Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal antstolės S. V., G. B. atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-24271-877/2015 pagal pareiškėjos Kauno miesto savivaldybės skundą dėl antstolės S. V. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė S. V., G. B., T. B., S. B., K. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja apskundė antstolės veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0114/13/00240, 0114/13/00241, 0114/13/00242, 0114/13/00243, prašydama įpareigoti antstolę visiškai įvykdyti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-392-375/2010. Nurodė, kad antstolė vykdė Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą, kuria iškeldino T. B., G. B., S. B., K. B. iš gyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Antstolė sprendimą įvykdė iš dalies, iškeldino asmenis iš gyvenamųjų patalpų buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), tačiau neiškeldino jų iš butui priklausančios patalpos, pažymėtos šifru 1-7/ 9,60 kv. m., esančios Kaune, (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nuomojo butą T. B., kai jai su šeima buvo suteikta valstybės garantija Nr. 2695, kurios pagrindu valstybė įsipareigojo kompensuoti G. B. šeimai nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę pinigais. 2008 m. gruodžio 30 d. buvo pervesti 73563,48 Eur (254 000 Lt) kompensacija į T. B. šeimos nurodytą sąskaitą banke, o T. B. šeima įsipareigojo per 4 mėnesius atlaisvinti nuomotas patalpas. Apskaičiuojant išmokėtinos kompensacijos dydį, buvo atsižvelgta į buto gyvenamųjų patalpų ir į buto priklausinio – patalpos pažymėtos, šifru 1-7, plotą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų argumentai ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai netenkintini.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo antstolę iškeldinti atsakovus iš patalpos, kurios indeksas neįvardintas sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Nustatyta, kad antstolė vykdė Kauno apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą dėl atsakovų (suinteresuotų asmenų) iškeldinimo, priimtą civilinėje byloje Nr.2-391-375/2010 pagal Kauno miesto savivaldybės ieškinį T. B., G. B., S. B., K. B. dėl iškeldinimo. Vykdomajame dokumente, išduotame pagal šį sprendimą, nurodyta iškeldinti T. B., G. B., S. B., K. B. iš gyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

2015 m. rugpjūčio 18 d. antstolė surašė šių asmenų iškeldinimo iš (duomenys neskelbtini), Kaune, esančių patalpų protokolą Nr.S-11101963. Nors konkrečios patalpos, iš kurių suinteresuoti asmenys yra iškeldinti, šiame protokole nenurodytos, nėra ginčo dėl to, kad jie iškeldinti iš buto Nr.6 patalpų, pažymėtų indeksais 6-2, 6-3, 6-4, 6-5, 6-6, kurių plotas 42,76 kv.m., susidedančių iš kambarių 14,70 kv.m., 14,79 kv.m., virtuvės 5,16 kv.m., vonios 4,07 kv.m. ir koridoriaus 4,04 kv.m. (civilinės bylos nr. 2-391-375/2010 t. 1 b.l. 14-17, t. 2 b.l. 91). Namo rūsyje yra 9,60 kv. m. ploto patalpa, pažymėta indeksu 1-7. Išieškotoja pateikė skundą dėl antstolės veiksmų, prašydama pilnai įvykdyti teismo sprendimą ir iškeldinti suinteresuotus asmenis su visa jiems priklausančia manta iš patalpos, pažymėtos indeksu 1-7. Apeliantai teisingai teigia, kad pastaroji patalpa vykdomajame dokumente nėra nurodyta.

Remiantis civilinėje byloje Nr.2-391-375/2010 esančia buto nuomos sutartimi, gyvenamosios patalpos pasu ir inventorizacinės bylos duomenimis, butą (duomenys neskelbtini) sudaro patalpos, pažymėtos indeksais 6-2, 6-3, 6-4, 6-5, 6-6.

Nors pažodžiui išdėstytoje teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje iškeldinti atsakovus iš buto Nr.6 patalpa 1-7 nenurodyta, nesutiktina su apeliantais, kad antstolė, neiškeldinusi suinteresuotų asmenų iš patalpos 1-7, teismo sprendimą įvykdė.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčas dėl sprendimo įvykdymo tarp išieškotojos ir antstolės, kurios pusėje nagrinėjamu atveju yra ir skolininkai, kilo dėl to, kad tiek išieškotoja, tiek antstolė savo procesines pozicijas nepagrįstai motyvuoja teismo sprendimo vykdymo aiškumu.

Atmestini antstolės argumentai apie tai, kad neleistinas joks nukrypimas nuo rezoliucinės teismo sprendimo dalies, nes vykdymo procesas dėl to prarastų prasmę kaip sudėtinė asmens teisės į teismą dalis. Pažymėtina, kad antstolės įvykdytame sprendime nėra nurodytos ir jokios kitos buto Nr.6 patalpos, pažymėtos indeksais 6-2, 6-3, 6-4, 6-5, 6-6, iš kurių skolininkai buvo iškeldinti. Taigi, jau įvykdyta sprendimo dalis nebuvo susijusi vien tik su pažodžiui išdėstyta sprendimo rezoliucine dalimi. Iš vykdomojoje byloje esančio pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų, kitų teismo procesinių dokumentų, priimtų minėtoje civilinėje byloje, antstolė matė, jog atsakovai iš buto yra iškeldinti kaip namo savininkui pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą grąžinto pastato patalpų nuomininkai, kuriems valstybė pilnai įvykdė prievolę kompensuoti nuomotų patalpų vertę pinigais, įskaitant ir patalpą 1-7 (1998 m. birželio 19 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo Nr. VIII-792 9 straipsnio 12 dalis) ( toliau– Kompensacijų įstatymas). Vykdydama teismo sprendimą ji teisingai pastebėjo, kad vykdomajame dokumente patalpa 1-7, kaip ir kitos buto patalpos, nėra nurodytos, todėl, remdamasi CPK 589 straipsniu, turėjo kreiptis su prašymu į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, kad antstolė šios pareigos neįvykdė, todėl, pažeisdama Antstolių įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, CPK 634 straipsnio 2 dalies reikalavimus, vykdomąjį dokumentą įvykdė formaliai, tuo pažeisdama išieškotojos interesus.

Pažymėtina, kad minimu aspektu pasyviai elgėsi ir išieškotoja Kauno m. savivaldybė. Patikslintame ieškinyje atsakovus ji prašė iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, ir iš 1-7 9,60 kv.m. patalpų, tačiau nepateikė prašymo priimti nutartį dėl teismo sprendimo išaiškinimo, pirmosios instancijos teismui dėl šio reikalavimo sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakius (civilinės bylos t. 1 b.l. 63). Tuo remiantis nesutiktina su išieškotoja, skunde dėl antstolės veiksmų teigiančia apie aiškius sprendimo vykdymo veiksmus, tuo pačiu pareigą kreiptis dėl teismo sprendimo išaiškinimo siekiančia perkelti vien antstolei.

Jeigu teismo sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti, nekeisdamas jo turinio (CPK 278 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis CPK 593 straipsniu, CPK numatytais atvejais klausimais, kylančiais iš vykdymo proceso, antstolis ir kiti asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu (CPK 593 straipsnio 1,2 dalys).

Formuodamas teismų praktiką dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo vykdymo išaiškinimą, kasacinis teismas yra konstatavęs, jog civiliniame procese egzistuoja ir kitas išaiškinimo institutas, t. y. įstatyme įtvirtinta antstolio teisė kreiptis į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką (CPK 589 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-7-242/2009 pagal pareiškėjos antstolės N. Š. pareiškimą dėl teismo procesinio sprendimo ir jo vykdymo tvarkos išaiškinimo, suinteresuoti asmenys: K. J., T. O., V. O., nurodė, kad abi teisės normos (tiek CPK 278 straipsnio 1 dalis, tiek 589 straipsnio 1 dalis), sudaro vieną visumą ir skirtos teismo sprendimo trūkumams pašalinti ir tais atvejais, kai teismo sprendimas yra vykdytinas ir kai kyla teismo sprendimo vykdymo neaiškumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. S. v. UAB „Birių krovinių terminalas“, bylos Nr. 3K-3-238/2007). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas antstolio prašymu turi teisę aiškinti tiek teismo procesinį sprendimą ir jo vykdymo tvarką, tiek vien tik vykdymo tvarką, priklausomai nuo antstolio prašymo.

Siejant šias nuostatas su CPK 593 straipsnyje įtvirtinta visų vykdymo proceso dalyvių teise kreiptis į teismą su pareiškimais dėl vykdymo proceso veiksmų, atmestinas antstolės atskirojo skundo argumentas apie pareiškėjos skundo ribų peržengimą. Pirmiau minėtoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad civilinio proceso ribos apibrėžiamos kaip teisminis procesas ir šio proceso metu priimto teismo sprendimo įvykdymas, jeigu jis yra būtinas. Vykdymo procesas yra civilinio proceso dalis, nes tik įgyvendinus teismo sprendimą yra įgyvendinama pažeistų ar ginčijamų teisių ar įstatymo saugomų interesų gynyba. Nors sprendimų vykdymo funkcijas atlieka antstoliai, teismas ir toliau dalyvauja vykdymo procese sprendžiant įvairaus pobūdžio procesinius klausimus, susijusius su antstolio veiklos procesine kontrole, skundų dėl antstolių procesinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti nagrinėjimu ir pan. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog iš aplinkybių ir teismų procesinių sprendimų, kuriais pareiškėja grindė CPK 510 straipsnio nustatyta tvarka paduotą skundą dėl antstolės veiksmų, matyti, kad skundas pagal CPK 593 straipsnį faktiškai yra paduotas dėl vykdymo veiksmų išaiškinimo, kartu prašant pripažinti, jog antstolė teismo sprendimą įvykdė nepilnai, t.y. skundžiant jos veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacine tvarka vertinamoje nutartyje pagrįstai išaiškinta, jog antstolė privalo iškeldinti atsakovus iš Kauno m. (duomenys neskelbtini) esančios patalpos, pažymėtos indeksu1-7.

Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010 nustatyta, kad nesutikimą išsikelti iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, atsakovai grindė tuo, jog ieškovė nevisiškai įvykdė valstybės garantiją kompensuoti jiems nuomojamų patalpų rinkos vertę pinigais, vertė nustatyta per maža, neišmokėta kompensacija už patalpą 1-7. Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu nustatė, kad patalpą 1-7 atsakovai iš pradžių naudojo kaip gyvenamąją, vėliau – kaip sandėliuką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1364/2002 pagal V. K. ieškinį atsakovės T. B., R.B., trečiajam asmeniui Kauno m. savivaldybei dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo), sprendimo priėmimo metu – kaip gyvenamąją patalpą. Konstatavo, kad ieškovė, užsakydama buto vertinimą, perdavė vertintojams duomenis ir apie tai, kad patalpa 1-7 priklauso atsakovų butui. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad valstybės įsipareigojimai kompensuoti atsakovams nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę pinigais (254 000 Lt) buvo visiškai ir tinkamai įvykdyti (Kauno miesto savivaldybės administracija 2008 m. gruodžio 30 d. 254 000 Lt kompensaciją pervedė į atsakovų sąskaitą banke). Ši aplinkybė sudarė pagrindą jų iškeldinimui iš buto (Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalis). Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-264-172/2011 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Be kitų aplinkybių, pripažino nepagrįstu atsakovų argumentą, jog jiems nebuvo išmokėta piniginė kompensacija už patalpą 1-7.

Aplinkybę, kad valstybės garantija yra įvykdyta tinkamai, 2015 m. kovo 30 d. nutartyje konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-486-146/2015, išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. B. ir T. B. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl 42 000 Lt neišmokėtos kompensacijos dalies išmokėjimo. Toje byloje pareiškėjai nurodė, kad jų šeima bute (duomenys neskelbtini), Kaune, apsigyveno nuo 1989 m. Pareiškėjų šeima naudojosi butu Nr. 6, kurio plotas 42,76 kv. m, ir gyvenamąja patalpa Nr. 1-7, kurios plotas 9,60 kv. m, t. y. viso 52,36 kv. m. Teigė, kad Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-391-375/2010 nusprendė B. šeimą iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, (duomenys neskelbtini), Kaune, tačiau, jų manymu, neiškeldino iš gyvenamosios patalpos Nr. 1-7 (9,60 kv. m), esančios (duomenys neskelbtini), Kaune. Po šio teismo sprendimo priėmimo pareiškėjai kreipėsi į atsakovą, siekdami įrodyti, kad valstybės garantija nėra visiškai įvykdyta, nes kompensacija išmokėta ne už visas nuomojamas patalpas, o tik už 42,76 kv. m. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas rėmėsi Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi, pagal kurią valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija valstybės garantijoje Nr. 2695 prisiimtus bei numatytus įsipareigojimus nuomininkui (pareiškėjams), gyvenančiam savininkui grąžintiname name, visiškai įvykdė nustatytu terminu ir pačių pareiškėjų pasirinktu būdu (Kompensacijų įstatymo 9 str. 2 d. 6 p.), todėl garantijos galiojimo laikas yra pasibaigęs. Pažymėjo, kad nenuginčijus valstybės garantijos, nėra reikšmingos pareiškėjų nurodomos aplinkybės, susijusios su vertinimu, ar patalpa 1-7 yra gyvenamoji, ar jos priklausinys, ar ši patalpa buvo apžiūrėta bei vertinta, ar nebuvo. Rėmėsi Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimu, kuriame nurodyta, jog Kauno miesto savivaldybės administracija laiku bei tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas šį sprendimą paliko nepakeistą. Konstatavo, kad į pareiškėjų administracinėje byloje keliamą klausimą, esą Kauno miesto savivaldybei išduodant valstybės garantiją Nr.2695 į nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę nebuvo įskaičiuota rūsio patalpos 1-7 vertė, yra atsakyta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (civilinė byla Nr.2-391-375/2010). Minėta, kad pastarojoje byloje teismas nustatė, jog į namo (duomenys neskelbtini), Kaune, rūsyje esančią patalpą 1-7 (9,60 kv. m) buvo atsižvelgta skaičiuojant buto Nr.6 bendro ploto 1 kv.m vertę. Teismas konstatavo, kad valstybės įsipareigojimai kompensuoti atsakovams nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę pinigais (254 000 Lt) yra visiškai ir tinkamai įvykdyti. CPK 279 straipsnio 4 dalis numato, kad sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. CPK 18 straipsnis įtvirtinta teismo sprendimo privalomumo principą.

Tuo remiantis atmestini antstolės ir G. B. atskirųjų skundo argumentai apie tai, kad teismas atsakovus iškeldino tik iš gyvenamųjų patalpų, o ne iš kitokio turtinio vieneto, taip pat kad patalpa 1-7 negali būti laikoma buto priklausiniu, kad ieškovė nebuvo pareiškusi ieškinio dėl iškeldinimo iš patalpos 1-7, dėl ko teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą peržengti byloje pareikštus reikalavimus. Byloje, kurioje priimtą sprendimą vykdė antstolė, pareikšto ieškinio reikalavimo pagrindas buvo pilnai įvykdyta valstybės garantija už visas atsakovų nuomotas ir naudotas patalpas, įskaitant patalpą1-7. Ieškinys buvo pripažintas pagrįstu, nuspręsta atsakovus iš buto Nr.6 iškeldinti, valstybės garantijos įvykdymas nebuvo nuginčytas kitose bylose. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kaip – buto Kauno m. (duomenys neskelbtini) priklausiniu ar, suinteresuotų asmenų nuomone, savarankiška patalpa – būtų traktuojamas patalpos 1-7 statusas, už šią patalpą atsakovams yra išmokėta piniginė kompensacija, todėl iš šios patalpos antstolė atsakovus privalo iškeldinti, vykdydama Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą dėl atsakovų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių Kauno m. (duomenys neskelbtini). Apeliacine tvarka vertinamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog antstolė sprendimą įvykdė formaliai, išaiškino, kad pilnas teismo sprendimo įvykdymas apima ir vykdymo veiksmus, iškeldinant atsakovus ir iš patalpos 1-7, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, ir įpareigojo šiuos vykdymo veiksmus atlikti.

Tuo vadovaujantis, iš esmės teisinga pirmosios instancijos teismo nutartis nekeistina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.