Klaipėdos apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-57-1149/2023 pagal ieškovės akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė draudimo bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

3. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

4. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas ieškovės AB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl teismo ekspertizės akto išvadų

9. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė nereiškė prieštaravimų dėl ekspertizės akto įrodomosios vertės, neprašė atlikti pakartotinės ar papildomos teismo ekspertizės. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad ieškovė turėjo procesinę galimybę šalinti, jos nuomone, esamus teismo ekspertizės akto trūkumus ne tik teikdama klausimus ekspertui, bet ir prašydama papildomos ar pakartotinės ekspertizės.

11. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė, apeliaciniame skunde nurodydama, jog tuo atveju, jei minėtoje byloje Nr. el2-748-1161/2023 būtų pripažinta, kad teismo ekspertas A. S. viršijo įgaliojimus, tai būtų pagrindas atnaujinti šios bylos nagrinėjimą, būtų išdidintos bylos šalių teismo išlaidos ir nepasiektas teisingumas. Tačiau nesutikdama su teismo eksperto A. S. atliktą teismo ekspertize, nenurodė, kokių konkrečiai teisės aktų nuostatų ekspertas nesilaikė. Apeliaciniame skunde nepateikiama jokių argumentų, pagrįstų motyvų, kurie objektyviai patvirtintų, kad ekspertizės akte suformuluotos teismo eksperto išvados ir kiti pateikti duomenys būtų nepagrįsti, nepatikimi, prieštaringi ar turėtų kitų esminių trūkumų. Apeliantei apeliaciniame skunde neįrodinėjant nei ekspertinio tyrimo eigos, nei išvados 2022 m. spalio 14 d. teismo ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) turinio esminių trūkumų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, kad skundžiamas sprendimas negalėjo būti priimtas, vadovaujantis teismo eksperto A. S. ekspertizės išvada.

12. Teismo paskirtą teismo techninę statybos ekspertizę atliko teismo ekspertas A. S., esantis teismo ekspertų sąraše. Įvertinus jo kvalifikaciją ir byloje nesant kitų įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti paskirto eksperto kvalifikacija, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą manyti, kad pateikta ekspertizės išvada yra profesionali ir kvalifikuota. Vien tai, kad ieškovė dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesutiko su teismo eksperto A. S. išvadomis, nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog šis teismo ekspertas buvo nekvalifikuotas arba 2022 m. spalio 14 d. teismo ekspertizės aktą (duomenys neskelbtini) sudarė pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.

13. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne tik ištyrė ir įvertino tiek teismo eksperto A. S., tiek ieškovės užsakymu kaip specialistu pasitelkto į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įtraukto teismo eksperto prof. S. M. išvadas šios bylos aplinkybių ir į bylą surinktų įrodymų, taip pat ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų kontekste, teismo posėdyje apklausė abu paminėtus teismo ekspertus. Vertinant teismo eksperto prof. S. M. konsultacines išvadas svarbu pažymėti tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovės pasitelktas teismo ekspertas S. M. patvirtino, jog, sudarydamas 2022 m. lapkričio 18 d. Konsultacinę išvadą (duomenys neskelbtini), nebuvo susipažinęs su ginčo vandentiekio tinklų Nekilnojamojo turto registro išrašu ir jo duomenimis apie ginčo vandentiekio tinklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent apie tai, kad jis yra vientisas 756,49 m ilgio, jo reikšmė – skirstomoji (kvartalinė), ir nežino, kaip nagrinėjamu atveju sujungtas lauko vandentiekis su pastato vandentiekiu. Taip pat teismo ekspertas S. M., atsakydamas į teismo užduotus klausimus, nenurodė, kas patvirtina, kad skirstomasis tinklas baigiasi ties namo siena, ir tenurodė, kad jis vadovavosi teisės aktais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, eksperto prof. S. M. konsultacinė išvada nekvestionuoja nagrinėjamoje byloje pateiktos teismo eksperto A. S. ekspertizės išvados.

Dėl atsakovės atsakomybės

14. Asmenų santykius, atsirandančius tiekiant geriamąjį vandenį, tvarkant nuotekas, kad būtų užtikrinta abonentų, geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų, nuotekų tvarkymo paslaugas teikiančių asmenų teisėtų interesų apsauga ir ginamos vartotojų teisės, reglamentuoja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. GVTNTĮ įstatymo tikslas – nustatyti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimo ir planavimo bendruosius reikalavimus, kad būtų išvengta neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai, užtikrintas nepertraukiamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimas, užtikrinta visuomenės poreikius atitinkanti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra ir sudarytos sąlygos fiziniams ir juridiniams asmenims gauti saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas (GVTNTĮ 1 straipsnis).

15. Pagal GVTNTĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą, apeliantė turi pareigą užtikrinti geriamojo vandens saugą ir kokybę iki geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo ribos, o GVTNTĮ 3 straipsnio 7 dalis numato, kad geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba – geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros vieta, kurioje baigiasi abonentui ar vartotojui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo turto riba (vandentiekio šulinys, sklypo riba ar statinio ar daugiabučio namo įvadas, atsižvelgiant į abonentų ir vartotojų kategoriją) ir prasideda geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausanti ar kitaip valdoma ir (arba) naudojama geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra ir kurioje geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas perduoda saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį abonentui ir (arba) vartotojui (GVTNTĮ 3 straipsnio 17 dalis). Pažymėtina, kad šioje teisės normoje, kurioje apibrėžta geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo ribos sąvoka, yra aiškiai įvardyta, jog daugiabučio namo įvadas yra ta vieta, kurioje ribojasi vandens tiekėjui ir vartotojams (butų ir kitų patalpų savininkams) priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-364-684/2018, nutarties 27 punktas).

16. Geriamojo vandens įstatymo (toliau – GVĮ) 2 straipsnio 22 dalyje nustatyta, kad vandentiekis – inžinerinių įrenginių kompleksas vandeniui išgauti, gerinti ir tiekti vartotojams. Vandentiekio skirstomasis tinklas – lauko vamzdynas, skirtas geriamajam vandeniui patiekti nuo jo paruošimo įrenginių iki vartotojo įvado (GVĮ 2 straipsnio 23 dalis). Įvadas – pirma vamzdyno atkarpa, jungianti pagal vandens tekėjimo kryptį viešojo vandens tiekimo skirstomąjį tinklą su vartotojui priklausančio pastato ar teritorijos vidaus tinklais (GVĮ 2 straipsnio 26 dalis). Vandentiekio skirstomuoju tinklu geriamąjį vandenį tiekiantys tiekėjai už vandens saugą ir kokybę atsako iki įvadų į geriamojo vandens vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekį (GVĮ 5 straipsnio 2 dalis).

17. Skundžiamame sprendime teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pripažintinas nepagrįstu ieškovės teiginys, jog šalys yra susitarusios geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba laikyti daugiabučio namo išorinę sieną. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2005 m. vasario 1 d. Sutarties 3.1.5. punktu ieškovė įsipareigojo savo lėšomis eksploatuoti vandentiekio ir nuotekų tinklus pagal priede Nr. 2 nurodytas eksploatacijos ribas. Sutarties priede Nr. 2 sutartiniu ženklu V. įmonės balanse yra nurodyta, kad ieškovės vandentiekio eksploatacijos riba baigiasi ties pastato, adresu (duomenys neskelbtini), išorine namo siena. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusio GVTNTĮ nuostatos vandens tiekimo ir vartojimo riba laikė vandens tiekimo sutartyje nurodytą vandens tiekimo infrastruktūros vietą, kurioje vandens tiekėjas perduoda saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį abonentui (vartotojui); jei rašytinė sutartis nesudaryta, vandens tiekimo ir vartojimo riba laikyta vieta, kurioje yra ar turi būti įrengtas vandens apskaitos prietaisas. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. GVTNTĮ reglamentavimas pasikeitė, įstatymas nebenumato galimybės šalims susitarti dėl eksploatacijos ribų. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog galiojančio GVTNTĮ 3 straipsnio 17 dalyje yra pateiktas baigtinis sąrašas vietų, kurios gali būti laikomos geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba, nurodant, kad konkreti vieta pasirenkama ne šalių susitarimu jų nuožiūra, o nustatoma pagal abonento ir vartotojo kategoriją – vandentiekio šulinys, sklypo riba ar statinio ar daugiabučio namo įvadas. Pagal paminėtą teisinį reguliavimą, jokie individualūs susitarimai nėra galimi. Taigi priešingai nei nurodo atsakovė, minėtų teisės aktų visuma paneigia apeliantės argumentus dėl geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo ribos, kuri, ieškovės teigimu, yra daugiabučio namo išorinėje sienoje. Kadangi nagrinėjamu atveju vanduo buvo tiekiamas daugiabučiam namui, todėl abonentui ir (arba) vartotojui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo turto riba, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra laikytina būtent daugiabučio namo įvadas, o ne namo siena.

18. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 2, 3, 6, 9, 10, 12, 16, 20, 21, 22, 23, 32, 33, 34, 35, 38 straipsnių ir dešimtojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 34-1, 35-1 straipsniais ir priedu įstatymo Nr. XIII-1892 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad viešieji geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai iki 2019 m. gruodžio 31 d. turi pasiūlyti vartotojams ir abonentams pasirašyti viešąsias geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo sutartis, atitinkančias GVTNTĮ nuostatas. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė daugiau kaip 15 metų (Sutartis sudaryta 2005 m. vasario 1 d., vandentiekio avarija įvyko 2020 m. birželio 7 d.) nesiėmė jokių organizacinių teisinių priemonių, kad būtų sudaryta nauja vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartis su atsakove ir Sutarties nuostatos būtų pakeistos. Akcentuotina, kad, nors minėtu teisės aktu ieškovė yra įpareigota atlikti paminėtus veiksmus, t. y. pasiūlyti vartotojams ir abonentams pasirašyti viešąsias geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo sutartis, atitinkančias GVTNTĮ nuostatas, tačiau apeliantė, jų akivaizdžiai neatlikusi, dar ir šiomis aplinkybėmis siekia pašalinti savo atsakomybę dėl daugiabučiame name įvykusios vandentiekio avarijos ir jos likvidavimo, teigdama, kad geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba laikytina išorinė pastato, adresu (duomenys neskelbtini), siena.

19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2005 m. vasario l d. tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos Sutarties 5.1. punkte nustatyta, kad tiekėjas atsako už vandens saugą ir kokybę iki įvadinio šalto vandens skaitiklio. Kaip teisingai savo atsiliepime į apeliacinį skundą teigia atsakovė, asmuo negali atsakyti už vandens saugą ir kokybę, jeigu jis negali atlikti veiksmų su vandens tiekimo infrastruktūra, daryti jai ūkinio poveikio ir panašiai. Vadinasi, Sutarties 5.1. punkto nuostata kartu nustatė ir vandens tiekimo bei vartojimo ribą – t. y. ties įvadiniu šalto vandens skaitikliu, kuris yra daugiabučio namo viduje. Tai atitinka iki 2014 m. lapkričio l d. galiojusio GVTNTĮ 2 straipsnio 18 punktą, pagal kurį vandens tiekimo ir vartojimo riba – tai geriamojo vandens tiekimo sutartyje nurodyta vandens tiekimo infrastruktūros vieta, kurioje vandens tiekėjas perduoda saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį abonentui (vartotojui). Jei rašytinė sutartis nesudaryta, vandens tiekimo ir vartojimo riba laikoma vieta, kurioje yra ar turi būti įrengtas vandens apskaitos prietaisas. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, akivaizdu, kad vandens tiekimo ir vartojimo riba pagal Sutartį buvo ta vieta, iki kurios ieškovė, kaip vandens tiekėjas, atsakė už tiekiamo vandens saugą ir kokybę, t. y. iki įvadinio šalto vandens skaitiklio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad avarija daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), įvyko vandentiekio tinkle iki įvadinio šalto vandens skaitiklio, avarijos padarinių likvidavimo pareiga tenka būtent ieškovei kaip tiekėjai, o ne atsakovei kaip administratorei, kaip kad įrodinėja ieškovė.

20. Bylos duomenimis, atsakovė 2020 m. birželio 8 d. raštu kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės, kuri yra ieškovės steigėjas ir pagrindinis akcininkas, administracijos Statinių administravimo skyrių (toliau – ir „Skyrius“), pranešdama apie daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), rūsyje prieš vandens apskaitos mazgą trūkusį įvadinį šalto vandens vamzdį. 2020 m. birželio 26 d. atsakovė gavo Skyriaus raštą, kuriame nurodyta, jog Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 831, 3 punkte apibrėžta, kad pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant. Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro priimtu 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895, II dalyje yra nurodytos bendrosios pastato inžinerinės sistemos, kur vandentiekio sistema aprašoma taip – geriamojo vandens vamzdynai ir uždaromoji armatūra pastato viduje nuo geriamojo vandens apskaitos prietaiso namo įvade iki patalpų įvado atšakos, įskaitant patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo jungiklį (trišakis, atlankas ir kt.), jei vandens tiekimo sutartyje nenustatytos kitos ribos. Pagal Statybos techninio reglamento 2.07.01:2003 Vandentiekis ir nuotekų šalintuvas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai. (toliau – ir „STR“) 61 punktą, pastato vandentiekis yra inžinerinė sistema, paprastai susidedanti iš įvado, vandens apskaitos mazgo ir tiekiamojo vamzdyno su ėmimo, uždarymo ir reguliavimo čiaupais; pagal aplinkybes, joje dar gali būti vandens slėgio didinimo bei palaikymo įrenginiai (siurbliai, bakai), atsargos bakai, vandens savybių keitimo įrenginiai, įrenginių valdymo aparatūra. Pastato vandentiekis turi būti sudaromas tik iš elementų, reikalingų normaliam visų ėmimo čiaupų ir vandens imtuvų veikimui. Vartotojų imamo viešojo vandentiekio vandens kiekiui matuoti kiekviename vandentiekio įvade turi būti įrengiamas vandens apskaitos mazgas (toliau – ir „VAM“) (STR 68 punktas). Skyriaus rašte apibendrinta, kad, atsižvelgiant į prieš tai paminėtus teisės aktus ir šalių sudarytą Šalto vandens tiekimo, nuotekų šalinimo bei valymo ir mokesčių paskirstymo sutartį, kurios 5.1. punkte nurodyta, kad „Tiekėjas atsako už vandens saugą ir kokybę iki įvadinio šalto vandens skaitliuko“, trūkusį šalto vandens vamzdyną iki (duomenys neskelbtini), rūsyje įrengto VAM įvadinio vandens apskaitos prietaiso gedimą suremontuoti turi tiekėjas, t. y. ieškovė.

21. Svarbu paminėti tai, jog minėto STR 2.07.01:2003 66 punkte nurodyta, kad geriamojo vandens vartotojams priklausančių pastatų vandentiekio įvaduose (paprastai vandens apskaitos mazguose) reikia įrengti čiaupus vandens mėginiams imti. Taigi įvadu daugiabučiame name gali būti suprantamas vandens apskaitos mazgas, o tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pagal esamas faktines aplinkybes, kada nėra atskiro laukinio šulinio su uždaromosiomis sklendėmis, kurias užsukus būtų nutrauktas vandens tiekimas ginčo daugiabučiam namui, įvadu gali būti ir turi būti suprantamas vandens apskaitos mazgas. Atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. birželio 7 d. avarija įvyko skirstomajame (kvartaliniame) vandentiekio vamzdyne, už jo priežiūrą ir remontą yra atsakinga ieškovė, o ne atsakovė, nes toji vandens tiekimo sistemos dalis nepriskirtina pastato vandentiekio sistemai.

22. Apeliantė akcentuoja, kad viešasis vandens tiekėjas (ieškovė) negali būti atsakingas už ne jam nuosavybės teise priklausančios infrastruktūros eksploatavimą, teigdama, jog byloje yra pateikti aiškūs ir nepaneigti faktai, kad nuosavybės teise ieškovei priklauso vandentiekio vamzdynas tik iki išorinės pastato, adresu (duomenys neskelbtini), sienos ir ginčo vamzdis (vamzdžio atkarpa nuo išorinės pastato sienos į pastato vidų) nėra įtrauktas ir į įmonės balansą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vandentiekio tinklo atkarpa, kurioje kilo avarija, kaip infrastruktūra, reikalinga viešajam vandens tiekimui, faktiškai naudojama ieškovės, todėl aplinkybė, kad ši atkarpa į ieškovės balansą nėra įtraukta, nesuteikia pagrindo atsakomybę dėl 2020 m. birželio 7 d. vandentiekio avarijos perkelti atsakovei. Pažymėtina, kad vandentiekio tinklas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei AB „(duomenys neskelbtini)“, jis yra įtrauktas į jos balansą. Taigi, daugiabučio namo sieną kerta vientisas vamzdis, kuris nuosavybės teise priklauso ieškovei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, fizinis vamzdžio ar jo dalies buvimas daugiabučio namo vidinėje pusėje nenulemia skirtingų subjektų prievolių dėl tokio vamzdyno ar jo dalies priežiūros. Be to, Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta vandentiekio linijos reikšmė – skirstomoji (kvartalinė), o tai sąlygoja, jog už šio vandentiekio tinklo priežiūrą yra atsakinga konkrečiai ieškovė, nepaisant to, kad avarija įvyko daugiabučio namo viduje. Vandentiekio tinklo vientisumas sudaro pagrindą jį laikyti vientisu ir priskirtinu konkrečiai ieškovės atsakomybei.

23. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuosavybės teisės įregistravimas viešajame registre atlieka tik teises išviešinančią, bet ne sukuriančią funkciją, dėl to nuosavybės teisės į vamzdyną neįregistravimas viešame registre savaime nereiškia, kad ieškovė neturi pareigos tokio vamzdyno eksploatuoti, jei tokia pareiga jai atsiranda kitu pagrindu. Teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į GVTNTĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame numatyta, jog geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas privalo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka naudoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitaip teisėtai valdomą ir (arba) naudojamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, bešeimininkę infrastruktūrą, kitą valdomą turtą, reikalingą geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, net ir konstatavus, kad vandentiekio tinklo atkarpa, esanti daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), viduje nuo pastato sienos iki vandens apskaitos mazgo, nuosavybės teise ieškovei nepriklauso, tačiau atsižvelgus į tai, kad ši vandentiekio tinklo atkarpa yra reikalinga viešosioms geriamojo vandens tiekimo paslaugoms teikti, o jos savininkas nežinomas, t. y. pastaroji yra bešeimininkė, už jos eksploatavimą ir remontą yra atsakinga ieškovė.

24. Siekdamas išsiaiškinti 2020 m. birželio 7 d. įvykusios vandentiekio avarijos vietą, aplinkybes, susijusias su ginčo vamzdžio eksploatacijos ribomis, pirmosios instancijos teismas 2021 m. lapkričio 24 d. nutartimi paskyrė statybos techninę ekspertizę, kurią buvo pavesta atlikti teismo ekspertui A. S.. Teismo ekspertas A. S. 2022 m. spalio 14 d. teismo ekspertizės akte (duomenys neskelbtini), atsakydamas į 1-ąjį klausimą „Kurioje vandentiekio tinklo vietoje daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ir dėl kokių priežasčių 2020 m. birželio 7 d. kilo vandentiekio avarija?“, pateikė išvadą, kad 2020 m. birželio 7 d. avarijos momentu vamzdyno atkarpa, kuri techniškai tarnautų kaip konkretaus daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) įvadas, pagal STR 2.07.01:2003 63, 64, 65, 66 punktų reikalavimus įrengtas nebuvo, tai patvirtino ir aplinkybė, kad avarijos metu uždarius sklendę vandentiekio šulinyje Nr. 25, vanduo nebuvo tiekiamas ir į kitą šalia (duomenys neskelbtini) namo esantį daugiabutį gyvenamąjį namą. Įprastai praktikoje geriamojo vandens tiekimo infrastruktūrą – vandentiekio įvadą –įrengia geriamojo vandens tiekėjas (šiuo atveju AB „(duomenys neskelbtini)“). Pagal įprastą praktiką geriamojo vandens tiekėjos AB „(duomenys neskelbtini)“ įrengtas įvadas per sklendę vandentiekio šulinyje ar per žemėje įrengtą ventilį turėjo būti prijungtas prie daugiabučio namo įvado – tai yra vamzdyno atkarpos, atskirtos uždaromąja armatūra nuo geriamojo vandens tiekėjo eksploatuojamos vandens tiekimo infrastruktūros. Dėl to ekspertas darė išvadą, kad skirstomoji linija nuo vandentiekio šulinio Nr. 25 kerta daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) rūsio sieną į šio namo rūsio patalpą ir 2020 m. birželio 7 d. vandentiekio avarija įvyko daugiabučio namo rūsyje esančio vandentiekio skirstomosios linijos vamzdžio dalyje. Atsakydamas į 2-ąjį klausimą „Kuri daugiabučio namo vandentiekio tinklo vieta yra laikoma eksploatavimo riba tarp viešojo vandens tiekėjo ir namo bendrasavininkų nuosavybės teise valdomo turto?“, ekspertas pateikė išvadą, kad kadangi daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), nėra įrengtas pastato įvadas, todėl tiriamuoju atveju daugiabučio namo vandens apskaitos mazgas turėtų būti laikomas eksploatavimo riba tarp viešojo vandens tiekėjo ir namo bendraturčių nuosavybės teise valdomo turto, tuo tarpu vamzdžio dalis, kurioje įvyko vandentiekio avarija, nėra daugiabučio namo įvadas GVTNTĮ 3 straipsnio 17 dalies prasme (išvada atsakant į 7-ąjį klausimą „Ar vandentiekio vamzdyno dalis, kurioje įvyko vandentiekio avarija, yra daugiabučio namo įvadas Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 17 dalies prasme?“).

25. Analizuodamas ir vertindamas šias bei kitas teismo eksperto A. S. išvadas, nurodytas 2022 m. spalio 14 d. teismo ekspertizės akte, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad esminis vartotojo inžinerinės sistemos skiriamasis požymis yra tai, kad sistema tenkina tik vartotojo (šiuo atveju daugiabučio gyvenamojo namo) poreikius ir gali būti atskirta nuo viešojo vandens tiekėjo inžinerinės sistemos, o uždaromieji įtaisai (sklendės, ventiliai ir pan.) nustato ribą tarp viešosios ir vartotojo vandentiekio inžinerinės sistemos. Nagrinėjamu atveju teismo ekspertas A. S. patvirtino, kad skirstomasis vamzdynas nuo šulinio Nr. 25 ((duomenys neskelbtini) gatvėje) eina į pastatą (duomenys neskelbtini). Tai vientisas skirstomasis vamzdis, kurio ilgis nuo šulinio Nr. 25 (duomenys neskelbtini) gatvėje pagal viešus registro duomenis yra 94,21 m, nėra jokios uždaromosios armatūros. Prie pastato (duomenys neskelbtini) yra šulinys Nr. 33, tačiau šis šulinys nieko nedaro. Taigi ginčo vamzdis yra vientisas ir tenkina ne tik namo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkų poreikius, bet ir gretimo daugiabučio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) savininkų poreikius: ieškovė, norėdama daryti poveikį vandens tiekimui į namą (duomenys neskelbtini), kartu neišvengiamai turi daryti poveikį namui (duomenys neskelbtini), t. y. viešojo tiekėjo sistema ir gretimų namų – dviejų atskirų vartotojų – sistemos negali funkcionuoti nepriklausomai, kadangi nėra įrengta uždaromųjų įtaisų. Ieškovė nesiėmė priemonių, kad vandens tiekimui į daugiabutį namą (duomenys neskelbtini), būtų įrengtas tinkamas įvadas.

26. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), vandentiekio avarija įvyko vandentiekio skirstomosios linijos vamzdžio dalyje, t. y. vandentiekio tinklo atkarpoje, už kurios priežiūrą yra atsakinga ieškovė, darytina išvada, kad jai ir kilo prievolė pasirūpinti šios avarijos padarinių likvidavimu, o atsakovei negali tekti avarijos padarinių likvidavimo išlaidos.

27. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. gegužės 11 d. sprendime iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio, šalių atstovų paaiškinimų, ekspertizės išvadų, liudytojų paaiškinimų nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškinosi, ar vandentiekio avarija įvyko tose ribose, už kurią yra atsakinga namą administruojanti įmonė, taip pat ir avarijos priežastis, analizavo teisės aktų nuostatas, vertino rašytinius įrodymus, liudytojų paaiškinimus, argumentavo ir, atmesdama ieškovės ieškinį, pateikė pagrįstą išvadą, jog vandentiekio avarija įvyko prieš vandens apskaitos mazgą, o nesant įrengto daugiabučio namo įvado, už šios vandentiekio tinklo atkarpos eksploatavimą ir priežiūrą yra atsakinga ieškovė, kuriai kilo prievolė pasirūpinti vandentiekio avarijos padarinių likvidavimu.

Dėl bylos procesinės baigties

28. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra, todėl ieškovės AB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

30. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

31. Ieškovės (apeliantės) AB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 452 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), nusprendžia, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos iš ieškovės atsakovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 1 452 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.