- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-03-15
- Bylos Nr.
- 1A-158-398/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-46995-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris (pran.), Algimantas Valantinas, Daivos Pranytės-Zalieckienė
- Nuteistasis
- I. V., P. T., V. T.
- Advokatai
- Marius Navickas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. V. ir P. T. gynėjo advokato Mariaus Navicko apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo P. T. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dešimčiai metų; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
I. V. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš P. T. ir I. V. solidariai priteista: V. E. 937,81 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 500 Eur už advokato pagalbą; Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Privalomojo sveikatos draudimo fondui 1184,10 Eur (atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, b. k. 73000).
Šiuo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas V. T., tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. T. ir I. V. nuteisti už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 20 d., apie 21 val. 40 min., veikdami bendrininkų grupe, matydami vienas kito smurtinius veiksmus ir jiems pritardami, dėl chuliganiškų paskatų, tai yra kaip pretekstą panaudodami mažareikšmę dingstį – tarp V. T. ir V. S. vykusį konfliktą, viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) namo kieme, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdydami visuomenės rimtį bei tvarką, matant miestelio gyventojams, turėdami tikslą sužaloti, užpuolė E. E.. P. T. ir I. V. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 16 smūgių E. E. į įvairias kūno vietas ir padarė odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, kairėje alkūnėje ir kairio kelio srityje, nosies kaulų lūžimą, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose, daugybines poodines kraujosruvas abiejose rankose, dvylikapirštės žarnos sienos plyšimą su kraujosruva sienelės srityje ir kraujosruvą žarnų pasaito tvirtinimosi vietoje. Tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje P. T. ir I. V., tęsdami nusikalstamus veiksmus, prie jų prisidėjus V. T., veikdami bendrininkų grupe, dėl chuliganiškų paskatų, tai yra kaip pretekstą panaudodami mažareikšmę dingstį – tarp V. T. ir V. S. vykusį konfliktą, turėdami tikslą sužaloti, viešoje vietoje, matant miestelio gyventojams, užpuolė V. S.. P. T., I. V. ir V. T., ištempę V. S. iš automobilio, rankomis ir kojomis sudavė V. S. ne mažiau kaip 11 smūgių į įvairias kūno vietas ir padarė galvos sumušimą su daugybiniais paviršiniais odos nubrozdinimais veide, poodine kraujosruva kaktos dešinėje, lengvu galvos smegenų sukrėtimu, daugybinius odos nubrozdinimus rankose, stuburo juosmeninės dalies projekcijoje. Dėl sužalojimų visumos V. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o E. E. nuo sunkios pilvo traumos padarymo metu įvykusio dvylikapirštės žarnos plyšimo sukeltų komplikacijų 2015-08-22 10 val. 15 min. VšĮ Šilutės ligoninėje mirė. Tokiu būdu P. T. ir I. V. pažeidė viešąją tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nužudė E. E..
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistojo I. V. gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria I. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį arba I. V. veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti švelnesnę bausmę. Nuosprendį dalyje dėl I. V. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pakeisti ir už šią nusikalstamą veiką paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Nuteistojo I. V. gynėjas teigia, kad apygardos teismas, skundžiamame nuosprendyje padaręs išvadą, jog P. T. ir I. V. veika kvalifikuotina kaip nužudymas, nes nuo jų suduotų smūgių įvyko dvylikapirštės žarnos plyšimas ir dėl šio plyšimo nukentėjusysis mirė, pats šiai išvadai prieštaraudamas konstatavo, kad dvylikapirštės žarnos plyšimas galėjo įvykti nuo vieno suduoto smūgio. Teismas taip pat nurodė, kad nustatyti, kuris iš kaltinamųjų sudavė šį smūgį, nėra galimybės, tačiau toks teismo teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Papildomoje 2015-09-28 specialisto išvadoje Nr. pM 8/15 (03) ekspertas nurodė, kad mirtį sukėlęs dvylikapirštės žarnos plyšimas įvyko nuo kontaktinio smūginio poveikio į pilvo viršutinio ir vidurinio aukšto ribą. Taip pat pažymėjo, kad sudavus trauminius smūgius kietais bukais daiktais ar įrankiais iš šonų ar nugaros, sužaloti dvylikapirštės žarnos negalima, nes iš šonų ją apsaugo šonkauliai, o iš nugaros stuburas. Byloje surinktais įrodymais, t. y. nuteistųjų V. T., P. T., liudytojų E. U., J. D., V. V., V. P., R. K., taip pat ir paties nuteistojo I. V. parodymais nustatyta, kad konflikto pradžioje, kai P. T. smurtavo prieš E. E., taip pat ir koja smūgiuodamas nukentėjusiajam į pilvo sritį, I. V. kartu su V. T. bėgo prie automobilio, iš kurio ištraukė V. S. ir prieš jį smurtavo. Visa tai vyko maždaug 6-8 metrų atstumu nuo tos vietos, kur buvo P. T. ir E. E.. Ir tik po to, kai prie jo ir V. T., smurtavusių prieš V. S., prisijungė P. T., I. V., jau konflikto pabaigoje, pribėgęs prie E. E., šiam gumine šlepete („kroksais“) apauta koja du kartus spyrė į nugaros sritį, po ko visi iš įvykio vietos pasišalino. Pasak apelianto, aplinkybės, kad I. V. sudavė nukentėjusiajam du nestiprius smūgius į nugaros sritį (I. V. parodė, kad smūgiai buvo nestiprūs, teismo ekspertas jokių kraujosruvų ant nukentėjusiojo šonų ar nugaros taip pat nekonstatavo), tai padarė po P. T. suduotų smūgių, pačioje konflikto pabaigoje, leidžia tvirtinti, kad šie I. V. suduoti smūgiai jokios įtakos nukentėjusiojo mirčiai neturėjo ir negalėjo turėti, tarp I. V. neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių nėra jokio priežastinio ryšio. Be to, I. V. suduodant smūgius E. E. buvo sąmoningas, bandė keltis nuo žemės, todėl nuteistasis objektyviai neturėjo jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusysis galimai yra sunkiai sužalotas ir yra kokia nors grėsmė jo gyvybei ar sveikatai.
Apeliantas nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas apie kaltininko tyčios turinį sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Jei nukentėjusiojo mirti sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimas Nr. 46). 2015 m. vasario 10 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje, kurios aplinkybės panašios į nagrinėjamas šioje byloje, kasacinis teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti ne tik objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, bet ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Net ir tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko veika, savaime dar nereiškia, jog buvo padarytas nužudymas. Šiuo atveju turi būti įrodyta ir kaltininko tyčia atimti nukentėjusiajam gyvybę. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas (aukščiau aptartas) padaryto nusikaltimo aplinkybes. Šiuo atveju itin svarbu nustatyti, kad panaudoto smurto intensyvumas ir pobūdis ar kitos veikos aplinkybės yra tokios, kurios patvirtina kaltininko tyčią atimti nukentėjusiajam gyvybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015). Šiuo gi atveju teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje net nėra nurodyta, kad I. V. turėjo tyčią nužudyti. Nuosprendyje konstatuota, kad I. V. tyčia buvo sužaloti E. E., taigi, tyčios nužudyti nukentėjusįjį, t. y. būtinojo subjektyviosios pusės požymio, I. V. veiksmuose pirmosios instancijos teismas nenustatė. Įvertinus nusikaltimo padarymo įrankius (suduoti du smūgiai koja į nugaros sritį nėra pavojingi ne tik žmogaus gyvybei, bet ir sveikatai), būdą, sužalojimų kiekį (šiais smūgiais jokie sužalojimai nebuvo padaryti), jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis (vieninteliai smūgiai suduoti baigiantis konfliktui, nukentėjusiajam būnant sąmoningam), taip pat veiksmus prieš nusikaltimą (įsijungė tik P. T. prašymu padėti, kai sužinojo, kad pastarojo brolį sumušę asmenys yra atvykę ir jų yra ne vienas) ir po jo padarymo (nesislapstė), akivaizdu, kad tyčios nužudyti E. E. I. V. neturėjo ir tokių pasekmių (nukentėjusiojo mirties) jis nenumatė ir numatyti negalėjo, todėl vertinti jo veiksmus kaip nužudymą nėra įstatyminio pagrindo.
Nuteistojo I. V. gynėjas taip pat pažymi, kad pirmiau paminėtame nutarime kasacinis teismas išaiškino, jog bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, 2K-324/2009, 2K-313/2011). Būtent pastaroji aplinkybė, kvalifikuojant I. V. veiksmus kaip bendrininkų grupėje įvykdytą nužudymą, buvo konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Tačiau teismų praktikoje akcentuojama, jog tais atvejais, kai smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma ar vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį (kas iš bendrininkų turėjo apibrėžtą tyčią nužudyti, ar bendrininkų tyčia buvo neapibrėžta ir kokios šiuo atveju buvo jos ribos). (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83/2013). Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas I. V. bendrininkavimą nužudant E. E. iš esmės pagrindė tik dviem argumentais, t. y. kad I. V. taip pat (kaip ir P. T.) smurtavo prieš E. E. ir nuo jų suduotų smūgių įvyko dvylikapirštės žarnos plyšimas, dėl kurio nukentėjusysis mirė; ir kad I. V. po suduotų P. T. smūgių irgi sudavė smūgius (nukentėjusiajam), po to matė vienas kito smurtinius veiksmus ir tarpusavyje jiems pritarė. Kita vertus, byloje nustatyta, nuo kokio smūgio ir į kurią nukentėjusiojo kūno vietą pastarasis mirė. Kaip jau minėta, ekspertizės akte nurodyta, kad mirties priežastimi buvo pilvo sumušimas, pasireiškęs dvylikapirštės žarnos plyšimu ir kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas vienu smūgiu, taip pat nustatyta, kad I. V. nukentėjusiajam į pilvo sritį smūgių nesudavė, todėl ir negali būti atsakingas už šias kilusias pasekmes. Be to, I. V. smūgius nukentėjusiajam sudavė konflikto pabaigoje (būdamas vienas, nes P. T. tuo metu buvo prie V. S.), kai P. T. nukentėjusiojo atžvilgiu nebesmurtavo, smūgiavo į kūno vietas, kurios paprastai nėra laikomos gyvybiškai svarbiomis, ir tai atskleidžia tikrąjį I. V. siekį, t. y. kokių pasekmių iš tiesų buvo siekiama (kaip pirmosios instancijos teismo apibrėžta „tikslą sužaloti E. E.“). Tai, gynėjo teigimu, patvirtina, kad tikslo nužudyti nukentėjusįjį I. V. ne tik kad neturėjo, bet ir negalėjo numatyti tokių pasekmių (nukentėjusiojo mirties) kaip teoriškai galimų. Nuteistojo suduoti smūgiai į nugarą su šlepete apauta koja negalėjo sukelti ir jokių rimtesnių pasekmių ar sužalojimų nukentėjusiajam E. E.. Todėl nėra jokio pagrindo teigti ir tai, kad I. V. kokiu nors būdu pritarė pavojingiems P. T. veiksmams, kurie (kaip vėliau paaiškėjo) sukėlė nukentėjusiojo mirtį, ar numanė (ar bent galėjo numanyti) tokių pasekmių (kaip galimų) grėsmę. Įvertinus tai, kad I. V. panaudotu smurtu buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. S. sveikata bei sukeltas fizinis skausmas E. E., o taip pat pažeista viešoji tvarka, jo veiksmai kvalifikuotini tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą I. V. turėtų būti išteisintas.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad I. V. nepagrįstai, nukrypstant nuo tokio pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos, inkriminuotas kvalifikuotas nužudymas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų negali būti kvalifikuotas tais atvejais, kai tai įvyksta tarpusavio asmeninių konfliktų, nesutarimų metu, pavyzdžiui, per išgertuves ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2012, Nr. 2K-381/2013 ir kt.). Šiuo atveju muštynės įvyko dėl keršto už V. T. sumušimą, tai įvardinta ir pirmos instancijos teismo nuosprendyje – „siekiant įvykdyti teisingumą ir atkeršyti už patirtas nuoskaudas V. T.“. Todėl, pasak apelianto, nuteistiesiems inkriminuoti veiksmai negali būti vertinami kaip nužudymas iš chuliganiškų paskatų.
Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. V. bausmę už kvalifikuotą nužudymą, taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, tačiau skirdamas bausmę už tuo pačiu metu toje pačioje vietoje padarytus kitus nusikalstamus veiksmus, t. y. už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, minėtų baudžiamojo įstatymo nuostatų netaikė ir paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, taip pažeisdamas proporcingumo principą. Be to, gynėjo nuomone, teismas netinkamai šią bausmę individualizavo (palyginus su konflikto iniciatoriui V. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausme), nepakankamai įvertino I. V. atvejo specifiškumą. Teismas, taikydamas I. V. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, akcentavo tik jo gerąsias asmenines savybes, teistumų, administracinių nuobaudų neturėjimą, tai, kad jis išlaiko tris vaikus. Tačiau I. V. ne tik išlaiko tris mažamečius vaikus, tačiau yra vienintelis šeimos maitintojas. I. V. sutuoktinė užsiregistravusi darbo biržoje, tačiau neturi galimybės įsidarbinti, nes turi nuolat prižiūrėti ir slaugyti nepagydoma liga sergantį vieną iš trijų mažamečių vaikų. Esant tokioms aplinkybėms, net ir trumpalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas I. V., jo šeimai, neturinčiai jokio kito pragyvenimo šaltinio, išskyrus I. V. pajamas, būtų visiška katastrofa tiek moraline, tiek ir finansine prasme. Susidarius tokiai situacijai, negalėdama padengti kredito, I. V. sutuoktinė prarastų vienintelį gyvenamąjį būstą ir su trimis mažamečiais vaikais atsidurtų gatvėje.
Apeliaciniame skunde nuteistojo P. T. gynėjas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria P. T. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pakeisti: P. T. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį; pripažinti P. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe savanorišką žalos atlyginimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir, atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, paskirti švelnesnę bausmę.
Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai P. T. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimas Nr. 46). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-448/2011 ir kt.). Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų nekvalifikuotinas tais atvejais, kai tai įvyksta tarpusavio asmeninių konfliktų, nesutarimų metu, pavyzdžiui, per išgertuves ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244/2012 ir kt.). Tais atvejais, kai nužudymas dėl keršto ar kitokių asmeninių motyvų yra įvykdomas viešoje vietoje, kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip nužudymo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei viešosios tvarkos sutrikdymo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį sutaptis (minėtas 2004-06-18 nutarimas Nr. 46) Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas nustatomojoje nuosprendžio dalyje konstatavo, jog E. E. buvo užpultas, siekiant jį sužaloti. Taigi, pats teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistųjų tyčia buvo nukreipta ne nužudyti nukentėjusįjį, o tik jį sužaloti. Todėl, net ir remiantis pirmos instancijos teismo nuosprendyje konstatuotomis aplinkybėmis, yra pagrindas tvirtinti, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų P. T. inkriminuotas nepagrįstai, t.y. nesilaikant įstatymo reikalavimų bei tokio pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos. Be to, šiuo atveju svarbu yra tai, kad P. T. įvykio vietoje atsidūrė ir į konfliktą įsitraukė ne ieškodamas kokio nors preteksto, o atvyko tik po to, kai jam paskambino brolis V. T., informavo, kad yra sumuštas ir paprašė pagalbos. Šiuo atveju muštynių priežastis buvo V. S. įvykdytas žiaurus V. T. sumušimas – byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad V. S. smurtiniais veiksmais V. T. buvo padaryta nosies nugarėlės mušta žaizda ir odos nubrozdinimas, poodinė kraujosruvas kaktos dešinės pusės smilkininiame krašte, paviršinė muštinė žaizda viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje kairėje pusėje, nuskelti dviejų viršutinių kandžių vainikai. Šių sužalojimų laipsnis bei pobūdis, apelianto nuomone, patvirtina, kad apygardos teismas tarp V. T. ir V. S. įvykusį konfliktą, dėl kurio P. T. kerštavo, nepagrįstai įvertino kaip menkavertę dingstį. Beje, pats teismas nuosprendyje pripažino asmeninį P. T. nusikalstamų veiksmų motyvą, t. y. kad jis siekė „įvykdyti teisingumą ir atkeršyti už brolio V. T. patirtas nuoskaudas“. Toks vertinimas taip pat paneigia, kad veika buvo įvykdyta be priežasties, t. y. nesant asmeninių tarpusavio santykių. Byloje nustatyta, kad P. T., iš karto po V. T. skambučio atbėgęs į įvykio vietą, pamatė kruviną brolio veidą ir šalia pastarojo stovintį E. E., kuris, beje, pribėgus P. T., pirmasis bandė suduoti pastarajam smūgį (tai patvirtino objektyvus šių aplinkybių liudytojas V. V., kuris, nurodė matęs, kaip šalia P. T. brolio stovėjęs vyriškis trenkė P. T.; liudytojas V. P. taip pat patvirtino matęs, kaip E. E. šio konflikto pradžioje stumtelėjo P. T., o ir pats E. E. 2015-08-21 vykusios apklausos metu pripažino sukonfliktavęs/susimušęs su pažįstamais asmenimis, taigi, pripažino buvus abipusiam asmeniniam konfliktui, be to, nurodė, kad tiems asmenims jokių pretenzijų neturi, tai jo asmeninis reikalas). Taigi, akivaizdu, kad aktyvūs E. E. veiksmai konflikto pradžioje, o taip pat buvimas greta kruvino sumuštojo V. T. suklaidino P. T. dėl galimo V. T. sumušimo kaltininko. Todėl tai, kad iš pradžių P. T., keršydamas už brolį, sudavė smūgius asmeniui, kuris tiesiogiai nebuvo nesusijęs su V. T. padarytais sužalojimais (E. E.), šio nusikaltimo padarymo asmeninio motyvo – atkeršyti už brolio sumušimą nepaneigia.
Apeliantas pažymi, kad P. T. nesiekė kilusių pasekmių (teismas pripažino, kad jis veikė netiesiogine tyčia). Be to, tikėtina, kad tokių pasekmių buvo galima išvengti. Šiuo atveju priežastinio ryšio tarp nukentėjusiam E. E. padarytų sužalojimų ir pastarojo mirties vystymasis buvo sudėtingas procesas: nukentėjusysis, kuris įvykio metu buvo stipriai apgirtęs (jo organizme nustatyta 2,62 ‰ etilo alkoholio), mirė praėjus 1,5 paros nuo įvykio. Per tą laiką nukentėjusysis atsisakė gydymo ir savavališkai pasišalino iš gydymo įstaigos, po ko, būdamas sužalotas ir neblaivus, naktį praleido policijos areštinėje. Akivaizdu, kad sąlygos, kuriomis pastarasis praleido naktį areštinėje, o taip pat savalaikės medicinos pagalbos nesuteikimas (iš gydymosi įstaigos pats pasišalino) prisidėjo prie vėliau kilusių komplikacijų ir E. E. mirties. Be to, jei nukentėjusiajam savalaikiai būtų buvusi suteikta kvalifikuota medicinos pagalba (jis iš karto po įvykio atvyko į medicinos įstaigą), pastarasis greičiausiai būtų išgyvenęs. Šios aplinkybės, gynėjo teigimu, turi būti įvertintos perkvalifikavus P. T. veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį ir sprendžiant klausimą dėl skirtinos bausmės dydžio.
Gynėjas nurodo, kad P. T. savo noru iš dalies atlygino nukentėjusiojo artimiesiems padarytą žalą. Pastarieji dar ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikę raštišką pareiškimą, kad jiems materialinė žala yra visiškai atlyginta, kad jų nuoširdžiai atsiprašyta ir jie jokio pykčio P. T. nebeturi. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusieji nusprendė pareikšti ieškinį, tvirtindami, kad jie turėjo papildomų išlaidų, kurios anksčiau nebuvo atlygintos, tačiau tai nepaneigia savanoriško dalinio žalos atlyginimo, kurio pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepagrįstai nepripažino P. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, teismas neįvertino P. T. socialinius ryšius apibūdinančių aplinkybių bei jo asmenybę charakterizuojančių duomenų, t. y. kad P. T. turi šeimą, mažametį vaiką, buvo paėmęs kreditą būstui įsigyti, kuriame iki suėmimo šeima ir gyveno. Nuteistasis dirba, darbdavio charakterizuojamas itin gerai, yra vienintelis šeimos maitintojas. Apeliantas pažymi, kad dėl savo padarytos veikos P. T. dar ir papildomai nukentėjo – jį suėmus, sutuoktinė negalėjo grąžinti paskolos už būstą ir jį prarado.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji I. V., P. T. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti juose išdėstytais motyvais, prokurorė prašė nuteistųjų gynėjo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų I. V. ir P. T. gynėjo advokato Mariaus Navicko apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas, nuosprendyje padarytos išvados iš dalies neatitinka bylos aplinkybių. Skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), taip pat dėl teismo išvadų neatitikimo bylos faktinėms aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl P. T. ir I. V. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Skundžiamu nuosprendžiu P. T. ir I. V. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, dėl chuliganiškų paskatų nužudė E. E.. Nuteistojo P. T. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusysis, kuris įvykio metu buvo stipriai apgirtęs (jo organizme nustatyta 2,62 ‰ etilo alkoholio), mirė praėjus 1,5 paros nuo įvykio. Per tą laiką nukentėjusysis atsisakė gydymo ir savavališkai pasišalino iš gydymo įstaigos, po ko, būdamas sužalotas ir neblaivus, naktį praleido policijos areštinėje. Pasak apelianto, sąlygos, kuriomis pastarasis praleido naktį areštinėje, o taip pat savalaikės medicinos pagalbos nesuteikimas (iš gydymosi įstaigos pats pasišalino) prisidėjo prie vėliau kilusių komplikacijų ir E. E. mirties. Nuteistojo gynėjas mano, kad jei nukentėjusiajam savalaikiai būtų buvusi suteikta kvalifikuota medicinos pagalba (jis iš karto po įvykio atvyko į medicinos įstaigą), pastarasis greičiausiai būtų išgyvenęs. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Atsakomybė už nužudymą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinė nutartis Nr. 2K-381/2011 ir kt.). Šiuo atveju nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti E. E. mirtį, išskyrus nuteistųjų P. T. ir I. V. panaudotą fizinį smurtą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Ekspertizės akte Nr. PEKM 23/2016 (01) pateikta išvada, kad E. E. mirties priežastis buvo pilvo sumušimas, pasireiškęs dvylikapirštės žarnos plyšimu, kuris komplikavosi į difuzinį peritonitą. Tarp nukentėjusiojo mirties bei dvylikapirštės žarnos plyšimo yra tiesioginis priežastinis ryšys (t. 5, b. l. 91-99). Taigi smurtiniai P. T. ir I. V. veiksmai vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs, be to, šie veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra svarbiausia jos priežastis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp P. T. ir I. V. veiksmų suduodant smūgius bei atsiradusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Byloje nėra jokių duomenų, kad E. E. mirties priežastimi buvo netinkamas gydymas. Tai, kad E. E. mirė praėjus kelioms paroms nuo įvykio, P. T. ir I. V. veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad apygardos teismo išvada, jog nuteistieji P. T. ir I. V. padarė E. E. sužalojimus, sukėlusius jo mirtį, yra teisinga ir pagrįsta.
Apeliaciniame skunde nuteistojo I. V. gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria I. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį. Pasak apelianto, aplinkybės, kad pačioje konflikto pabaigoje, po P. T. suduotų smūgių, I. V. sudavė nukentėjusiajam du nestiprius smūgius į nugaros sritį, leidžia tvirtinti, jog šie I. V. suduoti smūgiai jokios įtakos nukentėjusiojo mirčiai neturėjo, tarp I. V. neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių nėra jokio priežastinio ryšio. Be to, įvertinus nusikaltimo padarymo įrankius (suduoti du smūgiai koja į nugaros sritį), būdą, sužalojimų kiekį (šiais smūgiais jokie sužalojimai nebuvo padaryti), jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, taip pat veiksmus prieš nusikaltimą (I. V. įsijungė tik P. T. prašymu padėti) ir po jo padarymo (nesislapstė), akivaizdu, jog tyčios nužudyti E. E. I. V. neturėjo ir tokių pasekmių (nukentėjusiojo mirties) jis nenumatė ir numatyti negalėjo, todėl vertinti jo veiksmus kaip nužudymą nėra įstatyminio pagrindo. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
BK 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis – bendrininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.). Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.
Nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas bendrininkaujant tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, – jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinės nutartys Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-366/2011, 2K-303/2012, 2K-68-942/2016 ir kt.).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog patys nuteistieji P. T. ir I. V. neneigia fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį E. E.. Nuteistasis P. T. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis E. E. smogė kumščiu dešine ir kaire ranka tris kartus į galvą. E. E. nuvirtus dar apie 4-5 kartus įspyrė į pilvą iš priekio ir iš šono. Po to su I. V. ištempė V. S. iš automobilio ir abu jį apspardė. Nuteistasis tiksliai negalėjo pasakyti, kiek kartų spyrė V. S., apie 6-7 kartus. Kai jie ištempė V. S. iš automobilio ir apspardė, E. E. buvo atsistojęs. Tada P. T. dar kartą spyrė E. E. į apatinę pilvo dalį ir E. E. parvirto, o jis grįžo prie brolio V. T., kuris stovėjo prie mašinos ir spardė V. S.. Tuo tarpu I. V. vieną kartą įspyrė E. E. į nugarą. Po visko P. T. savo broliui šaukė, kad susirinktų savo draugus ir dingtų iš kiemo, o jie su V. V. išvažiavo. Sumuštieji liko kieme (t. 4, b. l. 164-165). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis P. T. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, paaiškino, kad jam pradėjus smūgiuoti E. E., I. V. stovėjo prie automobilio, už nugaros. P. T. baigus smūgiuoti E. E., jie su broliu V. T. nuėjo prie automobilio. V. S. jau buvo ištemptas iš automobilio. Tada jie su broliu V. T. pradėjo smūgiuoti V. S., o I. V. tuo metu buvo jiems už nugaros nuėjęs prie E. E.. P. T. matė, kad I. V. vieną kartą iš kojos spyrė E. E. į nugarą. Kažkas sušuko, kad atvažiuoja policija, ir jie pabėgo.
Nuteistasis I. V. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad P. T. pamatęs V. T. veidą pradėjo smūgiuoti E. E. į galvą, jam nukritus pradėjo spardyti. P. T. kumščiu į veidą E. E. sudavė 3-4 kartus, spyrė 5-6 kartus į pilvą, į galvą. Tada I. V. atidarė galines automobilio dureles ir ištempė V. S. ir sudavė jam kumščiais bei spyrė koja. Po to pribėgo P. T. ir spardė V. S., o jis nuėjęs įspyrė gulinčiam ant šono E. E. porą kartų į nugarą. Vėliau nuėjo namo. Nežino, kas iškvietė policiją ir greitąją medicinos pagalbą (t. 4, b. l. 165-166). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis I. V. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, paaiškino, kad, kai P. T. sudavė smūgius E. E., jis buvo prie mašinos apie 6-8 metrų atstumu nuo jų. Kai jie su V. T. iš automobilio ištraukė V. S. ir jam sudavė smūgius, P. T. priėjo prie V. S. ir davė jam smūgį. Tuo metu I. V. nuėjo prie E. E. ir jam įspyrė du smūgius į nugarą. Po to jie pabėgo.
Tai, kad P. T. ir I. V. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. E. patvirtino ir nuteistasis V. T. bei liudytoja E. U.. Nuteistasis V. T. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad, kai jo brolis P. T. pribėgo, E. E. bandė nuo jo bėgti, bet brolis bėgdamas jau jam trenkė, tada E. E. nuvirto ir P. T. pradėjo jį spardyti į pilvą, šonus, spyrė apie septynis kartus. Tuo tarpu V. T. su I. V. iš automobilio ištraukė V. S.. I. V. spyrė V. S. į galvą, šonus. Tuo metu I. V. pribėgo ir dar du kartus į nugarą įspyrė E. E.. Tada pribėgo P. T. ir pasakė jam, kad greitai važiuotų iš kiemo lauk, nes tuoj bus policija. V. T. įlipo į automobilį ir nuvažiavo iki namų (t. 4, b. l. 163-164). Liudytoja E. U. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad I. V. spyrė porą kartų E. E. į nugarą (t. 5, b. l. 32-33).
Minėtame ekspertizės akte Nr. PEKM 23/2016 (01) pateikta išvada, kad E. E. dvylikapirštės žarnos plyšimas galėjo būti padarytas vienu smūgiu. Nėra objektyvių požymių, rodančių, kad dvylikapirštės žarnos plyšimas galėjo būti padarytas kitais negu trauminis poveikis į pilvo sritį veiksniais. Dvylikapirštės žarnos plyšimas negalėjo būti padarytas nukentėjusiajam griūnant (t. 5, b. l. 91-99). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus papildomoje specialisto išvadoje Nr. pM8/15(03) konstatuota, kad sudavus trauminius smūgius kietais bukais daiktais ar įrankiais iš šonų ar nugaros, sužaloti dvylikapirštės žarnos negalima, nes iš šonų ją apsaugo šonkauliai, iš nugaros stuburas (t. 1, b. l. 174-175).
Nors iš aptartų įrodymų matyti, kad I. V. pats tiesiogiai nukentėjusiajam E. E. į pilvo sritį nesmūgiavo, o sudavė pastarajam ne mažiau dviejų smūgių į nugarą, tačiau jis konkliudentiniais veiksmais pritarė P. T. veiksmams prieš nukentėjusįjį. Teisėjų kolegija neabejoja, kad I. V., betarpiškai matydamas intensyvų smurtą prieš E. E., kai dauguma nukentėjusiajam smūgių buvo suduoti į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, pilvą, taip pat ir pats savo aktyviais veiksmais prisidėdamas prie smurto prieš nukentėjusįjį, nors ir nesuduodamas tiesiogiai nukentėjusiajam į pilvo sritį, tačiau savo atliktais veiksmais sutikdamas su E. E. atžvilgiu naudojamu smurto pobūdžiu, numatė to smurto padarinius, suprato naudojamo smurto pavojingumą ir jo pasekmes. Tai matydamas ir suprasdamas I. V. prisidėjo prie bendrininko P. T. veiksmų, pats panaudodamas smurtą prieš nukentėjusįjį. Tokiu atveju, kaip paminėta aukščiau, už nužudymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Nėra abejonių, kad nuteistieji P. T. ir I. V. nužudymą padarė veikdami bendrininkų grupe bei būdami nužudymo bendravykdytojais, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams.
Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (kasacinė nutartis 2K-46-895/2015).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad P. T. ir I. V. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 16 smūgių E. E. į įvairias kūno vietas ir padarė odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, kairėje alkūnėje ir kairio kelio srityje, nosies kaulų lūžimą, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose, daugybines poodines kraujosruvas abiejose rankose, dvylikapirštės žarnos sienos plyšimą su kraujosruva sienelės srityje ir kraujosruvą žarnų pasaito tvirtinimosi vietoje. Aptarti įrodymai patvirtina, kad nurodyti nuteistųjų veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Šie nuteistųjų veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jie, būdami suaugę, suvokdami savo veiksmų esmę ir prasmę, turintys pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodami nukentėjusiajam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 16 smūgių į įvairias kūno vietas, taip pat ir į gyvybiškai svarbias (galvą, pilvą), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido joms atsirasti. Tai, kad nuteistieji buvo abejingi savo veikos pasekmėms, patvirtina ir nuteistųjų elgesys po nusikaltimo padarymo, nes sumušę nukentėjusįjį jie paliko jį gulintį lauke net nebandydami jam suteikti kokią nors pagalbą. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji P. T. ir I. V. nužudė E. E., veikdami netiesiogine tyčia.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų I. V. ir P. T. gynėjas apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodo, kad nuteistiesiems inkriminuoti veiksmai negali būti vertinami kaip nužudymas iš chuliganiškų paskatų.
BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Tokios paskatos yra veiką kvalifikuojantis požymis. Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-523/2009, Nr. 2K-7-156/2010). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar akivaizdžiai neadekvati priežasčiai (kasacinės nutartys Nr. 2K-448/2011, Nr. 2K-381/2013, Nr. 2K-8-696/2015.). Tačiau smurto veiksmai, nors ir atlikti viešoje vietoje bei sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė neinkriminuojama (kasacinė nutartis Nr. 2K-405/2013).
Nuteistasis V. T. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2015 m. rugpjūčio 20 d. kartu su E. U., J. D. ir E. E., pastarojo prašymu važiavo į Marijampolę iš pataisos namų paimti V. S., kurį reikėjo parvežti į kažkokį Tauragės kaimą. Važiuojant V. S. su E. E. pradėjo vartoti alkoholį ir prisigėrė. Kai jie atvažiavo į Tauragės rajoną, V. S. sesuo jo nepriėmė į savo namus. Tada V. S. susinervino ir pradėjo smurtauti prieš V. T. bei automobilyje jį sumušė. Važiuojant per (duomenys neskelbtini), jis pasakė vairuotojui sustoti prie brolio namo ir nuėjo paprašyti P. T. pagalbos išvaryti iš automobilio V. S.. Namuose brolio nebuvo, duris atidarė brolio uošvis, jo paprašė paskambinti broliui, nes reikia pagalbos. Brolio uošvis matė, kad V. T. yra sužalotas, kad jam smarkiai bėga kraujas. Brolis P. T. atbėgo už minutės, gal greičiau. Atbėgo jis ne vienas, jie buvo keturiese, tarp jų ir I. V.. Tuo metu V. T. su E. E. stovėjo prie automobilio, su skuduru buvo užsidengęs veidą, nes jam labai bėgo kraujas. E. E. pasakė kažkokius necenzūrinius žodžius P. T., po ko pastarasis pradėjo mušti nukentėjusįjį (t. 4, b. l. 163-164). Tai, kad įvykio dieną V. T. buvo padarytas sveikatos sužalojimas, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G1540/15(03), kurioje konstatuota, jog V. T. padaryta nosies nugarėlės mušta žaizda ir odos nubrozdinimas, poodinė kraujosruva kaktos dešinės pusės smilkininiame krašte, paviršinė muštinė žaizda viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje kairėje pusėje, nuskelti dviejų viršutinių kandžių vainikai. V. T. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 193). Liudytoja E. U. apklausta pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad V. S. smurtavo prieš V. T., o pastarasis paprašė važiuoti pas jo brolį P. T. į (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 32-33). Liudytojas A. P. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino V. T. nurodytas aplinkybes, kad pastarasis 2015 m. rugpjūčio 20 d. vakare atėjo sumuštas ir paprašė paskambinti broliui P. T. bei jį pakviesti (t. 5, b. l. 33).
Nuteistasis P. T. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2015 m. rugpjūčio 20 d. jam paskambino uošvis A. P. ir pasakė, kad yra atvažiavęs brolis, jis yra sumuštas ir nori pakalbėti. Tada uošvis savo telefoną perdavė broliui, kuris pasakė, kad jam reikia padėti. Grįžęs į savo kiemą kartu su I. V. ėjo prie konfliktuojančių. Kaip suprato, E. E. ir jo brolis V. T. konfliktavo žodžiais. Atėjus brolis nuleido ranką nuo veido ir jis pamatė neatpažįstamai sumuštą brolio veidą. E. E. atsisukęs į P. T. pasakė, kad pastarasis „gaus į snukį“, ir jau buvo užsimojęs dešine ranka, tada nuteistasis smogė E. E.. P. T. suprato, kad konfliktas vyko tarp jo brolio V. T. ir E. E. bei V. S., nes brolis ir E. E. jam ateinant konfliktavo žodžiais. Jis suprato, kad E. E. sumušė jo brolį V. T., dėl to jis ir puolė E. E., norėdamas atkeršyti už sumuštą brolį. Nuteistasis prašė I. V. pagelbėti, jei jį kas pultų ir reikėtų užstoti (t. 4, b. l. 164-165). Liudytojas V. V. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino P. T. nurodytas aplinkybes, kad prieš muštynes E. E. buvo užsimojęs trenkti P. T., tačiau liudytojas nematė, ar buvo suduotas smūgis (t. 5, b. l. 33). Nuteistasis I. V. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2015 m. rugpjūčio 20 d. jis, V. P. ir R. K. stovėjo kieme prie P. T. namo. Į kiemą įvažiavo nepažįstamas automobilis, iš kurio išlipo mergina ir du vaikinai. Pamatė, kad vienas iš vaikinų yra V. T.. Atėjęs P. T. jo paprašė, kad eitų pagelbėti, jeigu jis būtų mušamas. P. T. nuėjo pirmas, o jis šalia. P. T. pamatęs V. T. sužalotą veidą pradėjo smūgiuoti E. E. į galvą (t. 4, b. l. 165-166).
Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti įrodymai patvirtina, jog P. T. ir I. V. fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius E. E. bei V. S. panaudojimą lėmė siekis atkeršyti jiems už V. T. sumušimą, o ne noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Nors veika padaryta viešoje vietoje (namo kieme), tai matė kiti asmenys, buvo iškviesta medicininė pagalba, policija, buvo sutrikdyta namo gyventojų rimtis ir pažeista viešoji tvarka, tačiau byloje nustatyta konkreti P. T. ir I. V. smurtinių veiksmų panaudojimo prieš nukentėjusiuosius priežastis. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog P. T. ir I. V. norėjo parodyti, kad jie gali įvykdyti teisingumą ir atkeršyti už patirtas nuoskaudas V. T.. Toks vertinimas taip pat paneigia, kad veika buvo įvykdyta be priežasties, t. y. nesant asmeninių tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad P. T. įvykio vietoje atsidūrė ne savo iniciatyva, o pakviestas savo brolio V. T., kuris būdamas sumuštas paprašė pagalbos. Tuo tarpu P. T. paprašė I. V. padėti, jei jį kas pultų. Nors byloje nenustatyta, kad E. E. smurtavo prieš V. T., tačiau iš aptartų įrodymų galima spręsti, jog P. T., iš karto po V. T. skambučio atbėgęs į įvykio vietą, pamatęs kruviną brolio veidą ir šalia pastarojo stovintį E. E., kuris galimai pirmasis bandė suduoti pastarajam smūgį, galėjo suklysti dėl galimo V. T. sumušimo kaltininko. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad iš pradžių P. T., keršydamas už brolį, sudavė smūgius asmeniui, kuris tiesiogiai nebuvo nesusijęs su V. T. padarytais sužalojimais, t. y. E. E., šio nusikaltimo padarymo asmeninio motyvo – atkeršyti už brolio sumušimą nepaneigia. Taigi, nusikalstamos veikos padarymą iš esmės nulėmė asmeninių konfliktiškų santykių pagrindu atsiradusi dingstis. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad P. T. ir I. V. nusikalstamą veiką padarė ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų.
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas): P. T. ir I. V. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuojama į BK 129 straipsnio 1 dalį. Nenustačius, jog P. T. ir I. V. veikė dėl chuliganiškų paskatų, jos šalinamos ir iš BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aprašymo (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Ši aplinkybė (chuliganiškos paskatos) šalinama ir iš nuteistojo V. T. nusikalstamos veikos, kadangi jo fizinio smurto prieš nukentėjusįjį V. S. panaudojimą taip pat lėmė asmeninės paskatos, t. y. noras atkeršyti už jo sumušimą.
P. T. ir I. V. 2015 m. rugpjūčio 20 d., apie 21 val. 40 min., veikdami bendrininkų grupe, matydami vienas kito smurtinius veiksmus ir jiems pritardami, viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) namo kieme, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdydami visuomenės rimtį bei tvarką, matant miestelio gyventojams, turėdami tikslą sužaloti, užpuolė E. E.. P. T. ir I. V. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 16 smūgių E. E. į įvairias kūno vietas ir padarė odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, kairėje alkūnėje ir kairio kelio srityje, nosies kaulų lūžimą, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose, daugybines poodines kraujosruvas abiejose rankose, dvylikapirštės žarnos sienos plyšimą su kraujosruva sienelės srityje ir kraujosruvą žarnų pasaito tvirtinimosi vietoje. Tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje P. T. ir I. V., tęsdami nusikalstamus veiksmus, prie jų prisidėjus V. T., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą sužaloti, viešoje vietoje, matant miestelio gyventojams, užpuolė V. S.. P. T., I. V. ir V. T., ištempę V. S. iš automobilio, rankomis ir kojomis sudavė V. S. ne mažiau kaip 11 smūgių į įvairias kūno vietas ir padarė galvos sumušimą su daugybiniais paviršiniais odos nubrozdinimais veide, poodine kraujosruva kaktos dešinėje, lengvu galvos smegenų sukrėtimu, daugybinius odos nubrozdinimus rankose, stuburo juosmeninės dalies projekcijoje. Dėl sužalojimų visumos V. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o E. E. nuo sunkios pilvo traumos padarymo metu įvykusio dvylikapirštės žarnos plyšimo sukeltų komplikacijų 2015 m. rugpjūčio 22 d. 10 val. 15 min. VšĮ Šilutės ligoninėje mirė. Tokiu būdu V. T. pažeidė viešąją tvarką, o P. T. ir I. V. pažeidė viešąją tvarką ir nužudė E. E..
Tokiais veiksmais P. T. ir I. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, o V. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Dėl bausmių.
Kadangi P. T. ir I. V. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuojama į BK 129 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal savo pobūdį mažiau pavojingą nusikalstamą veiką, todėl jiems turi būti paskirtos naujos bausmės.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Dėl bausmės P. T..
Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu P. T. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuojama į BK 129 straipsnio 1 dalį. Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą nustato laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų.
Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas P. T. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. kito žmogaus mirtį, P. T. padarė veikdamas netiesiogine tyčia, vartojant smurtą prieš E. E. jis buvo aktyviausias. P. T. yra anksčiau teistas už nusikalstamas veikas, susijusias su fizinio smurto panaudojimu (t. 3, b. l. 126-141), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 3, b. l. 124), dirba, darbdavio charakterizuojamas gerai (t. 3, 120, 142, 148; t. 5, b. l. 127), turi šeimą, mažametį vaiką (t. 3, b. l. 144-145), atlygino dalį žalos. P. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Nuteistojo P. T. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad P. T. savo noru iš dalies atlygino nukentėjusiojo artimiesiems padarytą žalą, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Tačiau, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Tačiau tokiu atveju atlygintos žalos dalis turi sudaryti žymią dalį padarytos ir priteistos žalos (kasacinės nutartys Nr. 2K-437/2007, 2K-420/2007). Žalos atlyginimo instituto paskirtis yra kompensuoti nukentėjusiajam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, todėl pripažįstant šią aplinkybę lengvinančia svarbu tai, kokia dalimi yra kompensuota nukentėjusiesiems padaryta žala. Šioje byloje iš P. T. ir I. V. nukentėjusiajam ir civiliniui ieškovui V. E. solidariai priteista 937,81 Eur turtinei, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 500 Eur už advokato pagalbą. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad P. T. artimieji atlygino tik 1000 Eur nukentėjusiesiems padarytos žalos (t. 3, b. l. 149, t. 4, b. l. 145-146). Santykinai tai tik nedidelė P. T. nusikalstamais veiksmais padarytos žalos dalis, todėl nėra pagrindo nustatyti šią P. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Apibendrinusi paminėtas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir visumą, teisėjų kolegija P. T. už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą parenka bausmę, artimą minimaliai šio straipsnio sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam P. T. už nusikaltimo, nustatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta bausmė, mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta ar per švelni. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota. Atsižvelgiant į tai, kad P. T. veikos padarytos idealiąja sutaptimi, šiuo nuosprendžiu jam skiriama bausmė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bendrinamos bausmių apėmimo būdu vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis.
Dėl bausmės I. V..
Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu I. V. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuojama į BK 129 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas I. V. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. kito žmogaus mirtį, I. V. padarė veikdamas netiesiogine tyčia, vartojant smurtą prieš E. E. jis nebuvo aktyviausias, o tik prisijungė prie pradėjusio smurtauti P. T.. I. V. anksčiau neteistas (t. 3, b. l. 82), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 3, b. l. 79-81), dirba, darbdavio charakterizuojamas gerai (t. 3, 74, 83), turi šeimą, tris mažamečius vaikus (t. 3, b. l. 86-90). I. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog visos anksčiau aptartos aplinkybės, taip pat I. V. charakterizuojantys duomenys rodo, kad I. V. padarytas nusikaltimas yra labai sunkus, tačiau kaltininkas nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jam tik sankcijos ribose numatytą laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismo manymu, toks bausmės paskyrimas aiškiai prieštaraus teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties. Todėl pirmosios instancijos teismas nusprendė taikyti I. V. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje nurodytai BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo argumentacijai, be to apeliaciniuose skunduose šių nuostatų taikymas nėra ginčijamas, todėl nėra pagrindo sunkinti nuteistojo teisinės padėties. Apibendrinusi paminėtas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir visumą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, I. V. už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą parenka bausmę, trumpesnę nei numatyta minimali šio straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam I. V. už nusikaltimo, nustatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta bausmė, mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta ar per švelni. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota. Atsižvelgiant į tai, kad I. V. veikos padarytos idealiąja sutaptimi, šiuo nuosprendžiu jam skiriama bausmė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bendrinamos bausmių apėmimo būdu vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,
nusprendžia:
Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendį.
P. T. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį, ir paskirti jam laisvės atėmimą aštuoneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu jam skiriamą bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą aštuoneriems metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
I. V. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti jam laisvės atėmimą trejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu jam skiriamą bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą trejiems metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuteistiesiems V. T., P. T. ir I. V. iš kaltinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, pašalinti aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.