Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2., 1.1.4.2., 1.1.5.1.2., 1.1.8.1., 1.1.8.6.9., 1.2.3.1.2.5., 1.2.3.1.2.7., 1.2.3.1.2.8., 1.2.26.2., 2.1.15.1.2., 2.3.6.5., 2.4.6.1., 2.4.6.4.1., 2.4.6.4.3., 2.4.6.5.1.

2021 m. rugpjūčio 5 d.

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Jolantos Čepukėnienės ir Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nuteistųjų gynėjams advokatams Dainiui Dargevičiui, Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. ir nuteistojo R. G. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 254 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šias bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, R. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. Š. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per visą paskirtos bausmės laiką pradėti mokytis arba tęsti mokslą, dirbti ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti savo gyvenamosios vietos.

Iš R. G. priteista civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo A. K. naudai 2 659,91 Eur (du tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt devyni eurai, 91 ct) turtinei žalai ir 50 000 Eur (penkiasdešimt tūkstančių) neturtinei žalai atlyginti, civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios O. K. naudai 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos naudai 563,37 Eur (penki šimtai šešiasdešimt trys eurai, 37 ct) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 metų gegužės mėnesio pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 23.00 val., parduotuvės „A.“, esančios (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje tarpusavio konflikto su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu vyriškos lyties asmeniu metu, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. parvertęs vyriškį ant nugaros ir kairiu keliu prispaudęs dešiniąją vyriškio ranką, kurioje buvo laikomas šaunamasis ginklas, pagrobė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą 9 mm kalibro pistoletą – šaunamąjį ginklą, su jame buvusiais ne mažiau kaip trimis 9 mm kalibro „Luger 9x19“ šoviniais.

2. R. G. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2015 metų gegužės mėnesio pabaigos, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko, kai laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 23.00 val. parduotuvės „A.“, esančios (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje iš nenustatytos asmenybės vyriškio, panaudojęs fizinį smurtą, pagrobė šaunamąjį ginklą su jame buvusiais šoviniais, neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo, laikė pagrobtą 9 mm kalibro pistoletą – šaunamąjį ginklą bei ne mažiau kaip tris 9 mm kalibro „Luger 9x19“ šovinius savo namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), iki 2015 m. gegužės 27 d., apie 21.30 val., kai šiuo ginklu padarė nusikalstamas veikas. Po to šaunamąjį ginklą išmetė į (duomenys neskelbtini), esančiame kieme buvusį šiukšlių konteinerį.

3. R. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus, 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 27 d., apie 21.30 val., viešoje vietoje, t. y. kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), įvažiavime, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aiškų visuomenės normų negerbimą bei jų ignoravimą, sutrikdydamas visuomenės rimtį, matant pašaliniams asmenims, neturėdamas aiškios dingsties, elgdamasis ypatingai įžūliai, siekdamas nužudyti R. K. ir M. K., tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu tyčia šovė mažiausiai du šūvius į automobilio „Honda Civic”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinėje keleivio pusės sėdynėje sėdintį R. K. bei vairuotojo vietoje sėdintį M. K., tuo padarydamas R. K. žaizdą kairės šlaunies nugariniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, taip sukeldamas nežymų sveikatos sutrikdymą, M. K. šautinį kiauryminį kairės juosmens pusės sužalojimą su pilvinės aortos kiauriniu, dešinės kepenų skilties kiauriniu bei kairio inksto ir jo kapsulės kiauriniu, kairio klubinio raumens kiauriniu pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu į pilvo ertmę bei pilvo ir mažojo dubens minkštuosius audinius, nukraujavimu bei šoku, dėl to M. K. netrukus mirė gydymo įstaigoje. Tyčinio R. K. nužudymo R. G. nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes R. K., staigiai pakeldamas savo kūno aptinę dalį nuo automobilio sėdynės, išvengė sužalojimo į kitas gyvybiškai pavojingas kūno vietas, be to, M. K. po pirmojo šūvio nedelsdamas bandė išvairuoti automobilį iš įvykio vietos, o R. G. buvo pastebėtas pašalinių asmenų ir kuo skubiau pasišalino iš įvykio vietos. Taip R. G. dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pasikėsino nužudyti R. K. bei dėl chuliganiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudė M. K.

4. R. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 27 d., apie 21.33 val., netrukus po to, kai dėl chuliganiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pasikėsino nužudyti R. K. bei nužudė M. K., viešoje vietoje, t. y. prie parduotuvės „I.“, esančios (duomenys neskelbtini), įėjimo, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, siekdamas nužudyti du ar daugiau žmonių, kurie bandė sulaikyti jo brolį D. Š., buvusį įvykio vietoje, kai R. G. šaudė į R. K. ir M. K., tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu tyčia šovė mažiausiai vieną kartą į T. S., D. K., E. U., R. B. ir D. B., tuo padarydamas D. K. šautinę žaizdą šlaunyse, iš kurių kairėje šlaunyje žaizda kiaurinė, o dešinėje šlaunyje akla, taip nesunkiai sutrikdydamas D. K. sveikatą, be to, tyčia mažiausiai vieną kartą sudavė nenustatyto šaunamojo ginklo rankena nukentėjusiajam T. S. į galvą, padarydamas T. S. odos nubrozdinimą galvoje ir taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes šaudamas nepataikė, taip pat buvo pastebėtas pašalinių asmenų ir siekdamas išvengti sulaikymo kuo skubiau pasišalino iš įvykio vietos. Taip R. G. pasikėsino nužudyti du ir daugiau žmonių kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

5. D. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 27 d., apie 21.30 val., viešoje vietoje, t. y. kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), įvažiavime, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės niekinimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje, tyčia mažiausiai vieną kartą sudavė kumščiu nukentėjusiajam D. K. į veidą, taip sukeldamas D. K. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

6. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti.

6.1. Nuteistasis D. Š. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje surinktų duomenų visumą, nevertino nukentėjusiojo D. K. jo (D. Š.) atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų, todėl nepagrįstai konstatavo, kad jo veiksmai sudaro BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

6.2. Pasak apelianto, byloje neginčijamai nustatyta, kad D. K. ėjo pasitikti neva įvažiuojančio M. K. Pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino, kokiu tikslu reikia eiti pasitikti atvažiuojančio draugo, kai visas būrys stovi prie laiptinės. Akivaizdu, kad M. K. ir R. K. susiskambino su D. K. ir nusprendė juos (jį (D. Š.) ir R. G.) apsupti. Dėl to M. K. apsisuko ir grįžo į kiemą automobiliu iš vienos pusės, o D. K. ėjo link jų iš kitos pusės.

6.3. Nuteistasis apeliaciniame skunde cituoja nukentėjusiojo D. K. parodymus, duotus 2015 m. gegužės 27 d., birželio 8 d. ir 2018 m. kovo 15 d. vykusių apklausų metu, ir nurodo, kad šie nukentėjusiojo parodymai aiškiai atskleidžia, jog būtent jis buvo konflikto iniciatorius, naudojo smurtą prieš jo (D. Š.) seserį, o po to ir prieš jį (D. Š.) norėjo panaudoti smurtą. Nors teismas konstatavo, kad jis (D. Š.) pirmas sudavė smūgį D. K., tačiau tai neatitinka tikrovės, šias aplinkybes liudijo tik D. K. draugai, kurie jį (D. Š.) pagavę spardė prie parduotuvės, todėl tikėti jų parodymais negalima. Be to, pastarieji nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nors jį spardė, o įvykį prie parduotuvės matė labai daug žmonių.

6.4. Apeliantas pažymi kad apklaustas 2015 m. gegužės 27 d. D. K. net neužsiminė, kad jam kas nors sudavė smūgį, kad jis (D. Š.) jam neva sudavė, nurodė tik papildomos apklausos metu, nors ši aplinkybė pakankamai svarbi. Be to, 2015 m. rugpjūčio 21 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus pateiktoje specialisto išvadoje Nr. G2343/15(02) nenustatyta, kad D. K. būtų sužalotas veidas. Dar daugiau, teisme liudytojas E. U. nurodė, jog jis nematė, kad kažkas suduotų D. K. ar kad pastarasis suduotų kažkam, be to, pažymėjo, kad D. K. nėra labai ramaus būdo, jei būtų konfliktas, tai jis tikrai dalyvautų.

6.5. Nuteistojo D. Š. teigimu akivaizdu, kad įvykusį konfliktą kieme matė tik asmenys, buvę prie laiptinės, tad laikyti, kad konfliktas vyko viešoje vietoje, nėra pagrindo. Be to, sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Šiuo konkrečiu atveju pastūmimas truko vieną sekundę, o pašaliniai asmenys realiai to net nepastebėjo. Visų dėmesys buvo nukreiptas į garsų automobilį bei šūvius, bet jokiu būdu ne į jo su D. K. susistumdymą. Taigi, šis konfliktas nesukėlė pašalinių asmenų reakcijos, nepadarė žalos, o neva neteisėti veiksmai truko vieną sekundę. Visos šios aplinkybės, nuteistojo teigimu, patvirtina, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje.

7. Nuteistojo R. G. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendį, priimtą R. G., pakeisti: pripažinti R. G. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir laikyti, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė peržengus būtinosios ginties ribas; pripažinti R. G. kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį; paskirti R. G. laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, nukentėjusiesiems priteisti po 10 000 eurų.

7.1. Nuteistojo R. G. gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į surinktų įrodymų visumą, nevertino nukentėjusiųjų veiksmų, atliktų nuteistųjų atžvilgiu, todėl netinkamai nustatė R. G. veiksmų pavojingumo laipsnį ir netinkamai juos kvalifikavo.

7.2. Dėl R. G. veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus, 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, apeliantas visų pirma, nurodo, kad kaltinamajame akte nebuvo inkriminuota, o skundžiamame nuosprendyje nebuvo nustatyta, kad prie parduotuvės R. G. veikė iš chuliganiškų paskatų. Taigi vienu atveju teismas ir prokuratūra laiko, kad R. G. veiksmuose egzistuoja chuliganiškos paskatos, o kitu atveju (prie parduotuvės) tarp tų pačių asmenų vykstančio konflikto metu minėto kvalifikuojančio požymio nėra. Jei teismas vienu atveju (prie parduotuvės) laikė, kad R. G. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, tai gynybai nesuprantama, kodėl teismas nustatė, kad kieme R. G. veikė dėl chuliganiškų paskatų. Apelianto nuomone, R. G. BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas inkriminuotas nepagrįstai, nes teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl vienu atveju to paties asmens veiksmus kvalifikuoja pagal minėtą BK 129 straipsnio 2 dalies punktą, o kitu – ne. Jokių nuteistųjų chuliganiškų paskatų nepatvirtina ir bylos duomenys, nes konfliktą pradėjo nukentėjusiųjų pusė. Pirmiausiai pamatę gatve einančius R. G. ir D. Š., R. K. su M. K., važiuodami automobiliu, apsisuko (susiskambino su D. K.), D. K. ėjo iš kiemo pusės, o M. K. ir R. K. įvažinėjo automobiliu iš gatvės pusės, kad nuteistieji neturėtų kur pasišalinti, t. y. nuteistieji buvo apsupti nukentėjusiųjų.

7.3. Apeliantas cituoja D. K. parodymus, duotus 2015 m. gegužės 27 d., birželio 8 d., 2018 m. kovo 15 d. vykusių apklausų metu ir atkreipia dėmesį į pirmosios apklausos metu duotus parodymus, kad D. K. nurodė girdėjęs, ką sakė R. G., t. y. „ai tu čia taip“, ir, neva, išsitraukė ginklą, tačiau ką sakė R. K. nurodo negirdėjęs. Taip pat apeliantas cituoja liudytojų A. P., T. S., A. D., B. G., E. U. parodymus ir teigia, kad visi jie patvirtina, jog R. G. padaryta nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama kaip nužudymas dėl chuliganiškų paskatų, nes veiksmai buvo atlikti tarpusavio asmeninio konflikto, nesutarimo tarp D. Š. bei R. G. ir M. K., R. K. bei D. K. metu.

7.4. Pasak gynėjo, byloje esanti telekomunikacinių ryšių išklotinė patvirtina paminėtų liudytojų parodymus, kad M. K. susiskambino su D. K. bei, pamatę nuteistuosius, M. K. su R. K. apsisuko ir grįžo atgal į kiemą išsiaiškinti su nuteistaisiais. D. K. turėjo tikslą išsiaiškinti su nuteistaisiais ir juos sumušti, nes stadione buvo naudojęs smurtą ir S. Š. atžvilgiu. D. K. ūmų būdą patvirtina liudytojų parodymai, be to neginčytinai nustatyta, jog viso konflikto iniciatorius buvo D. K., kuris ir organizavo nuteistųjų užpuolimą. Apeliantas pažymi, kad jei D. K. nebūtų skambinęs M. K. ir kvietęs jį atvykti bei prisijungti prie užpuolimo, tokių pasekmių būtų išvengta. Visos šios aplinkybės, pasak gynėjo, rodo, kad teismas neįvertino nukentėjusiųjų veiksmų ir netinkamai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus atremiant užpuolimą.

7.5. Apeliantas teigia, kad R. G. nepagrįstai inkriminuotas ir BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytas nužudymą kvalifikuojantis požymis. Kaltinimas neįrodė, kad įvykio vietoje galėjo būti pakenkta kitiems asmenims juo sužalojant ar nužudant. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog R. G. šovė du kartus, t. y. vienas šūvis atliktas automobilio „Honda Civic “ salone, o antras – į judantį automobilį. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad R. G. šaudė viešoje vietoje, šalia gyvenamųjų namų, o už kelių dešimčių metrų buvo D. K. ir D. Š., taip sudarydamas sąlygas ne vieno žmogaus žūčiai, tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta, nes aplink įvykio vietą žmonių, kuriems šie šūviai galėjo pakenkti, nebuvo. Be to, iš bylos duomenų akivaizdu, kad šūviai nebuvo nukreipti į pašalinių žmonių ar gyvenamųjų namų pusę. Bylos duomenys aiškiai rodo, kad vienas šūvis buvo automobilio salone, tad faktiškai negalėjo pakenkti kitiems asmenims, o antras šūvis buvo nukreiptas į automobilio ratą, tad jau savaime negalėjo pakenkti pašaliniams, konflikte nedalyvavusiems asmenims, įvykio metu nesusidarė ir negalėjo susidaryti sąlygų aplinkinių žmonių žūčiai. Automobilio salone paleistas šūvis savaime negalėjo sukelti pavojaus aplinkiniams, tad pasikėsinimas nužudyti du ar daugiau asmenų R. G. taip pat inkriminuotas nepagrįstai. Tai patvirtina ir 2018 m. sausio 24 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(358)-151-474 (t. 3, b. l. 58), kurioje konstatuota, kad šūvio metu ginklas buvo automobilyje, virš priekinės dešinės pusės keleivio sėdynės pasostės, jo vamzdis buvo nukreiptas žemyn. Taigi, R. G. nesiekė nužudyti dviejų ar daugiau asmenų ir neveikė dar ir kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Kaip pavyzdį šiems savo argumentams pagrįsti gynėjas pateikia nuorodą į Kauno apygardos teismo nagrinėtą baudžiamąją bylą Nr. 1-207-348/2008, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtą baudžiamąją bylą Nr. 2K-417/2001, ir nurodo, kad R. G. veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Dar daugiau, konflikte dalyvavę asmenys net negirdėjo šūvių, o puolė vytis R. G. ir jo brolį D. Š., kai D. K., pasidėjęs daiktus prie laiptinės, pakvietė juos gaudyti ir užmušti.

7.6. Gynėjas pažymi, kad pagal teismų praktiką tais atvejais, kai kaltininkas siekė nužudyti tik vieną žmogų, panaudodamas kitų žmonių gyvybei pavojingą būdą, o kitiems padarė sveikatos sutrikdymą, veika kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį kaip nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir sveikatos sutrikdymas pagal atitinkamą BK straipsnį, priklausomai nuo sveikatos sutrikdymo laipsnio. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais, netiksliais ir neobjektyviais nukentėjusiojo R. K. parodymais ir nepagrįstai konstatavo, kad R. G. pasikėsino nužudyti R. K. Pirminėse apklausose nukentėjusysis R. K. parodė, kad R. G. šaudė jam į kojas, ir tik 2015 m. birželio 12 d. vykusios apklausos metu ėmė teigti, kad R. G. laikė nukreipęs ginklą jam į krūtinę. Be to, šių jo parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys, jie prieštarauja 2018 m. sausio 24 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadai Nr. 140-(358)-151-474. Šiuo atveju R. G. ginklą buvo nukreipęs į kojas, o ne į gyvybiškai svarbius organus (galvą, širdį). Remiantis teismų praktika, toks kaltinamojo elgesys turėtų būti vertinamas pagal R. K. sužalojimus, bet ne kaip pasikėsinimas nužudyti. Teismų praktika nurodo, kad jeigu nukenčia aplinkui esantys žmonės, bet pasikėsinama į konkretų asmenį, tik tuomet inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nurodytos skundžiamame nuosprendyje. Šiuo atveju pašaliniai žmonės nenukentėjo, tad nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal R. K. sužalojimų apimtį.

7.7. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog pirminiai asmenų parodymai dažniausiai atskleidžia objektyvią tiesą, kai tuo tarpu vėliau duodami parodymai yra iškraipomi atpasakojant įvykio aplinkybes sau naudinga linkme. Pasak gynėjo, paanalizavus R. K. vengimą atvykti į teismo posėdžius bei nenorą būti apklaustam, tampa akivaizdu, kad pastarasis nutyli svarbias įvykio aplinkybes, kurios jam ir jo draugams nebūtų naudingos. Nors pirminėje apklausoje R. K. nurodė, kad asmuo šovė be jokios priežasties, tačiau surinkus bylai reikšmingus duomenis tapo aišku, jog asmenys patys norėjo „pamokyti“ nuteistuosius. Dar daugiau, apklausiamas teisme, R. K. taip ir nesugebėjo racionaliai paaiškinti, kaip, šaunant į krūtinę, galima pataikyti į kojos galinę dalį. Nukentėjusysis bandė aiškinti, kad kėlė kojas, tačiau įsivaizduojant tokią situaciją, kojas galima kelti ar traukti tik tuomet, kai asmuo mato, jog ginklas nukreiptas į kojų pusę, bet jokiu būdu ne į krūtinę. Tuo atveju, jeigu ginklas nukreipiamas į krūtinę, asmuo bando pasitraukti ar pagauti ranką ir nukreipti ją į šoną, tačiau jokiu būdu ne kelti kojas dengiant krūtinę. Būtent šie parodymai aiškiai parodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis pirminiais R. K. parodymais, kurie yra objektyvesni, jų leistinumą ir sąsajumą su kita baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina specialisto išvada ir R. G. parodymai, tuo tarpu vėlesni šio nukentėjusiojo parodymai nebuvo objektyvūs bei prieštaravo kitai baudžiamosios bylos medžiagai. Visa tai rodo, kad R. G. veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti R. K. su kvalifikuojančiais požymiais, jo veiksmai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo požymius.

7.8. Dėl M. K. nužudymo gynėjas nurodo, kad R. G. šovė į automobilį ne siekdamas nužudyti M. K., bet siekdamas peršauti automobilio, kuriuo M. K. ketino jį partrenkti, padangą (kad automobiliu negalėtų vytis). Visi liudytojai nurodė, kad M. K. įvažiavo į kiemą labai lėtai, nes kelias buvo labai duobėtas, tad R. G. nusitaikius į automobilio padangą, neatmestina versija, jog automobilis, važiuodamas dideliu greičiu atbulomis per duobėtą kelią, galėjo šokinėti arba šūvio momentu įvažiuoti į duobę, o ši faktinė aplinkybė specialisto išvadoje taip ir nebuvo ištirta. Apeliantas pažymi, kad R. G. nebuvo nukreipęs ginklo į žmogaus pavojingas kūno vietas, tad jis veikė netiesiogine tyčia, tiesioginė tyčia nužudyti M. K. byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, R. G. veiksmai nužudant M. K. tūrėtų būti kvalifikuoti pagal BK 28 straipsnio ir BK 129 straipsnio 1 dalį.

7.9. Dėl R. G. veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus, gynėjas teigia, kad bylos duomenys (D. K., B. G., E. U. parodymai) patvirtina, kad prie parduotuvės D. Š. gyvybei ir sveikatai grėsė realus pavojus. Jis buvo spardomas keturių asmenų, tad R. G., siekdamas nuvyti asmenis ir apginti brolį nuo jį užpuolusių asmenų, šovė pro šalį, tačiau pataikė D. K. į koją.

7.10. Apeliantas pažymi, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia. Šiuo atveju tokių faktinių aplinkybių nebuvo nustatyta, kaltinimas šioje dalyje nepasitvirtino. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. G. tyčia pasikėsino nužudyti kelis asmenis, tačiau su viena kulka to padaryti objektyviai neįmanoma. Juolab, kad buvo pataikyta nukentėjusiajam D. K. į koją, sąmoningai netgi nesiekiant sužaloti šio asmens. Akivaizdu, jog R. G. nebuvo nukreipęs ginklo ir nesitaikė į gyvybiškai svarbius organus, tad nė vieno asmens, kuris spardė jo brolį, nesiekė tyčia nužudyti, nors tokią galimybę turėjo. Todėl R. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus turi būti išteisintas.

7.11. Dėl R. G. veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 254 straipsnio 2 dalį, gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. G. parodymus, buvo nenuoseklus – nuteistojo parodymus dėl konflikto su nukentėjusiaisiais vertino kaip neobjektyvius, tuo tarpu R. G. parodymus dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje ir 254 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų laikė patikimais. Tai, apelianto teigimu, rodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik tais parodymais, kurie tiko apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, nors byloje nėra nė vieno objektyvaus duomenų šaltinio, galinčio patvirtinti, kad R. G. pagrobė ginklą panaudodamas fizinį smurtą. Nors pats nuteistasis nurodė, kad ginklą paėmė iš kito asmens, jis pagal BK 254 straipsnio 2 dalį turi būti išteisintas, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė nei ginklo, nei asmens, iš kurio pagrobtas ginklas.

7.12. Apeliantas teigia, kad R. G. paskirta laisvės atėmimo septyniolikai metų bausmė prasilenkia su teismų praktika. Pažymi, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo penkeri metai, o procesas apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje, tikėtina, užtruks dar ilgiau. Pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama beveik trejus metus (dėl nuo nuteistųjų nepriklausančių aplinkybių), o R. G. visą šį laiką buvo suimtas, tad teismo paskirta bausmė yra neadekvati padarytai nusikalstamai veikai ir prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Be to, teismas, nors formaliai ir atsižvelgė į R. G. atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, iš dalies atlygino padarytą žalą), tačiau skirdamas bausmes jų tinkamai neįvertino. Be to, teismas nepagrįstai nepripažino būtinosios ginties ribų peržengimo ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Šiuo atveju nukentėjusiųjų elgesys puolant R. G. bei spardant D. Š. buvo rizikingas, šie nukentėjusiųjų veiksmai nebuvo įvertinti. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į kai kurias Lietuvos teismų praktikos bylas, kuomet romų tautybės asmenys, pagrobę automobilį, sukapoję nukentėjusiosios galvą kastuvu bei paslėpę kūną, buvo nuteisti tokio pat dydžio laisvės atėmimo bausme, kaip ir R. G., taip pat Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtą baudžiamąją bylą (Nr. 1A-23/2012), kurioje, esant analogiškoms aplinkybėms, buvo nustatyta, kad asmenys veikė organizuota grupe, vieną asmenį nušovė, o kitų organizuotoje grupėje veikusių ir šaudžiusių asmenų veikos buvo kvalifikuotos pagal sužalojimų apimtį. Be to, asmeniui, kuriam buvo inkriminuotas analogiškas kaltinimas, Lietuvos apeliacinis teismas paskyrė 14 metų laisvės atėmimo bausmę. Gynėjas prašo pripažinti, kad R. G. nusikalstamą veiką padarė veikdamas peržengiant būtinosios ginties ribas ir BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

7.13. Pasak gynėjo, teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir priteisė aiškiai per dideles sumas. Be to, teismas neatsižvelgė į faktinę R. G. šeimos padėtį bei neįvertino, kad nuteistasis realiai nori atlyginti padarytą žalą. Taip pat ir šiuo atveju liko neįvertintas nukentėjusiųjų elgesys.

8. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir nukentėjusiojo atstovas prašė skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

D. Š. apeliacinis skundas atmetamas. R. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nuteistąjį R. G. kaltu pagal BK 254 straipsnio 2 dalį; nuteistasis pagal šį straipsnį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas. Dalyje dėl R. G. atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį taisytinas pirmosios instancijos teismo rašymo apsirikimas (BPK 308¹ straipsnio 1 dalis), nustatant, kad R. G. neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą ir taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje (ne pagal BK 254 straipsnio 2 dalį).

10. Dėl epizodo (duomenys neskelbtini) kieme R. G. nusikalstama veika pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus perkvalifikuojama į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, o nusikalstama veika pagal 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus perkvalifikuojama į BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, sumažinant pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes, nes byloje nėra pakankamų duomenų neabejotinai išvadai, kad šaudamas į nukentėjusiuosius R. K. ir M. K. R. G. veikė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

11. Epizode prie „I.“ Parduotuvės (duomenys neskelbtini) skiriant R. G. bausmę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus pripažintina atsakomybę lengvinanti aplinkybė – būtinosios ginties ribų peržengimas, BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas. Be to, iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl R. G. nustatytos nusikalstamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus šalintina aplinkybė, kad R. G. tyčia mažiausiai vieną kartą sudavė nenustatyto šaunamojo ginklo rankena nukentėjusiajam T. S. į galvą, tokiu būdu padarydamas T. S. odos nubrozdinimą galvoje, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai dideles neturtinės žalos sumas nukentėjusiesiems A. K. ir O. K., neindividualizavo bylos aplinkybių, nesilaikė teismų praktikos analogiškose bylose, todėl civiliniai ieškiniai šioje dalyje mažintini.

Dėl R. G. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 254 straipsnio 2 dalį

13. Byloje nėra ginčo, kad nuteistasis R. G. neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą – pistoletą „Luger 9x19“ su jame buvusiais ne mažiau kaip trimis 9 mm. kalibro šoviniais. Tačiau pirmosios instancijos teismas trumpai konstatavęs, kad R. G. kaltė įrodyta pastarojo prisipažinimu, nevertino nei nuteistojo parodymų turinio, nei jų patikimumo dėl kaltinimo pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, kad pastarasis šį ginklą pagrobė iš nepažįstamo asmens panaudodamas fizinį smurtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenis nėra pakankami, kad leistų neabejotinai nustatyti R. G. kaltę pagal minėtą straipsnį. R. G. pripažinimas kaltu remiasi išimtinai pastarojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių teisingumą jis patvirtino teisiamajame posėdyje, kad R. G. einant pro parduotuvę „A.“ (duomenys neskelbtini) nuteistajam prieš tai apsižodžiavus ginklu grasino nepažįstamas neblaivus jaunuolis. Jaunuoliui išsitraukus ginklą, R. G. prie šio priėjo su žodžiais „šauk“; vaikinas sudvejojo, tuomet nuteistasis parvertė jį ant žemės, prispaudė keliu dešinę ranką ir išplėšė ginklą (t. 4, b. l. 70-71; t. 9, b. l. 154; 156). Pirma, byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių šiuos R. G. parodymus. Antra, kaip teisingai nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, procesinis R. G. elgesys teikiant prieštaringus parodymus dėl kitų jo padarytų veikų epizodų leidžia abejoti, ar nuteistojo parodymai apie ginklo įgijimo aplinkybes iš tiesų yra patikimi, t. y. ar R. G. sakė tiesą, ar tiesiog išgalvojo istoriją, kad neatskleistų tikrųjų pistoleto įgijimo aplinkybių. Papildomų abejonių nuteistojo parodymų patikimumu kelia R. G. aiškinimas teisme, kodėl pasilaikė ginklą: kad mikrorajone yra jaunuolių, kurie dėl ginklo paėmimo jam galimai keršys, iš pataisos namų jam esą buvo grasinama susidorojimu, jei šis nesugrąžins ginklo, be to, nukentėjusysis D. K. galimai buvo asmens, iš kurio atėmė ginklą, draugas (t. 9, b. l. 155, 156, 157) – R. G. teigiant, jog jis minėto jaunuolio apskritai nepažinojo, lieka klausimas, iš kur D. K. ar neįvardinti asmenys iš pataisos namų galėjo sužinoti, kad ginklą valdė būtent R. G. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu R. G. dar teigė, kad ginklą pasiėmė tam, kad sugrąžintų jį nepažįstamam jaunuoliui, jeigu jį vėl sutiks (t. 4, b. l. 71). Trečia, jeigu beatodairiškai tikėti nuteistojo parodymais, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, byloje lieka neatmestina galimybė, kad atimdamas ginklą iš jaunuolio R. G. veikė būtinosios ginties situacijoje, nes pagal nuteistojo parodymus jaunuolis jam grasino ginklu. Nors R. G., jeigu tikėti jo žodžiais, veikė labai rizikingai (eiti prie jaunuolio tariant „šauk“), tokia pasirinkta strategija savaime nepaneigia nei galimo pavojingo kėsinimosi grasinant ginklu, nei atitinkamų gynybos veiksmų leistinumo (atimti ginklą iš juo grasinančio asmens). Tačiau, kaip minėta, teisėjų kolegija jau nenustatė patikimų, pakankamų duomenų kategoriškai išvadai, kad ginklas apskritai buvo įgytas R. G. nurodytomis aplinkybėmis. Todėl R. G. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje dėl ginklo grobimo ir laikymo aprašant atitinkamus epizodus ginklo pagrobimas yra kvalifikuotas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, o laikymas – pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, nors turėtų būti atvirkščiai. Šis akivaizdus rašymo apsirikimas, R. G. išteisinus pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalies atžvilgiu yra taisytinas (BPK 308¹ straipsnio 1 dalis), nustatant, kad:

R. G. nuo 2015 metų gegužės mėnesio pabaigos, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko, neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo, laikė pagrobtą 9 mm kalibro pistoletą – šaunamąjį ginklą bei ne mažiau kaip tris 9 mm kalibro „Luger 9x19“ šovinius savo namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), iki 2015 m. gegužės 27 d., apie 21.30 val., kai šiuo ginklu padarė nusikalstamas veikas. Po to šaunamąjį ginklą išmetė į (duomenys neskelbtini), esančiame kieme buvusį šiukšlių konteinerį ir taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

15. Kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas R. G. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį paskyrė švelnesnę bausmę negu įstatyme numatytas sankcijos minimumas, nors išskirtinių aplinkybių pagal BK 54 straipsnio 3 dalį nenustatė. Kadangi R. G. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį išteisinamas, be to, jo atžvilgiu skundo sunkinančiais pagrindais nėra paduota, teisėjų kolegija dėl šio punkto plačiau nepasisako.

Dėl R. G. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus, 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus ir D. Š. atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

16. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. G. kaltu pasikėsinus į R. K. gyvybę ir nužudžius M. K. Teismas taip pat teisingai nustatė, kad R. G. kėsinosi nužudyti du asmenis ir veikė iš chuliganiškų paskatų, o D. Š., smūgiuodamas D. K. į veidą, padarė viešosios tvarkos pažeidimą. Teisiamojo posėdžio metu R. G. parodė, kad jo brolis buvo užpultas D. K., be to, jautė grėsmę iš automobiliu atvykusių nukentėjusiųjų M. K. ir R. K. Kadangi automobilis pastojo jam kelią, nuteistasis turėjo prasiveržti pro iš keleivio vietos išlipusį R. K. ir todėl, prabėgdamas pro automobilį, šovė į keleivio dureles. Prabėgdamas su durelėmis nustūmė R. K. į automobilį. Tuomet automobilis prisivijo jį atbuline eiga, bandydamas partrenkti, ir R. G. šovė į ratą; krypties, kur šovė, nematė. Iššaudamas į keleivio dureles dar nesuvokė, kad ginklas yra pavojingas ir gali sužaloti žmogų (t. 9, b. l. 154-157). Ikiteisminio tyrimo metu R. G. nurodė, kad iš namo pusės link jų bėgo apie dešimties jaunuolių grupė (t. 4, b. l. 72). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Nuteistasis D. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jokio smūgio D. K. nesudavė. Konfliktą pradėjo pastarasis, griebdamas D. Š. už krūtinės, jie susistumdė, D. Š. atsiplėšė ir puolė bėgti (t. 9, b. l. 157-158).

17. Šiuos nuteistųjų parodymus paneigia byloje apklausti liudytojai ir nukentėjusieji, taip pat kiti bylos duomenys. Liudytojai T. S. (t. 2, b. l. 5; t. 10, b. l. 11-13), M. L. (t. 2, b. l. 47-48; t. 10, b. l. 51), D. V. (t. 2, b. l. 45; t. 10, b. l. 134-135), A. D. (t. 2, b. l. 23-26; t. 10, b. l. 135-136). D. B. (t. 2, b. l. 42-43; pagal BPK 276 straipsnį buvo paskelbti ikiteisminio tyrimo metu parodymai) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad įvykio metu visi stovėjo ir bendravo prie laiptinės, o D. K. nuėjo pasitikti automobiliu į kiemą įvažiavusį M. K. D. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad R. G. per keleivio langą iššovus į automobilį, jis pasisuko į kartu su R. G. atėjusį D. Š., ir šis jam trenkė kumščiu į nosį (t. 1, 175-176; 177-182; 184; 187-189). Liudytojai M. L., (teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo duotus parodymus) E. U. (t. 2, b. l. 37-40; t. 10, b. l. 51-54); D. V. (teisme patvirtinęs ikiteisminio tyrimo parodymus, t. 2, b. l. 45), D. B. parodė matę, kad D. Š. priėjęs smūgiavo nukentėjusiajam D. K. Liudytoja M. L. parodė, kad vienam nuteistųjų stovint prie automobilio keleivio lango, kitas priėjo ir smūgiavo D. K. Liudytojas E. U. parodė, kad D. K. buvo smūgiuota po pirmo šūvio. Liudytojas T. S. parodė, kad D. K. vėliau pribėgo prie laiptinės ir pasakė, kad jį kažkas užpuolė. Pagal D. K. ir ikiteisminio tyrimo metu duotus D. V. parodymus, automobilyje sėdėjęs R. K. persimetė keliais žodžiais su R. G., o D. Š. sukonfliktavo su D. K. ir smogė jam į veidą. Iš visų byloje apklaustų liudytojų parodymų galima spręsti, kad D. K. nuėjo pasitikti automobiliu atvažiavusį M. K. ir iš anksto neplanavo susitikti ar juolab konfliktuoti su nuteistaisiais. Nei vienas liudytojas nepatvirtino R. G. žodžių, kad D. Š. užpuolė D. K., kaip ir nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad nukentėjusieji būtų pradarę automobilio dureles ir išlipę iš automobilio. Pastebėtina ir tai, kad prie laiptinės buvę liudytojai parodė, kad tik po pirmų šūvių nusivijo D. Š. link „I.“ parduotuvės, kai kurie pripažino spardę ten gulintį D. Š. (D. K., T. S., D. B.). Tačiau nei vienas nenurodė, kad jų grupė būnant kieme puolė prie atvykusių nuteistųjų, kaip ikiteisminio tyrimo metu teigė R. G. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad ir patys nuteistieji duodami parodymus negalėjo nurodyti priežasčių, kodėl kieme buvę jaunuoliai turėjo pradėti konfliktą su nuteistaisiais. Be to nei nuteistieji, nei nukentėjusieji R. K. ir D. K. nenurodė, kad iki konflikto būtų vienas kitą pažinoję. Liudytoja K. B. teisiamojo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad prieš pat įvykį ji vaikščiojo kartu su S. Š., sutiko nuteistuosius, ir pastaroji papasakojo jos ieškojusiems broliams, kad prieš tai vaikščiojo su D. (K.), parodė į namą, kur pastarasis stovėjo prie laiptinės. Tuomet broliai pasuko į nurodyto namo kiemą (t. 2, b. l. 50-53). D. K. parodė, kad prieš įvykį stadione juokais buvo susistumdęs su S. Š., tačiau su ja nekonfliktavo; analogiškus parodymus davė ir kartu su jais buvęs D. B. Taigi, kitaip negu teigiama apeliaciniuose skunduose, D. K. nesuteikė jokio pagrindo nuteistiesiems su juo konfliktuoti. Tiek iš liudytojos K. B., tiek iš nukentėjusiojo D. K., tiek iš aukščiau aptartų R. G. parodymų lieka neaišku, kodėl pastarasis nešiojosi šaunamąjį ginklą, kaip ir lieka nepaaiškinamas pastarojo elgesys šaudyti į automobilyje buvusius R. K. ir M. K. Taip pat ir gynėjo skunde akcentuoti D. K. parodymai, kad jis dar prieš įvykį bendravo su R. B., ir šis jam pasakė matęs, kad kažkokie nepažįstami veidai vaikšto po rajoną „išstatę pachotkes“, o D. K. atsakė, kad jam neįdomu, nepaaiškina nei konflikto kilimo, nei jo eigos. D. K. papildomai nurodyta aplinkybė, kad jis dar prieš R. B. klausimą apie „naujus veidus“ buvo susiskambinęs su M. K., nepagrindžia apeliaciniuose skunduose keliamos prielaidos, kurios nepatvirtina jokie bylos duomenys, esą nukentėjusysis taip koordinavo būsimą nuteistųjų užpuolimą. D. K. parodė, kad telefonu tiesiog informavo M. K., kur jis yra, ir šis atsakė netrukus privažiuosiąs. Be to, minėtas dialogas su R. B. įvyko kiek vėliau. D. K. žodžius dėl skambučio patvirtina ir A. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, buvusio kartu su M. K., kai šis skambino D. K. dėl susitikimo (t. 2, b. l. 24). Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad D. Š. teisiamojo posėdžio metu nenurodė, dėl kokios priežasties jį esą galėjo užpulti D. K., kaip ir teigė neprisimenąs, kad prieš įvykį buvo koks nors pokalbis apie D. K. ar kad pastarasis būtų sukonfliktavęs su jo seserimi Snieguole (t. 9, b. l. 157). Iš liudytojos K. B. parodymų, kad sutikti broliai klausinėjo, su kuo S. Š. buvo susitikusi, atvirkščiai, galima spręsti, kad konflikto ieškojo patys nuteistieji, pasukę į S. Š. nurodytą kiemą. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad kieme buvę liudytojai ir nukentėjusieji taikėsi užpulti nuteistuosius D. Š. ir R. G., o tarp jaunuolių kilus žodiniam konfliktui (liudytojo A. D. parodymai) smūgiavimas D. K. ir juo labiau kovinio šaunamojo ginklo panaudojimas R. K. ir M. K. atžvilgiu nėra paaiškinamas bent kiek rimtesne dingstimi, kuri paneigtų chuliganiškus R. G. motyvus. D. Š. apeliacinio skundo argumentas, kad 2015 m. rugpjūčio 21 d. specialisto išvadoje Nr. G2343/15 dėl D. K. sužalojimų (t. 3, b. l. 18-19) nieko nenurodyta dėl galimų sužalojimų veide, aukščiau aptartų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų nepaneigia, nes nuo smūgio į veidą išorinių sužalojimų gali nelikti. Taip pat ir aplinkybė, kad D. K. ir kiti prie laiptinės buvę liudytojai patys nederamai pasielgė, nusivydami D. Š. iki parduotuvės, kad šiam „atkeršyti“, chuliganiško nuteistųjų elgesio kieme savaime nepaneigia.

18. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė R. G. šaunamojo ginklo panaudojimo aplinkybes. Nuteistojo parodymus, kad jis prabėgdamas šovė į automobilio keleivio dureles, paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo R. K. parodymai, kad nuteistasis į jį šovė per langą įkišęs pistoletą, taip pat nukentėjusiojo D. K. parodymai, kad R. G., priėjęs prie automobilio, šovė į keleivio pusės langą, M. L. parodymai, kad D. Š. smūgiuojant D. K., R. G. stovėjo prie keleivio lango, taip pat 2017 m. vasario 10 d. automobilio apžiūros protokolas ir 2018 m. sausio 24 d. specialisto išvada Nr. 140-(358)-IS1-474, kuriuose konstatuojama, kad šūvio metu ginklas buvo automobilyje, virš priekinės dešinės pusės keleivio sėdynės pasostės (t. 1, b. l. 116-117; t. 4, b. l 56-58). Kaip gynybinę versiją teisėjų kolegija atmeta ir R. G. parodymus, kad pastarasis antrą kartą šovė į automobilio ratą bandydamas apsisaugoti jį važiuojant atbulomis persekiojusį M. K. Iš nukentėjusiojo D. K., įvykį iš (duomenys neskelbtini) pusės stebėjusios liudytojos K. B. (t. 2, b. l. 50-53; t. 9, b. l. 54-57), parodymų matyti, kad M. K. išvažiavo atbulomis iš kiemo ir apsisukinėjo, o R. G. bėgo iš paskos link automobilio. R. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė matęs, kad automobiliui judant atbulomis, R. G. taikėsi būtent į M. K. (t. 1, b. l. 161, 162; t. 11, b. l. 134). Nei vienas nepatvirtino nuteistojo parodymų, esą M. K. automobiliu bandė jį persekioti, tad šauti į automobilio vairuotojo pusę nuteistasis neturėjo jokio racionalaus pagrindo. Taip pat ir nukentėjusiojo M. K. elgesys – atbuline eiga agresyviai persekioti ginkluotą asmenį, prieš tai jau paleidusį šūvį į keleivį – nebūtų logiškai paaiškinamas. Be to, 2017 m. vasario 10 d. automobilio apžiūros protokole ir 2018 m. sausio 24 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(358)-IS1-474 konstatuota, kad į automobilio vairuotojo dureles buvo šauta iš automobilio galo į priekį, 66 laipsniai iš viršaus į apačią, šauliui tikėtinai stovint prie vairuotojo pusės galinio rato priekinės dalies. Išvadoje nurodyta galima šaulio vieta neatitinka R. G. parodymų, kad jis buvo automobilio kairėje pusėje ties ratu, už vairuotojo pusės galinės sėdynės; be to, toks šūvio kampas, stovint prie galino rato priekinės dalies, šaunant iš galo į priekį ir iš viršaus į apačią, taip kliudant durelių viršutinę dalį, paneigia R. G. teiginį, kad jis taikėsi į galinį automobilio ratą (t. 4, b. l. 73). Dėl tos pačios priežasties atmestina ir gynėjo apeliaciniame skunde keliama prielaida, kad automobilis galėjo kilnotis dėl duobėto kelio nelygumų.

19. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. G. abiejų nukentėjusiųjų – R. K. ir M. K. – atžvilgiu suvokė, kad savo elgesiu kelia pavojų pastarųjų gyvybei ir norėjo taip veikti, taigi veikė tiesiogine tyčia. Kitaip negu apeliaciniame skunde teigia R. G. gynėjas, nukentėjusiojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai dėl šūvio aplinkybių R. G. tyčios nepaneigia: 2015 m. gegužės 28 d. ikiteisminio tyrimo apklausoje R. K. nurodė, kad R. G. įkišęs pistoletą į salono vidų šaudė jam į kojas, šūvio metu jis pašoko nuo sėdynės ir pakėlė kojas aukštai prie pilvo (t. 4, b. l. 161); birželio 12 d. apklausoje ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. K. parodė, kad R. G. laikė pistoletą nukreipęs nukentėjusiajam į krūtinę, jis rankomis griebė nuteistojo ranką su pistoletu ir bandė išstumti ją lauk, tuomet R. G. iššovė (t. 4, b. l. 162; t. 11, b. l. 133-134). Teisiamojo posėdžio metu gynėjo paklaustas, kodėl ankstesnėje apklausoje nepaminėjo, kad iš pradžių jam buvo taikomasi į krūtinę, R. K. parodė, kad pirminiai jo parodymai buvo duoti streso būsenoje, vėliau prisiminė geriau ir parodymus patikslino (t. 11, b. l. 134). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nukentėjusiųjų O. K. ir A. K. parodymus, kad R. K. jiems po įvykio pasakojo, kad atsimena pro langą įkištą ir jam į pilvą atremtą ginklą, kad pašoko į viršų ir taip išvengė šūvio. Tuomet M. K. atbuliniu bėgiu bandė išvažiuoti iš kiemo, ir pats buvo sužeistas (t. 10, b. l. 9; 10). Liudytojas D. B. parodė, kad R. K. jam pasakojo, kad į jį šovė, jis kažkaip pasitraukė, ir jam buvo sužalota šlaunis (t. 2, b. l. 43). Iš 2017 m. vasario 10 d. automobilio apžiūros protokolo ir 2018 m. sausio 24 d. specialisto išvados Nr. 140-(358)-IS1-474 matyti, kad buvo šauta 85 laipsnių kampu iš viršaus į apačią, šūvio metu ginklas buvo automobilyje, virš priekinės dešinės pusės keleivio sėdynės pasostės (t. 1, b. l. 116-117). Kadangi R. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai dėl R. G. rankos nustūmimo nebuvo nuoseklūs, ši aplinkybė nėra laikytina neabejotinai įrodyta. Kita vertus, teisėjų kolegija nemato pagrindo išvadai, kad R. K. siekė apkalbėti nuteistuosius – būdamas streso būsenoje, nukentėjusysis galėjo tiksliai neatkurti visų įvykio detalių. R. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, kad jis pašokdamas nuo sėdynės bandė išvengti šūvio būtent į kūno korpusą, netiesiogiai patvirtina liudytojai, po įvykių betarpiškai bendravę su nukentėjusiuoju, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi šiais R. K. parodymais. Kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad nors R. G. parodymais reikia vadovautis kritiškai, tačiau apklausiamas nuteistasis nenurodė, kad šaudamas būtų taikęsis būtent į R. K. kojas; atvirkščiai, R. G. parodė, kad jis šūvio metu apskritai nemąstė, kur gali pataikyti šaudamas (t. 9, b. l. 135; 136). Taigi nors apžiūros protokole ir specialisto išvadoje nustatytas šaudymo kampas – 85 laipsniai iš viršaus į apačią – buvo pakankamai status, tačiau nuteistajam per langą iš viršaus į apačią taikantis į keleivio vietoje sėdintį R. K. nerūpėjo, kur konkrečiai jis pataikys; be to, „Honda Civic“ modelio automobilio kėbulas yra žemas, tad per atvirą langą įvestu ginklu stovinčiam asmeniui šaunant į sėdintį keleivį atitinkamas kampas jau savaime turi būti pakankamai status. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistojo tyčia R. K. atžvilgiu apėmė mirtinas šūvio pasekmes. Šią išvadą netiesiogiai patvirtina ir tolesnis nuteistojo R. G. elgesys, kai jis sekančiu šūviu mirtinai sužalojo M. K., o vėliau prie „I.“ parduotuvės šaudė į D. Š. spardžiusius jaunuolius. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesivadovauja ir R. G. parodymais, esą jis pirmojo šūvio metu nesitikėjo, kad šauna iš kovinio ginklo, galinčio sukelti pavojingus sužalojimus. Pirma, nuteistasis nenurodė jokių bent kiek racionalių aplinkybių, kurios jam būtų suteikusios pagrindą manyti, kad naudojamas ginklas nėra užtaisytas koviniais šoviniais. Netgi jei R. G. nepasidomėjo pistoleto užtaisu, jo tyčia apėmė ir galimybę, kad ginklas gali būti užtaisytas ir koviniais šaudmenimis. Vien niekuo neparemtas tikėjimasis laimingu atsitiktinumu, kad, pvz., ginklas yra dujinis ar pan., tyčios dėl pavojingesnio užtaiso savaime nepaneigia. Be to, kaip jau minėta, net ir po pirmo šūvio esą „įsitikinus“, kad ginklas yra pavojingas, tai R. G. nesutrukdė jį naudoti toliau; todėl nuteistojo parodymai, kad jis nesuvokė turįs kovinį ginklą, atmestini.

20. Apibendrinant tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo R. G. atliktų šūvių aplinkybes, jam abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu veikiant iš chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas), ir kad D. Š. viešoje vietoje be aiškios priežasties smūgiavo D. K. ir taip įgyvendino BK 284 straipsnio 1 dalies sudėtį. Iš to, kas išdėstyta, seka, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino R. G. kaltu pasikėsinus nužudyti du ar daugiau žmonių pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą – R. K. (nesėkmingai) ir M. K.

21. Tačiau, kitaip negu nurodo pirmosios instancijos teismas, byloje nepakanka duomenų, kad R. G., kėsindamasis nužudyti R. K. ir nužudydamas M. K., veikė kitų žmonių pavojingu būdu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Pagal šį punktą nužudymas kvalifikuojamas tada, kai, siekdamas nužudyti asmenį, kaltininkas panaudoja tokį būdą, kuris yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus, bet ir bent vieno kito žmogaus gyvybei. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali, ir kaltininkas turi tai suvokti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje apsiribojo konstatavimu, kad buvo šauta viešoje vietoje, netoli gyvenamųjų namų, už kelių dešimčių metrų esant pašaliniams asmenims. Tačiau toks pavojingumo nustatymas yra pernelyg abstraktus ir savaime nenusako, ar kitiems asmenims iš tiesų kilo reali grėsmė. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. G. kieme paleido du šūvius. Pagal liudytojų nukentėjusiojo D. K., liudytojų D. B., D. V., M. L. parodymus, automobilis sustojo arčiau įvažiavimo į kiemą, toliau nuo antrosios laiptinės, kur stovėjo jaunuoliai. Pirmasis šūvis buvo paleistas automobilio salone, nuteistajam taikantis į nukentėjusįjį R. K., antruoju šūviu buvo nusitaikyta į M. K., automobiliui atbulomis jau išvažiavus iš kiemo ir prie garažų bandant apsisukti (kur buvo rasta ir šovinio tūtelė, t. 1, b. l. 90-94), taigi automobiliui judant tolyn nuo kitų prie laiptinės buvusių liudytojų. Abu šūviai buvo atlikti pakankamai preciziškai, ir byloje nėra jokių duomenų, kad nuo kiekvieno jų galėjo nukentėti kiti asmenys. Pažymėtina, kad kvalifikuotam veikos pavojingumui pagrįsti reikalautina, kad asmens veiksmas sukeltų papildomą pavojų dar bent vienam asmeniui. Taigi ir hipotetinės galimybės, kad vienu šūviu buvo galima pataikyti ne į tą, bet į kitą asmenį, jeigu ji yra alternatyvi, pagrįsti kvalifikacijai taip pat neužtenka. Iš bylos duomenų matyti, kad dauguma liudytojų šūvių metu buvo kieme prie laiptinės (kai kurie jų nurodė tik girdėję šūvio ar šūvių garsus); bylos duomenimis šūvius stebėjo nukentėjusysis D. K., liudytojas R. B. ir iš (duomenys neskelbtini) pusės kartu su S. Š. ėjusi K. B.: pasak pastarosios parodymų, abi jau buvo paėjusios toliau link autoserviso. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, ar šūviai, abu vienas po kito nutaikyti į automobilyje buvusius nukentėjusiuosius, sukėlė papildomą ir realų pavojų aukščiau minėtų asmenų gyvybei. Tuo pačiu byloje nėra nustatyta ir atitinkama D. G. tyčia: kryptingai taikydamasis į automobilyje buvusius nukentėjusiuosius jis atitinkamai negalėjo suformuoti suvokimo, ar jo šūviai gali būti pavojingi ir kitiems asmenims. Todėl byloje nesant pakankamų duomenų, ar R. G. šūviai sukėlė pavojų kitų asmenų gyvybei, nusikalstama veika pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus (nukentėjusiojo R. K. atžvilgiu) perkvalifikuojama į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, o nusikalstama veika pagal 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus (nukentėjusiojo M. K. atžvilgiu) perkvalifikuojama į BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teismui konstatuojant, kad:

R. G. 2015 m. gegužės 27 d., apie 21.30 val., viešoje vietoje, t. y. kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), įvažiavime, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aiškų visuomenės normų negerbimą bei jų ignoravimą, sutrikdydamas visuomenės rimtį, matant pašaliniams asmenims, neturėdamas aiškios dingsties, elgdamasis ypatingai įžūliai, siekdamas nužudyti R. K. ir M. K., tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu tyčia šovė mažiausiai du šūvius į automobilio „Honda Civic”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinėje keleivio pusės sėdynėje sėdintį R. K. bei vairuotojo vietoje sėdintį M. K., tuo padarydamas R. K. žaizdą kairės šlaunies nugariniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, taip sukeldamas nežymų sveikatos sutrikdymą, M. K. šautinį kiauryminį kairės juosmens pusės sužalojimą su pilvinės aortos kiauriniu, dešinės kepenų skilties kiauriniu bei kairio inksto ir jo kapsulės kiauriniu, kairio klubinio raumens kiauriniu pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu į pilvo ertmę bei pilvo ir mažojo dubens minkštuosius audinius, nukraujavimu bei šoku, dėl to M. K. netrukus mirė gydymo įstaigoje. Tyčinio R. K. nužudymo R. G. nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes R. K., staigiai pakeldamas savo kūno aptinę dalį nuo automobilio sėdynės, išvengė sužalojimo į kitas gyvybiškai pavojingas kūno vietas, be to, M. K. po pirmojo šūvio nedelsdamas bandė išvairuoti automobilį iš įvykio vietos, o R. G. buvo pastebėtas pašalinių asmenų ir kuo skubiau pasišalino iš įvykio vietos. Taip R. G. dėl chuliganiškų paskatų pasikėsino nužudyti R. K. bei dėl chuliganiškų paskatų nužudė M. K.

Dėl R. G. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad R. G. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, siekdamas nužudyti du ar daugiau žmonių, mažiausiai vieną kartą šovė į T. S., D. K., E. U., R. B. ir D. B., padarydamas D. K. šautinę žaizdą šlaunyse, ir taip įgyvendino kvalifikuotą pasikėsinimą nužudyti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus. Nuteistasis R. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad prie parduotuvės šovė vieną kartą į žemę siekdamas apginti savo brolį, kurį gulintį tuo metu spardė iš kiemo atsiviję jaunuoliai. Į žmones nesitaikė (t. 9, b. l. 156-157). Tačiau šią įvykių versiją paneigia nuoseklūs, vienas kitą papildantys nukentėjusiojo D. K. ir kitų prie parduotuvės buvusių liudytojų parodymai. Nukentėjusysis D. K. parodė, kad jiems mušant D. Š., R. G. su ginklu šovė į juos, bet nepataikė; jaunuoliams bėgant šovė dar kartą ir pataikė jam į koją. Liudytojas D. B. parodė, kad pribėgus prie parduotuvės pamatė R. G., kuris buvo atkišęs į priekį abi rankas, ginklą nutaikęs maždaug krūtinės aukštyje, šovė į liudytojo pusę, tačiau nepataikė. Visiems bėgant atgal į kiemą D. K. buvo kiek atsilikęs, tuomet liudytojas išgirdo dar vieną šūvį prie parduotuvės, atsisukęs pamatė, kaip D. K. krito ant žemės, jam atsikelti ir nubėgti padėjo R. B. Liudytojas T. S. parodė, kad už nugaros išgirdo skardų garsą, panašų į šūvį; atsisukęs pamatė, kad R. G. atkišęs į priekį laikė pistoletą, kuriuo taikėsi į juos visus; bėgant išgirdo dar vieną šūvį. Liudytojas E. U. pirmą šūvį girdėjo už nugaros, atsisukęs pamatė už 5-7 m. stovintį R. G., kuris abiem rankom laikė suėmęs pistoletą, ginklą nukreipęs tiesiai į visus. Atsitraukdamas išgirdo antrą šūvį, bėgant atgal link R. (B.) namo – trečią. Liudytojas B. G. parodė girdėjęs du šūvius, jų nepastebėjo. Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, nuteistasis R. G. taikėsi ne į žemę, bet į jaunuolių grupę, liudytojai parodė buvus du šūvius, T. S. – tris. Taigi iš nedidelio atstumo šaudamas į aplink D. Š. susibūrusią ir kiek vėliau nuo jo link kiemo bėgančią jaunuolių grupę, o antru šūviu pašaudamas D. K., R. G. suvokė, kad veikia kitų žmonių pavojingu būdu ir to norėjo; be to, į juos iššaudamas kėsinosi nužudyti du ar daugiau žmonių. Nuteistojo gynėjas skunde taip pat nurodo, kad pagal byloje pateiktą kaltinimą R. G. iššovė mažiausiai vieną kartą ir atkreipia dėmesį, kad viena kulka (jeigu nėra papildomų duomenų) logiškai galima pataikyti tik į vieną asmenį. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį teismas nagrinėja bylą kaltinimo ribose. Tačiau kaltinamojo akto formuluotė, kad nuteistasis šovė „mažiausiai“ vieną kartą apima ir daugiau negu vieno šūvio galimybę, jeigu byloje yra tai pagrindžiančių duomenų, kas ir buvo neabejotinai nustatyta nukentėjusiojo D. K. bei kitų liudytojų parodymais.

23. Tačiau teisėjų kolegija iš nustatytos R. G. veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktą šalina aplinkybę, kad R. G. tyčia mažiausiai vieną kartą sudavė šaunamojo ginklo rankena T. S. į galvą, taip nežymiai sutrikdydamas nuteistojo sveikatą. Nors ši aplinkybė yra įrodyta nuteistojo R. G., nukentėjusiojo D. K., liudytojo T. S. parodymais, 2015 m. gegužės 28 d. specialisto išvada Nr. G1418/15(02) (t. 3, b. l. 24) ir specialistės Z. M. paaiškinimų protokolu (t. 3, b. l. 25-26), tačiau byloje nėra nustatyta, kad šis veiksmas priežastiniu ryšiu yra susijęs būtent su R. G. inkriminuojamu pasikėsinimu nužudyti kvalifikuojančiomis aplinkybėmis. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie leistų pagrįsti išvadą, kad R. G., smūgiuodamas pistoleto rankena T. S. į galvą, pastarojo atžvilgiu veikė tiesiogine nužudymo tyčia. Todėl ši aplinkybė šalinama iš nuosprendžio aprašomosios dalies, teismui nustatant, kad:

R. G. 2015 m. gegužės 27 d., apie 21.33 val., netrukus po to, kai dėl chuliganiškų paskatų pasikėsino nužudyti R. K. bei nužudė M. K., viešoje vietoje, t. y. prie parduotuvės „I.“, esančios (duomenys neskelbtini), įėjimo, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, siekdamas nužudyti du ar daugiau žmonių, kurie bandė sulaikyti jo brolį D. Š., buvusį įvykio vietoje, kai R. G. šaudė į R. K. ir M. K., tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu tyčia šovė mažiausiai vieną kartą į T. S., D. K., E. U., R. B. ir D. B., tuo padarydamas D. K. šautinę žaizdą šlaunyse, iš kurių kairėje šlaunyje žaizda kiaurinė, o dešinėje šlaunyje akla, taip nesunkiai sutrikdydamas D. K. sveikatą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes šaudamas nepataikė, taip pat buvo pastebėtas pašalinių asmenų ir siekdamas išvengti sulaikymo kuo skubiau pasišalino iš įvykio vietos. Taip R. G. pasikėsino nužudyti du ir daugiau žmonių kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

24. R. G. gynėjas apeliaciniame skunde teisingai pastebi, kad epizode prie parduotuvės R. G. veikė būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) situacijoje. Kuomet jo brolis D. Š., smūgiavęs D. K., pabėgo iš kiemo, iš paties nuteistojo grėsmės jau niekam nebekilo, taigi D. Š. spardymas prie parduotuvės atitinkamai negalėjo būti pagrįstas gynyba. Šis elgesys taip pat akivaizdžiai viršijo galimo asmens sulaikymo (BK 29 straipsnis) ribas, juo labiau, kad nukentėjusysis D. K. ir liudytojai nurodė visai kitą D. Š. sumušimo motyvą – atkeršyti už įvykius kieme. Taip pat ir aplinkybė, kad pats R. G. prieš tai šaudė į automobilyje buvusius nukentėjusiuosius R. K. ir M. K., savaime dar neatima jo teisės į būtinąją gintį. Veiksmai prie parduotuvės negali būti vertinami kaip vieno ir to paties užpuolimo tęsinys, nes šūviais prie parduotuvės R. G. akivaizdžiai rūpėjo „išvaduoti“ nuo smūgių brolį D. Š. Tačiau šiais savo veiksmais nuteistasis peržengė būtinosios ginties ribas: šaudyti į jaunuolių grupę iš kovinio pistoleto, jiems tiesiogine tyčia sukeliant mirtiną pavojų, buvo akivaizdžiai neadekvati gynyba siekiant nutraukti kėsinimąsi į D. Š. sveikatą. Be to, R. G. tam turėjo švelnesnių priemonių, kaip, pvz., pagrasinti ginklu ar iššauti į orą. Vertinant leistinos gynybos ribas papildomai atsižvelgtina ir į aplinkybę, kad visą konfliktą, kuris baigėsi prie parduotuvės, išprovokavo būtent nuteistieji D. Š. ir R. G. Pažymėtina ir tai, kad jaunuoliams imant bėgti, R. G. jau apskritai nebeturėjo pagrindo kažkokiems gynybos veiksmams, juo labiau šūviui į nubėgančius asmenis: jaunuoliams nustojus spardyti D. Š. pavojingas kėsinimasis pastarojo atžvilgiu buvo baigtas. Kadangi R. G. pasirinkta gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 2 dalis), nuteistojo elgesys kaip būtinoji gintis nėra pateisinamas.

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas R. G. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus.

Dėl nuteistajam R. G. paskirtos bausmės

26. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. G. gynėjas teigia, kad apygardos teismas paskyrė R. G. pernelyg griežtą laisvės atėmimo bausmę. Gynėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į nepagrįstai ilgą baudžiamojo proceso trukmę, formaliai vertino lengvinančias aplinkybes, nurodo, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat teigia, kad veika buvo padaryta dėl pernelyg didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Taip pat gynėjas cituoja kitus teismų procesinius sprendimus jo nuomone analogiškose ar sunkesnėse bylose ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo tokiose bylose nusistovėjusios bausmių skyrimo praktikos. Teisėjų kolegija su šiais nuteistojo gynėjo argumentais nesutinka. Dėl gynėjo nuomone pernelyg ilgos proceso trukmės teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2015 m. gegužės 28 d., abu nuteistieji nuo 2015 m. liepos mėn. buvo paieškomi, kol buvo išduoti pagal Europos arešto orderį ir Lietuvoje sulaikyti tik 2017 m. rugpjūčio 31 d. (D. Š.) ir rugsėjo 6 d. (R. G.). 2018 m. liepos 30 d. byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui (t. 9, b. l. 69-70). Susipažinusi su ikiteisminio tyrimo medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo nepagrįstai vilkinamas: byla yra sudėtinga ir didelės apimties, joje buvo apklausti daug liudytojų, gautos specialistų išvados, buvo tikrinami nuteistojo R. G. parodymai. Proceso trukmę pirmosios instancijos teisme taip pat lėmė objektyvios priežastys: į bylą buvo kviečiami daug liudytojų, kai kurie posėdžiai neįvyko dėl liudytojų, nuteistųjų nedalyvavimo, keitėsi teisėjų kolegijos sudėtis, taip pat nuteistojo R. G. gynėjas. Bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje keitėsi teisėjų kolegijos sudėtis, du posėdžiai buvo atšaukti dėl kolegijos narių teisėto nebuvimo darbe; karantino metu du teismo posėdžiai buvo atidėti R. G. gynėjo prašymu nesutinkant su nuotoliniu bylos nagrinėjimu vaizdo konferencijos būdu. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir joje dalyvaujančių asmenų skaičių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas neužsitęsė nepateisinamai ilgai, tad šiuo motyvu mažinti bausmę nemato pagrindo. Kitaip negu skunde teigia R. G. gynėjas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių – provokuojančio nukentėjusiųjų elgesio ir dėl nukentėjusiųjų veiksmų sąlygoto nuteistojo didelio susijaudinimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 10 punktas). Iš jau aptartų bylos duomenų akivaizdu, kad konfliktą (duomenys neskelbtini) kieme išprovokavo patys ten pasukę nuteistieji. Tuo tarpu nuteistojo D. Š. spardymas prie „I.“ parduotuvės nors ir buvo neteisėtas, tačiau, vertinant bendrą situacijos kontekstą, reikia atsižvelgti į tai, kad šis jaunuolių elgesys vėlgi buvo išprovokuotas nuteistųjų. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad R. G. būtų veikęs fizinio afekto būsenoje; be to, nuteistasis, be jokios paaiškinamos priežasties kieme pradėjęs naudoti kovinį šaunamąjį ginklą ir prie parduotuvės akivaizdžiai peržengęs būtinosios ginties ribas, taip pat šaudamas ir į jau nubėgančius jaunuolius, negali remtis argumentu, kad esą veikė „išprovokuotas“ nukentėjusiųjų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, taip pat tinkamai įvertino nuteistojo R. G. asmenybę: ne kartą teistas, iš dalies ir už veikas, susijusias su smurto panaudojimu, nusikaltimus padarė tik praėjus nepilniems dviem mėnesiams po paleidimo iš pataisos namų, slapstydamasis Vokietijos Federacinėje Respublikoje nusikalto iš naujo, už ką buvo nuteistas Berlyno Aukščiausiojo teismo. Teismas taip pat įvertino, kad R. G. pripažino padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir gailisi, iš dalies atlygino žalą; pažymėtina, kad nedidelę sumą (viso 30,00 eurų) dalimis atlygino po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo. Papildomai pastebėtina, kad R. G. 2018 m. lapkričio 14 d. susituokė (t. 11, b. l. 83), buvo du kartus skatintas Kauno tardymo izoliatoriaus (t. 11, b. l. 130, 131), turi vidurinį išsilavinimą, yra baigęs vienerių metų kompiuterio operatoriaus mokymo programą profesinio mokymo centre (t. 4, b. l. 82-87). Teisėjų kolegijos vertinimu, R. G. bausmės už nusikalstamas veikas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus mažintinos, kadangi dėl veiksmų (duomenys neskelbtini) kieme buvo neteisingai taikytas kvalifikuojantis požymis, kad nuteistasis veikė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, o epizode prie parduotuvės nuteistasis veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, kas lengvina pastarojo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kita vertus, atsižvelgiant į R. G. teistumus, jo veiksmų intensyvumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai parinko bausmių dydžius – ties sankcijos vidurkiu už baigtą kvalifikuotą nužudymą ir arčiau minimalaus dydžio už abu pasikėsinimo epizodus – todėl ženkliam skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių sumažinimui teisėjų kolegija nemato pagrindo.

Dėl A. K. ir O. K. civilinių ieškinių

27. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. G. gynėjas nesutinka su nukentėjusiems A. ir O. K. priteistos neturtinės žalos dydžiu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į R. G. šeimos turtinę padėtį, paties nukentėjusiojo elgesį, be to, nukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Teisėjų kolegija su gynėjo argumentais sutinka iš dalies.

28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti turi teismas. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas vadovaujasi įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgia į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017, 2K-135-693/2019).

29. Kitaip negu teigiama nuteistojo gynėjo skunde, bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis R. G. be jokios dingsties tiesiogine tyčia šovė į automobiliu iš įvykio vietos bandantį pasitraukti nukentėjusįjį M. K., taigi veikė iš chuliganiškų paskatų. Tad nukentėjusiojo elgesys – kitaip negu nuteistojo – civilinio ieškinio dydžio neįtakoja. Nukentėjusioji O. K. civiliniame ieškinyje ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nurodė, kad M. K. gyveno kartu su tėvais, juos siejo stiprus ryšys, dėl sūnaus netekimo patyrė šoką ir sunkius dvasinius išgyvenimus, po nusikaltimo jaučia pastovią įtampą, baimę ir nerimą (t. 1, b. l. 145-146; t. 10, b. l. 10). Nukentėjusysis A. K. civiliniame ieškinyje nurodo patyręs sunkius dvasinius išgyvenimus, jaučia pastovią įtampą, baimę ir nerimą (t. 1, b. l. 129-130). Teisėjų kolegija neabejoja nukentėjusiųjų parodymais, kad dėl sūnaus mirties, su kuriuo juos siejo artimi santykiai, nukentėjusieji patyrė sukrėtimą ir sunkius neigiamus išgyvenimus. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dėl jos pobūdžio neturtine žala nėra galimas visiškas žalos atstatymas, nes jos įvertinti pinigais nėra įmanoma. Taip pat žalos atlyginimas neatlieka (papildomos) kaltininko nubaudimo funkcijos. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, žalos dydį lemia ir nuteistojo turtinė padėtis bei galimybės ją atlyginti ateityje, nors šioms aplinkybėms sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio neturi būti suteikiama lemiama reikšmė. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. G. yra jauno, darbingo amžiaus, tačiau turi įgijęs tik vidurinį išsilavinimą, profesiniai įgūdžiai menki, be to, jo laukia ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, po kurios atlikimo nuteistasis – jeigu pats to norės – dar turės vienaip ar kitaip integruotis į reguliarų gyvenimą. Taip pat pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Už nužudymą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis teismai nukentėjusiojo tėvams paprastai priteisia nuo 20 000 iki 30 000 eurų žalos atlyginimo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-477-746/2015; 2K-330-507/2016; 2K-399-699/2016; 2K-7-70-895/2018). Didesnės sumos priteisiamos tik išskirtiniais atvejais, pvz., esant itin žiaurioms nužudymo aplinkybėms, prieš nužudant išžaginus auką, artimiesiems išgyvenant nežinią dėl nukentėjusiojo likimo, labai pablogėjus sveikatos būklei ir pan. (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-8-696/2015; Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-165/2014; 1A-367-449/2016; 1A-277-307/2020; Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1-14-193/2010; 1-118-511/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė priežasčių, kurios pagrįstų tokį žymų nukrypimą nuo nusistovėjusios praktikos, jų nemato ir teisėjų kolegija.

30. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių kontekste, todėl turi būti mažinamas. Teisėjų kolegijos nuomone, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus bei teismų praktiką atitiks ir priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą užtikrins po 30 000 eurų neturtinės žalos suma, priteistina nukentėjusiesiems O. K. ir A. K.

31. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos 2016 m. rugsėjo 8 d. ir rugsėjo 9 d. sprendimais, iš dalies pakeistais 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimais dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu, nukentėjusiajam A. K. nurodyta išmokėti 152 eurų turtinės žalos ir 1140 eurų neturtinės žalos, o nukentėjusiajai O. K. – 1140 eurų neturtinės žalos kompensacijas (t. 1, b. l. 136-139; 149-152). Todėl nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos, teismui nagrinėjant bylą apeliacinio skundo ribose, mažintini atitinkamomis sumomis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 308¹ straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu, 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendį pakeisti.

Nuosprendžio dalį, kuria R. G. pripažintas kaltu pagal BK 254 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo 4 (ketveriems metams) bausme, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

R. G. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

R. G. nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus (epizode dėl pasikėsinimo (duomenys neskelbtini) kieme) perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.

R. G. nusikalstamą veiką pagal 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus (epizode dėl nužudymo (duomenys neskelbtini) kieme) perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų.

R. G. už nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus (epizode dėl pasikėsinimo prie „I.“ parduotuvės) paskirtą bausmę sumažinti ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtas bausmes apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrinti tarpusavyje ir su Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, ir paskirti R. G. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 15 (penkiolikai) metų.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos – 2021 m. rugpjūčio 5 d. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2021 m. rugpjūčio 5 d.

Iš nuosprendžiu nustatytų R. G. nusikalstamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus (epizode dėl pasikėsinimo prie „I.“ parduotuvės) faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybę, kad R. G. tyčia mažiausiai vieną kartą sudavė nenustatyto šaunamojo ginklo rankena nukentėjusiajam T. S. į galvą, tokiu būdu padarydamas T. S. odos nubrozdinimą galvoje, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą.

Ištaisyti rašymo apsirikimo klaidą ir nustatyti, kad R. G. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytais veiksmais, kai jis nuo 2015 metų gegužės mėnesio pabaigos, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko, neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo, laikė pagrobtą 9 mm kalibro pistoletą – šaunamąjį ginklą bei ne mažiau kaip tris 9 mm kalibro „Luger 9x19“ šovinius savo namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), iki 2015 m. gegužės 27 d., apie 21.30 val., kai šiuo ginklu padarė nusikalstamas veikas; po to šaunamąjį ginklą išmetė į (duomenys neskelbtini), esančiame kieme buvusį šiukšlių konteinerį, taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

Iš nuteistojo R. G. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. K. naudai priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 28 860 (dvidešimt aštuonių tūkstančių aštuonių šimtų šešiasdešimties) eurų.

Iš nuteistojo R. G. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. K. naudai priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 28 860 (dvidešimt aštuonių tūkstančių aštuonių šimtų šešiasdešimties) eurų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

D. Š. apeliacinį skundą atmesti.