- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2016-05-12
- Bylos Nr.
- 2A-862-657/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-02014-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Žibutė Budžienė, Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dober“, A. K.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dober“
- Kategorijos
- 2.1.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalės Burdulienės, Nerijaus Meilučio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dober“ apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-183-633/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dober“ ieškinį atsakovei A. K. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, neturtinės žalos atlyginimo. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento, kaip sudarytą dėl apgaulės 2014 m. sausio 20 d. vandens valymo sistemos „MINI-ROP“ pirkimo-pardavimo sutartį DOB 007301, taikyti restituciją ir priteisti jam iš atsakovo 509,37 Eur (1 758,74 Lt), sumokėtus 2014 m. vasario 17 d. vykdant sutartį pagal atsakovės 2014 m. vasario 7 d. raginimą susimokėti ir sąmatą (dėl vandens valymo sistemos MINI ROP pasinaudojimo ir suteiktų paslaugų), priteisti iš atsakovės 579,24 Eur (2 000,00 Lt) neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 4-7). Nurodė, kad atsakovės darbuotojas, atlikęs mėginio tyrimą, pranešė, kad ieškovo šulinio vanduo yra smarkiai užterštas, todėl labai kenkia ieškovo ir jo nepilnamečių vaikų sveikatai ir pasiūlė išsimokėtinai iš atsakovės įsigyti vandens valymo sistemą. Darbuotojas pasiūlė sistema būtų sumontuota tą pačią dieną, nes pagal įmonės vykdomą akciją jam nereikėtų mokėti už prekės transportavimą iki jo namų, taip pat jos sumontavimo kaštų ir taip galės 1 mėnesį sistemą išbandyti nemokamai. Jeigu ieškovas nuspręs sistemos nepirkti, galės jos atsisakyti ir jam neteks mokėti už naudojimosi laiką, išmontavimą ir kt. Dėl tokių atrodžiusių palankių sąlygų ieškovas pasirašė tam skirtą rašytinį sutikimą, darbuotojo iš dalies vietoje užpildytą pirkimo – pardavimo sutartį, priedą su atsakovės aptarnavimo (eksploatavimo) paslaugų mokesčiais, garantinį raštą, o po sistemos sumontavimo – prekės perdavimo – priėmimo aktą. Sutartį ir kitus dokumentus ieškovas perskaitė nepilnai, paskubomis, nes darbuotoju pasitikėjo kaip profesionalu, jo kompetencija jam nesukėlė abejonių. Vėliau ieškovas internete aptiko daug neigiamos informacijos ne tik apie atsakovės apgaulingą vartotojų atžvilgiu veiklą, bet ir apie tai, kad sistema iš filtruojamo vandens pašalina ne tik taršalus, tačiau ir naudingas vartoti mineralines medžiagas, apie ką apgaulingai nutylėjo. Jeigu ieškovas būtų tokią informaciją žinojęs iš anksto ar gavęs iš darbuotojo, prekės nebūtų pirkęs. Be to, dokumentuose ieškovas nerado punkto apie 1 mėnesio nemokamo išbandymo laikotarpį, 1 mėn. laikotarpis tėra pirmojo mokėjimo už prekę atidėjimo laikotarpis, o ne prekės nemokamo išbandymo laikas. Ieškovas suprato, kad buvo apgautas, todėl pranešė atsakovei, kad prekės atsisako. Atsakovės atstovas prekę išmontavo, surašė aktą ir išsivežė, o netrukus ieškovas gavo atsakovės raginimą susimokėti 1 758,74 Lt už naudojimąsi preke, transportavimą, sumontavimą, išmontavimą bei konservavimą. Kadangi tiek raginime, tiek telefonu atsakovės darbuotojai grasino ieškovui teismais ir papildomomis išlaidomis, nesitikėdamas įrodyti apgaulės, jis sumokėjo nurodytą sumą. Vartotojų teisių apsaugos tarnyba pagal ieškovo skundą atsakovę nubaudė už nesąžiningą ir apgaulingą komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu. Neturtinės žalos atlyginimą prašo priteisti už beveik 2 metus besitęsiantį stresą, patirtą baimę, nusivylimą, kitus neigiamus sveikatai dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir laiką, sugaištą procesinių sprendimų rengimui, kelionėms pas advokatą, į teismą.
Atsakovė UAB „Dober“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti (T.1, b.l. 46-48). Nurodė, kad neginčija, kad prekė buvo sumontuota ieškovo namuose tą pačią sutarties sudarymo dieną, gavus jo rašytinį sutikimą, prekę atvežant ir sumontuojant nemokamai. Pažymėjo, kad vartotojams niekuomet nebuvo suteikiamas 1 mėnesio prekės nemokamo išbandymo terminas ar kad vartotojui atsisakius prekės, ji būtų išmontuojama ir transportuojama nemokamai. Ieškovui prekės atsisakius atsakovė prekę nedelsiant išmontavo ir pasiėmė, o ieškovui išsiuntė raginimą susimokėti ir sąmatą, su kurios įkainiais ieškovas buvo supažindintas dar pasirašant sutartį. Atsakovė pripažįsta, kad jos prekė turi ir neigiamų savybių, tačiau jas galima neutralizuoti visaverčiu maistu. Atskleisti informaciją apie neigiamas prekės savybes ieškovui, kaip vartotojui, atsakovei nebuvo privalu, pakakę pranešimo, kad siūlomas filtras išvalo apie 98 proc. teršalų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia 2014 m. sausio 20 d. tarp ieškovo A. K. ir atsakovės UAB „Dober“ dėl apgaulės sudarytą vandens valymo sistemos „MINI-ROP“ pirkimo – pardavimo sutartį DOB 007301 nuo jos sudarymo momento, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės UAB „Dober“ ieškovui A. K. 509,37 Eur, gautus pagal sutartį, 300,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 24-32). Teismas sprendė, kad faktines ginčo aplinkybes patvirtina ne tik abiejų ginčo šalių teismo posėdyje pripažinti faktai, bet ir liudytojos V. K. parodymai, rašytiniai įrodymai – sutartis su priedais, ieškovo elektroninis laiškas atsakovei, prekės išmontavimo aprašas, atsakovės sudaryta sąmata ir raginimas susimokėti, atsakovės banko sąskaitos išrašas, tarnybos nutarimas, teismų sprendimas ir nutartis. Teismo nuomone, bylos duomenų visuma rodo, kad labiau tikėtina, jog ieškovo tvirtinama jo klaidinimo dėl neatlygintino prekės išbandymo laikotarpio aplinkybė tikrovėje buvo. Atsakovės prielaida, kad ieškovas buvęs ne suklaidintas jos darbuotojo, tačiau pats dėl savo neatidumo ir nerūpestingumo, kartu prisiimdamas ir to rezultatų riziką, atidžiai neskaitė jam pateiktos sutarties ir lydimųjų dokumentų ir pats suklydo dėl sutartyje pastebėto įrašo apie 1 mėn. laikotarpį, tačiau nustatytą ne nemokamam prekės išbandymui, o mokėjimo už ją atidėjimui, yra nepagrįsta, nes ją paneigia ne tik nuoseklūs ieškovo paaiškinimai apie ginčo sandorio sudarymo aplinkybes tiek skunduose Vartotojų teisių apsaugos tarnybai, tiek teismui, bet ir 2014 m. vasario 6 d. ieškovo elektroninio laiško atsakovei, kuriuo buvo rašytine forma atsisakyta atsakovės prekės ir ginčo sutarties, turinys. Kadangi atsakovės darbuotojo parengtuose ginčo sandorio dokumentuose tokios 1 mėn. nemokamo prekės išbandymo laikotarpio sąlygos nėra, teismas sprendė, kad tokia aplinkybė ieškovo laiške galėjo atsirasti iš atsakovės darbuotojo pareiškimų. Be to, kitose bylose, kuriose dalyvavo tos pačios šalys (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-5321-208/2015, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-2134-756/2015) teismų bylose įrodinėjimo dalyko sudedamąja dalimi buvo ir šioje byloje nagrinėjama aplinkybė dėl 1 mėn. nemokamo prekės išbandymo laikotarpio. Minėti teismų procesiniai sprendimai šiai civilinei bylai turi prejudicinę galią. Tiek Vartotojų teisių apsaugos tarnybai, tiek teismui ieškovas, būdamas vartotoju, nuosekliai teigė, jog davė sutikimą sumontuoti prekę ir sudarė ginčo sandorį tik todėl, kad atsakovės atstovas ne vieną kartą jam, girdint ir jo sutuoktinei, pareiškė, kad perkamai ir montuojamai prekei nustatomas 1 mėn. nemokamo išbandymo laikotarpis ir jam nieko nekainuos ne tik prekės pristatymas ir sumontavimas, bet ir laikinas jos naudojimasis, išmontavimas bei išgabenimas jos atsisakymo per bandomąjį laikotarpį atveju. Kad toks atsakovės atstovo teiginys neatitiko tikrovės sutiko ir pati atsakovė. Nagrinėjamu aspektu yra svarbūs ir atsakovės taip pat neginčijami ieškovo pareiškimai, kad tokia ar panaši prekė jam nebuvo reikalinga, jis jos neieškojo, nesidomėjo ir apskritai neketino įsigyti, o ginčo sandoris įvyko tik dėl to, kad jo siekė atsakovė savo klaidinančia, agresyvia ir nesąžininga komercine veikla. Byloje nėra paneigtas ieškovo pareiškimas, kad atsakovės atstovui nepareiškus apie 1 mėn. neatlygintino išbandymo laikotarpio sutartyje nustatymą, jis prekės iš atsakovės nebūtų pirkęs ir sutikimo ją tuojau pat sumontuoti tikrai nebūtų davęs. Teismo vertinimu šis pareiškimas yra visiškai logiškas, jį netiesiogiai patvirtina irgi nepaneigta ieškovo nurodyta aplinkybė, kad jis neturėjęs tam pinigų ir netgi atsakovės raginimą susimokėti už darbus pagal sąmatą po sutarties nutraukimo įvykdė pasiskolintais iš draugų pinigais. Teismas konstatavo, kad atsakovės per atstovą atlikti veiksmai sudarant ginčo sandorį, pasireiškę ieškovo, kaip vartotojo, klaidinimu dėl 1 mėn. neatlygintino prekės išbandymo laikotarpio jam suteikimo, buvo ieškovo apgaulė CK 1.91 str. 1 d. reguliavimo požiūriu ir sudaro pakankamą faktinį pagrindą šį sandorį ieškovo reikalavimu pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Atsakovė byloje nenuneigė aplinkybės, kad jos atstovas nei ikisutartiniuose santykiuose su ieškovu, nei sudarant ginčo sandorį informacijos apie neigiamas ginčo prekės savybes ieškovui, kaip vartotojui, neatskleidė, o šis jos neturėjo ir nebuvo tokios pareigos jam apie tai iš anksto žinoti, be to, jis netgi galimybės po atsakovės ofertos per protingą laiką ją gauti praktiškai neturėjo, nes neteisėtais atsakovės veiksmais buvo suklaidintas taip, kad iš karto davė rašytinį sutikimą ginčo prekę sumontuoti tuojau pat. Teismas sprendė, kad atsakovė informacijos apie prekės efektą ieškovui, t.y. vartotojui, neatskleidė. Nuneigtas ieškovo pareiškimas, jog žinodamas nuo jo atsakovės nuslėptus faktus apie prekės neigiamas savybes, jis nebūtų sudaręs ginčo sandorio ir nepasilikęs prekės net ir nemokamai. Teismas konstatavo, jog atsakovės per atstovą pasyvus elgesys sudarant ginčo sandorį, pasireiškęs ieškovo, kaip vartotojo, nesąžiningu neinformavimu apie neigiamas jam parduodamos prekės savybes (faktų nuslėpimu), buvo ieškovo apgaulė CK 1.91 straipsnio 1 dalies reguliavimo požiūriu ir sudaro pakankamą, tiek savarankišką, tiek ir kartu su aukščiau aptarta aktyviąja apgaule, faktinį pagrindą šį sandorį ieškovo reikalavimu pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Pripažinus nuginčijamą sandorį negaliojančiu, pagal CK 1.91 straipsnio 2 dalies nuostatas nesąžiningai apgaulę panaudojusi sandorio šalis privalo grąžinti apgautajai šaliai visa, ką yra iš jos gavusi pagal nuginčytą sandorį. Atsakovė neginčija iš ieškovo gavusi 509,37 Eur, tai įrodo ir kiti bylos duomenys, tame tarpe išrašas iš atsakovės banko sąskaitos, taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad ši suma atsakovės buvo gauta būtent pagal ginčo sandorį. Todėl yra pagrįstas ir tenkintinas ieškovo reikalavimas taikyti vienašalę restituciją ir priteisti jam iš atsakovės nurodytą pinigų sumą. Kitais įrodymais nebuvo paneigti ieškovo pareiškimai, tiesiogiai patvirtinti liudytojos parodymais, dalimi atsakovės atstovo paaiškinimų teisme bei netiesiogiai ir rašytiniais įrodymais (raginimu susimokėti, sąmata), kad ieškovui pareiškus apie prekės atsisakymą ir vienašalį jos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą, atsakovė telefonu bei ir raštu ragindama ieškovą sumokėti, perspėjo dėl ketinimo nemokėjimo atveju kreiptis į teismą, dėl ko ieškovas patirsiantis dar daugiau papildomų išlaidų, ką, atsižvelgiant į savo išsilavinimą, gyvenseną ir teisminių ginčų patirties neturėjimą, ieškovas galėjo palaikyti realia grėsme savo ir visos šeimos gerovei, dėl to pergyventi, jausti baimę dėl būsimo teismo proceso, galimų papildomų išlaidų, taip pat neabejotinai gaišo laiką rengti procesinius dokumentus, atvykti į teismo posėdžius bei patirti kitus nepatogumus, kas pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalies reguliavimą gali būti kvalifikuojama kaip neturtinė žala. Teismas konstatavo, kad ieškovas dėl atsakovės apgaulės sudarant ginčo sandorį patyrė ne tik turtinės, tačiau ir neturtinės žalos, kurią atsižvelgiant į patirto turtinio nuostolio dydį, į aplinkybes, kad realių liekamųjų pakenkimų ieškovo ar jo šeimos narių sveikatai, turtinei padėčiai nėra atsiradę, į tai, kad ieškovas teisme pripažino ir pats nebuvęs pakankamai atidus ir rūpestingas, sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 300,00 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Dober“ prašė panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės
teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 31-40). Apeliantės teigimu, teismas netinkamai taikė materialinės ir procesines teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
Teismas sutartį pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento, kaip sudarytą dėl apgaulės, nepagrįstai, nes teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Šalių sudarytoje sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai įvardijamos esminės šalių sutarties sąlygos – sutarties šalių rekvizitai, sutarties sudarymo vieta, jos objektas (prekės pavadinimas), sutarties kaina, prekės pristatymo sąlygos bei ieškovo ir atsakovo prisiimami įsipareigojimai, atsiskaitymo tvarka bei sąlygos, kt. Sutartis yra tinkamai patvirtinta abiejų šalių parašais. Ieškovas prekės naudojimo metu atsakovui dėl vandens ar prekės kokybės jokių pretenzijų nereiškė, todėl laikytina, kad jo įsigyta prekė turėjo būtent tas savybes, kurių ir tikėjosi ieškovas, įsigydamas prekę iš atsakovės. Pardavėjos pateikta informacija buvo pakankama ir tinkama suvokti „vidutiniam vartotojui“, t. y. profesionalių žinių neturinčiam, bet vidutiniškai informuotam, protingai atidžiam ir apdairiam asmeniui, o ieškovo argumentai dėl netinkamo informavimo apie sutarties kainą bei jos apmokėjimo tvarką yra nepagrįsti. Sutartyje nėra nurodyta, kad vieną mėnesį bus galima pasinaudoti nemokamai, sutartyje yra nurodytas tik vieno mėnesio mokėjimo atidėjimo laikotarpis. Sutarties 3.11 punkte nurodyta, kad atsakovė išaiškino CK 6.357 straipsnyje numatytas pirkėjo teises nutraukti sutartį, todėl laikytina, kad ieškovas, kaip vartotojas, buvo tinkamai informuotas dėl prekių grąžinimo tvarkos. Ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl vartojimo sutarties nutraukimo praleidęs įstatymų nustatytą terminą. Be to, ieškovas sutiko su pateikta sąmata ir ją apmokėjo, o tai reiškia, kad ji buvo pagrįsta ir atitiko šalių susitarimus. Teismas visiškai neįvertino ir neatsižvelgė į liudytojų ir atsakovės parodymus ir įrodymus. Ieškovas taip pat nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad filtruotas vanduo jam sukėlė kokius nors sveikatos sutrikimus.
Teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė neturtinės žalos atlyginimą, nes pagal teismų praktiką tokiais atvejais moralinė žala nepriteisiama.
Šalies argumentai
Apeliantas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas A. K. prašė Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą ir skundą atmesti (T.2, b.l. 45-51). Nurodė, kad dėl apgaulės panaudojimo, kuri pasireiškė žodiniu informavimu apie kitokią esminę sutarties sąlygą, nei ta, kurią apeliantas nurodė sudarant rašytinės formos sutartį, apie kurią ieškovas nebuvo informuotas, lėmė sutarties pasirašymą. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Apeliantė teismo sprendimą laiko neteisėtu ir nepagrįstu, vadovaudamasi tik negaliojančiomis CK 6.188 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Apie sutarties nutraukimą apeliantui ieškovas norėjo pranešti iš karto, kai tik sužinojo, kad prekė neatitinka jo poreikių, tačiau apeliantė ieškovo telefono skambučius tyčia ignoravo 7 dienas po sutarties sudarymo. Apeliantės argumentas, kad teismas netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos yra visiškai nepagrįstas, o teiginys, kad liudytoja yra ieškovo sutuoktinė, yra šališka ir suinteresuota bylos baigtimi, yra tik nepagrįsta prielaida. Žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Dėl žodinio nagrinėjimo. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, šalys turėjo galimybę išdėstyti savo procesiniuose dokumentuose ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nesugebėtų atskleisti ginčo esmės ir priimti teisingą sprendimą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Dober“ su atsakovu A. K. 2014 m. sausio 20 d. sudarė sutartį, pagal kurią atsakovas išmokėtinai per 36 mėn. už 3 250,00 Lt įsigijo vandens valymo sistemą MINI ROP. Taip pat šalys pasirašė priedą prie pirkimo – pardavimo sutarties „Paslaugų įkainiai“, sutikimą, prekės perdavimo - priėmimo aktą ir garantinį raštą (T.1, b.l. 8-10; 13). Tą pačią dieną prekė buvo sumontuota atsakovo namuose. Atsakovas A. K. 2014 m. vasario 6 d. pateikė ieškovei prašymą išmontuoti ir pasiimti geriamojo vandens sistemą MINI ROP nepasibaigus prekės bandomajam laikotarpiui, nes ji netenkina atsakovo poreikių (T.1, b.l. 14). Vandens valymo įrenginys 2014 m. vasario 7 d. buvo išmontuotas, kartu atsakovui pateikiant sąmatą 1 758,74 Lt sumai ir raginimą šią sumą sumokėti (T.1, b.l. 11-12). Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, išnagrinėjusi atsakovo skundą, 2014 m. spalio 14 d. nutarimu Nr.10-892 nutraukė 2014 m. sausio 20 d. pirkimo – pardavimo sutartį kaip pažeidžiančią vartotojo (atsakovo) teises ir interesus (T.1, b.l. 16-20).
Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija pažymi, jog šalių 2014 m. sausio 20 d. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo daiktų pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta ne prekybai skirtose patalpose, nes pirkėjas yra fizinis asmuo, įsigijęs buitinę vandens valymo sistemą, šeimos poreikiams tenkinti, savo namuose, o pardavėjas UAB „Dober“ yra verslininkas, juridinis asmuo, todėl ginčui spręsti taikytinos CK vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis reglamentuojančios nuostatos ir specialiosios taisyklės, užtikrinančios vartotojo teisių apsaugą (CK 6.350, 6.228¹ str.). Vienas iš pagrindinių sutarčių teisės principų yra sutarties laisvės principas, reiškiantis civilinių teisinių santykių subjektų teisę laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti su kuo sudaryti sutartį, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio (sutarties sąlygų) bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kiti teisės principai, gera moralė. Tačiau neretai sutartinių teisinių santykių dalyvių padėtis dėl objektyvių priežasčių yra akivaizdžiai nelygiavertė, dėl ko, siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2012; kt.).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės darbuotojas A. T., atvykęs į ieškovo namus, atliko ieškovo šulinio vandens mėginio cheminį ištyrimą ir nustatė, kad šis vanduo yra užterštas variu bei naftos produktais. Tyrimo rezultatą vizualiai pademonstravęs ieškovui, atsakovės atstovas išaiškino tokio vandens neigiamą poveikį jo ir ypač jo vaikų sveikatai bei iš karto pasiūlė išsimokėtinai iš atsakovės nusipirkti vandens valymo sistemą, išsamiai papasakojo apie jos teigiamas savybes (prekės efektą) ir palankias įsigijimo išsimokėtinai su pirmos įmokos atidėjimu sąlygas. Be to, įkalbėjo ieškovą apsispręsti ir leisti sistemą sumontuoti tuojau pat, pasinaudojant situacija, kad netoliese pas kt. vartotoją yra atvykęs įmonės montuotojas su siūloma preke, be to, ieškovui pagal terminuotai vykdomą akciją nereikėsią mokėti už prekės transportavimą iki jo namų (pristatymą) ir sumontavimą. Ieškovui sutikus, atsakovės atstovas ranka užpildė vandens valymo sistemos pirkimo-pardavimo išmokėtinai sutarties DOB 007301 specialiąją dalį, atsakovės paslaugų įkainius, garantinį raštą, taip pat rašytinį sutikimą pristatyti ir sumontuoti prekę tuojau pat, nelaukiant 7 d. termino.
Iš atsakovui pateiktų ir pasirašytų dokumentų matyti, kad didelė jų dalis yra parengti iš anksto, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir prekės pristatymo sąlygos surašytos kitoje sutarties pusėje smulkiu šriftu.
Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad 2014 m. sausio 20 d. pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta suklaidinus atsakovą, kadangi joje aiškiai ir nedviprasmiškai įvardintos esminės sutarties sudarymo sąlygos (nurodyta prekė ir paslauga, kaina, atsiskaitymo laikotarpis, kt., mokėjimo sąlygos), nurodyti atsakovo įsipareigojimai, sutartis pasirašyta abiejų jos šalių; atsakovui įsigijus vandens valymo sistemą, ji tą pačią dieną buvo sumontuota, pretenzijų dėl vandens ar prekės kokybės atsakovas nereiškė. Apeliantės nuomone, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovui nebuvo pateikta būtina, teisinga ir pakankama informacija apie prekės įsigijimo ir naudojimo sąlygas, ir kad atsakovas buvo suklaidintas dėl esminių sutarties sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojos V. K. parodymus, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadą sprendė, jog atsakovės per atstovą atlikti veiksmai sudarant ginčo sandorį, pasireiškę ieškovo, kaip vartotojo, klaidinimu dėl 1 mėnesio neatlygintino prekės išbandymo laikotarpio jam suteikimo, buvo ieškovo apgaulė CK 1.91 str. 1 d. reguliavimo požiūriu ir sudaro pakankamą faktinį pagrindą šį sandorį ieškovo reikalavimu pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Juolab, kad atsakovei už nesąžiningą komercinę veiklą Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2014 10 02 nutarimu Nr.12NKV-91 skyrė 20 000,00 Lt baudą ir tokios aplinkybės dėl 1 mėn. neatlygintino prekės išbandymo laikotarpio suteikimo yra nustatytos ir įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo (administracinės bylos Nr. I-5321-208/2015) ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimais (administracinės bylos Nr. A-2134-756/2015) (T.1, b.l. 140-144; T.2, b.l. 2-9).
Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas nesilaikė pareigos atidžiai ir nuosekliai išsiaiškinti sutarties sąlygas. Kaip jau minėta, atsakovės darbuotojai gan operatyviai ir pardavė, ir sumontavo siūlomą prekę ir tai kelia pagrįstų abejonių, ar per tokį trumpą laiką ieškovas turėjo galimybę tinkamai susipažinti su sutarties sąlygomis ir pateiktais dokumentus. Pažymėtina, kad ieškovas gan greitai suvokė apgaulę, sureagavo į ją ir, pasinaudodamas sutartyje ieškovės darbuotojo A. T. suteiktu 1 mėnesio neatlygintino prekės išbandymo laikotarpiu, pranešė apie sistemos išmontavimą ir sutarties nutraukimą.
Kiti apeliantės skundo argumentai dėl vandens kenksmingumo, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovės parodymų, nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančia 2014 m. sausio 20 d. tarp ieškovo A. K. ir atsakovės UAB „Dober“ dėl apgaulės sudarytą vandens valymo sistemos MINI-ROP pirkimo – pardavimo sutartį DOB 007301 nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 300,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nesutiktina su atsakovės teiginiais, kad ieškovas nagrinėjamu atveju nepatyrė neigiamų padarinių.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Vartotojo teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo įtvirtinta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte, pagal kurį vartotojas turi teisę į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės ir neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą.
Pažymėtina, kad tai, jog buvo pažeisti ieškovo teisėti lūkesčiai gauti tinkamos kokybės daiktą, kokios buvo tikėtasi, atsakovės atstovų išsamios informacijos apie gaminį nepateikimas, nesąžiningas faktų apie neigiamas ieškovui parduodamos prekės savybes nuslėpimas, atsisakymas tenkinti ieškovo pretenziją, grąžinti ieškovui pinigus už gaminį, ieškovo priverstinis kreipimasis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir teismą, sudaro pagrindą konstatuoti ieškovo, kaip silpnesnės sutarties šalies, patirtus neigiamus išgyvenimus dėl atsakovės atstovų veiksmų. Atsakovė ne kartą nurodė, kad ieškovas yra pats kaltas būdamas neatidus ir rūpestingas įsigydamas prekę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju užsakovas, kaip silpnesnioji šalis, gali remtis vartojimo pirkimo – pardavimo teisiniams santykiams nustatytais gynybos būdais (CK 6.350 – 6.370 str.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas tinkamai sprendė dėl ieškovo teisės į neturtinės žalos atlyginimą, taikė bendrąsias CK normas, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, ir teismų praktikoje suformuluotas esmines neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatas, o nustatydamas 300,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydį nepažeidė proporcingumo principo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su anksčiau paminėtais atsakovės apeliacinio skundo argumentais.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais pagristai tenkino ieškovo ieškinį. Kadangi skundžiamo sprendimo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra įstatyminio pagrindo, apeliantės UAB „Dober“ apeliacinis skundas dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 327 str., 329 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 330 straipsniu teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.