Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-285-798/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-05-20
Bylos Nr.: 2A-285-798/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-58-00053-2011-0
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas pakeistas iš dalies.

Teisėjai: Antanas Rudzinskas, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Egidijus Žironas
Ieškovas: M. B. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V.
Atsakovas: akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos Vyriausybė

Kategorijos

2.7Intelektinė nuosavybė

Civilinė byla Nr. Nr.2A-285-798/2016Teisminio proceso Nr. 2-58-00053-2011-0Procesinio sprendimo kategorija:2.7.; 2.7.2.;2.7.5.; 3.1.7.7.;3.1.7.9.;3.3.1.14.;3.3.1.21.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 20 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. B. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. ir atsakovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. B. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. ieškinį dėl atlyginimo už Patentu apsaugoto išradimo naudojamo atsakovo veikloje gaminant naftos produktus ir dėl jo naudojimo gautą ekonominę naudą priteisimo už 1996 - 1997; 1999 - 2004; ir 2004 - 2010 metų laikotarpius iš atsakovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Tarp šalių kilo ginčas dėl atlyginimo už patentu apsaugoto išradimo ekonominį efektą ir šio atlyginimo apskaičiavimo.

Šalies argumentai

ieškovai M. B. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. pareikštu teismui ieškiniu, kurį patikslinę, prašė priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau - AB) „ORLEN Lietuva“: 1) patentinių honorarų pagal šalių sutartinius įsipareigojimus sumas: ieškovui M. B. B. - 3 283 731,37 Lt (951 034,34 Eur); ieškovui M. B. - 3 573 955,95 Lt (1 035 089,19 Eur); ieškovams B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. - po 3 628 333,37 Lt (1 050 837,98 Eur); 2) nuo laiku nesumokėtų honorarų 11 319 186,34 Lt palūkanų tokiomis dalimis: ieškovui M. B. B. - 1 486 805,10 Lt (430 608,52 Eur); ieškovui M. B. - 1 618 212,74 Lt (468 666,80 Eur); ieškovams B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. - po 1 642 833,70 Lt (475 797,53 Eur) ; 3) 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai prašymą priteisti patentinį honorarą už patentu Nr. 3884 apsaugoto išradimo naudojimą atsakovės veikloje gaminant naftos produktus pagal susitarimą (1994 m. rugsėjo 5 d. sutartį Nr. 2), t. y. skaičiuojant nuo gautos naudos 25 procentus, išskyrė pagal laikotarpius: 1) nuo 1996, 1997, 1998, 1999 ir 2000 metų pusmetį iki 2000 birželio 22 d.; 2) nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 metų (iki įrenginio galutinio išmontavimo ir naujo sumontavimo; 3) 2005 m. – 2010 m.

Paaiškino, kad ieškovai yra išradimo, apsaugoto Lietuvos Respublikos patentu Nr. 3884 bendraautoriai. Su atsakovu sudarė 1994 m. rugsėjo 5 d. sutartį Nr. 2 „Dėl terminio krekingo reaktoriaus techninių - technologinių sprendimų“ (toliau - sutartis Nr. 2), kurie buvo pripažinti išradimu pagal Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 29 d. patentą Nr. 3884 (patentinės paraiškos padavimo data 1994-06-22), panaudojimo naftos produktų gamyboje. Sutartyje buvo nurodyta, kad išradimo valdytojais bus laikomi ieškovas M. B. ir atsakovė (buvęs pavadinimas - AB „Mažeikių nafta“), o išradimo bendraautoriai - ieškovai, kuriems pareikalavus, atsakovė privalės išmokėti lygiomis dalimis autorinį honorarą, lygų 25 procentams nuo pelno, gauto panaudojus išradimą per visą patento galiojimo laiką. Išradimas buvo įdiegtas 1994 m. rudenį – žiemą, tačiau atsakovė gera valia patentinį honorarą išmokėjo tik už 1995 metus, o vėliau atsisakė mokėti.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovai, pateikdami savo skaičiavimus, rėmėsi Šiaulių apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2‑185‑44/2006 dokumentais ir visų teisminių instancijų priimtais dėl to paties ginčo objekto, taip pat kitais šios bylos dokumentais, bei V. Č. turto vertinimo įmonės Išradimo duodamo ekonominio efekto 1996 – 2010 metų laikotarpiu dydžio skaičiavimo duomenimis ir taikyta apskaičiavimo metodika. Pasak ieškovų, Lietuvos apeliacinio teismo 2009-10-28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009 ir dėl šio sprendimo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis šiai bylai turi prejudicinę galią ir yra prima facie įrodymas.

Atsiliepimas

Atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepimu į ieškinį ir teismo posėdžių metu su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos patentas Nr. 3884 negalioja nuo 2000 m. birželio 22 d., todėl nėra teisinio pagrindo reikalauti patentinio honoraro išmokėjimą už 2000 - 2010 metų laikotarpį. Ieškovai praleido ieškinio senaties terminą reikalauti iš atsakovo mokėjimų už 1996 - 1999 metus ir teigė, jog ieškovai neišrado išradimo, kuris yra apsaugotas patentu Nr. 3884. Paaiškino, kad realiai buvo patentuotas tik apatinio atvamzdžio ilgis, o ne terminio krekingo reaktorius. Apatinio atvamzdžio ilgio ieškovai taip pat nesukūrė, nes jį 1991 m. sukūrė Grozno naftos mokslinio tyrimo institutas ir 1993 m. įdiegė įmonė „Nafta“. Išradimo brėžinį sukūrė atsakovo projektavimo tarnyba, projektas 1-3228, autoriai R. M. ir S. K., t. y. šie suprojektavo vamzdyną iki reaktoriaus T-706 (brėžinyje pažymėta: T- talpa, rusų k. E - ??????? ??????? ?????????????). Atvamzdis, apie kurį kalbama Patente Nr. 3884, kaip apie išradimą, atsakovo pateikiamame brėžinyje 1-3228 yra pažymėtas kaip detalė DE-706.000 C6. Ši detalė buvo pagaminta pas atsakovę, pagal Grozno naftos mokslinio tyrimo instituto specialiai Mažeikių valstybinei naftos perdirbimo įmonei „Nafta“ parengtą projektą, kuris jai buvo perduotas 1991 metais. Todėl, atsakovų nuomone, techninis sprendimas, apie kurį kalbama patente Nr. 3884, apatinio atvamzdžio optimalų ilgis, kuris ir yra patento objektas, buvo ir yra Mažeikių valstybinės naftos perdirbimo įmonės „Nafta“ nuosavybė ir tą techninį sprendimą 1991 metais sukurtas Grozno naftos mokslinio tyrimo institute. Todėl ieškovai jokio terminio krekingo reaktoriaus, jo konstrukcijos ir pan. neišrado. Kadangi ieškovai nieko neišrado, todėl nepagrįsta teigti, jog tas atvamzdžio ilgis (jei jis buvo iš tiesų įdiegtas pas atsakovą) tiesiogiai ar netiesiogiai davė „milžinišką ekonominį efektą“ atsakovo veiklai. Taigi, ieškovai nėra išradimo autoriai, jie pasisavino atsakovei priklausantį projektą ir suklastojo pareiškimą Lietuvos Respublikos Valstybiniam patentų biurui. Ieškovams nesant išradimo autoriams, mokėjimas pagal Sutartį negalimas, o pati sutartis pagal turinį, esmę ir galiojimą yra niekinė.

Pasak atsakovės ieškovų pateikto turto vertintojo V. Č. bei teismo eksperto C. B. skaičiavimų vertinti negalima ir neįmanoma, nes skaičiavimai atlikti pagal Technologinių sprendimų, naudojamų KT-1/1 įrenginio visbrekingo bloke, ekonominio efektyvumo skaičiavimus, kuriuose apie išradimą, apsaugotą patentu Nr. 3884, o būtent apie apatinio atvamzdžio ilgį, iš viso nekalbama. Be to, V. Č. savo skaičiavimus grindė tik ieškovo M. B. iš Maskvos atsiųstais kažkokiais duomenimis, neturinčiais jokio ryšio su išradimu, apsaugotu Patentu Nr. 3884, su atsakovu ir jo ataskaitomis. Taip pat eksperto išvada paremta teoriniu viso terminio krekingo reaktoriaus darbo ir jo galimybių vertinimu, paties eksperto pastebėjimais ir teorinėmis prielaidomis, nenuosekliais ir vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais, klaidinga formule bet ne tinkamais aiškiais ir pagrįstais skaičiavimais. Be to dalis išvadų neparemtos ir nepagrįstos akto tiriamąja dalimi, nepašalinti esminiai prieštaravimai, o pats ekspertas, atsakovo manymu, buvo šališkas.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsiliepime į ieškinį prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, jog materialinio, teisinio suinteresuotumo šioje byloje neturi, nes atsakovės akcijas yra pardavusi.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) priteisė iš atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ tokias ieškovų reikalavimo atlyginti jiems už patentu apsaugoto išradimo naudojimą ir ekonominės naudos gavimą sumas: M. B. - 771 433,91 Eur; M. B. - 858 180,41 Eur; B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. - po 871 237,55 Eur autorinį atlyginimą (neišskaičius pajamų mokesčio). 2) Priteisė iš atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ ieškovams Michail B. B. 99 834,24 Eur, B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. po 112 401,24 Eur , M. B. 110 716,69 Eur palūkanų. Priteisė iš atsakovo 6 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistas sumas ieškovams Michail B. B. (871 268,15 Eur), M. B. (968 897,10 Eur) B. V., A. G., B. B., S. S., P. R. (983 638,79 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2011-02-02) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. 3) Priteisė ieškovui M. B. iš atsakovo 5 190,68 Eur, ieškovui M. B. – 5 829,86 Eur, ieškovams B. V., A. G., B. B., S. S., P. R. – po 5 778,86 Eur bylinėjimosi išlaidų. 4) Priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 30,00 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. 5) Gražino atsakovui teismo depozitinėje sąskaitoje esantį 2 422,26 Eur likutį lėšų, panaudotų užtikrinant užsienio šalies eksperto atvykimą į teismą.

Dėl patentu Nr. 3884 apsaugoto išradimo „Terminio krekingo reaktorius“ įdiegimo ir jo naudojimo AB „Mažeikių nafta“ visbrekingo įrenginyje tiriamaisiais laikotarpiais, t. y. 1996 -1997;1998; 1999m metus iki 2000 m. birželio 22 d.(kai patento galiojimas buvo nutrauktas atsakovui nesumokėjus patento palaikymo mokesčio) ir iki 2004 metų balandžio 20 d.,(kuomet įrenginys buvo išmontuotas).

Nors atsakovė ir jos atstovai šioje byloje (kaip ir prijungtoje byloje Nr. 2-185-44/206) iš esmės neigė ne tik išradimo sukūrimą, jo patentabilumą, bet ir jo įdiegimą atsakovo gamybos procesuose, nagrinėjamos bylos duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, jog išradimų, vėliau apsaugotų Lietuvos Respublikos patentais Nr. 3883, Nr.3884 ir Nr. 4036, įdiegimo atsakovės (buvęs pavadinimas - AB „Mažeikių nafta“) faktą patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai: Mažeikių VNPĮ specialistų parengtas ir įmonės generalinio direktoriaus patvirtintas techninių sprendimų, naudojamų KT-1/1 įrenginio visbrekingo bloke, ekonominio efektyvumo skaičiavimas, vertinant 1995 m. laikotarpį; AB „Mažeikių nafta“ technikos direktoriaus patvirtintas 1995-09-13 techninio pasitarimo protokolas, kuriame nurodyta apie įdiegtų patentų poveikio gautam ekonominiam efektui įvertinimą; AB „Mažeikių nafta“ atstovų ir išradimo bendraautorių 1996 m. lapkričio mėn. pasitarimo dėl AB „Mažeikių nafta“ įsipareigojimų vykdymo pagal sutartis dėl techninių sprendimų, pripažintų išradimais ir apsaugotų Lietuvos Respublikos patentais Nr. 3883, Nr. 3884 ir Nr. 4036, protokolas.

Įvertinęs AB „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus 2000 m. vasario 1 d. raštą (kuriame nurodoma, kad 1995 metais modernizuojant visbrekingo įrenginio darbą buvo imtasi nemažai techninių naujovių, o atlikus tokias technines priemones, kelis kartus buvo patikrinta inicijuoto visbrekingo įtaka (Patentas Nr. 3883) procesui; atliktų patikrinimų metu nebuvo nustatytas tiesioginis rezultatas, kurio pagrindu būtų galima apskaičiuoti ekonominį efektą keičiantis proceso žaliavoms), sprendė, jog šiame rašte visiškai neužsimenama apie tai, kad nenaudojamas patentu Nr. 3884 apsaugotas išradimas „Terminio krekingo reaktorius“ arba negaunamas šio išradimo panaudojimo ekonominis efektas.

2000 m. vasario 1 d. rašto baigiamasis sakinys: „Šiuo metu pas mus vyksta visos įmonės modernizacija, todėl Jūsų veikla taps neefektyvi ir nereikalinga“ neleido teismui daryti išvados, kad veikla, susijusi su ieškovo ir kitų bendraautorių išradimų arba kurio nors iš jų panaudojimu atsakovo įmonėje buvo nereikalinga ar neefektyvi iki 2000 metais vykdytos įmonės veiklos modernizacijos ir, kad išradimas nebuvo įmonėje įdiegtas. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog atsakovė 2001 m. kovo 26 d. rašte, adresuotame ieškovui M. B. siūlė išradimų autoriams nutraukti sutartinius įsipareigojimus, susijusius su patentais ir jų naudojimu atsakovės gamybos procese, sumokant vienkartinį 900 000 Lt privalomo mokėti honoraro ir sutarties nutraukimo mokestį. Teismo vertinimu, aplinkybes, susijusias su išradimo sukūrimu ir įdiegimu atsakovo terminio krekingo reaktoriuje paaiškino ieškovas M. B., kurio paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo netikėti.

Kadangi byloje išradimo, apsaugoto patentu Nr. 3884, sukūrimą ir įdiegimą atsakovės naftos produktų gamybos procese bei iš jo naudojimo gaunamą ekonominę naudą nuosekliai ir aiškiai pagrindė teismo ekspertas Ch. B., atsakovės teiginius, jog patentas Nr. 3884 nebuvo įdiegtas ir naudojamas atsakovo įmonės veikloje kad jis apskritai nebuvo sukurtas, bei kad jis ne tik nedavė jokios ekonominės naudos, ar kad jos negalima apskaičiuoti, vertino kaip prieštaringus ir prieštaraujančius kitiems šioje byloje esantiems dokumentams, įrodymams bei faktiniams atsakovo veiksmams.

Iš bylos Nr. 2-185-44/2006, kuri buvo prijungta prie šios bylos, nustatė, jog ekspertizę atlikęs ekspertas V. B. pasisakė, jog pagal patentą Nr. 3884 patentuotas mazgas buvo išmontuotas 2004 metais. Konstatavo, jog egzistuoja įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtinta faktinė aplinkybė, kad atsakovės visbrekingo įrenginyje buvo įdiegti ir nuo 1994 m. pabaigos iki 2004 m. naudojami techniniai ir technologiniai sprendimai, pripažinti išradimu, aprašytu Patente Nr. 3884, kuri patvirtinta ir šios nagrinėjamos bylos medžiaga, teiktais šalių paaiškinimais ir teismo paskirtos technologinės - ekonominės ekspertizės išvadomis. Teismas sprendė, kad atsakovės veikloje buvo įdiegtas ir ieškinyje nurodytu laikotarpiu – nuo 1994 m. pabaigos iki 2004 m. įskaitytinai naudojamas ieškovų M. B., B. V., A. G., M. B., B. B., S. S. ir P. R. sukurtas techninis sprendimas, pripažintas išradimu „Terminio krekingo reaktorius“, kuriam teisinė apsauga buvo suteikta pagal Lietuvos Respublikos patentą Nr. 3884 (patento turėtojai M. B. ir AB „Mažeikių nafta“).

Nustatė, jog išradimo, pagal patentą Nr. 3884, teisinė apsauga galiojo iki 2000 m. birželio 22 d., kuomet patento galiojimas buvo nutrauktas dėl jo palaikymo mokesčio nesumokėjimo. O po patento teisinės apsaugos nutraukimo ieškovų sukurtu ir įdiegtu techniniu sprendimu atsakovė tiesiogiai naudojosi dar iki 2004 m. balandžio 20 d., kol įrenginys buvo galutinai išmontuotas ir pakeistas kitu. Teismas šias aplinkybes konstatavo ir pripažino įrodytomis.

Sprendė nagrinėjamojoje byloje taikyti prejudicinių faktų institutą, kadangi šioje byloje, kaip ir prejudicinėje, ginčo šalys yra tos pačios: atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ ir vienas iš ieškovų ieškovas M. B., taip pat sutampa ginčo pagrindas. Taip pat pažymėjo, jog visų ieškovų interesas ir santykis su atsakove egzistuoja kaip vientisas ir lygiareikšmis, pagrįstas tais pačiais sutartiniais, vientisais, vienas kitą sąlygojančiais įvykiais, faktais ir veiksniais.

Teismas vertino, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 nustatyti faktai nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę ir taikytini: a) faktas, jog ieškovų (bendraautorių) sukurtas išradimas įmonėje AB „ORLEN Lietuva“ (ankstesnis – tuometis pavadinimas Mažeikių VNPĮ „Nafta“) buvo įdiegtas įmonėje ir ilgą laiką – net ir po 2000 metų, kuomet patentas Nr. 3884 nustojo galioti dėl patentinio metinio mokesčio nesumokėjimo, buvo naudojamas, iki jo išmontavimo ir pakeitimo nauju, t. y. iki 2004 metų balandžio 20 d.; b) faktas, jog išradimo, kuris buvo įdiegtas įmonėje naudojimas vertinant apskritai iš esmės davė ekonominį efektą, kurį atskirais periodais ir laikotarpiais, įvertinant įmonės gamybos rezultatus galima apskaičiuoti, ir kuris buvo apskaičiuotas; c) faktas, jog patentu Nr. 3884 saugomo išradimo ekonominio efekto dydis ir mastas, kurį naudodama išradimą gavo AB „ORLEN Lietuva“ už 1998 metus sudarė 10 329 022,20 Lt; d) faktas, jog ekspertizę atlikęs ekspertas Ch. B. buvo kompetentingas ją atlikti ir joje atsakė į visus jam užduotus klausimus, teikė objektyvias ir pagrįstas išvadas, buvo patikimas įrodymų šaltinis; e) faktas, jog patentas Nr. 3884 Lt ir Patentas RU saugo tą patį išradimą ir jo teisinė apsauga suteikta tam pačiam ir tų pačių autorių sukurtam išradimui, kurio pavadinimas „Terminio krekingo reaktorius“; f) patente Nr. 3884 esantys rašybos netikslumai ir kitos aplinkybės iš esmės nekeičia šiuo patentu saugomos idėjos ir nedaro įtakos apskaičiuojant gautą ekonominę naudą; g) faktas, jog abiejose bylose aptariama Sutartis Nr. 2 buvo sudaryta tarp šalių, egzistavo ir iš dalies buvo vykdoma bei privaloma abiems šalims; teismas nerado pagrindo pripažinti ją niekine CK 1.78 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime išanalizuotus ir aptartus įrodymus, sprendė, jog atsakovės veikloje nuo 1994 metų pabaigos (rudens - žiemos) buvo įdiegtas naudojamas ieškovų M. B., B. V., A. G., M. B., B. B., S. S. ir P. R. sukurtas techninis sprendimas, pripažintas išradimu „Terminio krekingo reaktorius“, kuriam teisinė apsauga buvo suteikta Lietuvos Respublikos patentu Nr. 3884 (patento turėtojai M. B. ir AB „Mažeikių nafta“).

Dėl ekonominio efekto, naudojant išradimą atsakovo vykdomos naftos produktų gamybos procese atskirais laikotarpiais, bei ieškovų teisės reikalauti priteisti atitinkamas dalis sutartimi sulygto autorinio honoraro.

Konstatavo, kad būtina išsiaiškinti, ar šio išradimo naudojimas atsakovės veikloje ieškinyje nurodytais laikotarpiais davė ekonominį efektą, kurio (ekonominio efekto (naudos)) buvimo faktas galimai sukuria ieškovams subjektyvią teisę reikalauti priteisti atitinkamas dalis autorinio atlyginimo už išradimo naudojimą pagal su atsakovu sudarytą sutartį.

Teismas, įvertinęs šalių ir jų atstovų poziciją priėjo išvados, jog teisingam bylos išnagrinėjimui šioje byloje būtina atlikti (paskirti) teismo technologinę – ekonominę ekspertizę, kurią pavedė profesoriui Ch. B. B.. Vertino, jog pateiktos eksperto išvados turi itin svarbią įrodomąją reikšmę dėl byloje įrodinėjamų aplinkybių ypatingos specifikos, kadangi faktų, sudarančių teisminio ginčo turinį, nustatymas įmanomas tik specialių žinių reikalaujančių metodų ir būdų panaudojimo pagrindu.

Išanalizavęs atliktos technologinės - ekonominės ekspertizės akto turinį teismas konstatavo, kad ekspertas visapusiškai, tiksliai bei išsamiai atsakė į teismo užduotus klausimus ir pateikė aiškias išvadas dėl byloje esminę reikšmę turinčių aplinkybių. Tokią išvadą padarė įvertinęs atsakymus į ekspertui užduotus klausimus ir eksperto teismo proceso metu pateiktus platesnius išaiškinimus dėl pateiktų atsakymų. Atsakovo atstovų pateiktą kritiką, dėl eksperto kompetencijos, neišsamių ir neparemtų (atsakovo atstovų nuomone) ekspertizės akto tiriamąja dalimi atsakymų į užduotus klausimus, eksperto negebėjimo atsakyti į ekonominio pobūdžio klausimus, bei dėl eksperto galimo šališkumo atliekant ekspertizę, vertino kaip nepagrįstą. Prieš priimdamas ir vertindamas ekspertizės išvadas, įvertino jos patikimumą ir kitų šalių teiktų įrodymų kontekste konstatavo, jog ekspertizės aktas yra vientisas, logiškas ir neturintis esminių prieštaravimų su kitais ekonominį efektyvumą nustatančiais įrodymais dokumentas. Pažymėjo, jog ekspertas pradinius tyrimui reikalingus duomenis dėl visbrekingo darbo našumo kitimo, įdiegus išradimą, ėmė iš visbrekingo darbo proceso už kiekvienus metus, iki tiriamo laikotarpio pabaigos, kuriuos teismui pateikė atsakovas, t. y. visa eksperto naudota techninė informacija bei ekspertizės medžiaga paremta duomenimis, gautais iš atsakovo teiktų teismui rašytinių dokumentų. Pagrįstai, teismo vertinimu, ekspertas šiuos duomenis lygino su baziniais metais, kurie buvo pasirinkti 1994 metai, kuomet metų pabaigoje įrenginys buvo galutinai sumontuotas ir pradėjo dirbti visais savo parametrais. Ir kiti byloje esantys rašytiniai dokumentai, pvz., V. Č. atliktas ekonominio efekto apskaičiavimas iš esmės patvirtino eksperto išvadas dėl ekonominio efekto gavimo; be to eksperto išvadų teisingumą patvirtino ir byloje esančios specialistų S. J. ir L. J. išvados bei šio išradimo vieno iš išradėjų M. B. teikti paaiškinimai byloje. Pažymėjo, jog minėti specialistai priėjo išvados, kad išradimas (techninis sprendimas) apsaugotas patentu Nr. 3884 buvo naudojamas įmonėje ORLEN 1994 metų pabaigos ir sukūrė ženklų ekonominį efektą. Teismas sutiko su ieškovų pozicija, jog tai, kad šioje byloje ekspertizę atlikęs ekspertas ir V. Č. nustatė skirtingo dydžio ekonominį efektą, tačiau tai paaiškinama tuo, kad V. Č. apskaičiavimą atliko dar prieš ieškinio pareiškimą, o ekspertas akte rėmėsi beveik 12 tomų medžiaga, įskaitant ir ekspertizei reikalingus techninius dokumentus ir naftos produktų gamybos parametrus už tiriamąjį laikotarpį, t. y. turėdamas produktų išeigos skaičius, ir remdamasis pačios AB „ ORLEN Lietuva“ pasitvirtinta Metodika, t.y. buvo remtasi iš esmės ta pačia metodologija ir išvadomis, kurios pagrįstos ankstesnėje ekspertizėje bei klausimais ir atsakymais į juos, kurie joje buvo tirti, tačiau šioje byloje neužduoti. Patento Nr. 3884 patentabilumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ar objektas.

Teismo ekspertizės išvados duomenų analizė leido teismui daryti pagrįstą išvadą, jog vertinant iš esmės, ieškovų sukurtas ir atsakovo gamybos procesams įdiegtas įrenginio – terminio kregingo reaktoriaus patobulinimas – optimalus antvamzdžio ilgis, pagerino paties įrenginio darbą, kadangi dėl šio antvamzdžio optimalaus, išskaičiuoto ilgio naftos produktų padavimas į reaktorių tapo pats optimaliausias, nes jau antvamzdyje buvo sukuriamasis sukamasis judėjimas, kuris leido gauti pačią didžiausią naftos produktų išeigą, taigi ir ekonominį efektą, lyginant jį su ankstesniuoju principu. Ieškovas M. B. šio principo veikimą vaizdžiai pademonstravo į bylą teiktomis vizualinėmis - vaizdinėmis priemonėmis, kurios baigiamųjų kalbų metu buvo pateiktos teismui ir pridėtos prie bylos.

Teismo nuomone, atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ atstovai nepagrįstai kritikavo eksperto naudojamą formulę jo teiktiems skaičiavimams, nurodydami, jog raide „D“ Patento LT formulėje yra žymimas įėjimo atvamzdžio skersmuo arba vamzdyno, jungiančio krosnį ir reaktorių, skersmuo (matuojama metrais), kadangi tokios nuomonės ekspertas laikėsi atlikdamas 2008 m. ekspertizę, kur atskyrė tangencialaus kreipiklio įvadiniame mazge ir reaktoriaus apatiniame atvamzdyje esančias sąvokas. Pažymėjo, jog ekspertas šioje byloje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad skirtumai tarp 2008 m. ekspertizės akto ir ekspertizės akto šioje byloje apskaičiavimų rezultatai susiję su efekto dydžiu, kuris gaunamas keičiant prekinio kuro mazuto gamyboje naudojamo distiliato frakcijų kiekius. Kadangi šioje byloje buvo pateikti prekinio kuro mazuto gamybos balansai, t. y. buvo pateikta daugiau duomenų nei prejudicinėje byloje, apskaičiuodamas ekonomini efektą ekspertas rėmėsi tikslesne atsakovės metodika, kuria atsižvelgiama į visbrekingo likučio klampumo pokyčius neatsiejamai nuo gudrono skaidymo gylio. Atkreipė dėmesį, jog kreipimasis į ekonomistą galėtų būti pagrįstas tik tokiu atveju, jeigu byloje nebūtų atsakovės 1995 m. patvirtintos ir šiuo metu tebegaliojančios ekonominio efekto apskaičiavimo metodologijos.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje atsakovė, teikdama kritines pastabas dėl eksperto atliktos ekspertizės ir atsakymų į 2 ir 3 klausimus, nepagrįstai remėsi prejudicinėje byloje pateikta profesoriaus V. B. išvada, kuri Lietuvos apeliacinio teismo buvo atmesta, nes neatitiko ekspertizės aktui keliamų turinio ir formos reikalavimų.

Kitus atsakovo atstovų argumentus, kad: ekspertas nepaaiškino kaip gavo ekspertizės akte pateiktus skaičiavimus; ekspertas, atlikdamas skaičiavimus, gaunamą dėl ieškovų įdiegto išradimo prilygino viso visbrekingo bloko našumui ir gautai naudai ir kt., sukritikavo, nes ekspertas įvertino Patentu LT saugomo išradimo ekonominio efekto prigimtį ir jį apskaičiavo remdamasis bylos medžiagoje esančiomis paties atsakovo bei OOO „VNIPIneft“ metodologijomis. Reaktoriaus efektyvumą ekspertas matavo pagal jame vykstančius įrenginio materialinio balanso pakitimus, kuriuos ekspertui pateikė atsakovė. Be to, ekspertas aiškiai atsakė, kad AB „ORLEN Lietuva“ gamyklos materialinis balansas nėra lygus išradimo ekonominio efekto dydžiui. Analogiška metodika (kaip tinkama) buvo patvirtinta ir prejudicinėje byloje. Todėl teismas atmetė atsakovės atstovų kritiką.

Teismas neturėjo pagrindo abejoti eksperto išvadomis ir dėl jo atsakymų į klausimą, susijusį su visbrekingo bloko pakeitimais ir patobulinimais bei priedų naudojimo efektyvumo galimybėmis bei jų įtaka visbrekingo blokui. Pažymėjo, jog būtent CHIMEC priedų įvertinimo rezultatas - išradimo duodamo ekonominio efekto sumažinimas 6 kartus (arba 82,16 %) naudingas atsakovei. Tai, kad ekspertas CHIMEC priedų įtaką įvertino labai aukštai, patvirtino ir specialistas S. J..

Nustatė, kad teismo paskirtos ekspertizės akto išvadas atsakovė ginčijo dvejomis sutartinių santykių pagrindų parengtomis dr. V. B. bei V. L. K. nuomonėmis. Tačiau teismas, aukščiau ištirtų įrodymų visumos pagrindu, sprendė, jog šios nuomonės nepaneigia ekspertizės akto išvadų. Vertindamas šias nuomones ir jų turinį, atkreipė dėmesį, kad jos yra visiškai subjektyvios, neparemtos kitais bylos įrodymais, o patys specialistai V. B. ir V.L. K. neturi bylai reikalingos kompetencijos, be to yra su atsakovu susiję asmenys, todėl galimai šališki. V. B. neturi nei fizikinio, nei cheminio išsilavinimo, nors išradimas yra akivaizdžiai susijęs su naftos chemijos (angliavandenilių perdirbimo procesais) ir fizikos sritimis. Todėl vien dėl šių faktų teismas negalėjo vadovautis šių specialistų nuomonėmis. Be to jų pateiktos nuomonės nepagrįstos bylos medžiaga ir prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams: specialisto S. J. analizė paneigė bazinius V. B. išvadų teiginius, todėl galutinės šių teiginių pagrindų prieitos išvados yra nepagrįstos. S. J. išvados AB „ORLEN Lietuva“ neginčijo.

Teismui įvertinus bylos įrodymų visumą, nekilo jokių abejonių, kad ieškovų sukurtas techninis sprendimas buvo viena esminių prielaidų efektyviam naftos perdirbimui ir gaunamų iš to naftos produktų kokybei ir kiekiui ir visu jo naudojimo laiku davė atsakovui ekonominės naudos. Todėl pagrįstai ir logiškai šios techninės problemos išsprendimo pasėkoje atsirado Sutartis Nr. 2, turėjusi aiškų pagrindą ir ekonominę logiką – nustatyti sutarties šalių teise ir pareigas, bei terminus, apspręstus tam tikrais įvykiais, nuo kurių priklauso sutarties galiojimas.

Dėl sutarties Nr. 2 teisinio vertinimo

Pripažino, jog Sutartis Nr. 2 buvo sudaryta, tinkamai pasirašyta ir jos sudarymo metu turėjo aiškiai išreikštą ir abiejų šalių suvoktą faktinį pagrindą – atsakovė įsipareigojo mokėti už jų sukurtą techninį sprendimą, ženkliai pagerinusi naftos perdirbimo procesus gamykloje. Todėl padarė išvadą, jog Sutartis Nr. 2 buvo sudaryta sąmoningai bei laisva šalių valia. Pažymėjo, jog ir ieškovai, ir atsakovė šią tęstinio vykdymo sutartį savo praktinėje veikloje pripažino ir iš dalies įvykdė, nes buvo sumokėtas per kelis kartus patentinis honoraras už 1995 m. Tačiau po 1996 lapkričio mėnesio, atskaovė pradėjo neigti bet kokį išradimo duodamą efektą, o vėliau ir naudojimą, nors nei Sutarties Nr. 2, nei 1995 m. liepos 12 d. metodikos nei 1996 m. lapkričio mėn. protokolo neginčijo ir nekeitė, o Sutarties Nr. 2 pagrindu prisiimtų įsipareigojimų nevykdė.

Teismui nekilo abejonių nei dėl Sutarties Nr. 2 sudarymo sąlygų, nei dėl joje nustatytų įsipareigojimų. Konstatavo, jog surinkti įrodymai patvirtino, kad atsakovė savo veikloje pripažino ir sutartinius santykius, ir jų turinį. Padarė išvadą, jog sutartis buvo, o jos galiojimas apspręstas iš esmės dviem įvykiais: a) patento galiojimo laiku ir b) išradimo naudojimo atsakovo vykdomos naftos produktų gamybos procesuose laiku. Nors antroji sutarties galiojimo sąlyga neaptarta sutartyje, ji išplaukė iš sutarties turinio, teksto ir jo prasmės. Todėl vertino atsakovės reikalavimą pripažinti sutartį niekine, kaip nepagrįstą, kadangi sutartimi nuspręsta dėl konkrečių, šalių įvykdytų procesų, jie nėra begaliniai, apspręsti tam tikrų konkrečių, protingų įvykių ir laiko. Pažymėjo, kad dar 2001 m. sausio 26 d. rašte atsakovės generalinio direktoriaus pavaduotojas rinkodaros ir tiekimo klausimams T. S. savo parašu patvirtino pasiūlymą ieškovams dėl atlygintinio sutarties nutraukimo (pabaigos). Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovė, nors ir nurodė, jog raštas negali būti laikomas atsakovo pripažinimu dėl Patentu LT sukuriamos naudos, tačiau tuo neginčijo nei Sutarties, nei jos pagrindu kylančių prievolių. Teismas sprendė, jog joks protingas verslininkas nesiūlytų beveik milijono litų už išradimą, kuris neduoda jokios ekonominės naudos. Atsakovė, siūlydama panaikinti dabartinius ir būsimus ieškovų reikalavimus, iš esmės pripažino jo objektą, t. y. dabartinius ir būsimus reikalavimus pagal Sutartį Nr. 2. Taigi, atsakovė pripažino, kad Sutartis Nr. 2 buvo sudaryta, galiojanti, šalių pripažinta, o atsižvelgiant į susirašinėjimo esmę, tarp atsakovės ir vieno iš ieškovų M. B., matyti, kad vyko sistemingos derybos dėl fiksuoto atlyginimo už išradimo naudojimą atsakovės veikloje, patentinio honoraro už gautą ekonominį efektą mokėjimo. Todėl akivaizdu, kad šiuo pasiūlymu atsakovė siekė mažiausiais kaštais išvengti prievolės ir papildomų išlaidų bylinėjantis su ieškovais, kurie turėjo reikalavimo teisę į atsakovę. Be to Sutartį Nr. 2 ir iš jos kylančius įsipareigojimus atsakovas pripažino ir savo finansinėse ataskaitose, kuriose yra patvirtinami tikrieji įmonės įsipareigojimai (pripažino sutartinius santykius su išradėjais).

Teismo nuomone atsakovės išvada, kad prievolė mokėti patentinį honorarą galiojo tik Patento LT apsaugos galiojimo laikotarpiu, daroma pagrįstai, įvertinus sutarties tekstą ir jos 3 punktą.

Sutiko su ieškovų pozicija, jog visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, nustatant tikruosius šalių ketinimus ir šalių veiksmus po sutarties sudarymo, vienok, pagal sutarties teisinę logiką ir pasaulinę teisminę praktiką dėl tokio pobūdžio santykių, susijusių su išradimo naudojimu laiko atžvilgiu, sprendė, jog šiuo atveju abi sąlygos buvo ir yra būtinos tam, jog sutartis galiotų. Tokia išvada yra logiška, nediskriminuojant nei vienos šalies, neleidžianti be saiko pelnytis bet kuriai sutarties šaliai kitos sąskaita.

Byloje esanti medžiaga patvirtino, jog ir atsakovas, ir ieškovai Sutarties Nr. 2 vykdymą siejo su dviem esminėmis aplinkybėm: a) išradimo įdiegimu ir naudojimu ir b) ekonominio efekto gavimu iš vienos pusės ir Patento galiojimu iš kitos pusės.

Nors nei protokole, nei Metodikoje šalys, tarsi, nesiejo honoraro nustatymo ir išmokėjimo su Patento LT galiojimu, tačiau tokią sąlygą sutartyje numatė. Pažymėjo, kad būtent tokį Sutarties Nr. 2 aiškinimą prejudicinėje byloje patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad Patentu LT apsaugotas išradimas buvo įdiegtas atsakovės gamykloje ir priklausė abiems sutarties, o kaip antrąją Sutarties Nr. 2 vykdymo sąlygą teismas analizavo išradimo sukuriamą ekonomini efektą. Vadinasi šioje byloje svarbu ir patentu apsaugoto išradimo galiojimas ir naudojimas, ir jo duodamas ekonominis efektas. Be to iš pačios patento esmės (apsauga prieš trečiuosius asmenis) ir patento savininko teisių apimties, padarė išvadą, jog patento galiojimas skirtas ne tik patento savininko išimtinių teisių apsaugai, tačiau iš esmės susijęs su patentinio honoraro už išradimo naudojimą mokėjimu. Teismas nesutiko su ieškovų pozicija, jog toks aiškinimas prieštarautų ir pačios Sutarties Nr. 2 esmei ir nuostatoms . Priešingai, teismo nuomone, toks aiškinimas teisiškai pagrįstas, logiškas ir protingas. Bet kurie protingi ir sąžiningi teisiniai santykiai turi turėti ir pradžią ir pabaigą ir negali diskriminuoti kurios nors vienos šalies. Todėl Sutarties Nr. 2, 3 punktų nuostatų aiškinimas, jog atsakovo prievolė mokėti patentinį honorarą galioja tik patento Nr. 3884 galiojimo laikotarpiu, nepriklausomai nuo išradimo naudojimo gamybos procese ir gaunamos naudos, reikštų teisės suteikimą skolininkui (atsakovui) vienašališkai nuspręsti dėl Sutartimi Nr. 2 prisiimtų prievolių įvykdymo, t. y. atsakovui nutarus nemokėti patento palaikymo mokesčio ir patentui nustojus galioti, atsakovas, nors ir naudodamas išradimą ir gaudamas ekonominę naudą, nebeturėtų pareigos vykdyti Sutartimi Nr. 2 prisiimtų įsipareigojimų, ir dėl to nepatirtų jokių neigiamų pasekmių, bei priešingai – nustojus galioti išradimo teisinei apsaugai, nors ir naudojantis jo produktu, kuris naudingas naudotojui reikalauti materialinio atlygio – reikštų begalinius santykius, kurie teisine prasme yra beprasmiai ir niekiniai. Todėl teismas nesutiko su ieškovų atstovo pozicija, jog aukščiau minėtu 2001 m. kovo 26 d. pasiūlymu baigti esamus ir būsimus Sutarties Nr. 2 reikalavimus, kai Patentas LT jau nustojo galioti (2000 m. birželio 22 d.). Atsakovė pripažino tikruosius ketinimus pagal Sutartį Nr. 2 ir jokiu būdu nevertino Patento LT galiojimo pasibaigimo kaip pagrindo Sutarties Nr. 2 pasibaigimui. Teismo nuomone atsakovė tokiu siūlymų siekė užbaigti įsipareigojimus už praėjusį laiką bei galimus teisminius ginčus ateityje, pagal jau nustojusią galioti sutartį, taip pat ir dėl sutarties nuostatų aiškinimo.

Išdėstytų argumentų pagrindu teismas pripažino, jog ieškovai turi reikalavimo teisę ir pagrįstai reikalauja priteisti jiems autorinį honorarą (atlyginimą už išradimo naudojimą atsakovo vykdomos naftos produktų ganybos procesuose) visą Patento Nr. 3884 galiojimo laiką, t. y. iki jo galiojimo pasibaigimo (2000-06-22) ir už išradimo naudojimo laiką, apspręstą išradimo patentinės apsaugos galiojimo laiku. Todėl ieškovų ir jų atstovo ieškinio reikalavimą priteisti autorinį honorarą už laikotarpį - iki 2004 m. balandžio 20 d., t. y. iki techninis visbrekingo įrenginio patobulinimas buvo išmontuotas, vertino kaip nepagrįstą. Teismas laikėsi pozicijos, kad sutartyje buvo nustatytos dvi esminės sąlygos sutarties galiojimui, t. y. jos galiojimas susietas su Patento Nr. 3884 galiojimu ir jos galiojimas susietas su įrenginio naudojimu ir ekonominio efekto gavimu. Teismas dar kartą pasikartojo, jog tokia atsakovo pozicija iš principo teisinga ir logiška, nes pats sutarties turinys ir esmė apsprendė šių abiejų sąlygų vientisumą ir būtinybę sutarties galiojimui: išradimo, apsaugoto Patentu Nr. 3884 įdiegimu ir jo (patento) teisinės apsaugos galiojimu, kuris tiesiogiai siejamas su išradimo naudojimu atsakovo gamyboje ir šio išradimo naudojimu atsakovo veikloje gaminant naftos produktus. Šios abi sąlygos susijusios viena su kita ir negali būti atskirtos, nes paneigtų šalių susitarimo esmę, objektyvius faktus, pagrindžiančius išradimo naudojimą pas atsakovą ir jo sąlygas. Kartu, vertindamas apskritai ir teisminę, ir tarptautinę praktiką dėl Patentų galiojimo ir jų teisinės apsaugos terminų, iš dalies pasikartojo ir dar kartą konstatavo, jog šio konkretaus išradimo teisinės apsaugos ir jį sukūrusių autorių teisių, susijusių su išradimo naudojimu apsauga, bei galimybė gauti materialinį atlyginimą negali būti begalinė ir turėjo būti ir buvo apribota protingu terminu, kuris šiuo atveju priklausė nuo tam tikrų įvykių: 2004 metais galutinai buvo išmontuotas ieškovų sukurtas techninis mazgas visbrekingo įrenginyje ir sumontuotas naujas, kuris panašus į buvusį tik savo pagrindinėmis savybėmis ir idėja.

Dėl ieškinio senaties termino ir pagrindų jam atnaujinti

Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą ieškovų reikalavimams priteisti patentinį honorarą už 1996, 1997, 1998, 1999 metus.

Iš byloje esančio Protokolo 6 punkto nustatė, kad autorinis honoraras mokėtinas pagal pareiškimą, kurį raštu pateikia kiekvienas išradėjas pagal atsakovės tam išradėjui pateiktus paskaičiavimus. Ekonominis paskaičiavimas turėjo būti atliktas už 1995 m.

Teismo vertinimu, ieškovai apie savo pažeistą teisę galutinai galėjo sužinoti tik nuo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 paskelbimo momento, kuriame buvo konstatuota, jog išradimas, apsaugotas patentu Nr. 3884, buvo įdiegtas atsakovės gamykloje ir davė ekonominį efektą vėlesniais metais, nei 1995 m., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir baigiasi 2019 m. spalio 28 d.

Atsižvelgiant į tai, jog patentinių išradėjų materialinės (reikalavimo) teisės Sutarties Nr. 2 pagrindu tiesiogiai priklausė nuo keleto sąlygų, t. y. nuo išradimo naudojimo atsakovo veikloje suteikiamo ekonominio efekto ir nuo paties atsakovo veiksmų - atliktų ekonominio efekto paskaičiavimų, privalomų pateikti per tris mėnesius po sudaryto metinio žaliavų perdirbimo balanso, tačiau ne vėliau kaip iki tų metų gegužės 1 dienos, padarė išvadą, jog ieškovai neturėjo galimybės pateikti pareikalavimo, nes neturėjo atsakovės atliktų paskaičiavimų. Kita vertus, ekonominio efekto apskritai buvimą (taigi ir išradėjų reikalavimo teisės realumą) atsakovė sistemingai viso ginčo laikotarpiu apskritai neigė ir taip ieškovus klaidino, kurie iš esmės negalėjo žinoti, jog jų teisės gauti honorarą yra pažeidžiamos. Galimybė kreiptis teisminės gynybos iš esmės atsirado tik Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006, 2009-10-28, kadangi atsakovė nuo 2001 m. visai nebendradarbiavo su ieškovais, neteikė jokios informacijos. 2000 m. vasario 1 d. atsakovės laiške, adresuotame ieškovams, nurodyta, kad „atliktų patikrinimų metu nebuvo nustatytas tiesioginis rezultatas, kurio pagrindu būtų galima apskaičiuoti ekonominį efektą keičiantis žaliavoms“, o 2001 m. kovo 26 d. rašte atsakovė nusprendė neigti, jog būtų turėjusi kažkokią naudą 1996, 1997 ir 1998 metais, taip pat ir vėlesniais išradimo naudojimo metais, siūlė patenkinti esamus ir būsimus reikalavimus, kylančius iš Sutarties Nr.2. ir sumokėti autoriams 900 000 Lt. Todėl teismas sprendė, jog esant tokiai situacijai, yra aktuali ir CK 6.64 straipsnio 1 dalies analogija (kreditoriaus nebendradarbiavimas), pagal kurią kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Šiuo aspektu pažymėjo, jog Sutarties Nr. 2 rūšis dėl savo vykdymo specifikos t. y. ekonominio efekto nustatymo reikalauja šalių veikimo gera valia, kooperavimosi ir bendradarbiavimo.

Teismas dar kartą įvertinęs visą bylos medžiagą, atsakovės prašymą taikyti ieškinio senaties institutą nagrinėjamam ginčui bei ieškovų argumentus, jog jie senaties termino nepraleido, sprendė, jog ieškovai, kreipdamiesi tiesiogiai į AB „ORLEN Lietuva“, siekdami gauti jiems priklausančias išmokas, ilgą laiką nesikreipė teisminės gynybos, nors pagal visą bylos eigą turėjo suvokti, jog jų teisės galimai yra pažeidžiamos ir kitais būdais (be teisminės gynybos) jos nebus atkurtos, todėl vertinant formaliai, jie praleido ieškinio senaties terminą reikalauti atlygio už 1996, 1997, 1998 ir 1999 metus. Tačiau visi aukščiau šiame procesiniame sprendime nurodyti argumentai yra reikšmingi svarstant šio termino atnaujinimo klausimą. Teismas a priori sprendė, jog terminas turi būti atstatytas, nes praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškovams aktyviai ginant savo pažeistas teises kitais būdai, siekiant konsensuso su atsakovu ir taikaus ginčo išsprendimo būdo.

Dėl pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui

Nustatė, jog dėl dalies reikalavimų ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą, tačiau sprendė, kad byloje egzistuoja pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Apibendrindamas savo poziciją akcentavo, jog ieškinio senaties termino atnaujinimui faktiniai ir teisiniai pagrindai yra: a) teisės pažeidimo kompleksiškumas; b) nuolatinis atsakovo teigimas jog dėl įrenginio eksploatavimo ekonominio efekto nebuvo gauta (o tai viena sąlygų ieškovams teikti konkretų prašymą), c) informacijos neteikimas ne tik autoriams, bet netgi iš dalies ir teismui, d) iš dalies vengimas vykdyti nutartis Prejudicinėje byloje ir šioje byloje dėl įrodymų išreikalavimo ir kita. Be to, teismas dar kartą priminė savo išvadą, jog ieškovai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos prasme, nebuvo ir nėra piktybiškai ar aplaidžiai delsianti šalis, o sužinojusi savo teisių pažeidimą (po prejudicinių sprendimų, kuomet paaiškėjo, jog jų išradimas davė atsakovui ekonominės naudos, kurią galima apskaičiuoti) pažeistas teises ėmėsi ginti operatyviai ir tinkamai.

Dėl ieškovams priteistinos autorinio atlyginimo dalies dydžio

Sprendė, jog, vadovaujantis ieškovų ir atsakovės susitarimais, ieškovai turi teisę gauti iš atsakovės atlyginimą už išradimo, naudojamo atsakovo gamybinėje veikloje gaminant naftos produktus, sukurtą pridėtinę naudą, t. y. ekonominį efektą visą patento galiojimo laiką, pagal šalių susitarimą (Sutartį Nr. 2), visą jos galiojimo laiką, t. y. kol galiojo patentas ir išradimas buvo naudojamas atsakovo veikloje, t. y. teismo nuomone, tik esant abiems šioms sąlygoms.

Įvertinęs patento turėtojų (atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ ir ieškovo M. B.) ir kitų ieškovų (išradimo bendraautorių) susitarimą dėl patentinio atlyginimo nustatymo ir išmokėjimo pagrindo - išradimo panaudojimo ekonominio efektyvumo dydžio apskaičiavimo - sprendė, kad yra teisinga ir pagrįsta patentinio atlyginimo dalį ieškovams nustatyti tokiu principu: išradimo, apsaugoto patentu Nr. 3884, išradėjams išmokėtina 25 proc. suma, nuo apskaičiuoto išradimo panaudojimo už kiekvieną eksperto atskirai apskaičiuotą laikotarpį nuo 1996 m. iki 2000 m. birželio 22 d. ekonominio efekto dydžio, kuri sudarytų: a) 1996 m. – 18 742 892 Lt; b) 1997 m. – 37 730 816 Lt; c) 1998 m. – 10 329 022,20 Lt; d) 1999 m. – 18 095 653,70 Lt; f) 2000 m. – 11 083 026,80 Lt (iki 2000 m. birželio 22 d. – 5 268 989,9 Lt). Apskaičiuodamas ieškovams priklausančias išmokėti sumas teismas rėmėsi aukščiau nurodytais duomenimis ir eksperto teiktais skaičiavimais, pradine išeities pozicija buvo 22 541 843,45 Lt (90 167 373,80 x 25%) suma, kuri apskaičiuota susumavus išradimo apsaugoto patentu Nr. 3884 gautą ekonominį efektą už aktualų laikotarpį ir nuo apskaičiuotos sumos apskaičiavus 25 procentus, t. y. ieškovams priklausančią dalį, kuri galutiniu teismo skaičiavimu sudarytų 22 541 843,45 Lt. Konstatavo, kad teismo apskaičiuoti 25 procentai yra ieškovams priklausantis patentinis honoraras. Pažymėjo, kad tokia pat mokėtino patentinio honoraro apskaičiavimo tvarka buvo naudota ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendime, priimtame prejudicinėje byloje.

Pagal patikslintame ieškinyje ieškovų pateiktą reikalavimą, apskaičiavus viso visiems autoriams priklausančio patentinio honoraro sumą ieškovams padalijo vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo sprendime naudota metodika tokia tvarka: a) visiems ieškovams (išskyrus M. B.) išmokama po 13.345% nuo sumos; b) tik vieninteliam ieškovui M. B. mokama truputį mažesnė dalis, t. y. - 13.145%. Tai atitiko tokias sumas: a) 22 541 843,45 Lt x 0.13345 = 3 008 209,00 Lt (871237,55 Eur); b) 22 541 843,45 Lt x 0,13145 = 2 963 125,32 Lt (858 180,41 Eur). Pateikdamas šiuos skaičiavimus teismas vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėta prejudicine byla ir joje teiktais skaičiavimais: atsakovo vyr. finansininkės pasirašytais pranešimais, kad apskaičiuojant autorinį atlyginimą, už patentus 1995 metais, nustatyta išmokėti 13,345 % dalis nuo viso apskaičiuoto autorinio atlyginimo.

Kadangi vienam iš ieškovų M. B. 344 602 Lt patentinio atlyginimo dalis už 1998 jau priteista įsiteisėjusiu prejudiciniu teismo sprendimu, todėl M. B. priteisė 2 663 607,00 Lt (3 008 209 Lt - 344 602 Lt = 2 663607 Lt). Galutinai ieškinį tenkinant iš dalies, teismas ieškovams priteisė iš atsakovės tokias atlyginimo, už patentu Nr. 3884 apsaugoto išradimo naudojimą ir 1998 metais ekonominės naudos gavimą, sumas: Micalil B. B. - 2 663 607,00 Lt (771 433,91 Eur), M. B. – 2 963 125,32 Lt (858 180,41 Eur), kitiems ieškovams - po 3 008 209 Lt (871 237,55 Eur).

Iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus, teismas sprendė, jog atsakovės ir fizinių asmenų grupės - techninio sprendimo, pripažinto patentuotu išradimu „Terminio krekingo reaktorius“ - bendraautorių 1994 m. rugsėjo 5 d. sutartimi Nr. 2, taip pat 1996 m. lapkričio mėn. įvykusiame pasitarime užfiksuotais susitarimais, atsakovas prisiėmė prievoles išmokėti patentinį atlyginimą asmenims už jų sukurtų išradimų įdiegimu ir panaudojimu atsakovės vykdomos naftos produktų gamybos procese gautą ekonominę naudą. Kadangi byloje, ištirtų įrodymų ir duomenų pagrindu nustatė, kad tokią naudą iš išradimo, apsaugoto patentu Nr. 3884, atsakovė gavo 1996, 1997, 1998, 1999, 2000 metais ir iki šio įrenginio išmontavimo, todėl sprendė, jog turėjo pareigą išmokėti ieškovams atitinkamas patentinio atlyginimo dalis visu sutarties galiojimo laikotarpiu, tačiau nepagrįstai vengė ne tik mokėti priklausančias išmokas, bet vengė teikti bet kokius duomenis, kaip tai buvo numatyta šalių susitarimuose, klaidino ieškovus, teigdama, jog jokios ekonominės naudos negauta, t. y. atsisakė vykdyti sutartinę prievolę, todėl teismas pripažino, kad ieškovai turi subjektinę teisę reikalauti įvykdyti šią prievolę.

Dėl ekonominio efekto skaičiavimo ir atsakovo atstovų ginčijamos ieškovų reikalavimo teisės gauti kompensaciją už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Teismas, vertindamas ir spręsdamas dėl ieškovų reikalavimo sumokėti jiems honorarą už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., sprendė, jog pagrindo tenkinti šią reikalavimo dalį nėra. Ekspertizės akte išsamiai pateiktas atsakymas dėl 2004 metais AB „ORLEN Lietuva“ gamyklos visbrekingo įrenginyje sumontuoto mazgo konstrukcijos ryšio su Patentu LT saugomu išradimu. Patentų įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta suteikiama Patento LT apsauga apima ir 2004 m. reaktoriaus konstrukcijos sprendimą.

Nors ieškovai savo reikalavimą grindė aplinkybe, jog atsakovė, 2004 m. įdiegusi naują įrenginį, pasinaudojo jų idėja (dėl sukamojo srauto), atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog teisinė apsauga Patentu Nr. 3884 buvo suteikta ne idėjai, bet konkrečiam įrenginiui – antvamzdžiui ir jo optimaliam ilgiui, kuriame dėl išskirtinių jo savybių prasidėdavo paduodamos naftos sukamojo srauto judėjimas. Todėl dėl šios aplinkybės, teismo nuomone, ieškovai neturėjo teisinio pagrindo reikalauti jiems sumokėti sutartyje nustatyto dydžio kompensaciją už patentu Nr. 3884 apsaugoto išradimo naudojimą ir dėl to gaunamą ekonominį efektą. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, į paties išradimo esmę ir techninio sprendimo, kurį sukūrė ieškovai įdiegimą atsakovo vykdomame naftos produktų gamybos procese. Šiuo aspektu pažymėjo, jog sprendimas nėra nei išimtinis, nei itin sudėtingas, t. y. toks, kurio atradimas ir sukūrimas buvo nulemtas kažkokių ypatingų sąlygų ar išskirtinių mokslinių žinių ir kurio negalima pakartoti. Todėl teismas, laikydamasis pozicijos, kad joks apskritai techninis sprendimas, netgi pats tobuliausias ir išskirtinis, negali būti saugomas amžinai ar pakartojamas esant kitoms sąlygoms, sprendė, jog 10 metų terminas ieškovų pasiūlytam techniniam sprendimui ir galimybei gauti už jo naudojimą materialinio atlyginimo yra ta kraštutinė riba, po kurios ieškovų teisė jau negalėtų būti ginama. Taip pat, atsižvelgęs ir į kitą svarbią aplinkybę, kad patento ir sutarties, kurių pagrindu ieškovams privalėjo būti mokami honorarai, galiojimas baigėsi 2000 m. birželio 22 d., netenkino ieškovų reikalavimo priteisti jiems už jų išrasto techninio sprendimo naudojimą atsakovės veikloje ir už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Dėl kito ieškinio pagrindo

Ieškovai, kaip alternatyvą reikalavimui sumokėti jiems honorarą už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nurodė CK 6.242 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

Šalies argumentai

Ieškovai nurodė, kad pats atsakovas savo nesąžiningais veiksmais slapta nutraukė Patento LT palaikymo mokesčių mokėjimą. Todėl jei spręsti, kad Sutarties Nr. 2, 3 punktais nustatyta AB „ORLEN Lietuva“ prievolė mokėti autorinį honorarą baigėsi pasibaigus Patento LT galiojimui (2000-06-22), susidaro situacija, kad AB „ORLEN Lietuva“ po Patento LT galiojimo pasibaigimo naudojosi išradimu ir gavo ekonominę naudą be jokio teisinio pagrindo; dėl nesąžiningų veiksmų atsakovas praturtėjo ta dalimi, kuria neišmokamas autorinis honoraras ieškovams , t. y. 25 proc. nuo išradimo duodamo ekonominio efekto. Tokia situacija būtų kvalifikuotina pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip atsakovo nepagrįstas ir nesąžiningas praturtėjimas ieškovų sąskaita už periodą nuo 2000 m. iki 2010 m. Teismas su tokiu ieškovų aiškinimu nesutiko, kadangi: 1) šalys ir patento galiojimo terminu ir sutartimi susitarė, kaip ir kokia tvarka atsakovas naudosis išradimu, todėl atsakovė ieškovų sukurtu techniniu sprendimu naudojosi teisėtai, esant teisiniam pagrindui; 2) šalys susitarė kiek galios sutartis ir nesprendė bei nesitarė kaip elgsis po sutarties galiojimo pasibaigimo, t. y. atsakovė turėjo visišką laisvę pasirinkti elgesio variantą po patento ir sutarties galiojimo pabaigos, o ieškovai neteko teisės ir galimybės reikalauti atlyginimo. Todėl šį reikalavimą teismas pripažino nepagrįstu.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ieškovai nereiškė reikalavimo dėl žalos atlyginimo, todėl šiuo aspektu nepasisakė.

Dėl palūkanų priteisimo

Ieškovai nurodė, jog jie turi teisę reikalauti iš atsakovės už nesumokėtas jiems sumas ir atsakovės naudojimąsi jiems priklausančiais pinigais mokėti palūkanas. Toks reikalavimas, teismo vertinimu, pagrįstas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Kadangi ieškovai turėjo teisę gauti patentinį honorarą už laikotarpį nuo 1996 metų iki 2000m. birželio 22 d., tačiau patys ilgai delsė dėl kreipimosi į teismą ir, nors teismas sprendė, jog yra pagrindas atstatyti praleistą ieškinio senaties terminą ir jį atstatė, ilgas laiko tarpas, už kurį reikalaujama palūkanų, priteistinos sumos (pagrindinio reikalavimo) dydis sudarė pagrindą mažinti priteistinas palūkanas 80 proc.

Mokėtinas palūkanas apskaičiavo vadovaujantis galiojusio 1964 m. CK 236 straipsnio 3 dalimi ir naujojo CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, pagal ieškovų pateiktą skaičiavimo metodiką ir galutinę sumą sumažinant 80 procentų. Tokiu būdu ieškovams tenkanti palūkanų suma sudarė: M. B. – 110 716,69 Eur, M. B. B. – 99 834,24 Eur, B. V., A. G., B. B., S. S., P. R. – po 11 2401,24 Eur.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Iš atsakovės ieškovų naudai priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nustatė, kad ieškovo M. B. reikalavimas patenkintas 63,06 proc., kitų ieškovų reikalavimų patenkinimo apimtis – 64,43 proc., todėl bylinėjimosi išlaidas paskirstė proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio reikalavimų daliai

Atlikęs ieškovams ir atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovui M. B. B. iš atsakovo priteisė 5 190,68 Eur, ieškovui M. B. – 5 829,86 Eur, ieškovams B. V., A. G., B. B., S. S., P. R. – po 5 778,86 Eur.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliantė AB „ORLEN Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nurodė šiuos nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį (CK 1.127 str. 1 d.) ir senaties termino atnaujinimą (CK 1.131 str. 2 d. ) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos ieškinio senaties ir jos termino atnaujinimo taikymo bei aiškinimo praktikos.

Ieškovai apie savo tariamą teisės pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) 1996 metais, bet ne nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimo, priimto kitoje byloje, kadangi atsakovė atsisakė mokėti ieškovams autorinį honorarą nuo 1996 m., kai atliko paskaičiavimus už 1995 metus ir nustatė, kad techninis sprendimas dėl išradimo, apsaugoto Patentu Nr. 3884, jokio ekonominio efekto nedavė. Mano, kad ekonominės naudos buvimo faktas lemia tik konkrečios autorinio honoraro sumos dydį, vieną iš ieškinio dalyką pagrindžiančių elementų, bet ne apskritai teisę į tokį honorarą, t. y. teisę į ieškinį.

Dėl reikalavimų už 1996, 1997, 1998 ir 1999 metus ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, t. y. reikalavimo teisė už 1996 ir 1997 metus pasibaigė dar iki 2001-07-01, o už 1998 ir 1999 metus - po 10 metų. Tuo tarpu ieškinys teisme priimtas 2011 m. vasario 2 d. nutartimi.

Atkreipė dėmesį, jog 2001 m. kovo 26 d. laiške absoliučiai nėra tokio teiginio, kokį nurodo teismas: jame neužsimenama apie „prašymą atlygintinai atleisti nuo Sutarties Nr. 2“, bet ir iš viso nekalbama apie jokius konkrečius patentus ir sutartis, o kalbama apie išradimus (daugiskaita) ir sutartis (vėl daugiskaita), pabrėžiant, kad norima panaikinti diskusijas ateityje dėl patentų, nes neįmanoma apskaičiuoti kokios nors jų vertės ar kitokios naudos. Todėl laiškas gali būti vertinamas tik kaip bandymas kilusį ginčą spręsti taikiu, abipusių nuolaidų keliu.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai taikė ir CK 6.64 straipsnio 1 dalies analogiją, nes pagal CK 1.8 straipsnį, įstatymo ar teisės analogija taikoma tik tuomet, kai šalių santykiai nėra sureguliuoti įstatymo. Šio ginčo atveju įstatymas aiškiai apibrėžia nuo kada turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas – nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo tarpu „nebendradarbiavimas“ su ieškovais, jeigu atsakovė net ir iš tikrųjų nebendradarbiavo, jau pats savaime yra jų teisių pažeidimas, o ne „svarbi priežastis“.

Teigia, jog Lietuvoje nėra nei vieno precedento, kad ieškinio senatis būtų atstatyta praėjus daugiau kaip 15 metų po ieškinio senaties termino pasibaigimo. Faktas, kad ieškovai „aktyviai gynė savo teises kitais būdais“ tik patvirtina, jog jie suvokė savo tariamą teisių pažeidimą nuo pat pradžių ir jiems nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą.

Šiaulių apygardos teismas itin grubiai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 183, 185 str.) ir dėl šių pažeidimų buvo neteisingai išnagrinėta byla.

Šiaulių apygardos teismas įrodymus tyrė ir vertino išimtinai vienpusiškai: pasisakė ir analizavo išimtinai tik ieškovų pateiktus dokumentus ir argumentus, dar daugiau – tik tas dokumentų dalis, kurios naudingos ieškovams, kitas dalis paprasčiausiai nutylėdamas, o atsakovės įrodymų bei argumentų arba visiškai nevertino, dėl jų nepasisakė, arba pasisakė tik iš dalies, iš esmės tik atkartodamas (nukopijuodamas) vienpusišką ieškovų nuomonę apie juos. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžiai šališkas išvadas.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tiesiog nukopijavo ieškovų poziciją dėl išradimo esmės, kuria jie rėmėsi bandydami įrodyti tariamą tokio techninio sprendimo milžinišką ekonominį efektą. Tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad patentas Nr. 3884 saugo tik išradimo apibrėžtyse nurodytus dalykus - pretenduojama saugoti tik terminio krekingo reaktoriaus apatinio atvamzdžio ilgio tam tikrą intervalą ir tokio atvamzdžio flanšinį sujungimą. Iš eksperto išvadų yra neaišku kokį išradimą jis tyrė. Tai nepaaiškėjo ir apklausus ekspertą teismo posėdžiuose bei perskaičius jo raštu surašytus atsakymus. Tai, kad patente Nr. 3884 nurodyto išradimo neįmanoma įvertinti apskritai kaip materialaus objekto, dėl kurio šalys susitarė Sutartyje Nr. 2, patvirtino ir prof. V. B.. Tačiau jo išvadų pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kadangi jos neva atsakovės „gynybinė pozicija“, o tuo tarpu ieškovų užsakytos išvados (pvz., S. J.) buvo pripažintos tinkamomis ir vertinamos.

Laikosi pozicijos, kad išradimas, nurodytas patente, dėl kurio ieškinys pateiktas, apima tik terminio krekingo reaktoariaus apatinio atvamzdžio tam tikrą ilgį ir jo flanšinį sujungimą. Todėl Šiaulių apygardos teismas turėjo išsiaiškinti, ar būtent tokio ilgio su tokiu sujungimu terminio krekingo reaktoriaus apatinis atvamzdis buvo įdiegtas atsakovo gamykloje ir, atitinkamai, naudojamas. Kokie konkrečiai duomenys patvirtina, kad būtent patentu saugomas konkretus terminio krekingo apatinio atvamzdžio ilgis (ir (ar) atvamzdžio flanšinis sujungimas sutapo su atsakovės gamykloje esančiu terminio krekingo reaktoriaus apatinio atvamzdžio ilgiu, teismas neįvardijo. Ekspertas savo išvadose apie terminio krekingo reaktoriaus apatinio atvamzdžio ilgį ir atvamzdžio flanšinį sujungimą, t. y. techninį sprendimą, ginamą patentu, net neužsiminė. Eksperto skaičiavimuose nurodomas tik visbrekingo įrenginys, visbrekingo procesas, „Patento efektas“ (kuris eksperto apibūdintas, kaip hidrodinaminis, t. y. sukamojo judesio susidarymas, leidžiantis vykti fazių separacijai ir susidaryti tam tikram konversijos lygiui). Dėl to ekspertas vertino ne patento saugomo objekto ekonominį efektyvumą, o kelias visbrekingo bloko reaktoriaus modernizavimo priemones, apsaugotas keliais patentais.

Ekspertas ekonominį efektą apskaičiavo lygiai tomis pačiomis kryptimis, kurios buvo nurodytos Techninių sprendimų, naudojamų KT-1/1 įrenginio visbrekingo bloke, ekonominio efektyvumo skaičiavimuose. Tačiau šiame dokumente kalbama apie tris techninius sprendimus, bet ne išimtinai apie vieną sprendimą, kuris galėtų būti prilyginamas išradimui, nurodytam patente Nr. 3884. Taigi, ekspertas trijų rūšių, apsaugotų trimis patentais, techninius sprendimus nepagrįstai sutapatino su vienu, patente Nr. 3884 nurodytu, išradimu, į kurį ieškovai pretenduoja ieškiniu. Antras eksperto minimas dokumentas, kuriuo jis vadovavosi atlikdamas ekspertizę, buvo OAO „VNIPIneft“ metodologija, kuris taip pat nieko nekalba apie patentą Nr. 3884, bet kalba apie visas visbrekingo bloko reaktoriaus modernizavimo priemones.

Šiaulių apygardos teismas, priimdamas sprendimą visiškai nevertino fakto, kad 1994 m., rugsėjo 5 d. sutarties Nr. 2 sudarymo metu sandorius atsakovės vardu galėjo sudaryti tik generalinis direktorius ir niekas kitas. Tačiau generalinis direktorius B. V. šią sutartį pasirašė ne kaip atsakovės atstovas, o kaip išradėjas. Remiantis sutarties sudarymo metu galiojusiu Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymu, įmonės administracijos vadovas (generalinis direktorius) negali veikti prieš įmonę ir sudaryti sandorių prieš įmonę. Jau vien šios dėl aplinkybės Sutartis Nr. 2 negali būti teisėtas pagrindas (nes negalioja) ieškovų reikalavimams patenkinti.

Šiaulių apygardos teismas rėmėsi šališko eksperto, kuris neturėjo teisės atlikti ekspertizės šioje byloje, išvadomis ir nepagrįstai suabsoliutino ekspertizės reikšmę (CPK 185, 187, 218 straipsniai).

Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas, iš esmės absoliutino ekspertizės, kaip įrodinėjimo priemonės, reikšmę byloje pareikštam ieškinio reikalavimui įrodyti, dėl to tinkamai neįvertino kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovai neturi teisės į autorinį honorarą (CPK 187 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai pritaikė res judicata ir prejudicinių faktų institutus.

Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pritaikė prejudicinių faktų institutą šioje byloje. Pasak atsakovės, nagrinėjamu atveju CPK 182 straipsnio 2 punkto norma negalėjo būti taikoma, nes šiuo atveju buvo (turėjo būti) nustatinėjamos kitos, ankstesnėje byloje nenagrinėtos, aplinkybės, o būtent – išradimo ribos, būtent jo (o ne kito sprendimo) įdiegimo ir panaudojimo faktas bei būtent tokio išradimo ekonominio efekto galimybės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas nurodė, kad atsakovė buvo pateikusi teismui 75 072,60 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti patvirtinančius įrodymus. Tačiau tokią sumą vertino kaip neproporcingai didelę ir nusprendė priteisti ne didesnę kaip pusė pateiktos išlaidų sumos. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas protingo dydžio išlaidų sumą, neatsižvelgė į tai, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo proporcingos ir neviršijančios to, kas buvo būtina siekiant apginti atsakovo teisėtus interesus, todėl reikalavimas priteisti iki skundžiamo sprendimo priėmimo sąžiningai patirtų bylinėjimosi išlaidų turėtų būti tenkintinas pilna apimtimi.

Dėl žodinio nagrinėjimo.

Pirma, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į daugelį byloje esančių nagrinėjamai bylai svarbių įrodymų ir su jais susijusių paaiškinimų, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, neištyrė visų bylai svarbių faktinių aplinkybių ir neatskleidė šioje dalyje bylos esmės. Antra, bylos medžiaga yra didelės apimties, ginčo objektas susijęs su specifiniais patentų, technikos ir ekonomikos srities dalykais, todėl tik bylos šalių žodžiu teikiami paaiškinimai gali padėti teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to, siekiant užtikrinti tinkamą bylai svarbių įrodymų ištyrimą, siekiant tinkamai įvertinti aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui yra būtina asmeniškai išklausyti ginčo šalis, tuo pačiu suteikiant joms teisę atsikirsti į viena kitos apeliacinės instancijos proceso metu rašytiniuose dokumentuose pateiktus argumentus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovai M. B. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. prašo skundą atmesti, palikti skundžiamo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos esminius nesutikimo su atsakovo apeliaciniu skundu motyvus:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo sprendimu pagrįstai nustatyta, jog atsakovė sistemingai neigė būtinas ieškovų teisės į patentinį honorarą egzistavimo sąlygas: išradimo naudojimą, išradimo ekonominį efektą ir jo dydį. Atsakovė visus duomenis turėjo, tačiau nuo ieškovų slėpė. Ieškovai tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d sprendimo priėmimo sužinojo apie realiai egzistavusią ir pažeistą teisę į autorinį honorarą.Teismas turėjo diskrecijos teisę konstatuoti faktus dėl ieškinio senaties nepraleidimo ir dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.Teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, pagrįstai taikė prejudicinių faktų ir res judicata institutus.Pagrįstai konstatavo, jog išradimas buvo įdiegtas atsakovės gamykloje; eksperto skaičiavimų pagrindu buvo nustatyta, jog atsakovės gamykloje sumontuotas techninis sprendimas atitinka patento Nr. 3884 apibrėžties ribas.Skundžiamu sprendimu teisingai nustatytas išradimo ekonominis efektas ir tinkamai įvertinti specialistų pateikti rašytiniai įrodymai.Nėra pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi procesas pirmosios instancijos teisme vyko beveik 5 metus, atsakovą atstovauja 4 atstovai, kurie turėjo neribotas teises pasisakyti ir pirmosios distancijos teismas nepažeidė atsakovo teisės būti išklausytam (t. XIX, b. l. 69 – 99).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantai M. B. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – patikslintą 2012 m. sausio 18 d. ieškinį tenkinti pilna apimtimi ir priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje pateiktus dokumentus. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su skundžiamo sprendimo dalimi argumentus:

Teismas ignoravo įrodymus, faktinius veiksmus ir viešus atsakovės pareiškimus, pagrindžiančius 20 metų Sutarties Nr. 2 galiojimo terminą. Ieškovai ir atsakovė Sutarties Nr. 2 galiojimą susiejo ne su formaliu patento palaikymo mokesčių mokėjimu, o su kasmetiniais išradimų naudojimo ekonominio efektyvumo paskaičiavimais. Šis faktas patvirtintas prejudicinėje byloje, ieškovės rašte ir atsakovės finansinėse atskaitomybės dokumentuose.Nors 20 metų galiojimo terminas expressis verbis Sutarties Nr. 2, 3 punkte nebuvo įtvirtintas, teismas šį terminą galėjo nustatyti pritaikęs numanomų sąlygų institutą aiškinant įstatyminę patento galiojimą nuostatą, atsižvelgiant į galiojusius įstatymus. Be kita ko, teismas Sutarties Nr. 2 sąlygas turėjo aiškinti jas pasiūliusios atsakovės nenaudai ir prie sąlygų prisijungusių ieškovų naudai. Netinkamai aiškindamas Sutartį Nr. 2, teismas suformavo praktiką, de facto leidžiančią skolininkui vienašališkai nuspręsti, ar sutartimi prisiimti įsipareigojimai turi būti. Tinkamas Sutarties Nr. 2 aiškinimas suponuoja patentinio honoraro priteisimą už 2000 – 2010 metų laikotarpį, kadangi išradimas neabejotinai atsakovės įmonėje buvo naudojamas iki 2004-04-20. Po rekonstrukcijos ir modernizavimo darbų (po 2004-04-20) atsakovės naudotas techninis sprendimas yra ekvivalentiškas išradėjų sukurtam išradimui. Patentinis honoraras ieškovams taip pat priteistinas ir už tokio ekvivalentiško techninio sprendimo naudojimo laikotarpį (nuo 2004-04-20 iki 2010-12-31).Nusprendęs, kad Sutartis Nr. 2 nebegalioja nuo 2000m. birželio 22 d. (su kuo autoriai kategoriškai nesutinka), teismas patentinį honorarą turėjo priteisti kaip nepagrįstą atsakovės praturtėjimą, nes egzistuoja visos šio instituto taikymo sąlygos: (i) nebegaliojant Sutarčiai Nr. 2, ieškovų ir atsakovės nesiejo jokie teisiniai santykiai (tą pripažino ir teismas); (ii) nepaisant to, atsakovė dėl nesąžiningo santykių nutraukimo ir toliau naudojosi ieškovų sukurtu techniniu sprendimu, kurio pagrindu buvo sukurtas 66 829 398,92 Eur ekonominis efektas; (iii) egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovų negauto honoraro (turto sumažėjimo) ir atskaovės nepagrįsto praturtėjimo; (iv) nepagrįstas atsakovės praturtėjimas egzistavo pateikiant ieškinį ir viso bylos nagrinėjimo metu; (v) ieškovai niekada neatsisakė savo teisės į patentinį honorarą ir neprisiėmė patentinio honoraro negavimo rizikos; (vi) nėra kito būdo apginti pažeistas ieškovų teises. Atsisakęs taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, teismas skundžiamame sprendime turėjo ne tik nurodyti, kad honoraras išradėjams galėtų būti priteistas žalos forma, tačiau šią žalą ir priteisti. Ieškovai tinkamai nurodė ieškinio pagrindą ir jo dalyką bei savo teisių gynimo būdą pasirinko tinkamai. Tiek nepagrįsto praturėjimo, tiek žalos atlyginimo priteisimas patenka į CK 1.138 straipsnio 6 punkte nurodytą teisių gynybos būdą – nuostolių / žalos priteisimą. Savo esme šie teisių gynimo būdai yra tapatūs. CK 6.210 straipsnio pagrindu priteistinos palūkanos buvo teismo sumažintos nepagrįstai, nes įstatyminės palūkanos, kurios laikomos minimaliais nuostoliais dėl laiku neįvykdytos piniginės prievolės, apskritai negali būti mažinamos. Įstatyminių palūkanų instituto taikymas siejamas išimtinai su pradelstu prievolės įvykdymo terminu, o ne kreipimosi į teismą diena. Atsakovė negali būti atleista nuo pareigos sumokėti palūkanas, kadangi ieškovai nėra praleidę ieškinio senaties termino.Skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatuota, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, kadangi apie savo teisių pažeidimą kokybiškai sužinojo tik įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimui prejudicinėje byloje. Anksčiau apie pažeidimą ieškovai negalėjo žinoti. Tą pripažino ir teismas. Atsakovė nuo ginčo pradžios nuosekliai slėpė įrodymus, kurie būtų patvirtinę ieškovų reikalavimo teisę. Atsakovė sistemingai neigė ekonominio efekto – būtinos autorinio honoraro mokėjimo sąlygos – egzistavimą. Be kita ko, atsakovė, 2001 m. kovo 26 d. pripažindama prievolę, nutraukė ieškinio senaties terminą. Atsakovės elgesys proceso metu sudaro pagrindą visiškai nepriteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pažymėjo, jog atsakovė nepagrįstais prašymais nuosekliai veikė prieš greitą ir operatyvų procesą, byloje nėra duomenų, jog atsakovė iš mokesčių administravimo institucijų PVM nesusigrąžino. Be to, pats PVM klaidingai apskaičiuotas nuo visos atsakovės prašytos, o ne teismo priteistos, bylinėjimosi išlaidų sumos. Mano, jog teismas, nenurodydamas jokio pagrindo ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, priteisė žymiai didesnes už rekomenduojamus dydžius išlaidas. Galiausiai, teismas nevertino ir to, kad atsakovės atstovai su byla yra susipažinę dar nuo atstovavimo prejudicinėje byloje (t. XIX, b. l. 23 – 48).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ prašo ieškovų skundą atmesti. Nurodo šiuos nesutikimo su ieškovų apeliaciniu skundu motyvus:

Patentas galiojo iki 2006 m. birželio 22 d., todėl ieškovų nurodyti argumentai dėl patentinio atlyginimo priteisimo po patento galiojimo yra nepagrįsti.Sutartyje Nr. 2 nėra įtvirtintos nuostatos, kad atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovams ne patento galiojimo laikotarpiu.Atsakovė niekada nepripažino ir nepripažįsta, jog techninis sprendimas turėjo kokią nors naudą įmonės veikloje.Sutartyje Nr. 2 nėra nurodyta kiek laiko atsakovė privalo mokėti rinkliavą už patento galiojimą Lietuvos Respublikoje, t. y. atsakovė galėjo spręsti kiek laiko jis nori mokėti už patento Nr. 3884 galiojimą.Ieškinio reikalavimas priteisti patentinį honorarą kaip atsakovė nepagrįstą praturtėjimą teismo atmestas pagrįstai.Patentu saugomas techninis sprendimas neturi jokios reikšmės, nes jis negali būti laikomas išradimu.Patentu Nr. 3884 apsaugotas techninis sprendimas (techninio krekingo reaktoriaus apatinio atvamzdžio ilgis) 1995 m., palyginus su 1994 m. jokio ekonominio efekto nedavė, tai įrodo Techninių sprendimų, naudojamų KT-1/1 įrenginio visbrekingo bloke, ekonominio efektyvumo už 1995 metus skaičiavimas.Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog ieškovai ieškinio senaties termino nepraleido. Teigia, kad apie tariamą ieškovų teisių pažeidimą jiems turėjo būti žinoma nuo 1996 m., o ieškovų pateiktas interpretacija, kad atsakovė 2001 m. kovo 26 d. raštu pripažino įsipareigojimus, todėl nutraukė ieškinio senaties terminą, yra visiškai nepagrįsta.Palūkanos negalėjo būti priteistos, dėl to toks ieškinio reikalavimas turi būti atmestas.Atsakovė savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo pilnai, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos iš ieškovų pilna apimtimi (t. XIX, b. l. 52 – 61).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Vyrausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują spredimą, kadangi teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos ieškinio senaties ir jos termino atnaujinimo taikymo ir aiškinimo praktikos, netinkamai taikė CPK 185 straipsnį.

Nurodė, kad ieškovai apie savo pažeistą teisę turėjo sužinoti 1996 m., o ne 2009 m. spalio 28 d., t. y. po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas priėmė sprendimą. Todėl dėl reikalavimų už 1996, 1997, 1998 ir 1999 metus ieškinio senaties terminą praleido. Reiklavaimo teisė už 1996 ir 1997 metus pasibaigė iki 2001 m. liepos 1 d.

Mano, jog ekonominės naudos buvimo faktas galėtų lemti tik konkrečios honoraro sumos dydį, o ne teisę į ieškinį. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių trukdymą ieškovams ieškinį pareikšti anksčiau. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kokios konkrečiai aplinkybės buvo pripažintos svarbiomis ieškinio senaties terminui atnaujinti. Pažymėjo, jog nagrinėjamojoje byloje teismas turėjo nustatinėti aplinkybes, susijusias su išradimo ribomis, jo įdiegimu ir panaudiojimu bei tokio išradimo ekonominio efekto galimybėmis, dėl kurių nebuvo pasisakyta teismo įvardintoje prejudicinėje byloje (t. XIX, b. l. 62 – 67).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių aplinkybių

Atsakovė Mažeikių valstybės įmonė „Nafta“ (vėliau juridinio asmens pavadinimas pakeistas į AB „Mažeikių nafta“; nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. pavadinimas – AB „ORLEN Lietuva“) ir ieškovas M. B. pateikė 1994 m. birželio 22 d. patentinę paraišką išradimui „Terminio krekingo reaktorius“ (kaip išradėjai nurodyti: ieškovai M. B., B. V., A. G., M. B., B. B., S. S., P. R.) (patento Nr. 3884). Ši patentinė paraiška buvo paskelbta Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje „Išradimai, pramoninis dizainas, prekių ir paslaugų ženklai, firmų vardai“ 1996 m. sausio 25 d.; patento Nr. 3887 paskelbimo data - 1996 m. balandžio 25 d. (t. I, b. l. 18).

Atsakovės Mažeikių valstybinėje naftos perdirbimo įmonėje (toliau - VNPĮ) „Nafta“ 1994 m. lapkričio 1 d. buvo įdiegtas grupės fizinių asmenų (bendraautorių) M. B. B., B. V., A. G., M. B., B. B., S. S. ir P. R. sukurtas techninis sprendimas, kurio tikslas – supaprastinti terminio krekingo reaktoriaus, naudojamo naftos perdirbimo pramonėje, konstrukciją (civilinė byla Nr. 2-185-44/2006, t. II, b. l. 10).

Ieškovai su atsakove (patento Nr. 3887 savininku) sudarė 1994 m. rugsėjo 5 d. sutartį Nr. 2 (toliau - Sutartis Nr. 2) dėl numatomo išradimo „Terminio krekingo reaktorius“ naudojimo (t. I, b. l. 16). Sutarties Nr. 2 3 punktu šalys susitarė, kad išradimo valdytojai yra ieškovas M. B. ir atsakovė (buvęs pavadinimas - AB „Mažeikių nafta“), o išradimo bendraautoriai M. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V., kuriems pareikalavus, atsakovė, atlikusi ekonominio efekto skaičiavimus, privalės išmokėti lygiomis dalimis autorinį honorarą, lygų 25 procentams nuo pelno, gauto panaudojus išradimą per visą patento galiojimo laiką (t. I, b. l. 16).

Atsakovė, 1996 m. atlikusi skaičiavimus už 1995 metų vertinamąjį laikotarpį, nustatė, jog techninis sprendimas, naudojamas KT-1/1 įrenginio visbrekingo bloke, jokio ekonominio efektyvumo nedavė (t. I, b l. 30 - 32).

Atsakovė (Patento Nr. 3887 savininkė) metinius patentinius mokesčius už šį patentą mokėjo nuo 1994 m. birželio 22 d. iki 2000 m. birželio 21 d.

Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Išradimų skyriaus 2000 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. IP 1968 AB „Mažeikių nafta“ ir M. B. B. išduotas Patentas Nr. 3884 buvo pripažintas negaliojančiu nuo 2000 m. birželio 22 d.

Atsakovė 2004 m. ieškovų sukurtą techninį sprendimą, kuris iki 2000 m. birželio 22 d. buvo saugomas patentu Nr. 3884, išmontavo.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio apeliacinio proceso tvarka

Nagrinėjamu atveju atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio apeliacinio proceso tvarka.

CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad visos reikšmingos bylai aplinkybės bei įrodymai, kuriais tos aplinkybės grindžiamos, yra nurodyti šalių procesiniuose dokumentuose, todėl tenkinti apeliantės (atsakovės) prašymą dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.

Dėl paaiškinimų

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir teismo ištirtus bei įvertintus duomenis; tikrinama, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pvz., nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą), arba šalis negalėjo jų pateikti ankščiau, tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima (CPK 314 straipsnis).

Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. gavo ieškovų rašytinius paaiškinimus, kurių pateikimo būtinybė, pasak ieškovų, atsirado po to, kai apeliacinės instancijos teismas nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas gavo 2016 m. balandžio 11 d. atsakovo rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodoma, jog bylą nagrinėja tas pats teisėjas Egidijus Žironas, kuris dalyvavo civilinės bylos Nr. 2A-11/2009 nagrinėjime, taip pat teigia, jog patente Nr. 3884 naudojamos formulės klaidingos (formulėse perkelti skliaustai), neatitinka chemijos vadovėliuose pateikiamos formulės, todėl atsakovės gamykloje nėra įdiegto ir naudoto patentu Nr. 3884 saugomo atvamzdžio ilgio ir skersmens.

Teisėjų kolegija, susipažinusi paaiškinimais, nustatė, jog juose yra dėstomos iš esmės tos pačios aplinkybės, kaip ir apeliantų teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl teisėjų kolegija sprendžia šalių pateiktų rašytinių paaiškinimų nepriimti, kadangi jie neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui (CPK 314 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimams priteisti autorinį honorarą už 1996 m., 1997 m., 1998 m. ir 1999 m.

Pirmosios instancijos teismas pripažino faktą, jog ieškovai praleido ieškinio senaties terminą reikalauti atlygio už 1996 – 1999 metus.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008; kt.), todėl svarbus bylos aplinkybių ir ieškovų (apeliantų) galėjimo ir /ar turėjimo suvokti apie jos pažeistas teises, įvertinimas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-447/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).

Kadangi nagrinėjamojoje byloje ieškovų pareikšti reikalavimai, dėl patentinių honorarų išmokėjimo už išradimo įdiegimą ir naudojimą, apima laikotarpį nuo 1996 iki 1999 metų, todėl šioje byloje taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) ir šiuo metu galiojančio CK (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. VIII–1864 (Žin., 2000, Nr. 74–2262) nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminus.

Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas buvo 3 metai. Pagal šiuo metu galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalį (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. VIII–1864 (Žin., 2000, Nr. 74–2262) bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų.

Taigi, ieškovų reikalavimo teisė (atlygio už išradimo naudojimą) už 1996 – 1997 metus pasibaigė iki 2001 m. liepos 1 d. (pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį), o reikalavimo teisė už 1998 – 1999 metus pasibaigė po 10 metų, t. y. 2008 – 2009 metais (pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį). Tokiu būdu ieškovai reikalavimams už 1996, 1997 metus senaties terminą praleido apie 15 metų, o ieškinio reikalavimams už 1998, 1999 metus – apie 2 - 3 metus.

Byloje nustatyta, kad atsakovės gamykloje ieškovų sukurtas techninis sprendimas (išradimas - terminio krekingo reaktorius) buvo įdiegtas 1994 m. pabaigoje. Iš 1996 m. lapkričio mėnesio protokolo, nustatyta, jog šalys (buvęs atsakovės AB „Nafta“ generalinis direktorius G. K., ekonomikos direktorė V. P., ekonomikos direktorės pavaduotojas L. G. bei ieškovai (autoriai) M. B., B. V., A. G., M. B., S. S., P. R., B. B. ir S. T.) susitarė iki 1997 m. sausio 1 d. išmokėti autoriams dalį patentinio atlyginimo už 1995 metus, sudarančią 313 432 Lt, likusi patentinio atlyginimo dalis už 1995 metus turėjo būti nustatoma pagal išradimų ekonominio efektyvumo vertinimą visai žaliavų perdirbimo apimčiai, neatsižvelgiant į jų priklausymą, pagal metodiką, taikytą skaičiuojant ekonominį efektyvumą už 1995 m. 1 pusmetį (Protokolo 2 dalis, t. I. b. l. 25). Protokolo 4 punktu šalys susitarė, jog patentinis atlyginimas už 1996 metus ir kitus patento galiojimo metus, remiantis kasmetiniais išradimų naudojimo ekonominio efektyvumo skaičiavimais per trijų mėnesių terminą nuo metinio žaliavų perdirbimo balanso sudarymo momento, tačiau ne vėliau kaip iki kitų metų gegužės 1 dienos, einančių po atskaitinių (t. I, b. l. 25).

Taigi, prieš išradėjo (ieškovo) pareiškimo dėl honoraro išmokėjimo pateikimą, atsakovė turėjo atlikti ekonominį paskaičiavimą (Protokolo 6 punktas, t. I, b. l. 25), kadangi atsakovės nustatyti kasmetiniai išradimų naudojimo ekonominio efektyvumo skaičiavimai suteikė teisę autoriui reikalauti išmokėti tam tikrą patentinio honoraro sumos dydį, t. y. teisę į ieškinį.

Atsižvelgus į 1996 m. lapkričio mėn. protokolo 4 punkto nuostatą, spręstina, jog atsakovas ekonominį paskaičiavimą už 1996 metus turėjo atlikti iki 1997 m. gegužės 1 d., už 1997 metus - iki 1998 m. gegužės 1 d., už 1998 metus - iki 1999 m. gegužės 1 d., už 2000 m. – iki 2001 m. gegužės 1 d., už 2001 metus – iki 2002 m. gegužės 1 d. ir t. t.

Atsakovas 1996 m. atliko skaičiavimus už 1995 m. vertinamąjį laikotarpį ir nustatė, jog techninis sprendimas, naudojamas KT-1/1 įrenginio visbrekingo bloke, jokio ekonominio efektyvumo nedavė (t. I, b l. 30, 31 -32).

Byloje ginčo dėl autorinio honoraro išmokėjimo už 1995 metus nėra ir tiek iš ieškovų pateiktų dokumentų, ir tiek iš byloje esančio AB „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus S. C. 2000 m. vasario 1 d. rašto matyti, jog pagal Sutartį Nr. 2 už patentų Nr. 3863, Nr. 3864 ir Nr. 4036 paketą autorių kolektyvui už 1995 metus buvo išmokėta 1 323 442,25 Lt suma (t. I, b. l. 35), tačiau pinigai sumokėti 1997-04-29 ir 1998-04-06 vėluojant ir pažeidžiant ginčo šalių 1996 m. lapkričio mėn. susitarimą dėl pinigų išmokėjimo tvarkos. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog atsakovas taip pat nesilaikė 1996 m. lapkričio mėn. dėl pinigų mokėjimo tvarkos, o tiksliau 4 p., nes ieškovams autorinio atlyginimo už 1996 m. iki kitų metų t.y. 1997 m. gegužės 1 d. taip ir iš viso neišmokėjo. Tokios byloje esančios faktinės aplinkybės tik patvirtina atsakovo argumentą, jog atsakovas iš pradžių delsė, o 1996 m. atlikęs skaičiavimus už 1995 m. vertinamąjį laikotarpį, atsisakė ieškovams sumokėti autorinius honorarus, kadangi nustatė, jog techninis sprendimas, naudojamas KT-1/1 įrenginio visbrekingo bloke, jokio ekonominio efektyvumo nedavė (t. I, b l. 30 - 32). Atsakovas ne tik 1997 m. bet ir vėliau iki patento galiojimo pabaigos (2001 m. birželio 22 d.) jokių kasmetinių išradimų naudojimo ekonominio efektyvumo skaičiavimų neatliko.

Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-447/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.). Atsakovo įmonė 1996 m. atlikusi skaičiavimus už 1995 m. vertinamąjį laikotarpį, atsisakė ieškovams sumokėti autorinius honorarus, kadangi nustatė, jog techninis sprendimas, naudojamas KT-1/1 įrenginio visbrekingo bloke, jokio ekonominio efektyvumo nedavė (t. I, b l. 30 - 32) ir pinigų ieškovams nesumokėjo iki 1997 m. gegužės 1 d. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovams jau nuo 1996 m. buvo žinoma apie atsakovo atliktą techninių sprendimų, naudojamų KT-1/1 įrenginio visbrekingo bloke, ekonominio efektyvumo skaičiavimą, o ieškovų sužinojimo (turėjimo) apie teisės pažeidimą momentas (subjektyvusis momentas) yra 1997 m. gegužės 1 diena. Akcentuotina, kad ieškovai nėra paprasti teisės subjektai, o patento autoriai, kvalifikuoti specialistai, nes B. M. V. tuo laikotarpiu buvo VĮ „Nafta“ gamyklos direktoriaus pavaduotojas, R. P.T. buvo Cecho N4 viršininkas, S. S.A. Viršininkas C-001, A. G. buvo atsakovo technikos direktorius, B. V. Generalinis direktorius, todėl jie pagal savo išsilavinimą, profesiją, asmeninę ir profesinę patirtį vertintini kaip kvalifikuoti subjektai, kuriems taikytini aukštesni faktinių aplinkybių (žinojimo, suvokimo ir taikymo) standartai. Todėl apeliantų (ieškovų) teiginiai, jog jie apie savo teisių pažeidimą sužinojo daug vėliau, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą kitoje byloje, kurioje vienas iš ieškovų M. B. buvo pareiškęs ieškinį atsakovui ir ši data laikytina sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu (subjektyviuoju momentu), laikytini nepagrįstais.

Bylos duomenimis, ieškovų vardu arba bendradarbių grupės vardu ieškovas M. B. 1996 m. rugpjūčio 6 d., 1999 m. lapkričio 2 d., 2000 m. vasario 25 d., 2000 m. sausio 20 d., 2001 m. balandžio 9 d. pareiškimais buvo kreipęsis į atsakovą su prašymais sumokėti autorinį honorarą už naudojimąsi išradimu (ieškinio 11 punktas, 3 lapas, t. I, b. l. 3, 37, 38, 39, 40, 41, 42), todėl teigia, kad atsakovas su juo nebendradarbiavo. Pažymėtina, jog atsakovės nebendradarbiavo su autorių grupės vardu veikusiu M. B. aplinkybė negali būti pripažintina pateisinančia termino praleidimo laikotarpį ir (ar) sutrukdžiusia ieškovams asmeniškai kreiptis į teismą su ieškiniu dėl priklausančios dalies gautino patentinio honoraro išmokėjimo per įstatyme nustatytą senaties terminą, kadangi atlyginimas turėjo būti išmokamas remiantis kasmetiniais išradimų naudojimo ekonominio efektyvumo skaičiavimais, kiekvienam autoriui pateikus raštu pareiškimą.

Konstatuotina, jog ieškovų reikalavimo teisė (atlygio už išradimo įdiegimą ir naudojimą) už 1996 metus pasibaigė po 3 metų (2000 m. gegužės 1 d.) nuo sužinojimo momento (1997 m. gegužės 1 d.) (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį), o reikalavimo teisė už 1997 m., 1998 m., 1999 m. pasibaigė po 10 metų nuo sužinojimo momento (1998, 1999 ir 2000 m. gegužės 1 d.) (pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį). Tokiu būdu ieškinio senaties terminas reikalavimui už 1996 metus suėjo 2000 m. gegužės 1 d., o ieškinio reikalavimas už laikotarpį 1997 – 1999 m. laikotarpį – atitinkamai 2008 – 2010 metais gegužės 1 d.

Nagrinėjamojoje byloje ieškinys Šiaulių apygardos teisme gautas 2011 m. sausio 24 d., o priimtas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartimi, todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui už 1996 m. praleistas daugiau kaip 10 metų, o reikalavimams už 1997 – 1999 metus, atitinkamai praleistas apie 3 metus, 2 metus ir 1 metus.

Teisėjų kolegija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą reikalauti autorinio honoraro išmokėjimo už 1996, 1997, 1998 ir 1999 metus, nepažeidė ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą reglamentuojančių ir įrodinėjimo taisykles nustatančių teisės normų.

Tačiau toliau pirmos instancijos teismas sprendime (psl. 26) padarė kardinaliai priešingą išvadą dėl praleisto ieškinio senaties termino tuo paneigdamas prieš tai išsakytus argumentus, kad ieškinio senatis praleista. Apygardos teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu priimtas 2009-10-28, todėl sprendė, kad ieškinio senaties terminas baigiasi 2019-10-28. Tokiu būdu autoriai apie savo pažeistą teisę galutinai galėjo sužinoti tik nuo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 paskelbimo momento, kuriuo buvo konstatuota, jog išradimas, apsaugotas Patentu Nr. 3884, buvo įdiegtas atsakovo gamykloje ir davė ekonominį efektą ir vėlesniais nei 1995 metais, kuomet ir buvo patvirtintos AB „ORLEN Lietuva“ viso procesu metu neigtos ir tebeneigiamos faktinės aplinkybės. Teismo vertinimu, šios aplinkybės ir faktai atskleidė kada iš tikrųjų ieškovai sužinojo apie jų pažeistą teisę, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiais apygardos teismo argumentais nesutinka ir sprendžia, kad tokie teismo argumentai nepagrįsti ir neparemti bylos medžiaga, nes ekonominės naudos buvimo faktas apsprendžia ieškovų (autorių) autorinio honoraro dydį, bet ne apskritai teisę į honorarą, t.y. teisę į ieškinį, kaip teisingai pažymėjo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą. Vien tai, kad atsakovas disponuodamas žaliavų perdirbimo materialinio balanso duomenimis pagal 1996 m. lapkričio mėn. protokolo 4 p. neatliko skaičiavimų, papildomai dar tik pagrindžia faktą, kad autoriams iš atsakovo pusės nebuvo ketinimo mokėti honoraro ir ieškovai tai turėjo aiškiai ir neabejotinai suvokti jau po 1997 m. gegužės 1 d.

CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tais atvejais, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs; ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima nustatyti, žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas ar nutrauktas. Vadinasi, tam būtina ištirti bylos faktines aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovų apeliacinio skundo argumentu, jog ieškinio senaties terminą nutraukė atsakovo veiksmai ir tai liudija skolininko prievolės pripažinimą, nes atsakovas dar 2001-03-26 prašydamas atlygintinio atleidimo nuo Sutarties Nr.2 iš esmės pripažino autorių reikalavimus ir siūlė patenkinti esamus ir būsimus reikalavimus ir sumokėti autoriams 900 000 Lt, todėl ieškinio senatis nutrūko ir bendrasis 10 m. ieškinio senaties terminas pradėjo eiti iš naujo nuo 2001-03-27 dienos. Priešingai, tiek ieškovai, tiek pirmos instancijos teismas neįvertino 2001-03-26 viso laiško turinio konteksto ir iš tam tikrų atskirų sakinių darė tik sau palankias išvadas. Paminėtina, kad atsakovas 2001-03-26 laiške autoriams akcentavo „Nors MN su šiuo teiginiu nesutinka, mes norime pasiūlyti būdą užbaigti susijusias sutartis ir panaikinti bet kokias galimybes diskutuoti dėl šių patentų ateityje. Pabrėžiame, jog šis MN pasiūlymas nereiškia jokio pripažinimo, kad kokia nors įmanoma nauda buvo gauta. Siūloma tik tam, kad ginčas būtų užbaigtas ir ateityje neturėtume prie jo grįžti“ (t I, b. l. 52). Todėl apeliacinio teismo vertinimu, toks atsakovo 2001-03-26 laiškas autoriams, jokiu būdu neliudija skolininko (atsakovo) prievolės pripažinimo, o vertintinas kaip tik pasiūlymas bendradarbiauti ir siekti teisinės taikos. Pirmos instancijos teismas taip pat neįvertino ir kito atsakovo AB „Mažeikių naftos“ 2001-05-14 laiško ieškovams, kuriame akcentuojama jog „<....> AB „Mažeikių nafta“ tapo aišku, kad mes nesutariame visais klausimais. Todėl AB Mažeikių nafta“ atsiima pasiūlymą sumokėti sutarties nutraukimo mokestį, minėtą AB „Mažeikių nafta“ 2010 -03-26 rašte“ (I t., b.l. 54). Atsižvengiant į tai, pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas iš esmės pripažino autorių reikalavimus, nes siūlė sumokėti autoriams 900 000 Lt, todėl ir negalima teigti, jog pirmos instancijos teismas.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo reikalavimams priteisti autorinį honorarą už 1996 m., 1997 m., 1998 m. ir 1999 m.

Kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, terminas gali būti atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškinio senaties terminas reikalavimams, pareikštiems už 1996, 1997, 1998 ir 1999 metus praleistas, sprendė atnaujinti ieškinio senaties terminą, atsižvelgęs į: a) teisės pažeidimo kompleksiškumą; b) nuolatinį atsakovo teigimą, jog dėl įrenginio eksploatavimo ekonominio efekto nebuvo gauta, c) informacijos neteikimą ne tik autoriams, bet iš dalies ir teismui, d) iš dalies vengimą vykdyti nutartis prejudicinėje byloje ir šioje byloje dėl įrodymų išreikalavimo ir kita. Taip pat, teismas, spręsdamas dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, nurodė, jog ieškovams aplinkybė, kad išradimas davė atsakovui ekonominės naudos paaiškėjo po 2009 m. spalio 28 d. prejudicinio sprendimo priėmimo.

Ieškovai 2010 m. lapkričio 25 d. ieškinyje (11 punktas, 3 lapas) patvirtino aplinkybę, jog 1996 m. rugpjūčio 6 d., 1999 m. lapkričio 2 d., 2000 m. vasario 25 d., 2000 m. sausio 20 d., 2001 m. balandžio 9 d. pareiškimais kreipėsi į atsakovą su prašymais sumokėti autorinį honorarą už naudojimąsi išradimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog atsakovas su ieškovais nebendradarbiavo negali būti pripažintina pateisinančia termino praleidimo laikotarpį ir (ar) sutrukdžiusia ieškovams kreiptis į teismą su ieškiniu per įstatyme nustatytą senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo jog ginčo situacijai yra aktuali CK 6.64 straipsnio 1 dalies analogija (kreditoriaus nebendradarbiavimas) pagal kurią kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitos kreditoriaus kaltės. Civilinės teisės normų nesureguliuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija), tačiau civilinis kodeksas aiškiai reglamentuoja ir nuo kada turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), ir kada praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos nustatymo ir ieškinio senaties atnaujinimo aplinkybės yra fakto klausimai.

Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Byloje nustatyta, jog ieškovas M. B. 2003 m. vasario 28 d. buvo kreipęsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu dėl patentinio honoraro priteisimo už 1998 metus iš atsakovės AB ,,Mažeikių nafta“ (dabar pavadinimas – AB „ORLEN Lietuva“). Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. spalio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009 panaikino Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino iš dalies - priteisė ieškovui M. B. iš atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ 344 602 Lt patentinio atlyginimo sumą (t. I, b. l. 55 – 68). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2010 paliko Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimą nepakeistą.

Taigi, ieškovas M. B., nepraleidęs ieškinio senaties ir galiojant patentui Nr. 3884, buvo kreipęsis į teismą (civilinė byla Nr. 2-185-44/2006) dėl pažeistos teisės gynybos (autorinio honoraro priteisimo už 1998 metus ). Civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 reikalavimo priteisti iš atsakovės patentinį honorarą už ankstesnius metus, t. y. 1996 m. ir 1997 m., pareikšta nebuvo.

Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasme teismo galėtų būti vertinamos aplinkybės, dėl kurių terminas buvo praleistas, pateisinančios termino praleidimo laikotarpį, sutrukdžiusios ieškovui kreiptis į teismą su ieškiniu per įstatyme nustatytą senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015).

Nagrinėjamojoje byloje ieškovai nenurodė aplinkybių, pateisinančių termino praleidimo laikotarpį ir (ar) sutrukdžiusių jiems kreiptis į teismą su ieškiniu per įstatyme nustatytą senaties terminą.

Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009 konstatuotas vieno iš ieškovų, M. B., teisių pažeidimas (ekonominės naudos už išradimo, apsaugoto patentu Nr. 3884, panaudojimą gavimas 1998 metais) nelaikytina svarbia ieškinio senaties termino atnaujinimo reikalavimams dėl autorinio honoraro priteisimo už 1996, 1997, 1998 ir 1999 metus priteisimo priežastimi, kadangi ieškovai, sužinoję apie savo teisių pažeidimą dar 1997 m. gegužės 1 d., per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą teismine gynyba nesinaudojo iki 2011 m. sausio 24 d. (ieškinio šioje byloje pareiškimo), išskyrus vieną iš bendraautorių M. B., kuris buvo kreipęsis į teismą dėl patentinio honoraro priteisimo už 1998 metus, tačiau reikalavimų priteisti patentinį honorarą už 1996 m. ir 1997 m. taip pat nebuvo pareiškęs.

Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties atnaujinimą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos ieškinio senaties atnaujinimo aiškinimo ir taikymo praktikos ir nepagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas reikalavimams už 1996 – 1999 metus praleistas be svarbių priežasčių ir nepagrįstai jį atnaujino. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista iš atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ ieškovams M. B. – 771433,91 Eur, M. B. – 858180,41 Eur, B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. - po 871237,55 Eur autorinio atlyginimo sumos; Michail B. B. 99834,24 Eur, B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. po 112 401,24 Eur, M. B. 110716,69 Eur palūkanų; 6 procentų dydžio metinės palūkanas už ieškovams priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme (2011-02-02) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, pakeičiama ir ieškinys dalyje dėl autorinių honorarų ir palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo 1996 m. iki 1999 metų atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl ekonominio efekto, naudojant išradimą laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. birželio 22 d. (patento Nr. 3884 galiojimo pabaigos)

Bylos duomenimis, atsakovė ieškovų sukurtu išradimu naudojosi nuo 1994 m. (įdiegimo) iki 2004 m. (pakeitimo kitu techniniu sprendimu); laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2000 m. birželio 22 d. Ieškovų sukurtas išradimas buvo saugomas patentu Nr. 3884. Tačiau po 2000 m. birželio 22 d. terminio krekingo reaktorių atsakovas pradėjo naudoti be jokių suvaržymų, nes jis neteko teisinės apsaugos. Iki 2000 m. birželio 22 d. atsakovas nevykdė pareigos atlikti kasmetinius išradimo, saugomo patentu Nr. 3884, naudojimo ekonominio efektyvumo skaičiavimus. Būtent dėl šios priežasties nagrinėjamojoje byloje ir kilo poreikis atlikti technologinę – ekonominę ekspertizę, kurią atliko technikos mokslų daktaras, Bulgarijos mokslų akademijos Inžinerinės chemijos instituto asocijuotas narys, emeritas; Bulgarijos mokslų akademijos Elektrochemijos instituto garbės profesorius; Bulgarijos ir Rusijos mokslų akademijų Tarptautinio energetikos ir inžinerinės chemijos problemų centro mokslų tarybos pirmininkas profesorius C. B.. Kadangi jokių įrodymų, susijusių su išradimo įdiegimo ir naudojimo ekonominio efektyvumo skaičiavimais byloje nėra, ekspertas C. B. ekonominį efektą apskaičiavo remdamasis AB „Mažeikių nafta“ techninių sprendimų, naudojamų KT-1/1 įrenginio visbrekingo bloke, ekonominio efektyvumo skaičiavimais bei kitais atsakovės pateiktais dokumentais (t. I. b. l. 30 – 32).

Atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ nuomone, profesoriaus C. B. atlikta ekspertizė nepatikima, kadangi: a) toks išradimas, koks nurodytas patente Nr. 3884 nebuvo įdiegtas ir panaudotas atsakovo gamykloje; b) neįmanoma įvertinti, kad patentu Nr. 3884 apsaugotas konkretus terminio krekingo apatinio atvamzdžio ilgis ir (ar) atvamzdžio flanšinis sujungimas sutapo su atsakovo gamykloje esančiu terminio krekingo reaktoriaus apatinio atvamzdžio ilgiu, kadangi nei išradimo apibrėžtyje, nei išradimo aprašyme nėra pateikta jokių tokio atvamzdžio ilgio ir (ar) atvamzdžio flanšinio sujungimo matmenų; c) ekspertas nenustatė koks ekonominis efektas gautas dėl patentu Nr. 3884 apsaugotų komponentų indėlio visai technologinei linijai, o visi eksperto pateikti skaičiavimai, susiję su visu visbrekingo bloko darbu, bet ne su patentu apsaugotu krekingo reaktoriaus apatinio atvamzdžio; d) ekspertas vertino kelias visbrekingo bloko modernizavimo priemones, o ne patentu Nr. 3884 apsaugotą objektą, t. y. ekspertas neišskyrė patentu Nr. 3884 apsaugoto techninio sprendimo įdiegimo ir (ar) naudojimo, tačiau pasisakė dėl keleto sprendimų, darbų visumos, o ne dėl krekingo reaktoriaus atvamzdžio ilgio (šiuos teiginius įrodinėja profesoriaus V. B. išvadomis bei ekspertės profesorės V. K. išaiškinimu).

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot.k. - ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat).

Remiantis contra spoliatorem prezumpcija šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).

Apeliacinės instancijos teismui atsakovė nepateikė duomenų, paneigiančių profesoriaus C. B. atliktus skaičiavimus (CPK 178 straipsnis), t. y. atsakovė, nesutikimą su eksperto pateiktais skaičiavimais grindžia atliktos ekspertizės duomenimis, tačiau pati, apeliaciniame skunde teigdama, jog patente Nr. 3884 nurodytos klaidingos formulės, jokių savo atliktų skaičiavimų, susijusių su naudoto išradimo ekonominio efektyvumo skaičiavimais, apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Pažymėtina ir tai, jog atsakovė iš viso nepripažįsta, jog išradimas, kuris buvo apsaugotas patentu Nr. 3884 buvo įdiegtas ir naudojamas, nepaisant to, jog šis faktas buvo nustatytas dar 2008 metais atlikus ekspertizę ir konstatuotas Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009 (prejudicinėje byloje).

Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada teismui nėra privaloma bei turi būti įvertinta pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010).

Iš prejudicinėje byloje pateiktos 2008 m. ekspertizės išvados 30 lentelės nustatyta, jog: „suminis padavimo mazgo aukštis H₁ ir garintuvo reaktorius E-706/1, 2 apatinio atvamzdžio aukštis H₂ yra intervale tarp Hmin ir Hmax, o tai reiškia, kad bendra konstrukcija, kurią sudaro padavimo mazgas ir garintuvo reaktorius E-706, atitinka patentinę formulę ne tik esant mažesniam nei optimalus slėgiui ir, vadinasi, išradimas, ginamas Patento Nr. 3884, buvo įdiegtas ir naudojamas visbrekingo įrenginyje“. Taigi, dar 2008 m. ekspertas įvertino patento Nr. 3884 apibrėžtį bei išsiaiškino, jog AB „ORLEN Lietuva“ naftos perdirbimo gamykloje sumontuotas techninis sprendimas patenka į patento Nr. 3884 apibrėžties ribas, išradimas buvo įdiegtas ir naudojamas kaip bendra konstrukcija, todėl ekspertas C. B. skaičiavimuose nurodė visbrekingo įrenginį, visbrekingo procesą, neišsiręs atskirų šios konstrukcijos elementų. Pažymėtina ir tai, jog patentu Nr. 3884 buvo saugomas terminio krekingo reaktorius, t. y. bendra konstrukcija, o ne terminio krekingo apatinio atvamzdžio ilgis ir (ar) atvamzdžio flanšinis sujungimas.

Nagrinėjamojoje byloje ekspertui buvo užduotas klausimas: „Ar davė kokį nors ekonominį efektą, jei taip, tai kokį ir kokio dydžio AB „ORLEN Lietuva“ visbrekingo įrenginyje įdiegti ir panaudoti Lietuvos Respublikos patentu Nr. 3884 apsaugoto išradimo apibrėžtyje (patento aprašyme) apibūdinti techniniai, technologiniai sprendimai laikotarpiais nuo 1999 m. iki patento galiojimo pabaigos – 2000 m. birželio 22 d.?” Iš ekspertizės akto matyti, jog eksperto išvadose pateiktose 32 ir 39 lentelėse nurodyti bendri 2000 m. ir 2001 m. ekonominiai efektai, gauti panaudojus Lietuvos Respublikos patentą Nr. 3884, kurie sudarė: 2001 m. - 11 083 026, 80 Lt (3 209 866,42 EUR) ir 2001 m. – 28 857 894,80 Lt (8 357 824,03 EUR) (t. XIII, b. l. 114,116).

Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas neįrodė eksperto C. B. atliktos technologinės – ekonominės ekspertizės (dėl konstrukcijos, apsaugotos patentu Nr. 3884 ir ekonominio efekto apskaičiavimo metodologijos) nepagrįstumo, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas gautą ekonominį efektą dėl atsakovo naudoto ieškovų išradimo, pagrįstai vadovavosi eksperto išvada.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ apeliacinio skundo argumento, susijusio su patentabilumu, kadangi CPK 312 straipsnis draudžia apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Dėl autorinio honoraro priteisimo už laikotarpį nuo 2000 m. iki 2000 m. birželio 22 d. (patento Nr. 3884 galiojimo pabaigos)

Byloje nustatyta, jog reikalavimo teisė už 2000 m., skaičiuojant nuo ieškovų sužinojimo momento (2001 m. gegužės 1 d.), pasibaigė 2011 m. gegužės 1 d. (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Išradimų skyriaus 2000 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. IP 1968 AB „Mažeikių nafta“ ir M. B. išduotas Patentas Nr. 3884 buvo pripažintas negaliojančiu pasibaigus terminui po 2000 m. birželio 22 d.

Kadangi ieškinys Šiaulių apygardos teisme gautas 2011 m. sausio 24 d., priimtas 2011 m. vasario 2 d., spręstina, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl patentinio honoraro priteisimo už laikotarpį 2000 m. iki 2001 m. birželio 22 d. (patento Nr. 3884 galiojimo pabaigos) nepasibaigęs.

Pirmosios instancijos teismas iš civilinės bylos Nr. 2-185-44/2006, nustatė, jog ekspertizę atlikęs ekspertas V. B. konstatavo, kad pagal patentą Nr. 3884 patentuotas mazgas (konstrukcija) buvo išmontuotas 2004 metais (civilinė byla Nr. 2-185-44/2006 t. II, b. l. 2 - 4).

Atsižvelgus į byloje nustatytą aplinkybę, jog teisinė apsauga išradimui, apsaugotam patentu Nr. 3884 galiojo iki 2000 m. birželio 22 d., konstatuotina po patento Nr. 3884 teisinės apsaugos nutraukimo atsakovė ieškovų sukurtu ir įdiegtu techniniu sprendimu galėjo naudotis nevaržomai iki jo išmontavimo, t. y. 2004 m. balandžio 20 d.

CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Aiškindamas šią proceso teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 konstatuotų faktinių aplinkybių, kad ieškovų išradimas, apsaugotas patentu Nr. 3884, atsakovo įmonėje buvo įdiegtas ir naudojamas laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2004 m., nagrinėjamojoje byloje pakartotinai įrodinėti nereikia. Todėl ieškovų naudai iš atsakovės priteistini autoriniais honorarai ir palūkanos už laikotarpį nuo 2000 m. iki 2001 m. birželio 22 d. (patento Nr. 3884 pripažinimo negaliojančiu pasibaigus terminui).

Pirmosios instancijos teismas iš ekspertizės išvados nustatė, jog ekspertas, atsakydamas į klausimą apie ekonominio efekto dydžius laikotarpiu iki 2000 metų birželio 22 d. (patento galiojimo pabaigos) ir šio techninio sprendimo pagrindu sukurto įrenginio išmontavimo – 2004 metų, pateikė atsakymą, jog viso tyrimo apimtimi byloje nėra būtinos apskaičiavimams informacijos dėl 1999 ir 2000 metų žaliavos ir visbrekingo įrenginio perdirbimo produktų kainų ir gudrono perdirbimo sąnaudų. Tačiau eksperto nuomone, jam pateiktos informacijos skirtos tyrimui turinys ir apimtis yra pakankamas aproksimaciniams apskaičiavimams atlikti, nepažeidžiant nė vienos proceso šalies interesų. Todėl pateikė išvadą, jog bendras 2000 m. metų ekonominis efektas, panaudojus Lietuvos Respublikos patentu Nr. 3884 apsaugotą išradimą sudarė 11 083 026, 80 Lt (3 209 866,42 EUR) (iki 2000 m. birželio 22 d. – 5 268 989,90 Lt, nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. – 5 814 046,80 Lt).

Kadangi nagrinėjamai bylai yra aktualus ne bendras 2000 m. ekonominis efektas, o laikotarpis nuo 2001m. sausio 1 d. iki 2001m. birželio 22 d. (įskaitytinai), todėl skaičiuotina ne visa 3 209 866,42 EUR ekonominio efekto suma, o jos 1 526 004,95 EUR (5 268 989,9 Lt) dalis.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo naudota mokėtino patentinio honoraro apskaičiavimo tvarka, kuri buvo pritaikyta pagal analogiją prejudicinėje civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009. Tokiu būdu pradine išeities pozicija imama suma, kuri apskaičiuota susumavus išradimo apsaugoto patentu Nr. 3884 gautą ekonominį efektą už aktualų laikotarpį ir nuo apskaičiuotos sumos apskaičiavus 25 procentus ieškovams priklausančio honoraro (1 526 004,95 EUR × 25 proc.), kuri sudaro 381 501,23 EUR.

Atsižvelgiant į tai, kad visiems autoriams priklausančio autorinio honoraro suma turi būti padalijama kiekvienam iš ieškovų individualiai, todėl autorinių honorarų sumos ieškovams apskaičiuotinos taip pat pagal Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009 naudotą metodiką - ieškovui M. B. priteistina 13,145proc. nuo 381 501,23 EUR priklausančio autorinio honoraro sumos, o likusiems ieškovams - po 13,345 proc. nuo 381 501,23 EUR priklausančio autorinio honoraro sumos.

Teisėjų kolegija, apibendrinusi išdėstytą, sprendžia už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. birželio 22 d. (patento Nr. 3884 galiojimo pabaigos) ieškovui M. B. priteisti 50 148,33 EUR (381 501,23 EUR × 13,145 proc.) autorinio honoraro sumą, taip pat ieškovams M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. - po 50 911,34 EUR (3 81 501,23 EUR × 13,345 proc.) autorinio honoraro sumą.

Dėl reikalavimų priteisti autorinį honorarą už laikotarpius nuo 2000 m. birželio 22 d. iki iki 2010 metų (Dėl Sutarties Nr. 2 galiojimo)

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog autoriai turi reikalavimo teisę į autorinį honorarą už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 22 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., kadangi tikrieji Sutarties Nr. 2 šalių ketinimai buvo mokėti autorinį honorarą už išradimo naudojimą nesiejant su patento teisine apsauga. Tačiau teismui įvertinus, jog Sutartis Nr. 2 nuo 2000 m. birželio 22 d. negalioja, autorinio honoraro suma priteistina taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą (t. XIX, b. l. 29).

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ginčo šalys 1994 m. rugsėjo 5 d. pasirašydamos Sutartį Nr. 2 dėl numatomo išradimo „Terminio krekingo reaktoriaus“ naudojimo, sutarties 3 p. labai konkrečiai susitarė: „Įdiegiant išradimą Mažeikių VNPĮ „Nafta“, autoriams išmokami 25 proc. pelno, gauto iš išradimo naudojimo per patento galiojimo laikotarpį“. Taigi Sutarties Nr. 2, 3 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta, jog autorinis honoraras mokamas per visą patento galiojimo laikotarpį, t.y. tiek, kiek galioja pats konkretus patentas. Pažymėtina, kad patento maksimalus galiojimo terminas yra sąlyginis, nes nesumokėjus metų mokesčio per tam tikrą nustatytą terminą, patentas nustoja galioti (Patentų įstatymo 36 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, ieškovai vienašališkai tik sau naudinga linkme, praplečia sutarties Nr. 2 šalių valią, susiedami šalių tarpusavio įsipareigojimus tik su maksimaliai galimu ir teoriniu 20 metų patento galiojimo terminu ir nepagrįstai teigdami, kad tikrieji Sutarties Nr. 2 šalių ketinimai buvo mokėti autorinį honorarą už išradimo naudojimą nesiejant su patento teisine apsauga.

Antra, monopolinės patento savininko teisės negali trukti neribotą laiką. Patentas galioja tam tikrą teisės aktuose nustatytą terminą, kuriam pasibaigus, savininkas netenka išimtinių teisių į patentą. Pagal Patentų įstatymo 36 straipsnio 1 dalį patentas galioja 20 metų nuo patento paraiškos padavimo datos. Lietuvos Respublikos patento Nr. 3884 „Terminio krekingo reaktorius“ patentinės paraiškos padavimo data buvo 1994 m. birželio 22 d., todėl konstatuotina, jog pagal Patentų įstatymo 36 straipsnio 1 dalį, Patentas Nr. 3884 galimai galėjo galioti iki 2014 m. birželio 22 d. Tačiau, kaip jau buvo minėta, patento galiojimo terminas dar priklauso ir nuo metų mokesčio mokėjimo (Patentų įstatymo 36 straipsnio 2 dalis). Nesumokėjus metų mokesčio per šio straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą, patentas iš viso panaikinamas. Patento panaikinimo data laikoma patento galiojimo termino, už kurį sumokėtas paskutinis metų mokestis, data (Patentų įstatymo 36 straipsnio 6 dalis).

Byloje nustatyta ir dėl to byloje ginčo nėra, jog metiniai patentiniai mokesčiai buvo mokami už šešerius patento galiojimo metus (laikotarpiu nuo 1994 m. birželio 22 d. - 2000 m. birželio 21 d.). Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Išradimų skyriaus 2000 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. IP 1968 AB „Patentas Nr. 3884 buvo pripažintas negaliojančiu pasibaigus terminui po 2000 m. birželio 22 d.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsakovas, pasinaudojo jam Patentų įstatyme suteikta teise atsisakyti patento, dėl ko Patentas Nr. 3884 „Terminio krekingo reaktorius“ nustojo galioti 2000 m. birželio 22 d., sprendžia, kad ieškovai apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog Sutarties Nr. 2 pagrindu Patentu Nr. 3884 apsaugotų išradimų laikotarpis yra ir turi būti 20 metų. Dar papildomai akcentuotina tai, kad metinio mokesčio mokėjimas yra patento savininko teisė, bet ne pareiga. Tai pažymėjo Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.2A-113/2014, kurioje ieškovas AB ,,Orlen Lietuva“ 2011-10-26 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos patentą Nr. 3884 ,,Terminio krekingo reaktorius“.

Teismas taip pat atmeta ieškovų apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, jog įvertinus, jog Sutartis Nr. 2 nuo 2000 m. birželio 22 d. negalioja, autorinio honoraro suma turėjo būti priteistina taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą. Tačiau būtina sąlyga taikyti CK 6.242 straipsnį yra atsakovo praturtėjimas be teisinio pagrindo, o šios bylos kontekste, neteisėtas ieškovų patente apsaugotų techninių sprendinių panaudojimas. Tačiau kaip jau buvo nustatyta, patentas galioja tik ribotą laiką ir pasibaigus patento galiojimui, atsakovas be jokio teisinio suvaržymo galėjo teisėtai ir laisvai naudotis ieškovų sukurtais techniniais sprendimais ir gauti dėl to ekonominę naudą.

Apibendrinus išdėstytą darytina išvada, kad jau po 2000 m. birželio 22 d. atsakovui, kaip ir bet kuriam kitam visuomenės nariui, atsirado teisė laisvai naudotis ieškovų išradimais, nes jie jau nėra išimtinai valstybės apsaugoti patentu, todėl ieškinys dalyje dėl ieškovams neišmokėtų autorinių honorarų priteisimo už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 22 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai ir teisėtai.

Dėl palūkanų

Mokėtinos palūkanos apskaičiuotinos vadovaujantis galiojusio 1964 m. CK 236 straipsniu ir naujojo nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 6.210 straipsnio 2 dalimi. 1964 m. CK 236 straipsnis numatė, kad skolininkas, praleidęs terminą piniginei prievolei įvykdyti, privalo sumokėti už termino praleidimo laiką 3 metinius procentus nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas. CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Nustatyta, jog ieškovas M. B. nuo priteistos 50 148,33 EUR autorinio honoraro sumos už 2000 metus turi teisę gauti 3 metinius procentus palūkanų (1964 m. CK 236 straipsnis), kas sudaro 1 501,45 EUR (50 148,33 EUR × 3 proc.). Už vėlesnius metus, už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Todėl už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 24 d. sudaro 30 089 EUR (50 148,33 EUR × 6 proc. × 10 m.). Iš viso ieškovui M. B. mokėtina palūkanų suma sudaro 31 593,44 EUR (1 501,45 EUR + 30 089 EUR).

Ieškovai M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V., nuo priteistų 50 911,34 EUR autorinio honoraro sumų turi teisę gauti 3 metinius procentus palūkanų (1964 m. CK 236 straipsnis), kas sudaro po 1 527,34 EUR (50 911,34 EUR × 3 proc.). Už vėlesnius metus, už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Todėl už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 24 d. sudaro po 30 546,80 EUR (50 911,34 EUR × 6 proc. × 10 m.). Iš viso ieškovams mokėtina palūkanų suma sudaro po 32 074,14 EUR (1 527,34 EUR + 30 546,80 EUR).

Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensuojamosios palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai).

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003).

Atsižvelgiant į santykį tarp priteistų autorinio honoraro sumų ir nustatytų palūkanų sumų, ir į aplinkybę, jog piniginė prievolė neįvykdyta nuo 2000 m., spręstina, kad iki bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. vasario 2 d.) atsakovui priskaičiuotos kompensuojamosios palūkanos už naudojimąsi ieškovų pinigais nėra per didelės. Todėl teisėjų kolegija sprendžia iš atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ ieškovo M. B. naudai priteisti 31 593,44 EUR palūkanų, taip pat ieškovų M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B.V. naudai - po 32 074,14 EUR palūkanų.

Dėl procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo suformuotą praktiką, spręstina ieškovams iš atsakovo priteisti 6 procentų dydžio palūkanos nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. vasario 2 d.), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priėmė naują sprendimą, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamojoje byloje ieškovai prašė priteisti iš atsakovo atlyginimą už patentu Nr. 3884 apsaugoto išradimo įdiegimą ir naudojimą (gautą ekonominę naudą) atsakovo naftos produktų gamykloje bei palūkanas už laikotarpius 1996 m. -1997 m.; 1999 m. – 2004 m.; 2004 m. – 2010 m. ieškinys tenkinamas dalyje dėl atlyginimo už patentu Nr. 3884 apsaugoto išradimo įdiegimą ir naudojimą priteisimo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. birželio 22 d. bei palūkanų priteisimo. Kitoje dalyje ieškovų reikalavimai netenkinami.

Kadangi byloje tenkinta 17,5 proc. ieškinio reikalavimų, atsakovei iš ieškovų priteistina bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme sudaro 82,5 proc. patirtų išlaidų suma.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Nustatyta, jog ieškovai sumokėjo 11 573,21 EUR (39 960 Lt) ir 12 085,84 EUR (41 730 Lt) žyminio mokesčio sumas (tomas I, b. l. 217, tomas III, b. l. 64 - 71); teisinės pagalbos išlaidų detalizacijos pirmosios instancijos teismui nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, jog ieškovai pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių advokatų jiems suteiktą teisinę pagalbą, todėl ieškovams iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistinas ieškovų sumokėtas žyminis mokestis, viso 23 659,05 EUR (11 573,21 EUR + 12 085,84 EUR), taip pat ieškovų į teismo depozitinę sąskaitą įnešta ir ekspertui sumokėta 4 000 EUR suma (tomas XII, b. l. 6, tomas XVI, b. l. 126). Iš viso ieškovų pirmosios instancijos teisme patirta bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 27 659,05 EUR (23 659,05 EUR + 4 000 EUR). Tokiu būdu iš atsakovo ieškovams priteistina po 3 951,29 EUR (27 659,05 EUR × 17,5 proc. : 7) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Atsakovas atsiliepimą į ieškinį pateikė 2011 m. balandžio mėnesį, kuomet galiojo Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau - Rekomendacijos I). Pagal Rekomendacijų I, 7. punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai buvo apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinta minimali mėnesinė alga sudarė 800 Lt (231,39 EUR).

Nuo 2015 m. kovo 20 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, nauja redakcija, (toliau – Rekomendacijos II). Pagal Rekomendacijų II, 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio (2015 m. II ketvirčio) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 713,90 Eur.

Byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta 2015 m. rugpjūčio 6 d. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius 75 072,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 59 774,93 Eur teisinės pagalbos išlaidos + 12 552,74 Eur sumokėtas PVM už suteiktą advokatų teisinę pagalbą ir 2 744,93 Eur kitos administracinės išlaidos. Į atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme įskaičiuota 1 577,74 Eur išlaidų suma už eksperto atvykimą į teismą.

Byloje nustatyta, jog atsakovo atstovai pateikė atsiliepimą į ieškinį, tripliką, bylos eigoje teikė nuomones ir prašymus, dalyvavo teismo posėdžiuose. Pagal Rekomendacijų I, 8.2. punktą, už atsiliepimą į ieškinį buvo taikomas koeficientas 2,5, t. y. max 579,24 EUR (2 000 Lt) (800 Lt × 2 ,5); pagal 8.3. punktą už tripliką – 1,5, t. y. max 347,54 EUR (1 200 Lt) (800 Lt × 1,5); 8.16. už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, – 0,4, t. y. max 92,67 EUR (320 Lt)(800 Lt × 0,4); pagal 8.19. punktą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 0,1, t. y. max. 23,17 EUR (80 Lt) (800 Lt × 0,1). Taigi, atsakovo pirmosios instancijos teismui pateiktos 75 072,60 EUR bylinėjimosi išlaidos žymiai viršija Rekomendacijų nustatytus priteistinus užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalius dydžius.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, atsižvelgusį į rekomenduojamus priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalius dydžius ir į tai, kad atsakovui iš ieškovų priteistina patirtų bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 82,5 proc., sprendžia atsakovo naudai iš ieškovų lygiomis dalimis priteisti po 1 000 EUR, viso 7 000 EUR, bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų. Į šias atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas įskaičiuotina jos patirta 1 577,74 Eur eksperto atvykimo į teismą išlaidų suma.

Atlikus šalių patirtų bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų įskaitymą, atsakovo naudai iš ieškovų lygiomis dalimis priteistina po 2 951,29 (ieškovų patirtas išlaidos 27 659,05 EUR – 7 000 EUR atsakovo patirtos išlaidos = 20 659,05 EUR ieškovų patirtos išlaidos : 7 ieškovai).

Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 9 416,25 EUR žyminio mokesčio (t. XIX, b. l. 22). Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 9 416,26 EUR žyminio mokesčio (t. XIX, b. l. 49). Rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šalių patirtas išlaidas už advokatų suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teismui nepateikta.

Kadangi ieškovų apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovų apeliacinis skundas patenkintas 17,5 proc. ieškovo pareikštų ieškinio reikalavimų, atsakovo naudai iš ieškovų lygiomis dalimis priteistina po 235,40 EUR (9 416,25 EUR × 17,5 proc. = 1 647,84 EUR : 7).

Atlikus šalių patirtų bylinėjimosi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose išlaidų įskaitymą, darytina išvada priteisti iš atsakovo ieškovams lygiomis dalimis po 1 606,11 EUR (20 659,05 EUR - 9 416,25 EUR = 11 242,80 EUR : 7) bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti iš dalies Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ (j. a. k. 166451720; Juodeikiai, 89467 Mažeikių raj.) ieškovui M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 50 148,33 EUR, neišskaičius pajamų mokesčio ir 31 593,44 EUR palūkanų, ieškovams M. B. (paso serija duomenys neskelbtini), B. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)), A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini), P. R. (a. k. (duomenys neskelbtini), S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini), B. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) - po 50 911,34 EUR, neišskaičius pajamų mokesčio ir po 32 074,14 EUR palūkanų bei 6 procentų dydžio palūkanas nuo priteistų sumų, nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. vasario 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ ieškovams M. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. po 1 606,11 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Gražinti atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ Šiaulių apygardos teismo depozitinėje sąskaitoje esantį 2 422,26 EUR likutį lėšų, panaudotų užtikrinant užsienio šalies eksperto atvykimą į teismą.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėAntanas RudzinskasEgidijus Žironas