Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Izoldos Nėnienės ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimo ir 2013 m. rugsėjo 3 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6426-920/2013 pagal ieškovės K. P. ieškinį atsakovei VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė K. P. ginčijo atsakovės VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ 2013-01-29 įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo suėjus darbo sutarties terminui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimą ir 2013 m. rugsėjo 3 d. papildomą sprendimą skundžia atsakovės VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ atstovas advokatas Gintaras Černiauskas, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimą civilinėje byloje 2-6426-920/2013 ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės K. P. ieškinį atsakovei VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ atmesti visą; Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. papildomą sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6426-920/2013 ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės K. P. prašymą priimti papildomą sprendimą dėl DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinės išmokos atmesti visiškai.

Teismas savo sprendime, nors ir konstatavęs, kad bendriausia prasme darbas nėra nuolatinis, kai jo poreikis ar atlikimas yra objektyviai apribotas laiko, visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl apeliantės atstovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2009-11-10 LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2009) praktikos bylose dėl darbo teisės normų, reglamentuojančių terminuotą darbo sutartį, aiškinimo ir taikymo.

Atsakovės direktorius 2012 m. spalio 10 d. laikinai į darbą pagal terminuotą darbo sutartį priėmė ieškovę į darbą. Teismas visiškai neatsižvelgė ir nepasisakė dėl liudininko V. L. parodymų, kuris patvirtino atsakovės atstovo paaiškinimą apie padidėjusį sezoninį darbo krūvį, apie darbo jėgos poreikio padidėjimą.

Teismas padarė esminę klaidą, taikydamas DK 109 str. 2 d. teisės normą, kuri numato draudimą sudaryti terminuotas darbo sutartis. Šios bylos atveju pas atsakovę buvo papildomai įsteigta viena pažeidimų analitiko darbo vieta, todėl galiojant tokiai Darbo kodekso 109 str. 2 d. teisės normai, atsakovė turėjo teisę ieškovę į darbą priimti terminuotam laikotarpiui. Teismas sprendime aiškiai neišanalizavo ir nepasisakė dėl darbo įstatymų suteiktos galimybės darbdaviui sudaryti terminuotas darbo sutartis, o tai, atsakovės manymu, ir buvo esminė priežastis dėl nepagrįsto sprendimo priėmimo.

Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė buvo priimama į naujai steigiamą darbo vietą DK 109 str. 2 d. prasme, kadangi po Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 13 d. įsakymo Nr. A-3367 priėmimo buvo patvirtinti atsakovės pareigybių sąrašai, techniko-operatoriaus pareigybė išliko ir atsirado nauja pažeidimų analitiko darbo vieta.

Teismas visiškai nepasisakė ir nevertino ieškovės į bylą reikalautų pateikti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos atlikto 2013-02-19 tyrimo TA-0307-0001 rezultatų, kur konstatuota, kad pas atsakovę darbo sutartys sudaromos tinkamai (b. l. 68).

Teismas, nuspręsdamas, kad ieškovė nebuvo informuota apie laisvas darbo vietas, šio savo sprendimo nepagrindė nei vienu įrodymu ar faktu. Priešingai, byloje buvo aiškiai ir neginčijamai nustatyta, kad atleidimo metu ieškovė apie laisvas darbo vietas buvo informuota, o kad ji žinojo apie kontrolieriaus vietą, patvirtino apklaustas teismo posėdyje liudytojas V. B..

Teismo papildomas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas neišnagrinėjus ir neįvertinus atsakovės atsiliepimo argumentų, nemotyvuotas.

Ieškovė savo ieškinyje (b. l. 5–7) reikalavimo priteisti išeitinę išmoką nesuformulavo, todėl teismas, priimdamas sprendimą, pagal bendrą principą buvo saistomas pačios ieškovės nustatytų bylos ribų.

Atsakovė nebuvo įspėta apie teismo teisę tenkinti daugiau reikalavimų, nei buvo pareikšta ieškiniu, todėl atsikirtimai į tokius reikalavimus nebuvo pareikšti ir šis ginčas iš esmės net nebuvo nagrinėjamas teisme.

Ieškovė dirbo nuo rudens vidurio iki žiemos – laikotarpiu, kuris visiškai neatitinka padidėjusio krūvio, nurodyto atsakovės atstovų. Atsakovės minimoje LAT nutartyje aplinkybės nesutampa su šios bylos situacija, todėl teismui atskirai pasisakyti dėl nurodytos LAT nutarties net ir nebuvo reikalo.

Ieškovė 2012 m. vasarą dirbdama technike-operatore, tiek nuo 2012-10-10 dirbdama pažeidimų analitike vykdė visiškai vienodas funkcijas – interesantų priėmimo ir konsultavimo, nors ši funkcija neatitiko nei vienos, nei kitos pareigybės pareiginės instrukcijos. Tai, kad 2012-09-13 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-3367 buvo pakeisti tam tikri pareigybių pavadinimai ir skaičiai, nesudarė jokios reikšmės įstaigoje realiai darbuotojų dirbamam darbui. Interesantų priėmimo ir konsultavimo funkcijos yra būtinos įstaigoje ir yra nuolatinio pobūdžio. Šios darbo funkcijos egzistavo seniai iki pareigybių pakeitimo ir yra iki šiol. Todėl negalima laikyti, kad tai buvo naujai įsteigta darbo vieta ar nauja pareigybė.

Atsakovė apeliaciniame skunde neteisingai aiškina Darbo kodekso 109 str. 2 d. nuostatą. Atsakovė negali sudaryti terminuotų darbo sutarčių su darbuotojais, priimamais į įkurtą papildomą pažeidimų analitiko pareigybę, kadangi tai yra nuolatinis darbas įstaigoje, buęs ir iki 2012-09-13 pakeitimo.

Valstybinė darbo inspekcija atliko tyrimą po ieškovės atleidimo iš darbo. Minėto tyrimo rezultatai byloje buvo reikšmingi dėl kitų priežasčių – pateiktose išvadose atsispindi kiti darbdavio daromi pažeidimai, taip pat ir ta aplinkybė, kad įstaigos tuometinis darbuotojas D. K. buvo verčiamas atlikti ieškovės darbo funkcijas, kai po jos atleidimo priimta nauja darbuotoja su jomis nepajėgė susidoroti.

Atmestinas atsakovės argumentas, kad teismas, nuspręsdamas, kad ieškovė nebuvo informuota apie laisvas darbo vietas, šio sprendimo nepagrindė nei vienu įrodymu ar faktu, kadangi tai prieštarauja teismo sprendimo tekstui, kur teismas analizavo šalių pateiktus įrodymus, tarp jų ir liudytojo A. P. parodymus.

Ieškovė nebuvo informuota ir negavo jokių pasiūlymų užimti laisvas pareigas, tai teismo posėdyje pripažino ir pats atsakovės direktorius, nors ieškovės vertinimu, darbdavys, vykdydamas Darbo kodekso 109 str. 4 d. reikalavimus, turėtų raštu informuoti ieškovę apie laisvas darbo vietas. Atsakovės atstovai teismo posėdžio metu nepateikė jokių įrodymų nei dėl informavimo apie laisvas vietas, nei kad kaip nors būtų stengęsi užtikrinti ieškovei galimybes įsidarbinti nuolatiniam darbui.

Ieškovės reikalavimas dėl išeitinės išmokos atsirado teismo posėdyje pakeitus ieškinyje nurodytą reikalavimą dėl grąžinimo į darbą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovai tame teismo posėdyje dalyvavo, jie turėjo visas galimybes pareikšti savo argumentus dėl išmokos išmokėjimo, jei nesutiko, tačiau su viskuo sutiko ir neprieštaravo.

Teismas, įvertinęs visą byloje esančią medžiagą ir vadovaudamasis tinkamomis teisės aktų normomis, pagrįstai patenkino ieškovės prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, taigi priėmė pagrįstą papildomą sprendimą, vertinant kartu su 2013-07-17 priimtu sprendimu byloje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir teisingai nustatė turinčias reikšmės faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusius tarp šalių ginčus, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teismo sprendimo argumentus ir motyvus išsamiai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (papildomą sprendimą), kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį patenkinti, todėl visų jų išsamiai nekartoja.

Bylos duomenimis, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. A-3367 buvo patvirtinti viešosios įstaigos „Automobilių stovėjimo aikštelės“ pareigybių sąrašai ir valdymo struktūra, pakeičiant tam tikrų pareigybių pavadinimus, pareigybių skaičių, įsteigiant naujos pareigybės (b. l. 24–25). Tarp ieškovės ir atsakovės buvo 2012-10-10 sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 285, ieškovė buvo iki 2012-12-11 priimta darbui į VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ pažeidimų analitikės pareigas (b. l. 8–9). Darbo sutartis 2012-12-11 buvo pratęsta iki 2013-01-31 (b. l. 9), o nuo nurodytos datos ieškovė buvo atleista pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai.

Atsakovės atstovas motyvuoja nesutikimą su teismo sprendimo motyvais dėl terminuotos sutarties sudarymo būtinybės vadovaudamasis kasacine praktika. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad atsakovės paminėta LAT nutartis ginčo santykiams nagrinėjamojoje byloje netaikoma, kadangi išnagrinėtos kasacine tvarka civilinės bylos aplinkybės nesutampa su šios bylos situacija. Atsakovės atstovo paminėtoje civilinėje byloje Nr. 3k-3-494/2009 terminuota darbo sutartis pratęsta su darbuotoja kelis kartus pagal pačios darbuotojos prašymą, kadangi darbuotojos atliekamas darbas nebuvo baigtas per nustatytą terminą ir pagal konkrečią situaciją priklausė nuo laikino poreikio sutvarkyti tam tikrus dokumentus, padėti rengti archyvo pažymas laikotarpiu, kai laikinai padidėjo archyvo darbuotojų darbo krūvis. Taigi iš esmės darbuotoja turėjo duomenis apie konkrečią užduotį, šį darbą darbuotoja turėjo atlikti per iš anksto numatytą terminą, darbo per sutartą su darbdaviu laiką darbuotoja neatliko, todėl jam užbaigti buvo pratęstas darbo sutarties galiojimo terminas, ir tai aiškiai suvokė tiek pati darbuotoja, tiek darbdavys. Todėl pirmosios instancijos teismui atskirai pasisakyti skundžiamame sprendime dėl nurodytos atsakovės apeliaciniame skunde LAT nutarties (civilinėje byloje Nr. 3k-3-494/2009) nebuvo būtina.

Nagrinėjamojoje byloje ieškovė dirbdama atsakovės įmonėje vykdė interesantų priėmimo ir konsultavimo darbą, kuris priklauso nuo asmenų poreikio išaiškinti ginčo situaciją, taigi šiuo atveju darbo procesas buvo tęstinio pobūdžio, nesusijęs su konkrečiu iš anksto nustatytu laiko terminu ir darbo krūviu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovės įmonėje nuo 2012-10-10 iki 2013-01-31 padidėjo darbo krūvis ir kad būtent dėl atsakovės atstovo paminėtų aplinkybių ir laikotarpio atsakovė turėjo pagrindą įdarbinti ieškovę pagal terminuotą darbo sutartį.

Negalima sutikti su atsakovės motyvais, kad remiantis liudytojo V. L. paaiškinimu, yra pagrindas byloje nustatyti ginčo aplinkybes kitaip, negu jas nustatė pirmosios instancijos teismas. Apklaustas posėdyje liudytojas V. L. paaiškinime teismui nenurodė jokių faktų, kurie patvirtintų būtinumą ieškovę įdarbinti atsakovės įmonėje pagal terminuotą darbo sutartį. Liudytojo paaiškinimas, kad poreikis įdarbinti ieškovę atsakovės įmonėje pagal terminuotą darbo sutartį atsirado dėl atsakovės įmonėje besikeičiančio darbo krūvio dydžio, dėl įvykdytų tam tikru metų laiku pažeidimų pokyčių ir vykdomos pažeidimų prevencijos, taip pat dėl įmonės poreikio normalizuoti įmonės darbą (1 t., b. l. 138), vertinami kaip liudytojo padarytos prielaidos, o ne neįrodytos faktinės aplinkybės byloje. Teisėjų kolegija liudytojo V. L. paaiškinimą apie tariamą atsakovės poreikį įdarbinti ieškovę pažeidimų analitike būtent pagal terminuotą darbo sutartį vertina kritiškai, kadangi ieškovės realiai vykdomos darbo funkcijos atsakovės įmonėje, bylos duomenimis, neatitiko ieškovės pareiginės instrukcijos. Bylos duomenimis, ieškovė dirbo darbą ne pagal pareiginę instrukciją, o konsultavo interesantus (1 t., b. l. 8–9, 114–115) ), tai patvirtino pati ieškovė ir apklausti teismo posėdyje liudytojai V. L., V. B., A. G.. Ieškovė, dirbdama technike-operatore, vėliau pažeidimų analitike, vykdė visiškai vienodas funkcijas – interesantų priėmimą ir konsultavimą, nors ši funkcija neatitiko nei vienos, nei kitos pareigybės pareiginės instrukcijos. Tai, kad 2012-09-13 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-3367 buvo pakeisti tam tikri pareigybių pavadinimai ir skaičiai, neturėjo jokios įtakos darbuotojų dirbamam darbui atsakovės įmonėje. Tad atsakovės motyvai apie būtinumą sudaryti su ieškove terminuotą darbo sutartį atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178, 185 str.).

Pirmosios instancijos teismas aiškindamas ginčo santykius pagrįstai vadovavosi skundžiamame teismo sprendime kasacinio teismo išaiškinimu, kad pagal DK109 straipsnio 1 dalį terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams. Nuo pat DK įsigaliojimo neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai numato įstatymai arba kolektyvinės sutartys (DK109 str. 2 d.). Taigi, terminuotos darbo sutarties sudarymas turi būti pagrindžiamas objektyvia būtinybe patenkinti laikinai padidėjusį darbo jėgos poreikį, t. y. darbo, į kurį priimamas darbuotojas, poreikis yra laikinas, kitaip tariant, apribotas tam tikru laikotarpiu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad DK109 straipsnio 2 dalyje nenumatyta galimybė sudaryti su darbuotoju terminuotą darbo sutartį vien tuo pagrindu, jog to pageidauja darbuotojas. Toks darbo sutarties šalių laisvės apribojimas yra pagrįstas darbuotojų teisių apsauga nuo galimo piktnaudžiavimo terminuotoms darbo sutartims sudaryti. Darbdavys organizuoja darbą, esant ginčui dėl terminuotos darbo sutarties teisėtumo, jam tenka pareiga įrodinėti, kad darbas nėra nuolatinio pobūdžio arba konkrečiu atveju terminuotos darbo sutarties sudarymą leidžia įstatymas ar kolektyvinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2006).

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 76, 77, 80, 107, 108, 109, 115, 127, 147, 149, 150, 151, 202, 293, 294 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 123¹ straipsniu 2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-927 6 straipsniu buvo pakeista DK 109 straipsnio 2 dalis (įsigaliojo 2010 m. rugpjūčio 1 d., ginčo darbo sutartis su ieškove sudaryta 2012-10-10) ir nustatyta, kad neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai ar kolektyvinės sutartys arba kai darbuotojas priimamas į naujai steigiamą darbo vietą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šio įstatymo 17 straipsnio 4, 5 dalys nustatė, kad: - pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje keičiamą Darbo kodekso109 straipsnio 2 dalį, terminuotas darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbui galima sudaryti tik po šio įstatymo įsigaliojimo įsteigtoms naujoms darbo vietoms. Naujai įsteigtomis darbo vietomis nelaikomos tokios darbo vietos, kurios po šio įstatymo įsigaliojimo steigiamos tokiam pačiam darbui atlikti panaikinant buvusias darbo vietas; - terminuotų darbo sutarčių, sudaromų pagal Darbo kodekso109 straipsnio 2 dalį naujai įsteigtoms darbo vietoms, skaičius įmonėje, įstaigoje, organizacijoje negali viršyti 50 procentų visų įmonės, įstaigos, organizacijos darbo vietų (pareigybių) skaičiaus. Taigi, nagrinėjamoje byloje terminuotos darbo sutarties teisėtumo aspektu turėjo būti vertinamas darbo, į kurį priimta ieškovė, pobūdis – ar darbas yra nuolatinio pobūdžio, ar nenuolatinio, o jei nuolatinio pobūdžio – kokiu iš DK 109 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų yra numatyta galimybė sudaryti terminuotą darbo sutartį: įstatymo, kolektyvinės sutarties arba priimant į naujai steigiamą darbo vietą. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad atsakovė negalėjo sudaryti terminuotų darbo sutarčių su ieškove, priimta dirbti į įkurtą papildomą pažeidimų analitiko pareigybę (kurioje pagal pareiginę instrukciją dirbama nuolatinį darbą – pažeidimų medžiagų ruošimas, buvęs iki 2012-09-13 pakeitimo; ir kurioje ieškovė dirbo ne pagal pareiginę instrukciją – konsultuodama interesantus, kas taip pat yra nuolatinis darbas įstaigoje, taip pat buvęs iki 2012-09-13 pakeitimo). Todėl atsakovės veiksmai sudarant su ieškove terminuotą darbo sutartį dėl buvusio iki 2012-09-13 nuolatinio darbo pobūdžio pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai pripažinti neteisėtais, kadangi nauja darbo vieta neatsirado (CPK 12, 185 str.).

Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovei atsakovės įmonėje buvo siūlomos kitos pareigos. Liudytojo V. B. paaiškinimu nustatyta (1 t., b. l. 84–88), kad liudytojas po ieškovės atleidimo iš darbo kalbėjo su ieškove apie esamas atsakovės įmonėje laisvas darbo vietas. Atsakovės direktorius A. P., priešingai, nei nurodyta atsakovės procesiniuose dokumentuose, paaiškino (b. l. 59, 1 t.), jog iki atleidimo iš darbo ieškovė nebuvo informuota apie esamas atsakovės įmonėje laisvas darbo vietas, tačiau padarė prielaidą, jog ieškovė galėjo žinoti, jog laisvos darbo vietos atsakovės įmonėje yra. Teisėjų kolegijos vertinimu, privatus atsakovės darbuotojo V. B. su ieškove pokalbis, taip pat liudytojo prielaidos apie ieškovės žinojimą apie galimai esamas atsakovės įmonėje laisvas darbo vietas negali būti laikomas oficialiu darbdavio pasiūlymu ieškovei užimti laisvą darbo vietą atsakovės įmonėje. Todėl atsakovės argumentas apie tariamą ieškovės pasyvumą, nesirūpinimą savo galimybėmis ir tinkamai atliktą atsakovės pareigą teikiant ieškovei informaciją – pasiūlymą apie laisvas darbo vietas atsakovės įmonėje iki ieškovės atleidimo iš darbo byloje neįrodytas, tad atmestinas (CPK 12, 178 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad LR VDI prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įmonių tikrinimo klausimynas ir rašytinis atsakymas ieškovei (1 t., b. l. 68–73) nėra teisiškai reikšmingi byloje, kadangi dokumentai surašyti po ieškovės atleidimo iš darbo ir yra informacinio pobūdžio. Todėl padarytos LR VDI prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-02-19 išvados apie tinkamai įformintas atsakovės įmonėje darbo sutartis paminėtuose dokumentuose nepaneigia faktinės aplinkybės, jog atsakovė, 2013-01-31 atleidusi ieškovę iš darbo, pažeidė įstatymą (DK 109 str. 2 d.).

Atmestinas apeliantės motyvas, jog teismas tariamai patenkino daugiau ieškovės reikalavimų, nei buvo pareikšta ieškiniu, neįspėjęs atsakovės (CPK 417 str.) ir dėl to pažeidė įstatymą.

Bylos duomenimis, ieškovė ieškinio pareiškime nurodė, kad nori grįžti į darbą ir prašo priteisti darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką (1 t., b. l. 5–7), teismo 2013-06-27 posėdyje (1 t., b. l. 145–150) ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo būti grąžinta į darbą atsakovės įmonėje ir prašė priteisti atlyginimą už laikotarpį nuo ieškovės iš darbo atleidimo iki jos įsidarbinimo kitoje įstaigoje datos (2013-06-17). Papildomu prašymu (1 t., b. l. 163) ieškovė prašė patenkinti jos prašymą dėl priteisimo išeitinės išmokos, kurios atleidžiant ieškovę iš darbo atsakovė ieškovei nesumokėjo, ir nurodė, kad teismas 2013-07-17 sprendime rašė apie DK 140 str. 1 d. numatytą ieškovės teisę gauti išeitinę išmoką ir vidutinio darbo užmokesčio išmoką, tačiau teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė priteistinos iš atsakovės išeitinės išmokos dydžio. Ieškovės rašytiniame prašyme nurodytą argumentą dėl teismo sprendimo motyvų apie ieškovės teisę gauti išeitinę išmoką ir vidutinio darbo užmokesčio išmoką patvirtina bylos medžiaga (1 t., b. l. 156).

Atsakovės atstovas 2013-06-27 teismo posėdyje dalyvavo, pasisakė dėl ieškovės prašymo atsisakyti dalies reikalavimo būti grąžintai į darbą atsakovės įmonėje ir dėl to neprieštaravo. Atsakovės atstovas teismo posėdyje pasisakė dėl visų ieškovės reikalavimų, tarp jų ir dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą priverstinės pravaikštos laiką, prašė ieškovės prašymą dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio reikalavimo priimti (b. l. 146–149, 1 t.). Atsiliepime į ieškovės prašymą dėl išeitinės išmokos iš atsakovės priteisimo atsakovės atstovas laikėsi tos pačios pozicijos, kaip atsakovė nurodė procesiniuose dokumentuose (1 t., b. l. 16–19, teismo posėdžiuose), teigė, jog ieškovės reikalavimas atsakovei yra nepagrįstas, todėl atmestinas visiškai.

Taigi esant nustatytai aplinkybei, jog ieškovė nebuvo grąžinta į darbą atsakovės įmonėje, taip pat tai, jog teismas skundžiamame sprendime išsprendęs ieškovės atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo dėl ieškovės grąžinimo į darbą, skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė ieškovės teisę į išeitinės išmokos priteisimą iš atsakovės, tačiau išmokos ieškovei teismo sprendimu iš atsakovės nepriteisė, apeliantės argumentai dėl tariamo procesinės teisės normų pažeidimo pirmosios instancijos teisme yra nepagrįsti ir atmestini, kadangi priteisdamas ieškovei išeitinę išmoką, teisės pažeidimo pirmosios instancijos teismas nepadarė (CPK 277 str. 1 d. 2 p., 417 str.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovės atstovo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetamas. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimo ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. papildomo sprendimo nekeisti.