- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-04-08
- Bylos Nr.
- I3-1808-631/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02837-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. M. kreipėsi į teismą, prašydamas – panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI) 2025 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (19.22-10) RAA-1844 apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, nes viešojo administravimo subjektas neteisingai taikė materialinės teisės normas.
Paaiškina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) VMI nebuvo pareiškusi ieškinio ir mokestinę prievolę paskaičiavo praėjus 10 mėnesių po nuosprendžio įsiteisėjimo. Nagrinėjamu atveju kyla ginčas, ar yra pagrindas paskaičiuoti (priteisti) iš pareiškėjo valstybės naudai padarytą žalą – nesumokėtą akcizo mokestį. Išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas įsiteisėjęs nuosprendis, nustatyta, kad prekės buvo neteisėtai įgytos, laikomos bei surastos ir paimtos Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų 2023 m. birželio 19-20 d., t. y. galiojant Sąjungos muitinės kodeksui. Teigia, kad 2023 m. vasario 13 d. pareiškėjo neteisėtai gabentos cigaretės buvo sulaikytos ir paimtos bei perduotos saugoti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. 2023 m. rugsėjo 16 d. Nuosprendyje nuspręsta 2100 pakelių cigarečių „NZ Gold“ sunaikinti.
Pareiškėjo vertinimu, pirmiausia, būtina įsitikinti, kad prekių sulaikymas ir vėlesnis jų sunaikinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, yra pagrindas skolai išnykti pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktą. Vadovaujantis paminėtu punktu, Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda ir už neteisėtai įvežamas akcizais apmokestinamas prekes, išskyrus atvejus, kai skola muitinei yra išnykusi pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktą, Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad prievolė mokėti akcizus muitinei mutatis mutandis išnyksta Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies d-g punktuose nustatytais atvejais, šiuo atveju sulaikius cigaretes bei nusprendus nuosprendžiui įsiteisėjus jas sunaikinti, prievolė valstybei mokėti akcizo mokestį išnyko. Dėl to Sprendime nepagrįstai vadovautasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 104¹ str. ir Akcizų įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi.
Pažymi, kad skundžiamas aktas laikytinas administraciniu sprendimu, nes jame yra teisės aktų reglamentuotu būdu ir forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui. Klausimas dėl akcizų mokesčio apskaičiavimo turėjo būti nagrinėjamas atliekant administracinę procedūrą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ).
Šalies argumentai
Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Vertina, kad Inspekcijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Inspekcija teisingai taikė materialinės teisės normas. Inspekcija apskaičiavo akcizus savo iniciatyva, vadovaujantis MAĮ 104¹ straipsniu įvertinusi Vilniaus apygardos prokuratūros 2024 m. lapkričio 20 d. Inspekcijai pateiktoje baudžiamojoje byloje esančius ištirtus įrodymus. Mokestinei prievolei nustatyti baudžiamojoje byloje surinktų duomenų pakako: baudžiamojoje byloje buvo nustatyti asmenys, kurie laikė akcizais apmokestinamas prekes be Lietuvos Respublikos banderolių (prievolės teisinis pagrindas Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas ), ir tų prekių pavadinimus bei kiekį (teisingam prievolės dydžiui apskaičiuoti). Sprendimą savo iniciatyva apskaičiuoti akcizus Inspekcija priėmė pareiškėjui nedeklaravus ir nesumokėjus akcizų savanoriškai, nors Inspekcija tokią prievolę pareiškėjui buvo išaiškinusi. Nors MAĮ 104¹ straipsnis mokesčių administratoriui suteikia teisę pačiam nustatyti mokestinę prievolę, tačiau tai nepanaikina mokesčių mokėtojo pareigos mokesčio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoti mokestį ir pateikti jo deklaraciją. Mokesčių mokėtojui pateikus mokesčio deklaraciją, mokesčių administratoriaus nustatyta prievolė patikslinama pagal pateiktos deklaracijos duomenis. Pažymi, kad pagal MAĮ 104¹ straipsnį nėra sukuriama nauja mokestinė prievolė, o tik siekiama užtikrinti, kad būtų sumokėti atitinkami mokesčiai, jeigu kyla pareiga juos sumokėti.
Nurodo, kad skola muitinei neapima Lietuvos Respublikoje taikomų akcizų. Pagal baudžiamojoje byloje paties pareiškėjo teiktus paaiškinimus ir ištirtus įrodymus, matyti, kad pareiškėjo veika baudžiamajame procese nebuvo kvalifikuota kaip kontrabanda (neteisėtas importas) ir dėl to yra priimti atitinkami teismo sprendimai. Pareiškėjui neatsirado skola muitinei, kuri apimtų ir mokėtinus akcizus, kuri, vėliau sulaikius šias prekes, jas konfiskavus ir/ar sunaikinus, išnyktų kartu su skola muitinei. Todėl, atsakovės teigimu, sprendžiant ginčą, Sąjungos muitinės kodekso, Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikytinos, o pareiškėjo pareiga sumokėti dėl jo atliktos neteisėtos veikos nesumokėtus akcizus negali būti laikoma išnykusia.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2025 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (19.22-10) RAA-1844 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 104¹ straipsniu, pareiškėjui apskaičiavo akcizų mokestį pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-464-419/2024.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos Sprendimu, kreipėsi į teismą.
MAĮ, kuris nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką.
MAĮ 13 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą administruojami akcizai. MAĮ numatytų mokesčių administravimo procedūros vienodai taikomos visiems šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytiems mokesčiams ir jų mokėtojams, jeigu šis straipsnis, šis įstatymas ar atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip (MAĮ 14 straipsnio 1 dalis).
Pagal MAĮ 15 straipsnio 1 dalį valstybės institucija, atsakinga už šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytų mokesčių (taigi ir akcizų), išskyrus muitus, administravimą Lietuvos Respublikoje, yra VMI. Pastaroji vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, MAĮ, kitais įstatymais, įstatymų lydimaisiais teisės aktais bei savo nuostatais (MAĮ 17 straipsnio 3 dalis).
Vadovaujantis MAĮ 32 straipsniu, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą (1 punktas); nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių (2 punktas); tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų (3 punktas); pagal savo kompetenciją ginti teisėtus valstybės interesus (4 punktas); vykdyti kitas šiame ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytas pareiga (9 punktas).
Pagal MAĮ 104¹ straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti, kad būtų įvykdyta nedeklaruota mokestinė prievolė, centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turi teisę savo sprendimu nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka laiku nepateikia atitinkamo mokesčio deklaracijos. Mokestinės prievolės dydis nustatomas pagal ankstesnių mokesčių mokėtojo pateiktų to mokesčio deklaracijų duomenis ir (arba) kitą mokesčių administratoriui šio ir kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka šio mokesčių mokėtojo ir trečiųjų asmenų pateiktą informaciją. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka mokesčių administratoriaus nustatytai mokestinei prievolei taikomos mokesčių mokėtojo deklaruotos mokestinės prievolės vykdymo taisyklės ir laikoma, kad ši mokestinė prievolė deklaruota paskutinę mokesčio įstatyme nustatyto mokesčio deklaracijos pateikimo termino dieną (MAĮ 104¹ straipsnio 2 dalis).
MAĮ 104¹ straipsnio nuostatos nepanaikina mokesčių mokėtojo pareigos mokesčio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoti mokestį ir pateikti mokesčio deklaraciją. Jeigu, pasibaigus mokesčio deklaracijos pateikimo terminui, mokesčių mokėtojas pateikia mokesčio deklaraciją, mokesčių administratoriaus nustatyta mokestinė prievolė patikslinama pagal tos pateiktos mokesčio deklaracijos duomenis (MAĮ 104¹ straipsnio 3 dalis).
MAĮ 104¹ straipsnio nuostatos taip pat neriboja mokesčių administratoriaus teisės atlikti mokestinį patikrinimą to mokestinio laikotarpio, dėl kurio mokesčių administratorius nustatė mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę, ir šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį (MAĮ 104¹ straipsnio 4 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.).
Nuoseklioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021; 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-478-1047/2024).
Pastebėtina, kad LVAT nuolat akcentuoja, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pavyzdžiui, 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr. 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų ne nurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto kad ir neigiamą atsakymą. Atitinkamos kliūtys sudaromos ir teismui, nagrinėjančiam skundus dėl individualių teisės aktų panaikinimo, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, sudaromos prielaidos vis naujų pagrindų teikimui. Taip išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos, kurias ne visada pavyksta vėliau apibrėžti, kas neretai sąlygoja nepakankamai išsamaus, objektyvaus ir neteisingo sprendimo priėmimą, o viešojo administravimo sistemos subjektams sudaromos prielaidos piktnaudžiauti savo teisėmis bei pareigomis (šiais aspektais žr. 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-714/2013).
Taip pat svarbu, kad kilus administraciniam ginčui dėl atitinkamo individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo, ginčijamą aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas teisme negali papildyti skundžiamą aktą naujais (papildomais) kaltinimais ir nurodyti, kad asmuo pažeidė ir kitas teisės normas, kuriomis nebuvo grindžiamas ginčijamas administracinis aktas (2014 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-2020/2014). Pagal administracinių teismų praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą, todėl, kai skundžiamas teisės aktas, yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tai ir yra bylos nagrinėjimo ribos. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo (2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014).
Be to, viešojo administravimo subjekto priimamas administracinis sprendimas turi būti priimtas laikantis viešojo administravimo principų, įskaitant išsamumo (viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį) ir objektyvumo (administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs) reikalavimų (VAĮ 3 straipsnis).
Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, ir kt.).
Teisė į gerą administravimą ir veiksmingą teisinę gynybą garantuojama ir Europos Sąjungos teisėje, kuri šioje byloje yra svarbi kaip papildomas teisės aiškinimo šaltinis. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 296 straipsnyje nurodoma, kad teisės aktuose nurodomi juos priimti paskatinę motyvai ir pasiūlymai, iniciatyvos, rekomendacijos, prašymai ar nuomonės, kurių reikalaujama pagal sutartis. Pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktą, teisė į gerą administravimą apima administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus. Chartijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog (duomenys neskelbtini) straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo A-A. prieš Tarybą ir Nyderlandai prieš A-A., C?539/10 P ir C?550/10 P, 138 punktą, 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo Taryba prieš B., C-417/11 P, EU:C:2012:718, 50 punktą).
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendime byloje K., T-262/15 pažymėta, kad pareiga nurodyti asmens nenaudai priimto akto motyvus, numatyta (duomenys neskelbtini) straipsnio antroje pastraipoje ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte, siekiama, viena vertus, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų – ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme, ir, kita vertus, leisti šiam teismui atlikti šio akto teisėtumo kontrolę. Taip suformuluota pareiga motyvuoti yra esminis Sąjungos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypta tik dėl imperatyvių reikalavimų. Todėl iš principo apie motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešta kartu su jo nenaudai priimtu aktu ir motyvų stokos negali ištaisyti tai, kad suinteresuotasis asmuo apie sprendimo motyvus sužino per procesą Sąjungos teisme (39 punktas).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo ginčijamas VMI Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 104¹ straipsnio nuostatomis ir vykdant mokesčių administravimo procedūrą, t. y. mokesčių administratoriaus veiksmus, atliekamus, įgyvendinant jo funkcijas, taip pat vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose. Sprendimas įformintas užpildžius Sprendimo apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva pavyzdinę FR1119 formą (Taisyklių 11 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad sprendime turi būti nurodyta: institucijos, parengusios sprendimą, pavadinimas, institucijos rekvizitai; adresatas: jeigu tai juridinis asmuo – mokesčių mokėtojo pavadinimas, kodas, jei tai fizinis asmuo – vardas, pavardė, gimimo data; dokumento data, registracijos numeris; mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio pavadinimas; informacija apie duomenų, kurių pagrindu apskaičiuojama mokestinė prievolė, šaltinį (-ius): dokumento data, pavadinimas, numeris (jeigu nurodytas) arba duomenų rinkmenos pavadinimas, duomenų pavadinimas; mokestinei prievolei apskaičiuoti panaudotų duomenų mokestinis laikotarpis ir pan.; mokestinės prievolės apskaičiavimo duomenys: apskaičiuoto mokesčio suma ir mokestinis laikotarpis, už kurį nustatyta mokestinė prievolė; sprendimo apskundimo tvarka; informacija, kur mokesčių mokėtojas gali kreiptis dėl iškilusių klausimų; kita svarbi informacija.
Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal MAĮ 67 straipsnį, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo komentare nurodyta, kad mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas reiškia pareigą pateikti visus faktus, aplinkybes, dokumentus, patvirtinančius, kad tos sumos apskaičiuotos pagrįstai ir teisingai.
Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo VMI Sprendimo turinio matyti, kad jame yra nurodytas mokestinis laikotarpis – 2023 m. birželio 21 d., prekių pavadinimas, kiekis, apskaičiuota akcizų suma, informacija apie duomenų, kurių pagrindu apskaičiuojama mokestinė prievolė, šaltinį: „Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-464-419/2024“. Taip pat Sprendime papildomai paaiškinta, kad pagal Akcizų įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, mokėtina akcizų suma už neteisėtai laikytas cigaretes apskaičiuojama vadovaujantis Kombinuotojo akcizų tarifo už cigaretes apskaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu LR finansų ministro 2002 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 280 „Dėl Kombinuotojo akcizų tarifo už cigaretes apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.
Pažymėtina, kad Akcizų įstatymo 30 straipsnyje yra nustatyti cigaretėms taikomi akcizų tarifai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad cigaretės apmokestinamos taikant kombinuotąjį akcizų tarifą. Jį sudaro specifinis (eurais už 1 000 cigarečių) ir vertybinis (procentais nuo didžiausios mažmeninės kainos) elementai. Kombinuotojo akcizų tarifo apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Taigi, kaip matyti, Sprendime yra nurodytas pareiškėjui nustatytos mokestinės prievolės dydžio apskaičiavimo pagrindimas, tačiau jame nėra nurodyta jokių motyvų, iš kurių galima būtų suprasti, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjui Sprendimu apskaičiuota mokestinė prievolė.
Pažymėtina, kad nors VMI prieš priimdama Sprendimą pareiškėją informavo 2025-02-27 raštu Nr. RAA-1565, išdėstydama prievolės atsiradimo pagrindus, mokėtiną sumą, paaiškino akcizų deklaravimo tvarką ir savanoriško nedeklaravimo pasekmes, taip pat yra nurodyti teisės aktai, kuriais remiantis pareiškėjui atsirado prievolė mokėti akcizą (Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai neatleidžia viešojo administravimo subjekto nuo pareigos tinkamai motyvuoti administracinį sprendimą (kurį pareiškėjas ginčija) ir jame išdėstyti esminius jo priėmimo motyvus, kadangi būtent ginčijamas sprendimas sukelia asmeniui teisines pasekmes.
Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Taisyklės nenumato papildomo mokesčių mokėtojo informavimo apie atsiradusią mokestinę prievolę, prieš priimant Sprendimą apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva.
Sprendime nurodytas informacijos apie duomenų, kurių pagrindu apskaičiuojama mokestinė prievolė, šaltinis, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra aiškus ir pakankamas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovas iki Sprendimo priėmimo pareiškėjui teikė papildomą informaciją su aktualiais paaiškinimais (2025-02-27 raštas Nr. RAA-1565), tačiau šis ir kiti paaiškinamieji raštai nėra ginčijamo administracinio akto sudėtinė dalis. Tokie dokumentai nėra savarankiškas ginčo objektas teisme, jie nesukelia pareiškėjui tiesioginių teisinių pasekmių ir yra informacinio, o ne individualaus administracinio pobūdžio. Dėl šios priežasties net ir atsakovui papildomai pateikus informaciją kituose dokumentuose, tokiu būdu suteikta informacija negali būti prilyginama administraciniame sprendime pateikiamai informacijai. Būtent administraciniame sprendime turi būti aiškiai, išsamiai ir nedviprasmiškai nurodyti visi esminiai jo priėmimo pagrindai, faktinės aplinkybės, teisės aktai, kuriais remiantis asmeniui nustatoma mokestinė prievolė. Priešingu atveju yra pažeidžiamas sprendimo motyvuotumo reikalavimas ir asmens teisė suprasti jam nustatytų pareigų atsiradimo pagrindą bei veiksmingai jas ginčyti.
Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog VMI nepagrindė pareiškėjui kylančios mokestinės prievolės už 2023 m. birželio 21 d. mokestinį laikotarpį mokėti akcizo mokestį, kadangi ginčijamame sprendime nėra tinkamai išdėstyti esminiai jo priėmimo motyvai, tik lakoniškai nurodomas mokestinis laikotarpis (2023 m. birželio 21 d.), prekių pavadinimas, kiekis, apskaičiuota akcizų suma, nurodyta informacija apie duomenis, kurių pagrindu apskaičiuojama mokestinė prievolė (Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-464-419/2024).
Nagrinėjamu atveju, skundžiamas Sprendimas neatitinka administraciniam sprendimui keliamo motyvuotumo reikalavimo (VAĮ 10 straipsnis). Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamą VMI Sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pažymėtina, kad sprendimas, kuriuo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame neaiškūs jo priėmimo motyvai ar netinkamai nurodytas teisinis pagrindas, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014).
Proceso dalyviai skunde ir atsiliepime išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų detaliau teisėjų kolegija šiame sprendime nenagrinėja. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr.20772/92); LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-814-492/2019).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 103 straipsnio 4 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. M. skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2025 m. kovo 26 d. sprendimą apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119 Nr. (19.22-10) RAA-1844.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.