Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-734/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-09-06
Bylos Nr.: 2A-734/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00771-2011-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Vytas Milius, Egidija Tamošiūnienė
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Tomstena“

Civilinė byla Nr. 2A-734/2013Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00771-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 114.4.; 24.3.; 35.6.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Vyto Miliaus ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Drubengis“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-849-264/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Drubengis“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, patikslintą ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tomstena“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Drubengis“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti ieškinio senaties terminą ieškiniui pateikti; 2) pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 19 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 203 - dėl automobilio Seat Toledo, kėbulo Nr. VGS2221L220337591, pardavimo; 3) pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 19 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 204 - dėl automobilio Opel Astra, kėbulo Nr. WOLOTFF35W8029258, pardavimo; 4) pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 19 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 205 – dėl automobilio BMW 520, kėbulo Nr. WBAHB11040BB39327, pardavimo; 5) pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 19 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 206 – dėl automobilio BMW 523i, kėbulo Nr. WBADD310X0BU15317, pardavimo; 6) pripažinti negaliojančia 2009 m. sausio 20 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 199 – dėl automobilio Mercedes Benz 110, kėbulo Nr. VSA63809413202191, pardavimo; 7) taikyti restituciją natūra, o paaiškėjus, kad nurodytų automobilių nėra, iš atsakovo išieškoti automobilių vertę - 41 735 Lt ; 8) priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovo atstovas nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. Kauno apygardos teismas iškėlė UAB „Drubengis“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė V. J.. Bylos nagrinėjimo metu teismas 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi UAB „Drubengis“ bankrotą pripažino tyčiniu ir įpareigojo bankroto administratorių patikrinti bankrutavusios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi BUAB „Drubengis“ bankroto administratorius V. J. buvo atstatydintas, naujuoju bankroto administratoriumi paskiriant UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“. Minėtam bankroto administratoriui išanalizavus ankstesnio administratorius perduotus įmonės dokumentus, kilo įtarimų, jog ieškiniu ginčijami sandoriai, sudaryti su UAB „Tomstena“, prieštarauja įmonės veiklos tikslams, pažeidžia jos ir kreditorių interesus, todėl administratorius CK 1. 82 ir 6.66 straipsnių pagrindu pareiškė atsakovui ieškinį.

Ieškovo atstovo teigimu, ginčijami sandoriai galėjo turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, kadangi jie buvo ekonomiškai nenaudingi ir akivaizdžiai nuostolingi. Ieškovas pardavė turtą už kainą, kuri yra ženkliai mažesnė už vidutinę rinkos vertę. Tuo pagrindu sumažėjo bendrovės kreditorių galimybes patenkinti dalį savo reikalavimų iš įmonės turimo turto. Be to, ginčijami sandoriai buvo sudaryti prieš pat bankroto bylos BUAB „Drubengis“ inicijavimą. Ieškovo atstovas taip pat pažymi, jog 2010 m. balandžio 1 d. Kauno apygardos teismo nutartyje dėl tyčinio bankroto yra konstatuota, kad įmonės valdymo organų sąmoningi veiksmai, perleidžiant įmonės turtą giminaičiams už nerealiai mažą kainą, buvo priešingi bendrovės interesams ir privedė šią įmonę prie tyčinio bankroto. Šią teismo išvadą patvirtina ir faktas, kad naujai įsteigta UAB „Tomstena“, priklauso buvusio UAB „Drubengis“ direktoriaus sūnui T. S.. Ši aplinkybė, be kita ko, ieškovo atstovo vertinimu, patvirtina ir sandorio šalių nesąžiningumą. Pirkdamas ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą už kainą, žymiai mažesnę nei rinkos kaina, atsakovas tikėjosi nepagrįstai praturtėti ieškovo sąskaita ir nepaisė, kad sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas pardavėjui.

Ieškovo atstovas pripažino, jog senaties terminas ieškiniui pareikšti yra praleistas, tačiau jo teigimu, tai įvyko dėl svarbių priežasčių: po bankroto bylos iškėlimo ieškovui paskirtas administratorius dėl sveikatos būklės negalėjo laiku ir tinkamai įvertinti visų bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių, o naujasis kreditorius iš karto po jo paskyrimo inicijavo įmonės teises pažeidžiančių sandorių ginčijimą. Šios aplinkybės, ieškovo vertinimu, turi būti pripažintos svarbiomis ir sudarančiomis teismui pagrindą terminą atnaujinti.

Šalies argumentai

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ginčijamos automobilių pirkimo pardavimo sutartys buvo sudarytos laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2009 m. vasario 20 d., o bankroto byla ieškovo bendrovei buvo iškelta tik 2009 m. rugsėjo 14 d., todėl atsakovo teigimu, negalima teigti, jog ginčo sandoriai lėmė įmonės nemokumą, be to turto perleidimo sandoriai nebuvo draudžiami ir nepažeidė imperatyvių įstatymo nuostatų. Ieškovo atstovas aplinkybę dėl vidutinės rinkos kainos nustatymo įrodinėja Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje pateikiama skaičiuokle ir automobilių vidutinės rinkos vertės apskaičiavimais ieškinio pateikimo dienai, kurios, atsakovo teigimu, yra tik rekomendacinio pobūdžio ir neatspindi tikrosios automobilių rinkos vertės ginčijamų sandorių sudarymo momentu. Ieškovas, atsakovo teigimu, neatsižvelgė į transporto priemonių techninę būklę, kitas svarbias technines charakteristikas (ridą, atliktus remontus, prekinę išvaizdą ir pan.), kurios apsprendžia ir nulemia tikrąją automobilių rinkos vertę ir kurią tenka įrodyti ieškovui. Automobiliai, kuriuos atsakovas įsigijo iš ieškovo, buvo su defektais, nepilnos komplektacijos, su variklio ir kitais gedimais. Būtent dėl šių objektyvių priežasčių automobilių kaina ir buvo tokia, kurią atsakovas sumokėjo ieškovui. Dalis automobilių buvo parduota tretiesiems asmenims už tokią kainą, kuri pardavimo metu atitiko faktinę tokių automobilių būklę. Atsakovo teigimu, ginčijamų sandorių metu automobilius jis įsigijo už bendrą 33 766,11 Lt sumą, o juos pardavė tik už 26 100 Lt, kas rodo, jog ginčijamais sandoriais automobilių vertė nebuvo mažinama, kaip teigia ieškovas. Ieškovo atstovas įrodinėdamas preziumuojamą sandorių šalių nesąžiningumą remiasi 2010 m. balandžio 1 d. Kauno apygardos teismo nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, tačiau šios aplinkybės konstatuotos remiantis išimtinai ieškovo kreditorių pareiškimais ir tik dalyvaujant ieškovo tuometiniam atstovui - bankroto administratoriui V. J.. Nei ieškovo valdymo organų nariai, nei atsakovas nebuvo įtraukti į procesą ir negalėjo pateikti savo atsikirtimų ir prieštaravimų dėl kitoje susijusioje byloje nustatytinų faktų. Atsakovo su ieškovu sulygti sandoriai visa apimtimi atitiko ieškovo bendrovės veiklos tikslus dėl pelno siekimo, nes sutarčių pagrindu ieškovas gavo adekvačios naudos ir pelno, kuris tokiu būdu pagerino ieškovo finansinę būklę ir gebėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Minėtų sutarčių atžvilgiu atsakovas taip pat elgėsi sąžiningai, jo veiksmai neprieštaravo teisingai ir skaidriai verslo praktikai, nes pagal sandorius perleidžiamas turtas buvo įkainotas tinkamai ir atsižvelgiant į tuometines transporto priemonių rinkoje galiojančias kainas.

Atsakovo manymu, restitucijos taikymas natūra yra negalimas, nes atsakovas iš ieškovo įgytą turtą už adekvačią ir protingą tuometinės faktinės vertės kainą teisėtai perleido tretiesiems asmenims. Restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymas nepagrįstai ir nesąžiningai pablogintų ir atsakovo padėtį, kadangi jis, sudarydamas sandorius, už transporto priemones jau sumokėjo gerokai didesnę nei rinkos kainą, o esant tokiam teismo sprendimui, būtų priverstas grąžinti turto ekvivalentą pinigais be realios galimybės susigrąžinti sumokėtą sumą.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Ieškovo administratorius V. J. nuo bankroto bylos iškėlimo teisme dienos žinojo arba turėjo žinoti apie ginčijamus sandorius, tačiau iki pat prašymo dėl atstatydinimo iš užimamų pareigų pateikimo teismui dienos ir juo labiau naujo bankroto administratoriaus paskyrimo dienos dėl to nepareiškė ieškinio teisme.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovo atstovas praleido sutrumpintą vienerių metų terminą ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti ir byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo jo atnaujinti. Teismas taip pat sprendė, jog byloje nėra pateikta duomenų, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė buvo nemoki, apie parduotų transportų priemonių įsigijimo kainą bei balansinę vertę pardavimo metu, taip pat jų techninę būklę, todėl sprendė jog ieškovas neįrodė, jog ginčijamomis sutartimis turtas buvo perleistas už žemesnę kainą, taip pažeidžiant kreditorių interesus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovo pateiktos automobilių vertės iš Valstybinės mokesčių inspekcijos internetinio puslapio yra tik rekomendacinės bei neatspindi realios ginčo sandoriais perleistų automobilių vertės, buvusios jų pardavimo metu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BUAB „Drubengis“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012 m. kovo 5 d. Kauno apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo ieškovui jo bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovo atstovo nurodytas aplinkybes: jog terminas ieškiniui pareikšti buvo praleistas dėl didelio administratoriui perduoto dokumentų kiekio, ankstesnio bankroto administratoriaus atsistatydinimo, kurios apelianto vertinimu, sudaro pagrindą atnaujinti terminą ieškiniui pareikšti.

2. Teismas nepagrįstai nevertino ieškovo pateiktų įrodymų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos internetinio puslapio apie vidutines automobilių rinkos vertes, laikydamas jog jos yra tik rekomendacinės, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas jų neginčijo ir nepateikė jokių įrodymų, jog parduotų automobilių vertė buvo mažesnė, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad parduoto turto vertė buvo ženkliai didesnė, o atsakovas buvo nesąžiningas.

3. 2010 m. balandžio 1 d. Kauno apygardos teismo nutartimi dėl BUAB „Drubengis“ bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyta, jog minėta įmonė turtą pardavė atsakovui už nerealiai mažą kainą. Kadangi ši nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti, ieškovas neprivalėjo papildomai įrodinėti aplinkybių, jog automobiliai buvo parduoti už nepagrįstai mažą kainą.

4. Teismas bylą iš esmės išnagrinėjo apeliantui ir jo atstovui nedalyvaujant teismo posėdyje, nors iki teismo posėdžio buvo pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Teismas pažeidė apelianto teisę į teisminę gynybą ir apribojo galimybes apginti savo pažeistas teises ir interesus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo BUAB „Drubengis“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ apeliacinį skundą atsakovas UAB „Tomstena“ prašo palikti galioti 2012 m. kovo 5 d. Kauno apygardos teismo sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvados dėl praleisto termino ieškiniui pareikšti yra pagrįstos ir teisėtos. Teismas visų pirma turi užtikrinti civilinių santykių stabilumą ar apibrėžtumą, todėl nuo bankroto bylos iškėlimo teisme dienos iki ieškinio pateikimo teismui praėjus metams ir aštuoniems mėnesiams, bei nesant jokių įrodymų ir argumentų, kurie leistų teigti, jog pirmasis BUAB „Drubengis“ bankroto administratorius per įstatymų nustatytą terminą neturėjo galimybių ieškiniui pareikšti, nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo pateiktais išrašais iš Valstybinės mokesčių inspekcijos internetinio puslapio apie parduotų automobilių vertę, kadangi jos yra tik orientacinės, neatspindi realios automobilių rinkos vertės jų pardavimo dieną. Kitų įrodymų, pagrindžiančių automobilių įsigijimo vertę bei jų balansinę vertę ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo pateikta, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog realiai parduoto turto vertė buvo didesnė, o atsakovas veikė nesąžiningai.

Šalies argumentai

3. Apelianto nurodyta, neva, prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinti nutartis priimta išimtinai tik ieškovo, jo administratoriaus ir kreditorių nurodytų aplinkybių pagrindu, neatlikus išsamaus tyrimo bei nesant atsakovo pasisakymams sprendžiamu klausimu.

4. Apelianto teiginiai dėl pažeistos teisės į teisminę gynybą yra nepagrįsti, kadangi apeliantas apie teismo posėdžio laiką buvo informuotas iš anksto, todėl žinodamas apie esamas kliūtis jame dalyvauti, turėjo galimybę paskirti kitą asmenį, kuris atstovautų įmonę teisme. Be to, prašymas dėl teismo posėdžio datos atidėjimo buvo pateiktas likus mažiau nei valandai iki teismo posėdžio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl teisės į teisminę gynybą užtikrinimo

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išnagrinėjo apeliantui ir jo atstovui nedalyvaujant teismo posėdyje, nors iki teismo posėdžio buvo pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, taip buvo pažeista apelianto teisė į teisminę gynybą ir apribota galimybė apginti savo pažeistas teises ir interesus.

Bylos medžiaga patvirtina, jog nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Drubengis“ patikslintą ieškinį atsakovui UAB „Tomstena“, pirmosios instancijos teismas 2012 m. sausio 20 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, įpareigojo atsakovą pateikti nutartyje nurodytus dokumentus, pasiūlė bylos šalims pateikti kitus jų manymu tinkamam bylos išnagrinėjimui būtinus dokumentus ir įrodymus, taip pat nustatė naują teismo posėdžio datą – 2012 m. vasario 14 d. (b. l. 141). Paskirtą teismo posėdžio dieną, t. y. 2012 m. vasario 14 d., buvo gautas ieškovo atstovo, advokato, prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl advokato užimtumo kitoje byloje (b. l. 144). Teismas prašymo netenkino, nes sprendė, jog ieškovas savo poziciją dėl ieškinio išdėstė anksčiau vykusiuose teismo posėdžiuose, be to teismas buvo suteikęs šalims pakankamai laiko naujiems įrodymams pateikti. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog teismas 2012 m. vasario 14 d. posėdyje bylą išnagrinėjęs be ieškovo atstovo, nepažeidė ir neapribojo jo teisės į teisminę gynybą. Visų pirma pažymėtina, jog ieškovo atstovas apie numatomą teismo posėdžio datą buvo informuotas iš anksto, suteikiant laiko ne tik pasiruošti bylos nagrinėjimui, bet ir įvertinti užimtumą kitose bylose. Apeliantas savo atstovo negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje grindė užimtumu Lietuvos apeliacinio teismo byloje, tačiau apelianto atstovo pateikti įrodymai patvirtina, jog apie teismo posėdžio datą Lietuvos apeliaciniame teisme ieškovo atstovui buvo žinoma nuo 2011 m. gruodžio 8 d. nutarties gavimo (b. l. 145), t. y. akivaizdu, jog gavus Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį apie paskirtą teismo posėdžio datą, aplinkybė, jog advokatas negalės atstovauti ieškovo byloje, jam jau buvo žinoma. Pagal CPK 162² straipsnio 1 dalį teismas atideda bylos nagrinėjimą tais atvejais, kai negalima nagrinėti bylos tame teismo posėdyje dėl to, kad neatvyko vertėjas arba kad pareikštas priešieškinis, arba kad būtina išreikalauti naujus įrodymus, arba kai teismas pasiūlo dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese, arba dėl kitų svarbių priežasčių (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis; be to, svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose), taip pat kitais CPK numatytais atvejais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju nenustačius svarbių priežasčių, dėl kurių bylos nagrinėjimas turėtų būti atidėtas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą teismo posėdyje ieškovo atstovo nedalyvaujant. Sprendžiant klausimą dėl ieškovo teisės į teisminę gynybą apribojimo, taip pat būtina įvertinti paties ieškovo galimybes dalyvauti teismo posėdyje be atstovo – advokato. Ieškovo BUAB „Drubengis“ interesus atstovauja ir bankroto administratorius - UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, kuris ir pateikė ieškinį byloje (b. l. 4-9), todėl ieškovo atstovui, advokatui, negalint dalyvauti teismo posėdyje, ieškovo poziciją galėjo palaikyti ir paskirtasis bankroto administratorius, kuriam neabejotinai yra žinomos ginčo aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, jog ieškovui ir jo atstovams buvo suteikta galimybė ankstesniuose posėdžiuose išdėstyti savo poziciją sprendžiamu klausimu ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius jų poziciją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tiek teisės, tiek ir fakto klausimai (CPK 320 str. 1 d.), todėl šalis, manydama, kad buvo pažeista jos teisė būti išklausytai, turi teisę apeliaciniame skunde nurodyti atsikirtimus ir argumentus, kuriuos būtų išsakiusi pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti (CPK 314 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių ar argumentų, kuriuos jo manymu, turėjo vertinti pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą. Nauji įrodymai, kuriais remiantis ieškovas ketino įrodinėti ieškinio reikalavimų pagrįstumą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat nepateikti. Esant išdėstytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia apelianto teisės į teisminę gynybą pažeidimo, dėl ko atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo

Byloje keliamas klausimas, ar ieškovo ginčijami transporto priemonių perleidimo sandoriai sudaryti su atsakovu, nepažeidžia ieškovo kreditorių interesų ir neprieštarauja įmonės veiklos tikslams, t. y. sandoriai ginčijami CK 1.82 straipsnio ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Tačiau prieš vertinant sandorių sudarymo aplinkybes ir sprendžiant jų galiojimo klausimą, būtina įvertinti, ar pagrįsta ir teisėta yra pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, jog ieškovo vardu veikiantis bankroto administratorius praleido terminą ieškiniui CK 6.66 straipsnio tvarka pareikšti ir pagrindo jį atnaujinti nėra.

Pagal įstatymą, ieškiniai CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu gali būti reiškiami per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 str. 3 d.). Įmonei iškėlus bankroto bylą, kreditorių bei bankrutuojančios įmonės teises ir interesus teisme atstovauja bankroto administratorius. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, laikoma, jog apie ginčo sandorį bankroto administratorius sužinojo nuo įmonės dokumentų priėmimo – perdavimo dienos, ir su šiuo momentu siejama ieškinio senaties termino pradžia.

Byloje nustatyta, jog bankroto byla UAB „Drubengis“ iškelta 2009 m. rugsėjo 14 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2712-395/2009. Minėta nutartimi įmonės bankroto administratoriumi paskirtas V. J., UAB „Drubengis“ valdymo organams nustatytas 10 dienų terminas, nuo minėtos nutarties įsiteisėjimo dienos, įmonės turtui ir dokumentams perduoti (b. l. 10-11). 2010 m. balandžio 1 d. Kauno apygardos teismas priėmė nutartį, kuria pripažino UAB „Drubengis“ bankrotą tyčiniu ir įpareigojo įmonės bankroto administratorių patikrinti bankrutavusios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo (b. l. 14-15). 2011 m. balandžio 15 d. teismas BUAB „Drubengis“ administratoriaus V. J. prašymu, dėl jo sveikatos būklės atstatydino jį iš minėtos įmonės bankroto administratorius pareigų ir naujuoju administratoriumi skyrė UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ (b. l. 12-13). Naujai paskirtam bankroto administratoriui įmonės dokumentai buvo perduoti 2011 m. gegužės 3 d. (b. l. 79-83). Ieškinys teismui dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pateiktas 2011 m. birželio 7 d. (b. l. 4). Kaip matyti iš išdėstyto, duomenų apie tai, kada BUAB „Drubengis“ dokumentai buvo perduoti pirmajam bankroto administratoriui V. J., nepateikta, todėl ieškinio senaties termino eiga sietina su dešimties dienų termino (įmonės turtui ir dokumentams perduoti nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuria UAB „Drubengis“ buvo iškelta bankroto byla įsiteisėjimo) pasibaigimu. Kadangi duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių kitą datą, su kuria turėtų būti siejamas ieškinio senaties terminų skaičiavimas nepateikta, bylos šalys ir naujasis BUAB „Drubengis“ bankroto administratorius šios teismo išvados neginčija ir ginčo byloje dėl to, kad BUAB „Drubengis“ bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ pateikė ieškinį praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą nėra, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinys, kuriuo siekiama apginti BUAB „Drubengis“ kreditorių interesus, pateiktas teismui 2011 m. birželio 7 d. praleidus vienerių metų senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas pritardamas pirmosios instancijos teismui papildomai pažymi, jog pagal CK 1.128 straipsnį, prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita, todėl tai, kad UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ buvo paskirtas BUAB „Drubengis“ bankroto administratoriumi tik Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi, nekeičia ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklių įtvirtintų įstatyme bankroto bylos iškėlimo metu (mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

Teismui pripažinus ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis, jis gali būti teismo atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovo atstovo nurodytas aplinkybes sprendė, jog jos nesudaro pagrindo praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Ieškovo atstovas nesutinka su šia teismo išvada ir mano, jog jo nurodytos aplinkybės ir byloje vyraujantis viešasis interesas sudarė pagrindą terminą atnaujinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Kaip minėta, remiantis nagrinėjamos civilinės bylos medžiaga ir šalių pateiktais įrodymais nustatyta, kad UAB „Drubengis“ iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriumi 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi buvo paskirtas V. J. (t. 1, b.l. 10-11), o 2011 m. balandžio 15 d. atstatydinus BUAB „Drubengis“ bankroto administratorių, bankroto procedūras buvo pavesta vykdyti naujajam bankroto administratoriui UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ (b. l. 12-13). Nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutarties (kuria ieškovui iškelta bankroto byla) įsiteisėjimo iki 2011 m. balandžio 15 d. (administratorius atstatydinimo) buvęs BUAB „Drubengis“ bankroto administratorius V. J. nereiškė ieškinio dėl nagrinėjamoje byloje ginčijamų sandorių. Naujai paskirtam bankroto administratoriui įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, dokumentai buvo perduoti 2011 m. gegužės 3 d. (b. l. 79-83). Apelianto teigimu, didelė perduotų dokumentų gausa bei buvusio BUAB „Drubengis“ bankroto administratorius sveikatos būklė neleido jam tinkamai ir laiku įvertinti visų įmonės sudarytų sandorių. Šią pareigą, susipažinęs su jam perduotais dokumentais iš kartą įgyvendino naujasis bankroto administratorius.

Įvertinus tai, jog apelianto atstovas ieškinio senaties terminą praleido dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo jo valios ir užkirtusių kelią laiku pradėti ginti pažeistas teises (CK 1.131 straipsnis), bei remiantis bylos medžiaga, laikytina, jog nustatyti faktai pripažįstami svarbiais, sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą. Didžioji (esminė) dalis ieškinio senaties termino buvo praleista dėl buvusio administratoriaus veiksmų (neveikimo), sąlygotų prastos jo sveikatos būklės, o tai nepriklausė nuo naujai paskirto bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, kuris šiuo metu ginčija bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, atliekamų veiksmų. Be to, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad realiai naujajam bankroto administratoriui bankrutuojančios įmonės dokumentai, kurių pagrindu buvo galima įvertinti sudarytus sandorius ir apsispręsti dėl jų ginčijimo, buvo perduoti tik 2011 m. gegužės 3 d., o ieškinys teismui paduotas jau 2011 m. birželio 7 d. t. y. per protingą laiko tarpą nuo dokumentų perdavimo. Toks ieškinio pareiškimas nuo dokumentų gavimo dienos laikytinas pakankamai operatyviu, ypač įvertinus byloje esančius duomenis apie tai, kad, UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ paskyrus BUAB „Drubengis“ bankroto administratoriumi ir perdavus įmonės dokumentus, naujai paskirtas administratorius privalėjo per trumpą laiką susipažinti su jais, įvertinti sandorių, sudarytų per penkių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo momento, tikslingumu, taip pat ir atlikti kitas bankroto procese bankroto administratoriui pavestas funkcijas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju neveikimas dėl ieškinio pareiškimo ginčijamų sandorių pagrindu priskirtinas būtent buvusiam bankroto administratoriui, siekiant užtikrinti ne tik civilinių teisinių santykių stabilumą (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau ir ieškovo, jo kreditorių teises, teisėjų kolegijos manymu ieškinio senaties terminas pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi neatnaujintas nepagrįstai. Aptartos aplinkybės teisėjų kolegijos vertinimu yra svarbios ir sudaro pagrindą terminui atnaujinti, todėl ieškinio senaties terminas ieškovo atstovui ieškiniui pareikšti atnaujintinas.

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių ir įrodymų vertinimo

Byloje ginčas kilo dėl 2009 m. vasario 19 d. ir 2009 m. sausio 20 d. sandorių, kuriais UAB „Drubengis“, ieškovo atstovo teigimu, pažeisdamas įmonės kreditorių teises ir prieštaraujant įmonės veiklos tikslams, pardavė atsakovui transporto priemones, už neįprastai žemą kainą. Pagrįsdamas ieškinio argumentus dėl pernelyg žemos parduotų automobilių kainos, ieškovo atstovas pateikė teismui duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos internetinio tinklalapio, apie parduotų transporto priemonių vertę 2011 m. birželio 2 d., t. y. ieškinio padavimo teismui metu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas teismui nepateikė įrodymų, jog ginčo sandorių sudarymo metu UAB „Drubengis“ buvo nemoki, taip pat nepateikta ir duomenų apie automobilių balansinę vertę, techninę būklę jų pardavimo metu, todėl įvertinęs į bylą pateiktus ieškovo atstovo dokumentus sprendė, jog jie neįrodo ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir mano, jog teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas ieškovo įrodymus paneigiančių duomenų nepateikė.

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl apelianto argumentų, jog atsakovas neįrodė, jog ginčo sandoriais parduotų automobilių vertė yra žemesnė, pažymi, jog civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš esmės visa apimtimi taikoma ir sprendžiant bylas, kuriose vienai iš šalių (šiuo atveju ieškovui) yra iškelta bankroto byla. Tai, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, yra atleista nuo įrodinėjimo pareigos. Todėl ieškovas, siekdamas įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, privalėjo pateikti visus jam turimus įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėdamas, jog automobiliai ginčijamais sandoriais buvo parduoti už per mažą kainą, nurodydamas, jo vertinimu, realią automobilių vertę, buvusią jų pardavimo metu, pateikė tik išrašus iš Valstybinės mokesčių inspekcijos internetinio tinklalapio, apie parduotų transporto priemonių vertę 2011 m. birželio 2 d. (b.l. 74-77), o ne rinkos vertę jų pardavimo metu, duomenų ir įrodymų apie ginčijamomis sutartimis parduoto automobilio Mercedes Benz 110 vertę visai nepateikė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę bei visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; kt.). Todėl, ieškovui nagrinėjamu atveju pateikus tik minėtus išrašus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo susidaryti nuomonės dėl tikrosios automobilių vertės jų pardavimo metu. Jokių duomenų apie konkrečių ginčo automobilių būklę, jų rinkos vertę įtakojančių veiksnių egzistavimą ieškovas nepateikė. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bei patvirtina Valstybinė mokesčių inspekcija, šios institucijos interneto tinkalapyje skelbiama informacija apie vidutines automobilių rinkos kainas yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra privaloma (http://www.vmi.lt/lt/?itemId=10814566). Todėl nesant kitų įrodymų, kurie pagrįstų šiuose išrašuose nurodytų duomenų teisingumą, teismas negalėjo remiantis vien tik jais susidaryti nuomonę dėl automobilių vertės. Be to, šie duomenys atspindi automobilių vertę 2011 m. birželio 2 d., o ne 2009 sausio 20 d. ir 2009 m. vasario 19 d., t. y. jų pardavimo metu.

Apeliantas pažymi, jog laikui bėgant automobilių vertė kinta – krenta, todėl automobilių vertės, esančios jo pateiktuose išrašuose, yra dar žemesnės už vertę buvusią pardavimo metu. Iš šių aplinkybių akivaizdu, jog apeliantas ir pats pripažįsta, jog automobilių vertę sąlygoja daugelis aplinkybių – eksploatacijos laikas, rida, automobilio techninė būklė, todėl tik laiko kriterijus (apelianto teigimu įrodantis, jog pardavimo metu automobilių vertė turėjo būti dar didesnė nei nurodyta pateiktuose išrašuose) nėra lemiantis ir neatspindi realios automobilių vertės jų pardavimo metu.

Nagrinėjant klausimą dėl įrodymų pakankamumo, pažymėtina, jog viešojo intereso byloje buvimas įpareigoja teismą, sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, būti aktyviam, esant reikalui įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės finansinę padėtį. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu buvo aktyvus, ne kartą nurodė, kokius duomenis turi pateikti ieškovas, siekdamas pagrįsti ieškinio reikalavimus (tarp jų ir duomenis apie ginčo sutartimis parduotų automobilių likutinę vertę bei techninę būklę), pasiūlė ieškovui pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus, kurie gali būti reikšmingi sprendžiant keliamus klausimus (b. l. 65, 94, 118, 141). Tačiau bet kokiu atveju pareiga pateikti įrodymus, kuriais remiasi ieškovas, tenka jam pačiam. Kadangi ieškovas įrodymų dėl automobilių įsigijimo ir likutinės vertės jų pardavimo dieną, bei automobilių techninės būklės nepateikė, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad parduoto turto vertė buvo ženkliai didesnė, o atsakovas buvo nesąžiningas. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo pateikti duomenys patvirtina, jog keturi iš penkių, iš ieškovo ginčo sutartimis įsigytų automobilių yra parduoti už 26 000 Lt vertę, kai iš ieškovo buvo įsigyti už 33 626 Lt (neskaičiuojant neparduoto automobilio vertės, kurį atsakovas iš ieškovo įsigijo už 800 Lt) (b. l. 47-52), kas rodo, jog ieškovas sudaręs ginčijamus sandorius realiai gavo naudos, kadangi atsakovui perparduodant automobilius jų vertė buvo gerokai mažesnė (nors kai kurie automobiliai buvo perparduoti per palyginus neilgą laiko tarpą nuo įsigijimo). Ieškovas taip pat įrodinėjo, jog automobilių pardavimo kaina turėjo sudaryti 41 735 Lt, t. y. skirtumas tarp kainos, už kurią automobiliai buvo parduoti (34 426,11 Lt) ir tarp tos, kuri ieškovo teigimu turėjo būti (41 735 Lt), sudaro 7 308,89 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis skirtumas nėra toks didelis, jog leistų neabejotinai teigti, jog ginčo sandoriais automobiliai, kurie dėl jų eksploatacijos laiko tikrai buvo nusidėvėję, buvo parduoti už mažesnę kainą nei buvo reali jų vertė.

Nagrinėjamu atveju ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, kuri yra savarankiška proceso šalis, ją atstovauja pakankamą atstovavimo teisme patirtį turintys asmenys – bankroto administratorius bei advokatas, todėl būtent ieškovui tenka pareiga pagrįsti įrodymais ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą, buvo aktyvus bylos dalyvis ir ne kartą įpareigojo bei siūlė ieškovą ir jo atstovus pateikti tam tikrus įrodymus, to nepadarius, tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, pagrindė, kuriais iš jų vadovaujasi, o kurių nevertina, bei pagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, jog jis buvo atleistas nuo pareigos įrodinėti aplinkybes, jog turtas buvo perleistas už neprotingai mažą kainą, kadangi, šios aplinkybės nustatytos 2010 m. Kauno apygardos teismo nutartimi, kuria BUAB „Drubengis“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Aiškindamas nurodytą proceso teisės normą kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.). Šiuo atveju nustatyta, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-888-395/2011, 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi buvo sprendžiamas klausimas dėl BUAB „Drubengis“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Bylos ir šio konkretaus sprendžiamo klausimo nagrinėjime dalyvavo ieškovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Prienų skyriaus ir Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai bei atsakovo BUAB „Drubengis“ bankroto administratorius V. J. (b. l. 14-15). Taigi, nutarties, kuria kaip teigia ieškovas nustatyti prejudiciniai faktai, nagrinėjime atsakovas nedalyvavo, be to, nutartimi buvo sprendžiamas klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, o ne nagrinėjamoje byloje ginčijamų sutarčių galiojimo klausimas. Klausimas dėl ginčijamų sutarčių galiojimo nesudarė minėtos bylos įrodinėjimo dalyko ar jo dalies. Be to, minėta nutartimi nustatytas faktas, jog įmonės vadovai perleido turtą už nerealiai mažą kainą, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu kalbėjo būtent apie šioje byloje ginčijamus sandorius. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad civilinėje byloje nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, o šiuo atveju situacija yra kitokia, teisėjų kolegija nemano, jog ieškovas turėjo būti atleistas nuo pareigos įrodyti aplinkybę, jog ginčo sandoriais įmonės turtas buvo perleistas už neįprastai mažą kainą.

Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino materialinės ir procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, tinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinės instancijos teismo atnaujintas terminas ieškiniui CK 6.66 straipsnio tvarka pareikšti nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės, dėl ko naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėVytas MiliusEgidija Tamošiūnienė