos davėjos ir laiduotojo, kuriuo buvo išspręsti 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties vykdymo klausimai be sutarties šalies – paskolos gavėjos – valios (sutikimo). Pažymėtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis).
21. Šiuo atveju nustačius, jog minėtas susitarimas, kuriuo buvo keičiamos 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties vykdymo sąlygos, nėra pasirašytas paskolos sutarties šalies – paskolos gavėjos, o laiduotojo T. Ž., į tai, jog apeliantė neginčija fakto, jog minėtą susitarimą pasirašė laiduotojas T. Ž., į tai, jog tiek pagal CK 6.223 straipsnio 1 dalį, tiek pagal šalių pasirašytos 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties 6.8 punktą sutarties pakeitimas galimas tik šalių iniciatyva, į tai, jog paskolos gavėjos valia (sutikimas) dėl minėto susitarimo nebuvo išreikšta, tai yra tokios aplinkybės apeliantė neįrodinėjo, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad minėtas susitarimas, sudarytas tarp apeliantės ir laiduotojo T. Ž., prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
22. Apeliantė taip pat nurodo, kad šiuo atveju reikalavimą dėl 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimo Nr. 1 pripažinimo negaliojančiu priešieškiniu pareiškė (paskolos gavėja) atsakovė V. Š., o ne laiduotojas (atsakovas) T. Ž., su kuriuo susidarytas susitarimas, dėl to, jos vertinimu, reikalavimas dėl minėto sandorio pripažinimo negaliojančiu yra pareikštas netinkamo asmens, tačiau su šiais apeliantės argumentais negalima sutikti, kadangi 2022 m. kovo 22 d. teismo posėdžio metu atsakovei V. Š. išaiškinti 2021 m. sausio 5 d. priešieškinio trūkumai dėl atsakovo T. Ž. procesinio statuso, reiškiamų reikalavimų, kuris buvo patikslintas, pateikiant 2022 m. kovo 29 d. patikslintą priešieškinį, kurį pasirašė tiek atsakovė V. Š., tiek ir atsakovas T. Ž., o ir be to, šiuo atveju konstatavus, jog ginčo sandoris akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, pirmosios instancijos teismas turėjo teisėtą pagrindą CK 1.80 straipsnio 1 dalies punkto pagrindu pripažinti ieškovės I. G. ir atsakovo T. Ž. 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimą prie 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties negaliojančiu.
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 13–22 punktuose, konstatuotina, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo priimta teismo sprendimo dalis, kuria nusprendė pripažinti ieškovės I. G. ir atsakovo T. Ž. 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimą prie 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties negaliojančiu, ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisėto pagrindo panaikinti ir (ar) pakeisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl 2020 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 2 pripažinimo negaliojančiu
24. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog 2020 m. birželio 9 d. susitarimas tarp paskolos davėjos ir paskolos gavėjos buvo sudarytas dėl suklydimo, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90 straipsnio nuostatas. Apeliantė teigia, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog paskolos gavėja žinojo sudaromo susitarimo esmę, be to, pirmosios instancijos teismas pripažindamas ginčo susitarimą negaliojančiu neatsižvelgė į paskolos gavėjos amžių, išsilavinimą, nevertino, ar paskolos gavėja suprato savo veiksmų esmę pasirašydama 2020 m. birželio 9 d. susitarimą.
25. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus (nutarties 24 punktas), darytina išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė bylos faktines aplinkybes, nuspręsdamas pripažinti ieškovės I. G. ir atsakovės V. Š. 2020 m. birželio 9 d. susitarimą prie 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties negaliojančiu, kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis).
26. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad po 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties sudarymo (nutarties 15 punktas) ieškovė (paskolos davėja) I. G. ir atsakovė (paskolos gavėja) V. Š. 2020 m. birželio 9 d. sudarė susitarimą prie 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties (Susitarimas Nr. 2), juo užfiksavo, kad 2020 m. birželio 9 d. pagal 2017 m. rugsėjo 6 d. sudarytą paskolos sutartį paskolos gavėja yra skolinga paskolos davėjai 5 000 Eur ir 500 Eur susikaupusių neišmokėtų palūkanų, iš viso 5 500 Eur. Šiuo susitarimu abi šalys susitarė, kad paskolos gavėja grąžins skolą paskolos davėjai iki 2021 m. gegužės mėn. pagal susitarime numatytą grafiką.
27. Nagrinėjamu atveju atsakovai prašydami pripažinti susitarimą Nr. 2 negaliojančiu, nurodė, kad atsakovė V. Š. suklydo dėl esminių jos sąlygų, kadangi atsakovės tikrasis ketinimas buvo konkretizuoti ir įforminti likusią skolos dalį pagal paskolos sutartį ir nustatyti galutinius paskolos grąžinimo terminus, o ne sudaryti atskirą sutartį, pagal kurią atsakovams atsiranda nauja prievolė, tai yra 5 500 Eur skola, kurią turi mokėti pagal papildomą susitarimą. Pirmosios instancijos teismas šį atsakovų priešieškinį reikalavimą tenkino, konstatuodamas, jog 2020 m. birželio 9 d. susitarimo tekstą parengė ieškovė, į susitarimo esmę atsakovė tinkamai neįsigilino, atsižvelgdama į tai, jog atsakovė susitarimo pasirašymo metu tiksliai skolos likučio nežinojo, bei į tai, jog iki šio susitarimo pasirašymo atsakovė jau buvo grąžinusi 4 672,50 Eur pagal paskolos sutartį. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu 2020 m. birželio 9 d. susitarimas pripažintas negaliojančiu, nesutiktina.
28. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Jeigu šalis sudarė sutartį klaidingai suprasdama faktines ar teisines aplinkybes, taikytinos taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tačiau, jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610-378/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017).
29. Nagrinėjamu atveju suklydimas grindžiamas tuo, kad atsakovė V. Š. pasirašydama apeliantės parengtą susitarimą jau buvo grąžinusi didžiąją dalį paskolos sumos (4 672,50 Eur), pažymi, jog 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties galiojimas jau buvo pasibaigęs 2018 m. vasario 28 d., todėl šiuo atveju minėtu susitarimu paskolos davėja nustatė naują skolos dydį. Pažymi, jog turi dailidės išsilavinimą, neturi patirties, žinių ir išmanymo sudarant įvairius komercinius sandorius.
30. Kaip pirmiau minėta (nutarties 28 punktas), suklydimas iš esmės laikomas neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, tai yra suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).
31. Byloje neginčytina, kad 2020 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 2 tekstą parengė apeliantė (paskolos davėja) ir šis susitarimas yra pasirašytas abiejų šalių, tai yra tiek paskolos davėjos, tiek paskolos gavėjos, tačiau vertinant, ar šiuo atveju paskolos gavėja pasirašydama susitarimą turėjo objektyvias galimybes įvertinti bei apsvarstyti sudaromo susitarimo pagrįstumą, būtina pažymėti, jog atsakovė V. Š., būdama 41 amžiaus susitarimo pasirašymo metu, turėdama išsilavinimą, sudarydama ne pirmą sandorį su apeliante, turėjo neabejotinas galimybes įvertinti sutarties dalyką. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė naudojo spaudimo priemones ar kokiais nors kitais būdais vertė V. Š. sudaryti ginčijamą susitarimą, kuris prieštarautų pastarosios valiai, juolab, kad šiais pagrindais sandoris ir nėra ginčijamas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog minėto susitarimo tekstas taip pat yra aiškus ir nedviprasmiškas, tai yra jame aiškiai nurodyta, kad paskolos davėja ir paskolos gavėja 2020 m. birželio 9 d. fiksuoja pagal pasirašytą paskolos sutartį, sudarytą 2017 m. rugsėjo 6 d., likusios skolos likutį – 5 000 Eur skola, 500 Eur susikaupusių palūkanų – ir nustato skolos mokėjimo grafiką. Taigi minėtu susitarimu šalys aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksavo 2020 m. birželio 9 d. likusios mokėti skolos dalį pagal 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutartį. O ir be to, faktą, jog paskolos gavėja buvo likusi skolinga apeliantei skolą ir palūkanas, pagrindžia ir šalių susirašinėjimo SMS žinutėmis (2020 m. vasario 24 d.) medžiaga (DOK-18498), jose nurodyta, kad skolos likutis yra 6 000 Eur, ir tam atsakovė V. Š. pateiktoje susirašinėjimo medžiagoje neprieštaravo. Byloje nėra įrodymų, jog tarp 2020 m. vasario 24 d. ir 2020 m. birželio 9 d., kada buvo pasirašytas ginčijamas susitarimas, atsakovė jau buvo grąžinusi visas sumas pagal 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutartį. Priešingai, šiuo atveju chronologiškai vertinant ginčijamo susitarimo sudarymo aplinkybes, šalių pateiktą susirašinėjimo medžiagą, atliktų mokėjimų suvestinę, galima daryti išvadą, jog paskolos gavėja paskolos ir mokėtinų palūkanų paskolos davėjai negrąžino, dėl to šalys ir sudarė 2020 m. birželio 9 d. susitarimą, fiksuodamos mokėtiną paskolos sumą, palūkanas ir nusistatydamos jų mokėjimo tvarką.
32. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijamo susitarimo metu V. Š. buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Teismo vertinimu, šiuo atveju šalių sudaryto susitarimo iš esmės nėra pagrindo priskirti prie specialių žinių jų sudarymui ir suvokimui reikalaujančių sandorių, nes šiuo atveju minėtu susitarimu faktiškai buvo užfiksuotas likusios mokėti paskolos likutis, nedviprasmiškai nurodant skolos kilmę – 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutartis. Ta aplinkybė, jog atsakovė pasirašydama susitarimą tiksliai neįsivertino grąžintinos paskolos likučio, vertintinas kaip jos pačios neatidumas, V. Š. elgesį vertinant pagal apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad šalių susitarimas yra pakankamai aiškus, nedviprasmiškas, V. Š. amžius, išsilavinimas, patirtis sudarant sandorius su apeliante neabejotinai leido įsivertinti sudaromo susitarimo esmę, V. Š. neabejotinai suvokė, kokios paskolos sutarties pagrindu yra fiksuojamas likusios skolos likutis, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, po susitarimo sudarymo atsiradusios jai nepalankios aplinkybės negali būti pagrindu sudaryto susitarimo neteisėtumo faktui konstatuoti.
33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta nutarties 24–32 punktuose, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju neįrodytas sandorio sudarymo metu V. Š. suklydimas dėl esminių ginčijamo susitarimo sąlygų. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju yra teisėtas pagrindas pripažinti 2020 m. birželio 9 d. susitarimą Nr. 2 negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu kaip sudaryto dėl suklydimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nutaria panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovų patikslinto priešieškinio reikalavimas dėl 2020 m. birželio 9 d. susitarimo prie 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančiu nuo jos sudarymo dienos dėl suklydimo, atmetant atsakovų pareikštus reikalavimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo
34. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nepagrįstai pripažinus 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimą Nr. 1 ir 2020 m. birželio 9 d. susitarimą Nr. 2 negaliojančiais, netinkamai buvo išspręstas ir apeliantės ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas. Nurodo, kad paskolos gavėja paskolos nustatytu laiku, tai yra iki 2018 m. vasario 28 d., negrąžino, todėl paskolos davėja (apeliantė) turi teisę į sutartines palūkanas. Pažymi, jog paskolos sutartis buvo nutraukta 2021 m. sausio 1 d. apeliantės iniciatyva atsakovei V. Š. netinkamai vykdant paskolos sutartį, todėl atsakovė turėjo teisę iki sutarties nutraukimo reikalauti mokėti paskolos sutarties 2.3 punkte nustatytas palūkanas.
35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. apeliantė I. G. (paskolos davėja) ir atsakovė V. Š. (paskolos gavėja) sudarė paskolos sutartį, pagal kurią apeliantė paskolino atsakovei V. Š. 5 000 Eur, kuriuos atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. vasario 28 d. priede Nr. 1 grafike nurodytais terminais, sumokėti palūkanas – 54 proc. metinių arba 4,5 proc. mėnesinių palūkanų, tai yra 1 185 Eur palūkanų. Paskolos gavėjos prievolių pagal šią sutartį įvykdymas užtikrintas kilnojamojo turto įkeitimu – įkeičiama dėvėta gintaro apdirbimo įranga „Avalon“, netesybomis – 0,03 procento dydžio delspinigiais ir asmeniniu laiduotojo T. Ž. laidavimu. Po 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties sudarymo ieškovė (paskolos davėja) I. G. ir atsakovė (paskolos gavėja) V. Š. 2020 m. birželio 9 d. sudarė susitarimą (nutarties 26 punktas), kuriuo užfiksavo, kad 2020 m. birželio 9 d. pagal 2017 m. rugsėjo 6 d. sudarytą paskolos sutartį paskolos gavėja yra skolinga paskolos davėjai 5 000 Eur ir 500 Eur susikaupusių neišmokėtų palūkanų, iš viso 5 500 Eur. Šiuo susitarimu abi šalys susitarė, kad paskolos gavėja grąžins skolą paskolos davėjai iki 2021 m. gegužės mėn. pagal susitarime numatytą grafiką.
36. Apeliantės pateikta susirašinėjimo medžiaga su paskolos gavėja, atliktų mokėjimų suvestinės (DOK-18498) pagrindžia, jog paskolos gavėja nuo 2020 m. birželio 9 d. liko skolinga paskolos davėjai 5000 Eur skolos ir 500 Eur palūkanų ir iki ieškinio pateikimo teismui (2022 m. vasario 10 d.) sumokėjo dalį skolos, tai yra liko skolinga paskolos davėjai 3400 Eur. Kadangi atsakovė tinkamai paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė (CK 6.1 – 6.4, 6.870 straipsniai), laikytina, kad paskolos gavėja V. Š. pažeidė paskolos sutarties sąlygas, laiku skolos negrąžino, praleido prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 ir 2 dalys). Esant nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir nurodytam teisiniam reguliavimui, pripažįstama, kad atsakovė V. Š. yra įgijusi prievolę sumokėti skolą ieškovei, tačiau šios prievolės nevykdė ir laikoma pažeidusi prievolę, todėl jos atžvilgiu taikytina civilinė atsakomybė, ji turi pareigą grąžinti paskolos davėjai skolą ir palūkanas iki 2017 m. rugsėjo 6 d. sudarytos paskolos sutarties nutraukimo momento (2021 m. sausio 1 d.)). Pažymėtina, jog ieškovė reikalavimą reiškia solidariems atsakovams V. Š. (paskolos gavėjai) ir T. Ž. (laiduotojui). Kadangi šiuo atveju paskolos gavėja prievolės laiku ir tinkamai nevykdė, laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintis bendraskolis (CK 6.81 straipsnis). Todėl 3400 Eur suma ieškovei priteistina solidariai iš atsakovų V. Š. ir T. Ž..
37. Apeliantė I. G. 2022 m. sausio 27 d. teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo pareiškė papildomą reikalavimą – priteisti apeliantei I. G. solidariai iš atsakovų V. Š. ir T. Ž. 1110,80 Eur delspinigių. Remiantis apeliantės I. G. ir atsakovas V. Š. sudaryta 2017 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutartimi nustatyta, jog šalys susitarė dėl mokėtinų delspinigių dydžio, netinkamai vykdant paskolos sutartį. Sutarties 4.5 punkte nurodyta, kad sutartyje nustatytais terminais negrąžinus paskolos, nesumokėjus palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, paskolos gavėjas įsipareigoja mokėti 0,03 procento delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Šiuo atveju byloje pateiktas delspinigių apskaičiavimas (DOK-4161) pagrindžia, kad paskolos gavėja praleidusi skolos grąžinimo terminą, turi sumokėti apeliantei 1110,80 Eur delspinigių, todėl 1110,80 Eur delspinigiai priteistini iš atsakovų V. Š. ir T. Ž. apeliantės I. G. naudai.
38. Pagal CK 6.261 straipsnį praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Šiuo atveju taikytina CK 6.210 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui už ieškinyje nurodomą laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki kreipimosi į teismą dienos – 2021 m. vasario 10 d. ieškovei solidariai iš atsakovų priteistina 47,50 Eur kompensuojamųjų palūkanų už termino atsiskaityti praleidimą.
39. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio l dalis). Todėl ieškovei iš atsakovų solidariai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. vasario 22 d) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
40. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
41. Ieškovė patyrė šias išlaidas pirmosios instancijos teisme –103 Eur žyminis mokestis už ieškinio ir patikslinto ieškinio reikalavimus, 1 350 Eur advokato pagalbos, 60,50 Eur dokumentų įteikimo išlaidos. Iš viso – 1 513,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė V. Š. patyrė šias išlaidas pirmosios instancijos teisme – 170 Eur žyminis mokestis už priešieškiniu pareikštus reikalavimus. Atsakovas T. Ž. duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė. Valstybė šioje byloje patyrė 71,68 Eur išlaidas už procesinių dokumentų siuntimą.
42. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės pareikšti reikalavimai dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo iš dalies tenkinant apeliacinio skundo reikalavimus yra patenkinti 100 procentų. Atsakovų priešieškinio reikalavimai yra patenkinti 50 procentų. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų proporcijas, į tai, kad bylinėjimosi išlaidos priteistinos tiek ieškovei iš atsakovės, tiek ir pastarajai iš ieškovės, tokiu atveju atliktinas šioms šalims vienai iš kitos priteistinų sumų tarpusavio įskaitymas, po kurio ieškovei lygiomis dalimis, iš atsakovų priteistina 714,25 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Patikslintą ieškinį tenkinus 100 procentų, o atsakovų priešieškinį tenkinus 50 procentų, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, iš ieškovės priteistina 25 procentai patirtų pašto išlaidų (17,92 Eur), o iš atsakovų 75 procentai patirtų pašto išlaidų, lygiomis dalimis (po 26,88 Eur).
Dėl procesinės bylos baigties
43. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš dalies netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, dėl to nepagrįstai pripažino 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimą Nr. 1 negaliojančiu, dėl to taip pat netinkamai įvertino ir ieškovės ieškiniu pareikštus reikalavimus dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo. Tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, tenkinant ieškovės (patikslintu) ieškiniu pareikštus reikalavimus dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo ir atmetant priešieškiniu pareikštus reikalavimus dėl 2020 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 2 pripažinimo negaliojančiu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė pateikė rašytinius įrodymus apie šias patirtas bylinėjimosi išlaidas – 93 Eur žyminis mokestis, 250 Eur advokato pagalbos išlaidos. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, laikytina, jog apeliantės apeliacinis skundas patenkintas 75 procentais (netenkinamas apeliacinio skundo reikalavimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas 2018 m. lapkričio 12 d. susitarimą Nr. 1 pripažino negaliojančiu, panaikinimo). Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina po 128,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovai duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą pakeisti:
Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės patikslinti ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies, pareikštus reikalavimus tenkinant visiškai ir priteisiant solidariai iš atsakovų V. Š. ir T. Ž. 3400 Eur skolą, 1110,80 Eur delspinigių, 47,50 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 procentų metines palūkanas nuo visos priteistos 4558,30 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. vasario 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovės I. G. naudai.
Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas ir priteisti iš atsakovų V. Š. ir T. Ž. po 714,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą ieškovės I. G. naudai.
Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo valstybei klausimas ir priteisti iš ieškovės I. G. valstybei 17,92 Eur už procesinių dokumentų siuntimą, priteisti iš atsakovų V. Š. ir T. Ž. valstybei po 26,88 Eur už procesinių dokumentų siuntimą.
Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priešieškinio reikalavimai tenkinti visiškai ir atmesti atsakovų reikalavimą dėl 2020 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 2 pripažinimo negaliojančiu.
Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų V. Š. ir T. Ž. po 128,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą ieškovei I. G..