Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-98-135/2014

Teisėjas Arūnas Bartkus Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00011-2012-4

2014 m. kovo 20 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirtas 40 (keturiasdešimties) parų areštas; Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje ir jai paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė A. J. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta nuo nuteistosios sulaikymo.

Nuosprendžiu nukentėjusiosios G. P. pareikštas civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti tenkintas iš dalies ir iš A. J. priteista atlyginti nukentėjusiajai G. P. 1500 litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, A. J. nuteista už tai, kad turėdama tikslą įgyti savo naudai svetimą, nukentėjusiajai G. P. priklausantį, turtą – butą, (duomenys neskelbtini), žinodama, jog paskolai suteikti neturi pakankamai lėšų, 2011-10-26 Radviliškio rajono 2-ajame notaro biure, Gedimino g. 1-2, Radviliškis, pasirašė paskolos sutartį su nukentėjusiąja G. P., pagal kurią įsipareigojo G. P. suteikti grynais pinigais 37200 Lt paskolą ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo nurodyto buto hipotekos įregistravimo hipotekos įstaigoje dienos, G. P. 2011-10-28 įregistravus sutartinės hipotekos lakštą, kuriuo įkeičiamas daiktas – butas, (duomenys neskelbtini), kreditoriaus A. J. naudai, A. J. paskolos G. P. nesuteikė, ir tokiu būdu apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę į G. P. priklausantį turtą – butą, (duomenys neskelbtini), bei toliau tęsdama savo nusikalstamą veiką A. J. pardavė savo reikalavimo teisę į G. P. butą UAB „A. i.“, kuri jai už tai sumokėjo 37 200 Lt, ir tokiu būdu A. J. apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės 37200 Lt vertės UAB „A. i.“ turtą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Patikrinus skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje buvo nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos BPK 20 str.), t.y. kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. J. atžvilgiu, vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis pakankamai motyvuotas, teismo išvados dėl nuteistosios kaltės padarius jai inkriminuotas BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. numatytas veikas yra padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurių visuma pagrįstos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų, visi svarbūs proceso dalyviai buvo apklausti, buvo garsinti jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, atliktas rašytinių bylos dokumentų tyrimas, surinkti įrodymai bei proceso dalyvių parodymai aptarti ir įvertinti skundžiamame nuosprendyje. Todėl laikytini deklaratyviais apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas A. J. teisę į gynybą bei nekaltumo prezumpciją.

A. J. pagal LR BK 300 str. 1 d. nuteista už tai, kad panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, tai yra ji, Šiaulių miesto apylinkės teismui 2012-01-09 pateikdama atsiliepimą civilinėje byloje Nr. 2-153-79/2012 į G. P. pareikštą ieškinį, prie jo pridėjo žinomai suklastotą pakvitavimo kopiją, kuriame buvo padarytas tikrovės neatitinkantis įrašas, kad G. P. 2011-10-29 pagal 2011-10-26 paskolos sutartį, sudarytą tarp jos ir A. J., gavo grynaisiais 37200 Lt.

A. J. apeliaciniame skunde prašo ją išteisinti pagal LR BK 300 str. 1 d. motyvuodama tuo, jog tyrimo metu nebuvo nustatyta, kas surašė pakvitavimą dėl pinigų gavimo. Apeliantės teigimu, teisme nebuvo įrodyta, jog ji būtų padariusi nors vieną iš LR BK 300 str. 1 d. numatytų alternatyvių veiksmų.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. atsako tas, kad pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šioje Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Tačiau šiuo aspektu svarbu tai, kad nors Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą - panaudojimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012, 2K-508/2013).

A. J. buvo pripažinta kalta už žinomai suklastoto dokumento panaudojimą. Ir nors A. J. kalta nepripažino ir tvirtino, jog 2011 m. spalio 29 d., šeštadienį nuo 9-12 val. susitiko su G. P. Radviliškyje, Kęstučio aikštėje, prie notarinės ir ten perdavė G. P. pinigus, po ko išvyko į Šiaulius, tačiau tai paneigė nukentėjusiosios G. P., liudytojų A. S., G. R. G. S., D. S. parodymai, iš kurių matyti, jog G. P. jiems sakė, jog iš A. J. negauna pinigų, D. S. ir G. S. kartu su G. P. vyko pas A. J. į Šiaulius siekiant išsiaiškinti, kodėl A. J. neperveda G. P. žadėtos paskolos, G. R. G. P. prašymu skambino A. J. ir klausė, kodėl nuteistoji neperveda pinigų G. P., G. P. sutiktos mieste A. S. taip pat klausė, kodėl taip ilgai nėra pinigų iš A. J. (3 t. 121 b. l., 4 t., 1-2 b. l.). Liudytojai A. J. ir M. J. patvirtino, jog 2011-10-29 nuo 7 val. iki 19 val. G. P. dirbo Radviliškio geležinkelio stotyje, tikrino sąstatus, darbo vietos palikusi nebuvo. Minėtą aplinkybę patvirtino ir AB „L. g.“ Krovinių vežimo direkcijos Radviliškio regiono stočių skyriaus pateiktas G. P. 2011 m. spalio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis (2 t. 96-98 b. l., 4 t. 3 b. l.). Iš 2012-01-03 UAB „T.“ pateikto rašto Nr. SD-15324, matyti, kad 2011-10-29 A. J. tuo metu naudojamas telefonas Nr. 860474273 buvo prisijungęs tik prie nurodytų bazinių stočių (celių), esančių adresų: 167E – (duomenys neskelbtini); 446D – (duomenys neskelbtini); 169F – (duomenys neskelbtini) (CD prie bylos viršelio 1 t.). Minėti įrodymai patvirtina, kad A. J. jos nurodytu laiku nebuvo susitikusi su G. P. ir jai neperdavė pinigų pagal sudarytą paskolos sutartį. Tyrimo metu nenustatyta, jog liudytojai galėjo būti suinteresuoti duoti melagingus parodymus, nustatyta, kad G. P. 2011-10-29 negalėjo išvykti iš darbo vietos ir susitikti su A. J. Kęstučio aikštėje, o A. J. tuo laiku buvo ne R., o Š. Ir nors A. J. apeliaciniame skunde tvirtina, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad ji atliko BK 300 str. 1 d. numatytą nors vieną alternatyvią veiką, o 2012-08-10 Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. 11Š-94(12) nurodyta, jog nustatyti ar tirti kas pasirašė pateiktame 2011-10-29 pakvitavime, nėra galimybės (2 t. 65-66 b. l.), kolegija atkreipia dėmesį, jog A. J. nebuvo inkriminuotas 2011-10-29 pakvitavimo suklastojimas, o buvo inkriminuotas šio pakvitavimo panaudojimas, ką patvirtina aplinkybė, jog minėtas pakvitavimas buvo pateiktas 2012-01-09 kartu su atsiliepimu civilinėje byloje Nr. 2-153-79/2012. Byloje nustatyta, jog apeliantė pateikė tokį dokumentą siekdama patvirtinti savo versiją, kad ji įvykdė savo įsipareigojimus pagal 2011-10-26 paskolos sutartį. Nėra pagrindo abejoti, kad apeliantė atliko inkriminuotą veiksmą veikdama tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino nuteistosios veiksmus kaip žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimą, kuris pagal savo pavojingumą patenka į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį, todėl A. J. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d.

Apeliantė taip pat ginčija savo kaltę dėl LR BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo tvirtindama, jog pinigų turėjo ir suteikė 37 200 Lt paskolą G. P., apgaule neįgijo turtinės teisės į G. P. butą bei apgaule neįgijo savo naudai 37200 Lt vertės UAB ,,A. i.“ turto, nes sudarant paskolos sutartį jokios apgaulės ir ketinimų apgauti nebuvo, o UAB ,,A. i.“ jai (A. J.) tik išrašė vekselį 37 200 Lt sumai, tačiau pinigų nesumokėjo. Taip pat apeliantė tvirtina, jog nagrinėjamu atveju tarp jos ir G. P. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl baudžiamojo atsakomybėn ji patraukta nepagrįstai.

Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. reglamentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. atsako tas, kas savo ar kitų naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.

Pažymima, kad teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, ir pan.

Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnį kaip sukčiavimas, svarbu įvertinti ir jo ketinimų turinį bei jų susiformavimo momentą. Kai nukentėjusysis apgaule įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo ar jį sudarius.

Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad A. J. pripažinta kalta dėl BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo, kurio dalykas paskolos sutartis, pagal kurią paskolos gavėjai A. J. pinigų nepaskolino, tačiau paskolos sutarties pagrindu įgijo teisę į svetimą turtą – butą, kurio reikalavimo teisę vėliau pardavė UAB ,,A. i.“ ir savo naudai įgijo svetimą UAB ,,A. i.“ turtą - 37200 Lt. Tokie A. J. veiksmai pagrįstai įvertinti kaip sukčiavimas, kadangi nustatyta ir įro­dyta, kad ji žinojo, jog neturi tiek piniginių lėšų, jog galėtų paskolinti G. P. 37 200 Lt, tačiau su G. P., panaudodama apgaulę, pasirašė paskolos suteikimo sutartį. Tai, kad A. J. neturėjo finansinių lėšų pinigų paskolinimui pagal paskolos sutartį patvirtina šios tyrimo metu nustatytos aplinkybės - nagrinėjamo įvykio metu A. J. įsiskolinimai pagal antstolių vykdomas bylas siekė apie 250 000 Lt (1 t., 96, 98, 99, 101, 102, 104, 106 b. l.), VĮ Registrų centro duomenys patvirtino, jog tuo metu A. J. neturėjo jokio nekilnojamo turto (1 t., 109 b. l.), bankų pateikti duomenys rodo, kad A. J. vardu atidarytose sąskaitose per laikotarpį nuo 2011-09-01 iki 2012-01-01 piniginių lėšų, leidžiančių suteikti 37 200 Lt paskolą, taip pat nebuvo (2 t., 115-117, 120-121, 124-127, 130, 133-135, 138-140, 143-144 b. l.), iš VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktų 2010 metų A. J. metinės pajamų deklaracijos matyti, kad A. J. per 2010 m. gavo apmokestinamų pajamų 1660 Lt, 2010 metais individualios veiklos pajamos 2400 Lt (apmokestinamųjų pajamų suma 1660 Lt), o 2011 metinėje pajamų deklaracijoje A. J. nedeklaravo gautinų pajamų (2 t., 13, 14-19 b. l.). Ir nors A. J. pirmosios instancijos teisme tvirtino (tą nurodo ir apeliaciniame skunde), kad paskolos sutarties sudarymo dieną pinigų ji turėjo, nes 2010-01-18 už parduotą butą buvo gavusi 50 000 Lt ir pateikė tai patvirtinantį dokumentą, tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti tokius jos paaiškinimus ir jais nesiremti, kadangi pinigai buvo gauti beveik prieš du metus iki paskolos sutarties pasirašymo, todėl tai negali atspindėti realios A. J. finansinės padėties paskolos pasirašymo, t.y. 2011-10-26, metu.

Dėl A. J. skundo argumento, jog ji neįgijo svetimo UAB ,,A. i.“ turto pažymėtina, kad iš Reikalavimo perleidimo 2011-12-20 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos 2 priedo matyti, jog A. J. UAB ,,A. i.“ perleidžia 37200 Lt dydžio reikalavimo teisę į G. P., kylančią iš 2011-10-26 Paskolos sutarties, už 37200 Lt (1 t., 69-72 b. l.). Ir nors A. J. skunde tvirtina, kad pinigų pagal Reikalavimo perleidimo 2011-12-20 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negavo ir to teismas netyrė, pažymėtina, jog iš UAB ,,A. i.“ 2011-12-20 Kasos išlaidų orderio matyti, kad A. J. pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sumokėta 37200 Lt, o A. J. jame parašu patvirtina, jog tokią sumą gavo (1 t., 75 b. l.). Liudytojas T. T. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad UAB ,,A. i.“ pagal kasos išlaidų orderį A. J. sumokėjo 37 200 Lt (1 t., 160 b. l.). Minėti įrodymai patvirtina, kad A. J. buvo sumokėti 37 200 Lt. Dėl skundo argumento, jog UAB ,,A. i.“ A. J. išrašė vekselį 37 200 Lt sumai, kuriuo ji nepasinaudojo, kas patvirtina, jog ji (A. J.) neįgijo UAB ,,A. i.“ turto, pažymėtina, jog nuteistoji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu apie tokį vekselį nenurodė ir neneigė, kad skolinį reikalavimą G. P. atžvilgiu UAB ,,A. i.“ pardavė, ką patvirtina ir aukščiau nurodyti įrodymai (1 t., 178-180 b. l., 3 t., 120 b. l.), todėl šis argumentas taip pat nepaneigia tyrimo metu nustatytų aplinkybių.

Ištirtais įrodymais nustatyta, jog šiuo atveju apgaulė buvo naudojama nuo pat pradžių žadant suteikti paskolą už sudarytą paskolos gavėjai priklausančio buto hipotekos sutartį, kuria buvo užtikrinama paskolos sutarties įvykdymas, kadangi įrodyta, kad paskolos davėja A. J. neturėjo lėšų paskolai suteikti, tačiau sutartį su paskolos gavėja G. P. pasirašė, tačiau G. P. pinigų nepaskolino, o vėliau iš šios sutarties atsiradusią reikalavimo teisę pardavė UAB ,,A. i.“. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad visi kaltinamosios tyčiniai veiksmai buvo nukreipti į turto pasisavinimą panaudojant apgaulę.

Kolegija konstatuoja, kad yra nepagrįsti A. J. apeliacinio skundo teiginiai, jog tarp jos ir G. P. susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, o sutarčių sudarymas, iš jų kylantys įsipareigojimai ir jų vykdymas yra civilinės teisės objektas, reguliuojamas civilinio proceso tvarka. Tačiau pažymima, kad civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai jie atitinka šalių valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas. Šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus: ar siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, ar nusikalstamų tikslų. Be to, negalima neatsižvelgti ir į nukentėjusiojo galimybes apginti savo teisę civilinio proceso priemonėmis. Kolegija konstatuoja, kad aukščiau aptartas duomenų visetas patvirtina, kad nuteistoji A. J. tyčia G. P. pateikė objektyvios tiesos neatitinkančia informaciją apie savo galimybę paskolinti pinigus ir tai turėjo lemiamos įtakos nukentėjusiosios G. P. apsisprendimui sudaryti 2011-10-26 paskolos sutartį, kurios pagrindu buvo sudaryta G. P. priklausančio turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipotekos sutartis, po ko nuteistoji A. J., neįvykdžiusi savo įsipareigojimų pagal 2011-10-26 paskolos sutartį, reikalavimo teisę pagal šią paskolos sutartį pardavė UAB ,,A. i.“. Atsižvelgiantį tai, daroma išvada, kad A. J. skundo teiginiai apie išskirtinai civilinį teisinį jos ir G. P. santykių pobūdį nepagrįsti. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai nuteistosios A. J. veiką kvalifikavo kaip nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 2 d.

Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų laikėsi, byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, nustatė, kad nuteistoji A. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistosios A. J. apeliacinį skundą atmesti.