Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) Kauno rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. A. G. ir M. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2.1. Pareiškėjai turi teisę atkurti nuosavybės teises į atitinkamas dalis buvusio savininko P. K. iki 1940 metų nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar – Kauno miestas). Pretendentai teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą – ekvivalentine natūra.

II.

9. Išanalizavęs Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) – iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalima grąžinti buvusioje vietoje. Teismas padarė išvadą, kad Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodytus atlyginimo būdus lygiaverčiu žemės sklypu, t. y. Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas vienas iš atlyginimo būdų – tai tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatyti atlyginimo būdai iš esmės reiškia tą patį atlyginimo būdą – ekvivalentine natūra.

11. Apžvelgęs administracinių teismų praktikos išaiškinimus, kuriuose konstatuota, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdą grąžinant nusavintą turtą ekvivalentine natūra pakeitus į nusavinto turto grąžinimą lygiaverte natūra, laikytina, kad šis sąvokos pakeitimas neturi įtakos piliečio, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, teisių turiniui, teismas akcentavo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas ir galiojant Atkūrimo įstatymui, kuriame nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentine natūra nėra tiesiogiai įvardytas.

12. Teismo įsitikinimu, NŽT nepagrįstai teigia, jog pretendentams, išreiškusiems valią atkurti nuosavybės teisę ekvivalentine natūra, negalėjo būti atlyginama už natūra negrąžintą žemę Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose numatytais atlyginimo būdais perduodant lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, taip pat perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai. Teismas priminė, jog Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose nurodyti konkretūs atlyginimo būdai iš esmės atitinka ekvivalentinės natūros būdą, kurį buvo pasirinkusios pretendentės pirmuosiuose prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

13. Vertindamas NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. spalio 21 d. rašto motyvus, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymus suteikti lygiaverčius naujus žemės sklypus Kauno mieste dėl to, kad Taikos sutartyje nenumatyta galimybė gauti lygiavertį žemės sklypą Kauno mieste, teismas analizavo Taikos sutarties sąlygas ir nustatė, kad pagal šią sutartį šalys (M. B. ir NŽT) susitarė, jog ginčijami administraciniai aktai – NŽT 2020 m. balandžio 24 d. sprendimas Nr. 1SS-860-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir NŽT Kauno miesto skyriaus 2020 m. vasario 10 d. raštas – pripažįstami negaliojančiais nuo teismo nutarties, kuria bus patvirtinta ši Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos; Taikos sutarties 2 punktu šalys susitarė, kad pareiškėjas M. B. per vieną mėnesį po nutarties, kuria bus patvirtinta ši Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos pateiks NŽT prašymą, kuriame bus nurodyta, kurioje kadastro vietovėje (-ėse) jis pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą (-us) (jei pareiškėjas jo nebuvo pateikęs ar buvo pateikęs, bet pageidauja pakeisti kadastrinę vietovę), o NŽT vykdys pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimą, perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.

14. Pažymėjęs, kad NŽT atsisakymą atkurti pareiškėjams lygiaverčiu nauju žemės sklypu Kauno mieste argumentavo Taikos sutarties sąlygomis, pagal kurias, NŽT teigimu, nenumatyta galimybė gauti lygiavertį žemės sklypą Kauno mieste, o šias išvadas pareiškėjai ginčija, teismas vertino, kad pareiškėjai kelia ginčą dėl Taikos sutarties turinio aiškinimo.

15. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kad taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromiso radimas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, aiškinant sutarčių aiškinimo instituto turinį, teismas nurodė, kad vertindamas Taikos sutarties sąlygas, atsižvelgs į Administracinėje byloje, kuri užbaigta Taikos sutartimi, kilusio ginčo esmę. Teismas pabrėžė, kad minėtoje byloje pareiškėjas M. B. ginčijo NŽT Kauno miesto skyriaus 2020 m. vasario 10 d. raštą, kuriuo buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises pareiškėjui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietovėje, t. y. neatkuriant jam nuosavybės teisių lygiaverčiu žemės sklypu kitoje kadastrinėje vietovėje į likusią neatkurtą žemės dalį – 0,6574 ha. Teismas nurodė, kad NŽT atsisakymą atkurti nuosavybės teises pareiškėjui M. B. argumentavo tuo, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Taikos sutarties sąlygas pareiškėjas M. B. per vieną mėnesį po nutarties, kuria bus patvirtinta ši Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos pateiks NŽT prašymą, kuriame bus nurodyta, kurioje kadastro vietovėje jis pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą.

16. Teismo vertinimu, ir kilusio ginčo Administracinėje byloje faktinės aplinkybės, ir Taikos sutarties turinys patvirtino, jog šalys susitarė dėl nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiu žemės sklypu kitoje kadastrinėje vietovėje, o ne dėl lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo ploto suteikimo Kauno mieste, ir toks susitarimo turinys atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kuris pagal Taikos sutarties sąlygas turėtų būti įgyvendinamas formuojant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą piliečio pasirinktoje kadastro vietovėje. Teismas nurodė, kad toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas įgyvendinamas Tvarkos 105 punkte nustatyta tvarka.

17. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad šioje byloje skundžiamo NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. spalio 21 d. rašto dalis, kuri priimta dėl M. B. ir kuria neatkurtos nuosavybės teisės lygiaverčiu turėtajam žemės sklypo plotu Kauno mieste, yra pagrįsta Taikos sutarties sąlygomis, todėl naikinti šį raštą nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo, kaip ir kitų skundžiamų administracinių aktų (ta apimtimi, kuria netenkintas M. B. prašymas). Teismas nenustatė pagrindo įpareigoti NŽT išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius M. B. tenkančius 0,08 ha buvusio savininko P. K. iki 1940 metų nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar – Kauno miestas), atkūrimo perduodant pareiškėjui M. B. (kaip pretendentės G. K. teisių perėmėjui) neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Kauno mieste (pagal vertę), t. y. įrašant jį į eilę piliečių, kuriems lygiaverčiai žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn.

18. Teismas pabrėžė, jog pareiškėja J. A. G. nebuvo sudariusi Taikos sutarties, kuria argumentuojamas NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. spalio 21 d. raštas, pareiškėja nebuvo Administracinės bylos šalimi, ir darė išvadą, kad jos teisė atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypo plotu kitoje vietoje, taip pat Kauno mieste, negali būti ribojama Taikos sutarties sąlygų pagrindu.

III.

22. Pareiškėjas, pakartodamas esmines bylos faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktikos išaiškinimus, kuriuos buvo nurodęs skunde, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, sprendė, jog pretendenčių pasirinktas būdas ekvivalentine natūra reiškia ir atlyginimo būdą, numatytą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte, ir atlyginimo būdą, numatytą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio straipsnio 9 dalies 4 punkte. Ši sprendimo dalis yra pagrįsta. Tačiau pareiškėjo atveju faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant, kokiu būdu yra atlygintina už valstybės išperkamą žemę, yra visiškai analogiškos J. A. G. atvejui. Vienintelė priežastis, dėl kurios teismas atmetė skundo dalį pagal pareiškėjo reikalavimus, yra ta, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jis Taikos sutartimi savo anksčiau pasirinktą būdą ekvivalentine natūra neva susiaurino, t. y. atsisakė galimybės lygiaverčiu žemės plotu nuosavybės teises atsikurti Kauno mieste ir pasiliko tik galimybę nuosavybės teises lygiaverčiu žemės plotu atkurti kaimo vietovėse.

25. Pareiškėjas akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuosekliai išaiškinta, kad pasisakant dėl būdo ekvivalentine natūra prasminio turinio svarbiausi yra du požymiai – suteikiamo sklypo lygiavertiškumas turėtam sklypui bei sklypo suteikimas kitoje, nei buvo turėtasis sklypas, vietoje. Tai buvo akcentuojama ir Administracinėje byloje, todėl pareiškėjas tai suvokė kaip atkūrimo ekvivalentine natūra būdo esmę. Šį principą atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose nustatyti būdai, Taikos sutarties 2 punkte konkretus Atkūrimo įstatymo straipsnis nėra nurodytas, todėl nėra pagrindo Taikos sutarties 2 punkto turinį siaurinti tik iki Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyto būdo. Taikos sutarties 2 punkto formuluote nebuvo siekiama atsisakyti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatyto atkūrimo būdo, tokia sąlyga, susirašinėjant dėl Taikos sutarties sudarymo, atsakovo nei buvo siūloma, nei buvo aptarta. Taikos sutartyje nenustatyta (neišskirta) jokių išlygų dėl pareiškėjo teisių apimties susiaurinimo, Tai, kad po Taikos sutarties įsiteisėjimo pareiškėjas prašė NŽT nuosavybės teises atkurti ir suteikiant lygiavertį žemės sklypą Kaune, tik patvirtina jo tikruosius ketinimus sudarant Taikos sutartį.

29. Atsakovo vertinimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pretendenčių J. A. G. ir G. K. prašymuose pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentinė natūra – reiškia pasirinktą atlyginimo būdą pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalie 1 ir 4 punktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad sąvoka ekvivalentinė natūra savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą, be to, atsižvelgiant į tai, kad J. A. G. nuosavybės teisės atkurtos Potvarkiu, taip pat į nustatytą neatlygintinai perduodamų žemės sklypų Kaune maksimalų plotą, NŽT neturi teisinio pagrindo pareiškėjai suteikti neatlygintinai dar vieną sklypą Kauno mieste. Taip pat nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad NŽT nevykdė pareigos tinkamai ir laiku informuoti pareiškėją A. J. G. apie galimybę nustatytais terminais išreikšti savo valią dėl konkretaus atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, iki 2003 m. balandžio 1 d. neprivalėjo pasiūlyti pareiškėjai A. J. G. tikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes tuo metu dar buvo reali galimybė pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra į žemę turėtoje vietoje (tą įrodo priimti sprendimai). Be to, nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos keičiantis teisės aktams vykdė pareigą informuoti pareiškėjus apie kitus galimus nuosavybės teisės atkūrimo būdus. Pirmosios instancijos teismas, darydamas šią išvadą, neatsižvelgė į teisės aktuose nustatytas išimtis bei į administracinių teismų praktiką, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojantys teisės aktai, jų pakeitimai buvo viešai aptariami ir aiškinami, o ir pats pretendentas privalo veikti racionaliai ir operatyviai.

32. Pareiškėjų vertinimu, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjams negali kilti neigiamų teisinių padarinių dėl to, kad atsakovas nevykdė pareigos raštu informuoti pareiškėjus, kad jie pasirinktų Atkūrimo įstatyme tiesiogiai įvardytus būdus, todėl pareiškėjams nuosavybės teisės atkurtinos ekvivalentine natūra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas laiku neįvykdė dar ir kitos imperatyviosiose teisės normose numatytos pareigos informuoti, kad ne į visą žemę nuosavybės teises bus galima atkurti natūra, ir nepasiūlė pareiškėjams dėl to pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus.

35. Atsakovas pakartoja bylos faktines aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams procesu, Taikos sutarties sudarymu ir jos sąlygomis, ir akcentuoja, kad M. B. skunde Administracinėje byloje laikėsi pozicijos, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktai yra skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai, t. y. skunde pareiškėjas juos išskyrė kaip atskirus būdus ir nurodė, jog būdas ekvivalentine natūra yra tapatus būdui lygiaverčiu sklypu kitoje vietoje; be to, būdas ekvivalentine natūra yra tapatus ir būdui nauju žemės sklypu. Akivaizdu, kad M. B., siekdamas ginčą išspręsti taikiai ir NŽT teikdamas Taikos sutarties projektą, atsižvelgiant į Taikos sutarties projekto 2 punkto formuluotę, pasirinko būtent nuosavybės teisių atkūrimo būdą pagal Atkūrimo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą. Šis sutarties punktas aiškiai nurodo, kad pareiškėjas rinksis arba pakeis anksčiau pasirinktą kadastro vietovę, o NŽT atkurs nuosavybės teises lygiaverčiu sklypu kitoje vietoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

40. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikinta: NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. spalio 21 d. rašto ir NŽT 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo „Dėl skundo nagrinėjimo“ dalys, kuriomis atsisakyta atkurti pareiškėjai J. A. G. nuosavybės teises lygiaverčiu nauju žemės sklypu Kauno mieste, Protokolo dalis, kuria nutarta nesuteikti pareiškėjai lygiaverčio naujo žemės sklypo Kauno mieste; NŽT įpareigota iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius pareiškėjai tenkančius 0,08 ha buvusio savininko P. K. iki 1940 metų nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar – Kauno miestas), atkūrimo perduodant pareiškėjai neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Kauno mieste (pagal vertę), t. y. įrašant ją į eilę piliečių, kuriems lygiaverčiai žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn; atmesti pareiškėjo M. B. pareikšti analogiško pobūdžio skundo reikalavimai, pagrįstumas ir teisėtumas.

41. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė pareiškėjas M. B. ir atsakovas NŽT. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti jo skundo reikalavimai, dėl šios dalies priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintos NŽT 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo „Dėl skundo nagrinėjimo“, NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. spalio 21 d. rašto dalys, kuriomis atsisakyta atkurti pareiškėjui nuosavybės teisės lygiaverčiu nauju žemės sklypu Kauno mieste, Protokolo dalis, kuria nutarta pareiškėjo prašymo dėl lygiaverčio naujo žemės sklypo Kauno mieste suteikimo G. K. netenkinti; įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius pareiškėjui tenkančius 0,08 ha buvusio savininko P. K. iki 1940 metų nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar – Kauno miestas), atkūrimo perduodant pareiškėjui (kaip pretendentės G. K. teisių perėmėjui) neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Kauno mieste (pagal vertę), t. y. įrašant jį į eilę piliečių, kuriems lygiaverčiai žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkinti pareiškėjos J. A. G. skundo reikalavimai, dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo reikalavimus atmesti.

42. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl pareiškėjo M. B. apeliacinio skundo reikalavimų

43. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų, nustatęs, kad NŽT Kauno miesto skyrius 2021 m. spalio 21 d. raštu pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl lygiaverčio naujo žemės sklypo Kauno mieste suteikimo, remdamasis Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eI3-162-428/2021) patvirtinta Taikos sutartimi, kurioje nenumatyta galimybė pareiškėjui gauti lygiavertį žemės sklypą Kauno mieste. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. spalio 21 d. rašte ir bylos šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog šioje administracinėje byloje Taikos sutarties šalys kelia ginčą dėl Taikos sutarties turinio, sutarties šalims skirtingai vertinant susitarimo sąlygas, ir šį ginčą išnagrinėjo iš esmės.

44. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Taikos sutarties šalys susitarė dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje kadastrinėje vietovėje, o ne dėl lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo ploto suteikimo Kauno mieste, ir toks susitarimo turinys atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kuris pagal Taikos sutarties sąlygas turėtų būti įgyvendinamas formuojant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą piliečio pasirinktoje kadastro vietovės teritorijoje. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Taikos sutartis negali būti vykdoma tokiu būdu, kurį nurodė atsakovui pareiškėjas 2021 m. birželio 17 d. prašyme.

45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimus ir nurodytas aplinkybes, dėl kurių šie reikalavimai turi būti patenkinti, pirmiausia pažymi, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo 2021 m. birželio 17 d. prašymą (tikslintas 2021 m. rugpjūčio 30 d.), kuriuo pareiškėjas prašė perduoti jam neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį naują žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste. Pareiškėjas skunde laikėsi pozicijos, kad pagal Taikos sutarties sąlygas jo prašymas turėjo būti tenkintas, nes Taikos sutarties 2 punkte yra numatyta, jog pareiškėjas nurodys atsakovui kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti lygiavertį žemės sklypą, o tai nereiškia, jog buvo susitarimas, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos tik kaimo vietovėse ar kad jos bus atkuriamos kur nors kitur, bet ne Kauno mieste.

46. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus, nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Akcentuotina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus. Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti pareiškėjo reikalavimo teisė. Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.

47. Šioje byloje pateikti įrodymai ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės bei pareiškėjo apeliaciniame skunde ir atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjas iš esmės dar kartą inicijavo teisme ginčą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuris jau yra išspręstas Administracinėje byloje Taikos sutartimi, ir siekia, kad šioje administracinėje byloje dar kartą būtų nagrinėjami pareiškėjo skundo reikalavimai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu į likusią G. K. neatkurtą nuosavybės teisę. Bylos duomenys tvirtina, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo yra kilęs ginčas dėl Taikos sutarties vykdymo, kuris negali būti sprendžiamas inicijuojant kitą administracinę bylą.

48. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių Administracinės bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 14 d. prašymu prašė atkurti nuosavybės teises jam, kaip pretendentės G. K. (mirusi) įpėdiniui, į likusią P. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą turėtą žemę, į kurią nuosavybės teisės nėra atkurtos (0,6574 ha), lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. NŽT Kauno miesto skyrius 2020 m. vasario 10 d. raštu Nr. 8SD-808-(14.8.94.) netenkino pareiškėjo prašymo, nurodydamas, kad pareiškėjo pasirinktas būdas ekvivalentine natūra nėra tapatus būdui lygiaverčiais sklypais kitose vietose, iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo nurodyta, į kokį konkretų žemės plotą pageidaujama atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, todėl laikytina, kad nėra pasirinktas nuosavybės teisės atkūrimo į žemę būdas, t. y. nepasirinktas būdas gauti lygiavertį žemės sklypą rajonuose. NŽT 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 1SS-860-(7.5.) netenkino pareiškėjo skundo dėl minėto rašto panaikinimo. Pareiškėjas skunde Administracinėje byloje prašė panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2020 m. vasario 10 d. raštą Nr. 8SD-808-(14.8.94.) ir NŽT 2020 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1SS-860-(7.5.); įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjui, kaip pretendentės G. K. teisių perėmėjui, tenkančią P. K. iki 1940 metų nuosavybės teise turėtos žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjui nėra atkurtos, atkūrimo suteikiant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.

49. Administracinėje byloje tarp pareiškėjo ir NŽT buvo patvirtinta Taikos sutartis ir byla nutraukta. Taikos sutarties 1 punkte nurodyta, kad šalys susitaria, jog Administracinėje byloje ginčijami administraciniai aktai pripažįstami negaliojančiais nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos, o 2 punkte nurodyta, jog pareiškėjas per vieną mėnesį po nutarties, kuria bus patvirtinta ši Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos pateiks atsakovui prašymą, kuriame bus nurodyta, kurioje kadastro vietovėje (-ėse) jis pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą (-us) (jei pareiškėjas jo nebuvo pateikęs ar buvo pateikęs, bet pageidauja pakeisti kadastrinę vietovę), o atsakovas vykdys pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimą, perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą (-us) kitoje vietoje. Nutartis, kuria patvirtinta Taikos sutartis, yra įsiteisėjusi. Pažymėtina, kad ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

50. Įstatyme taikos sutartis apibrėžta kaip šalių susitarimas, kuriuo jos tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 str. 1 d.).

51. Teismo patvirtinta sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 str. 2 d.). Šalims ginčą išsprendus taikiai, tarpusavio nuolaidų būdu sudarius taikos sutartį bei teismui šią patvirtinus, sutartis įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią (CK 6.985 str. 1 d.), tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka (CPK 584 str. 1 d. 4 p.) pagal tokias formuluotes ir tik tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo procesiniame sprendime dėl jos patvirtinimo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismo patvirtinta taikos sutartis pagal įstatymą prilyginta teismo sprendimo teisinei galiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2011; kt.).

52. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio tikrumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, teismų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas byloje DRAFT-OVA a.s. prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 72493/10; 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Amirkhanyan prieš Armėniją, pareiškimo Nr. 22343/08; kt.).

53. ABTĮ 99 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, dėl priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimo, taip pat neįvykdytos teismo patvirtintos taikos sutartys vykdomi CPK nustatyta tvarka. Šiais atvejais vykdomieji dokumentai pareiškėjui išduodami teismo sprendimui įsiteisėjus.

54. Taigi taikos sutarties šaliai nevykdant sutartimi nustatytos prievolės, suinteresuotos šalies (kreditoriaus) prašymu pagal teismo sprendimo (nutarties), kuriuo patvirtinta taikos sutartis, rezoliucinę dalį išduodamas vykdomasis raštas ir jis vykdomas CPK nustatyta tvarka. Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 str. 1 d., CPK 585 str. 1 d.).

55. Vykdymo procese kylančius klausimus sprendžia antstolis, o antstolio procesinės veiklos kontrolę vykdo apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, teisėjas (CPK 594 str.). Jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka arba įstatymo ar kito teisės akto norma, kurią reikia taikyti vykdymo procese, yra neaiški, antstolis kreipiasi su prašymu į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką arba įstatymo ar kito teisės akto normą, kurią reikia taikyti (CPK 589 str. 1 d.).

56. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Taikos sutarties šalys nepradėjo įstatymo nustatyta tvarka priverstinio teismo patvirtintos Taikos sutarties vykdymo proceso, tačiau tai negali būti priežastimi kreiptis į teismą su tapačiu materialiuoju teisiniu reikalavimu, t. y. siekti, kad teismo patvirtintos Taikos sutarties sąlygos būtų įvykdytos iš naujo išnagrinėjus šalių ginčą ir priėmus teismo sprendimą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, šioje byloje pareiškėjo pareikšti materialieji teisiniai reikalavimai įvertinti ir jų atitikties teismo patvirtintos Taikos sutarties sąlygų kontekste ir be jokio teisinio pagrindo išaiškintos Taikos sutarties sąlygos, t. y. išspręstas ginčas dėl Taikos sutarties sąlygų aiškinimo ir vykdymo, netaikant nei skundo palikimo nenagrinėtu, nei vėlesnėje proceso stadijoje – bylos nutraukimo institutų.

57. Pažymėtina, kad nurodyto teisinio vertinimo nekeičia ir ta aplinkybė, jog galbūt teismo patvirtintos Taikos sutarties sąlygos yra neaiškios, neaiški jų priverstinio vykdymo tvarka. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai kyla abejonių dėl teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų galiojimo, šis klausimas gali būti sprendžiamas proceso atnaujinimo tvarka. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje teismo nutartimi patvirtinus šalių taikos sutartį, kaip ir užbaigtoje teismo sprendimu, gali būti atnaujinamas, jeigu nustatomi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai.

58. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas inicijavo administracinį ginčą dėl NŽT Kauno miesto skyriaus ir NŽT sprendimų, kuriais iš esmės atsisakyta vykdyti Taikos sutarties 2 punkte nurodytą sąlygą tokiu būdu, kaip ją aiškina ir supranta pareiškėjas. Formaliąja prasme ginčijami sprendimai atitinka viešojo administravimo subjektų priimamų teisės aktų, kurie galėtų būti ginčo administraciniame teisme dalyku kriterijus, nurodytus ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau šie ginčijami administraciniai sprendimai yra priimti vykdant Administracinėje byloje patvirtintą Taikos sutartį ir nėra savarankiški atsakovo sprendimai, kuriuos viešojo administravimo subjektai priima savo kompetencijos ribose, vykdydami funkcijas nuosavybės teisų atkūrimo srityje. Kadangi šioje byloje ginčijami sprendimai, priimti siekiant sureguliuoti tuos teisinius santykius, kurie atsirado vykdant Taikos sutartį, todėl jie negali būti priskirti sprendimų, kurie nagrinėjami pagal ginčo teisenos taisykles, kategorijai, nustatytai ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

59. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas, laikydamasis pozicijos, jog NŽT nepagrįstai atsisako vykdyti susitartą Taikos sutarties 2 punkto sąlygą, turėjo imtis veiksmų dėl priverstinio Taikos sutarties 2 punkto sąlygos vykdymo. Pažymėtina, kad ginčai, kurie kyla teismo sprendimo vykdymo metu, yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme – atitinkamos apylinkės teisme (CPK 510; 593 str.), išskyrus vykdymo išaiškinimo klausimus, kuriuos pavesta spręsti teismui, priėmusiam sprendimą (CPK 589 str.).

60. Teismų praktikoje nustačius, jog, kai priimtas viešojo administravimo institucijos sprendimas yra kilęs bei skirtas sureguliuoti tuos teisinius santykius, kurie atsiranda vykdant teismų sprendimus, konstatuojama, kad šis sprendimas negali būti priskirtas sprendimų, kurie nagrinėjami pagal ginčo teisenos taisykles, kategorijai, nustatytai ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tokio pobūdžio ginčai nėra priskirti administracinių teismų kompetencijai, o pradėtos tokio pobūdžio bylos turi būti nutrauktos (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.; 103 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-343-438/2018; kt.).

61. Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išnagrinėti ir atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai, panaikinama, administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo skundo reikalavimų, kurių nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, nutraukiama (ABTĮ 103 str. 1 p., 144 str. 1 d. 5 p.).

Dėl atsakovo NŽT apeliacinio skundo reikalavimų

62. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tenkino pareiškėjos J. A. G. skundo reikalavimus (žr. šios nutarties 40 p.), nustatęs, kad pareiškėja 2021 m. birželio 17 d. pateikė atsakovui prašymą suteikti jai sklypą Kauno mieste pagal vertę ir parengti išvadas į nurodytas kadastro vietoves, 2021 m. rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą, kuriame patikslino ankstesniuose prašymuose nurodytas kadastro vietoves, atsakovas netenkino šio prašymo dėl to, kad tai nenumatyta Taikos sutartyje, nors pareiškėja nebuvo sudariusi Taikos sutarties bei nebuvo Administracinės bylos šalimi, todėl jos teisė atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypo plotu kitoje vietoje, taip pat ir Kauno mieste, negali būti ribojama Taikos sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, skundžiamas NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. spalio 21 d. raštas dėl pareiškėjos nepagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis ir teisiniais pagrindais, taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas ir dėl to naikintinas. Dėl tų pačių argumentų panaikintinos NŽT 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo ir Protokolo dalys, kuriomis nutarta nesuteikti pareiškėjai lygiaverčio naujo žemės sklypo Kauno mieste.

63. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas jį iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius pareiškėjai tenkančius 0,08 ha buvusio savininko P. K. iki 1940 metų nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar – Kauno miestas), atkūrimo perduodant pareiškėjai neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Kauno mieste (pagal vertę), t. y. įrašant ją į eilę piliečių, kuriems lygiaverčiai žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, iš NŽT perėmė jai priskirtas funkcijas, pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo ir teisės viršenybės principus.

64. Su tokiais atsakovo argumentais nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas neišsprendė iš esmės pareiškėjos pateikto prašymo NŽT bei nenurodė, kaip turi būti išspręstas pareiškėjos prašymas. Pažymėtina ir tai, kad panaikinant atsakovo sprendimus nebuvo nustatyta, jog pareiškėjai turi būti suteiktas 0,08 ha žemės sklypas Kauno mieste pagal vertę, o tik nustatyta tai, kad jos nurodoma tokia teisė negali būti ribojama Taikos sutarties pagrindu.

65. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo įpareigojimu viešojo administravimo subjektą iš naujo vykdyti procedūrą ar jos dalį yra išsprendžiamas ginčas iš esmės, ir tai yra vienas iš procesinių sprendimų, nurodytų ABTĮ 88 straipsnyje (šio straipsnio 2 punkte nurodyta, jog išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima sprendimą patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą).

66. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad minėtas pareiškėjos prašymas netenkintas vien tik remiantis Taikos sutartimi, kuri buvo sudaryta tarp pareiškėjo M. B. ir NŽT ir kuri nėra susijusi su pareiškėjos prašymu, t. y. priimant sprendimus dėl pareiškėjos prašymo visiškai nebuvo nagrinėjamos individualios aplinkybės, susijusios su pareiškėjos prašymu. Šių aplinkybių atsakovas apeliaciniame skunde neginčija.

67. Atsakovas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkinti minėti pareiškėjos reikalavimai, teigia, kad tokie reikalavimai negalėjo būti tenkinti dėl to, jog pareiškėjai Potvarkiu nuosavybės teisės jau yra atkurtos suteikiant neatlygintinai naudojamą 2 342,67 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), todėl perduoti pareiškėjai naują lygiavertį žemės sklypą neatlygintinai nuosavybėn Kauno mieste NŽT neturėjo ir neturi teisinio pagrindo, kadangi bendras suteiktų sklypų dydis pažeistų imperatyviąsias teisės normas. Atsakovo teigimu, Potvarkiu pareiškėjai suteiktas neatlygintinai naudojamas žemės sklypas pagal tuomet galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnį buvo priskirtinas ekvivalentinei natūrai, galiojančio Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalys, Tvarkos 35 punktas nustato minimalų ir maksimalų neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo dydį, kuris Kauno mieste yra 0,20 ha; Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalis ir Tvarkos 36 punktas nustato, kad bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesnis už Nutarime Nr. 920 nustatytą perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą, kuris Kauno mieste yra nuo 0,06 ha iki 0,12 ha.

68. Pažymėtina, kad minėtus argumentus atsakovas išsakė tik pirmosios instancijos teismui, jų nenurodė pareiškėjai, atsisakydamas tenkinti jos prašymą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šių argumentų atsakovas nenurodė skundžiamuose administraciniuose aktuose ir jais negrindė atsisakymo atkurti nuosavybės teises, nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė.

69. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo priimti sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti Potvarkį ir atsakovo atstovės teismo posėdyje nurodytas aplinkybes (žr. šios nutarties 67 p.), pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012; kt.). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015; kt.). Gero administravimo principas suponuoja taip pat ir tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015; kt.).

70. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.

71. Viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo motyvai privalo būti išdėstyti priimtame sprendime, nes viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014; kt.). Tai reiškia, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, dėl kurių jo priimti sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, turėjo būti nurodyti priimtuose sprendimuose, o ne nurodomi bylos nagrinėjimo metu.

72. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne vieną kartą bylose, kuriose buvo nagrinėjami NŽT bei NŽT teritorinių skyrių sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo klausimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-507-968/2022; kt.), yra išaiškinta, kad skundžiamo individualaus akto priėmimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu (jei jie nėra nurodyti priimtame akte) negali būti vertinamas ir neturi įtakos nemotyvuoto akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, o aplinkybė, jog teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose buvo nurodyti motyvai, kuriais ginčijami NŽT teritorinio skyriaus ir NŽT sprendimai nebuvo grindžiami, nedaro šių sprendimų teisėtais ir pagrįstais. Nustatytas ginčijamų NŽT teritorinio skyriaus ir NŽT sprendimų motyvacijos nebuvimas yra esminis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte įtvirtinto išsamumo principo ir 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų pažeidimas bei savarankiškas paminėtų administracinių sprendimų panaikinimo pagrindas.

73. Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad atsakovo sprendimuose nėra nurodyti jokie motyvai, kurie būtų susiję su pareiškėjos prašymo nagrinėjimu (nurodyta Taikos sutartis su pareiškėja visiškai nėra susijusi), konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkinti pareiškėjos skundo reikalavimai, yra pagrįsta ir teisėta, o apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su šia sprendimo dalimi nesutikimo motyvai nevertinami.

74. Apibendrinus byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl priimtų sprendimų nemotyvuotumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylos procesinės baigties

75. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti jo skundo reikalavimai, ir šią bylos dalį nutraukti, atsakovo NŽT apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti sprendimo dalį, kuria tenkinti pareiškėjos J. A. G. skundo reikalavimai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) Kauno rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kurią atmesti pareiškėjo M. B. skundo reikalavimai panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 1SS-1870-(5.59 E.), Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kauno miesto skyriaus 2021 m. spalio 21 d. rašto Nr. 8SD-5566-(14.8.125E) dalis, kuriomis atsisakyta atkurti pareiškėjui nuosavybės teises lygiaverčiu nauju žemės sklypu Kauno mieste, panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kauno miesto skyriaus Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų skirstymo Kauno miesto skyriaus komisijos 2021 m. spalio 14 d. posėdžio protokolo Nr. 8PRT-17-(14.8.6.)-5 dalį, kuria nutarta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl lygiaverčio naujo žemės sklypo Kauno mieste suteikimo G. K., įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius pareiškėjui tenkančius 0,08 ha buvusio savininko P. K. iki 1940 metų nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar – Kauno miestas), atkūrimo perduodant pareiškėjui (kaip pretendentės G. K. teisių perėmėjui) neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Kauno mieste (pagal vertę), t. y. įrašant jį į eilę piliečių, kuriems lygiaverčiai žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, ir šią administracinės bylos dalį nutraukti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.