Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo L. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Druskininkų ranga“ dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys antstolis S. V., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Association of Underwriters known as Lloyd‘s narys, atstovaujamas uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės ,,Colemont draudimo brokeris“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl varžytynėse parduodamo nekilnojamo turto vertės nustatymo

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, teismas CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis, taigi ir su CPK 681 straipsniu, reglamentuojančiu areštuojamo turto įkainojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016; 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, 23 punktas).

15. CPK 681 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Prieš išklausydamas skolininko ir išieškotojo nuomones dėl areštuojamo turto vertės, antstolis turi pareigą pats nustatyti turto rinkos vertę. Tuo tikslu antstolis disponuoja visomis įstatymo suteiktomis priemonėmis ir turi diskreciją pasirinkti, kokiomis priemonėmis remdamasis jis įgyvendins šią savo pareigą (vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, skirdamas ekspertizę ar pan.). Tačiau bet kokiu atveju areštuojamą turtą jis turi įvertinti taip, kad nustatyta areštuoto turto kaina būtų kuo objektyvesnė, artimesnė rinkos kainai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, 27 punktas).

16. Be to, įstatyme yra įtvirtintos ir kitos priemonės, užtikrinančios tinkamą areštuoto turto įkainojimą bei išieškotojo ir skolininko interesų apsaugą. CPK 681 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, vykdymo proceso metu pasikeitus įkainoto turto vertei, antstolio patvarkymu turtas galėtų būti perkainojamas laikantis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos (CPK 681 straipsnio 2 dalis). Jei skolininkas ar išieškotojas pareiškia prieštaravimus dėl antstolio nustatytos turto vertės, tačiau už ekspertizės atlikimą būtinų sumų nesumoka ir nėra pagrindo jo nuo šių sumų sumokėjimo atleisti, antstolis gali skirti ekspertizę turto vertei nustatyti savo iniciatyva (CPK 682 straipsnio 3 dalis). Jeigu išieškotojas ar skolininkas pareiškia motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (CPK 682 straipsnio 2 dalis).

17. Tam, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, nustatytas pažeidimas dėl turto įkainojimo procedūros ir parduodamo turto pradinės kainos nustatymo neturi būti formalus, priešingai, jis privalo turėti tiesioginę reikšmę kainos, kuri būtų iš esmės mažesnė nei rinkos kaina, nustatymui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto pagrindo turto pardavimo aktą pripažinti negaliojančiu buvimą, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai – vertinamasis kriterijus. Aplinkybė, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016, 18 punktas; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018, 21 punktas).

18. Aptarto teisinio reguliavimo bei kasacinio teismo išaiškinimų, taip pat nagrinėjamoje byloje nustatytų konkrečių faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto L. J. apeliacinio skundo teiginiais, kad šiuo konkrečiu atveju areštuotas turtas buvo įkainotas netinkamai, t. y. pažeidžiant nustatytas procedūras, todėl vien dėl šios priežasties jo pardavimo varžytynėse kaina buvo neteisinga, o pats pažeidimas – esminis, teikiantis pagrindą 2019 m. lapkričio 26 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu.

19. Kaip matyti iš antstolio S. V., vykdžiusio išieškojimą iš apelianto turto bei surašiusio ginčijamą varžytynių aktą, į civilinę bylą pateiktos vykdomosios bylos medžiagos, antstolis 2016 m. gegužės 27 d. priėmė patvarkymą dėl ekspertizės areštuoto turto rinkos vertei nustatyti paskyrimo, o šio patvarkymo pagrindu turto vertintojas K. J. atliko apeliantui priklausiusio nekilnojamo turto (25,95 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo ir jame esančių statinių – gyvenamojo namo, kiemo rūsio, svirno, karvidės, šulinio) įvertinimą. Turto vertintojas pateikė išvadą, kad viso šio turto bendra rinkos vertė, apskaičiuota lyginamuoju metodu, vertinimo dieną (t. y. 2016 m. rugsėjo 1 d.) yra 98 600 Eur. Antstolis 2016 m. lapkričio 16 d. patvarkymu dėl turto vertės nustatymo ir jo pardavimo varžytynėse, nustatė tokią pačią, t. y. 98 600 Eur areštuoto turto rinkos vertę. Šis patvarkymas jo priėmimo dieną registruota pašto siunta buvo išsiųstas ir apeliantui. Taigi, areštuoto turto įkainojimo taisyklės, nustatytos CPK 681 straipsnyje, nebuvo pažeistos.

20. Apelianto veiksmai, atlikti vykdymo procese po turto įkainojimo, sudaro pagrindą spręsti, kad jis buvo ne tik tinkamai informuotas apie atliekamus vykdymo veiksmus, bet ir aktyviai naudojosi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis. Iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantas teikė skundus dėl antstolio 2016 m. lapkričio 16 d. patvarkymo ir 2016 m. gruodžio 29 d. paskelbtų varžytynių, kuriose turtas buvo pardavinėjamas už pradinę 78 880 Eur kainą, t. y. už kainą, sudarančią 80 proc. CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos (CPK 718 straipsnis). Apeliantas kaip pagrindą panaikinti minėtus antstolio patvarkymus nurodė turto pardavimo iš varžytynių eiliškumo pažeidimą. Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SP-763-292/2017 patenkino apelianto prašymą ir iki šio skundo dėl antstolio veiksmų išnagrinėjimo sustabdė vykdomąją bylą, o antstolis 2017 m. sausio 27 d. varžytynes atšaukė. Alytaus apylinkės teismas apelianto skundo iš esmės nenagrinėjo, 2017 m. vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2YT-826-292/2017 konstatavęs, kad skundas pateiktas praleidus CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą tokiam procesiniam veiksmui atlikti, t. y. skundą dėl antstolio veiksmų atsisakė priimti.

21. Apeliantas taip pat apskundė ir 2017 m. rugpjūčio 21 d. antstolio patvarkymą dėl turto vertės nustatymo bei jo pardavimo varžytynėse, kuriuo, neįvykus prieš tai skelbtoms varžytynėms Nr. 134505 ir Nr. 136976, nes jose niekas nedalyvavo, iš naujo buvo nustatyta parduodamo iš varžytynių turto rinkos vertė – 98 600 Eur. Šio apelianto skundo pagrindas buvo analogiškas, kaip ir teikto pirmiau, o jį Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-5976-887/2017 išsprendė taip pat – atsisakė skundą priimti, konstatavęs įstatyme numatyto termino tokiam procesiniam veiksmui atlikti praleidimą.

22. Trečią skundą apeliantas pateikė dėl 2019 m. vasario 6 d. priimto antstolio patvarkymo dėl 98 600 Eur turto vertės nustatymo ir jo pardavimo varžytynėse. Šis patvarkymas vėlgi buvo priimtas po to, kai neatsirado nė vieno skelbtų varžytynių dalyvio, o varžytynės Nr. 143568 ir Nr. 146147 buvo pripažintos neįvykusiomis. Šiame skunde apeliantas antstolio patvarkymo neteisėtumą jau siejo su netinkamai nustatyta turto rinkos kaina, tvirtindamas, kad antstolis nepagrįstai vadovavosi 2016 metais atliktos turto vertinimo ataskaitos duomenimis. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-3859-979/2019 patenkino apelianto prašymą ir iki skundo išnagrinėjimo sustabdė turto varžytynes. To paties teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-4039-979/2019 bylos dalis dėl turto perkainojimo nutraukta, konstatavus, kad apeliantas praleido tokiam procesiniams veiksmui atlikti nustatytą terminą, o kita skundo dalis dėl varžytynių atšaukimo buvo atmesta.

23. Taigi, vykdomosios bylos procesinė eiga leidžia įsitikinti, kad priverstino vykdymo veiksmai ne kartą buvo sustabdyti dėl apelianto inicijuotų teisminių procesų, kurių visų baigtis buvo identiška – konstatuotas procesinių terminių pažeidimo faktas ir dėl to skundai iš esmės nenagrinėti. Tai, viena vertus, leidžia padaryti išvadą, kad jo, kaip skolininko, teisės vykdymo procese buvo tinkamai užtikrintos ir jis turėjo visas galimybes išdėstyti savo poziciją dėl vykdymo procedūrų, be kita ko, ir dėl turto įkainojimo. Kita vertus, labiau tikėtina, kad skolininkui priklausančiomis procesinėmis teisėmis visais atvejais naudodamasis pavėluotai apeliantas turėjo ketinimų kiek įmanoma ilgiau išvengti jam priklausančio turto realizavimo (pardavimo iš varžytynių), o kartu ir atsiskaitymo su kreditore. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie paties apelianto veiksmai ne tik turėjo įtakos ginčo turto realizavimo trukmei, bet ir jo paklausai, o kartu – ir šio turto pardavimo kainai.

24. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą tik tokiai išvadai, kad turtas buvo parduotas už adekvačią, realią ir labiausiai tokioje situacijoje apelianto interesus bei rinkos vertę atitikusią kainą. Pagrindą būtent tokiai išvadai sudaro ne tik vykdomojoje byloje esantys turto vertės nustatymo ekspertizės aktas bei šį aktą surašiusio turto vertintojo L. J. 2018 m. vasario 5 d. konsultacinė nuomonė dėl turto kainos rinkoje 2018 m. sausio 29 d. galimų pokyčių, bet ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paskirtos nekilnojamojo turto 2020 m. rugpjūčio 19 d. ekspertizės akto išvados. Joje nurodyta, kad bendra turto vertė 2019 m. vasario 6 d. buvo 97 600 Eur, o 2019 m. rugsėjo 30 d. – 98 300 Eur. Pažymėtina, kad teismo ekspertizės išvados kritika iš esmės ir yra grindžiamas apeliacinis skundas, tačiau teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka.

25. Turto vertinimo ataskaitos turinio ir formos reikalavimai yra numatyti Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintoje Turto ir verslo vertinimo metodikoje (toliau – Turto ir verslo vertinimo metodika). Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad turto vertė apskaičiuota naudojant lyginamąjį metodą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Šio metodo taikymo pagrindinės taisyklės numatytos Turto ir verslo vertinimo metodikos 56-63 punktuose.

26. Apeliantas neginčija, kad šiuo atveju taikytinas lyginamasis metodas, tačiau teigia, kad turto vertinimo aktas neatitinka jam teisės aktų keliamų reikalavimų – ekspertės parinkti lyginamieji objektai iš kitų nei ginčo turtas verčių zonų, mažesnio ploto, kitokių savybių, vertinti sandoriai, sudaryti prieš metus iki varžytynių, nevertintas visas turtas kaip vienas kompleksas, nenurodyti tikslūs lyginamųjų objektų adresai. Šie apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo vertinti teismo ekspertizės išvados kaip nepatikimos įrodinėjimo priemonės ir (ar) ja nesivadovauti.

27. Varžytynėse parduodamą turtą sudarė 25,95 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties sklypas su gyvenamuoju namu ir kitais jam priklausančiais statiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Nors apeliantas teigia, kad teismo ekspertė lygino objektus, kurių savybės skiriasi nuo ginčo turto, tačiau įrodymų, jog yra sudarytų sandorių su identiškos sudėties bei savybių turtu, tik šiais sandoriais teismo ekspertė nepagrįstai nesirėmė, į bylą neteikė. Todėl nėra ir pagrindo padaryti išvadą, kad ekspertė turėjo ir galėjo parinkti kitus lyginamuosius sandorius. Turto ir verslo vertinimo metodikos 57 punkte nurodyta lyginamojo metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Kadangi teisės aktai nedraudžia lyginti panašių objektų, vien tokia aplinkybė, kad lyginamieji objektai nebuvo identiški, nepaneigia teismo ekspertizės išvados teisingumo.

28. Be to, teismo ekspertizės akte yra nurodyta, kad ekspertė palygina turimus sandorių duomenis ir nustato atitinkamus pataisos koeficientus, t. y. laiko, vietos, žemės sklypo ploto, komunikacijų, dydžio, našumo, statybų metų ir konstruktyvo. Tokia eksperto teisė ir pareiga numatyta Turto ir verslo vertinimo metodikos 58.2 punkte, skirtame apelianto įvardijamiems lyginamų objektų neatitikimams pašalinti.

29. Iš tiriamosios teismo ekspertizės akto dalies matyti, kad lyginamieji namų valdos sandoriai buvo sudaryti laikotarpiu nuo 2018 m. birželio mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn., namų valdos su žemės sklypo užstatytos teritorijos dalimi – 2018 m. liepos mėn. – 2019 m. rugsėjo mėn., žemės ūkio paskirties žemės sklypų – nuo 2018 m. kovo mėn. iki 2019 m, rugpjūčio mėn. Ginčo turtas iš varžytynių parduotas 2019 m. lapkričio mėn., taigi atmestini kaip nepagrįsti ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad ekspertė vertino laiko aspektu neaktualius sandorius, t. y. sudarytus prieš metus iki turto pardavimo iš varžytynių.

30. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, teismo ekspertė R. V. 2021 m. sausio 20 d. teismo posėdyje teikdama paaiškinimus dėl savo atlikto vertinimo nenurodė, kad jai nepakako duomenų teisingai rinkos kainai nustatyti. Apeliantas neteisingai interpretuoja ekspertės paaiškinimus. Teismo ekspertė, atsakydama į apelianto atstovo užduotus klausimus, paaiškino, kad VĮ Registrų centre esančių duomenų, t. y. (duomenys neskelbtini) sudarytų labai panašaus turto pirkimo–pardavimo sandorių, pakako turto vertinimui atlikti (2021 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:18:30; nuo 00:22:03). Be to, ekspertė pateikė paaiškinimus tiek dėl adresų, tiek dėl lyginamųjų objektų savybių bei jų verčių zonų, tiek ir dėl kainų pokyčio nekilnojamojo turto rinkoje 2018–2019 metais, nurodžiusi, kad tikslūs objektų adresai jau nėra nurodomi siekiant apsaugoti asmens duomenis, kad nekilnojamo turto rinka iš esmės nekito, ir pan. (2021 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:16:39; nuo 00:17:13; nuo 00:37:30). Šiuos ekspertės teiginius paneigiančių įrodymų apeliantas į bylą nepateikė, todėl nėra pagrindo abejoti ir šių ekspertės paaiškinimų teisingumu bei jų kaip įrodinėjimo priemonės patikimumu.

31. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su apelianto pozicija, kad siekiant teisingo šalių ginčo išsprendimo ir šalių teisių tinkamo įgyvendinimo byloje turėjo būti skirta papildoma teismo ekspertizė. Tik tuo atveju, jei eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali skirti papildomą ekspertizę (CPK 219 straipsnio 1 dalis). Šiuo konkrečiu atveju teismo ekspertizės aktas atitinka jam keliamus reikalavimus, o išvados pagrįstos tyrimu. Akte aiškiai nurodyta, koks tyrimo metodas buvo pasirinktas, aptartas jo taikymo mechanizmas.

32. Vien tai, kad apeliantas nesutinka ir su teismo ekspertės nustatyta buvusia ginčo turto rinkos verte, savaime nėra pakankamas pagrindas spręsti nei papildomos, nei pakartotinės teismo ekspertizės paskyrimo klausimą. Juo labiau kad teismo ekspertės išvada dėl turto vertės atitinka ir kitais įrodymais, t. y. antstolio užsakymu turto vertintojo K. J. atlikto turto vertinimo aktu bei šio vertintojo konsultacine nuomone, grindžiamą jo vertę.

33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, vienu atveju pripažindamas patikimu įrodymu antstolio pateiktą konsultacinę išvadą, bet tuo pačiu suabejojęs dėl tokios pačios apelianto pateiktos UAB ,,Cre pro“ konsultacijos apie galimą turto rinkos kainą patikimumo, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

34. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas atitinkamą išvadą dėl turto rinkos vertės padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą. Konsultacinė K. J. nuomonė buvo tik vienas iš įrodymų, kuriais taip pat pagrindžiamas varžytynėms nustatytos turto rinkos kainos teisingumas. Tačiau apelianto pozicija, kad turto rinkos kaina buvo 120 000 Eur, yra grindžiama vieninteliu rašytiniu įrodymu – UAB ,,Cre pro“ konsultacija, kurioje, be kita ko, nurodyta ir tai, kad ši konsultacija dėl galimos turto rinkos kainos neatitinka nustatytų vertinimo dokumentų turinio ir formos, ji nėra turto vertinimo dokumentas, o tik informacinio pobūdžio konsultacija užsakovui. Kadangi rašytinis įrodymas, kuriuo kitokią savo nuomonę dėl buvusios turto rinkos vertės grindžia apeliantas, yra konsultacinio pobūdžio dokumentas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje numatytų turto vertės nustatyto dokumento (vertinimo ataskaitos) turinio bei formos reikalavimų, nesant kitų jo patikimumą ir jame nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą jį vertinti kritiškai ir juo, kaip įrodinėjimo priemone, nesiremti.

35. Kaip minėta, pagal kasacinio teismo išaiškinimus (žr. šios nutarties 17 punktą) skolininko teises pažeidžiančiu galėtų būti pripažintinas tik esminis kainų skirtumas. Konsultacijoje, kuria remiasi apeliantas, nurodyta 120 000 Eur ginčo turto kaina yra 18 proc. didesnė nei išieškojimo proceso nustatyta 98 600 Eur jo rinkos kaina. Tačiau toks skirtumas, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų laikomas esminiu net ir esant kitų apelianto teiginius apie 120 000 Eur turto kainą patvirtinančių įrodymų.

36. Dar daugiau, apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo turto vertė buvo didesnė, nei vertintojo ir antstolio nustatyta, akivaizdžiai paneigia net ir toks faktas, kad pirmosios varžytynės buvo paskelbtos dar 2016 m. gruodžio 29 d., o turtas parduotas tik apelianto ginčijamu 2019 m. lapkričio 26 d. aktu (t. y. beveik po trejų metų). Nei pirmosiose varžytynėse, kuriose turto pardavimo pradinė kaina pagrįstai buvo nustatyta pagal CPK 718 straipsnio nuostatas (80 proc. nuo antstolio nustatytos rinkos vertės), nei antrosiose, kuriose turto pardavimo pradinė kaina, nustatyta pagal CPK 722 straipsnio nuostatas, buvo dar mažesnė (60 proc. nuo rinkos vertės), nedalyvavo nė vienas dalyvis. Tai, kad turto niekas ilgą laiką nepirko (nedalyvavo nė vienas dalyvis), liudija ir kitos antstolio paskelbtos penkios varžytynės. Atitinkamai, išvadą dėl pernelyg mažos turto kainos nustatymo būtų įmanoma padaryti tik tokioje situacijoje, jeigu būtų aktyviai varžytynėse besivaržančių dalyvių (pirkėjų), siūliusių didesnę už pradinę kainą.

37. Todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti, kad šiuo konkrečiu atveju turto kaina buvusi esmingai mažesnė nei buvo tikroji šio turto vertė, o turtas parduotas už neproporcingą to turto rinkos vertei sumą ir dėl to neproporcingai buvo apribotos apelianto (skolininko) nuosavybės teisės.

38. Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, kad nebuvo įrodytas ir CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas pagrindas varžytynių aktui pripažinti negaliojančiu, apeliantas apeliaciniu skundu nekvestionuoja. Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, o CPK normos draudžia peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnis), teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

39. Apeliacinį skundą atmetus, apeliacinės instancijos teisme patirtos apelianto bylinėjimosi išlaidos jam nekompensuotinos. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl ir jų atlyginimo klausimas nekyla.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.