- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-30
- Bylos Nr.
- 2YT-1513-494/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03936-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Zeniauskaitė
- Pareiškėjas
- V. R., G. M., A. M.
- Suinteresuotas asmuo
- VĮ Turto bankui, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centro
- Advokatai
- Justas Sakavičius
dalyvaujant pareiškėjui V. R., pareiškėjų G. M., A. M. ir V. R. atstovui advokatui Justui Sakavičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų G. M., A. M. ir V. R. pareiškimą ir patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Turto bankui, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktų nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjai G. M. ir A. M. nuo 2006 m. sausio 20 d. pagal įgyjamąją senatį įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į 12/100 dalis 214,30 kv. m. ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamojo namo mansardą, o pareiškėjas V. R. nuo 1992 m. rugpjūčio 17 d. pagal įgyjamąją senatį įgijo asmeninės nuosavybės teisę į 11/100 dalis 214,30 kv. m. ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) t. y. gyvenamojo namo mansardą.
Pareiškime nurodė, kad pareiškėjams G. M. ir A. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 39/100 dalys 214,30 kv.m ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau tekste - Gyvenamasis namas), o pareiškėjui V. R. nuosavybės teise priklauso 38/100 dalys Gyvenamojo namo. Pažymėjo, kad nuosavybės teisės į 23/100 dalis Gyvenamojo namo nei pareiškėjai, nei kiti asmenys nėra įgiję, todėl nei nuosavybės teisės, nei jokios kitos daiktinės teisės į 23/100 dalis Gyvenamojo namo Nekilnojamojo turto registre taip pat nėra įregistruotos. G. M. ir A. M. 39/100 dalis Gyvenamojo namo įgijo 2006 m. sausio 20 d. sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu. Pareiškėjo V. R. nuosavybės teisės į 38/100 dalis Gyvenamojo namo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisinis pagrindas - 1992 m. rugpjūčio 17 d. sutartis Nr. 3265 ir 2005 m. gruodžio 15 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. 427. Pažymėtina, kad pusę Gyvenamojo namo mansardos, sudarančios 23/100 dalis bendro Gyvenamojo namo ploto, pareiškėjai G. M. ir A. M. kaip savą nuosavybę valdo nuo 2006 m. sausio 20 d. (t.y. daugiau kaip 12 metų), o likusią pusę pareiškėjas V. R. valdo nuo 1992 m. rugpjūčio 17 d. (daugiau kaip 26 metus). Gyvenamojo namo mansarda (pastogė) buvo pastatyta dar 1932 metais ir yra medinė. Pareiškėjui V. R. 1992 metais privatizavus jam priklausančią Gyvenamojo namo dalį, mansarda jau buvo pastatyta ir po privatizavimo jokių mansardos statybos (ar rekonstrukcijos) darbų nevyko. Pareiškėjai iki šio pareiškimo padavimo teismui siekė bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti 23/100 dalis Gyvenamojo namo ir įregistruoti savo nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. Tačiau VĮ „Registrų centras" Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu konstatavo, kad šiuo metu nėra atsiradęs teisinis pagrindas pareiškėjams registruoti nuosavybės teises į Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas 23/100 dalis Gyvenamojo namo, todėl pareiškėjams reikalingas teismo procesinis sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jie yra įgiję bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 23/100 dalis Gyvenamojo namo, nustatymo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į patikslintą pareiškimą, kuriuo prašo pareiškėjų pareiškimą spręsti teismo nuožiūra ir bylą nagrinėti VĮ Turto banko atstovui nedalyvaujant. Nurodė, kad pareiškime nenurodoma ir byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjai privatizavo pareiškime nurodytą, likusią 23/100 dalį gyvenamojo namo. Taip pat nėra jokių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, kad šie asmenys likusią gyvenamojo namo dalį būtų pastatę savo jėgomis ir/ar lėšomis. Kitų aplinkybių, dėl ko būtų apsibaigusi subjektinė valstybės nuosavybės teisė į ginčo turtą, byloje nėra. Pagal šiuo metu byloje esančius įrodymus nėra teisinio pagrindo juridiniam faktui dėl pareiškėjų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatyti.
Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Registrų centro Vilniaus filialas pateikė atsiliepimą į patikslintą pareiškimą, kuriame nurodė, kad archyvinės nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) kadastro ir registro dokumentų bylos (toliau – Archyvinė byla) duomenimis, Gyvenamasis namas (jo dalys) buvo privatizuojamas (kaip matyti iš pareiškėjų teismui pateiktos 1992-08-17 sutarties, reg. Nr. 3265, privatizaciją vykdė Vilniaus valstybinė melioracijos įmonė, įgaliota tuometinės rajono valdybos), todėl manytina, jog 23/100 dalis Gyvenamojo namo (kurio tuo metu bendras plotas buvo 127,53 kv. m), kurias sudarė 29,89 kv. m ploto patalpos mansardoje, Archyvinėje byloje esančiame mansardos aukšto (parengto 1992 m. balandžio mėn.) plane pažymėtos: 3-1 (5,18 kv. m), 3-2 (9,83 kv. m), 3-3 (14,88 kv. m)) liko neprivatizuotos, t.y. liko valstybės (savivaldybės) nuosavybė. Jeigu būtų nustatyta, jog 23/100 dalis Gyvenamojo namo turėjo būti privatizuota įstatymų nustatyta tvarka, ir kad ši dalis yra valstybės (savivaldybės) nuosavybė, vadovaujantis CK 4.69 str. 3 d., negalėtų būti patvirtintas šios dalies nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas. Patikslintas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai pagal įgyjamąją senatį įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 23/100 dalis Gyvenamojo namo gali būti tenkinamas tik įrodžius visų išvardintų sąlygų buvimą.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į patikslintą pareiškimą, kuriuo prašo pareiškimą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į patikslintą pareiškimą, kuriuo prašo pareiškimą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant ir sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad VMI prie FM neturi duomenų, kurie leistų patvirtinti ar paneigti pareiškėjų įrodinėjamas aplinkybes.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. R. palaikė pareiškime ir patikslintame nurodytas aplinkybes, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, jog jam priklauso 38/100 dalys gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Jis įsigijo šią dalį namo 1992-08-17 prikimo – pardavimo sutartimi iš kolūkio. Šia pirkimo – pardavimo sutartimi jis įsigijo gal ir dalį mansardos, nes mansarda yra pažymėta plane. Nuo namo įsigijimo momento, t. y. 1992-08-17, jis naudojosi visa mansarda kaip gyvenamąją patalpa. Nuo 2015 m. iki šios dienos. Ten darė remontą, viską keitė, pakeitė senas lubas ir grindis. Visą mansardą įrengė ir sutvarkė jis. Su pareiškėjais M. sudarė žodinį susitarimą, kad mansarda naudosis per pusę. Pareiškėjai M. namo dalį įsigijo gal 2006-01-20 ir nuo to laiko jie pastoviai gyvenam name ir naudojasi jiems priklausančia mansardos dalimi. Mansarda yra atskirta siena ir padalinta į dvi dalis. Viena dalis priklauso jam, o kita – M. Mansardos padalijimas jau buvo iki jam įsigyjant savo namo dalį. Pareiškėjų mansardos pusėje yra įrengti radiatoriai. Mansardoje yra įrengta elektra, yra du skaitikliai. Jis moka už elektrą savo dalies, o pareiškėjai už savo dalį. Mansardos remonto darbus jis darė, nes galvojo, kad visa mansarda priklauso jam nuosavybės teise. Į mansardą galima patekti iš jo gyvenamojo namo dalies į jo mansardos dalį, o M. į mansardą patenka iš savo gyvenamojo dalies viduje esančiais laiptais. Mansardos stogas nebuvo keistas. Su pareiškėjais M. pas notarą sudarė naudojimosi gyvenamuoju namu ir mansarda tvarką. Su pareiškėjais M. papildomai yra pasistatę priestatą – du kambarius: jis pasistatė prie savo dalies patalpas 1-4, 1-5 ir 1-6 nurodytas plane, o M. pasistatė 1-14, 1-12, 1-13, 1-9 ir 1-18, 1-17 mansardos patalpomis naudojasi, o jis naudojasi mansardos patalpa 1-19. Dabar plane nurodytų laiptų patalpoje 1-17 nėra. Mansardos remontą jis darė ir pareiškėjai savo darbu ir jėgomis. Mansardoje yra įrengti du langai, vienas jo mansardos pusėje, o kitas – pareiškėjų M. pusėje. Langus jie įrengė kiekvienas savo pusėje. Visą laiką, kol jie naudojasi mansarda, nebuvo jokių pretenzijų iš valstybės ir savivaldybės. Mansardoje elektrą įvedė jis savo dalyje, o M. – savo dalyje. Vandens mansardoje nėra.
Pareiškėjų G. M., A. M. ir V. R. atstovas advokatas J. Sakavičius prašo pareiškimą ir patikslintą pareiškimą tenkinti. Paaiškino, jog pareiškėjai nurodytą mansardą naudoja jau ilgą laiką. Pareiškėjai mansardą yra įrengę, mansardą valdo ilgą laiką, todėl yra visi pagrindai įgyjamajai senačiai taikyti. Jokių duomenų nėra, kad mansarda yra valstybės nuosavybė. Namas pradėtas statyti 1932 m., kuomet dar buvo galima privati nuosavybė. Turo banko atsiliepime nurodyta teismų praktika negali būti taikytina šioje byloje. Valstybė šia mansarda nesirūpina, jokių raštų pareiškėjams dėl mansardos nebuvo siųsta. Nėra jokių būdų patekti į tą mansardą kaip tik per pareiškėjų nuosavybę. Pareiškėjai M. 2006-01-20 pirkimo – pardavimo sutartimi įgijo 39/100 gyvenamojo namo ir kitus pastatus, o mansarda sutartyje nebuvo nurodyta. Mansardos patalpos, pažymėtos plane 1-17, 1-18, 1-19, nenurodytos pirkimo – pardavimo sutartyje. Pareiškėjai darė remontą mansardoje, nes manė, kad įgyjamosios senaties pagrindu mansarda jiems priklauso daugiau negu 10 metų. Patvirtina, kad pareiškėjai naudojasi mansarda kaip papildoma gyvenamąja patalpa. Pats pareiškėjas V. R. patvirtino, kad naudojasi su M. mansardos dalimis. Notaras patvirtino naudojimosi gyvenamuoju namu ir mansarda tvarką.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas
Pareiškėjų ir jų atstovo paaiškinimais, bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 1992-08-17 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 3265 V. R. įsigijo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurios bendras plotas 47,79 kv. m. ir kas sudaro 38 proc. nuo bendrojo ploto, todėl jo nuosavybės teisės buvo įregistruotos į 38/100 dalis gyvenamojo namo.
Nustatyta, jog 1992-06-11 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1794 Z. A. įsigijo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurios bendras plotas 49,85 kv. m. ir kas sudaro 39 proc. nuo bendrojo ploto, todėl jos nuosavybės teisės buvo įregistruotos į 39/100 dalis gyvenamojo namo. Taip pat nustatyta, jog Z. A. nuosavybės teise turimas 39/100 dalis gyvenamojo namo 2006-01-20 pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. GŠ-542) pardavė pareiškėjams A. M. ir G. M., todėl minėtos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos šių asmenų nuosavybės teisės į 39/100 dalis pastato (unikalus Nr. 4193-2001-0014).
Bylos duomenimis nustatyta, jog V. R., Z. A. nuosavybės teisės į mansardą, kurios bendras plotas 29,89 kv. m., ir kas sudaro 23 proc. nuo bendrojo ploto, t. y. 23/100 gyvenamojo namo, nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre.
Pareiškėjai šioje byloje siekia, kad būtų įregistruotos jų nuosavybės teisės į mansardą gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
Byloje esančiu Statinių aprašymu ir įkainojimu nustatyta, kad 1992 m. balandžio mėn. buvo įkainoti pareiškėjų nuosavybės teise turimi pagrindiniai pastatai, jų dalys, priestatai ir ūkio pastatai, kuriuos sudaro: mansarda, ūkio, gyv. namas, priestatas, veranda ir kiti; byloje taip pat pateikti ir vėlesnio laikotarpio - 1999 m., 2005 m. Statinių aprašymai ir įkainojimai; esančiu 1992 m. balandžio mėn. patalpų planu nustatyta, jog yra nurodytos gyvenamojo namo ir mansardos sudėtinės dalys – patalpos.
Iš 1992 m. Sutartimi tarp Vilniaus valstybinės melioracijos įmonės ir V. R. nustatyta, jog pagal Vilniaus valstybinės melioracijos įmonės sprendimą V. R. nupirko namo dalį - 47.79 kv. m., sumokėdamas 6778 rub., iš kurių 5951 rub. sudarė investiciniai čekiai. Vilniaus valstybinė melioracijos įmonė Mokėjimo pranešimu V. R. nustatė valstybinį mokestį už perkamą gyvenamą namą, namo dalį, butą su priklausiniais, viso 6778 rub. (827 rub. grynais pinigais ir 5951 rub. investiciniais čekiais ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis).
1992-06-11 Sutartimi tarp Vilniaus valstybinės melioracijos įmonės ir Z. A. nustatyta, jog pagal Vilniaus valstybinės melioracijos įmonės sprendimą Z. A. nupirko namo dalį – 49,85 kv. m., sumokėdama 7005 rub., iš kurių 6151 rub. sudaro investiciniai čekiai, 854 rub. grynais. Vilniaus valstybinė melioracijos įmonė Mokėjimo pranešimu Z. A. nustatė valstybinį mokestį už perkamą gyvenamą namą, namo dalį, butą su priklausiniais, viso 6778 rub. (827 rub. grynais pinigais ir 5951 rub. investiciniais čekiais ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis). 1999-07-30 Susitarimu AB „Vilniaus melioracija“ ir Z. A. susitarė papildyti 1992-06-11 sudarytą sutartį, jog Vilniaus valstybinė melioracijos įmonė pardavė, o Z. A. nupirko 49,85 kv. m. ploto gyvenamojo namo dalį, 60 kv. m. ploto rūsį, ir 1/8 dalį ūkio pastato, esančių (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjų perkamų butų įkainavimą pagrindžia Butų įkainavimo aktas, kuriuo nustatyta, kad gyvenamame name yra du butai: Nr. 1 – 47,79 kv. m. (vertė 4242 rub.) ir Nr. 2- 49,85 kv. m bendro ploto (vertė 4425 rub.).
Iš 1992-06-22 Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninio paso (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog Z. A. priklauso 49,85 m² (pastatų ir statinių charakteristika: gyvenamas namas, priestatas, veranda, mansarda, statybos metai – 1932 m.; kiemo rūsys, įėjimas į rūsį, statybos metai – 1960 m.; sandėlis, statybos metai – 1988 m.; sandėlis, statybos metai – 1979 m.; sandėlis, statybos metai – 1980 m., lauko virtuvė, statybos metai – 1980 m.; ūkio, statybos metai – 1986 m. ir 1988 m.; išvietė, statybos metai – 1980 m.); bendras pastatų ir statinių plotas – 282,77 kv. m.; bendra vertė – 14182 rub.
1992-09-22 Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninio paso (duomenys neskelbtini) duomenimis nustatyta, jog V. R. priklauso butas Nr. 1 arba 53/100 (pastatų ir statinių charakteristika: gyvenamas namas, priestatas, veranda, statybos metai – 1932 m.; kiemo rūsys, įėjimas į rūsį, statybos metai – 1960 m.; sandėlis, statybos metai – 1988 m.; sandėlis, statybos metai – 1979 m.; sandėlis, statybos metai – 1980 m., lauko virtuvė, statybos metai – 1980 m.; ūkio, statybos metai – 1988 m.; išvietė, statybos metai – 1980 m.).
1999-05-25 Leidimu vykdyti statybos darbus Nr. 233, išduotu VAVA valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Vilniaus rajono inspekcijos, nustatyta, jog leista Z. A. rekonstruoti gyv. namą (duomenys neskelbtini) 1999-06-10 Pažymėjimu Nr. 319, išduotu VAVA valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Vilniaus rajono inspekcijos, nustatyta, kad 1999-06-10 neeiline pažiūra esminių nukrypimų nuo suderinto projekto nėra.
1999-09-03 Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Išvada nustatyta, jog netenkintas Z. A. prašymas įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį Nekilnojamojo turto registre, kadangi po gyvenamojo namo rekonstrukcijos padidėjo namo plotas; namo dalys perskaičiuotinos. 1999-09-03 Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Pažymėjimas patvirtina, jog gyvenamojo namo, unikalus Nr. 41/932-0010-01-4, bendras plotas – 127,53 kv. m.; įgijimo pagrindas – 1992-06-11 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1794.
2005 m. Pripažinimo tinkamu naudotis aktu, paskirta 2004-12-14 VAVA įsakymu Nr. 23-9973, peržiūrėjo statytojo (V. R.) pateiktą statinio projektą ir kadastrinių matavimų duomenis, apžiūrėjo statinį ir nustatė, jog komisija pripažįsta gyvenamojo namo priestatą.
Byloje esančia Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla (I tomas) Pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenimis nustatyta, jog yra: 1) pagrindinis pastatas, unikalus Nr. 4193-2001-0014, kurio duomenys užfiksuoti 2005-11-08, paskirtis – gyvenamoji (ind. namui), pavadinimas – gyvenamasis namas, statybos metai 1932 m., baigtumas – 100 proc., aukštų – 1, bendras plotas – 88,23 m2; 2) rūsys – nėra; 3) pastogės patalpos – statybos metai – 1932 m., baigtumas – 100 proc., bendras plotas – 30,41 m2. Nustatyta, kad prie pagrindinio pastato 1932 m. pastatytas priestatas, 1995 m. ir 2005 m. – gyvenamieji priestatai, 1995 m. – veranda. Gyvenamojo namo 1A1/m(p) vidaus plotų eksplikacijos duomenimis nustatyta, jog 2005-11-05 duomenimis pirmame aukšte užfiksuota 16 patalpų, iš kurių 6 kambariai; pastogėje užfiksuotos 3 patalpos, iš kurių du kambariai ir koridorius; nustatyta, jog butų skaičius – 1.
V. R., R. R. ir A. M., G. M. sudarytas 2018-07-09 susitarimas patvirtina, jog šalys susitarė, jog V. R. tenka 12/100 dalių gyvenamojo namo mansardos, o A. M. ir G. M. tenka 11/100 dalių gyvenamojo namo mansardos.
Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2018-07-24 sprendimas Nr. VILRS-1247 patvirtina, jog atsisakyta tenkinti prašymą todėl, kad pateikti dokumentai nepatvirtina nuosavybės teisių atsiradimo; 2018-09-13 sprendimu Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija paliko galioti Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2018-07-24 sprendimas Nr. VILRS-1247.
Pateikti 2017-02-28 komercinis pasiūlymas (stogo dangos, skardos lankstinių, lietaus vandens nuvedimo sistemos), PVM sąskaitos faktūros už prekes, krovinio važtaraštis, fotonuotraukas, kiti duomenys.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą pagal įgyjamąją senatį. Taigi, įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), taikytinas įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 Nr. VIII-1864) 33 straipsniu, įgyjamąją senatį reglamentuojančios galiojančios civilinio kodekso normos taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jei yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y., asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalimi nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-176/2009; Nr. 3K-3-113/2010; Nr. 3K-7-67/2011). Nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu asmeniui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68 – 4.71 straipsniai). Nuo teismo sprendimo nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos asmuo gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-462/2013). Asmuo, siekiantis, kad nuosavybės teisė į daiktą būtų pripažinta įgyta įgyjamosios senaties būdu, inter alia, turi įrodyti, jog asmuo nėra (nebuvo) įgijęs daikto kitu CK 4.47 straipsnyje nustatytu būdu, nėra kito daikto savininko ir daiktas nepriklauso valstybei ar savivaldybei.
Kaip minėta, tuometinė Vilniaus valstybinė melioracijos įmonė pardavė namą, esantį (duomenys neskelbtini), V. R. ir Z. A..
Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad archyvinės nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) kadastro ir registro dokumentų bylos (toliau – Archyvinė byla) duomenimis, gyvenamasis namas (jo dalys) buvo privatizuojamas (kaip matyti iš pareiškėjų teismui pateiktos 1992-08-17 sutarties, reg. Nr. 3265, privatizaciją vykdė Vilniaus valstybinė melioracijos įmonė, įgaliota tuometinės rajono valdybos), todėl manytina, jog 23/100 dalis gyvenamojo namo (kurio tuo metu bendras plotas buvo 127,53 kv. m), kurias sudarė 29,89 kv. m ploto patalpos mansardoje, Archyvinėje byloje esančiame mansardos aukšto (parengto 1992 m. balandžio mėn.) plane pažymėtos: 3-1 (5,18 kv. m), 3-2 (9,83 kv. m), 3-3 (14,88 kv. m)) liko neprivatizuotos, t. y. liko valstybės (savivaldybės) nuosavybė. Jeigu būtų nustatyta, jog 23/100 dalis gyvenamojo namo turėjo būti privatizuota įstatymų nustatyta tvarka, ir kad ši dalis yra valstybės (savivaldybės) nuosavybė, vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, negalėtų būti patvirtintas šios dalies nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas. Patikslintas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai pagal įgyjamąją senatį įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 23/100 dalis gyvenamojo namo gali būti tenkinamas tik įrodžius visų išvardintų sąlygų buvimą.
Taigi, byloje iškilo klausimas dėl ginčo namo mansardos teisinio statuso, t. y. ar namo mansarda gali būti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu objektas.
Pagal 1964 m. CK 95 straipsnį, tuo metu buvo tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės. Valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė (1964 m. CK 97 straipsnis). Valstybei priklausė pagrindinės gamybos priemonės pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje, transporto ir ryšių priemonės, bankai, valstybės įsteigtų prekybos, komunalinių ir kitokių įmonių turtas, taip pat kitas turtas, būtinas valstybės uždaviniams įgyvendinti. Pagal 1964 m. CK turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms - kooperatinėms organizacijoms, tvarkė šios organizacijos. Jos neviršydamos įstatymų nustatytų ribų įgyvendino turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises. Tačiau to turto savininkė likdavo valstybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-535/2008). Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams.
Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo nuosavybės teisiniai santykiai, susiję su gyventojų aprūpinimu gyvenamosiomis patalpomis, buvo reglamentuoti tuo metu galiojusiame Butų kodekse, pagal kurio 5 straipsnio 2 punktą į butų fondą įėjo gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas). Kaip minėta, byloje nustatyta, kad ginčo namas tuometinės Vilniaus valstybinės melioracijos įmonės valdybos sprendimu Nr. 54 buvo parduotas V. R. ir Z. A., taigi pripažintina, kad šis turtas buvo valstybės nuosavybė ir privačia nuosavybe galėjo tapti tik po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo pagal galiojančius valstybės ir savivaldybės turto privatizavimą reglamentuojančius teisės aktus, t. y., 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo bei 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.
Pareiškėjas V. R. teismo posėdyje nurodė, kad ginčo name jis gyvena nuo 1992 metų ir kartu nuo tada naudojasi mansardos dalimi, kurią visą laiką tvarkė, prižiūrėjo ir remontavo; pirkdamas namo dalį iš kolūkio, pareiškėjas manė, jog yra nupirkęs ir mansardos dalį; kita namo ir mansardos dalimi naudojasi kaimynai. Tuometinės Vilniaus valstybinės melioracijos įmonės valdybos 1992-04-21 sprendimu Nr. 54 pareiškėjui V. R. ir Z. A. buvo nutarta parduoti namo dalis (kas sudaro visą namą) su ūkiniais pastatais, esančias (duomenys neskelbtini). Bylos duomenys patvirtina, jog V. R. ir Z. A. bendroje sumoje (grynaisiais ir investiciniais čekiais) sumokėjo 15464 rub. (atitinkamai 7605 rub. ir 7859 rub.) (T.b. 6762/050 sąskaita 387707801 Agr. N. Vilnia Vilniaus KMI). Be to, iš Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninio paso, Z. A. vardu, nustatyta, jog viso namo kartu su mansarda 1992-06-22 laikotarpiu vertė yra 14182 rub. (mansardos vertė - 1483 rub.). Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teismui spręsti, jog vis tik V. R. ir Z. A. įsigydami namą su ūkiniais pastatais įsigijo ir mansardą. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas V. R. nurodė, jog jis manė, kad įsigijo namo dalį su mansarda.
Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-98/2008; Nr. 3K-3-428/2010; Nr. 3K-3-155/2010; Nr. 3K-3-35/2011; Nr. 3K-3-340/2011). Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, pareiškėjo V. R. bei pareiškėjų atstovo paaiškinimus, darytina išvada, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjas V. R. ir Z. A., atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, jiems tenkančias dalis namo, esančio Vilniaus r., (unikalus Nr. 4193-2001-0014), kaip valstybės turtą privatizavo (nusipirko) 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo bei 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, taigi ginčo namas įstatymų nustatyta tvarka buvo perduotas iš valstybės nuosavybės privačion nuosavybėn, todėl gali būti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu objektas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas V. R. ir Z. A., išsipirkę minėto namo dalis – t. y. pirmą aukštą ir mansardą, neįregistravo mansardos savo vardu, nors tapo teisėtais ir šios namo dalies valdytojais (CK 4.23 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju pareiškėjas V. R. ir Z. A. vertintini kaip sąžiningi ir teisėti ginčo namo dalių (pirmo aukšto ir mansardos) įgijėjai ir valdytojai, nes jiems įgijus (nusipirkus) ginčo namo dalis (pirmą aukštą ir mansardą), jie turėjo pagrindą vertinti, kad niekas neturi daugiau už juos teisių į šias namo dalis (CK 4.70 straipsnio 1 dalis). Kaip jau minėta, ginčo name pareiškėjai gyvena nuo 1992 metų ir nuo 2006 metų, t. y. nuo įsigijimo momento. Bylos nagrinėjimo metu nepateikta duomenų, kad name yra dar daugiau nei šie du butai (priklausantys V. R. ir Z. A., o vėliau - A. M. ir G. M.) arba, jog kiti asmenys pretendavo į šio namo dalį – mansardą. Be to, kaip minėta, ne visoje mansardoje yra įrengtas šildymas, todėl akivaizdu, kad ji dėl savo eksploatacinių savybių negalėjo būti naudojama kaip atskiras butas, todėl atitinkamai negalėjo būti ir privatizuojamas. Nurodytos aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą teigti, jog V. R. ir Z. A. (vėliau – A. M. ir G. M.) ginčo namo jiems priklausančias dalis valdė atvirai, nepertraukiamai kaip savo daugiau nei 10 metų, už jį mokėjo mokesčius, prižiūrėjo, remontavo, o duomenų, kad kas nors kitas turėjo daugiau už juos teisių į šias namo dalis, byloje nėra. Byloje įrodžius aplinkybę, jog V. R. ir Z. A. privatizavo ginčo namo dalis, t. y. kartu ir mansardą, pripažintina, kad ginčo namo dalis (mansarda) nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė, be to, ji nėra registruota ir kitų asmenų vardu. Duomenų, kad per laikotarpį, kurį V. R. ir Z. A. (vėliau – A. M. ir G. M.) valdė ginčo namo dalį - mansardą, į šį turtą kas nors būtų pareiškęs pretenzijas, nėra.
Pažymėtina, kad daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Tai reiškia, kad jis turi būti atsiradęs teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka. Ginčo namo dalis (pirmas aukštas) įregistruota Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, tačiau kita ginčo namo dalis – mansarda – nėra įregistruota. Į bylą pateikta 2005-11-25 parengta namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – 1, kadastrinių matavimų byla. Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog pagal įstatyme įtvirtintą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojamą praktiką įgyjamosios senaties, kaip civilinės teisės instituto, paskirtis yra išspręsti turto priklausomybės klausimus; įgyjamąja senatimi užtikrinamas civilinių santykių apibrėžtumas ir pašalinamas netikrumas dėl asmens, turinčio nuosavybės teisę į daiktą. Neturėdamas formalios nuosavybės teisės, bet ilgą laiką daiktą kaip savo valdantis asmuo įgyja nuosavybės teisę ir gali įgyvendinti visas savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-85/2013). Įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-41/2011, Nr. 3K-7-67/2011). Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste namui gali būti taikomas nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu institutas, nes tik jo pagalba galima įteisinti realiai egzistuojančią nuosavybės teisę ir užpildyti nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragas, todėl CK 4.68 – 4.71 straipsnio nuostatų netaikymas neatitiktų civilinėje teisėje taikomų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Įvertinus nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad byloje nustatytos visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose įtvirtintos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos, nes pareiškėjas V. R. ir Z. A., o vėliau - A. M. ir G. M., nuo 1992 metų ir atitinkamai nuo 2006 metų, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ginčo namo dalis (pirmą aukštą su mansarda) valdė kaip savo nuosavybę, mansarda nėra registruota jų nuosavybe, bet sąžiningai ją įgijo ir sąžiningai, teisėtai, atvirai bei nepertraukiamai valdė daugiau nei 10 metų ir per visą valdymo laikotarpį turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į mansardą, bet nė karto nepasinaudojo ta teise, tuo pagrindu pareiškėjų prašymas tenkintinas ir nustatytinas faktas, kad V. R. nuosavybės teise įgijimo pagal įgyjamąją senatį įgijo 11/100 dalių mansardos 214,30 kv. m. ploto gyvenamame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. bei G. M., nuosavybės teise įgijimo pagal įgyjamąją senatį įgijo 12/100 dalių mansardos 214,30 kv. m. ploto gyvenamame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) (CPK 185 straipsnis, 533 straipsnis).
Iš pareiškėjų V. R., A. M., G. M. valstybei priteistinos 19,11 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. lygiomis dalimis – po 6,37 Eur iš kiekvieno pareiškėjo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 263 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 533 straipsniu,
nusprendžia:
tenkinti pareiškėjų V. R., A. M., G. M. pareiškimą.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teises į 11/100 dalių namo mansardos 214,30 kv. m. ploto gyvenamame name, esančiame(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teises į 12/100 dalių namo mansardos 214,30 kv. m. ploto gyvenamame name, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį.
Priteisti iš pareiškėjų V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) bei G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 19,11 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. lygiomis dalimis – po 6,37 Eur iš kiekvieno, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.