Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-02-12 · Civilinė byla Nr. 2S-87-302/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-12
Bylos Nr.
2S-87-302/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-32695-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Romualda Janovičienė
Pareiškėjas
S. D.
Suinteresuotas asmuo
UAB „Balticum TV“, Lindorff Oy filialas, UAB „Init“, DNSB „Kūpolis“, UAB „Būsto paskolų draudimas“
Kategorijos
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-87-302/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32695-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 122.2.; 122.3.; 122.4.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Daugiabučių namų savininkų bendrijos „Kūpolis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutarties, civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. D. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys- UAB „Balticum TV“, Lindorff Oy filialas, UAB „Init“, DNSB „Kūpolis“, UAB „Būsto paskolų draudimas“, antstolis A. S., AB „Klaipėdos vanduo“, antstolis D. Š., Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, AB „Klaipėdos energija“, UAB „MCB finance“, UAB „Skolų valdymo centras“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja S. D. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė iškelti jai bankroto bylą, paskirti bankroto administratorių. Nurodė, kad dėl sunkios turtinės padėties negali vykdyti įsipareigojimų. Teigė, kad dirba, tačiau gaunamų pajamų neužtenka įsipareigojimams vykdyti. Pasak pareiškėjos, paskolą būstui buvo paėmusi, kai dirbo ir gavo normalias pajamas, tačiau 2006-06-22 susilaukė sūnaus, nuo 2006-05-03 gavo motinystės pašalpą, vėliau prižiūrėjo vaiką namuose iki galėjo jį išleisti į darželį nuo 2008-02-24. Nurodė, kad su vaiko tėvu bendrą ūkį vedė iki 2014 m. vasario mėn. pabaigos, o abiejų gaunamų pajamų užteko visų minimaliems poreikiams užtikrinti. Nuo 2008-02-25 ji įsidarbino UAB „Teo LT“, nuo 2009-01-29 AB „Swedbank“, tačiau jos pajamos, įvertinus, kad paskolos palūkanos kas pusmetį didėjo, buvo nepakankamos. Nuo 2013 m. spalio mėn. pasirinko trumpesnę darbo dieną, o nuo 2014 m. vasario pabaigos ji viena augina ir rūpinasi vaiku, tad galimybė įsidarbinti geriau apmokamame darbe ribojama dėl objektyvių aplinkybių. Pareiškėjos teigimu, nemoki ji tapo dėl objektyvių ne nuo jos priklausančių priežasčių (negebėjimas gauti didesnes pajamas sietinas su valstybėje susidariusia sunkia ekonomine padėtimi, pasikeitusia šeimine padėtimi), iš esmės pasikeitus turtinei padėčiai. Nors pareiškėja dirba ir ateityje planuoja dirbti visą darbo dieną, tačiau tikimybė, kad jos pajamos greitu laiku padidės ir ji galės vykdyti įsipareigojimus, negalima ir yra nereali. Nurodė, kad jos neįvykdyti skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, sudaro 133 216,46 Lt, kas viršija 127 MMA, kad kreditoriai yra informuoti apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškime ieškovė pateikia kreditorių sąrašą. Teigė, kad jos gaunamos pajamos yra 500 Lt darbo užmokestis, 300 Lt/mėn. iš vaiko tėvo, 1900 Lt/mėn. – tėvų parama pragyvenimui, pastarasis pajamų šaltinis yra išimtinai susijęs su tėvų geranoriškumu ir apsisprendimu padėti dukrai ir jos vaikui, tad gali būti bet kada nutrauktas. Kitų pajamų, dovanų, nekilnojamojo turto, automobilių, piniginių lėšų, kurios viršytų 1 MMA, neturi, o jos turimo turto vertė yra 125 Lt. Dėl pareiškėjos skolininko M. G. nurodė, kad nesiėmė priemonių išieškoti priteistos sumos iš jo. Pažymėjo, jog jai ir jos vaikui reikalinga pragyvenimui suma per mėnesį sudaro 2 632 Lt (1900 Lt jai ir 732 Lt vaikui). Nurodė, kad nesanti pasirinkusi bankroto administratoriaus, todėl prašė teismo jį paskirti. Administravimo išlaidas planuoja apmokėti iš darbo užmokesčio pajamų, kurias planuoja padidinti, gavusi geriau apmokamą darbą.

Atsiliepimas

Lindorff Oy, veikiantis per savo filialą, atsiliepimu prašė sprendimą priimti savo nuožiūra ir nurodė, kad neprieštarauja pareiškėjos prašymui. Skola pagal 2008-12-28 paskolos sutartį sudaro 2 934,26 Lt

Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos atsiliepimu prašė teismo klausimą išspręsti savo nuožiūra. Nurodė, kad neprieštarauja pareiškėjos prašymui, taip pat kad valstybės biudžetui pareiškėja yra skolinga 72 Lt žyminio mokesčio, priteisto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-27 sprendimu civ. b. Nr. 2-40938-863/2013.

Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas atsiliepimu prašė klausimą spręsti teismo nuožiūra pagal papildomus pareiškėjos ir dalyvaujančių asmenų paaiškinimus. Nurodė, kad visas pareiškėjos įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminas yra suėjęs, suma 2014-11-04 yra 3 781,69 Lt, o visas pagal sutartis išmokėtų ir negrąžintų paskolų likutis yra 12 180 Lt. Jam nežinomos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai neturėtų būti iškelta bankroto byla. Nepateikti duomenys, kad būtų apribota pareiškėjos galimybė susirasti geriau apmokamą darbą, dirbti namuose ir pan. Teigė, kad pajamų didinimo laikotarpį ji turėtų sieti ne su vaiko amžiumi, o su mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu. Turėtų pateikti papildomus paaiškinimus dėl vaiko tėvo prisijungimo auklėjant ir rūpinantis nepilnamečiu vaiku. Nors jos pajamos yra 500 Lt, tačiau būtiniems poreikiams tenkinti reikalinga suma yra trigubai didesnė. Byloje nėra duomenų, kur ji gyvena, kokiu pagrindu ji nuomojasi būstą, už kurį moka 500 Lt, tad neaišku, ar ši suma yra būtina. Neaišku, ar nesvarstoma galimybė mažinti išlaidas būstui. Pareiškėjos tėvams nutraukus mokėjimus, neaišku, kaip bus tenkinami jos būtinieji poreikiai. Lėšų dengti įsipareigojimus kreditoriams, patenkinus pareiškėjos būtinuosius poreikius ir sumokėjus atlyginimą bankroto administratoriui, nelieka, nors bankroto procedūros metu pareiškėja turėtų siekti sumažinti turimus įsipareigojimus. Pasak kreditoriaus, pareiškėjos būtiniesiems poreikiams tenkančios lėšos turi būti sumažintos, o klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti išspręstas tik įvertinus visas nurodytas aplinkybes.

UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepimu prašė pareiškėjai bankroto bylos neiškelti. Nurodė, kad atsiliepimo rengimo dienai pareiškėjos skola jam sudaro 140 968,25 Lt, 26 711,52 Lt ir 5 proc. metinės palūkanos. Pasak kreditoriaus, pareiškėjos bankų sąskaitų išrašai nėra informatyvūs, pateikti už netinkamus laikotarpius (pateikti konkrečiai dienai), tam kad nebūtų galima nustatyti realios finansinės padėties. Neaišku, ar ji neturi bankuose, kredito įstaigose ir kitų sąskaitų ir lėšų jose. Nors pareiškėja nurodė, kad turi 4 banko sąskaitas, ji pateikia 5 banko sąskaitų išrašus, tad tikėtina, kad ji turi daugiau sąskaitų. Darbo užmokestį iki 2013-11-05 iš UAB „Personado“ pervesdavo UAB „Cleanex“, tačiau pareiškėja to nenurodo, be to, nors pareiškėja teigė, kad ji 2014 m. rugpjūtį uždirbo 364 Lt, tačiau jai pervesta 380 Lt. Pareiškėja užmokestį nuimdavo nuo kortelės, tad ji ruošėsi bankroto bylos iškėlimui ir nerodė, kaip išleidžia savo lėšas. Nors pareiškėja teigė gaunanti lėšų iš vaiko tėvo, ji nepateikė banko sąskaitos išrašo, į kurią yra gaunami pinigai. Pasak kreditoriaus ieškovės 8 m. vaikas, lankantis mokyklą, nereikalauja nuolatinės motinos priežiūros. Pareiškėja yra jauna, darbingo amžiaus moteris, turintį aukštąjį išsilavinimą, todėl galėtų įsidarbinti ir gauti didesnes pajamas. Tėvai ir vaiko tėvas jai nuolat teikė pagalbą, tačiau ji nenurodė, kokias pastangas dėjo savo finansinėms problemoms išspręsti, ji turi įrodyti, kad būtent dėl ekonominės krizės negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų. Fizinio asmens problemos neturi būti sprendžiamos kreditorių sąskaita. Pasak kreditoriaus, galimas kreditoriaus nemokumas buvo ne pajamų praradimo pasekmė, bet nepaprastai didelis kreditorinių įsipareigojimų prisiėmimas. Pareiškėja dėl savo neapgalvotų veiksmų sukėlė savo nemokumą, o toks elgesys negali būti laikomas sąžiningu, todėl negali būti keliama bankroto byla. Nurodė, kad pareiškėjos sąžiningumu verčia abejoti tai, jog, sudarydama draudimo sutartį, 2007-08-13 ji nurodė turinti aukštąjį išsilavinimą, nors ji tik studijavo, t.y. suteikė melagingą informaciją, taip pat nurodė kad yra netekėjusi ir viena augina vaiką, gauna iš valstybės 97,50 Lt pašalpą, tačiau iki 2014 m. vasario mėn. vedė bendrą ūkį su vaiko tėvu ir manė, kad, padedant tėvams ir vaiko tėvui, galės vykdyti įsipareigojimus, t.y. gaudama kreditą ir gaudama pašalpą nuslėpė informaciją, kurią dabar naudoja nemokumui paaiškinti. Nors teigė, kad būsto nuomai ir komunaliniams mokesčiams turi skirti 1 065 Lt, tačiau nepateikė buto nuomos sutarties, mokėjimo nurodymų, kurie patvirtintų, kad tokia suma yra reikalinga. Teigia, kad, turėdama finansinių įsipareigojimų, ji prisiimdavo vis naujų, kurių realiai niekuomet nemokėjo. Pareiškėjai negali būti iškelta bankroto byla, nes ji nenurodė, iš kur planuoja gauti pajamų atsiskaityti su kreditoriais ir administratoriumi, nenurodė, kaip planuoja atkurti savo mokumą. Nenurodė, kokių imsis priemonių susirasti darbą ir atkurti savo mokumą ateityje. Teigė, kad ieškovė neturi net sau būtiniausiems poreikiams tenkinti būtinos sumos, todėl neturės galimybių apmokėti administravimo išlaidas ir visus ar dalį įsipareigojimų. Nurodė, kad ieškovė nepagrindė rašytiniais įrodymais sumos, reikalingos jos poreikiams tenkinti. Pareiškėja bando, nekeičiant gyvenimo įpročių per trumpą laikotarpį nurašyti savo skolas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Skolvalda“. Teismas, patikrinęs atitinkamuose registruose esančią informaciją, nustatė, kad pareiškėja neturi nekilnojamojo turto, registruoto jos vardu, transporto priemonių, tokio turto nėra registruota ir jos vaiko vardu. Pripažino, jog nors pareiškėja nepateikė visų bankų ir kredito įstaigų duomenų apie turimas sąskaitas, tačiau ši aplinkybė, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, negali turėti esminės reikšmės, kadangi pareiškėja teismo posėdyje patvirtino, kad daugiau lėšų banko sąskaitose neturi, o vien tai, kad nepateikti visų bankų ar kredito įstaigų sąskaitų išrašai, pareiškėjai teigiant, kad pinigų jose nėra, teismo manymu negali turėti lemiamos reikšmės. Iš byloje esančių duomenų, teismas nustatė, jog pareiškėjos neįvykdyti skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, sudaro 133 216,46 Lt. Atsižvelgdamas į tai, konstatavo, jog pareiškėjos skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja pagal turtinę padėtį (turimą turtą bei gaunamas pajamas) negali įvykdyti aukščiau minėto skolinio įsipareigojimo. Pareiškėjos teismui pateikti ir byloje esantys duomenys leido teismui konstatuoti, kad pareiškėja yra nemoki. Teismas taipogi nesutiko su suinteresuoto asmens argumentu, jog ieškovė yra nesąžininga. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų ribojimo iškelti bankroto bylą sąlygą. Teismo vertinimu, atsisakymas iškelti ieškovui bankroto bylą nagrinėjamu atveju neatitiktų nei paties skolininko, nei kreditorių interesų. Atsisakius iškelti bankroto bylą, ieškovas toliau liktų nemokus, nes nei jo gaunamos pajamos, nei turimas turtas neleistų padengti kreditorinių reikalavimų sumos. Gi iškėlus bankroto bylą, būtų rengiamas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas, siekiama kreditorių pagalba atstatyti ieškovo mokumą, todėl tai labiau atitiktų tiek ieškovo, tiek kreditorių interesus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas Daugiabučių namų savininkų bendrija „Kūpolis“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutarties ir prašo skundžiamą nutartį panaikinti bei klausimą išspręsti iš esmės- atmesti pareiškėjos prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodo, jog pareiškėja neatsakingai tvarkė savo finansus, ko pasėkoje jos skolą privalės dengti visi namo gyventojai pagal jiems priklausančią nuosavybės dalį, t.y. nuostolius dengs asmenys, visiškai nesusiję su skolos susidarymo priežastimi.

Atsiliepimas

Bankroto administratorius UAB „Skolvalda“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo šį klausimą spręsti teismo nuožiūra.

Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį panaikinti, patenkinant skundą. Nurodo, kad pareiškėja nurodydama aplinkybę, kad atsiskaitomosiose sąskaitose neturi sukauptų piniginių lėšų, turėjo procesinę pareigą šią aplinkybę įrodyti, tačiau teismui pateikė tik 5 sąskaitų išrašus, kurių negalima vertinti kaip tinkamų įrodymų apie pareiškėjo banko sąskaitose laikomas lėšas, nes pateikti išrašai nėra informatyvūs, tendencingai pateikti už netinkamus laikotarpius tam, kad nebūtų galima nustatyti realios pareiškėjos finansinės situacijos. Suinteresuoto asmens manymu, neturint duomenų apie kitose bankų sąskaitose esančias lėšas, kurios yra finansinis turtas, negalima spręsti ar pareiškėja yra nemoki. Suinteresuoto asmens manymu, byloje nustatytos aplinkybės, kurios verčia abejoti pareiškėjos sąžiningumu. Be to, pareiškėja sumos, reikalingos būtiniesiems poreikiams tenkinti nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, nes tik detaliai išvardijo kam bus skiriamos šios lėšos, tačiau nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų lėšų poreikį. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja net savo būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingų lėšų neuždirba ir neturi pajamų padengti bankroto administratoriaus išlaidas, todėl neaišku iš kokių pajamų ir kas turėtų mokėti nurodytas sumas.

Suinteresuotas asmuo Valstybinis studijų fondas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apelianto skundą patenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, neįvertino visų svarbių aplinkybių, lėmusių pareiškėjos nemokumą ir galimą nesąžiningumą, taip pat neįvertino pareiškėjos realių galimybių vykdyti įsipareigojimus kreditoriams ateityje ir įgyvendinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas Daugiabučių namų savininkų bendrija „Kūpolis“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria iškelta bankroto byla LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 6 str. 1-3 d. pagrindais, konstatavus pareiškėjos S. D. nemokumą bei sąžiningumą.

Fizinių asmenų bankroto įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t.y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjos S. D. nemokumo faktą, tačiau kai kurie byloje dalyvaujantys asmenys jį ginčija, nurodydami, jog pareiškėja slepia savo realią finansinę padėtį, taip pat byloje ginčas kilo dėl vieno iš atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų – kai paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Apeliantas Daugiabučių namų savininkų bendrija „Kūpolis“ pateikęs skundą nurodo, jog bendrija yra ne pelno organizacija, veiklą vykdanti iš gyventojų surinktų mokesčių, o pareiškėjo skolą turės dengti visi namo gyventojai pagal jiems priklausančią nuosavybės dalį. Kiti pareiškėjos kreditoriai UAB „Būsto paskolų draudimas“ bei Valstybinis studijų fondas pateikę atsiliepimus į atskirąjį skundą, visiškai sutinka su apelianto argumentais, jog šiuo atveju nėra pagrindo kelti bankroto bylą pareiškėjai, papildomai nurodydami, jog pareiškėja elgiasi nesąžiningai, t.y. žinodama apie tai, jog negalės grąžinti pasiskolintas lėšas, sudarinėjo vis naujas sutartis, taip dar labiau didindama savo kreditorinius įsipareigojimus, taip pat pareiškėja nepateikia visos informacijos, kuri atskleistu tikrąją jos turtinę padėtį, nurodo klaidingą informaciją.

Teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis); sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant iki sutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Svarbu pažymėti, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr., mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013; kt.).

Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti.

Nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su pateiktais dokumentais, sprendžia, jog iš byloje esančių duomenų, vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėja šiuo atveju laikytina nemokia negalima, taipogi nėra pagrindo ir išvadai, jog pareiškėja yra visiškai sąžininga savo kreditorių atžvilgiu. Pareiškėja pateikusi pareiškimą ir prašydama iškelti jai bankroto bylą, nurodo, jog ji tapo nemoki dėl objektyvių ne nuo jos priklausančių aplinkybių ( negebėjimas gauti didesnes pajamas sietinas su valstybėje susidariusia sunkia ekonomine padėtimi, pasikeitusia šeimynine padėtimi, kadangi nuo 2014 m. vasario mėnesio pabaigos ji viena augina nepilnametį vaiką, gim. 2006 m, ko pasėkoje ji dirba ne pilną darbo dieną tam, kad galėtų rūpintis vaiku). Jos pajamos sudaro 500 Lt darbo užmokesčio, 300 Lt vaiko išlaikymas, kurį ji gauna iš vaiko tėvo bei 1 900 Lt, kuriuos pareiškėja kiekvieną mėnesį gauna iš savo tėvų; iš viso per mėnesi apytiksliai 2 700 Lt. Turto pareiškėja neturi. Bendra pradelstų kreditorinių suma sudaro virš 130 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant įmonių bankroto bylose kylančius teisės klausimus, konstatuota, jog bankroto bylos susijusios su viešuoju interesu – maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, bankroto byloms nagrinėti yra nustatyta speciali procedūra, įtvirtinta Įmonių bankroto įstatyme ir taikoma visoms įmonėms, įregistruotoms Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014). Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Pažymėtina, jog sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, duomenis teismui gali pateikti ne tik pareiškėja, tačiau ir kreditoriai, kurie, laikydami save suinteresuotais asmenimis, gali išdėstyti poziciją dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat ir apie skolininko nesąžiningumą. Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėja buvo sudariusi 6 paskolas sutartis, kurių sumos siekė apytiksliai nuo 1000 Lt iki 177000 Lt. Pareiškėja taip pat turi įsiskolinimų už komunalines bei interneto paslaugas, kurios buvo teikiamos pareiškėjos nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog paskolos buvo paimtos 2006-2008 m. laikotarpiu, kuomet pareiškėjos darbo užmokestis, remiantis į bylą pateikta pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą, apeliacinės instancijos teismo manymu buvo pakankamas, kad vykdyti nors dalinai prisiimtus įsipareigojimus. Be to, kaip nurodė pati pareiškėja tuo laikotarpiu ji gyveno ir vedė bendrą ūkį su savo nepilnamečio vaiko tėvu, kuris taipogi prisidėdavo prie būtiniausių išlaidų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog kai kurios paskolos buvo imamos tiesiog gyvenimo išlaidoms ( t. 1 b. l. 137-149), pvz. tarp Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo ir pareiškėjos 2006-2008 laikotarpiu buvo sudarytos trys paskolos sutartys dėl 4 500 Lt, 4 680 lt ir 3 000 Lt. Byloje nenustatyta, jog pareiškėja būtų įvykdžiusi nors vieną iš minėtų paskolos sutarčių, taip pat nenustatyta, jog ji stengėsi šias sumas grąžinti, t.y. kreipėsi į minėtą kreditorių dėl skolos išdėstymo ir atliko kitus veiksmus siekiant geranoriškai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Be to, pareiškėjos pajamos minėtu laikotarpiu buvo pakankamos ir tik didėjo, tačiau dėl teismui nežinomų priežasčių, pareiškėja minėtų lėšų negrąžino. Byloje taipogi nustatyta, jog pareiškėjos pajamos pareiškimo nagrinėjimo dienai per mėnesį sudaro apytiksliai 2 700 Lt, tačiau vėlgi į bylą nebuvo pateikta įrodymų, paaiškinančių, kodėl pareiškėja netgi nemokėjo/nemoka nors tam tikromis dalimis už komunalines paslaugas, kurios buvo teikiamos jai priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), t.y. už interneto paslaugas-303,04 Lt, už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas- 135,75 Lt ir kt. Šios sumos apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelaikytinos didelėmis, palyginus su gaunamomis per mėnesį pajamomis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja prisiimdama ir nevykdydama įsipareigojimų nors dalimis elgėsi gana pasyviai kreditorių atžvilgiu; nesiimdama jokių veiksmų, tik didino savo kreditorinius įsipareigojimus, todėl teismas sprendžia, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neįrodė savo noro bei apskritai, kad ji ėmėsi kažkokių tai veiksmų, įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o toks elgesys negali būti laikomas sąžiningu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nemokumas šiuo atveju yra taipogi grindžiamas, teigiant, kad pareiškėja negali dirbti pilną darbo dieną, dėl to, kad privalo rūpintis savo nepilnamečiu vaiku. Byloje nenustatyta, jog pareiškėja turėtų sveikatos problemų, ji yra darbingo amžiaus, išsilavinusi, o sūnui šiuo metu jau yra sukakę 9 metai, kas leidžia daryti išvadą, jog tokio amžiaus vaikas nereikalauja pastovios priežiūros, o be to į bylą nebuvo pateikta duomenų apie priimtą teismo sprendimą dėl vaiko tėvo bendravimo su sūnumi. Iš bylos nėra aišku, ar vaiko tėvas apskritai bendrauja su nepilnamečiu vaiku, ar jis negalėtų skirti laiko rūpintis nepilnamečiu vaiku, taip užtikrinant galimybę pareiškėjai dirbti. Be to, šiuo atveju taipogi nustatyta, kad pareiškėjai labai padeda jos tėvai, todėl manytina, jog pareiškėja turėtų nurodyti ir apie jų dalyvavimą dukros bei anūko gyvenime.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja taipogi nurodo kokios lėšos per mėnesį reikalingos jos ir nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti (1 900 Lt ir 732 Lt), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors pareiškėja per mėnesį uždirba tik 500 Lt, bet būtiniesiems poreikiams tenkinti ji skirtų daugiau nei trigubai didesnę sumą. Pareiškime taip pat nurodoma, jog ji nuomojasi būstą ir per mėnesį skiria 500 Lt tik buto nuomai, tačiau prie pareiškimo nėra pridėta jokių įrodymų, kurie pagrįstų šios sumos realumą, be to pareiškėja net nenurodo, kur ji šiuo metu realiai gyvena ir ar tokios būsto išlaikymo išlaidos yra apskritai reikalingos, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja turi nuosavybės teise priklausantį butą. Išanalizavus pareiškėjos pateiktų bankų sąskaitų išrašus, t.y. „Swedbank“, AB sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, jog jose nurodyti tik sąskaitos likučiai, o visi kiti duomenys yra paslėpti, kaip ir AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. ir AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas nėra informatyvūs, nes pateikti tik už vieną dieną. Į bylą nebuvo pateikta šių bankų pažymų, kad nurodytose bankų sąskaitose nėra lėšų ar šiuose bankuose kitose sąskaitose pareiškėja neturi lėšų. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog iš byloje esančio sąskaitos išrašo iš „Swedbank“, AB (sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. (t. 2 b. l. 10-12) matyti, jog pareiškėja gaunama darbo užmokestį iš karto nusiima grynais pinigais (visą sumą) iš kortelės ir visus atsiskaitymus vykdo grynais pinigais. Be to, iš minėto sąskaitos išrašo taip pat matyti, jog pareiškėja 2013-12-20 įnešė 1 600 Lt, kuriuos tą pačią dieną pervedė į sūnaus vardu atidarytą sąskaitą nurodydama, jog tai yra indėlio sąskaitos papildymas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nagrinėjamu atveju taipogi nėra įrodytas ir pareiškėjos argumentas dėl to, jog iš vaiko tėvo vaiko išlaikymui ji gauna tik 300 Lt, be to nėra įrodymų, jog ji minėtą sumą gauna grynais pinigais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šie pareiškėjos įrodymai neįrodo jos realios finansinės padėties, o tik sudaro prielaidas apie galimą pareiškėjos nesąžiningumą.

Pareiškėja pateikusi pareiškimą taip pat nurodo, jog ji planuoja surasti geriau apmokamą darbą, todėl jos pajamos padidės, tačiau šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai ir nurodo, jog pareiškėja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos veiksmus ir norą, realiai pagerinti finansinę padėtį bei susirasti geriau apmokamą darbą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, vien tai, kad pareiškėja ateityje planuoja dirbti geriau apmokamą darbą, nesudaro pagrindo išvadai, jog taip ir bus, todėl teismo vertinimu, tai gali būti dar vienas pagrindas pripažinti asmenį sąmoningai siekiant pabloginti savo padėtį ir dėl to buvus nesąžiningam, tačiau tokiai išvadai nustatyti reikia detaliau išanalizuoti neįsidarbinimo priežastis, įvertinti, ar pareiškėja vengė (nedėjo pakankamų pastangų) dirbti, ar tokią būklę lėmė kitos, nuo jos nepriklausančios aplinkybės. Vien tai, kad pareiškėja nepradėjo dirbti, neįvertinus, kokie veiksniai tai nulėmė, taip pat nenustačius kitų reikšmingų aplinkybių, neteikia pagrindo ją laikyti nesąžininga. Pareiškėjos argumentai, kad ji ilgą laiką negalėjo įsidarbinti, kelia abejonių, kodėl susiklostė tokia faktinė padėtis, nes kaip jau minėta pareiškėja yra jauno amžiaus ir darbinga. Dėl to būtina įvertinti, ar ją nulėmė asmeninės pareiškėjos savybės (išsilavinimas, turima darbo patirtis, šeiminė padėtis ir pan.), dėl kurių ji neatitiko darbo rinkoje esančio poreikio, ar darbdavių keliamų reikalavimų ypatumai, ar ji nepakankamai stengėsi susirasti darbą, sąmoningai nedirbo. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad itin neatidus ir nerūpestingas pareiškėjas gali būti laikomas nesąžiningu, jeigu jis sąmoningai ir tikslingai siekė negerinti savo mokumo. Tačiau skunde pagrįstai teigiama, kad teismas, konstatuodamas pareiškėjos sąžiningumą, išsamiau neanalizavo aplinkybių, susijusių su priežastimis, dėl kurių ji nebuvo priimta į darbą. Nors pareiškėja teigia dėjusi pastangas susirasti darbą, byloje nėra ir teismas neįvertino tai patvirtinančių duomenų.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu teismo padarytas išvadas, konstatuoja, kad tam tikros pirmiau nurodytos aplinkybės liko išsamiai nenustatytos ir detaliai neįvertintos, o dėl to galėjo būti neteisėtai nuspręsta dėl pareiškėjos sąžiningumo ir nepagrįstai iškelta bankroto byla. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tik nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes, galima nuspręsti, ar pareiškėja buvo sąžininga (nesąžininga), įvertinti nesąžiningų veiksmų (jei tokie būtų konstatuoti) ir nemokumo ryšį – ar jis daro reikšmingą įtaką nemokumui, ar prie nemokumo prisidėjo ir kitos, nuo pareiškėjos valios nepriklausančios aplinkybės (ekonominė krizė, nedarbo lygio padidėjimas, nekilnojamojo turto kainų pokyčiai ar pan.). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes keliami klausimai gali būti išspręsti tik pirmosios instancijos teisme (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Romualda Janovičienė