Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pra­ne­šė­jas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. E. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo K. E. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Res­publikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje (2 veikos), ir nuteistas:

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (grasinimas nužudyti A. V.) – 100 MGL bauda;

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (grasinimas nužudyti A. G.) – 120 MGL bau­da.

Paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu (BK 63 str. 1, 4 d.) ir paskirta ga­lu­tinė subendrinta bausmė 150 MGL (5649 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi ir BK 65 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas K. E. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. ba­landžio 13 d. (2 dienos) ir galutinė bausmė paskirta 146 MGL (5498,36 Eur) dydžio bauda.

K. E. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusi­kal­ti­mo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

Baudžiamasis procesas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį K. E. atžvilgiu nutrauktas (BPK 3 str. 1 d. 6 p.).

Nuteistasis įpareigotas paskirtą baudą sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsitei­sė­ji­mo dienos.

Nukentėjusiųjų ieškiniai tenkinti dalinai, iš K. E. civilinei ieškovei A. V. priteista 5 000 Eur neturtinės žalos ir 15 Eur turtinės žalos atlyginimo, civiliniam ieškovui A. G. – 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš K. E. nukentėjusiajai A. V. priteista 1 000 Eur atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. E. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmones. K. E. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 11 d. apie 14 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini) , antrojo aukšto koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas tu­rė­jo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, aktyviais veiksmais, tai yra ranka iš­trauk­damas iš kel­nių, kuriomis vilkėjo, kišenės Vokietijos pramoninės gamybos 9 mm ka­lib­ro pusiau automatinį dujinį-garsinį pistoletą „(duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šau­dy­ti 9 mm kalibro garsiniais bei dujiniais šoviniais, ištiesdamas ranką bei nukreipdamas šio užtai­syto gink­lo vamzdį į savo buvusią sutuoktinę A. V. jos akių lygmenyje, grasino nu­žu­dyti A. V., tuo sudarydamas jai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.Be to, K. E. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 11 d. apie 14.05 val. namo, esan­čio (duomenys neskelbtini) , antrojo aukšto koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alko­ho­lio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, aktyviais veiksmais, tai yra iš­ties­damas ranką su Vokietijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro pusiau automatiniu du­ji­niu-garsiniu pistoletu „(duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), skirtu šaudyti 9 mm kalibro gar­si­niais bei dujiniais šoviniais, ir nukreipdamas šio užtaisyto ginklo vamzdį į A. G. jo krūtinės lyg­menyje, grasino jį nužudyti, o vėliau, po to, kai A. G. iš jo atėmė pis­to­letą, tęsdamas savo nu­si­kalstamus veiksmus, paėmęs tiksliai nenus­ta­tytą įrankį, trenkė į A. G., tačiau šiam užsidarius miegamojo kambario duris, juo smogė į jas ir toliau jas daužė, tokiais veiksmais gra­si­no nužudyti A. G., tuo sudarydamas jam pa­kan­kamą pagrindą manyti, kad gra­si­nimas gali būti įvykdytas.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad iš byloje su­rinktų ir teisme patikrintų įrodymų matyti, kad kaltinamojo K. E. veiksmai nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. atžvilgiu buvo nusikalstami.Apeliaciniame skunde nuteistasis K. E. prašo:panaikinti Kauno apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nu­teistąjį K. E. išteisinti jam nepadarius inkriminuojamų veikų;pranešti prokurorui apie A. V. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 235 straips­nio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, bei A. G. padarytas nusikalstamas vei­kas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje;informuoti atitinkamas institucijas apie neteisėtus Kauno AVPK Kauno m. (duomenys neskelbtini) PK KPS pareigūnų M. S., V. K., E. P. ir I. B. veiksmus, kuriuose yra nusi­kalstamų veikų, numatytų BK 228, 229, 235, 300 straipsniuose, požymiai;Skunde nurodo, jog teismui buvo perduota byla, kurioje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jame nurodytų inkriminuojamų nu­si­kalstamų veikų aprašymai neatitinka BK straipsnių dispozicijų, taip pat byloje nėra ob­jek­tyvių duo­me­nų, pagrindžiančių kaltinimus. Be tokių duomenų kaltinamasis aktas negalėjo būti su­ra­šy­tas, o byla negalėjo būti perduota teismui. Byloje nepašalinti įtariamojo ir byloje apklaustų liudytojų parodymų prieštaravimai nukentėjusiųjų parodymams, tyri­mas atliktas neišsamiai, siekiant nepagrįstus kaltinimus bandyti grįsti prielaidomis, melagingais nuken­tėjusiosios pa­rodymais, kurių nepatvirtina kito nukentėjusiojo parodymai, o kita bylos me­džiaga paneigia. Įvykio vietoje padarytos fotonuotraukos neišsaugotos, byloje buvo tik blo­gos kokybės jų ko­pijos; kratos vaizdo įrašų dingimo aplinkybės miglotos, prokurorės pra­šyme teismui dėl kratos ieškotino daikto parametrai nenurodyti, siekiant turėti galimybes ma­nipuliuoti duo­me­nimis; nukentėjusiosios A. V. apklausos protokole (t. l, b.1.17-19) po trijų dienų atsi­ra­dę kratos metu išimto daikto parametrai; kratos metu buvo ieškoma kitokio daikto; są­mo­ningai neteisingai aprašyti objektai. Išvardintos aplinkybės abejonių teisėjui nesukėlė.Skunde taip pat pažymėta, jog teisėjas nenustatė žinių apie privatų proceso dalyvių gy­ve­nimą ar kitų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti taikomos BPK 9 straipsnio 3 dalies nuostatos, ir sprendė bylą nagrinėti viešame teismo posėdyje. Kai kaltinamojo iniciatyva 2015 m. lap­kri­čio 17 d. į teismo posėdį atvyko žurnalistai, tenkindamas nukentėjusiųjų prašymą, kurį pa­lai­kė ir kaltintojas, teisėjas, pataikaudamas vienai bylos šaliai teismo posėdį paskelbė nevie­šu (4 t., b. 1. 46). Teisėjas, motyvuodamas tuo, kad toks buvo nukentėjusiųjų pa­gei­davimas, viršijo savo įgaliojimus ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją.Kaltinamojo gynėjo prašymą išreikalauti įrodymus teismas atmetė, nes tai nesusiję su byla. Teisėjas piktnaudžiauja diskrecija vertinti su pareikštais kaltinimais susijusių aplinkybių reikš­mingumą ir palaiko šališką prokurorės nutarimų, kuriais buvo atmesti ikiteisminio ty­rimo metu įtariamojo ir jo gynėjo teikti parašymai, apskundimo galimybes, poziciją. Tei­sė­jas atmetė prašymą nušalinti prokurorę, ignoruojančią BPK 45 straipsnį, teikiančią teismui me­la­gingus duomenis (3 t., b. l. 94-97, 136-137). Teisėjo siekį negauti į bylą reikšmingų duo­menų, kurie padėtų atskleisti tiesą, patvirtina tai, kad prašymai gauti duomenis iš mo­bi­laus ryšio operatoriaus, buvo atmesti. Teisėjas vengė nustatyti ar įrodymai gauti teisėtu būdu, nors bylos medžiaga patvirtina, kad jie buvo klastojami.2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, kuria teismo posėdis paskelbtas neviešu, buvo apribotos kaltinamojo teisės gintis, nebuvo leista pasidaryti garso įrašų kopijų. 2016 m. gegužės 2 d. kaltinamasis pateikė teismui motyvuotą prašymą dėl bylos nagrinėjimo viešame posėdyje, kuris 2016 m. gegužės 5 d. atmestas nenurodant motyvų (5 t., b. 1. 171). 2016 m. gegužės 19 d. kaltinamasis kreipėsi dėl leidimo daryti posėdžių garso įrašų kopijas, tačiau teisėjas A. R. šio prašymo netenkino. Teismo posėdyje 2015 m. spalio 20 d. (ir 2015 m. lapkričio 17 d.) apklausiant nukentėjusiuosius teisėjas A. R. uždavinėjo mena­mus klau­simus, neleido kaltinamojo gynėjui užduoti klausimų nukentėjusiesiems, juos per­fra­zuo­davo. Teisėjas pats atsakydavo į klausimus užduotus nukentėjusiems, liepdavo po­sė­džio sekretorei įrašyti į protokolą saki­nius pagal jo žodžius. Teismo posėdyje 2016 m. va­sario 10 d. teisėjas A. R. sugadino liu­dy­tojo V. K. apklausą. Nors kal­ti­namojo gynėjas siekė išsiaiškinti kokio laužtuvo pa­reigūnas ieškojo kratos metu, teisėjas suvedė šį klausimą į klausimą „kokį radote“. Tei­sėjas turėjo būti nušalintas vien dėl to, kad paskelbė teismo po­sėdį neviešu kai į jį atvyko žiniasklaidos atstovai.Ikiteisminiame tyrime K. E. buvo neteisėtai paskirtos kardomosios priemonės. Prašymo panaikinti K. E. paskirtas kardomąsias prie­mo­nes teismas netenkino. 2016 m. kovo 31 d. nu­tartimi netenkintas prašymas dėl leidimo vykti į tarnybines koman­diruotes užsienyje, nors byloje nebuvo duomenų, kad K. E. ketintų slapstytis ar kaip nors trukdyti procesui. 2016 m. balandžio 18 d. nutartimi teisėjas dalinai tenkino kaltinamojo prašymą panaikinti kar­do­mą­sias priemones. Šia nutartimi teisėjas pasisakė, kad K. E. kaltas dėl jam inkri­mi­nuo­ja­mų veikų. Teisėjui nereikšminga aplinkybė ar liemenės kišenė, iš kurios įvykio metu A. . prievarta ištraukė pistoletą, buvo suplėšyta ar ne. Teismas nenori kons­ta­tuoti faktą ar durys buvo daužomos laužtuvu, ar nebuvo. Teisėjas A. R. prašymų nenagrinėjo, teismo posėdyje juos paminėdavo ir be aiškių motyvų žodine nutartimi juos atmesdavo. Tei­sėjas kalba neaiškiai, todėl dažnai neįmanoma jį suprasti. Paminėtos aplin­ky­bės nesude­ri­na­mos su tinkamo teismo proceso samprata.Byloje esantis garso įrašas iš (duomenys neskelbtini) (4 t., b. 1. 31) įrodo nukentėjusiosios melą ir tai, kad visos kalbos apie jos tariamą išgąstį yra apsimestinės. Buvo atlikta tariamai sugadintų durų eks­per­tizė, kurios išvados patvirtino, kad nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau davė melagingus parodymus. Byloje yra iš prokuratūros persiųsta medžiaga, garso įrašai, pa­daryti kratos įtariamojo namuose metu, patvirtinantys, kad policijos pareigūnai apklau­siami teisme davė melagingus parodymus, o kratos metu daryti vaizdo įrašai dingo siekiant nuslėpti nu­ken­tėjusiosios A. V. 2015 m. birželio 19 d. (22 d.) apklausos protokolo su­klastojimo faktą.2017 m. gegužės 5 d. teisėjas skelbė nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą, nors teisinio pa­grin­do tam nebuvo. Nutartyje teisėjas iš esmės pasisakė, kaip jis ketina įvykdyti užsakymą padalinti K. E. ir A. V. nekilnojamąjį turtą, kaip jis bandys grįsti apkaltinamąjį nuos­prendį. -Teismas nusprendė kviesti gydytoją R. Š., tačiau jai neatvykus, tei­sėjas pa­siū­lė, kad į posėdį atvykusi teismo medicinos specialistė pakomentuotų gy­dy­tojos R. Š. surašytą ambulatorinę kortelę ir kitus byloje esančius medicininius dokumentus apie A. V. sveikatos būklę, o pačios gydytojos R. Š. į teismo posėdį nebekviesti. Kaltinamojo ir jo gynėjo nuomone, minėtą gy­dy­toją apklausti būtina, jei teismas siekia objektyviai išsiaiškinti įvykio dieną konstatuotą nu­kentėjusiosios svei­ka­tos būklę ir sužinoti, kuo remiantis ambulatorinėje kortelėje buvo įra­šyta diagnozė „reak­ci­ja į stresą“. Kalti­na­mo­jo gynėjas prašė apklausti į posėdį atvykusią liudytoją D. K.. Ši liu­dy­to­ja matė A. V. ligoninėje 2015 m. balandžio 11 d. praėjus 1,5 valandos po byloje ti­ria­mų įvykių ir galėjo nurodyti kaip A. V. elgėsi. Iš to, kaip teisėjas A. R. skaitė 2017 m. bir­želio 26 d. kaltinamo prašymą dėl įro­dymų prijungimo, jo nuomonė buvo aiški iš anksto. Minėto posėdžio protokolas surašytas tendencingai netiks­liai, aiškiai sąmoningai neįra­šytos svarbios ekspertės M. K. išvados apie medi­ci­ni­niuose dokumentuose nuro­dy­tą nu­ken­tėjusiosios sveikatos būklę.Byloje padaryta ambulatorinės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) kopija, kurios 11 lapas nukopijuotas tik iš vienos pusės. Šiame lape yra A. V. 2015 m. balandžio 11 d. apžiūrėjusio psi­chia­tro išvada, kurios anamnezėje parašyta, kad A. V. sakė, jog „atėjo vyras su ginklu, gra­sino, sakė, kad nušaus. Po to pacientė labai išsigando, kvietė policiją.“ Tai labai svarbios ap­lin­ky­bės, kurių teismas nevertino. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir duodama pa­ro­dymus teisme, A. V. teigė, kad E. neištarė nė žodžio. A. V. įvykius pasakodavo kaskart kitaip. Pažymėtina, kad visų kitų medicininių dokumentų kopijos nepa­da­rytos, o juose yra in­for­ma­cija apie tai, kad galvos smegenų ir kaklo kraujagyslių patologija A. V. buvo fiksuota jau 2011 m., bei informacija apie tai, kad pakankamai aukštas krau­jo­spūdis (157/108), pulsas (116) ir kvėpavimo dažnis (20) A. V. buvo fiksuotas ir 2017 m. kovo 26 d. (am­bu­la­to­rinė kortelė (duomenys neskelbtini)), nors tą dieną A. V. niekas ginklu negra­sino. Apeliantui nebuvo paaiškinta, kodėl nuosprendis nebus paskelbtas iki 2017 m. rugpjūčio 2 d.Kaltintojas turėjo pateikti neginčijamus ir patikimus įrodymus, kad K. E. ištiesė ranką su pistoletu A. V. akių lygmenyje ir A. G. krūtinės lygmenyje ir tik šiais įro­dy­mais teismas galėjo pagristi apkaltinamąjį nuosprendį. Liudytojai T. P., V. K. ir R. K. nebuvo apklausti. Nukentėjusiųjų pa­ro­dymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima (BPK 301 str. 2 d.). Be to, nu­ken­tė­ju­siųjų pa­ro­dy­mai prieštaringi. Teismas nurodė: A. V. sakė – „ištiesta ranka laikė pis­to­le­tą“, o A. G. pa­rodė: „kaltinamasis jam pasirodė keistas, matydamas jį su pusiau su­lenk­toje ran­koje lai­ko­mu pistoletu, nukreiptu į A. V. bei jį“. Jau vien ši aplinkybė nesu­de­ri­na­ma su teismo išvada, neva abiejų nukentėjusiųjų parodymai nuoseklūs ir neprieštaringi, teis­mas neįvertino ir to, kad A. G. nurodė, jog K. E. ginklu mojavo, o A. V. teigė, kad išsitraukė, ištiesė ranką ir pradėjo eiti link jos arba (kita A. V. versija), kad ji pa­matė K. E. einantį link jos su ištiestu jos akių lygmenyje ginklu rankoje.Liudytojai R. Š. ir D. S. parodė, kad viską, ką jie nurodo, jiems papasakojo A. V. ir jos sugyventinis A. G.. I. B., J. K., kurios nieko neprisimena, yra (duomenys neskelbtini) PK pareigūnės, jos atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, ap­klau­sas, įrodymų tikrinimą vietoje. Liudytojas M. S. (su V. K.) 2015 m. birželio 22 d. atliko K. E. namuose kratą, po to teisme 2016 m. vasario 10 d. davė me­la­gingus parodymus. Liudytojas R. L. 2015 m. bir­želio 22 d. atliktoje kratoje da­ly­va­vo kviestiniu, jo parodymai patvirtina, kad kratos metu buvo ieškoma visiškai kitokio įran­kio nei buvo išimtas. Liudytojas D. G. teigia re­montavęs durų spyną, A. A. turi akivaizdų nusistatymą prieš K. E.. Išvardintų liudytojų parodymai nepatvirtina, kad K. E. būtų ištiesęs ranką su ginklu A. V. akių ar A. G. krūtinės lyg­menyje ar atliko kokius nors kitus iš nu­rodytų veiksmų. Liudytojų A. ir K. parodymai nei patvirtina, nei paneigia svarbias bylos aplinkybes, o būtent ar K. E. ištiesė ranka su ginklu A. V. akių lygmenyje. Šių liudytojų spė­lio­jimai negali būti lai­ko­mi įrodymais. Eks­pertų M. K. ir R. Ž. parodymai nepatvirtina, kad K. E. būtų tieses ranką su ginklu A. V. akių ar A. G. krū­tinės lygmenyje ar atliko kokius nors kitus iš nurodytų veiksmų.Jei kraujosruvos išryškėja dažniausiai po paros, o 2015 m. balandžio 13 d. 12.30 val. teis­mo medicinos ekspertai A. G. tokių nefiksavo, tai jos ir nebuvo padarytos prieš beveik 2 paras – 2015 m. balandžio 11 d. 14.05 val. Ekspertė nenurodė, kad praėjus 46 va­landoms ir 25 minutėms po konkrečių spyrių į pilvą gali jų nesimatyti. Skunde taip pat nesu­tinkama su teismo teiginiu: „nubrozdinimas kairiame dilbyje nugariniame paviršiuje apatiniame treč­dalyje pagal padaryme mechanizmą yra būdingas sužalojimui atsiradusiam gynybos metu, o ne sužalojimui atsiradusiam tiesioginiams smūgio pasėkoje“. Teismas netei­singai suprato ir nurodė ekspertės žodžius – 2015 m. gruodžio 16 d. teismo posėdyje atsakydama į kaltina­mo­jo gynėjo klausimą ekspertė M. K. parodė: „(Parodo kairio dilbio nugarinį pavir­šių apatiniame trečdalyje) Tai galėjo atsirasti besiginantis G.. Manęs įvykio vie­to­je nebuvo, kaip tai vyko negaliu pasakyti. Literatūriniais duo­me­ni­mis įrodyta, kad tai labiau būdinga gynybai. Bet niekas nepaneigia, kad susižalota ir kitaip. Kad pliku kumščiu tai būtų galima padaryti, abejoju. (Parodo dešinį žastą, pereinantį į al­kūnę). Čia gali būti visaip, gali būti ir dėl suspaudimo“. Iš to akivaizdu, kad ekspertės pa­ro­dymai nuosprendyje iškraipyti, be to, K. E. nuteistas ne už tai, kad tariamai sumušė A. G.. Eksperto R. Ž. parodymai nuosprendyje iškraipyti – jis aiškiai nurodė, kad durys laužtuvu niekada daužomos nebuvo. Be to, K. E. nuteistas už tai, kad tariamai ištiesė ranką su pistoletu A. V. akių lygmenyje ir G. krūtinės lygmenyje.Iš ekspertės Z. M. parodymų tendencingai netikslaus atpasakojimo svarbi ap­lin­ky­bė – K. E. dešinės rankos plaštakoje nefiksuota jokių sužeidimų, kurie neiš­ven­gia­mai tu­rėjo būti, jei jam iš rankos kas nors būtų išsukęs (kaip nurodė nukentėjusysis A. G.) pistoletą, kurio K. E. nenorėjo atiduoti ir dėl to tariamai vyko grumtynės. Eks­pertė Z. M. fiksavo poodinę kraujosruvą kairės plaštakos nykščio srityje ir pa­tvir­tino, jog neatmetama galimybė, kad sužalojimai atsirado išimant kamerą iš rankų. Teismas nuos­pren­dyje iškraipė ir liudytojos I. J. parodymus. Ji nenurodė to, kas tei­giama nuos­pren­dy­je – neva K. E. jai pasakęs, jog jis įvykių metu namuose buvo vienas su užpuolikais. Į tei­sėjo klausimą, ar jis buvo vienas namuose įvykio metu (teismo posėdžio gar­so įrašo laikas 53’35) I. J. atsakė – „nežinau“. Jos parodymai neleidžia teig­ti, kad K. E. jai pa­tvir­tino faktą, jog be jo ir nukentėjusiųjų daugiau nieko namuose nebuvo, nes jis tą dieną su I. J. ta tema nekalbėjo.Teismas liu­dy­tojo J. parodymus laiko nepatikimais, nes J. nematė pis­to­le­to. J. pistoleto nema­tė todėl, kad pistoletas buvo K. E. liemenės kišenėje, iš kurios jį antrame aukšte pargriovęs K. E. ant grindų, išplėšė A. G.. Jei net būtų buvę taip, kaip teigė A. V. – K. E. būtų išsitraukęs ginklą iš kišenės 2 aukšte, tai J. to taip pat negalėjo matyti – jis tuo metu stovėjo 1 namo aukšte. Taip pat negali būti lai­komos teisėtomis teismo abejonės dėl J. sugebėjimo kelti daiktus. Tai, kad J. 2006 m. daryta širdies operacija, savaime nereiškia, kad jis negalėjo pa­dėti pernešti sofą. Jokių medicininių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kad J. negalėtų to padaryti, byloje nėra. K. E. padėjo J. iškelti 50 kg ge­ne­ra­to­rių iš automobilio bagažinės, dėl šio fakto teismas abejonių neišreiškė. Atkreiptinas dė­me­sys į tai, kad tiek Kauno apylinkės teis­mo 2016 m. vasario 29 d. nutartyje (skundo Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek Kauno apygardos teis­mo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartyje (byloje Nr. (duomenys neskelbtini)) aiškiai nurodyta, kad abejoti šio liudytojo objektyvumu nėra pagrindo, todėl nuosprendyje išreikštos abejonės netu­rėtų būti laikomos pagrįstomis taip pat ir tuo aspektu.Teismas nepaaiškino, kodėl įvertino kritiškai kaltinamojo parodymus apie tai, jog jis, ma­ny­da­mas, kad namuose nieko nėra, paprašė kaimyno padėti pernešti baldus. Nuosprendyje tei­gia­ma, kad iš jo atėmus kamerą jis apie tai nieko nepranešė atvykusiems pareigūnams. Tai neatitinka tikrovės. K. E. po jo užpuolimo pats iškvietė policiją 2015 m. balandžio 11 d. 14:12 val. ir atvykusiems pareigūnams paaiškino, kad iš jo atėmė kamerą, ginklą ir jį pri­mu­šė. Pareigūnai D. S. ir R. Š. siekdami išvengti atsa­ko­mybės už neteisėtą K. E. sulaikymą teisme davė melagingus parodymus. Jie stengėsi nuslėpti faktą, kad prie­varta iš­veždami K. E. iš jo namų, neleido jam pasirūpinti savo ir patikėto brangaus turto saugumu. Šias aplinkybės patvirtino J.. Teismas nuosprendyje teigė netiesą, neva pareigūnai perdavė J. K. E. garažo raktus (pultą).K. E. sulaikymą 2015 m. balandžio 11 d., 14:35 ir sodinimą į policijos au­to­mo­bilį ste­bėjo 4 mažamečiai vaikai. Byloje šios aplinkybės buvo žinomos. Nei pareigūnai, nei pro­kurorė P. apie tai neinformavo Valstybinės vaiko teisių apsaugos insti­tu­ci­jos. Į tai nerea­ga­vo ir teismas. Siekdami nuslėpti savo neteisėtus veiksmus ir išvengti už juos atsakomybės, nukentėjusiajai A. V. palankiai nusiteikę pareigūnai teismo po­sė­dy­je davė melagingus parodymus.Svarbias aplinkybes teismas atsisakė nustatinėti. Pvz., aplinkybę, kad iš K. E. atimtas du­jinis pistoletas į jo tuo metu vilkėtų kelnių dešinę kišenę, iš kurios, pasak A. V., K. E. jį ištraukė, niekaip negalėtų tilpti kartu su mobiliuoju telefonu; pagal nukentėjusių pa­ro­dymus pistoletą išsuko K. E. iš dešinės rankos, o sužeistas K. E. kairės rankos nykštys; nesutampa ir A. V. nurodytos aplinkybės dėl įvykių trukmės – 6 minutės (reali trukmė pagal skambučių į BPC laiką) ir 12 ar net 15 minučių (pagal A. V. prieš­ta­ringus parodymus) yra didelis skirtumas. Nesutampa ir tai, ką faktiškai A. V. sakė (duomenys neskelbtini) ope­ra­to­rei ir ką nurodė sakiusi; teismas nevertino fakto, kad K. E. pats iš­kvietė po­liciją. Nu­kentėjusieji parodė, kad antrą kartą ji kvietėsi pagalbos tada, kai K. E. tariamai daužė duris. Teismas nuosprendyje nurodė, kad 2015 m. lapkričio 3 d. iš (duomenys neskelbtini) gau­ta in­for­ma­cija Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau ją iškraipė. Teismo teiginiai neva šie įrašai patvirtina nu­ken­tė­ju­sių­jų versiją, neatitinka tikrovės, jie nukentėjusiųjų versiją paneigia. Pažymė­ti­na, kad šiuo­se įra­šuose apie laužtuvą nebuvo kalbos, nors teisme A. V. teigė, kad skambindama nurodė laužimąsi su laužtuvu; tiek A. V., tiek A. G. yra pa­rodę, kad duryse nuo smūgio laužtuvu, kuriuo K. E. tariamai ketino nužudyti A. G., liko skylė. Durys niekada nebuvo sudaužytos, tą patvirtino ekspertas R. Ž., liudytojas D. G., tai matosi byloje esančiose durų nuotraukose; K. E. pa­daryti sužalojimai ati­tinka jo nuro­dy­tas aplinkybes. Aprašant K. E. su­ža­lojimus neįvertinti medicininių dokumentų duo­me­nys; K. E. vilkėtos liemenės kišenė buvo nuplėšta įvykio metu iš­trau­kiant iš jos pistoletą kartu su užtrauktuku. Abu nukentėjusieji yra sugyventiniai, suinteresuoti užvaldyti turtą ir at­virai reiškiantys neapykantą K. E., įvykdę prieš K. E. jau ne vieną išpuolį; liudytojos R. K. bei A. A. yra geros A. V. draugės, suinte­re­suotos emociškai ir finansiškai, tą patvirtino teismo posėdyje (t. 5, b. 1. 174-175; t. 6, b. 1. 174). Be to teismui pateikti A. A. išankstinio nusiteikimo prieš K. E. įrodymai (t. 6, b. 1. 171); ty­rėjas P. neiškvietė į įvy­kio vietą kri­mi­na­listinių tyrimų valdybos spe­cialisto, kuris fiksuoja įvykio vie­tą, o įvykio vietos vaizdą pa­pasakojo savo žodžiais, iš kurių aišku, kad jis nie­ko neprisimena. Savo žodžius P. pailiustravo blogos ko­kybės nuotraukų kopi­jo­mis; kratos metu, A. V. nusprendus, kad 1,50 m. ilgio laužtuvas yra per ilgas, buvo paimtas 76 cm ilgio viniatraukis, o A. V. 2015 m. birželio 19 d. ap­klau­sos protokole mįs­lingai atsirado šio 2015 m. birželio 22 d. išimto įrankio tikslūs parametrai. Apklausą atli­ko tyrėja I. B.. Teismo posėdyje ji neigė protokolą perspausdinusi, tačiau tai aišku iš nu­ro­dytų aplinkybių. Teisėjas atsisakė išreikalauti iš mobi­laus ryšio operatoriaus duomenis apie A. V. mobilaus telefono pri­sijungimą prie ba­zi­nių sto­čių 2015 m. birželio 22 d., kurie būtų atskleidę, ar A. V. tą dieną (po kratos) buvo atvykusi pas tyrėją I. B.. Jei taip, būtų buvusi galimybė jai užduoti klausimus dėl ko, nes oficialiai tą dieną jokie pro­ce­siniai veiksmai ikiteis­mi­nia­me tyrime Nr. 01-1-20763/15 nevyko.Apklausiamas 2015 m. balandžio 11 d. A. G. parodė, kad sudavė smūgį K. E., o ap­klausiamas teisme 2015 m. lapkričio 17 d., tai neigė. Tikrinant parodymus vietoje 2015 m. lapkričio 18 d., A. G. taip pat neigė sudavęs smūgį K. E.. Šio veiksmo metu A. G. nurodė iki įvykio gulėjęs ant lovos, o ikiteisminio tyrimo metu ir 2015 m. ba­lan­džio 16 d. pareiškime policijai teigė sėdėjęs prie stalelio. Nesutampa ir A. G. nuro­dy­tos aplinkybės, kurios neva turėtų patvirtinti A. V. žodžius, o būtent – kaip tiks­liai pa­si­reiškė grasinimas (tyčia) nužudyti A. V.. Apklausiamas 2015 m. balandžio 11 d. A. G. parodė: „aš išėjau iš miegamojo kambario ir kori­do­riu­je antrame aukš­te pa­mačiau, kaip su­gyventinės A. buvęs sutuoktinis laiko į ją, nu­kreipęs pistoletą“, o ap­klausiamas teisme 2015 m. lapkričio 17 d. jis nurodė: „A. stovėjo man į nugarą, priešais ją, įvyko viskas neti­kėtai labai greitai. Priešais ją stovėjo kalti­na­ma­sis... 23'06.56 ir mojavo su ginklu“.Pagal nukentėjusiųjų parodymus K. E. elgėsi neadekvačiai, nes buvo visiškai girtas. Tokią kaltinamojo būseną įvykių metu siekė nustatyti ir teismas, posėdyje 2016 m. kovo 10 d. stengdamasis išgauti ekspertės Z. M. parodymus, kad kalti­na­ma­jam pa­daryti sužalojimai atsirado jam pačiam griuvinėjant ir pan. Tokiu būdu nega­li būti kons­ta­tuota tokių tariamų veiksmų tyčia ir nėra būtinų BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytai vei­kai kvalifikuoti sąlygų. Jeigu teismas teigia, kad kaltinamasis tariamus veiks­mus atliko tyčia, teismas turėtų nurodyti tokio kaltinamojo tariamo elgesio motyvus. Jokių mo­tyvų dėl ko kaltinamasis tu­rė­tų tyčia atlikti jam inkriminuotus veiksmus, teismas nenu­rodė.Teismo sprendimas priteisti tariamiems nukentėjusiems 5000 Eur ir 6000 Eur yra nepa­grįs­tas, patvirtina teismo šališkumą nukentėjusiųjų naudai. Duomenų apie K. E. paja­mas teis­mas neturi, teismui buvo teikti įrodymai apie mažas K. E. pa­ja­mas ir didelius įsi­pa­rei­gojimus, taip pat buvo nurodyta, kad šiuo metu jis negali vykdyti ir individualios veik­los, teismas atmetė prašymą išleisti dirbti į užsienį. Žala dėl spynos sugadinimo nepa­grįsta: spyną D. G. sutaisė, naujos spynos įsi­gi­ji­mo dokumentų nepa­teikta. Be to dėl svetimo turto sugadinimo K. E. išteisintas kaip nepadaręs veikos, nes minimas turtas priklauso jam taip pat, kaip ir A. V.. Nurodoma žala yra mažesnė, nei bau­džia­ma­jame įstatyme nu­ma­tyta nedidelė vertė, todėl teismo spren­di­mas priteisti 15 Eur nepa­grįstas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apelia­ci­nia­me skunde pareikštą prašymą ir nurodytus argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusieji ir nukentėjusiosios A. V. atstovas prašė ape­liacinį skundą atmesti.Nuteistojo K. E. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teis­tas. Tinkamam baudžiamojo proceso paskirties įgyvendinimui BK 2 str. yra įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, remiantis kuriomis, asmuo atsako pagal bau­džiamąjį ko­dek­są tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas, padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Sprendžiant asmens bau­džia­mo­sios atsakomybės klausimą ir nustačius, jog jo veiksmai atitinka bau­džia­ma­ja­me įstatyme įtvir­tin­to nusikalstamo elgesio modelį, asmens atžvilgiu priimamas apkal­ti­na­masis nuosprendis, ati­tin­kantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir at­lik­ta jų analizė, tiek kal­ti­nan­tys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įro­dy­mus atmeta, o kitais grin­džia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos ap­linkybes. Teisėjai įrodymus įver­tina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­liš­ku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje spren­džiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti tei­sė­tu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiek­vienas įrodymas atskirai ir jų visu­ma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kom­petenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso daly­vių pateiktų pasiūlymų ar versijų atme­ti­mas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas mo­ty­vuo­tas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus ir spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepa­darė, remdamasis surinkta bylos medžiaga savo išvadas tinkamai motyvavo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.Skundžiamu nuosprendžiu R. E. nuteistas už tai, kad nukreipdamas užtaisytą ginklą į A. V. ir A. G. grasino juos nužudyti, kas, apylinkės teismo vertinimu, atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius. Nors apeliaciniame skunde su to­kiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, nurodant, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių kaltinimus, nepašalinti įtariamojo ir byloje apklaustų liu­dy­to­jų parodymų prieštaravimai nukentėjusiųjų parodymams, tyrimas atliktas neišsamiai, tačiau tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Jo kaltę grasinus nužudyti A. V. ir A. G. kaltinime išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pakan­ka­mai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos apylinkės teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Apeliaciniame skunde nurodyti neesminiai nukentėjusių ir liudytojų parodymų skirtumai ir kitos aplinkybės neteikia pagrindo atmesti šiuos įrodymus ir nesivadovauti jais vertinant nuteistojo veiksmus.BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti kon­kre­tus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus rea­li­zuo­tas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp gra­sin­tojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Kvalifikuojant veiką dėl gra­sinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, bū­ti­na nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gy­vy­bę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. Atsižvelgiant į komentuojamos nusi­kals­tamos veikos po­žy­mių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nu­kentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įro­dy­mus, galima kons­ta­tuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiks­mai, atliekami nuken­tė­jusių asmenų atžvilgiu, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jaus­mą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pa­sekmės.Nukentėjusioji A. V. parodė, kad tvirtina ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 12-15, 17-19) duotus parodymus ir tiek teisme, tiek parodymų patikrinimo metu parodė analogiškai. Ji nurodė, kad 2015 m. balandžio 11 d. išgirdusi garsus pradarė miegamojo duris ir pamatė, kaip antrame aukšte nuo svečių kambario link jos ateina K. E.. Nukentėjusioji griežtai paklausė: „ką darai“. Tada jis iš kišenės ištraukė pistoletą ir atstatė į ją, pistoleto vamzdį nukreipė tiesiai į ją, ėjo į ją. Suprato, kad K. E. buvo neblaivus. Patyrė didelį stresą, nes per kelias sekundes atgamino jo anksčiau sakytus jai žodžius, kad jei jį paliks, jis nušaus ją, save ir kas su ja bus. Nukentėjusioji išsi­gando, pagalvojo, kad K. E. nori ją nušauti. Dėl išgąsčio negalėjo ištarti nei žodžio. K. E. buvo pusantro metro atstumu nuo jos, kai iš miegamojo išbėgo A. G., įstūmė ją į kambarį, puolė kaltinamąjį, mojuojantį rankose ginklą, pradėjo grumtis su juo. Nukentėjusioji ėmė skam­binti į pagalbos centrą, matė kaip A. G. nori atimti iš K. E. pistoletą, kaip vienu mo­mentu pistoletas buvo nukreip­tas A. G. į pilvą. Nukentėjusioji pagalbos telefonu kvietė policiją, ragino greičiau, sakė, kad buvęs vyras turi ginklą. Tuo metu A. G. atėmė iš K. E. pistoletą, per­da­vė jį nukentėjusiajai. Ji paslėpė ginklą mie­ga­ma­ja­me, po čiu­žiniu, manė, kad tai kovinis ginklas. Po to matė, kaip A. G. su K. E. nu­si­rito laip­tais žemyn. Po dviejų-trijų minučių A. G. užlipo į viršų. Jie galvojo, kad viskas nuri­mo, laukė atvykstančios policijos. Dar po dvie­jų-trijų minučių išgirdo atbėgančio žmo­gaus žings­nius, pamatė, kaip prie miegamojo durų K. E. užsimojo prieš A. G. lauž­tuvu. A. G. spėjo užtrenkti miegamojo duris. Tada pasigirdo smūgiai laužtuvu į duris, kurias A. G. laikė užspaudęs (4 t., b. l. 125-129). Nukentėjusysis A. G. teisme parodė, kad 2015 m. balandžio 11 d. koridoriuje išgirdo triukšmą, išbėgo ir pamatė, kad prieš jo sugyventinę A. V. stovi K. E. ir mojuoja pis­to­le­tu. A. G. nustūmė A. V. sau už nugaros ir atsistojo prieš K. E.. Tada kal­ti­na­ma­sis at­suko ginklą į jį. Nukentėjusysis nutaikęs momentą, kai K. E. gestikuliuodamas pa­trau­kė pis­to­letą į šoną, čiupo jam už rankos ir įrėmė jį į sieną. K. E. kita ran­ka bandė jam smū­giuoti. A. G. iš­suko iš kal­tinamojo dešinėje rankoje laikytą ginklą, nustūmė K. E., padavė ginklą A. V., pasakęs paslėpti po čiužiniu. A. V. skambino į pagalbos centrą. Tada kalti­na­ma­sis puolė nukentėjusįjį, jie susigrūmė ir laiptais nuriedėjo į pirmą aukštą. Tada K. E. pabėgo. Nukentėjusysis užlipo į viršų, tuo metu išgirdo koridoriuje žingsnius, pa­ma­tė, kad grįžta kalti­na­ma­sis, rankose laikydamas laužtuvą. Juo užsimojo prieš nukentėjusįjį. A. G. staiga uždarė miegamojo duris ir laikė jas. Kaltinamasis laužtuvu daužė duris (4 t., b. l. 119-123).Kaip matyti iš aptartų nukentėjusiųjų parodymų, priešingai nei teigiama K. E. apeliaciniame skunde, viso baudžiamojo proceso metu tiek A. V., tiek A. G. savo parodymuose buvo nuoseklūs, abu nurodė analogiškas įvykio aplinkybes. Esminių prieštaravimų jų paro­dy­muo­se aukštesnysis teismas neįžvelgia, kas suponuoja išvadą, kad apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje pa­grįstai vadovavosi aptartų asmenų parodymais. Apeliantas skun­de taip pat teigia, kad nukentėjusiųjų parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį. Atmesdamas šį skundo argumentą kaip nepagrįstą, aukš­tes­niosios ins­tan­ci­jos teismas pažymi, jog aptariama norma reglamentuoja nukentėjusiųjų ar liu­dy­to­jų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų vertinimą. Nagrinėjamu atveju nei vienam pa­ro­dymus da­vu­siam asmeniui nebuvo taikomas anonimiškumas. Liudytojai R. Š. ir D. S., policijos pareigūnai, pirmieji atvykę į įvykio vietą, nurodė, kad gavo pranešimą iš budėtojo, jog moteriai buvęs vyras grasina ginklu ir bando įsilaužti į gy­ve­namąsias patalpas. Liudytojai įvykio vietoje matė sulaužytas duris, lovoje iš po čiužinio pa­ėmė nukentėjusiųjų parodytą ginklą, matė nukentėjusiąją A. V., kuri buvo stip­riai susi­jau­di­nu­si, verkė. Liudytojai nurodė, kad A. V. įvykio vietoje paaiškino, kad K. E. jai grasino pis­toletu, kad ją apgynė A. G., kuris atėmė iš K. E. ginklą, kad po to K. E. vėl puolė juos su laužtuvu, jie spėjo užsidaryti kambaryje, jis sudaužė miegamojo duris. Pareigūnai matė sulaužytas duris, nurodė, kad K. E. buvo labai girtas (1 t., b. l. 26, 30). Byloje nėra duo­menų, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Teismas neturi pagrindo abejoti šių pareigūnų parodymais. Nukentėjusioji A. V. visas įvykio aplinkybes, K. E. veiksmus nu­rodė kviesdama pagalbą bendruoju pagalbos telefonu ir jau įvykio vietoje netrukus po įvykio atvykusiems pareigūnams, todėl nėra pagrindo spręsti, kad savo paaiškinimus ji būtų išgalvojusi ir suderinusi su A. G.. Liudytojų R. Š. ir D. S. parodymuose nurodytos aplinkybės visiškai atitinka nukentėjusiųjų iš karto po įvykio nurodytas aplinkybes.Liudytojas T. P., tyrėjas, netrukus atvykęs į įvykio vietą ir apklausęs nukentėjusiuosius, pa­tvirtino jų nurodytas po įvykio nustatytas aplinkybes, patvirtino nukentėjusiosios A. V. stresinę būklę. Nuos­pren­dis buvo priimamas vertinant ne tik nukentėjusiųjų, liudytojų R. Š., D. S., T. P., bet ir liudytojų I. B., J. K., M. S., V. K., R. La­ba­naus­ko, D. G., A. A., R. K. pa­ro­dymus, netiesiogiai patvirtinančius nuteistojo kaltę.Nuosprendyje teismas rėmėsi ir ekspertų M. K. ir R. Ž. pa­ro­dymais bei kitais byloje surinktais ir teismo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įro­dy­mais, kurie taip pat patvirtino nukentėjusiųjų parodymus ir nepaneigia nuteistojo kaltės.Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina apelianto teiginius, jog ginklas jam buvo ištrauktas iš kišenės, jog jis buvo užpultas ir sumuštas nukentėjusiojo A. G., jog durys nebuvo apgadintos. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nu­rodytos aplinkybės patikimai nepatvirtina šių teiginių, o skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais visos šios aplinkybės buvo paneigtos. Ekspertės M. K. Z. M. patvirtino teismo medicinos specialistų išvadose A. G. ir K. E. nustatytų sužalojimų susidarymo mechanizmą. Pirmos instancijos teismas tinkamai motyvavo savo išvadas dėl šių įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija neįžvelgia prieš­ta­ra­vimų nei tarp specialistų išvadų, nei tarp kitų nuosprendyje aprašytų įrodymų.Apeliaciniame skunde K. E., kritikuodamas nukentėjusiųjų parodymų nuoseklumą, pažymi, jog A. V. parodė, kad K. E. ginklą laikė ištiestoje rankoje, o A. G. teigė, kad K. E. ranka buvo pusiau sulenkta. Apeliantas taip pat nurodo, kad A. G. teigė, kad ginklu buvo mojuojama, o A. V. teigė, kad K. E. ginklą išsitraukė. Skunde taip pat ke­lia­mos abejonės, kokiais įrodymais remiantis teismas sprendė, kad ginklą K. E. laikė A. V. akių lygyje. Apelianto teigimu, nesutampa ir A. V. nurodytos aplinkybės dėl įvykių truk­mės. Atmesdama šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, tiksliai (sekundžių tikslumu) atkurti įvykio mechanizmo neįmanoma, o nuteistojo pateikiamas smulkus situacijos atkūrimas daugelyje vietų yra paremtas jo subjektyvia aplinkybių inter­pre­ta­cija, o ne objektyviais duomenimis. Teisėjų kolegija įvertina ir aplinkybę, kad nuteistajam netrukus po įvykio buvo nustatytas 3,01 promilių girtumas. Toks girtumo laipsnis pripažįstamas sunkiu ir akivaizdžiai turėjo įtakos tiek nuteistojo nusikalstamai veikai, tiek savo veiksmų vertinimui, suvokimui.Apeliaciniame skunde nurodytus nedidelius A. V. ir A. G. parodymų skirtumus dėl to į kokią konkrečiai nuken­tė­ju­siųjų kūno vietą buvo nu­kreiptas ginklo vamzdis, kaip nu­ken­tė­jusioji A. V. nurodė skam­binimo į Bendrąjį pa­gal­bos centrą laiką, kaip ji nurodė apie po­kal­bio su BPC operatore turinį ir kitų, tei­sėjų kolegija nepri­pa­žįsta esminiais ir teikiančiais pa­grin­do neti­kėti nukentėjusiųjų paro­dy­mais bei daryti priešingas išvadas, negu padarė pirmos ins­tan­cijos teismas.Apeliaciniame skunde teigiama, jog A. V. nagrinėjamo įvykio metu nepatyrė streso. Šį teiginį be kita ko grindžia jos elgesiu po įvykio ligoninėje. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teis­me buvo apklausta liudytoja D. K., kuri parodė, jog po įvykio matė ligoninėje nukentėjusiąją A. V., kuri jai pasirodė normalios būsenos, nestresuojanti, žvali, nesusi­ner­vi­nu­si, bendravo su gydytojais, policijos pareigūnais (8 t., b. l. 164). Vertindamas šios liudytojos pa­rodymus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog jos nurodytos aplinkybės nei patvirtina, nei paneigia A. V. sveikatos būklės pasekmių po grasinimo nužudyti. Liudytoja nuken­tė­ju­siąją matė jau praėjus kuriam laikui po įvykio. Tuo tarpu liudytojai R. Š. ir D. S. įvykio vietoje matė nukentėjusiąją A. V., kuri jų požiūriu buvo stip­riai susijaudinusi, šoke, verkė, liudytojai sprendė, kad tai ne vaidyba (1 t., b. l. 26, 30). Kaip minėta aukščiau, apylinkės teismas neturėjo pagrindo abejoti šių pareigūnų pa­ro­dy­mais. Teisėjų kolegija taip pat jais neabejoja. Įver­tinusi išdėstytas aplinkybes, kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus taip pat vertina kaip nepagrįstus.Nuteistojo argumentai, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti užvaldyti jo turtą, atvirai jam reiškia neapykantą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, tik parodo apelianto subjektyvų situacijos suvokimą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, dėl kurių nu­teis­tojo gynybinė versija buvo įvertinta kritiškai. Apelianto ir nukentėjusiosios A. V. turtas yra padalintas, teismo sprendimas įsiteisėjęs, todėl šios baudžiamosios bylos baigmė šiam pro­cesui neturi įtakos.Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, paskelbdamas teismo posėdį neviešu, viršijo savo įgaliojimus ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Prašymą dėl neviešo bylos nagrinėjimo pateikė nukentėjusiųjų atstovas, nurodydamas, kad gali būti paviešintos pri­va­taus pobūdžio aplinkybės, kaltinamasis – nukentėjusiosios buvęs su­tuok­tinis, bylos na­gri­nė­ja­mo metu buvo kalbama apie asmenų buitines ir asmenines aplinkybes. Apylinkės teismas, ten­kin­damas nukentėjusiųjų atstovo prašymą, priėmė pagrįstą sprendimą, kuris nepa­žei­dė proceso šalių teisių. Atmesdamas šiuos skun­do argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teis­mo posėdį neviešu paskelbė pagrįstai vadovaudamasis BPK 9 straipsnio 3 dalimi, todėl jokių konstitucinių normų nepažeidė.Apeliantas taip pat teigia, jog teisėjas piktnaudžiauja diskrecija vertinti su pareikštais kalti­ni­mais susijusių aplinkybių reikšmingumą ir palaiko šališką prokurorės nutarimų, kuriais buvo at­mesti iki­teisminio tyrimo metu įtariamojo ir jo gynėjo teikti prašymai, apskundimo galimybes, po­zi­ci­ją. Teisėjas atmetė prašymą nušalinti prokurorę, ignoruojančią BPK 45 straipsnį, teikian­čią teis­mui melagingus duomenis, teisėjas A. R. nesugebėjo nuspręsti dėl byloje pa­teik­tų įro­dy­mų suklastojimo, vengė gauti suklastojimo faktą patvirtinančius įrodymus, siekė įvyk­dyti pri­vatų užsakymą nuteisti nekaltą asmenį, o pareigūnų nusikalstamas veikas nuslėpti. Atmetant šiuos skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismo šališ­ku­mas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teis­mas, kai bylą na­gri­nė­jo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių ap­lin­kybių apeliantas skunde nenurodė, tokių aplinkybių buvimo nepatvirtina ir bylos medžiaga. Tei­sėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo šališkumo neįžvelgė ir pats nuteistasis rašydamas apeliacinį skundą, nes jame neprašė skun­džia­mą pirmosios instancijos teis­mo nuosprendį panaikinti dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas teis­mas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą apeliantas įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados dėl jo kal­tės. Tačiau to akivaizdžiai nepa­kanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas.Skunde taip pat nesutinkama ir su teisminio bylos nagrinėjimo metu K. E. paskirtomis kar­do­mo­siomis priemonėmis. Kolegija pažymi, kad šie skundo argumentai paliekami nenagrinėti. Spren­dimą paskirti kardomąją priemonę K. E. skundė, jo skundas buvo išnagrinėtas ir pri­im­tas galutinis neskundžiamas sprendimas.Apeliacinio skundo teiginiai dėl bylą tyrusių pareigūnų neteisėtų veiksmų, suklastotų procesinių veiksmų protokolų ir panašiai, neatitinka bylos medžiagai, todėl vertintini nepagrįstais. Pažymė­ti­na, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to K. E. nepriimtinos teismo išvados dėl įro­dy­mų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos priešta­rau­jan­čio­mis įstatymui. Teismas savo išvadas grindė pripažintais patikimais įrodymais, įvertino jų vise­tą, o tai ir leido teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas.Skunde taip pat pažymėta, kad psichiatro išvadoje pažymėta, jog A. V. nurodė, kad „atėjo vyras su ginklu... sakė, kad nušaus“, tuo tarpu apklausų metu A. V. nurodė, kad K. E. ty­lėjo, todėl nukentėjusiosios parodymų negalima vertinti kaip patikimų. Atmesdama šį skundo ar­gumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog paciento ambulatorinėje kortelėje gydytojo pažymėta in­for­macija apie ligonio būklę, negali būti prilyginta apklausos protokolui ir ja bandoma paneigti iki­teis­minio tyrimo metu ir teisme duotus nukentėjusiosios parodymus. Gydytojas nėra apklausą at­liekantis pareigūnas, ambulatorinėje kortelėje pažymėtos pastabos svarbios jam kaip specia­lis­tui, jomis nesiekiama užfiksuoti tikslias įvykio aplinkybes. Skunde teigiama, jog iš ekspertės Z. M. parodymų tendencingai netikslaus atpasa­ko­ji­mo aiški svarbi ap­linkybė – K. E. dešinės rankos plaštakoje nefiksuota jokių sužeidimų, kurie neiš­ven­gia­mai turėjo būti, jei jam iš rankos kas nors būtų išsukęs (kaip nurodė nu­ken­tėjusysis A. G.) pistoletą, kurio K. E. nenorėjo atiduoti ir dėl to tariamai vyko grum­tynės. Tei­sėjų kolegija, atmesdama šiuos skundo argumentus, pažymi, jog aplinkybė, kad atimant gink­lą būtinai turėjo atsirasti sužalojimai ant K. E. plaštakos, yra niekuo nepa­tvir­tinta jo prielaida, kuri negali paneigti jo kaltės.Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti liudytojo T. J. parodymais. Tačiau kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, vertinant šio liudytojo parodymus matyti, kad jie išsiskiria ir yra prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams. Kritiškai vertintinas jo pasakojimas, kad jis būdamas name pirmame aukšte prie laip­tinės, išgirdęs smūgius, grumtynes antrame aukšte, nelipo pažiūrėti kas atsitiko kaimynui, gal kas jį užpuolė, kad negirdėjo viršuje kaltinamojo ir nukentėjusiųjų sakytų frazių, A. V. garsaus pokalbio skambinant į BPC. Be to, kaltinamojo motina nurodė, kad kaltinamasis jai tą pačią dieną pa­sa­kojo apie įvykį ligoninėje, kad jai sakė, jog į namo antrą aukštą ėjo vienas, turėdamas tikslą kamera už­fiksuoti ten esančius baldus, kalbos apie baldų pernešimą nebuvo, be jo dar namuose buvo tik du asmenys – nukentėjusieji. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje liudytojo T. J. parodymus įvertino teisingai.Skunde pažymėta, jog K. E. sulaikymą 2015 m. balandžio 11 d. 14.35 val. ir sodinimą į po­li­ci­jos au­to­mo­bilį stebėjo 4 mažamečiai vaikai, tačiau nei pareigūnai, nei prokurorė, nei teismas apie tai neinformavo Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos. Šie skundo argu­men­tai pa­liekamai nenagrinėti, nes nagrinėjamu atveju sprendžiamas K. E. kaltės klausimas. Įvykį mačiusių vaikų galimai pažeistos teisės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.K. E. teigimu, teismas, apklausdamas ekspertę Z. M., stengėsi išgauti iš ekspertės ten­dencingą informaciją. Tokie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Klausimai ekspertams, spe­cia­listams teikiami vadovaujantis atitinkamomis tyrimų metodikomis ir rekomendacijomis. Klau­simai ekspertams gali būti pateikiami ir tikrinant byloje esančias faktines aplinkybes taip su­siau­rinant tyrimo apimtį. Klausimus ekspertei teismas uždavinėjo remiantis kitų byloje ap­klaus­tų liu­dy­tojų parodymais. Be to, šios ekspertės parodymus patvirtina kiti bylos duomenys. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne sampro­ta­vi­mais ar prie­laidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų viseto analize. Tuo pačiu pažymėtina, kad apylinkės teismas išanalizavo nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, įver­tino prieštaravimus paties nuteistojo parodymuose, de­taliai motyvuodamas, kodėl vienais pa­rodymais tiki, o kitais netiki. Įvertinusi šias aplinkybes, prie­šingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 20 straips­nio 5 dalies reikalavimai tiriant ir ver­ti­nant įrodymus pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeisti. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti nuteistojo K. E. motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų inter­pre­tacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas pa­darė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teis­mo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas netei­singai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.Kadangi apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apylinkės teismas teisingai vertino įro­dy­mus, taip pat ir nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. parodymus, apeliacinio skundo rei­kalavimas pranešti prokurorui apie A. V. ir A. G. galimai padarytas nusikalstamas veikas ir reikalavimas informuoti atitinkamas institucijas apie galimai neteisėtus pareigūnų M. S., V. K., E. P. ir I. B. veiksmus nenagrinėjamas.Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai at­sa­kyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos moty­vuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo pra­šymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės tai­kymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja.Apylinkės teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Aplinkybės, iš kur K. E. išsi­trau­kė ginklą ir kur tiksliai nukreipė ginklą, nusikalstamos veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi. Akivaizdu, kad jis ginklą iš arti nukreipė tiek į A. V., tiek į A. G. kūną – veidą, krūtinę – gyvybiškai svarbias kūno sritis. Nors grasinimui nužudyti buvo panaudotas pistoletas, skirtas šau­dy­ti garsiniais bei du­jiniais šovi­niais, ši aplinkybė paaiškėjo tik vėliau, tačiau staiga prasidėjusiomis ir vykusiomis ginklo panaudojimo aplinkybėmis nukentėjusiesiems tai nebuvo žinoma. Todėl šis faktas grasinimo realumo nesumažino ir privertė nukentėjusiuosius bijoti, kad dėl tokio grasinimo gali atsirasti neigiamos pa­sekmės jų gyvybei ir sveikatai.Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad K. E. inkri­mi­nuotoje veikoje yra visi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji ir sub­jek­tyvieji požymiai, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamame nuosprendyje apeliantui in­kriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimu ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teis­mas nepagrįstai K. E. pripažino kaltu padarius dvi atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje.BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nuskalstamas vei­kas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tęs­ti­ne pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vie­na­rū­šių, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolusių, analogišku būdu ir aplinkybėmis padarytų veiks­mų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straips­nyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010, 2K-7-48/2012 ir kt.).Nagrinėjamoje byloje iš pirmiau aptartų įrodymų nustatyta, kad K. E. toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, paeiliui sekančiais veiksmais tuo pačiu ginklu grasino nužudyti dviem asmenims – savo buvusiai sutuoktinei A. V. ir jos sugyventiniui A. G.. Byloje nėra duomenų apie pas K. E. buvus iš anksto susiformavusią šią nusikalstamą tyčią. Teisėjų kolegija spren­džia kad ji atsirado spontaniškai, greičiausiai veikiant girtumui. Iš bylos aplinkybių matyti, kad K. E. buvo žinoma apie tai, kad A. V. gyvenamose patalpose gyvena ir A. G., todėl su ginklu eidamas prie nukentėjusiosios kambario jis neabejotinai turėjo žinoti, kad gali sutikti ir A. G.. Nukreipdamas ginklą į A. V., o netrukus iš kambario pasi­ro­džius ir A. G. ir stojus ginti A. V., K. E. sąmoningai tęsė nusikalstamą veiką – nukreipė ginklą į jį. A. G. atėmus pistoletą K. E. pasišalino ir netrukus grįžo, ir su nenus­tatytu įrankiu puolė A. G., daužė kambario, kuriame buvo užsidarę A. G. ir A. V., du­ris. Tokie nuteistojo veiksmai rodo, kad jo nusikalstama tyčia buvo nu­kreip­ta į abu nuken­tė­ju­siuo­sius. Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad K. E. in­kri­minuotos nusi­kals­ta­mos veikos buvo vykdomos vieninga tyčia, nukreipta grasinti nužudymu abiem nukentė­ju­sie­siems. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija kons­tatuoja, kad pirmosios instancijos teismas K. E. veiksmus, susijusius su grasinimu nužudyti, kvalifikuodamas kaip atskirus nusikaltimus netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo susiformavusios ka­sa­cinio teismo praktikos ir pripažįsta, kad K. E. padarė vieną BK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Dėl pirmiau aptartų aplinkybių skundžiamas pir­mosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 2 p.).Nustačius, kad K. E. veiksmuose yra visi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. E. įvykdė vieną nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, o būtent 2015 m. balan­džio 11 d. apie 14 - 14.05 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini) , antrojo aukšto koridoriuje, bū­damas ap­svai­gęs nuo alkoholio, kas tu­rėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, nu­kreipdamas už­tai­syto Vokietijos pramoninės gamybos 9 mm ka­lib­ro pusiau automatinio dujinio-garsinio pis­to­leto „(duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), skirto šau­dy­ti 9 mm kalibro garsiniais bei du­jiniais šovi­niais, vamz­dį į savo buvusios sutuoktinės A. V. veidą, o po to į A. G. krūtinę, gra­si­no juos nužudyti, tuo sudarydamas jiems pakankamą pagrindą manyti, kad gra­si­nimas gali būti įvyk­dytas. Vėliau, po to, kai A. G. iš jo atėmė pistoletą, tęsdamas savo nu­si­kalstamus veiks­mus, paėmęs tiksliai nenustatytą įrankį, trenkė juo į A. G., tačiau šiam užsidarius mie­gamojo kambario duris, jas daužė, tokiais veiksmais gra­si­no nužudyti A. G., tuo su­darydamas pakankamą pagrindą manyti, kad gra­si­nimas gali būti įvykdytas.Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju taip kvalifikuojant K. E. nusikalstamą vei­ką nebus pasunkinta jo teisinė padėtis, priešingai, iš esmės ji bus palengvinta, nes jis pri­pa­žįs­tamas kaltu ne dėl dviejų nusikalstamų veikų, bet dėl vienos tęstinės nusikalstamos veikos, nus­ta­tytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo.Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad K. E. parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį būtų neteisingai pritaikytas bau­džia­ma­sis įstatymas. Bausmių skyrimą reglamentuo­jan­čios normos pažeistos nebuvo, apeliantui pas­kirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiš­kiai per griežta, atitinka nusikalstamos veikos pavojingumą, ape­lianto asmenybę, yra adek­vati (pro­porcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai. Ji ati­tin­ka BK 41, 54, 61 straipsnių reika­la­vi­mus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikš­min­gas aplinkybes. Pripažinus, kad K. E. padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, jam skir­tina tokia bausmė, kokia buvo paskirta už grasinimą nužudyti A. G.. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu K. E. padaryta nu­si­kals­tama veika, kuri pirmos instancijos teisme buvo kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį kaip du atskiri nusikaltimai, kvalifikuojama kaip viena tęstinė nusikalstama veika, panaikinama ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo taikant BK 63 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas.Pirmos instancijos teismas priteisė iš nuteistojo nukentėjusiesiems A. V. ir A. G. atitinkamai 5 000 ir 6 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos dydžio pinigine išraiška tiksliai nustatyti neįmanoma ir todėl neįmanomas visiško bei objektyvaus žalos atlyginimo principo įgyvendinimas. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (dvasinius išgy­ve­ni­mus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). Lietuvos Respublikos ci­vi­li­nio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nus­ta­tymo kriterijai (sąrašas nėra baigtinis), į kuriuos teismas atsižvelgia: neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, są­ži­nin­gumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo pagrįsti šių kriterijų taikymą nagri­nė­ja­moms bylos aplinkybėms bei vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką esminis neturtinės ža­los atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į as­menų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams san­ty­kiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lie­tu­vos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika pa­da­rytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai). Įsta­ty­mas suteikia galimybę nukentėjusiajam pačiam savarankiškai nustatyti atlyginimo už pa­da­rytą žalą dydį, tačiau tai neturi tapti būdu nukentėjusiajam pasipelnyti.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje pagrįstai nustatyta, jog nukentėjusieji A. V. ir A. G. patyrė neturtinę žalą, t. y. pagrįstą baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės. Taip pat apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į K. E. turtinę padėtį. Tačiau skundžiamame nuos­prendyje nėra detalizuota jo turtinė padėtis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo įvertinti visi teisiškai svarbus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis dirba, turi nekilnojamojo turto. Tačiau įvertintina ir tai, kad K. E. nusi­kals­ta­ma veika buvo vienkartinė, truko trumpą laiką, žymesnė turtinė žala nu­kentėjusiesiems nepa­da­ryta, by­loje nėra duomenų, kad nuteistojo veiksmai būtų sukėlę kokių nors liekamųjų reiškinių nu­ken­tėjusiųjų fizinei ar psichinei sveikatai. Todėl teisėjų kolegija spren­džia, kad šioje byloje pri­teistos neturtinės žalos dydis – A. V. – 5000 eurų, A. G. – 6000 eurų, neati­tinka CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų. Be to, kolegija sprendžia, kad priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka ir nusistovėjusios teismų praktikos (pvz. kasa­ci­nės nutartys bau­džia­mosiose by­lo­se Nr. 2K-26/2010, 2K-586/2011, 2K-12/2011, 2K-219/2014, 2K-348/2014 ir kt.). Dėl to netur­tinės žalos dydis mažinamas.Nukentėjusioji A. V. ir jos atstovas prašo iš nuteistojo išieškoti apeliacinės instancijos teis­me jos patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti pagal teismui pateiktus šias išlaidas pa­tvir­ti­nančius dokumentus (8 t., b. l. 168,169). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kal­ti­na­mąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nu­ken­tė­jusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nu­ken­tė­jusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteis­to­jo turtinę pa­dė­tį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 str. 2 d.). Šios nuos­tatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo na­gri­nėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58-222/2018, 2K-143-696/2017, 2K-177-696/2015, 2K-303/2014 ir kt.). Atskirai pažy­mė­ti­na, kad teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nu­rodomas patirtų atsto­vavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali pri­teisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nu­rodoma atstovavimo iš­laidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys bau­džiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-687/2012, 2K-605/2011, 2K-272/2011 ir kt.)Šioje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo K. E. apeliacinį skundą, kuriame gin­či­jami klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios interesais byloje, todėl ji buvo priversta kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos, atstovaujant ją apeliacinės instancijos teisme. Atsi­žvel­giant į tai, kad nukentėjusioji išlaidas patyrė dėl K. E. jos atžvilgiu padaryto nusi­kal­timo, nukentėjusiosios turėtos advokato pagalbos išlaidos dėl jos atstovavimo apeliacinės ins­tan­cijos teisme pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo. Tačiau patirtos atstovavimo išlaidos turi būti proporcingos suteiktai pagalbai. Apygardos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių pas­laugų kompleksiškumą (baudžiamoji byla apeliacine tvar­ka išnagrinėta per du teismo po­sė­džius), į tai, kad apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas V. M. dalyvavo ir bylą nagrinėjant pir­mosios instan­ci­jos teisme, todėl jam bylos medžiaga buvo žinoma, sprendžia, kad nuken­tė­ju­sio­sios patirtos 500 Eur išlaidos nėra pro­porcingos ir ši suma yra aiškiai per didelė. Pažymėtina, kad nukentėjusiajai skundžiamu teismo nuosprendžiu priteista 1000 Eur ats­tovavimo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instan­ci­jos teisme, kai baudžiamoji byla pirmąja instancija buvo nagrinėjama daugiau nei dvejus metus ir vyko daug teismo posėdžių. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, nu­ken­tėjusiosios A. V. ir jos atstovo prašymas dėl išlaidų už advokato teisinę pa­galbą atly­gi­ni­mo tenki­na­mas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį pakeisti:

K. E. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą kaip du atskiri nusikaltimai, numatyti BK 145 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuoti kaip vieną tęstinį nusikaltimą, nu­ma­tytą BK 145 straipsnio 1 da­lyje, ir K. E. paskirti 120 MGL dydžio baudą.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo taikant BK 63 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu ir 66 straipsnio 2 dalimi į paskirtą bausmę įskaityti K. E. laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015-04-11 14.30 val. iki 2015-04-13 14.30 (2 die­nas) ir galutinę bausmę paskirti 116 MGL (4368,56 Eur) dydžio baudą.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo K. E. nukentėjusiajai A. V. buvo priteista 5 000 Eur neturtinės žalos, o nukentėjusiajam A. G. buvo priteista 6 000 Eur neturtinės žalos, ir priteistą žalą sumažinti – iš K. E. priteisti: A. V. – 2 000 Eur, A. G. – 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti nuteistojo K. E. nukentėjusiajai A. V. 250 Eur proceso išlaidų apeliacinėje instancijoje.