Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. L. ir atsakovo G. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-400-674/2022 pagal ieškovės L. L. ieškinį atsakovui G. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo, materialinio išlaikymo priteisimo, institucija, teikianti išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Raseinių rajono savivaldybėje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

12. Byloje kilo ginčas dėl mažamečio vaiko bendravimo tvarkos su tėvu nustatymo.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

13. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl nepilnametės U. K. bendravimo su tėvu tvarkos nustatymo 2 ir 3 punktus nustatant, kad: 2) dukrai sulaukus 3 metų, tėvas ir dukra bendrauja nedalyvaujant motinai su galimybe dukrą išsivežti iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos kartu su savimi, tačiau be nakvynės; 3) tėvas dukrą iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos gali išsivežti su nakvyne mergaitei sulaukus 5 metų.

14. Pagal skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimu patvirtintą bendravimo tvarkos 2 punktą, šalių dukrai sulaukus 2 metų, tėvas (atsakovas) ir dukra bendrauja nedalyvaujant motinai (ieškovei) su galimybe dukrą išsivežti iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos kartu su savimi, tačiau be nakvynės, o pagal teismo sprendimu patvirtintą bendravimo tvarkos 3 punktą, tėvas dukrą iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos gali išsivežti su nakvyne mergaitei sulaukus 3 metų.

15. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, jog 2 metų amžiaus dukros išsivežimas be nakvynės į tėvo (ar močiutės) gyvenamąją vietą be mamos, o nuo 3 metų - su nakvyne, vaikui atsilieps itin neigiamai; sunku prognozuoti, ar būdama tokio amžiaus mergaitė pilnai ir rišliai kalbės, ar, jei kažkas atsitiktų atsakovui, sugebės savarankiškai informuoti ieškovę apie savo buvimo vietą; kyla abejonių, ar atsakovas bus pakankamai atsakingas dukros atžvilgiu, ieškovės įsitikinimu, dukros interesus labiausiais atitiktų, jei su tėvu be mamos ji galėtų išvykti be nakvynės sulaukusi 3 metų amžiaus, o nuo 5 – su nakvyne. Apeliantė taip pat pažymi, kad atsakovui dukra U. yra vienintelis vaikas, jo mamai – vienintelė anūkė, jie neturi patirties auginant vaikus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

16. Tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, teisė bendrauti ir dalyvauti auklėjant vaiką yra asmeninio pobūdžio teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena, nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.175 straipsnio 2 dalimi, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.

18. Pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog turi būti užtikrintas kuo intensyvesnis skyrium gyvenančio tėvo (motinos), su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, bendravimas su vaiku, jeigu tik nėra nustatyta jokių aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių turėtų būti nustatomas tik minimalus bendravimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktą; 2020 m. gruodžio 2 d, nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-412-916/2020, 30 punktą).

19. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta ir ieškovė taip pat neįrodinėjo jokių netinkamo, smurtinio ar kitaip nepilnametės dukters interesus pažeidžiančio atsakovo elgesio. Taip pat byloje nėra duomenų, jog atsakovas netinkamai vykdytų tėvo pareigas mažametei dukrai, taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovo gyvenimo būdas būtų netinkamas ar jis keltų realų pavojų dukrai.

20. Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamą praktiką, pažymi, jog atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su savo vaiku tam, kad būtų patenkintas vaiko poreikis ir teisė bendrauti su savo tėvu, taip pat kad būtų įgyvendintos ir kitos tėvo pareigos – auklėti savo vaiką, rūpintis jo vystymusi, sveikata, ugdymu. Tėvų asmeninė teisė ir pareiga bendrauti su vaiku turi būti vykdoma vaiko interesais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė neįrodė, kad 2 metų amžiaus dukros išsivežimas be nakvynės į tėvo (ar močiutės) gyvenamąją vietą be mamos, o nuo 3 metų – su nakvyne, pažeis vaiko interesus. Apeliantės argumentai, kad atsakovui šalių dukra yra vienintelis vaikas ir jis neturi pakankamai įgūdžių prižiūrėti dukrą, paremti tik pačios apeliantės subjektyvia nuomone, todėl atmetami kaip deklaratyvaus pobūdžio, neįrodyti. Akivaizdu, kad atsakovas, gyvendamas skyriumi nuo vaiko kitame mieste, dėl objektyvių priežasčių neturi galimybės vaiką nuolat prižiūrėti ir kartu tobulinti tėvystės įgūdžius. Ta aplinkybė, kad šalių nepilnametė dukra atsakovui vienintelis vaikas, nėra pagrindas teigti, jog atsakovas neturi tėvystės įgūdžių. Byloje ieškovė nepateikė ir įrodymų, kad atsakovas negali užtikrinti dukrai ramios aplinkos, režimo, stabilumo, palankaus psichologinio klimato. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Raseinių rajono savivaldybėje išvadoje taip pat nėra nurodyta jokių duomenų apie atsakovo negebėjimą pasirūpinti savo nepilnamete dukra. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tik intensyvus nepertraukiamas bendravimas su vaiku gali padėti atsakovui tobulinti tėvystės įgūdžius.

22. Dėl apeliantės argumento, jog sunku prognozuoti, ar būdama tokio amžiaus mergaitė pilnai ir rišliai kalbės, ar, jei kažkas atsitiktų atsakovui, sugebės savarankiškai informuoti ieškovę apie savo buvimo vietą, atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujamasi maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principu ir tik esant duomenų, kad vaiko interesai pažeidžiami, yra pagrindas riboti vaiko ir skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimą. Taigi, teismų praktikoje iš esmės preziumuojami geri vaiko ir tėvo (motinos) santykiai, todėl vien apeliantės nurodytos hipotetinės aplinkybės, kurios, beje, gali nutikti ir pačiai ieškovei, nesudaro pagrindo riboti atsakovui teisę bendrauti su savo mažamečiu vaiku.

23. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Raseinių rajono savivaldybėje išvadoje nurodyta, kad, tarnybos nuomone, ieškovės siūloma bendravimo tvarka atitiktų nepilnamečio vaiko interesus, tačiau atsakovui turėtų būti leidžiama dukrą išsivežti iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos mergaitei sulaukus ne septynerių metų (kaip prašė ieškovė ieškiniu), o anksčiau, nustatant adaptacinį laikotarpį be nakvynės, siekiant vaikui priprasti prie naujos tėvo gyvenamosios aplinkos, bei papildant tėvo bendravimą su dukra jai pradėjus lankyti ugdymo įstaigą per pavasario, vasaros, rudens bei žiemos atostogas.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas pereinamąjį laikotarpį, t. y. jog dukrai sulaukus 2 metų, atsakovas ir dukra bendrauja nedalyvaujant ieškovei su galimybe dukrą iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos pasiimti kartu su savimi, tačiau be nakvynės, pirmosios instancijos teismas, kompleksiškai įvertinęs visas aukščiau nurodytas aplinkybes, byloje esančius įrodymus, o kartu ir vadovaudamasis teismų praktika dėl minimalaus ir maksimalaus skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku nustatymo, nagrinėjamu atveju išlaikė tinkamą pusiausvyrą tarp būtinumo užtikrinti vaiko interesus, kurie yra prioritetiniai, ir skyrium gyvenančio tėvo teisės bendrauti su vaiku, kurti ir puoselėti tarpusavio ryšį. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu patvirtintos bendravimo tvarkos.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

25. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo: pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies ir nustatyti tokią šalių bendravimo tvarką su atsakovu: atsakovas su dukra bendrauja kas antrą mėnesio savaitgalį (pasirinktinai), šeštadienį nuo 11 val. iki 18 val., ir sekmadienį nuo 11 val. iki 18 val., vieną savaitgalio dieną, (pasirinktinai šeštadienį ar sekmadienį) dalyvaujant ieškovei, o kitą savaitgalio dieną (pasirinktinai šeštadienį ar sekmadienį) su galimybe dukrą išsivežti iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos kartu su savimi, tačiau be nakvynės; atsakovas dukrą iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos gali išsivežti su nakvyne mergaitei sulaukus 1 metų ir 6 mėnesių, paimdamas nepilnametę dukrą šeštadienį iš jos gyvenamosios vietos, 11 val., ir grąžindamas sekmadienį, 18 val., į vaiko gyvenamąją vietą; dukros išsivežimo metu atsakovas privalo užtikrinti ieškovei galimybę telekomunikacijų pagalba susisiekti su dukra; tais atvejais, kai tėvas negalės bendrauti su dukra nustatyta tvarka dėl savo ligos ar kitų svarbių priežasčių, kaip galima greičiau informuoja ieškovę, o bendravimo laikas bendru tėvų sutarimu perkeliamas į kitą savaitgalį ar kitą tinkamą dieną; atsakovas turi teisę Tėvo dieną, kiekvienų metų pirmąjį birželio sekmadienį, praleisti su dukra nuo 11 val. iki 18 val., nežiūrint aukščiau nustatytos bendravimo tvarkos savaitgaliais.

26. Taigi, kaip nustatyta iš apeliacinio skundo argumentų, atsakovas apeliaciniu skundu siekia prailginti teismo sprendimu patvirtintoje bendravimo tvarkoje nustatytas bendravimo valandas (nuo 11 val. iki 16 val.) dviem valandomis, t. y. nuo 11 val. iki 18 val. Taip pat siekia, jog atsakovas dukrą iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos galėtų išsivežti su nakvyne mergaitei sulaukus 1 metų ir 6 mėnesių, o ne nuo 3 metų, kaip nustatyta teismo sprendimu patvirtinta bendravimo tvarka.

27. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad šalių nepilnametė dukra jau yra vienerių metų, bylos nagrinėjimo metu mergaitė paaugo ir tapo sąmoningesnė, susitikimų metu atpažįsta atsakovą, apsikabina jį, o šios aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių dukters ir atsakovo, nepaisant vaiko amžiaus, yra susiformavęs artimas tarpusavio ryšys; atsižvelgiant į tai yra pagrindas nustatyti, kad atsakovas galėtų dukrą jau dabar išsivežti iš vaiko gyvenamosios vietos, o mergaitei sulaukus 1 metų ir 6 mėnesių, galėtų dukrą pasiimti su nakvyne. Nustačius bendravimo su vaiku tvarką, jog atsakovas jau dabar galėtų dukrą išsivežti iš jos gyvenamosios vietos be nakvynės, šalių vaikas galėtų lengviau apsiprasti prie naujos aplinkos, o taip pat būtų užtikrinta nepilnamečio vaiko teisė bendrauti ne tik su atskirai gyvenančiu tėvu, tačiau ir su močiute D. K., kuri taip pat reiškia norą bendrauti ir matytis su vienintele anūke.

28. Teisėjų kolegija nesutinka su aukščiau nurodytais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į šalių dukros amžių (šios nutarties priėmimo dienai mergaitė yra 1 metų ir 6 mėnesių amžiaus). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio amžiaus vaikui įprastinės dienotvarkės nesilaikymas, atskyrimas nuo mamos per naktį bei nakvynė kitoje neįprastoje aplinkoje (atsakovo ar jo mamos namuose), neabejotinai sukeltų stresą, vaikui nebūtų užtikrintas saugumo jausmas. Vien apelianto nurodomos aplinkybės, kad tarp šalių dukters ir atsakovo yra susiformavęs artimas tarpusavio ryšys, kad atsakovo mama turi tinkamas sąlygas prižiūrėti dukrai ir padės prižiūrėti dukrą, savaime neįrodo, jog šalių dukros išvežimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos su nakvyne nuo 1 metų ir 6 mėnesių atitiktų geriausius vaiko interesus. Dar daugiau, atkreiptinas dėmesys, kad užtikrinti vaikui tinkamas sąlygas, rūpintis juo, yra tėvų, o ne senelių pareiga. Byloje sprendžiamas klausimas dėl bendravimo tvarkos su tėvu nustatymo, o ne su vaiko močiute, todėl aplinkybės, ar vaiko močiutė yra pajėgi pasirūpinti anūke, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju atsakovas neįrodė, kad yra pats asmeniškai pajėgus užtikrinti geriausius vaiko interesus pasiimdamas jį iš jo gyvenamosios vietos su nakvyne nuo 1 metų ir 6 mėnesių amžiaus.

29. Kaip jau minėta, nustatydamas pereinamąjį laikotarpį, t. y. jog dukrai sulaukus 2 metų, atsakovas ir dukra bendrauja nedalyvaujant ieškovei su galimybe dukrą iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos pasiimti kartu su savimi, tačiau be nakvynės, pirmosios instancijos teismas išlaikė tinkamą pusiausvyrą tarp būtinumo užtikrinti vaiko interesus, kurie yra prioritetiniai, ir skyrium gyvenančio tėvo teisės bendrauti su vaiku, kurti ir puoselėti tarpusavio ryšį. Darytina išvada, jog tokios bendravimo tvarkos nustatymas, kai atsakovas galėtų išsivežti vaiką su nakvyne nuo 1 metų ir 6 mėnesių amžiaus, neatitiktų esminių vaiko interesų augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, darytų žalą visapusiškai ir harmoningai vaiko raidai.

30. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog prailginant susitikimų laiką nuo 11 val. iki 18 val., būtų užtikrintas ilgesnis vaiko poilsis po kelionės bei atsakovo pasibuvimas kartu su vaiku. Atsakovas pažymi, kad yra buvusi situacija, kai nepilnametė dukra sirguliavo, todėl daugiau laiko nei įprastai miegojo, tokiu atveju bendravimo su vaiku laikas dar sutrumpėjo. Be to, ieškovė gyvena Raseiniuose, o atsakovas gyvena Kaune, tačiau su dukra jis norėtų pasisvečiuoti ir pas (duomenys neskelbtini) gyvenančią savo motiną D. K.

31. Teisėjų kolegija, nesutikdama su minėtais apeliacinio skundo argumentais, pažymi, kad atsakovui „patogus“ bendravimas savaime negali būti laikomas atitinkančiu vaiko interesų. Teismas ginčą dėl vaiko bendravimo tvarkos turi pareigą išspręsti vadovaudamasis išimtinai vaiko, o ne tėvų ar artimųjų giminaičių, interesais. Tai, kad susitikimų metu, kai bendravimas nustatytas nuo 11 val. iki 16 val. su galimybe dukrą išsivežti iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos kartu su savimi be nakvynės, atsakovas nori išsivežti dukrą į Kauną ar į (duomenys neskelbtini) pas savo mamą, vertintina tik kaip paties atsakovo asmeninių interesų tenkinimu, kuris niekaip nesusijęs su dukros poreikių tenkinimu. Kaip teigia pats apeliantas, kelionė į vieną pusę trunka apie 2 valandas, kas reiškia, jog per vieną dieną mažamečio vaiko kelionė automobiliu truktų apie 4 valandas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, mažamečio vaiko vežiojimas iš vieno miesto į kitą ir atgal, paliekant nedaug laiko kokybiškam turiningam bendravimui, neatitiktų vaiko interesų, neabejotinai sukeltų mažamečiui vaikui nepatogumus, jis jaustų nuovargį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad apeliantas neįrodė, jog prailgintas susitikimų laikas dviem valandomis atitiktų geriausius šalių dukros interesus. Kartu pažymėtina, kad remiantis teismo sprendimu nustatyta bendravimo tvarka, apeliantas turės galimybę išsivežti dukrą su nakvyne tiek į Kauną, tiek pas savo mamą į (duomenys neskelbtini) kai dukrai sukaks 3 metai, tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, bus užtikrintas vaiko poilsis po kelionės, vaikas nejaus nuovargio.

32. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakovo bendravimo su vaiku tvarka, įvertinus vaiko amžių, yra tinkama ir pakankama siekiant atsakovui visapusiškai rūpintis vaiku, dalyvauti jo auklėjime, todėl jos keisti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad teismas nustato bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima pagal esamą situaciją, tačiau teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo neįgyja res judicata galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

Dėl bylos procesinės baigties

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti remiantis apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

34. Netenkinus apeliacinių skundų, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepaskirstomos ir šalys paliekamos kiekviena prie savo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.