Kauno apygardos teismo nutartis

2015-05-29 · Civilinė byla Nr. 2A-990-436/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-29
Bylos Nr.
2A-990-436/2015
Teisminio proceso Nr.
7970-2-69-3-12014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Arūnas Rudzinskas
Atsakovas
V. A.
Ieškovas
J. B.
Advokatai
Gintas Gustaitis
Civilinė byla Nr. 2A-990-436/2015Teisminio proceso Nr. 7970-2-69-3-12014-1Procesinio sprendimo kategorija: (S) 78.2.1.; 121.14.; 121.18.; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo V. A. atstovo advokato Ginto Gustaičio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22364-947/2014 pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui V. A., išvadą byloje teikianti institucija - Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikui priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. A. išlaikymą nepilnametei dukrai V. A. po 700,00 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki dukters pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, turto tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant vaiko motiną J. B.. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo V. A. 3600,00 Lt išlaikymo įsiskolinimą. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad nuo gimimo dukra V. A., gimusi 2005 m. kovo 6 d., gyveno su ieškove ir atsakovu V. A., abu tėvai kartu dukrą prižiūrėjo ir išlaikė, tačiau nuo 2014 m. balandžio mėnesio ieškovė su atsakovu kartu negyvena. Ieškovė teigė, kad atsakovas nuo 2014 m. balandžio mėnesio reguliaraus išlaikymo dukrai neteikė. Per šį laikotarpį atsakovas pervedė vaiko išlaikymui du kartus po 300,00 litų. Ieškovės teigimu, jai materialiai kiekvieną mėnesį padeda motina ir sesuo, be to, ji pati dirba papildomus darbus. Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies, t. y. ieškovas sutiko dukters išlaikymui kiekvieną mėnesį mokėti po 300,00 Lt ir sumokėti 300,00 Lt dydžio įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2014-10-01. Atsakovas teigė, kad šiuo metu yra bedarbis, ieško darbo, turto neturi, todėl dukrai gali teikti 300,00 Lt išlaikymą. Atsakovas nurodė, kad susiradęs darbą galėtų teikti dukrai didesnį išlaikymą. Atsakovas nesutiko, jog yra susidaręs 3600,00 Lt išlaikymo įsiskolinimas ir nurodė, kad 2014 m. liepos mėnesį ieškovei pervedė 300,00 Lt, 2014-08-05 – 300,00 Lt, 2014-09-02 – 300,00 Lt, 2014-10-05 – 300,00 Lt. Teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovas palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, prašė ieškinį tenkinti iš dalies.

Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą byloje, kurioje nurodė, kad atsižvelgus į abiejų tėvų turtinę padėtį, 600,00 Lt suma, mokėtina kas mėnesį, atitiktų objektyvius vaiko poreikius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo V. A. išlaikymą nepilnametei dukrai V. A. periodinėmis išmokomis po 500,00 Lt (penkis šimtus penkis Lt) (nuo 2015-01-01 – 144,81 Eur) per mėnesį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Priteisė iš atsakovo V. A. 2400,00 Lt (dviejų tūkstančių keturių šimtų Lt) (nuo 2015-01-01 – 695,09 Eur) išlaikymo įsiskolinimą (už 6 mėn. laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2014-09-30) nepilnametei dukrai V. A..

Piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė vaiko motiną J. B..

Sprendime teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje 6 dalyje nustatyta tėvų pareiga iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus. Ši Konstitucijos norma iš esmės atitinka Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalies, nustatančios tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios abiejų tėvų pareigą vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu, bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192-3.203 straipsnių, įtvirtinančių tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nuostatas.

Pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (Civilinio kodekso 3.155 straipsnio 1 dalis, 3.156 straipsnis). Ieškovei ir atsakovui tenka pareiga išlaikyti savo vaiką. Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas sunkia turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitokiomis priežastimis. Antra vertus, išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai (Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 2 dalis). Išlaikymo dydis turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, atitikti protingus vaiko poreikius, kuriuos nulemia vaiko amžius, sveikata ir gabumai. Nustatant išlaikymo dydį, turi būti nustatoma protinga pusiausvyra tarp tėvų ir vaikų interesų, tačiau prioritetiškai atsižvelgiant į vaikų interesus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, Civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas).

Teismas išanalizavęs bylos šalių žodinius paaiškinimus apie jų devynmetės dukters poreikius, žodinius paaiškinimus pagrindžiančius rašytinius įrodymus (prekių įsigijimo kvitus, mokėjimo nurodymus ir kt.), konstatavo, kad rašytinių įrodymų analizė suponuoja išvadą, jog šalių dukters V. A. poreikiai nėra specialūs, ieškovė neįrodė, kad specialiųjų poreikių neturinčiai dukrai ji kiekvieną mėnesį skiria 1800,00 Lt sumą. Nors byloje yra pateikti mokėjimo kvitai, tačiau iš šiuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotų duomenų negalima daryti išvados, jog vaiko poreikiai ir jų materialinė išraiška siekia dviejų mėnesių ieškovės darbo užmokestį. Iš byloje pateiktos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas teismas nustatė, kad ieškovės mėnesinės pajamos sudaro apie 900,00 Lt sumą. Ieškovė, teigdama, kad teikia vaikui 1800,00 Lt išlaikymą, nurodė, jog jai padeda motina ir sesuo, tačiau tai patvirtinančių įrodymų ieškovė nepateikė. Teismas sprendime akcentavo, kad teikdama paaiškinimus dėl vaiko poreikių lentelėje nurodytų sumų, ieškovė patikslino, kad vaiko poreikių patenkinimui yra skiriama mažesnė suma, pvz., mokymosi priemonėms ji skiria du kartus po 190,00 Lt mokslo metams, o ne 915,00 Lt per metus, mobiliojo ryšio paslaugoms ir telefono aparato įsigijimui pagal sutartį ieškovė nurodė mokanti kiekvieną mėnesį 24,00 Lt ir 10,00 Lt įmokas, nors poreikių lentelėje 600,00 Lt telefono įsigijimo kainą ji išdėstė 12 mėn. po 50,00 Lt, ieškovės į bylą pateikti mokėjimo nurodymai nepatvirtina, kad dukters poreikiams patenkinti per metus yra išleidžiama 2400,00 Lt suma, ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad kiekvieną mėnesį ji turi išlaidas vaikui skirtų technikos priemonių remontui, taip pat pažymėjo, kad ieškovė patvirtino, jog dviratį dukrai iš Vokietijos parvežė atsakovas, nors į poreikių lentelę įrašė turėtas išlaidas už šį sportinį inventorių.

Teismas, pagal bylos medžiagą nustatydamas tikruosius vaiko V. A. poreikius, konstatavo, kad devynmečio vaiko poreikiams patenkinti per mėnesį yra reikalinga apytiksliai 1100,00 Lt suma. Tokio dydžio išlaikymo teikimas atitinka ir teismų praktikoje taikytino orientacinio išlaikymo dydžio kriterijų (minimali mėnesinė alga Lietuvos Respublikoje).

Nustatęs, kad vaiko poreikiams patenkinti kiekvieną mėnesį būtina skirti apytiksliai po 1100,00 Lt, toliau sprendime analizavo byloje esančius įrodymus apie vaiko motinos J. B. ir tėvo V. A. turtinę padėtį.

Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad ieškovė 2003 m. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise įgijo vieno kambario butą Kauno r. sav., butas nėra įkeistas. Iš byloje pateiktos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nustatė, kad ieškovės mėnesinės pajamos sudaro apie 900,00 Lt, o atsakovas V. A. neturi nekilnojamojo turto, turi kreditorinių įsipareigojimų, darbo neturi, yra registruotas darbo biržoje.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus apie šalių turtinę padėtį, taip pat vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, padarė išvadą, kad atsakovas, būdamas darbingo amžiaus asmuo, nors šiuo metu ir neturėdamas darbo, yra finansiškai pajėgus teikti nepilnametei dukrai išlaikymą po 500,00 Lt. Šiek tiek didesne dalimi, t. y 600,00 Lt suma, pagal savo turtinę padėtį yra pajėgi teikti vaiko motina J. B.. Motyvą, kad atsakovas pagal savo galimybes gali skirti 500,00 Lt sumą, nors šiuo metu atsakovas nurodo neturintis jokių pajamų, teismas taip pat grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje aiškiai nustatyta, jog tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, o juolab - išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu.

Spręsdamas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismas nustatė, kad atsakovas už laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2014-10-01 išlaikymą teikė nereguliariai. Iš atsakovo pateiktų mokėjimo kvitų teismas nustatė, kad atsakovas dalinai teikė išlaikymą vaikui, t. y. 2014-08-05 pervedė 300,00 Lt sumą, 2014-09-02 – 300,00 Lt (pažymėjo, kad 2014-10-05 pervesta 300,00 Lt suma nepatenka į įsiskolinimo susidarymo laikotarpį, todėl į šią aplinkybę, sprendžiant reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo, neatsižvelgtina, tačiau ši įmoka turi būti užskaityta kaip už 2014 m. spalio mėn. sumokėta išlaikymo dalis), iš viso atsakovas ieškovei vaiko išlaikymui pervedė 600,00 Lt sumą. Nors atsakovas teigė, kad teikė išlaikymą ir liepos, rugpjūčio mėnesiais po 300,00 Lt, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti, kad gyvendamas skyrium jis reguliariai teikė išlaikymą vaikui, todėl ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo tenkino iš dalies, t. y. atsižvelgus į teismo nustatytus poreikius ir tėvų turtines galimybes (iš atsakovo priteistiną po 500,00 Lt išlaikymą), iš atsakovo priteisė 2400,00 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimą (6 mėn. skolos laikotarpis x 500,00 Lt tėvo mokėtina dalis per mėn. – 600,00 Lt faktiškai suteikto išlaikymo).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovo V. A. atstovas advokatas Gintas Gustaitis prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti - sumažinti priteistą iš atsakovo išlaikymą periodinėmis išmokomis per mėnesį nuo 144,81 Eur (500 Lt) iki 86,89 Eur (300 Lt), o išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2014-10-01 nuo 695,09 Eur (2400 Lt) iki 347,54 Eur (1200 Lt).

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Lygiai taip pat faktas baudžiamojoje byloje gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus, o civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant. Šiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos kontekste vertintina pirmosios instancijos teismo išvada dėl mergaitės poreikių. Ieškovė nurodė, kad vaiko poreikiai sudaro 1800 Lt, kurių pagrindu ji prašė iš ieškovo priteisti išlaikymą. Byloje nustatyta, kad ieškovės mėnesines pajamas sudaro 900 Lt. Teismas nustatė, kad ieškovė neįrodė dalies išlaikymui skiriamų išlaidų, todėl sprendė, kad jas sudaro 1100 Lt. Su tokia teismo išvada negalima sutikti. Pažymėtina, kad iš teismo motyvacijos net negalima tiksliai identifikuoti kaip jis prieina išvadą, kad vaiko poreikius sudaro būtent 1100 Lt, o ne 1000 Lt ar kita suma. Ieškovė išlaikymo dydžio detalizacijoje nurodė išlaidas apskaičiuotas kaip faktiškai patirtas. Byloje nustatyta, kad ieškovė uždirba 900 Lt, paramos iš šalies negauna, atsakovas per pusmetį iki bylos iškėlimo teisme prie vaiko išlaikymo prisidėjo tik 600 Lt. Iš to seka, kad ieškovės pajamos per 6 mėn. laikotarpį iki bylos iškėlimo teisme sudarė 6000 Lt – po 1000 Lt mėn. Iš to kyla pagrįstas klausimas kaip faktiškai patiriamas vaiko išlaikymas gali siekti ieškovės nurodomus 1800 Lt ar teismo nustatytus 1100 Lt, kai ieškovės pajamos yra mažesnės už šio išlaikymo dydį. Byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovei nėra būtinybės tenkinti bent jau minimalių savo poreikių t.y. valgyti, apsirengti, kiti būtini poreikiai.

Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė išlaidas vaiko išlaikymui akivaizdžiai dirbtinai padidino – pagal tokias pajamas, vaiko išlaikymui maksimaliai būtų įmanoma skirti nuo 200 iki 500 Lt, atsižvelgiant į būsto išlaikymo išlaidas ir pačios ieškovės savęs išlaikymo išlaidas. Iš to seka, kad faktiškai vaiko poreikiai yra ženkliai mažesni nei nustatė teismas, o ir didžioji dauguma ieškovės nurodytų išlaidų net nebuvo analizuotos byloje, nepaisant teismui priskirtino aktyvaus vaidmens tokio pobūdžio bylose, juolab išlaidos yra akivaizdžiai neadekvačios. Kaip 9 metų vaiko mėnesinės mitybos išlaidos gali sudaryti kone 500 Lt, higienos – 42 Lt, rūbų 358 Lt. Tokios išlaidos galėtų būti suprantamos, jei vaikas būtų maitinamas ženkliai brangesniais ekologiškais produktais ir kiekvieną mėnesį perkami nauji rūbai. Tokių specialių vaiko poreikių byloje nebuvo nustatyta. Išlaidos turi būti protingos ir teismas neturėtų toleruoti nepagrįsto išlaidavimo. Byla vyko kelis mėnesius ir tokius įrodymus buvo galima įpareigoti ieškovę pateikti. Manytina, kad tokio amžiaus vaiko mėnesinės mitybos išlaidos galėtų siekti 300 Lt, apavo ir aprangos išlaidos vidutiniškai per mėnesį – 165 Lt (2000 Lt metams, atsižvelgiant, kad vaikas auga), higienos – 20 Lt. Nors teismas nedetalizavo kaip jis nustatė 1100 Lt išlaikymo poreikio dydį, tačiau maisto, aprangos/avalynės bei higienos reikmenų išlaidų pagrįstumo iš viso neanalizavo. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad vaiko poreikiai mažintini 315 Lt.

Kadangi teismo nustatytas išlaikymo dydis yra akivaizdžiai nepagrįstas vaiko poreikių atskaitos tašku imtina 1000 Lt, kuri turėtų būti mažintina 315 Lt suma ir sudaryti 685 Lt.

Pagal CK 3.192 straipsnio 2 dalį, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad vaikas lieka su vienu iš tėvų ir šiam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti, todėl kasatorius turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti. Pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Pasisakydamas dėl vieno iš nedirbančių tėvų turtinės padėties vertinimo, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime negali reikšti teisinio pagrindo mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo. Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Byloje nustatyta, kad apeliantas yra užsiregistravęs darbo biržoje ir nedirba dėl subjektyvių priežasčių. Tačiau kaip ir apeliantas paaiškino posėdžio metu, darbdaviai, kuriuos jam siūlo darbo biržoje ar kuriuos jis bandė susirasti savo iniciatyva, siūlo nedidesnį nei minimalų darbo užmokestį. Turto apeliantas neturi. Atsižvelgiant į tai, teismas vertindamas jo turtinę padėtį turėjo prilyginti ją kaip turto neturinčio ir minimalias pajamas gaunančio asmens turtinei padėčiai, kas atitinkamai turėjo turėti įtakos nustatant priteistino išlaikymo dydį. Prilyginus apelianto pajamas minimalioms ir nesant jokio kito turto, teismas turėjo priteisti išlaikymą proporcingą jo turtinei padėčiai t.y. nedaugiau nei 300 Lt. Iš to darytina išvadą, kad apelianto turtinė padėtis, teismo sprendimo neįtakojo, nes teismas priteisė įstatymo nustatytą išlaikymo dydį tarsi apeliantas būtų gaunantis vidutinį LR darbo užmokestį.

Pažymėtina, kad išlaikymas vaikams privalo būti skiriamas abiejų tėvų ir proporcingai jų gaunamoms pajamos. Kaip jau minėta, nėra suprantama, kaip ieškovė galėtų suteikti vaikui tokį išlaikymą, kokį nurodo suteikianti ir, akivaizdu, kad faktiškai jis yra ženkliai mažesnis, turint omenyje jos pajamų dydį – 900 Lt. Jeigu ji skirtų bent pusę tiek pinigų, kokie skundžiamu sprendimu buvo nustatyti vaiko poreikiai (1100 Lt) – 550 Lt - ji neturėtų pati iš ko prasimaitinti, važinėti automobiliu ir padengti būsto išlaikymo išlaidas. Tačiau nepaisant to, kad jos teikiamo išlaikymo dydis yra akivaizdžiai mažesnis nei ji nurodo ir, objektyviai vertinant, negalėtų siekti 500 Lt, iš apelianto, galinčio potencialiai gauti tik minimalias mėnesines pajamas t.y. mažesnes nei ieškovės, priteista 500 Lt. Taigi nepaisant to, kad tėvų pajamos turėtų būti prilyginamos vienodoms, keltinas klausimas, kodėl atsakovo pareiga išlaikyti dukrą yra ženkliai didesnė nei ieškovės, kas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Žemesnės instancijos teismas

Apibendrinant, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, neteisingai nustatė šalių dukters mėnesinius poreikius, priteisdamas išlaikymą, visiškai neatsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, ko pasėkoje nepagrįstai priteisė periodinėmis mėnesinėmis išmokomis mokėtiną 500 Lt išlaikymą dukrai. Atitinkamai, teismas priteisdamas tokio dydžio išlaikymą, neatsižvelgė, kad jis yra ženkliai didesnis už ieškovės pagal jos turimas pajamas (900 Lt mėn.), galimą skirti išlaikymą, nors šalių pajamos yra tapačios. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė CPK 185 str. ir CK 3.192 str., ko pasėkoje padarė procesinių ir materialinių teisės normų pažeidimus dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir kas sudaro skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindą (CPK 329, 330 str.).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė J. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, kad tiek ieškinyje, tiek teismo posėdyje ieškovė nurodė šaltinius, iš kurių ji gauna lėšų dukters išlaikymui. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė viena išlaiko savo dukrą. Tik asmuo, neauginantis vaikų ir neteikiantis išlaikymo, gali teigti, jog vaikui išlaikyti nereikia teismo nustatytos išlaikymo sumos. Kadangi ieškovei vienai iš tiesų labai sunku išlaikyti dukrą V. A. ir tenkinti jos poreikius, dėl to ir kreipėsi į teismą dėl išlaikymo priteisimo iš atsakovo. Kaip jau minėta ieškinyje, tam, kad šalių dukters poreikiai būtų patenkinti, prie jos išlaikymo nuolatos prisideda ieškovės motina ir sesuo. Be to tam, kad galėtų išlaikyti save bei savo dukterį, ji ne tik dirba pagrindinį darbą, už kurį gauna 900 Lt mėn. dydžio atlyginimą, bet taip pat dirba papildomus darbus (rankdarbiais ir pan.). Dėl šių aplinkybių apelianto atstovo argumentas, kad objektyviai ieškovė negaliu skirti minėto dydžio išlaikymą savo dukrai, nes neturi tiek pajamų, yra visiškai nepagrįstas ir neatitinkantis tiesos. Taip pat pasakytina, kad, priešingai nei teigia apelianto atstovas, teismas vadovaudamasis byloje pateiktų įrodymų visuma sumažino ieškiniu prašomą priteisti iš apelianto nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį ir atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes ir abiejų šalių turtinę padėtį. Taigi priešingai apeliaciniam skundui, teismas atsižvelgė į vaiko poreikius ir nustatė minimalų 1100 litų išlaikymą.

Aplinkybę, jog mokyklinio amžiaus dukrai objektyviai neužtektų apelianto prašomo priteisti 300 Lt mėn. dydžio išlaikymo bei aplinkybę, jog nepilnametės dukros faktinės išlaidos nėra dirbtinai išpūstos, patvirtina ir byloje pateikta Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, kurioje nurodyta, kad atsižvelgus į abiejų tėvų turtinę padėtį, 600, 00 Lt suma, mokėtina kas mėnesį, atitiktų objektyvius vaiko poreikius. Pabrėžtina, kad vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų atsakomybė už vaiko gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes įtvirtinta 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu taip pat nustatyta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje. Dėl išdėstyto, šiuo atveju apelianto prašymas sumažinti priteistiną 500 Lt mėnesiui nepilnametės dukros išlaikymo sumą iki 300 Lt yra visiškai nepagrįstas bei neatitinka šiandieninių dukters poreikių, tokios sumos neužtektų tenkinti net būtinuosius nepilnamečio vaiko poreikius.

Atsakovas yra jaunas, darbingas, sveikas žmogus, turintis visas galimybes teikti išlaikymą savo vaikui. Tas faktas, kad atsakovas sąmoningai slepia pajamas, oficialiai neįsidarbindamas, jokiu būdu nepatvirtina jo sunkios turtinės padėties, o tik liudija apie atsakovo nesąžiningą elgesį. Pabrėžtina, kad teismas teisingai pažymėjo jog atsakovas, būdamas darbingo amžiaus asmuo, nors šiuo metu ir neturėdamas darbo, yra finansiškai pajėgus teikti nepilnametei dukrai išlaikymą po 500 Lt. Svarbu tai, kad vien ta aplinkybė, jog apeliantas neturi oficialaus darbo, dar nereiškia, kad jis negauna pajamų. Apeliantas sąmoningai neįsidarbina, tokiu būdu, elgdamasis nesąžiningai, siekia fiktyviai pabloginti savo turtinę padėtį, tam, kad būtų priteista mažesnė nepilnamečio vaiko išlaikymo suma. Teismas, nustatydamas nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, visiškai pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, jog tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, o juolab - išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Dėl šių aplinkybių apeliacinio skundo argumentas, kad teismo priteistina nepilnamečio vaiko išlaikymo suma turėtų būti dar labiau mažintina, nes apeliantas neturi oficialaus darbo, yra visiškai nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja atsakovės apeliacinį skundą neperžengdamas jo ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustatyta tarptautiniu bei nacionaliniu lygiu. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, o didžiausia atsakomybė už būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą tenka tėvams pagal šių sugebėjimus ir finansines galimybes. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ji detalizuota Civilinio kodekso trečiosios knygos normose – 3.155, 3.192, 3.194, 3.201 straipsniuose, reglamentuojančiuose atitinkamai tėvų valdžios turinį, tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, išlaikymo priteisimą, išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2014).

CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009; kt.).

Apeliantas nurodo, kad teismas priteisdamas iš apelianto išlaikymą vaikui po 500 Lt kas mėnesį, netinkamai nustatė šalių dukters poreikius, visiškai neatsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, dėl ko nepagrįstai priteisė periodinėmis mėnesinėmis išmokomis mokėtiną 500 Lt išlaikymą dukrai, neįvertino, aplinkybės, kad šiuo metu apeliantas nedirba dėl subjektyvių priežasčių, yra užsiregistravęs darbo biržoje, darbdaviai, siūlantys darbo, pasiūlo ne didesnį nei minimalų darbo užmokestį, turto neturi, todėl teismas tokią apelianto turtinę padėtį turėjo vertinti kaip neturinčio turto ir gaunančio minimalias pajams.

CK 3.192 straipsnio 2 dalyje išlaikymo dydis nesiejamas su konkrečiu tėvų pajamų dydžiu, tačiau įstatyme nustatyti, taip pat teismų praktikoje suformuluoti tam tikri orientaciniai kriterijai – šiais, taip pat įstatyme (CK 1.5, 3.3 straipsniai) įtvirtintais šeimos santykių teisinį reglamentavimą grindžiančiais principais vadovaujamasi sprendžiant dėl išlaikymo dydžio konkrečiu atveju. Vienas tokių kriterijų – protingi vaiko poreikiai, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, taip pat amžius (vaikui augant jo poreikiai didėja ir pan.). Nustatant nepilnamečio išlaikymo dydį turi būti atsižvelgiama į tai, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-620/2005). Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. G. C., bylos Nr. 3K-3-419/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. E. Z. , bylos Nr. 3K-3-154/2011; kt.). Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas tik kaip orientacinis, taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. M. S., byla Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-495/2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J. , bylos Nr. 3K-3-276/2013; kt.). Teismas, nustatęs vaiko poreikių dydį, sprendžia, kaip tarp tėvų jį paskirstyti ir nustatyti iš išlaikymo neteikiančio tėvo (motinos) priteistiną išlaikymo sumą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išanalizavęs bylos šalių žodinius paaiškinimus apie jų devynmetės dukters poreikius, žodinius paaiškinimus pagrindžiančius rašytinius įrodymus (prekių įsigijimo kvitus, mokėjimo nurodymus ir kt.), konstatavo, kad rašytinių įrodymų analizė suponuoja išvadą, jog šalių dukters V. A. poreikiai nėra specialūs, ieškovė neįrodė, kad specialiųjų poreikių neturinčiai dukrai ji kiekvieną mėnesį skiria 1800,00 Lt sumą, todėl pripažino, kad devynmečio vaiko poreikiams patenkinti per mėnesį yra reikalinga apytiksliai 1100 Lt suma. Apelianto vertinimu, devynmečiui vaikui mėnesinės mitybos išlaidos galėtų siekti 300 Lt, apavo ir aprangos išlaidos vidutiniškai per mėnesį – 165 Lt (2000 Lt metams, atsižvelgiant, kad vaikas auga), higienos – 20 Lt. Nors teismas nedetalizavo kaip jis nustatė 1100 Lt išlaikymo poreikio dydį, tačiau maisto, aprangos/avalynės bei higienos reikmenų išlaidų pagrįstumo iš viso neanalizavo. Atsižvelgiant į tai, apeliantas mano, kad vaiko poreikiai mažintini 315 Lt.

Ieškovė pirmosios instancijos teisme nurodė, kad vaiko poreikiams patenkinti per mėnesį vidutiniškai yra reikalinga apytiksliai 1792,00 Lt suma, kurią sudaro: 76,00 Lt mokyklinėms prekėms, 108,00 Lt avalynei, 250,00 Lt aprangai, 102,50 Lt po pamokinei veiklai, būreliams, 75,00 Lt laisvalaikiui, 42,00 Lt dienpinigiams, 475,00 Lt maistui, 200,00 Lt būstui, 50,00 Lt telefonui, 80,00 Lt transporto išlaidoms, 75,00 Lt sveikatos priežiūrai, 33,00 Lt vitaminams, vaistams ir maisto papildams, 42,00 Lt higienos prekėms, 20,80 Lt patalynei, rankšluosčiams, 167,00 Lt technikos priemonėms, 50,00 Lt sportiniam inventoriui, 125,00 Lt stovykloms ir atostogoms (b. l. 10). Bylos nagrinėjimo metu ieškovė patikslino, kad vaiko poreikių patenkinimui yra skiriama mažesnė suma.

Apeliacinės instancijos teismo apeliantas prašo mažinti priteistą išlaikymui sumą nuo 500 Lt iki 300 Lt per mėnesį, kadangi, jo vertinimu, maistui, aprangai/avalynei ir higienos prekėms galima skirti mažesnę sumą, tačiau apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad vaiko poreikiai yra mažesni, nei nustatė pirmosios instancijos teismas.

Pagal CK 3.192 straipsnio 2 dalį, kuriame nustatyta ir tėvų galimybių pusiausvyra, išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą; mažesnis nei reikalingas būtiniems vaiko poreikiams patenkinti išlaikymas gali būti teikiamas tik išimtiniais atvejais, kai tėvai, nepaisant jų sąžiningų pastangų, neturi materialinių galimybių jo teikti didesnio, tačiau tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia priteisti didesnį išlaikymą, toks didesnis išlaikymas ir turi būti priteisiamas. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad orientaciniais kriterijais, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, CK 6.461 str. 2 d. nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Toks kriterijus gali būti taikomas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir sprendžiant dėl vaikų išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priteisdamas išlaikymą šalių nepilnametei dukrai būtent ir atsižvelgė į suformuotą kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia nustatyta vaiko poreikiams reikalinga suma, kuri šiuo metu atitinka 1 MMA.

Pažymėtina, kad išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų galimybėms. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. J. , bylos Nr. 3K-3-37/2010). Tėvų turtinė padėtis vertintina atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-495/2009; 2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. A. Š. , bylos Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.). Kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatymo pareiga tėvams išlaikyti vaiką lemia pareigą teikti tikrosios jų turtinės padėties įrodymus. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. R. D. , bylos Nr. 3K-3-79/2006; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015).

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovės gaunamos pajamos per mėnesį sudaro apie 900 Lt, jos vardu yra registruotas nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), transporto priemonių, registruotų ieškovės vardu, nėra (b. l. 7–8, 11–12). Atsakovas savo vardu registruoto nekilnojamojo turto (b. l. 43) neturi, niekur nedirba, yra registruotas darbo biržoje, jokių pašalpų negauna (b. l. 54–55), turi įsipareigojimų kreditoriams (b. l. 44). Apelianto vertinimu, teismas vertindamas apelianto turtinę padėtį turėjo prilyginti ją kaip turto neturinčio ir minimalias pajamas gaunančio asmens turtinei padėčiai.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais, kadangi, nors jis ir neturi nekilnojamojo turto ir niekur nedirba, tačiau jis yra darbingo amžiaus ir kaip rūpestingas asmuo, turintis pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, privalo imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų apie gaunamas apelianto pajamas, bet ta aplinkybė, jog šioje byloje jo interesus atstovauja advokatas, kuriam už suteiktas paslaugas apeliantas turėjo lėšų sumokėti, darytina išvada, jog jis teismui duomenų apie savo tikrąsias pajamas nepateikė sąmoningai. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, būdamas darbingo amžiaus, tačiau vien ta aplinkybe, jog jis neturi darbo negali remtis, motyvuodamas susidariusia sunkia turtine padėtimi bei prašyti mažesnio išlaikymo dydžio nustatymo. Be to, pažymėtina, kad šalių nepilnametės dukters gyvenamoji vieta yra nustatyta su ieškove, kuri ne tik viena išlaiko dukrą, bet dar ir moka mokesčius už gyvenamojo būsto išlaikymą. Tai reiškia, kad ieškovė vien būsto išlaikymui, kuriame gyvena šalių nepilnametė dukra, skiria kas mėnesį maždaug po 200 Lt, o ši suma taip pat patenka į vaikui tenkančią būtiniausių poreikių bendrą sumą. Be to, teismas sprendė, kad ieškovė šiuo metu yra pajėgi teikti šiek tiek didesnį išlaikymą savo dukrai, t. y. 600 Lt. Atsižvelgus į šias nustatytas aplinkybes, į suformuotą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas yra pajėgus dirbti ir pajėgus finansiškai teikti 500 Lt kas mėnesį dydžio išlaikymą savo nepilnametei dukrai, o mažinti priteistą sumą nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, byloje esančius įrodymus vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo, įrodymų vertinimo taisyklių, jam pagrįstai nekilo abejonių dėl priteistino iš apelianto išlaikymo nepilnametei dukrai dydžio.

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovo V. A. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas Arūnas Rudzinskas