- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-13
- Bylos Nr.
- 2K-586/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Armanas Abramavičius (pirm.), Jonas Prapiestis, Albinas Sirvydis (pran.)
- Nukentėjusysis
- E. J., A. Ž.
- Advokatai
- Edita Marija Šlapikienė, Diana Višinskienė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. J. kasacinį skundą S. Ž. baudžiamojoje byloje dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 2 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis. S. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 145 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.
Iš S. Ž. A. Ž. priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 500 Lt atstovavimo išlaidų. E. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 2 d. nuosprendžiu S. Ž. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant S. Ž. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
S. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį uždrausti prisiartinti prie nukentėjusiųjų A. Ž. ir E. J., taip pat bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiosiomis A. Ž. ir E. J. bei lankytis nukentėjusiųjų gyvenamojoje vietoje Kaune, (duomenys neskelbtini) .
Iš S. Ž. A. Ž. ir E. J. priteista po 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės ir nuteistojo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios atstovės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas S. Ž. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį nuteisė už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 22 d. iki 2010 m. balandžio 29 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas psichinę prievartą, bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), sistemingai - ne mažiau kaip 30 kartų - grasino nukentėjusiosioms A. Ž. ir E. J., kad jas nužudys, išpjaus miegančias, su jomis fiziškai susidoros; 2010 m. balandžio 29 d., buto virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš spintelės stalčiaus paėmęs virtuvinį peilį, grasino A. Ž. ir E. J., kad šiuo peiliu papjaus jas ir mažametę anūkę M. J.; 2010 m. birželio 25 d., atėjęs prie savo buto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino dukrai E. J., kad su ja fiziškai susidoros; tokiu būdu jis terorizavo A. Ž. ir E. J., grasindamas padaryti pavojingą veiką jų gyvybei ir sveikatai bei sistemingai jas baugino, panaudodamas psichinę prievartą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš kaltinimo pašalino inkriminuotą veiką, padarytą 2010 m. birželio 25 d. dėl grasinimų nukentėjusiajai E. J., nes ši veika neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, sudėties ar kitos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių. Teismas padarė išvadą, kad tokia situacija laikytina šeimos barniu, neturinčiu nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad nėra duomenų, kurie pagrįstų išvadą, jog S. Ž. 2010 m. balandžio 29 d. grasino nužudyti E. J.. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad S. Ž. būtų terorizavęs nukentėjusiąsias, grasindamas padaryti veiką, pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui, taip pat grasinęs nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą ar padaręs kitą veiką, turinčią nusikalstamos veikos požymių, todėl veika, padaryta 2007 m. gruodžio 22 d.–2010 m. balandžio 28 d. laikotarpiu, iš kaltinimo buvo pašalinta.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad S. Ž. 2010 m. balandžio 29 d., apie 19.30 val., savo namų virtuvėje Kaune, (duomenys neskelbtini), grasino peiliu nužudyti A. Ž., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas; ši veika įrodyta pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais ir kvalifikuotina pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusioji E. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas iškraipė objektyvią tiesą, neteisingai įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymus bei neteisingai taikė įstatymą. Nukentėjusioji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas veiką iš BK 145 straipsnio 2 dalies į 145 straipsnio 1 dalį, negalėjo panaikinti apkaltinamojo nuosprendžio. BPK 329 straipsnis numato keturis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindus, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi ketvirtuoju pagrindu, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą. Tačiau kasatorė su tokia teismo išvada nesutinka, nes tokio pagrindo, pasak jos, nebuvo.
Skunde nurodoma, kad baudžiamoji byla buvo pradėta pagal abiejų, tiek jos pačios, tiek A. Ž., skundus, jos abi buvo pripažintos nukentėjusiosiomis. E. J. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nepakanka duomenų padaryti išvadai, jog S. Ž. 2010 m. balandžio 29 d. grasino nužudyti E. J. ir M. J.. Kasatorė teigia, kad pati dalyvavusi, kai kilo konfliktas, kai tėvas ėmė šaukti ant mamos, ji atėjo į virtuvę, joje tėvas grasino nužudyti jas abi. S. Ž. iš stalčiaus pagriebė peilį, rėkė, kad „abi papjaus“, tada E. J. nubėgusi kviesti policijos. Skunde pabrėžiama, kad šias aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji A. Ž., tai buvo patvirtinta apklausos protokoluose, teismo posėdžio metu, be to, tą patvirtino ir pats S. Ž., apeliaciniame skunde nurodydamas, kad neneigia, jog 2010 m. balandžio 29 d. jis galėjo grasinti nukentėjusiosios A. Ž. ir E. J., bet dėl girtumo tiksliai neatsimena aplinkybių. Tokias grasinimo aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. U.. Esant tokiems parodymams, pasak nukentėjusiosios, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad nėra duomenų padaryti išvadai, jog S. Ž. grasino nužudyti E. J.. Nukentėjusioji nurodo, kad grasinimas peiliu turi būti vertinamas kaip grasinimas nužudyti, nes įrankis, kuriuo S. Ž. grasino, yra pavojingas gyvybei, be to, dėl nuolatinių barnių, grasinimų susidoroti ir girtavimo jų santykiai buvo konfliktiški, todėl ji turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas nedelsiant.
Nukentėjusioji mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkvalifikavo S. Ž. nusikalstamą veiką iš BK 145 straipsnio 2 dalies į 145 straipsnio 1 dalį ir iš nuosprendžio pašalino inkriminuotą aplinkybę, jog S. Ž. sistemingai baugino ir grasino nužudyti A. Ž. ir E. J. nuo 2007 m gruodžio 22 d. Pasak kasatorės, ji tiksliai nurodė aplinkybes, kuriomis prasidėjo bauginimai ir grasinimai, jas patvirtino ir A. Ž. ir I. Ž., taip pat pareikšimai, kuriuos ji rašė policijai.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį
BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą.
Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama.
BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas požymis sistemingas bauginimas suprantamas ir aiškinamas kaip ne mažiau kaip tris kartus pasikartojantys, atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai siekiant sukelti stresą, nerimą, baimę žmogui. Norint veiką kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį inkriminuojant sistemingo bauginimo požymį, būtina aiškiai ir konkrečiai nustatyti bei aprašyti aplinkybes, kuriomis buvo grasinama, kokiu būdu pasireiškė tie grasinimai ir sistemingumas, vadinasi, nusikalstamos veikos konstatavimui nepakanka įvardyti tik tai, kiek kartų, nukentėjusiojo manymu, buvo grasinama, reikia tuos grasinimus konkrečiai apibūdinti ir nurodyti jų aplinkybes (t. y. visais atvejais byloje turi būti įrodytos įvykio aplinkybės: laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemones, padariniai ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas S. Ž. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis sistemingai – ne mažiau kaip 30 kartų grasino nukentėjusiosioms A. Ž. ir E. J. jas nužudyti, tokios savo išvados nemotyvavo ir nepagrindė jokiais bylos įrodymais, išskyrus nukentėjusiųjų, kurių prašymu pradėtas ikiteisminis tyrimas, parodymais, kuriuose tėra pateiktas abstraktus grasinimų skaičius. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo papildomai atskleistos ir nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą apie sistemingą nukentėjusiųjų bauginimą, panaudojant psichinę prievartą. Nors, kasatorės manymu, ji pakankamai tiksliai nurodė aplinkybes, kuriomis pasireiškė sistemingas bauginimas ir grasinimas nužudyti tiek A. Ž., tiek E. J., tačiau pažymėtina, kad, atsižvelgiant į BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vien grasinimų skaičiaus ir apytikslės grasinimų pradžios bei pabaigos nurodymas yra nepakankamas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima asmenį pripažinti kaltu pagal šio straipsnio 2 dalį inkriminuojant jam sistemingo bauginimo požymį.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas S. Ž. dėl sistemingo 30 kartų grasinimo nukentėjusiosioms, kad jas nužudys, fiziškai susidoros, visiškai neanalizavo įrodymų turinio ir apsiribojo vienu sakiniu apie tai, kad S. Ž. kaltė įrodyta bylos medžiaga. Iš tiesų pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, nes teismo išvadoms pagrįsti trūksta išsamių motyvų, paaiškinančių kiekvieną inkriminuotos veikos epizodo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo kaltinamojo ir liudytojų parodymų aprašymu bei teiginiu, kad kaltė grindžiama byloje surinktais įrodymais, tačiau nepateikė jokios įrodymų turinio analizės, jų vertinimo motyvacijos. Toks pažeidimas apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo laikomas esminiu, dėl kurio reikėtų naikinti nuosprendį ir priimti naują, t. y. apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad priima naują nuosprendį pagal BPK 329 straipsnio 4 punktą, kuris nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio kodekso pažeidimą. Esminis pažeidimas nustatytas ir akivaizdus, todėl apeliacinės instancijos teismo naujas nuosprendis teisingai priimtas remiantis BPK 329 straipsnio 4 punktu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinimas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo suformuotas ydingai, nepateikiant detalaus veikos požymių aprašymo.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš naujo išsamiai analizavo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo surinktus duomenis, motyvuotai išdėstė duomenų pakankamumo klausimą dėl kiekvieno iš inkriminuotų epizodų. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra patikimų duomenų, jog S. Ž. būtų sistemingai bauginęs ir grasinęs nužudyti nukentėjusiąsias. Taip pat teismas pagrįstai pašalino ir pirmosios instancijos teismo inkriminuotą 2010 m. birželio 25 d. epizodą, kaip neatitinkantį nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, objektyviųjų požymių. Teismas nurodė, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes, tokie įvykiai atitinka šeimos narių barnį, tačiau neturi nusikalstamos veikos požymių. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada, nes iš bylos duomenų matyti, kad, be pačios E. J. parodymų, daugiau byloje nėra surinkta duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad S. Ž. veiksmai 2010 m birželio 25 d. būtų pasireiškę kaip nusikalstamos veikos sudėtis BK 145 straipsnio 2 dalies prasme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nepakanka duomenų padaryti išvadai, kad S.Ž. 2010 m. balandžio 29 d. grasino nužudyti E. J. ir M. J., kasaciniame skunde yra grindžiamas faktinių aplinkybių išdėstymu ir prieštaravimu atliktam įrodymų vertinimui, kuris nesutampa su jos nuomone. Tačiau įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pareiga, tuo tarpu kasacinės instancijos teismas patikrina, ar žemesniųjų instancijų teismams darant išvadas dėl įrodymų vertinimo nebuvo pažeisti BPK reikalavimai, o iš naujo įrodymų nevertina. Kasatorės pateikti argumentai, nėra pagrindas abejoti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, būtų pažeidęs baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą būtų padaryti Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, susiję su bylos aplinkybių nustatymu, nusikalstamos veikos įrodinėjimu ar įrodymų vertinimu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiosios E. J. kasacinį skundą atmesti.