Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Byloje, atsižvelgiant į paties ieškovo dispozityviai pasirinktą savo, kaip vartotojo, teisių gynimo būdą pagal bendrąsias CK I knygos IV skyriaus normas, yra kilęs ginčas dėl to : a) ar atsakovė per savo darbuotoją A. T., siekdama sutarties sudarymo, klaidino ieškovą dėl parduodamos jam prekės 1 mėn. nemokamo (neatlygintino) išbandymo laikotarpio, kaip sudaromos dvišalės sutarties sąlygos, egzistavimo aplinkybės, - atliko darbuotojas tokius aktyvius veiksmus, ar ne (1), ar atsakovė per tą patį darbuotoją atskleidė ieškovui visą būtiną ir reikšmingą informaciją apie ginčo prekę sprendimui dėl sandorio sudarymo priimti (2), ar ieškovas patyrė neturtinės žalos, ar atsakovė turi įstatymu pagrįstą prievolę ją atlyginti ir koks turėtų būti teisingas kompensacijos dydis (3).

4.1. Dėl ieškovo klaidinimo nemokamu bandomuoju laikotarpiu aplinkybės ir jos teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Teisme ginčo šalių paaiškinimai ir liudytojos V. K. parodymai šios aplinkybės kontekste buvo prieštaringi, - ieškovas ir tiesioginė ginčo įvykių liudytoja V. K. (kartus su juo gyvenanti sutuoktinė), tvirtino, jog atsakovės darbuotojas tiek ikisutartiniuose jų santykiuose, kuriuose būtent atsakovė buvo iniciatorė ir siekė sutarties sudarymo, tiek ir šalims pasirašant ginčo sutartį, įtikinamai pareiškė, jog ieškovui sutartimi yra nustatomas 1 mėn. neatlygintino (nemokamo) prekės išbandymo laikotarpis ir kad tuo atveju, jeigu per šį laiką ieškovas nuspręs atsisakyti prekės (sutarties), jam pagal sutartį neatsiras prievolė atsakovei už ką nors sumokėti (prekė bus nemokamai ne tik pristatyta ir sumontuota, tačiau ir išmontuota bei išvežta), be to, kad ši nemokamo išbandymo sąlyga yra įrašyta į sutarties specialiąją dalį. Tačiau atsakovė per atstovą teisme pareiškė, kad tokių pareiškimų atsakovės darbuotojas ieškovui nedarė ir tai patvirtina tokios individualios sąlygos sutarties tekste nebuvimas, savo ruožtu ieškovas byloje tokios aplinkybės neįrodęs. Su tokiu bylos duomenų vertinimu teismas nesutinka ir sprendžia, jog bylos duomenų visuma visgi patvirtina, kad ieškovo tvirtinama jo klaidinimo dėl neatlygintino prekės išbandymo laikotarpio aplinkybė tikrovėje buvo. Atsakovė byloje kėlė prielaida, kad ieškovas buvęs ne suklaidintas jos darbuotojo, tačiau pats dėl savo neatidumo ir nerūpestingumo, kartu prisiimdamas ir to rezultatų riziką, atidžiai neskaitė jam pateiktos sutarties ir lydimųjų dokumentų ir pats suklydo dėl sutartyje pastebėto įrašo apie 1 mėn. laikotarpį, tačiau nustatytą ne nemokamam prekės išbandymui, tačiau mokėjimo už ją atidėjimui. Teismo vertinimu, ši prielaida nepagrįsta, kadangi ją paneigia ne tik nuoseklūs (vienodi) ieškovo paaiškinimai apie ginčo sandorio sudarymo aplinkybes skunduose Vartotojų teisių apsaugos tarnybai, ieškinyje teismui ir nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tačiau ir 2014-02-06 ieškovo elektroninio laiško atsakovei, kuriuo buvo rašytine forma atsisakyta atsakovės prekės ir ginčo sutarties, turinys, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai teigiama, kad ginčo sutartį dėl vandens valymo sistemos pirkimo ieškovas sudarė su 1 mėn. nemokamo išbandymo laikotarpio sąlyga, o ją nutraukia ne dėl to, kad suklydo dėl tokios galimybės (sąlygos), o dėl to, kad prekė savo savybėmis neatitinka jo poreikių. Kadangi atsakovės darbuotojo parengtuose ginčo sandorio dokumentuose išties nėra tokios 1 mėn. nemokamo prekės išbandymo laikotarpio sąlygos, tai iš kur daugiau tokia aplinkybė ieškovo laiške galėjo atsirasti, jeigu ne iš atsakovės darbuotojo pareiškimų. Jau vien aptartų bylos duomenų : ieškovo nuoseklūs pareiškimai ir paaiškinimai teisme, liudytojos parodymai ir ieškovo laiško atsakovei su pareiškimu apie sutarties atsisakymą (vienašalį nutraukimą) turinys, visuma yra pakankamai teismui, bylos duomenis įvertinant pagal tikimybių pusiausvyros principą, spręsti, kad tokia aplinkybė byloje nustatyta, nes pagal aptartus duomenis yra kur kas didesnė tikimybė, kad atsakovės atstovas tokius pareiškimus visgi padarė, negu kad būtų buvę priešingai (CPK 176 str. 1 d., 177 str. 1 ir 2 d. d., 178 str.). Negana to, CPK 182 str. 2 punkte yra nustatytas vienas iš prejudicijos atvejų, kuomet byloje nereikia įrodinėti tam tikrų aplinkybių, nes jos laikomos įrodytomis ir jų įrodinėjimo pareiga niekam nepereina, kita vertus, jos negali būti iš naujo kvestionuojamos ir ginčijamos kituose naujuose tų pačių asmenų teisminiuose ginčuose. Šiuo atveju tai prejudiciniai faktai, - aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, ir šios aplinkybės abejose bylose įėjo į įrodinėjimo dalyko sudėtį, t.y. buvo įrodinėjimo abejose bylose dalykas. Šios bylos šalys dalyvavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-02-26 sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. I-5321-208/2015, taip pat 2015-11-12 nutartimi baigtoje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2134-756/2015, atitinkamai kaip nubaustas už viešosios teisės pažeidimus asmuo (atsakovė) ir nukentėjęs nuo tokių pažeidimų asmuo (ieškovas), teismų bylose įrodinėjimo dalyko sudedamąja dalimi buvo ir šioje byloje nagrinėjama aplinkybė dėl 1 mėn. nemokamo prekės išbandymo laikotarpio, abiejų instancijų teismai sprendė, jog ieškovas buvo tokiu būdu klaidinamas (b. l. 143, 1 tome, b. l. 8, 2 tome). Taigi minėti teismų sprendimas ir nutartis šiai civilinei bylai turi prejudicinę galią, būtent dėl to buvo laikinai stabdomas jos nagrinėjimas iki administracinės bylos išsprendimo bei teismo posėdyje atsakovei nebuvo leista iš naujo ginčyti aptariamos aplinkybės šioje byloje liudytojo parodymais.

Toliau spręstina kokia yra konstatuotos aplinkybės reikšmė nagrinėjamo ginčo išsprendimui. CK 1.91 str. 1 dalyje įstatymų leidėjo yra nustatyta, jog dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusios pusės ieškinį. CK 1.95 str. 1 dalyje nustatyta, kad negaliojančiu pripažintas sandoris negalioja ab initio (nuo jo sudarymo momento). Apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių. Ji (apgaulė) gali pasireikšti ir atliekant aktyvius veiksmus, teigiant tai, ko tikrovėje nėra. UNIDROIT principų 3.8 str. yra numatyta, jog šalis gali atsisakyti sutarties, sudarytos dėl apgaulingų kitos šalies pareiškimų (pakanka ir žodinių arba veiksmais). Dėl apgaulės sandorį galima pripažinti negaliojančiu tuomet, kai apgaulė lėmė sandorio sudarymą; nesant tokios apgaulės, sandoris nebūtų sudarytas. Tiek Vartotojų teisių apsaugos tarnybai, tiek teismui ieškovas A. K., būdamas vartotoju CK 6.228-1 ir 6.228-9 str. str. požiūriu, nuosekliai teigė, jog davė sutikimą atsakovės atstovui tuojau pat sumontuoti prekę ir sudarė ginčo sandorį tik todėl, kad atsakovės atstovas ne vieną kartą jam, girdint ir jo sutuoktinei, pareiškė, kad perkamai ir montuojamai prekei nustatomas 1 mėn. nemokamo išbandymo laikotarpis ir jam nieko nekainuos ne tik prekės pristatymas ir sumontavimas, bet ir laikinas jos naudojimasis, išmontavimas bei išgabenimas jos atsisakymo per bandomąjį laikotarpį atveju. Kad toks atsakovės atstovo, už kurio veiksmus ji visiškai šiuo atveju atsako, neatitiko tikrovės, t.y. buvo melagingas teigiant tai, ko ginčo sutartyje iš tikrųjų nebuvo ir nėra, abejonių nėra, su tokiu vertinimu sutinka ir pati atsakovė. Nagrinėjamu aspektu yra svarbūs ir atsakovės taip pat neginčijami ieškovo pareiškimai, kad tokia ar panaši prekė jam nebuvo reikalinga, jis jos neieškojo, nesidomėjo ir įsigyti nei iš atsakovės, nei iš kito verslininko neketino ir nesirengė, - ginčo sandoris įvyko tik dėl to, kad jo siekė atsakovė savo klaidinančia, agresyvia ir nesąžininga komercine veikla. Kita vertus, byloje nėra paneigtas ieškovo pareiškimas, kad atsakovės atstovui nepareiškus apie 1 mėn. neatlygintino išbandymo laikotarpio sutartyje nustatymą, jis prekės iš atsakovės nebūtų pirkęs ir sutikimo ją tuojau pat sumontuoti tikrai nebūtų davęs. Šis pareiškimas teismo vertinimu visiškai logiškas, jį netiesiogiai patvirtina irgi nepaneigta byloje ieškovo nurodyta aplinkybė, kad jis neturėjęs tam pinigų ir netgi atsakovės raginimą susimokėti už darbus pagal sąmatą po sutarties nutraukimo įvykdė (apmokėjo) pasiskolintais iš draugų pinigais.

Atsakovė byloje iš esmės pripažino, kad jos ieškovui parduota prekė turi ne tik teigiamų, naudingų vartotojui savybių, bet ir neigiamų, kadangi vartojamas ja išfiltruotas vanduo pašalina iš žmogaus organizmo ženklią dalį jam būtinų mineralinių medžiagų, be to, tokią aplinkybę patvirtina ir viešai skelbiamos publikacijos internete su mokslininkų chemikų, taip pat gydytojų įspėjimais gyventojams (b. l. 107-108, 109-110, 111, 1 tome). Ieškovas tvirtina, kad jeigu būtų apie tai perspėtas atsakovės atstovo, jis nebūtų leidęs montuoti ginčo prekės savo namuose ir jos pradėjęs naudoti net ir tokiu atveju, jeigu 1 mėn. nemokamo išbandymo laikotarpis būtų buvęs tiesa, t.y. nebūtų naudojęs ir nemokamai dėl žalos grėsmės savo ir ypač savo vaikų sveikatai. Šį pareiškimą patvirtina ir jo 2014-02-06 pareiškimas atsakovei elektroniniame laiške, kuriame ginčo prekė įvardinta kaip neatitinkanti ieškovo poreikių ir kad informaciją apie neigiamą prekės efektą (savybes) jis gavęs iš kitų šaltinių, o ne iš atsakovės (b. l. 14, 1 tome). Jau minėtame UNIDROIT principų 3.8 straipsnyje yra numatyta, jog šalis gali atsisakyti sutarties, sudarytos dėl apgaulės, ne tik dėl apgaulingų kitos šalies pareiškimų, bet ir dėl to, kad šioji nesąžiningai nuslėpė faktus, kuriuos, vadovaujantis protingais komercinės veiklos standartais, reikia pranešti kitai šaliai. Apgaulės CK 1.91 str. 1 d. požiūriu konstatavimui ir tokiu atveju yra reikalinga ir antroji sąlyga, t.y. kad toks nesąžiningas faktų nuslėpimas lėmė sandorio sudarymą; kitai šaliai šiuos faktus atskleidus, sandoris nebūtų sudarytas. Atsakovė byloje nenuneigė aplinkybės, kad jos atstovas nei ikisutartiniuose santykiuose su ieškovu, nei sudarant ginčo sandorį informacijos apie neigiamas aukščiau jau aptartas ginčo prekės savybes (efektą) ieškovui, kaip vartotojui, neatskleidė, o šis jos neturėjo ir nebuvo tokios pareigos jam apie tai iš anksto žinoti, negana to, jis netgi galimybės po atsakovės ofertos per protingą laiką ją gauti praktiškai neturėjo, nes aukščiau jau aptartais neteisėtais atsakovės veiksmais buvo suklaidintas taip, kad iš karto davė rašytinį sutikimą ginčo prekę sumontuoti tuojau pat. Taigi, teismas sprendžia, kad atsakovė iš tikrųjų aptariamos informacijos apie prekės efektą ieškovui (vartotojui) neatskleidė. Toliau reikalinga nuspręsti, ar šios informacijos, kuri atsakovės atstovui be abejonės buvo, ar bent jau turėjo būti kaip vartotojams prekes ir paslaugas teikiančiam verslininkui žinoma, nutylėjimas lėmė ieškovo valią sudaryti ginčo sandorį ir buvo ant tiek reikšmingas, kad informaciją atskleidus, ieškovas vien dėl to sandorio nebūtų sudaręs. Teismas sprendžia, kad byloje nėra nuneigtas ieškovo pareiškimas, jog žinodamas nuo jo atsakovės nuslėptus faktus apie prekės neigiamas savybes, jis nebūtų sudaręs ginčo sandorio ir nepasilikęs prekės net ir nemokamai. Teismas taip pat sprendžia, kad tokia reikšmė, kokią tam suteikia ieškovas, nėra perdėta, teismui nėra pagrindo abejoti mokslininkų ir gydytojų viešai visuomenei išsakytais įspėjimais dėl grėsmės vartotojo sveikatai naudojant atsakovės prekę, žmogaus sveikata yra neįkainojamas ir dažnai neatstatomas, negrąžinamas gėris. Galima būtų svarstyti atsakovės pasiteisinimus, kad prekės veikimu sukeliamus praradimus žmogaus organizme bent iš dalies galima kompensuoti visaverte mityba, tačiau atsakovė kalba apie trumpalaikę perspektyvą, ir negali garantuoti, jog ilgalaikėje perspektyvoje dėl jos prekės naudojimo nepasireikš negrįžtama žala žmogaus organizmui, kita vertus, mineralų kompensavimui reikalinga būtų sureguliuoti, pakeisti įprastą vartojančio žmogaus mitybą, o kad tai padaryti, reikia pirmiausiai sužinoti apie patį poreikį tai daryti, tačiau atsakovė deja net tokios vartotojo informavimo pareigos prisiimti nenori.