Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto R. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. J. patikslintą ieškinį atsakovui R. J. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo vaikams priteisimo, atsakovo R. J. priešieškinį ieškovei L. J. dėl kompensacijos už vieno sutuoktinio asmeninių lėšų panaudojimą bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei įsigyti, priteisimo, naudojimosi buto patalpomis tvarkos nustatymo, reikalavimo teisės padalinimo ir kt., tretieji asmenys akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl kompensacijos priteisimo.

17. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas apelianto reikalavimas dėl 16 489 Eur kompensacijos priteisimo, nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino bylos faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į tai, jog apeliantas pardavė asmeninės nuosavybės teise iki santuokos jam priklausantį būstą ir dalį gautų lėšų (32 978 Eur) panaudojo solidariosios prievolės vykdymui, tai yra mokant įsiskolinimą už įsigytą šeimos būstą. Ieškovė nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais nurodo, kad asmeninio turto pardavimo ir lėšų panaudojimo faktai savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog toks turtas (lėšos) pripažintinos apelianto asmenine nuosavybe, o ir be to, apeliantas santuokos metu neišreiškė valios įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise.

18. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad apeliantas ir ieškovė santuoką sudarė 2002 m. rugpjūčio 31 d. Klaipėdos miesto metrikacijos skyriuje. Santuokos metu apeliantas ir ieškovė 2004 m. rugsėjo 2 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio įsigijimui trečiasis asmuo Luminor Bank AS Lietuvos skyrius suteikė sutuoktiniams 40 546,80 Eur kreditą ir papildomai 18 001,28 Eur įsigyto buto remontui. Apeliantas iki santuokos sudarymo ((duomenys neskelbtini)) asmeninės nuosavybės teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį santuokos metu (2007 m. lapkričio 26 d.) pardavė už 50 683,50 Eur.

19. Apeliantas reikalaudamas priteisti jam 16 489 Eur kompensaciją nurodo, kad dalį gautų lėšų, už asmeninės nuosavybės teise parduotą butą (32 978 Eur) sumokėjo trečiajam asmeniui Luminor Bank AS Lietuvos skyriui vykdydamas kredito sutartį. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog apeliantas po jam asmeninės nuosavybės teise priklaususio buto pardavimo (2007 m. lapkričio 26 d.) sekančią dieną (2007 m. lapkričio 27 d.) pervedė 30 000 Eur kredito dengimui vykdydamas solidariąją šalių prievolę, taip pat 2010 m. rugpjūčio 10 d. ir 2011 m. vasario 9 d. papildomai pervedė 2978 Eur sumą vykdydamas kredito sutartį kreditorei Luminor Bank AS Lietuvos skyriui.

20. Santuokos sudarymas nulemia sutuoktinių tarpusavio turtinių ir asmeninių neturtinių santykių atsiradimą ir, be kita ko, gali pakeisti sutuoktinių turto teisinį režimą. Tuo atveju, jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų atžvilgiu yra taikomas įstatyme nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, kurio turinys yra atskleistas CK 3.87–3.100 straipsniuose. Jo esmė yra ta, kad visas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, yra laikomas jų bendrąja jungtine nuosavybe ir išsaugo tokį statusą iki tol, kol nėra padalijamas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nesibaigia kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-943/2023).

21. Taikant įstatyme nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą, aplinkybė, kad po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, yra preziumuojama (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Visų pirma, ji reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, kadangi ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Sutuoktinių turto pripažinimo jų bendrąja jungtine nuosavybe prezumpcija yra nuginčijama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-701/2021).

22. Nors įstatyme yra nustatyta bendra taisyklė, kad sutuoktinių po santuokos sudarymo įgytas turtas priklauso jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tam tikrais atvejais sutuoktinių turtas gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Pavyzdžiui asmenine sutuoktinių nuosavybe, be kita ko, pripažįstamas turtas, abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo; sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo turtas, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad jis perduodamas bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybėn; sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai); sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeniškai ir kt. (CK 3.89 straipsnis). Vis dėlto net ir šios nuostatos, reglamentuojančios, koks turtas gali būti pripažįstamas sutuoktinio asmenine nuosavybe, negali būti aiškinamos atsietai, neatsižvelgiant į sutuoktinių turto teisinį režimą apibrėžiančių normų visumą.

23. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad apeliantas iki santuokos su ieškove sudarymo asmeninės nuosavybės teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris santuokos metu (2007 m. lapkričio 26 d.) buvo parduotas už 50 683,50 Eur. Ieškovė teigia, kad šiuo atveju turto pardavimo ir lėšų panaudojimo faktas nepagrindžia, kad šios lėšos pripažintinos apelianto asmenine nuosavybe, taip pat nurodo, kad ieškovė suteikdavo pinigines lėšas parduoto apelianto turto pagerinimui, tačiau su šiais argumentais negalima sutikti. Pirmiausia pažymėtina, byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, jog apeliantės lėšomis butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo iš esmės pagerintas, kas padidino šio turto vertę jo realizavimo momentu ir sudarytų pagrindą spręsti klausimą dėl iš šio turto gautų lėšų pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CPK 178 straipsnis). Antra, negalima sutikti ir su ieškovės argumentais, jog šiuo atveju apelianto parduotas butas ir už gautas lėšas atliktos įmokos nepripažintinos asmeniniu apelianto turtu. Byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visuma, chronologinė įvykių (atliktų mokėjimų) seka, leidžia daryti išvadą, kad apeliantas pardavęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, gautas asmenines lėšas tikslingai panaudojo kreditui, už šalių įsigytą butą (duomenys neskelbtini), sumokėti.

24. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu yra pažymėta, kad ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o tuo atveju, kai yra leidžiama įstatyme – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2019). Nagrinėjamu atveju byloje pateikti rašytiniai įrodymai – buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis, apelianto banko sąskaitos išrašas, įrodo, kad apeliantas pardavęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, jau sekančią dieną atliko įmoką kreditorei, sumokėdamas 30 000 Eur sumą, kas teismo vertinimu sudaro pagrindą spręsti, jog apeliantas panaudojo asmenines lėšas kredito dengimui, vykdydamas solidariąją šalių prievolę.

25. Nagrinėjamu atveju teismas atsisakydamas priteisti apeliantui kompensaciją už apelianto asmeninių lėšų panaudojimą mokant kredito įmokas nurodė, kad šalys santuokoje gyveno 19 metų, ieškovės darbo užmokestis visuomet buvo didesnis ir ieškovė daugiau prisidėjo prie materialinės šeimos gerovės, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog po apeliantui priklaususio buto pardavimo sekančią dieną įmoka buvo atlikta ne tik kreditorei Luminor Bank AS, tačiau tą pačią dieną uždarajai akcinei bendrovei „Palangos statybos“ taip pat buvo sumokėta 14 191, 38 Eur. Ieškovė neįrodė, kad visos piniginės sumos uždarajai akcinei bendrovei „Palangos statyba“ buvo sumokėtos išimtinai iš ieškovės asmeninių lėšų. Kita vertus, nesutiktina ir su apeliantu, jog visos už kreditą sumokėtos lėšos, tame tarpe sumokėtos 2010 m. rugpjūčio 10 d. ir 2011 m. vasario 9 d. (2978 Eur sumai) yra laikytinos apelianto asmenine nuosavybe, kadangi šios įmokos buvo atliktos praėjus daugiau kaip trims metams po buto pardavimo, apeliantas neginčija aplinkybės, jog ieškovė į apelianto sąskaitą santuokos laikotarpiu pervedinėjo piniginių lėšų, todėl šioje dalyje darytina išvada, jog apeliantas neįrodė, kad 2010 m. rugpjūčio 10 d. ir 2011 m. vasario 9 d. kreditoriui išmokėtos lėšos 2978 Eur sumai buvo apelianto asmeninė nuosavybė (CPK 178 straipsnis).

26. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju apeliantas naudojo asmenines lėšas (sprendimo 24 punktas) solidariosios šalių prievolės vykdymui kreditorei Luminor Bank AS Lietuvos skyriui, sutinka su apeliantu, jog apeliantas CK 6.9 straipsnio pagrindu įgijo teisę reikalauti iš ieškovės, kaip bendraskolės, to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.9 straipsnio l dalis, CK 6.114 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, jog šalių prievolė pagal kredito sutartį yra solidari, į tai, kad apeliantas sumokėjo 32 978 Eur asmeninių lėšų kreditorei Luminor Bank AS Lietuvos skyriui, į tai, jog ieškovė neįrodė, kad apelianto gautos lėšos pardavus turtą (jį iš esmės pagerinus), tapo bendroji sutuoktinių nuosavybė ir apeliantui paneigus tokią prezumpciją (CK 3.88 straipsnis), nutariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta apeliantui priteisti kompensaciją už panaudotas asmenines lėšas solidariajai prievolei vykdyti panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - priteisti apeliantui iš ieškovės 13 511 Eur kompensaciją (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl uzufrukto ir naudojimosi tvarkos nustatymo.

27. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovei ir nepilnamečiui sūnui A. J. nustatyta uzufrukto teisė iki sūnaus pilnametystės į apeliantui priklausančią ½ buto dalį, esančio (duomenys neskelbtini). Teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog apeliantas elgiasi konfliktiškai, kadangi konfliktus provokuoja tik ieškovė, o ir be to, byloje duomenų apie apelianto konfliktišką elgesį nėra. Nurodo, kad šiuo atveju tikslinga nustatyti naudojimosi turtu tvarką, sudarant galimybę naudotis atskirais kambariais, tuo pašalinant ir galimus konfliktus tarp šalių. Teigia, kad jog teismas nenurodė motyvų, kaip nukentės vaiko interesai ne nustačius uzufruktą, o nustačius naudojimosi tvarką.

28. Remiantis byloje pateikta Nekilnojamojo turto 2021 m. spalio 1 d. rinkos vertės nustatymo ataskaita nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), 92,78 kv. m. bendro ploto yra keturių kambarių, kurių du kambariai, eksplikacijoje pažymėti „5-8“ ir „5-9“ yra sujungti. Šią aplinkybę patvirtina ataskaitoje pateiktos buto fotofiksacijos, kuriomis remiantis taip pat nustatyta, jog kambariai, buto pažymėjimo plane nurodyti „5-7“ ir sujungti kambariai „5-8“ ir „5-9“ yra pereinami. Apeliantas prašo nustatyti tokią naudojimosi tvarką, pagal kurią apeliantui būtų sudaroma galimybė naudotis kambariu pažymėtu „5-6“ (nepereinamas), ieškovei (su kuria nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta) likusiais kambariais. Nurodo, jog šalys virtuve, tualetu, koridoriumi, sandėliuku ir pusrūsiu naudosis bendrai. Ieškovė prašydama nustatyti uzufruktą į apeliantui tenkančią ½ buto dalį ir nesutikdama su naudojimosi tvarkos nustatymu nurodo, kad apeliantas bute negyvena, o nustačius naudojimosi tvarką apeliantas sieks įkelti pašalinius asmenis ar darys spaudimą parduoti butą.

29. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išsamiai suformuluoti naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo kriterijai, taikytini nekilnojamųjų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymui: 1) teisėtumo kriterijus. Šalys negali nustatyti tokios naudojimosi bendru daiktu tvarkos, kuri yra neteisėta, nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais; 2) adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus. Tai reiškia, kad naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje (CK 4.81 straipsnio 1 dalis); 3) socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus. Šalių (bendraturčių) teismui pateikiamuose naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektuose turi būti atsižvelgta į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą; 4) naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus; 5) faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus. Tai reiškia, kad nustatant bendrosios nuosavybės naudojimo tarką, būtina atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius.

30. Įvertinus apelianto siūlomą nustatyti naudojimosi buto, esančio (duomenys neskelbtini), tvarką, nustatyta, kad apeliantui sudaroma galimybė naudotis vienu, izoliuotu kambariu, pažymėtu plane „5-6“, tuo tarpu ieškovė ir nepilnametis vaikas naudosis gretimais kambariais, plane pažymėtu kambariu „5-7“, sujungtu kambariu „5-8“ ir „5-9“. Nors šiuo atveju apeliantui nustatytina naudotis mažesnė turto dalis, nei idealioji turto dalis (½), tačiau atsižvelgiant į tai, jog toks nekilnojamojo turto naudojimo būdas šiuo atveju yra racionaliausias, tai yra šalys naudosis atskiromis izoliuotomis patalpomis, į tai, jog apeliantas sutinka, jog šiuo atveju jam būtų priskirta naudotis tik viena konkrečia patalpa („5-6“), sutiktina su apeliantu, kad šiuo atveju nustačius nekilnojamojo turto naudojimosi tvarką pagal apelianto pateiktą projektą, šalių, kaip buto (duomenys neskelbtini), savininkų interesai bus užtikrinti, o pasibaigus uzufrukto nustatymo terminui, tai yra šalių nepilnamečiui vaikui sulaukus pilnametystės, apeliantas galės naudotis jam priskirta patalpa „5-6“.

31. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė apelianto reikalavimą dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo panaikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas - apelianto patikslinto ieškinio reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos butu nustatymo tenkinami visiškai, nustatant, kad apeliantui po santuokos nutraukimo bei turto padalinimo, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nustatytina naudotis kambariu, plane pažymėtu indeksu „5-6“ 22 kv. m. ploto, ieškovei kambariais „5-7“ 25,54 kv. m. ploto, bei kambariais plane pažymėtais indeksu „5-8/5-9“ (sujungti) 22,49 kv. m. ploto. Kitomis buto patalpomis šalys naudojasi po ½ bendrai: virtuve (pažymėjimas plane 5-5), koridoriumi(pažymėjimas plane 5-1), tualetu (pažymėjimas plane 5-2), vonia(pažymėjimas plane 5-3), sandėliuku (pažymėjimas plane5-4), pusrūsiu (pažymėjimas plane 0-8), kita vertus, kaip nepagrįstas atmestinas apelianto reikalavimas dėl buto išlaidų dydžio nustatymo, kadangi įstatymas nustato, jog kiekvienas bendraturtis proporcingai jo turimo turto daliai privalo turtą išlaikyti ir atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles (CK 4.76 straipsnis), o ir be to, šiuo atveju uzufruktoriui (ieškovei) iki vaiko pilnametystės tenka pareiga išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą (CK 4.144 straipsnio 1 dalis).

32. Apeliantas taip pat teigia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė uzufruktą, nepagrįstai konstatavo, jog apelianto elgesys yra konfliktiškas, kadangi konfliktus provokuoja tik ieškovė. Nurodo, kad šiuo atveju teismas nenurodė motyvų, kaip nukentės nepilnamečio vaiko interesai ne nustačius uzufruktą, o nustačius naudojimosi turtu tvarką.

33. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje nustatytas bendrąsias vaiko teisių apsaugos principines nuostatas visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, tai yra kilus ginčui, kuriame sprendžiama dėl vaiko teisių, prioritetą prieš kitų asmenų teises turi vaiko teisės, todėl, nustačius vaiko teisėtų interesų pažeidimą, pirmiausia jos turi būti apgintos. Vienas šioje normoje nurodytų principų – nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, tuo pirmiausia turi pasirūpinti vaiko tėvai. CK įtvirtintas nepilnamečio vaiko teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką (CK 3.71 straipsnis). Įstatymu teismui suteikiama teisė nustatyti uzufruktą į gyvenamąją patalpą vaikams ir sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi vaikai, nors gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso kitam sutuoktiniui. Uzufrukto terminas nustatomas iki vaiko pilnametystės. Vaikui sulaukus pilnametystės uzufruktas baigiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2014).

34. Spręsdamas uzufrukto nustatymo klausimą, teismas privalo išsiaiškinti, ar uzufrukto nustatymas visiškai atitinka nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus, ar vaiko (vaikų) interesai nebūtų geriau apsaugoti kitais būdais, taip pat ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi lieka vaikas (vaikai), neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-378/2023).

35. Teisėjų kolegija nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, pirmiausia pažymi, kad tais atvejais, kai šeimos būstas santuokos nutraukimo metu yra padalinamas (kaip nagrinėjamu atveju), kitam sutuoktiniui išlieka teisė gyventi jam priskirtoje būsto dalyje, tai yra atitinkamomis buto dalimis buvę sutuoktiniai turės naudotis bendrai. Ši aplinkybė, esant priešiškiems santykiams, gali tapti tarpusavio nesutarimų priežastimi ir ar sukelti konfliktų, kurie gali neatitikti geriausių vaiko interesų į saugią aplinką. Nagrinėjamu atveju, remiantis ieškovės ir apelianto paaiškinimais pirmosios instancijos teisme (pirmosios instancijos teismo 2023 m. liepos 11 d. posėdžio garso įrašo 30-33 min.), nustatyta, kad šalių santykiai yra itin konfliktiški, konfliktams spręsti buvo pasitelkiama ir policijos pagalba, apeliantas taip pat neužtikrino saugios aplinkos šeimos nariams, kadangi elgdamasis aplaidžiai (nesaugodamas rakto) sudarė galimybę šeimos nariams, tame tarpe ir nepilnamečiams vaikams, atsirakinti seifą ir rasti apeliantui priklausanti ginklą. Tokių aplinkybių egzistavimą patvirtino pats apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (pirmosios instancijos teismo 2023 m. liepos 11 d. posėdžio garso įrašo 33-57 min.).

36. Antra, negalima neatsižvelgti ir į tai, kad šiuo atveju apeliantas ginčo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), negyvena daugiau kaip du metus ir buto patalpomis, tame tarpe ir patalpa „5-6“ nesinaudoja. Aplinkybę, jog bute apeliantas ilgą laiko tarpą negyvena apeliantas patvirtino bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (pirmosios instancijos teismo 2023 m. liepos 11 d. posėdžio garso įrašo 30-32 min.). Atsižvelgiant į tai, jog šalių santykiai yra konfliktiški, į tai, kad kilus konfliktams ieškovė persikelti su nepilnamečiu vaiku į kitą nekilnojamojo turto objekto neturi galimybės, kadangi bylos duomenimis ieškovė kito nekilnojamojo turto neturi, į tai, jog apeliantas saugios aplinkos nepilnamečiui vaikui neužtikrino, į tai, jog apeliantas ginčo bute negyvena ir jo patalpomis nesinaudoja pakankamai ilgą laiko tarpą, darytina išvada, jog teismas tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju yra pagrindas iki A. J. pilnametystės nustatyti uzufruktą į apeliantui priklausančią ½ dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini), dėl ko nutariama pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje palikti nepakeistą. Šiuo aspektu atmestinas apelianto reikalavimas dėl buto išlaidų dydžio nustatymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

37. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurą bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šalys patyrė šias išlaidas: Ieškovė – 100 Eur žyminis mokestis, 1530 Eur advokato padėjėjo teisinė pagalba. Iš viso 1630 Eur. Atsakovas – 100 Eur žyminis mokestis, 1500 Eur advokato padėjėjo teisinė pagalba. Iš viso 1600 Eur.

38. Atsižvelgiant į tai, jog keičiama teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas kompensacijos apeliantui priteisimo ir nekilnojamo turto naudojimo tvarkos nustatymo klausimas, į tai, jog šiuo atveju patikslintu priešieškiniu buvo patenkinta 90 procentų reikalavimų, ieškovei iš apelianto priteistinos jos patirtos 1467 Eur bylinėjimosi išlaidos. Apeliantas priešieškiniu pareiškė keturis papildomus reikalavimus (kiti sutampa su ieškiniu), tai yra modifikuoti pasiūlytą bendravimo tvarką pašalinant vieną jos sąlygą, priteisti kompensaciją, padalyti tarp ginčo šalių finansinį reikalavimą, nustatyti butu naudojimosi tvarką ir jų išlaidas, atsižvelgiant į tai, jog reikalavimai dėl kompensacijos priteisimo ir nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos nustatymo tenkinami iš dalies, į tai jog reikalavimas dėl finansinio reikalavimo atmetamas, spręstina, jog nagrinėjamu atveju patenkinta 80 procentų patikslinto priešieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, apeliantui iš ieškovės priteistina 1280 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pritaikius bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovės naudai iš apelianto priteistinos 187 Eur bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, jog ieškovė byloje buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, valstybės naudai iš atsakovo priteistinas 21,60 Eur žyminis mokestis (300 Eur x 12 mėn. x 3 proc. x 20 proc.).

Dėl procesinės bylos baigties

39. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

40. Esant šioms aplinkybėms (sprendimo 17-32 punktai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, spręsdamas klausimą dėl kompensacijos apeliantui priteisimo, naudojimosi tvarkos nustatymo, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta apeliantui priteisti kompensaciją už panaudotas asmenines lėšas solidariajai prievolei vykdyti panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - priteisti apeliantui iš ieškovės 13 511 Eur kompensaciją ir teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos nekilnojamuoju turtu nustatymo, šioje dalyje priimant naują sprendimą ir nustatant dalinamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką (CPK 326 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantas patyrė šias bylinėjimosi išlaidas – 480 Eur žyminis mokestis, 1500 Eur advokato pagalbos išlaidos. Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apelianto apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tai yra iš dalies tenkinami reikalavimai dėl kompensacijos priteisimo, nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos ir jo išlaidų nustatymo. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, laikytina, kad apelianto apeliacinis skundas patenkintas 80 procentų, todėl apeliantui iš ieškovės priteistina 1584 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių rekomendacinių dydžių ir atitinka bylos sudėtingumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo R. J. reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, priteisiant atsakovui R. J. 13 511 Eur kompensaciją iš ieškovės L. J..

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo R. J. reikalavimas dėl buto naudojimosi tvarkos nustatymo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: Nustatyti buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarką: atsakovui R. J. po santuokos nutraukimo ir turto padalinimo, nustatytina naudotis kambariu, plane pažymėtu indeksu „5-6“ 22 kv. m. ploto, ieškovei kambariais „5-7“ 25,54 kv. m. ploto, bei kambariais plane pažymėtais indeksu „5-8“/„5-9“ (sujungti) 22,49 kv. m. ploto. Kitomis buto patalpomis šalys naudojasi po ½

bendrai: virtuve (žymėjimas plane „5-5“), koridoriumi (žymėjimas plane „5-1“), tualetu (žymėjimas plane „5-2“), vonia (žymėjimas plane „5-3“), sandėliuku (žymėjimas plane „5-4“), pusrūsiu (žymėjimas plane“ 0-8“).

Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir priteisti ieškovei L. J. iš atsakovo R. J. 187 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisti iš atsakovo R. J. 21,60 Eur žyminį mokestį valstybės naudai.

Priteisti apeliantui R. J. iš ieškovės L. J. 1548 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.