Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo J. Š., priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškimą atsisakoma priimti.

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

Taigi, civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatyminėms prielaidoms. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. nuo jų priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik jeigu pareiškėjas neturi jį patvirtinančių dokumentų ir negali jų gauti kitokia tvarka. Jeigu yra dokumentai, patvirtinantys tą faktą, arba juos galima gauti ar prarastus atkurti kita tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (nenagrinėtinas teisme), o priėmęs bylą nagrinėti, teismas turi ją nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; kt.)).

CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje.

Valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir kt.) buvo įgijęs nuosavybės teisę, turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, yra nurodęs, kad pastato ir (ar) žemės sklypo valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti reikia įrodyti: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą galiojusių įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu; 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. gruodžio 21 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).

Nagrinėjamu atveju, buto dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo senelio nuosavybės teisę nėra dingę, nuosavybė į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) yra įregistruota pareiškėjo senelio B. P. vardu, tačiau butas yra įgytas santuokos metu, nors pareiškėjo teigimu, sutuoktiniai tuo metu jau gyveno skyrium ir B. P. butą įgijo iš asmeninių lėšų. Pareiškėjas kartu su prašymu, vadovaujantis CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pateikė nuosavybės teisę į butą patvirtinančius dokumentus (1995 m. lapkričio 28 d. Pirkimo – pardavimo sutartį). Kaip nurodyta anksčiau, teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tik tokiu atveju, jeigu, be kita ko, pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą. Aplinkybė, kad turtas įgytas santuokos metu ir turtas (butas) nepripažintas B. P. asmenine nuosavybe, nereiškia, kad pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.

Be to, išanalizavus pareiškėjo pareiškimo turinį, jo reikalavimo formuluotę, akivaizdu, kad pareiškėjui juridinio fakto nustatymas reikalingas siekiant nustatyti santuokoje įgytos turtinės teisės teisinį režimą bei paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pagal tuo metu galiojusią šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Visi pareiškėjo teiginiai, susiję su tuo, kad pareiškėjo senelis teisės aktų nustatyta tvarka nenutraukęs santuokos, gyveno skyrium ir butą įgijo iš asmeninių lėšų asmeninės nuosavybės teise gali būti vertinami kaip įrodomieji kartu su kitų faktų visuma patvirtinantys arba paneigiantys kurias nors bylos aplinkybes ir įrodinėjami nagrinėjant ieškinį, o nenustatinėjami CPK 444 – 448 straipsniuose nurodyta tvarka. Vien juridinio fakto, kad pareiškėjo senelis įgijo turtą iš asmeninių lėšų asmeninėn nuosavybėn ir valdė turtą vienas pats, nustatymas, pats savaime pareiškėjo seneliui asmeninės nuosavybės teisių nesukuria, t. y. nesukuria pareiškėjo seneliui teisinių padarinių, kadangi kaip minėta, pareiškėjas turi paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008, taip pat žr. Klaipėdos apygardos teismo 2009-08-03 nutartis civilinė byloje Nr. 2S-1143-622/2009). Atsižvelgiant į pareiškimo turinį, pareiškėjo pareiškime suformuluotas prašymas spręstinas ieškinio teisenos tvarka pagal CK 3 knygos normas, reglamentuojančios šeimos teisinius santykius.

Pareiškėjui išaiškintina, kad teismo atsisakymas priimti pareiškimą nekliudo vėl kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka (CPK 137 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 290 straipsniu, 291 straipsniu,

nutaria:

atsisakyti priimti pareiškėjo A. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme ypatingosios teisenos tvarka.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.