Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (išieškotojos) R. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą dėl antstolės veiksmų, suinteresuoti asmenys - antstolė Virginija Meškauskienė, R. R..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimų į jį) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepimuose į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

9. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.

10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas pareiškėjo (skolininko) R. B. prašymas dėl antstolės V. Meškauskienės veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

11. Prieš pradedant nagrinėti atskirąjį skundą, svarbu išspręsti klausimą dėl suinteresuoto asmens (išieškotojos) R. R. kartu su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų priėmimo. Suinteresuotas asmuo R. R. kartu su atskiruoju skundu pateikė: (i) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą, kuriuo bendru sutuoktinių sutarimu nutraukta šalių santuoka ir patvirtinta šalių sudaryta santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis; (ii) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą "Dėl laikinojo rūpintojo I. B. skyrimo", iš kurio matyti, kad nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. I. B., laikinąja rūpintoja paskirta R. B. (šiuo metu R.); (iii) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą, kuriuo tuo metu nepilnametės I. B. rūpintoja ir gaunamų lėšų administratore paskirta R. B. (šiuo metu R.); (iv) banko išrašus, patvirtinančius R. B. darytus bankinius pavedimus į R. R. banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2022 m. lapkričio 28 d.; (v) Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos 2023 m. birželio 2 d. raštai Dėl informacijos pateikimo, pagrindžiančius išlaidas vaikų (K. B. ir I. B.) sveikatos priežiūros paslaugoms.

12. Suinteresuotas asmuo R. R. nurodo, jog naujai teikiami įrodymai pagrindžia, jog pinigai, kurie skolininko R. B. buvo vesti į išieškotojos sąskaitą banke, buvo vedami ne tik sūnaus išlaikymui, kaip vertino pirmosios instancijos teismas, tačiau ir vyresnei dukrai K. B. bei globojamai skolininko dukterėčiai I. B.. Apeliantė nurodo, jog manė, kad šios aplinkybės byloje yra šalutinės, o kadangi pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, todėl išieškotojai nebuvo galimybės paaiškinti šių aplinkybių ir pateikti pagrindžiančius įrodymus.

13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

14. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisant to, kad naujai su atskiruoju skundu suinteresuoto asmens pateikti įrodymai yra datuoti ankstesne, nei priimta skundžiama nutartis, data, tačiau atsižvelgiant į apeliantės argumentus dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, taip pat į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiami su vaikų (tame tarpe ir nepilnamečių) teisėmis bei tėvų pareigomis jų atžvilgiu, kurie paprastai yra tęstinio pobūdžio, susiję klausimai, sprendžia, kad apeliantės su atskiruoju skundu naujai pateikti rašytiniai įrodymai priimtini ir vertintini visų įrodymų kontekste.

Dėl atskirojo skundo argumentų

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl antstolės V. Meškauskienės veiksmų, t. y. antstolės 2023 m. kovo 15 d. priimto patvarkymo Nr. S-23-15-8929, kuriuo antstolė atmetė pareiškėjo (skolininko) R. B. 2023 m. vasario 26 d. prašymą, kuriuo buvo prašoma atlikti R. B. išlaikymo vaikams perskaičiavimą, įskaitant visas skolininko sumokėtas sumas ir nustatant, kad R. B. išieškotojai R. R. nėra skolingas, ir vykdomąją bylą Nr. 0015/22/01856, R. B. nesant skolingam, nutraukti.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

17. Vaiko išlaikymo prievolė yra įtvirtinta įstatymo, t. y. ji egzistuoja ir jos dydis yra nulemtas įstatymo, nepriklausomai nuo to, ar yra priimtas teismo spendimas dėl išlaikymo priteisimo. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis); tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). Teismo sprendimu išlaikymo prievolė ir jos dydis gali būti nustatomi dviem atvejais: pirma, kai, tėvams nesusitariant, teismas pagal byloje surinktus duomenis nustato priteistino išlaikymo dydį (CK 3.59 straipsnis, 3.76 straipsnio 1 dalis, 3.194 straipsnis; kt.); antra, kai teismas sprendimu patvirtina šalių gera valia pasirašytą susitarimą dėl vaikų išlaikymo dydžio ir formos (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.64 straipsnio 2 dalis; kt.). Ir vienu, ir kitu atveju teismo sprendimas turi vienodą teisinę galią, t. y. juo nustatyta išlaikymo prievolė yra privaloma ir turi būti vykdoma (CPK 18 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013).

18. CPK 646 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti.

19. Kaip matyti iš vykdomosios bylos Nr. 0015/22/01856 medžiagos,, antstolė V. Meškauskienė priėmė vykdyti vykdomąjį dokumentą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-44775-897/2015, kuriuo pareiškėjas R. B. buvo įpareigotas kiekvieną mėnesį mokėti po 200 Eur dydžio periodines išmokas savo vaikams K. B. ir A. B. iki kol vaikai sulauks pilnametystės, pervedant nustatytas sumas vaikų motinai R. B.. Išieškotoja R. R. (buv. – B.), pateikdama vykdyti vykdomąjį raštą vykdymui, nurodė, kad pareiškėjas yra įsiskolinęs 1 566 Eur už tai, kad mokėjo periodines išmokas vaikams, jų neindeksuodamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Skolininkui nesutikus su išieškotojos apskaičiuotu įsiskolinimu, antstolė įpareigojo išieškotoją pateikti informaciją, nuo kada buvo apskaičiuotas įsiskolinimas / kaip jis buvo apskaičiuotas (pateikti visus gautus mokėjimus vaikų išlaikymui nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos). Antstolė, išnagrinėjusi ir įvertinusi pateiktus įrodymus (sąskaitų išrašus), 2023 m. sausio 3 d. priėmė patvarkymą Nr. S-23-15-233, kuriame nurodė, kad nuo 2018 m. spalio 1 d. vaikų išlaikymui skolininkas turėjo sumokėti 15 034 Eur, tačiau sumokėjo 13 400 Eur, tad išlaikymo skola 2022 m. gruodžio 1 d. yra 1 634 Eur; tuo pačiu antstolė nurodė, kad gali atlikti išlaikymo įsiskolinimo apskaičiavimą tik už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 15 d., kadangi tik nuo šios datos mokėjimuose aiškiai nurodyta atlikto mokėjimo paskirtis „Alimentai“ ir kad nuo šios datos mokamos periodinės išmokos nebuvo indeksuojamos, tuo tarpu nustatyti išieškotojos gautų mokėjimų paskirtį laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2018 m. spalio 15 d. antstolė neturi galimybės, kadangi mokėjimų paskirties lange buvo nurodoma „sąskaitos papildymas“. Atkreiptinas dėmesys, kad šis antstolės patvarkymas nebuvo apskųstas.

20. Pareiškėjas pateikė antstolei 2023 m. vasario 26 d. prašymą atlikti išlaikymo įsiskolinimo perskaičiavimą ir, įskaičius visas skolininko išieškotojai sumokėtas sumas, nustatyti, kad skolininkas nėra skolingas R. R. ir vykdomąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Prašyme skolininkas nurodė, kad tarp skolininko R. B. ir išieškotojos R. R. buvo sudaryta žodinė sutartis, kurios pagrindu skolininkas, dirbdamas užsienyje ir gaudamas didesnes pajamas, įsipareigojo pervesti išieškotojai didesnes sumas, skirtas vaikų išlaikymui tam atvejui, jeigu ateityje jo finansinė padėtis pablogėtų. Kadangi nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2022 m. lapkričio mėn. skolininkas R. R. iš viso pervedė 39 495 Eur sumą (nors pagal atliktus paskaičiavimus per šį laikotarpį R. B. turėjo sumokėti 24 703,60 Eur sumą), išlaikymo permokos likutis pagal šalių susitarimą turėjo būti įskaitomas į mokėjimus ateityje.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2023 m. gegužės 18 d. nutartimi, spręsdamas, jog antstolė formaliai vertino pareiškėjo (skolininko) R. B. pateiktus rašytinius įrodymus (banko išrašus, kuriais pareiškėjas grindė savo įsiskolinimo nebuvimo faktą) ir nepagrįstai neužskaitė dalies pareiškėjo atliktų mokėjimų, kuriais pastarasis teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams, tenkino pareiškėjo R. B. skundą dėl antstoliės veiksmų – panaikino antstolės V. Meškauskienės 2023 m. kovo 15 d. patvarkymą Nr. S-23-15-8929 ir įpareigojo antstolę vykdomąją bylą Nr. 0015/22/01856 nutraukti. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, išieškotoja R. R. pateikė atskirąjį skundą.

22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

23. Visų pirma pažymėtina, kad antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra pavedusi atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu atlikti procesinius veiksmus, kurie keistų bylos šalių materialines teises ir pareigas ar materialinio santykio turinį, turi tik pačios šalys, jų atstovai arba teismas. Antstolis neturi tam teisės. Antstolis gali atlikti tik tuos procesinius veiksmus, kurie CPK priskirti jo kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010; 2012 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2012 ir kt.).

24. Antstolis, vykdydamas teismo sprendimą, vykdo teismo valią, t. y. antstolio veiklos ribas apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdomasis dokumentas, teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Antstolis negali teismo sprendimo plečiamai ar siaurai ar kitaip aiškinti, o antstolio patvarkymu pakeistas teismo sprendimas reikštų CPK 586 straipsnio pažeidimą.

25. Antra, nei CPK, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje nenustatyta teisė antstoliui, vykdančiam teismo sprendimą dėl vaiko išlaikymo, sumažinti išieškomų (šiuo atveju - periodinių) sumų dydį ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydį remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui. Tai aiškintina kaip įstatymų leidėjo pozicija, kad visas teismo sprendimu priteistas išlaikymo lėšas skolininkas privalo perduoti (pervesti) uzufrukto teise jas tvarkančiam asmeniui. Dėl to išieškomų sumų dydžio ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžio sumažinimas remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui galimas tik esant išieškotojo (vaiko) atstovo išlaikymo teisiniuose santykiuose, t. y. vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens, sutikimui. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išaiškindama, kad teismo sprendime dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo nenustatytas išlaikymą privalančio teikti tėvo (motinos) piniginių sumų teikimas tiesiogiai vaikui ar tokio tėvo (motinos) turėtos išlaidos, patirtos galimai tenkinant papildomos vaiko priežiūros poreikius, nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimo, nesuteikia pagrindo teismo sprendimą vykdančiam antstoliui sumažinti vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą. Toks sumažinimas viršija antstoliui suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), todėl vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016).

26. Taigi, išlaikymas turi būti teikiamas tik tokia forma, kokia nustatyta vykdomajame dokumente, t. y. išlaikymą teikiantis asmuo negali savo nuožiūra jo keisti, o skolininko patirtų kitų išlaidų užskaitymas galimas tik esant išieškotojo sutikimui.

27. Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas nurodo, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė sutartis dėl didesnių skolininko įmokų (esant gerai jo finansinei padėčiai) išieškotojai mokėjimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertina kaip nepagrįstą gynybinę poziciją.

28. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Tuo pačiu itin svarbu pažymėti, kad nors CK nedraudžia šalims sudaryti žodines sutartis, tačiau tokiu atveju šalys, sudarydamos žodinį susitarimą (sutartį), prisiima riziką dėl tokio sandorio sudarymo fakto bei jo įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui.

29. Šiuo atveju pareiškėjas savo poziciją (kad vykdomoji byla turi būti nutraukta, kadangi jis sumokėjo visą vaikų išlaikymui iki jų pilnametystės priklausančią sumą) nors ir įrodinėja tarp skolininko ir išieškotojos sudaryta žodine sutartimi (vieninteliu argumentu), tačiau pareiškėjas ne tik kad nepateikė teismui jokių įrodymų apie šalių galimą susitarimą mokėti vaikų išlaikymui skirtas lėšas kitu, nei nustatyta teismo sprendimo būdu / tvarka, tačiau iš viso nenurodė jokių aplinkybių (pvz. tokios sutarties sudarymo datos, apimties, sąlygų, laikotarpiu ir pan.), iš kurių būtų pagrindas spręsti apie apskritai kokio nors papildomo / žodinio sandorio tarp šalių egzistavimo faktą. Tuo tarpu išieškotoja (apeliantė), teigdama, kad skolininko pinigai, kurie buvo vesti į išieškotojos banko sąskaitą, buvo skirti ne tik sūnaus išlaikymui, tačiau ir vyresnei dukrai K. B., globojamai skolininko dukterėčiai I. B., skolininko mamos (buvusios išieškotojos anytos) išlaikymui, komunalinių paslaugų skolai padengti bei kitoms išlaidoms (pvz., vaikų psichologui, dantų taisymui ir pan.), pateikė teismui bent dalį jos nurodomų aplinkybių pagrindžiančius įrodymus.

30. Šių argumentų pagrindu spręstina, kad skolininkas R. B. neįrodė ir nepagrindė (i) nei išieškotojos sutikimo dėl skolininko pervestos į išieškotojos banko sąskaitą didesnės nei nustatyta teismo sprendimu vaikų išlaikymo sumos užskaitymo, (ii) nei tarp šalių sudaryto žodinio sandorio dėl mokėtinų didesnių įmokų įskaitymo į ateitį egzistavimo fakto apskritai.

31. Trečia, minėta, antstolė V. Meškauskienė jau sprendė klausimą dėl išlaikymo įsiskolinimo apskaičiavimo ir 2023 m. sausio 3 d. priėmė patvarkymą Nr. S-23-15-233, kuriame nurodė, kad nuo 2018 m. spalio 1 d. vaikų išlaikymui skolininkas turėjo sumokėti 15 034 Eur, tačiau sumokėjo 13 400 Eur, tad bendra išlaikymo skola 2022 m. gruodžio 1 d. yra 1 634 Eur. Abi šalys – tiek skolininkas, tiek išieškotoja turėjo teisę (kuria, kaip matyti, yra pasinaudoję) pateikti savo poziciją šiuo aspektu, taip pat ir pagrindžiančius įrodymus. Antstolės 2023 m. sausio 3 d. patvarkymas CPK nustatyta tvarka nebuvo apskųstas, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo spręsti, kad išlaikymo įsiskolinimas būtų klaidingai / nepagrįstai apskaičiuotas, todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

32. Kiti atskirojo skundo (ir atsiliepimų į jį) argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Dėl bylos baigties

33. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei šiuo aspektu suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis dėl antstolio kompetencijos ribų vykdymo procese, kuria teismas, tenkinęs pareiškėjo R. B. skundą dėl antstolės veiksmų, panaikino antstolės V. Meškauskienės 2023 m. kovo 15 d. patvarkymą Nr. S-23-15-8929 ir įpareigojo antstolę vykdomąją bylą Nr. 0015/22/01856 nutraukti, yra neteisėta ir nepagrįsta. Dėl to išieškotojos R. R. atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjo R. B. skundas dėl antstolės Virginijos Meškauskienės veiksmų atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Nagrinėjamu atveju nors apeliantė (išieškotoja) R. R. prašo jos naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia teismui patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrindžiančių įrodymų, dėl to prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

tenkinti atskirąjį skundą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjo R. B. skundą dėl antstolės Virginijos Meškauskienės veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0015/22/01856.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.