Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-02-08 · Civilinė byla Nr. e2S-180-781/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-08
Bylos Nr.
e2S-180-781/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jūratė Varanauskaitė
Pareiškėjas
S. D.
Trečiasis asmuo
UAB „Init“, AB „Klaipėdos energija“, Valstybinis studijų fondas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB „Būsto paskolų draudimas“, B2 Kapital, AB „Klaipėdos vanduo“, DNSB „Kūpolis“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-180-781/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36907-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos (apeliantės) S. D. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. ir 2017 m. gruodžio 19 d. nutarčių, kuriomis pareiškėjai S. D. atsisakyta iškelti bankroto bylą ir netenkintas prašymas dėl baudos panaikinimo ar sumažinimo, tretieji asmenys UAB „Init“, AB „Klaipėdos energija“, Valstybinis studijų fondas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB „Būsto paskolų draudimas“, B2 Kapital, AB „Klaipėdos vanduo“, DNSB „Kūpolis“, antstoliai A. S. ir D. Š.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja S. D. prašė iškelti jai bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti UAB „Skolvalda“. Pareiškėja nurodė, kad jos bendra skola kreditoriams sudaro 51 527,39 Eur, t. y. viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA), todėl pareiškėja yra nemoki. Pareiškėja paaiškino, kad ėmė paskolas nekilnojamajam turtui pirkti ir gerinti; 2008 m. sumažėjus nekilnojamojo turto kainoms ir gerokai padidėjus būsto paskolos palūkanoms, pareiškėja vėluodavo mokėti būsto paskolos įmokas, todėl AB „Swedbank“ nutraukė būsto paskolos sutartį, o būsto paskolų draudimo bendrovė inicijavo būsto pardavimą varžytynėse. Pažymėjo, kad jai nuosavybės teisėmis nepriklauso joks registruojamas turtas; nurodė turinti vieną skolininką – M. G., kuris jai skolingas 410,38 Eur. Anot pareiškėjos, ji kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, siekdama atgauti šią skolą. Nurodė, kad šiuo metu pareiškėja dirba UAB „Softra“ biuro ir personalo administratore; jos darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, yra 863,39 Eur; taip pat pareiškėjos buvęs partneris kiekvieną mėnesį įsipareigojo skirti po 100 Eur vaiko išlaikymui. Pareiškėja pabrėžė, kad jos ir nepilnamečio vaiko būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga apie 775 Eur per mėnesį suma.

Pareiškėja ir jos atstovas teismo posėdžio metu patvirtino pareiškime išdėstytas aplinkybes ir prašė iškelti jai bankroto bylą. Papildomai nurodė, kad ankščiau pareiškėja taip pat kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; pažymėjo, jog šiuo metu pasikeitė faktinės aplinkybės – pareiškėja pradėjo nuomotis būstą, buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria vaiko tėvas įsipareigojo skirti vaiko išlaikymui 100 Eur per mėnesį sumą, pareiškėja pakeitė darbovietę (padidėjo jos gaunamas darbo užmokestis), ėmėsi veiksmų, susijusių su savo debitorių skolų priteisimu. Anot pareiškėjos, ji ėmėsi visų nuo jos priklausančių priemonių, kad jos finansinė situacija gerėtų, o iš gautų didesnių pajamų ji galėtų patenkinti didesnę kreditorinių reikalavimų dalį.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepime į pareiškimą prašė bankroto bylos pareiškėjai iškėlimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, nepažeidžiant kreditorių interesų. Trečiasis asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą turėtų būti įvertintas pareiškime nurodytų būtinųjų poreikių išlaidų pagrįstumas, todėl prašė, nusprendus iškelti pareiškėjai bankroto bylą, būtinųjų poreikių tenkinimui patvirtinti sumą, ne didesnę kaip 700 Eur per mėnesį.

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškimą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Kiti tretieji asmenys savo pozicijos dėl pareiškimo neišreiškė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi netenkino pareiškėjos S. D. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir skyrė pareiškėjai 150 Eur dydžio baudą už nepagrįsto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškime nurodytos aplinkybės, byloje esantys rašytiniai įrodymai, taip pat teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai leidžia teigti, jog pareiškėjos skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, bendra suma siekia 51 527,39 Eur, t. y. viršija 25 MMA. Nustatė, kad pareiškėjos darbo užmokestis sudaro 863,39 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių); pareiškėjos vardu nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus ir transporto priemones neįregistruotos; pareiškėja yra netekėjusi, turi nepilnametį vaiką A. G.; teismas yra patvirtinęs tarp pareiškėjos ir G. G. sudarytą taikos sutartį, kuria G. G. įsipareigojo nepilnamečio vaiko išlaikymui kiekvieną mėnesį mokėti 100 Eur; pareiškėja nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nuomojasi gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), mėnesio nuomos kaina 220 Eur.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai S. D. teismine tvarka jau buvo sprendžiamas ne vieną kartą. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-40456-937/2014, iškėlė pareiškėjai bankroto bylą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-87-302/2015, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš naujo nagrinėjęs bylą, 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-2361-808/2015, pareiškėjos pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkino; Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1730-794/2015, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį paliko nepakeistą; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-19813-933/2016, pareiškimo netenkino ir atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą (minėta nutartis nebuvo skundžiama); Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-1868-807/2017, pareiškėjos pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto taip pat netenkino; Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-965-562/2017, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartį paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas minėtoje nutartyje nurodė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad būtų siekusi nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, nenurodė kaip planuoja atkurti savo mokumą; aplinkybes, jog pareiškėja nededa pakankamai pastangų gauti didesnes pajamas ar sumažinti išlaidas, vertino kaip pareiškėjos nenorą pagerinti savo turtinę padėtį siekiant greičiau atsiskaityti su kreditoriais, bei tokius veiksmus vertino kaip nesąžiningus (pasireiškiančius neveikimu).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau – FABĮ) nedraudžia pakartotinai kreiptis su tuo pačiu reikalavimu dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu toks klausimas teismo jau buvo spręstas ir bankroto byla fiziniam asmeniui nebuvo iškelta, tačiau toks pakartotinis kreipimasis turi būti siejamas su pasikeitusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pateiktą pareiškimą iš esmės grindė dauguma analogiškų aplinkybių, kurias jau analizavo ir vertino kiti teismai bei kurių pagrindu atsisakė iškelti bankroto bylą, todėl teismas nevertino tų pačių nemokumo atsiradimo aplinkybių, kurios jau buvo įvertintos įsiteisėjusiais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuotos aplinkybės svarbios nagrinėjant ir šią bylą, kurioje pareiškėja S. D. vėl reiškia reikalavimą iškelti jai bankroto bylą; pažymėjo, jog nuo minėtų teismų procesinių sprendimų priėmimo yra praėjęs itin trumpas laikas.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodė, kad nuo anksčiau priimtų teismų procesinių sprendimų pasikeitė šios aplinkybės – pareiškėja pradėjo nuomotis būstą, buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria vaiko tėvas įsipareigojo skirti vaiko išlaikymui 100 Eur per mėnesį sumą, pareiškėja pakeitė darbovietę ir padidėjo jos atlyginimas. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-965-562/2017, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2FB-1868-807/2017, išsamiai išanalizuotos ir įvertintos priežastys, dėl kurių susidarė pareiškėjos įsiskolinimai, turėję reikšmingą įtaką nemokumui, sąžiningumo aspektu įvertintas jos elgesys ir pastangos atkurti savo mokumą, todėl teismas papildomai jų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, o sprendė tik dėl pareiškėjos nurodytų pasikeitusių aplinkybių už laikotarpį nuo ankščiau priimtų teismų procesinių sprendimų. Taigi, teismas nurodė, kad pareiškėjos būtinosios išlaidos nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. padidėjo 220 Eur (pradėjus nuomotis butą); vertino, jog susitarimo dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo sudarymas negali būti laikomas pareiškėjos pastangomis pagerinti savo finansinę padėtį, nes lėšos vaiko išlaikymui skiriamos vaiko poreikiams tenkinti, iš jų kreditorių reikalavimai nėra ir negali būti tenkinami; papildomai pažymėjo, kad remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėja teikė pareiškimą dėl skolos priteisimo iš savo debitoriaus (M. G.) dar 2013 m., tačiau 2014 m. vasario 19 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. L2-3755-792/2014, jis buvo paliktas nenagrinėtas; 2016 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėja vėl kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su pareiškimu, tačiau 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. L2-13958-642/2016, pareiškimą buvo atsisakyta priimti, kaip neteismingą Klaipėdos miesto apylinkės teismui; teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjos atlyginimas faktiškai nepadidėjo (lyginant su prieš tai buvusiu).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos gautinų ir bankroto procese būtiniesiems pareiškėjos bei jos išlaikomo asmens poreikiams tenkinti, taip pat bankroto administratoriaus atlyginimui ir atsiskaitymams su kreditoriams skirtinų sumų skirtumą, padarė išvadą, jog pareiškėjos pajamų neužtektų ne tik dengti įsiskolinimą kreditoriams, tačiau ir atsiskaitymui su administratoriumi; taip pat konstatavo, kad pareiškėja nenurodė iš kur planuoja gauti pajamų, jog realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei mokėti atlyginimą administratoriui; be to, nenurodė jokių motyvų, kaip planuoja atkurti savo mokumą. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta duomenų, jog pareiškėja šio teisminio proceso dėl bankroto bylos iškėlimo metu būtų siekusi gera valia nors iš dalies sumažinti įsiskolinimą kreditoriams; be to, sprendė, kad į bylą nėra pateikta duomenų, paneigiančių ankstesniais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuotą pareiškėjos nesąžiningumą, lėmusį jos nemokumą. Taigi, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjos nurodytos pasikeitusios aplinkybės galėtų būti laikomos esminėmis, pagrindžiančiomis pareiškėjos siekį atkurti mokumą, todėl netenkino pareiškėjos pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Be to, teismas skyrė pareiškėjai 150 Eur dydžio baudą už nepagrįsto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjos S. D. prašymą dėl paskirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo analogišką pareiškėjos S. D. pareiškimą jau penktą kartą per dvejų metų laikotarpį; nurodė, jog pareiškėjai ankstesniais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais bankroto byla nebuvo iškelta dėl nesąžiningumo, nulėmusio pareiškėjos nemokumą.

Teismas pakartotinai pažymėjo, kad nors FABĮ nedraudžia pakartotinai kreiptis su tuo pačiu reikalavimu dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu toks klausimas teismo jau buvo spręstas ir bankroto byla fiziniam asmeniui nebuvo iškelta, tačiau toks pakartotinis kreipimasis turi būti siejamas su pasikeitusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja pateiktą prašymą grindė analogiškomis aplinkybėmis, kurias jau analizavo ir vertino kiti teismai; tuo tarpu pareiškėja nepateikė duomenų, paneigiančių ankstesniais teismų procesiniais sprendimais konstatuotą pareiškėjos nesąžiningumą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškime nurodoma, jog pareiškėja pradėjo gauti didesnes pajamas, tačiau padidėjo ir pareiškėjos išlaidos.

III. Atskirųjų skundų argumentai

Pareiškėja (apeliantė) S. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį ir iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą.

Apeliantė nurodo, kad FABĮ ir teismų praktikoje nėra nurodomas konkretus terminas, kada pakartotinai pareiškėja gali kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo; pažymi, jog pakartotinis kreipimasis į teismą siejamas su pasikeitusiomis aplinkybėmis, o ne su konkrečiu terminu, todėl, anot apeliantės, pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodomas trumpas laikas tarp pareiškimų pateikimo nėra faktas ar aplinkybė, užkertanti kelią pareiškėjai kreiptis į teismą. Anot apeliantės, nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės po paskutinio kreipimosi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pasikeitė – pareiškėja nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. spalio 5 d. sumažino kreditorių sąrašą, t. y. atsiskaitė su kreditoriais Balticum TV ir KRATC, padidėjo jos darbo užmokestis (pakeitus darbovietę), antstolio buvo išieškotos ženklios sumos (941,81 Eur) kreditoriams (tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės net nepasisakė). Pareiškėjos teigimu, padidėjus darbo užmokesčiui, ji numato skirti 80 Eur kreditorinių reikalavimų dengimui ir 50 Eur bankroto administratoriaus atlyginimui. Anot pareiškėjos, ji nevengia savo turimų įsipareigojimų ir siekia atsiskaityti su kreditoriais. Pažymi, kad vertinant asmens sąžiningumą privaloma laikytis FABĮ nustatyto trejų metų laikotarpio, t. y. turi būti vertinami tik asmens veiksmai per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti jam bankroto bylą priėmimo. Papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad ir jos kreditoriai, kurie teikė atsiliepimus į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, iš esmės neprieštaravo pareiškėjos bankroto bylos iškėlimui. Pareiškėja nurodo, kad ji bandė kreiptis į teismą dėl skolos iš savo skolininko (M. G.) priteisimo, tačiau teismui nepavyko įteikti skolininkui dokumentų, tuo tarpu pareiškėja neturėjo galimybės nurodyti kitos jo gyvenamosios vietos; pabrėžia, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartimi panaikino priimtą teismo įsakymą ir pareiškimą paliko nenagrinėtą.

Pareiškėja (apeliantė) S. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį ir panaikinti teismo priimtą sprendimą skirti pareiškėjai 150 Eur baudą už nepagrįsto pareiškimo pateikimą.

Apeliantė pažymi, kad 2017 m. spalio 5 d. teismui pateiktame pareiškime dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo detaliai nurodė visą reikalingą informaciją, nustatytą FABĮ, taip pat nurodydama pasikeitusias aplinkybes bei atsižvelgdama į paskutinį teismo atsisakymą iškelti bankroto bylą ir jame nurodytus argumentus. Apeliantės teigimu, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 16 d. nutartyje, atsisakydamas iškelti pareiškėjai bankroto bylą, iš esmės nurodė, jog pareiškėjos pastangos gauti daugiau pajamų ir sumažinti išlaidas yra per mažos, todėl pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad bankroto byla pareiškėjai nebuvo iškelta dėl jos nesąžiningumo, nulėmusio jos nemokumą; tuo labiau, jog pareiškėjos nemokumą sukėlusios problemos atsirado 2008 m., todėl negalima vertinti jos elgesį 2008 m. kaip nesąžiningą (nes turi būti vertinami veiksmai tik per paskutinius trejus metus). Apeliantė nurodo, kad jai neaišku kokiu faktiniu pagrindu teismas sprendė, jog jos pastangos uždirbti yra per menkos, nes jos atlyginimas nuo 2014 m. iki 2017 m. padidėjo atitinkamai nuo 420 Eur iki 863 Eur. Pareiškėja taip pat nesutinka, kad jos pareiškimas yra identiškas prieš tai teiktiems pareiškimams, nes jame nurodytos pasikeitusios aplinkybės. Apeliantės vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi ne tik atsisakęs iškelti jai bankroto bylą, tačiau ir skyręs baudą už nepagrįsto pareiškimo pateikimą, užkirto pareiškėjai teisinį kelią net kreiptis į teismą, nes vien už kreipimąsi į teismą pareiškėjai skiriamos baudos. Pareiškėja šiame atskirajame skunde iš esmės nurodo identiškus argumentus bei paaiškinimus kaip ir atskirajame skunde dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutarties.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamų nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutarties

FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos pradelstų skolinių įsipareigojimų suma viršija 25 MMA dydį ir sudaro 51 527,39 Eur sumą; taigi, teismas pareiškėją iš esmės pripažino nemokia; apeliantė šios aplinkybės neginčijo (CPK 12, 178 straipsniai), todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šios aplinkybės nepasisako (byloje nekilus dėl jos ginčo).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą vadovaudamasis iš esmės tuo, kad egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta sąlyga – pareiškėjos nesąžiningumas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti pareiškėjai bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu (nors to tiesiogiai ir nenurodęs), padarė išvadą, kad pareiškėjos pajamų neužtektų ne tik dengti įsiskolinimą kreditoriams, tačiau ir atsiskaitymui su administratoriumi; pareiškėja nenurodė iš kur planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei mokėti atlyginimą administratoriui; byloje nepateikta duomenų, jog pareiškėja būtų siekusi gera valia nors iš dalies sumažinti įsiskolinimus kreditoriams; be to, sprendė, kad į bylą nėra pateikta duomenų, paneigiančių ankstesniais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuotą pareiškėjos nesąžiningumą, lėmusį jos nemokumą, tuo tarpu pareiškėjos nurodytos pasikeitusios aplinkybės nėra esminės.

Žemesnės instancijos teismas

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.).

Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Kasacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, nurodydamas, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Pareiškėjos pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2017 m. spalio 30 d., todėl aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjos sąžiningumas, apima laikotarpį nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2017 m. spalio 30 d.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-40456-937/2014, iškėlė pareiškėjai bankroto bylą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-87-302/2015, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš naujo nagrinėjęs bylą, 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-2361-808/2015, pareiškėjos pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkino; Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1730-794/2015, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį paliko nepakeistą; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-19813-933/2016, pareiškimo netenkino ir atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-1868-807/2017, pareiškėjos pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto taip pat netenkino; Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-965-562/2017, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas (kaip iš esmės ir kiti teismai nurodytuose procesiniuose dokumentuose) minėtoje nutartyje nurodė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad būtų siekusi nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, nenurodė kaip planuoja atkurti savo mokumą; aplinkybes, jog pareiškėja nededa pakankamai pastangų gauti didesnes pajamas ar sumažinti išlaidas, vertino kaip pareiškėjos nenorą pagerinti savo turtinę padėtį siekiant greičiau atsiskaityti su kreditoriais, bei tokius veiksmus vertino kaip nesąžiningus (pasireiškiančius neveikimu).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje nustatytos aplinkybės patenka į aktualų trejų metų laikotarpį iki šio pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, t. y. iki 2017 m. spalio 30 d., per kurį vertintinas pareiškėjos veiksmų sąžiningumas, todėl, galiojant nustatytiems prejudiciniams faktams, kitaip vertinti nurodytų pareiškėjos veiksmų trejų metų laikotarpyje nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartyje nustatyti nesąžiningi pareiškėjos veiksmai (neveikimas) iš esmės patenka į aktualios redakcijos FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo apimtį, o būtent į kitokius tyčinius pareiškėjo veiksmus sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningą neveikimą, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, todėl sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas bankroto bylą pareiškėjai atsisakė iškelti pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad byloje iš esmės nepateikta įrodymų, jog pareiškėja šio pareiškimo nagrinėjimo metu būtų siekusi gera valia nors iš dalies sumažinti įsiskolinimą kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėja atsiskaitė (iš esmės per paskutinius trejus metus) su dviem kreditoriais po paskutinės teismo nutarties, kuria pareiškėjai buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą ir prieš pakartotinį kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo, kurių bendra reikalavimų suma sudaro tik 50,90 Eur (11,58 Eur + 39,32 Eur), nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėja geranoriškai atsiskaito su savo kreditoriais. Pažymėtina, kad pareiškėja byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėja per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo šioje byloje priėmimo (nors visą šį laikotarpį dirbo ir gavo (bent jau paskutiniu metu) pakankamas pajamas) būtų geranoriškai atsiskaičiusi su savo kreditoriais bent iš dalies (neįskaitant minėtų dviejų kreditorių – UAB „Balticum TV“ ir UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, bei antstolių vykdomų priverstinių išieškojimų); priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjos skoliniai įsipareigojimai, kiekvieną kartą kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo (šiuo atveju tai yra jau penktas pareiškėjos bandymas iškelti bankroto bylą), vis didėjo (teikiant pareiškimą pirmą kartą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo 2014 m. pareiškėjos pradelsti skoliniai įsipareigojimai (kaip ji buvo nurodžiusi) sudarė 133 216,46 Lt/ 38 582,15 Eur, tuo tarpu šiuo metu, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos įsipareigojimai sudaro jau 51 527,39 Eur), nors, kaip minėta, pareiškėjos gaunamas darbo užmokestis leido pareiškėjai bent iš dalies atsiskaitinėti su kreditoriais, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog pareiškėja sąmoningai neatsiskaitinėjo /neatsiskaitinėja su kreditoriais, nebendradarbiauja su antstoliais dėl skolų išieškojimo, taigi šios aplinkybės visiškai įrodo pareiškėjos nesąžiningumą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra pagrindas atsisakyti iškelti pareiškėjai bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjos nurodytos pasikeitusios aplinkybės (pareiškėja pradėjo nuomotis butą, vaiko tėvas įsipareigojo mokėti išlaikymą vaikui ir padidėjo jos gaunamos pajamos), atsižvelgiant tiek į pirmosios, tiek į apeliacinės instancijos teismo nurodytas aplinkybes, nelaikytinos esminėmis, kurios galėtų paneigti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuotus pareiškėjos nesąžiningus veiksmus (neveikimą) kreditorių atžvilgiu.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai netenkino pareiškėjos S. D. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, taigi apeliantės atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutarties atmestinas, o skundžiama nutartis (dalyje dėl atsisakymo iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą) paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarties

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjos S. D. prašymą dėl 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi paskirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo, motyvuodamas iš esmės tuo, kad teismas nagrinėjo analogišką pareiškėjos S. D. pareiškimą jau penktą kartą per dvejų metų laikotarpį, tuo tarpu pareiškėja savo pareiškimą grindė analogiškomis aplinkybėmis, kurias jau analizavo ir vertino kiti teismai, bei kurių pagrindu buvo atsisakyta iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą.

Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius; teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Kita vertus, pažymėtina, kad FABĮ nuostatos nenumato draudimo pakartotinai kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pasikeitus faktinėms aplinkybėms; nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos pareiškimas nebuvo identiškas prieš tai teiktiems pareiškimams, pareiškėja nurodė pasikeitusias aplinkybes (nors jos bylos nagrinėjimo metu ir nebuvo pripažintos esminėmis), todėl spręstina, jog aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad paduodama pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėja šia teise naudojosi ne pagal jos paskirtį ir (ar) pateikė akivaizdžiai nepagrįstą pareiškimą, nenustatyta. Taigi, nenustačius pareiškėjos nesąžiningumo pateikiant pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi nepagrįstai paskyrė pareiškėjai 150 Eur dydžio baudą už nepagrįsto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi pareiškėjai skirta bauda naikintina.

Kiti atskirųjų skundų argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos (apeliantės) S. D. atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutarties netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį dalyje, kuria S. D. atsisakyta iškelti bankroto bylą, palikti nepakeistą.

Pareiškėjos (apeliantės) S. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarties tenkinti – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti pareiškėjai S. D. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi skirtą 150 Eur dydžio baudą.

Teisėja Jūratė Varanauskaitė