- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-18
- Bylos Nr.
- e2A-2112-910/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11652-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laima Ribokaitė, Margarita Stambrauskaitė, Tomas Venckus
- Ieškovas
- T. J.
- Atsakovas
- V. J., E. J.
- Kategorijos
- 2.4.2.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.2.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės T. J. ir atsakovo V. J. (V. J.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. J. ieškinį atsakovams V. J. (V. J.) ir E. J. (E. J.) dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė pripažinti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovės ir V. J. bendroji nuosavybė ir nustatyti, kad ieškovės dalis bendrojoje nuosavybėje yra ½, bei priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota ieškovės ir atsakovo V. J. (V. E.) sudaryta santuoka. (duomenys neskelbtini) ieškovės sutuoktinis V. J. mirė. Ieškovė ir atsakovai yra V. J. paveldimo turto įpėdiniai pagal įstatymą. Ieškovė su V. J. pradėjo kartu gyventi 1981 m. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu užaugino ieškovės dukrą T. B. Dar iki santuokos sudarymo V. J. darbovietė kreipėsi į Vilniaus miesto vykdomojo komiteto liaudies deputatų tarybos skyriaus pirmininką su tarpininkavimu skirti butą, nurodė, kad V. J. gyvena kartu su ja ir jos dukra, paminėjo, kad jie ketina sudaryti santuoką, dėl ko jiems yra reikalingas gyvenamasis plotas. 1981 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas įtraukė V. J. į įskaitą kooperatiniam butui gauti. 1982 metais sutuoktiniai įgijo 35 000 Eur vidutinės rinkos vertės Butą. V. J. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsigyveno 1982 metais, po pirmos santuokos nutraukimo išsikėlęs iš buvusios gyvenamosios vietos. Už buto įsigijimą sutuoktiniai mokėjo kartu tiek iki santuokos įregistravimo, tiek ir santuokos metu. Būsto įgijimui buvo panaudotos tiek ieškovės asmeninės piniginės lėšos, tiek sutuoktiniams gyvenant kartu iki santuokos ir vedant bendrą ūkį, tiek santuokos metu gautos piniginės lėšos. Po santuokos su buvusiu sutuoktiniu nutraukimo ieškovė gavo 955 rublių piniginę kompensaciją iš buvusio sutuoktinio, kuri visa buvo panaudota išimtinai kooperatinio buto įsigijimui. Bute sutuoktiniai pragyveno virš 35 metų, kartu mokėjo už butui suteiktas komunalines paslaugas, turtas buvo pagerintas, į buto pagerinimą ieškovė investavo savo asmenines lėšas – po santuokos nutraukimo su buvusiu sutuoktiniu jai likusius namų apyvokos ir apstatymo reikmenis. 1998 m. liepos 2 d. ieškovė pardavė jai priklausiusį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 5000 Lt. Už parduotą žemės sklypą gautos lėšos buvo naudotos buto remontui. Ieškovės teigimu, tiek ji, tiek V. J. butą laikė jų bendru turtu, sutuoktinis atlikdamas buto registravimą viešame registre, neišviešino, kad butą įsigyja (įgijo) asmeninės nuosavybės teisę, todėl turtą sutuoktiniai įgijo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kadangi butas buvo įgytas kaip ieškovės ir V. J. bendroji jungtinė nuosavybė, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.117 straipsnyje įtvirtintą prezumpcija, pagal kurią sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, tai, kad po V. J. mirties jų bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkrečios dalys nebuvo nustatytos, bei į CK 4.73 straipsnio prezumpciją, kad nesant nustatytų bendraturčių dalių dydžio, laikoma, jog jos yra lygios, teismas turėtų nustatyti, jog ieškovei bendrojoje nuosavybėje priklauso ½ dalis buto. Sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas. Iš teismui teikiamos 1991 m. kovo 11 d. gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 54 matyti, kad 8156,46 rublių buvo sumokėta ir nuosavybės teisės į butą atsirado nurodytos pažymos pagrindu, t. y. visiškai išmokėjus pajų, ieškovei su sutuoktiniu esant santuokoje ir mokant piniginius įnašus tiek iš ieškovės asmeninių, tiek iš bendrų santuokinių lėšų.
Atsiliepimas
3. Atsakovas V. J. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo buto savininku yra įrašytas V. J.. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo butas priklausė V. J. asmeninės nuosavybės teise. Nėra ir niekada neegzistavo ieškovės ir V. J. bendrosios nuosavybės teisės į butą, todėl ieškinio dalykas suformuluotas netinkamai, o ieškovės reikalavimai neturi pagrindo. Ieškovė nepridėjo savo gyvenamosios vietos deklaravimo pažymos, tiesiogiai įrodančios jos gyvenamąją vietą nuo 1982 m. Visi ieškovės pateikti dokumentai ir pareiškimai vertintini kritiškai, nes neįrodo, kad ieškovė nuo 1982 metų gyveno bute. Kartu su ieškiniu ieškovės pateiktas prašymas Vilniaus miesto vykdomojo komiteto liaudies deputatų tarybos pirmininkui šios aplinkybės neįrodo. Dokumente nurodyta, kad V. J. „artimiausiu metu ketina sukurti šeimą“. Pateiktuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kad V. J. ketina sukurti šeimą būtent su ieškove. Jokių įrodymų, kad ieškovė investavo savo lėšas į butą nepateikta. Nežinoma, kaip panaudoti pinigai, gauti už ieškovei priklausiusio žemės sklypo pardavimą. Neaišku ir tai, ką turėtų reikšti prie ieškinio pridėtos raštelių kopijos, nes nėra aiškus jų turinys, kieno, kada ir kur šie rašteliai surašyti, todėl jie negali būti vertinami kaip įrodymas šioje byloje. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad butas nuo 1991 metų priklausė mirusiam V. J. asmeninės nuosavybės teise, ieškovė niekada nebuvo šio buto bendrasavininke. Kadangi buto teisinis režimas buvo nustatytas dar 1991 metais (t. y. prieš 27 metus), per šį laiką ieškovė turėjo visas galimybes pasidomėti buto teisiniu režimu ir, esant reikalui, nustatytą turto režimą užginčyti, tačiau šiuo klausimu nesidomėjo ir nesiėmė jokių veiksmų pakeisti esamą padėti.
4. Atsakovas E. J. atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra ieškovės T. J. ir jos mirusio sutuoktinio V. E. bendroji dalinė nuosavybė; nustatė, kad ieškovei priklauso 1/7 dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovei iš atsakovų V. J. ir E. J. po 111 Eur teisinės pagalbos išlaidų; priteisė iš ieškovės valstybės naudai 285 Eur žyminio mokesčio ir 12,35 Eur pašto išlaidų, iš viso – 297,35 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovų V. J. ir E. J. valstybės naudai po 68 Eur žyminio mokesčio ir 2,52 Eur pašto išlaidų, iš viso – 70,52 Eur.
6. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad iki (duomenys neskelbtini) ieškovė buvo santuokoje su P. P. (duomenys neskelbtini) ieškovė sudarė santuoką su V. J., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Po V. J. mirties užvesta paveldėjimo byla. Iš pirmos santuokos su L. J. (santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini)) V. J. turėjo du sūnus – V. J. (atsakovas) ir V. J., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Vilniaus 16-ojo notarų biuro duomenimis, V. J. paveldimo turto įpėdiniai pagal įstatymą yra: mirusiojo sutuoktinė T. J. (ieškovė), sūnus V. J. (atsakovas) ir vaikaitis E. J. (atsakovas).
7. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nutraukus pirmąją santuoką su L. J., V. J. atsisakė gyvenamojo ploto bute, kuriame gyveno su pirmąja šeima, todėl pagrindine buto nuomininke tapo jo buvusi sutuoktinė L. J.. V. J. darbovietė, atsižvelgdama į tai, kad jis artimiausiu metu ketina sukurti šeimą, būsima sutuoktinė turi vieną vaiką, kreipėsi į Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Liaudies deputatų tarybos pirmininką dėl dviejų kambarių kooperatinio buto V. J. suteikimo. 1981 m. rugpjūčio 24 d. V. J. pranešta, kad jis įtrauktas į įskaitą kooperatiniam butui gauti. 112-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos pažymoje nurodoma, kad 1982 metais V. J. nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), 8156,46 rublių vertės, už kurį iki 1990 m. sausio 1 d. sumokėjo 5791,25 rublius, iki 1991 m. sausio 1 d . – dar 326,28 rublius, nesumokėtas likutis 1991 m. sausio 1 d. sudarė 2038,93 rublius. 1991 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139 pažyma Nr. 54 patvirtintas pilnas buto apmokėjimas. 1991 m. gegužės 6 d. Vilniaus teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“, remdamasis šia pažyma, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtinta instrukcija, nustatė V. J. asmeninės nuosavybės teisių atsiradimą ir teisių perėjimo pasekmes gyvenamajam namui (pastatui), esančiam (duomenys neskelbtini) 1991 m. gegužės 6 d. butas 1991 m. kovo 11 d. pažymos Nr. 54 pagrindu registruotas V. J. vardu, nenurodant jo teisinio režimo. 2017 m. rugpjūčio 16 d. atsakovas V. J. kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą su užklausimu dėl asmeninės nuosavybės teisės mirusiajam V. J. atsiradimo momento. 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu atsakovui V. J. atsakyta, kad duomenų apie turto teisinį režimą nėra. 2017 m. rugsėjo 6 d. valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimu Nr. 1-200 dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo išnagrinėtas atsakovo V. J. įgalioto asmens L. J. skundas dėl 2017 m. rugpjūčio 28 d. rašto. Nustatyta, kad 1991 m. gegužės 6 d. Vilniaus teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“ atliko asmeninės nuosavybės teisės į ginčo butą registraciją, todėl teritorinis registratorius turėjo patikslinti duomenis, nurodant, kad nekilnojamasis daiktas V. J. priklauso asmeninės nuosavybės teise. 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas (raštas) panaikintas, priimtas sprendimas registruoti juridinį faktą – asmeninę nuosavybę. 2017 m. rugsėjo 25 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruota žyma apie tai, kad ginčo butas mirusiajam V. J. priklauso asmeninės nuosavybė teise. 2017 m. spalio 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi priimtas nagrinėti ieškovės skundas dėl valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo ir nurodytos žymos apie asmeninę nuosavybę panaikinimo. Administracinės bylos nagrinėjimas sustabdytas iki įsiteisės procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje.
8. Teismas pažymėjo, kad mirusiojo V. J. nuosavybės teisė į ginčo butą įregistruota 1991 m. kovo 11 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos, patvirtinančios pilną dviejų kambarių buto apmokėjimą, pagrindu. 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-680 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų” buvo pakeisti ir papildyti Pavyzdiniai gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatai (netekę galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280) (toliau – ir Įstatai) bei papildytos tuo metu galiojusio Butų kodekso (netekusio galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796) normos, reglamentavusios kooperatyvo narių teises. Pagrindinis aptariamų normų pakeitimo tikslas – išplėsti kooperatyvų narių teises ir suteikti įstatyminę galimybę kooperatyvo nariui tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku. Iki šių teisės normų priėmimo, kooperatyvo nario nuosavybė buvo tik pajiniai įnašai, o butas, kuriuo jis naudojosi, priklausė kooperatyvui (Įstatų 18, 26 punktai). Pagal nurodyto įstatymo 1 straipsnio nuostatas, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys įgijo teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku, kai visiškai išmokėjo pajų už butą.
9. Teismas nurodė, kad tiek galiojusiame Lietuvos Respublikos santuokos šeimos kodekse (toliau – SŠK), tiek ir galiojančiame CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
10. Byloje nustatyta, kad nuosavybės teisė į butą, kurį ieškovė prašo pripažinti bendra jos ir mirusio jos sutuoktinio nuosavybe, įregistruota ieškovei ir V. J. jau įregistravus santuoką. Remiantis į bylą pateikta 112 daugiabučių namų savininkų bendrijos pažyma apie įmokų už butą mokėjimą, iki santuokos sudarymo už butą buvo sumokėta 5791,25 rubliai. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės santuoka su V. J. sudaryta (duomenys neskelbtini) metų pirmo ketvirčio pabaigoje (duomenys neskelbtini), teismas laikė, kad 81,57 rubliai šį ketvirtį taip pat sumokėti iki santuokos sudarymo. Likusi 2283,64 Eur suma sumokėta ieškovei su V. J. esant santuokoje. Šios lėšos laikytinos bendromis sutuoktinių lėšomis. Teismas sprendė, kad už šias lėšas įgytas turtas (ginčo buto dalis) yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, neatsižvelgiant į tai, kiek kiekvienas iš sutuoktinių faktiškai prisidėjo prie turto įgijimo.
11. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai buvusiam sutuoktiniui nustatoma dalis pajiniuose įnašuose, kurių pagrindu butas tapo privačios nuosavybės objektu, nepriklausomai nuo tenkančios pajinių įnašų dalies, buvusiam sutuoktiniui išlieka teisė naudotis butu, o kooperatyvo nariui tapus buto savininku, jo buvęs sutuoktinis turi būti pripažintas bendraturčiu – bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu ir turi teisę prašyti atidalyti jam tenkančią bendro turto dalį (CK 121 straipsnis, SŠK 21 straipsnio 3 dalis, 23 ir 24 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-916/2019). Sutuoktinių pajinių įnašų dalys gali turėti reikšmės atidalijant tų pajinių įnašų pagrindu įgytą butą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001).
12. Vadovaudamasis nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad dalis pajaus už kooperatinį butą buvo sumokėta iš bendrų sutuoktinių lėšų, ginčo butas buvo įgytas ieškovei ir jos sutuoktiniui esant santuokoje, atsakovams nepaneigus bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, teismas padarė išvadą, kad ginčo butas buvo ieškovės ir jos sutuoktinio V. J. bendroji jungtinė nuosavybė.
13. Kadangi V. J. (duomenys neskelbtini) metais mirė, teismas padarė išvadą, kad jo ir ieškovės bendroji jungtinė nuosavybė yra pasibaigusi, o ginčo buto dalis ieškovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tai nustačius, teismas sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl jos ir V. J. bendro gyvenimo iki santuokos ginčo bute, jos asmeninių lėšų skyrimo įmokoms už butą ir jo remontui neturi reikšmės buto teisiniam režimui nustatyti, tačiau vertintinos sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo dėl jos buto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo.
14. Spęsdamas dėl ieškovei nustatytinos turto dalies, teismas svarbia aplinkybe laikė tai, kad ieškovė ir V. J. kartu apsigyveno dar iki santuokos sudarymo, galimai prieš nutraukiant ieškovės ir jos pirmojo sutuoktinio santuoką. Šią aplinkybę teismas laikė nustatyta, įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų (liudytojų paaiškinimus; V. J. ir jo pirmos sutuoktinės ištuokos liudijimą; V. J. raštą dėl gyvenamojo ploto atsisakymo buvusios sutuoktinės naudai ir šio rašto pagrindu priimtą sprendimą, kurie patvirtina, kad V. J. nuo 1979 metų su šeima negyveno; V. J. darbovietės raštą, kuriame nurodoma, kad jis artimiausiu metu ruošiasi sukurti šeimą, būsima sutuoktinė turi vieną vaiką; ieškovės dukters gimimo liudijimą; V. J. ieškovei rašytus raštelius, atsižvelgiant į tai, kad telefono ryšys bute įvestas tik 1986 m. spalio 2 d.; (duomenys neskelbtini) sprendimą dėl ieškovės pirmosios santuokos nutraukimo; ieškovei 1986 metais ginčo buto adresu siųstą laišką). Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad nors rašytinė jungtinės veiklos sutartis sudaryta nebuvo, tačiau ieškovės ir V. J. santykiai atitiko 1964 m. CK 472 straipsnyje apibrėžtus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandančius santykius. Atsižvelgdamas į bendros jungtinės veiklos metu buvusį teisinį reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad ieškovė ir V. J. bendrosios jungtinės veiklos pagrindu dalinės nuosavybės teise galėjo įgyti tik pajinius įnašus.
15. Teismas nurodė, kad nors iš pateiktų įrodymų nustatyta, kad ieškovė su V. J. gyveno ir vedė bendrą ūkį iki santuokos sudarymo, tačiau pateikti įrodymai paneigia aplinkybę, jog ieškovė su V. J. gyveno nuo pat 1982 metų, kuomet jam buvo skirtas ginčo butas. Abejones dėl ieškovės gyvenimo su V. J. iki 1983 metų teismui sukėlė į bylą pateiktas (duomenys neskelbtini) teismo sprendimas dėl ieškovės pirmos santuokos nutraukimo. Sprendime, nustatant ieškovės pirmos santuokos iširimo priežastis, padaryta išvada, kad buvęs ieškovės sutuoktinis naudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą, dėl ko šeima iširo. Šios išvados paremtos 1983 m. balandžio 19 d. ir 1983 m. liepos 25 d. medicininės apžiūros aktais. Teismo sprendimu konstatuota, kad ieškovės santuoka su buvusiu sutuoktiniu iširo tik po 1983 m. liepos 5 d., o tai reiškia, kad iki tol ji gyveno ir bendrą ūkį vedė ne su V. J., o su savo pirmu sutuoktiniu.
16. Teismas sprendė, kad į bylą pateiktas V. J. darbovietės raštas, kuriame nurodoma, jog jis ruošiasi sukurti šeimą, o būsima sutuoktinė turi vieną vaiką, iš esmės patvirtina, kad skiriant ginčo butą, V. J. siekė gyventi kartu su ieškove ir jos dukra, sukurti su ieškove santuoką. Tačiau nurodytas raštas nepatvirtina, kad kreipiantis dėl buto skyrimo V. J. jau faktiškai gyveno su ieškove ir jos dukra, vedė bendrą ūkį, dėl ko būtų pagrindas pripažinti, kad jau pirmos įmokos už butą metu tarp ieškovės ir V. J. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, siekiant įgyti turtines teises į butą. Kadangi kooperatyvo nariu galėjo būti asmuo, nustatyta tvarka priimtas į kooperatyvą ir sumokėjęs stojamąjį mokestį bei pirmąją pajaus įmoką, pirmoji įmoka už būstą turėjo būti sumokėta prieš suteikiant teisę apsigyventi ginčo bute, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė ir V. J. ją mokėjo jau gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį.
17. Atsižvelgdamas į byloje esančius prieštaringus įrodymus, teismas sprendė, kad nėra galimybės nustatyti nei kada tiksliai ieškovė pradėjo gyventi kartu su V. J. ir vesti bendrą ūkį, nei kada konkrečiai buvo sumokėti įnašai už butą iki santuokos sudarymo, nes 112-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos pažymoje nurodyta tik bendra iki 1990 m. sausio 1 d. sumokėta 5791,25 rublių suma. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė nesant galimybės daryti pagrįstą išvadą, kad įnašai sumokėti V. J. gyvenant su ieškove ginčo bute, vedant bendrą ūkį turint tikslą įgyti bendros dalinės nuosavybės teisę į butą. Iš į bylą pateiktos 112-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos pažymos nustatyta, kad nuo 1990 metų (iki santuokos sudarymo vesdami bendrą ūkį, o vėliau – santuokoje) ieškovė su sutuoktiniu sumokėjo 2365,21 rublius ((81,57 x 4) + 2038,93 rubliai) įmokų už ginčo butą, kas sudaro 29 procentus visos buto vertės. Atsižvelgdamas į 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje numatytą nuostatą, kad jungtinės veiklos sutartyje nenustačius ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs, taip pat SŠK 23 straipsnio 1 dalyje numatytą sutuoktinių turto lygių dalių prezumpciją, teismas nustatė, kad ieškovės įnašas sudarė pusę bendrai įmokėtos sumos, todėl jos buto dalis yra 14,5 proc., t. y. apie 1/7 dalis buto.
18. Spręsdamas dėl buto pagerinimų iš asmeninių ieškovės lėšų, teismas vertino, kad ieškovė pateikė įrodymus apie tai, kad disponavo tam tikromis asmeninėmis lėšomis, tačiau nė vienas iš pateiktų įrodymų nepatvirtina, kad šias lėšas ieškovė panaudojo ginčo buto pagerinimams. Tai, kad ieškovei nutraukiant santuoką jai buvo priteisti baldai ir namų apyvokos reikmenys, nepatvirtina, kad jie panaudoti ginčo bute ir juolab, laikytini nekilnojamojo turto objekto pagerinimais, nes netampa neatskiriama buto dalimi ir nepadidina turto vertės. Tas pats pasakytina apie buto komunalinių paslaugų apmokėjimą. Pagerinimus ieškovė įrodinėja langų matavimų brėžiniais, tačiau jie nelaikytini pakankamu patvirtinimu, kad tokie darbai buvo faktiškai atlikti. Ieškovės kelionės į Lenkiją, vertinant kartu su kitais pateiktais įrodymais, gali patvirtinti faktą, kad ji uždirbdavo papildomų lėšų, tačiau nepatvirtina, kad jas panaudojo ginčo butui pagerinti. Be to, remiantis SŠK 21 straipsnio 1 dalimi, turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, todėl ieškovės santuokoje uždirbtos lėšos nelaikytinos asmeninėmis, o liudytojų parodymai, patvirtinantys, kad V. J. gavo tik invalidumo pensiją, neturi reikšmės. Nors byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad ginčo bute buvo daromas remontas, nesant pateiktų kitų tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymu, nėra galimybės nustatyti nei remonto apimties, nei įdėtų į jį lėšų, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė bute atliktų esminių pagerinimų iš jos asmeninių lėšų.
19. Konstatavęs, kad byloje patenkinta apie 29 proc. ieškinio reikalavimų, teismas bylos šalims paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
20. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį dėl ieškovės dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės ieškinį ir priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Teismas, nepagrįstai, prieštaraudamas savo paties ankstesnėms išvadoms, nurodė, kad iki 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ pakeitimo ir Pavyzdinių gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymų pakeitimo bei tuo metu galiojusio Buto kodekso normų, reglamentavusių kooperatyvų narių teises, papildymo, kooperatyvų nariai neturėjo teisės tapti butų savininkais, tad iki nurodytų teisės aktų pakeitimo ieškovė su V. J. neva negalėjo turėti bendro tikslo įgyti ginčo butą, galėjo įgyti tik pajinius įnašus. Teismas neįvertino, kad ieškovės ir V. J. bendras gyvenimas kartu nuo 1981 metų, bendro ūkio vedimas, jų abiejų noras, pastangos, darbas, siekis kaupti pinigus bendram tikslui, aktyvūs veiksmai siekiant įgyti pajus, kurie bus panaudoti bendro buto pirkimui ir įrodo, kad ieškovės ir V. J. bendras tikslas buvo įgyti butą. Kitu būdu buto įgyti kaip tik įsigyjant pajus tuo laiku nebuvo galimybių, o asmens teisė įgyti nuosavybės teisę į butą buvo realizuojama tik per teisę į pajinius įnašus, nes šių įnašų sumokėjimas sudarė pagrindą kooperatyvo nariui tapti buto savininku. Todėl faktas, kad pajus už butą buvo pradėtas mokėti iš ieškovės ir V. J. bendrų lėšų rodo, jog ieškovė su V. J. buvo nusprendę butą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise.
20.2. Teismas nevertino to, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys pagal 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ pakeitimo ir Pavyzdinių gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymų 1 straipsnio nuostatas įgyja teisę tapti buto savininku, kai visiškai išmoka pajų už butą, o sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatyviniame name nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio iš sutuoktinio vardu buvo įgytas butas. Byloje esanti 1991 m. kovo 11 d. gyvenamųjų namų statybos pažyma Nr. 54 patvirtina, kad 8156,46 rublių buvo sumokėta ieškovei su sutuoktiniu jau esant santuokoje ir mokant piniginius įnašus tiek iš ieškovės asmeninių, tiek iš bendrų santuokinių lėšų, todėl ginčo butas lygiomis dalimis turėjo būti pripažintas ieškovės ir jo sutuoktinio bendra nuosavybe.
20.3. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė ir V. J. kaip nesusituokę asmenys iki santuokos įregistravimo nuo 1981 m. gyveno ir ūkį tvarkė kartu, kūrė bendrą turtą (mokėjo už pajus, siekdami įsigyti butą) savo asmeninėmis ir bendromis lėšomis, bendru darbu, todėl teismas turėjo pagrindą pripažinti buvus ieškovės ir V. J. susitarimui dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, siekiant įsigyti butą.
20.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad (duomenys neskelbtini) teismo sprendimas dėl ieškovės ir buvusios jos sutuoktinio nutraukimo paneigia aplinkybę, kad ieškovė su V. J. gyvenau nuo pat 1981 m., kai jam buvo skirtas ginčo butas. 1983 m. balandžio 19 d. ir 1983 m. liepos 25 d. medicininės apžiūros aktai nepatvirtina ieškovės bendro gyvenimo su buvusiu sutuoktinu fakto. Ieškovė, žinodama buvusio sutuoktinio ūmų būdą, agresijos protrūkius, saugodama savo ir vaiko sveikatą, dar iki prašymo nutraukti santuoką pateikimo dienos išsikraustė iš buvusių namų ir pradėjo gyventi kartu su V. J., o į butą kartkartėmis grįždavo tik pasiimti kai kurių ten likusių asmeninių ir vaiko daiktų, taip pat pasirūpinti, kad neblaivus sutuoktinis nesugadintų ir neišneštų bute buvusių daiktų, juolab kad šis turtas po santuokos nutraukimo atiteko ieškovei.
20.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, kada tiksliai ieškovė pradėjo gyventi su V. J.. Aplinkybę, kad ieškovė su V. J. ginčo bute gyveno nuo 1982 metų patvirtina byloje apklaustų liudytojų V. P., O. S., G. K., R. M. B., G. Š. ir T. B. parodymai bei V. J. laiškeliai, rašyti ieškovei ranka nuo 1983 metų iki telefono linijos bute įvedimo 1986 metais. Nuo 1982 metų sausio mėnesio, kai buvo gautas ginčo butas, iki 1990 metų sausio mėnesio gyvendami kartu, kiekvienų metų ketvirtį ieškovė ir V. J. mokėjo po 180,98 rublius (5791,25 rubliai / 32 įmokų), o likusią dalį ?– 2365,21 rublius nuo 1990 metų sausio mėnesio kas mėnesį mokėjo po 81,57 rublį.
20.6. Teismas, spręsdamas dėl įmokų už butą mokėjimo, nevertino V. J. turtinės padėties, t. y. neatsižvelgė į liudytojų L. J., V. P., O. S., G. K., R. M. B., G. Š. ir T. B. parodymus ir byloje esančius rašytinius įrodymus, o būtent 1981 m. Nežinybinės apsaugos skyriaus raštą, kuriame nurodoma, kad V. J. gyvena kartu su ieškove ir jos dukra, ketina sudaryti santuoką, kad V. J. 1981 m. liepos mėnesį buvo atleistas iš prokuratūros organų dėl sveikatos būklės, yra invalidumo pensininkas. Šie įrodymai patvirtina, kad V. J. nebuvo finansiškai pajėgus įgyti pajus vienas be ieškovės turtinės paramos, nes jis gaudavo tik 90 rublių dydžio pensiją, kuri galėjo būti skirta tik jo pragyvenimui ir pareigai teikti išlaikymą dviem nepilnamečiams vaikams, o pajams mokėti po 180,98 rublių kas ketvirtį buvo nepajėgus.
20.7. Teismui atmetus ieškinio reikalavimą pripažinti butą bendrąja daline nuosavybe, buvo pagrindas pripažinti, kad ginčo butas buvo santuokos metu iš esmės pagerintas iš santuokinių ir ieškovės asmeninių lėšų ir jos darbu (CK 3.90 straipsnis), tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina bute atliktų esminių pagerinimų iš ieškovės asmeninių lėšų. Per 35 bendro gyvenimo su V. J. metus ieškovė nekaupė kvitų, čekių, už atliktus remonto darbus darbininkams buvo mokama grynaisiais pinigais, todėl teismas turėjo vertinti į bylą pateiktus kitus ieškinį pagrindžiančius įrodymus (ieškovės paaiškinimus, liudytojų parodymus, kitus rašytinius įrodymus, pavyzdžiui, mokėjimus, brėžinius) ir kt.).
20.8. Nors byloje apklaustų liudytojų parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, tikslūs, vienareikšmiški, patvirtinantys ieškovės nurodytas aplinkybes, tačiau teismas ne tik jų nevertino ir jais nesirėmė, bet ir nemotyvavo tokios savo pozicijos.
20.9. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas nepagrįstai nurodė, kad buvo patenkinta apie 29 proc. ieškinio reikalavimų. Teismas visiškai patenkino ieškinio reikalavimą pripažinti ginčo butą bendrąja ieškovės ir V. J. nuosavybe bei 29 proc. reikalavimo nustatyti, kad ieškovės dalis bendroje nuosavybėje yra ½, todėl laikytina, kad buvo patenkinta 64 proc. ieškinio reikalavimų ((100 proc. + 29 proc.) / 2).
Atsiliepimas
21. Atsakovai atsiliepimuose į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pripažinti, kad ieškinys yra pareikštas netinkamiems atsakovams, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimai į apeliacinį skundą grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Nagrinėjant bylą atsakovai ne kartą atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinys yra pareikštas ne tiems asmenims, kurie turi atsakyti pagal ieškinį. Tinkamu atsakovu šioje byloje galėtų būti tik buvęs ieškovės sutuoktinis V. J., o ne V. J. ir E. J., kurie nepažeidė ir negalėjo pažeisto jokių ieškovės teisių. V. J. ir E. J. nėra buto, dėl kurio pareikštas ieškinys, savininkai, todėl negali būti tinkamais atsakovais pagal šį ieškinį.
21.2. Aplinkybę, kad ieškovė su V. J. gyveno ginčo bute nuo 1981 metų ieškovė iš esmės įrodinėja tik liudytojų parodymais, tačiau jie įrodo tik faktą, kad ieškovė dažnai lankydavosi šiame bute, o šios aplinkybės byloje niekas neginčija. Įrodymu, kad ieškovė iš tikrųjų gyveno ginčo bute galėtų tapti ieškovei išduota pažyma apie jos deklaruota gyvenamąją vietą šiame bute.
21.3. Ieškovės kviestų liudytojų parodymai, apie tai, kad būsto įsigijimui buvo panaudotos ieškovės piniginės lėšos, kad ieškovė viena dirbo ir išlaikydavo šeimą, o V. J. gaudavo tik nedideles pajamas (90 rublių pensiją) vertintini kritiškai. Abejotina, kad kaimynai ir kiti ieškovės kviesti liudytojai galėtų žinoti apie tikrą V. J. ir ieškovės materialią padėti ir profesinę veiklą, jų gaunamas pajamas.
21.4. Byloje nėra jokių dokumentų apie ieškovės darbovietę ir gautą darbo užmokestį, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė ženkliai materialiai prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo ir pagerinimo.
Šalies argumentai
22. Atsakovas V. J. apeliaciniu skundu prašo pripažinti, kad ieškinys yra pareikštas netinkamiems atsakovams, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti atsakovo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, kartu pateikiant šiuos pagrindinius argumentus:
22.1. Teismas byloje vadovavosi CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tačiau turėjo taikyti CK 3.88 straipsnio 3 dalį, numatančią, kad kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Bet nėra jokio dokumento, kuriame ginčo butas būtų nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.
22.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta aplinkybė, jog turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta ieškovės sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. 1991 m. kovo 11 d. išduotoje Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymoje Nr. 54, nurodyta, kad V. J. yra atsiradusi asmeninė nuosavybės teisė į butą. Tai reiškia, kad V. J. išreiškė valią įgyti ginčo butą asmeninės nuosavybės teise. Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, tokiu būdu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe.
Šalies argumentai
22.3. Pripažinęs ginčo butą ieškovės ir jos sutuoktinio V. J. bendrąja jungtine nuosavybe, teismas viršijo savo kompetenciją. Nepanaikinęs Nekilnojamojo turto registre nurodyto buto teisinio režimo (tą padaryti galėtų tik Vilniaus apygardos administracinis teismas), Vilniaus miesto apylinkės teismas negalėjo pripažinti fakto, kad butas yra ieškovės ir jos sutuoktinio bendroji jungtinė nuosavybė.
22.4. Byla buvo išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles, nes ieškovės ieškinys teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame dėl to paties fakto pagal ieškovės skundą jau yra nagrinėjama administracinė byla.
Atsiliepimas
23. Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
23.1. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškinys pareikštas netinkamiems atsakovams. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė ir atsakovai yra V. J. įpėdiniai. Nors paveldėjimo teisės liudijimai nėra išduoti, tačiau tiek ieškovė, tiek atsakovai įstatymo nustatyta tvarka yra kreipęsi į notarą dėl palikimo priėmimo ir palikimą yra priėmę. Tiek V. J., tiek E. J. turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, teismo sprendimas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, todėl jie pagrįstai šioje byloje įtraukti atsakovams.
23.2. Priešingai nei teigia atsakovas, byloje nebuvo pagrindo ginčo butą pripažinti asmenine V. J. nuosavybe. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139 1991 m. kovo 11 d. pažymoje Nr. 54, patvirtinančioje visišką atsiskaitymą už butą, nėra išreikšta ir apibrėžta mirusiojo V. J. daiktinė teisė į butą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 ir 22 straipsnius, nurodyta pažyma nelaikytina pagrindu registruoti juridinį faktą – mirusiojo asmeninės nuosavybės teises į butą.
23.3. Valstybės įmonė Registrų centras, remdamasis 1991 m. kovo 11 d. kooperatyvo pažyma Nr. 54, 2017 m. rugsėjo 25d. įregistravo juridinį faktą – asmeninę nuosavybę, nesant tam įstatyme nustatytų pagrindų, neturėdamas teisių daryti savarankiškų išvadų, aiškinti arba interpretuoti pateiktų dokumentų turinio, neturėdamas teisės spręsti ginčo tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ir jos teisinio režimo, turinio, formos, neturėdamas teisės nustatyti daiktinės teisės, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose, viršijo savo įgalinimus, plečiamai aiškindamas nurodytos pažymos turinį bei konstatavo vertinamuosius faktus, susijusius su civilinių teisinių santykių atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu. Dėl šio juridinio fakto panaikinimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla pagal ieškovės skundą. Iki ginčijamo 2017 m. rugsėjo 25 d. valstybės įmonė Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo mirusiojo daiktinių teisių teisinis režimas (nuosavybės forma) į butą nebuvo nustatytas.
Atsiliepimas
23.4. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad dėl to paties fakto jau yra nagrinėjama byla Vilniaus apygardos administraciniame teisme, t. y. yra iškeltos dvi analogiškos bylos dėl to paties fakto skirtingų kompetencijų teismuose. Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. 1-110-1047/2019 pagal ieškovės skundą, kuriuo prašoma įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro teritorinį registratorių panaikinti registro įraše Nr. 10/179714 juridinį faktą – žymą dėl ginčo buto priklausymo V. J. asmeninės nuosavybės teise. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi nusprendė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas sprendimas šioje civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį dėl turto dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, nes laikė, kad šių bylų nagrinėjimas yra susijęs. Tačiau bylos nors ir yra susijusios, jose nagrinėjami skirtingi dalykai (administracinėje byloje pareikštas skundas dėl viešojo subjekto priimto sprendimo, tuo tarpu civilinėje byloje sprendžiamas bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir dalių nustatymo klausimas).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
24. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
25. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl ieškovės ir atsakovo V. J. paduotų apeliacinių skundo faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme
26. Atsakovas V. J. kartu su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies teismo 1982 m. sausio 21 d., 1987 m. sausio 30 d. ir 1987 m. liepos 15 d. vykdomųjų raštų dėl išlaikymo išieškojimo lydraščius, adresuotus V. J. darbovietėms. Atsakovo teigimu, šie įrodymai paneigia ieškovės teiginius, kad V. J. gaudavo tik nedideles pajamas (90 rublių pensiją) ir patvirtina aplinkybę, jog V. J., būdamas pensijoje, dirbo ir gaudavo papildomas pajamas.
27. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodo jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių naujai teikiami įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, taip pat nepagrindžia, kodėl jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus tai, kad naujai teikiami įrodymai nėra tokie svarbūs, kad turėtų įtakos galutiniam sprendimui, atsakovo pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti.
Dėl (ne)tinkamų atsakovų
28. Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas). Taigi, ieškovui pareiškus reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti, tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015).
29. Teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, turi pasiūlyti ieškovui pakeisti pradinį atsakovą tinkamu ir paaiškinti netinkamos šalies nepakeitimo procesines pasekmes. Pirmosios instancijos teismui nepasiūlius ieškovui pakeisti netinkamo atsakovo tinkamu ir nepaaiškinus pasekmių, sprendžiama, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės, ir suponuojantis pagrindą panaikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą bei bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-916/2019).
30. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovės ir V. J., mirusio (duomenys neskelbtini), bendroji nuosavybė ir nustatyti, kad ieškovės dalis bendrojoje nuosavybėje yra 1/2. Ieškovė atsakovais ieškinyje nurodė V. J. ir E. J., kaip V. J., kurio vardu viešajame registre yra įregistruotas ginčo butas, įpėdinius.
31. Atsakovų V. J. ir E. J. nuomone, jie nėra ginčo buvo savininkai, jiems neišduotas paveldėjimo teisės liudijimas, todėl jie negali būti tinkamais atsakovais pagal pareikštą ieškinį.
32. Bylos duomenimis nustatyta, kad po V. J. mirties Vilniaus miesto 16-ame notaro biure 2017 m. birželio 23 d. buvo užvesta paveldėjimo byla Nr. 91/2017, kurioje paveldimo turto įpėdiniai pagal įstatymą yra mirusiojo sutuoktinė T. J. (ieškovė), sūnus V. J. (atsakovas) ir vaikaitis E. J. (atsakovas) (t. 1, b. l. 116). Nagrinėjamos bylos atveju atsakovai nesutiko su ieškovės ieškiniu, ginčijo jame nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis ieškovė grindė reikalavimą dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja jos ir V. J. nuosavybe, laikydamiesi pozicijos, kad ginčo butas V. J. priklausė asmeninės nuosavybės teise. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių yra kilęs ginčas. Pažymėtina, kad galutinis sprendimas turės tiesioginės įtakos atsakovų teisėms ir pareigoms, nes nuo ieškinio patenkinimo ar atmetimo priklausys atsakovų, kaip V. J. įpėdinių, teisių į mirusiojo palikimą, įskaitant ginčo butą, apimtis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai šioje byloje turi priešingą ieškovei suinteresuotumą bylos baigtimi, bei tai, kad bylos išsprendimas turės tiesioginės įtakos jų teisėms ir pareigoms, V. J. ir E. J. yra tinkami atsakovai pagal pareikštą ieškinį. Nurodytų motyvų pagrindu aplinkybė, kad atsakovams nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, patvirtinantis nuosavybės teisę į ginčo butą, laikytina neturinčiu teisinės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl šių asmenų kaip atsakovų tinkamumo.
Dėl buto pripažinimo bendrąją nuosavybe
33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir V. J. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 13). Byloje esanti 112-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos pažyma patvirtina, kad pajai už butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo mokami tiek iki ieškovės ir V. J. santuokos, tiek esant santuokoje (t. 1, b. l. 31). V. J. nuosavybės teisė į ginčo butą įregistruota 1991 m. kovo 11 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 54, patvirtinančios visišką apmokėjimą, pagrindu (t. 1, b. l. 16-17, 32).
34. Spręsdamas dėl ieškovės teisių į ginčo butą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, pagal kurią tuo atveju, kai buvusiam sutuoktiniui nustatoma dalis pajiniuose įnašuose, kurių pagrindu butas tapo privačios nuosavybės objektu, nepriklausomai nuo tenkančios pajinių įnašų dalies, buvusiam sutuoktiniui išlieka teisė naudotis butu, o kooperatyvo nariui tapus buto savininku, jo buvęs sutuoktinis turi būti pripažintas bendraturčiu – bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu ir turi teisę prašyti atidalyti jam tenkančią bendro turto dalį (CK 121 straipsnis, SŠK 21 straipsnio 3 dalis, 23 ir 24 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-916/2019). Sutuoktinių pajinių įnašų dalys gali turėti reikšmės atidalijant tų pajinių įnašų pagrindu įgytą butą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001).
35. Vadovaudamasis nurodyta kasacinio teismo praktika, įvertinęs aplinkybes, kad dalis pajaus už kooperatinį butą buvo sumokėta iš bendrų sutuoktinių lėšų, ginčo butas buvo įgytas ieškovei ir jos sutuoktiniui esant santuokoje, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo butas buvo ieškovės ir jos sutuoktinio V. J. bendroji jungtinė nuosavybė.
36. Atsakovas, nesutikdamas su šia skundžiamo sprendimo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo buto nuosavybės teisės, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, t. y. vadovavosi CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nors turėjo taikyti CK 3.88 straipsnio 3 dalį, pagal kurią, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovo teigimu, nėra jokio dokumento, kuriame ginčo butas būtų nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, todėl nebuvo teisinio pagrindo butą pripažinti bendrąja ieškovės ir V. J. nuosavybe.
37. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.
38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, nustatanti, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Teismas, nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
Žemesnės instancijos teismas
39. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir galiojusiame SŠK (21 straipsnio 1, 3 dalys).
40. Atsakovas, siekdamas paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, teigia, kad Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1991 m. kovo 11 d. pažyma Nr. 54 patvirtina buvus V. J. valią butą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Dėl to, atsakovo nuomone, ginčo butas turėtų būti pripažįstamas asmenine V. J. nuosavybe pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Sutikti su šiuo atsakovo argumentu nėra pagrindo.
41. Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė
42. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1991 m. kovo 11 d. pažymoje, adresuotoje Inventorizacijos biurui, tik nurodoma, kad V. J. visiškai apmokėjo už dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau joje nesprendžiama dėl buto įsigijimo asmeninės ar bendrosios nuosavybės teise. Konstatuotina, jog byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčo butas buvo įgytas už asmenines V. J. lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai). Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai byloje nepaneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, t. y. kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė ieškovei ir V. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
43. Kadangi V. J. (duomenys neskelbtini) mirė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jo ir ieškovės bendroji jungtinė nuosavybė yra pasibaigusi, o ginčo buto dalis ieškovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Dėl ieškovės dalies bendrojoje nuosavybėje
44. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą (liudytojų paaiškinimus, V. J. ir jo pirmos sutuoktinės ištuokos liudijimą, V. J. raštą dėl gyvenamojo ploto atsisakymo buvusios sutuoktinės naudai, V. J. darbovietės raštą, kuriame nurodoma, kad jis artimiausiu metu ruošiasi sukurti šeimą su ieškove, V. J. ieškovei rašytus raštelius, (duomenys neskelbtini) sprendimą dėl ieškovės pirmosios santuokos nutraukimo, ieškovei 1986 metais ginčo buto adresu siųstą laišką ir kt.), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė ir V. J. kartu apsigyveno dar iki santuokos sudarymo, galimai prieš nutraukiant ieškovės ir jos pirmojo sutuoktinio santuoką.
45. Išanalizavęs bylos medžiagą, bei remdamasis kasacinio teismo praktika, pagal kurią nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, nors ieškovė su V. J. ir nebuvo sudarę jungtinės veiklos sutarties, tačiau jų santykiai atitiko 1964 m. CK 472 straipsnyje apibrėžtus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandančius santykius. Bylos šalys apeliaciniuose skunduose šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neginčija. Įvertinusi ir išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja nenustačiusi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės ir V. J. santykių kvalifikavimo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių.
Žemesnės instancijos teismas
46. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovė ir V. J. kartu apsigyveno dar iki santuokos sudarymo, kartu sprendė, jog nėra galimybės padaryti pagrįstą išvadą, kad pajiniai įnašai už butą sumokėti V. J. gyvenant su ieškove ginčo bute, vedant bendrą ūkį ir turint tikslą įgyti bendros dalinės nuosavybės teisę į butą.
47. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad byloje nėra galimybės nustatyti, kada ieškovė pradėjo gyventi kartu su V. J. ir vesti bendrą ūkį. Ieškovės teigimu, aplinkybę, kad ieškovė su V. J. ginčo bute gyveno nuo 1982 metų, patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai ir V. J. laiškeliai, rašyti ieškovei ranka nuo 1983 metų iki telefono linijos bute įvedimo 1986 metais. Ieškovė taip pat teigia, kad, nors byloje apklaustų liudytojų parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs ir detalūs, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino ir jais nesirėmė.
48. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje liudytojais apklaustų asmenų (V. P., O. S., G. K., R. M. B., G. Š. ir T. B.) teismo posėdžio metu duotus parodymus, teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad jie yra nuoseklūs ir išsamūs. Liudytojais apklausti asmenys, kurių dauguma yra ieškovės kaimynai, patvirtino, kad nuo 1982–1983 metų ieškovė dažnai lankydavosi ar gyveno pas V. J.. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog ieškovė dažnai lankydavosi pas V. J., iš parduotuvės atnešdavo jam prekių, ruošdavo maistą ir pan., rodo jų artimus asmenius santykius, draugystę, tačiau savaime nepatvirtina aplinkybės, kad nuo pat 1982 metų ieškovė ir V. J. kartu vedė bendrą ūkį, iš bendro ūkio gautų ir asmeninių lėšų kūrė bendrą turtą, mokėjo pajinius įnašus už butą ir pan., t. y. kad tarp jų susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, juolab kad tuo metu ieškovė dar buvo santuokoje su pirmuoju sutuoktiniu.
49. Bylos duomenimis, ieškovės santuoka su ankstesniu sutuoktiniu nutraukta Tarybų rajono liaudies teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu. Nutraukdamas ankstesnę ieškovės santuoką, teismas iš šalių paaiškinimų nustatė, kad jų tarpusavio santykiai nėra normalūs, nes buvęs ieškovės sutuoktinis (santuokos nutraukimo byloje – atsakovas), būdamas neblaivus, sudaro nepakeliamas sąlygas bendram gyvenimui, tyčiojasi iš ieškovės, naudoja fizinę prievartą (šią aplinkybę patvirtino 1983 m. balandžio 19 d. ir 1983 m. liepos 25 d. medicininės apžiūros aktai). Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad dar iki prašymo nutraukti santuoką pateikimo dienos išsikraustė iš buvusių namų ir pradėjo gyventi kartu su V. J., o į butą grįždavo tik pasiimti ten likusių asmeninių ir vaiko daiktų, taip pat pasirūpinti, kad neblaivus sutuoktinis nesugadintų ir neišneštų bute buvusio turto, tačiau nurodytame Tarybų rajono liaudies teismo sprendime nurodytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad santykiai tarp ieškovės ir buvusio jos sutuoktinio, nors ir nebuvo normalūs, grįsti tarpusavio pagarba ir lojalumu, tačiau nebuvo visiškai nutrūkę, jų bute buvo likęs bendras turtas, kuriuo ieškovė, kaip pati patvirtino apeliaciniame skunde, rūpinosi ir prižiūrėjo.
50. Sprendimu, kuriuo buvo nutraukta ankstesnė ieškovės santuoka, jai buvo palikti bute buvę baldai ir kiti namų apyvokos reikmenys, kuriuos po teismo sprendimo ieškovė, jos teigimu, atsivežė pas V. J. Beveik visi ieškovės į bylą pateikti V. J. ranka ieškovei rašyti rašteliai (ieškovė paaiškino, kad iki telefono linijos bute įvedimo 1986 metais ji ir V. J. vienas kitam bute palikdavo raštelius), taip pat rašyti 1983 metų pabaigoje – 1984 metų pradžioje. Nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės ir V. J. bendro ūkio ir jungtinės veiklos teisinių santykių pradžią pirmiau aptartų aplinkybių kontekste pagrįsta sieti su ieškovės ir jos ankstesnio sutuoktinio santuokos nutraukimo momentu.
51. Sprendžiant dėl ieškovei nustatytinos buto dalies, svarbia aplinkybe laikytina tai, kokia dalis pajinių įnašų už butą buvo sumokėta atskirai V. J., o kokia – bendrai ieškovės ir V. J., jiems jau vedant bendrą ūkį, susiklosčius jungtinės veiklos teisiniams santykiams.
52. Vadovaujantis byloje esančia 112-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos pažyma, iki 1990 m. sausio 1 d. buvo atlikti 5791,25 rublių dydžio pajiniai įnašai už bendros 8156,46 rublių vertės butą. 326,28 rubliai buvo sumokėti 1990 metais, o likę 2038,93 rubliai – 1991 metais. Kadangi pajiniai įnašai už kooperatinį butą mokami kas ketvirtį, laikytina, kad nuo 1982 iki 1990 metų 5791,25 rublių dydžio pajiniai įnašai buvo sumokėti 32 įmokomis po 180,98 rublius (5791,25 / 32). Tokiu atveju laikytina, kad iki ieškovės ir V. J. jungtinės veiklos teisinių santykių pradžios V. J. sumokėjo 1266,86 rublių dydžio pajinius įnašus (7 įmokos po 180,98 rublius). Atsižvelgiant į 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad jungtinės veiklos sutartyje nenustačius ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs, laikytina, kad bendromis ieškovės ir V. J. piniginėmis lėšomis sumokėta pajinių įnašų suma sudaro 6889,60 rublius (8156,46 – 1266,86), t. y. apie 84 proc. visos buto vertės (6889,60 / 8156,46 x 100). Vadovaujantis SŠK 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcija, laikytina, kad ieškovės įnašas sudarė pusę bendrai įmokėtos sumos, todėl jai priklauso 42 proc., t. y. 42/100 dalys buto.
Dėl buto pagerinimų
53. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad, pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinio reikalavimą pripažinti butą bendrąja nuosavybe, buvo pagrindas pripažinti, jog ginčo butas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas iš santuokinių ir ieškovės asmeninių lėšų ir jos darbu (CK 3.90 straipsnis), tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina bute atliktų esminių pagerinimų iš ieškovės asmeninių lėšų.
54. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas neatmetė ieškinio reikalavimo dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja ieškovės ir V. J. nuosavybe. Jau nurodyta, kad įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, jog dalis pajaus už butą buvo sumokėta iš santuokinių lėšų, butas buvo įgytas ieškovei ir jos sutuoktiniui esant santuokoje, byloje atsakovams nepaneigus bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, teismas padarė išvadą, kad ginčo butas buvo ieškovės ir jos sutuoktinio bendroji jungtinė nuosavybė, kuri, V. J. mirus, pasibaigė ir tapo bendrąja daline nuosavybe.
55. Pagal CK 3.90 straipsnį, kuriuo remiasi ieškovė, turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Nagrinėjamos bylos atveju konstatavus, kad butas, (duomenys neskelbtini), sutuoktinių buvo įgytas bendrosios jungtinės, o ne V. J. asmeninės nuosavybės teise, turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe CK 3.90 straipsnio pagrindu klausimas nėra aktualus, todėl šio straipsnio normos kilusiame ginče netaikytinos. Dėl šios priežasties ieškovės argumentai, susiję su buto pagerinimais sutuoktinių bendromis lėšomis ir ieškovės lėšomis bei darbu, detaliau nenagrinėtini.
Dėl bylos teismingumo
56. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeidžiant teismingumo taisykles. Atsakovo nuomone, ieškovės ieškinys teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame dėl to paties fakto pagal ieškovės skundą jau yra nagrinėjama administracinė byla. Sutikti su nurodytais atsakovo argumentais nėra teisinio pagrindo.
57. Civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai – apylinkių teismai ir apygardų teismai (CPK 25 straipsnis). Ginčai dėl nuosavybės teisės pripažinimo priskirtini civilinėms byloms. Pagal CPK 31 straipsnį ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (bendrosios kompetencijos). Ginčo butas, į kurį nuosavybės teisę prašė pripažinti ieškovė, yra (duomenys neskelbtini), todėl atsižvelgiant į jo vertę (34 990 Eur), ieškinys pagal CPK 31 straipsnyje įtvirtintą išimtinio teismingumo taisyklę pagrįstai buvo paduotas ir išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teisme.
58. Kaip nepagrįstas taip pat atmestinas atsakovo argumentas, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme pagal ieškovės skundą jau yra nagrinėjama analogiška administracinė byla.
59. Iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-110-1047/2019 pagal pareiškėjos T. J. (šioje byloje – ieškovė) skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. Nurodytoje administracinėje byloje pareiškėja prašo panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimą Nr. spr1-200 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ ir įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro teritorinį registratorių panaikinti registro įraše Nr. 10/179714 juridinį faktą (asmeninė nuosavybė) – žymą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausymo V. J. asmeninės nuosavybės teise. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą, kol įsiteisės procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį dėl turto dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo.
60. Taigi, nors nurodytos bylos yra susijusios, tačiau ieškinys ir atitinkamai skundas pareikšti skirtingiems asmenims, taip pat skiriasi ir bylų nagrinėjimo dalykas – administracinėje byloje pareikštas skundas dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo panaikinimo, tuo tarpu šioje civilinėje byloje sprendžiamas bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir dalių nustatymo klausimas. Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su atsakovo teiginiu, kad bylą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas bylą turėjo perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
61. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
62. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad, išnagrinėjus abiejų ginčo šalių apeliacinius skundus, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, nustatant, kad ieškovei priklauso 42/100 dalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo buto, esančio (duomenys neskelbtini).
Dėl bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų
63. Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
64. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
65. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė prašė pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovės ir V. J. bendroji nuosavybė ir nustatyti, kad ieškovės dalis bendrojoje nuosavybėje yra 1/2. Reikalavimas butą pripažinti bendrąja daline nuosavybe nelaikytinas savarankišku, todėl jis su reikalavimu nustatyti ieškovei konkrečią bendrosios nuosavybės dalį vertintinas kaip vienas bendras reikalavimas.
66. Ieškovė prašė nustatyti, kad jos dalis bendrojoje nuosavybėje yra 1/2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei priklauso 1/7 dalis buto. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus skundžiamą sprendimą ir nustačius, kad ieškovei priklauso 42/100 dalys buto, laikytina, kad buvo patenkinta 84 proc. ieškinio reikalavimo.
67. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis sudarė 394 Eur (17 495 Eur x 3 proc. 75 proc.). Ieškovė, paduodama ieškinį, sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį, o likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo.
68. Patenkinus 84 proc. ieškinio reikalavimo, ieškovė turėtų sumokėti 63 Eur žyminį mokestį, o atsakovai – 331 Eur (kiekvienas po 165,50 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė paduodama ieškinį sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, t. y. daugiau nei jai tektų mokėti atsižvelgiant į patenkinto reikalavimo dalį, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 12 Eur žyminio mokesčio (iš kiekvieno po 6 Eur). Likusi žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas – 319 Eur, priteistina iš atsakovų lygiomis dalimis (iš kiekvieno po 159,50 Eur) valstybės naudai.
69. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė patyrė 1500 Eur, o atsakovas V. J. – 300 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
70. Konstatavus, kad nagrinėjamos bylos atveju patenkinta 84 proc. ieškinio reikalavimo, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 1260 Eur bylinėjimosi išlaidų (iš kiekvieno po 630 Eur), o atsakovui V. J. iš ieškovės – 48 Eur.
71. Atlikus ieškovės ir atsakovų vieni kitiems mokėtinų bylinėjimosi išlaidų sumų įskaitymą, ieškovei iš atsakovo V. J. priteistina 588 Eur bylinėjimosi išlaidų (630 Eur ieškovės išlaidos advokato teisinei pagalbai + 6 Eur žyminis mokestis – 48 Eur atsakovo išlaidos advokato teisinei pagalbai), o iš atsakovo E. J. – 636 Eur bylinėjimosi išlaidų (630 Eur ieškovės išlaidos advokato teisinei pagalbai + 6 Eur žyminis mokestis).
72. Teismo proceso metu patirta 17,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovei tenkanti šių išlaidų dalis neviršija minimalaus 3 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis), todėl šios išlaidos iš ieškovės nepriteistinos.
73. Iš atsakovų lygiomis dalimis valstybės naudai priteistina 14,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (iš kiekvieno po 7,30 Eur).
Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
74. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei priklauso 1/7 dalis ginčo buto, o reikalavimą dėl likusios 5/14 buto dalies atmetė. Skųsdama šią sprendimo dalį, ieškovė už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 281 Eur žyminio mokesčio (34 990 Eur x 5/14 x 3 proc. x 75 proc.). Ieškovė, paduodama apeliacinį skundą, sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio, o likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo.
75. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus skundžiamą sprendimą ir nustačius, kad ieškovei priklauso 42/100 dalys buto, laikytina, kad patenkinta apie 80 proc. apeliacinio skundo reikalavimo.
76. Patenkinus 80 proc. apeliacinio skundo reikalavimo, ieškovė turėtų sumokėti 56 Eur žyminį mokestį, o atsakovai – 225 Eur (kiekvienas po 112,50 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė paduodama apeliacinį skundą sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio, t. y. 26 Eur mažiau negu priklauso mokėti pagal įstatymą, valstybės naudai iš ieškovės priteistina 26 Eur žyminio mokesčio. Likusi žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas – 225 Eur, priteistina iš atsakovų lygiomis dalimis (iš kiekvieno po 112,50 Eur) valstybės naudai.
77. Atsakovas V. J., skųsdamas sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei priklauso 1/7 dalis ginčo buto, už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 112 Eur žyminio mokesčio (34 990 Eur x 1/7 x 3 proc. x 75 proc.). Atsakovui žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo.
78. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, valstybės naudai iš atsakovo priteistina 112 Eur žyminio mokesčio.
79. Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 400 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, bei tai, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio, ieškovei iš atsakovo priteistina 400 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Patenkinti ieškinį iš dalies.
Pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra ieškovės T. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir jos mirusio sutuoktinio V. E. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendroji dalinė nuosavybė.
Nustatyti, kad ieškovei T. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklauso 42/100 dalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Priteisti ieškovei T. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. J. (V. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 588 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.
Priteisti ieškovei T. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo E. J. (E. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 636 Eur (šešis šimtus trisdešimt šešis eurus) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.
Priteisti iš atsakovų V. J. (V. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. J. (E. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai po 159,50 Eur žyminio mokesčio ir 7,30 Eur pašto išlaidų, iš viso – po 166,80 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt šešis eurus 80 ct). Ši suma turi būti įmokėta į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660“.
Priteisti ieškovei T. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. J. (V. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą).
Priteisti iš ieškovės T. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 26 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Ši suma turi būti įmokėta į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660.
Priteisti iš atsakovo V. J. (V. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 224,50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinius skundus. Ši suma turi būti įmokėta į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660.
Priteisti iš atsakovo E. J. (E. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 112,50 Eur žyminio mokesčio už ieškovės apeliacinį skundą. Ši suma turi būti įmokėta į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660.