Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir panešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Pagal teismų praktiką tuo atveju, kai institucija delsė ir iki 2003 m. kovo 1 d. raštu neinformavo piliečio, kad nuosavybės teisių jo pasirinktu būdu atkurti nėra galimybių ir iki minėtos datos nepasiūlė piliečiui kitų nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų, ir dėl šios priežasties pilietis praleido terminą iki 2003 m. balandžio 1 d. patikslinti / pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų, jam dėl to neturi kilti neigiamų padarinių. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nevyko savo įsipareigojimo bei pažeidžia jo teisėtus lūkesčius.

II.

9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį atstatymo tvarkos sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) bei Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 punkte numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą (perdavimą) kitoje vietoje (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p.). Atsižvelgęs į tai, teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad 1991 m. prašyme nurodytas atlyginimo būdas „ekvivalentine natūra“ nenumatytas Atkūrimo įstatyme, todėl į likusią neatkurtą žemės dalį nuosavybės teisės pareiškėjui turėtų būti atlyginamos pinigais, nes Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 punkte numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu.

III.

13. NŽT nesutinka su teismo išvada, kad pretendento 1991 m. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra iš esmės reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu kitoje galimoje vietoje ir atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą.

14. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsižvelgiant į tai, NŽT pagrįstai priėmė sprendimą, kad už likusį valstybės išperkamai žemei priskirtą žemės plotą, t. y. 0,2565 ha, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, bus atlyginama pinigais.

15. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. 1991 m. rugsėjo 27 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko B. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę pateikėjo sūnus H. Š. (pretendentas miręs, įpėdinis - R. T.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas ir nuosavybės teisės atkuriamos pretendento vardu. Atsižvelgiant į tai, NŽT negalėtų spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. T., kaip nurodoma skundo reikalavime, nes pareiškėjas R. T. nėra pretendentas, o tik pretendento įpėdinis. Todėl teismas, įpareigodamas NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 0,2565 ha B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo R. T., suteikiant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje, nesivadovavo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

17. Vilniaus apygardos administraciniam teismui nenustačius, kad ginčijamas Sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d.) nebuvo jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo dalį, kuria nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,2565 ha B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), bus atkurtos kompensuojant pinigais ir pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjo nuomone, teismo išvada, kad būdas ekvivalentine natūra yra tapatus būdui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje, yra teisėta ir pagrįsta. Gausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškinama, kad nuosavybės teisių įstatymuose atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios. Teismas, išanalizavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sisteminiu teisės aiškinimo metodu, atlyginimo už valstybės išperkamą turtą lygiavertiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitais teisės principais, pagrįstai sprendė, kad iš Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 punkto ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatų galima daryti išvadą, kad Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 punkte numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas - tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą (perdavimą) kitoje vietoje (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su atsakovo argumentais, kad 1991 m. prašyme nurodytas atlyginimo būdas „ekvivalentine natūra“ nenumatytas Atkūrimo įstatyme, todėl į likusią neatkurtą žemės dalį nuosavybės teisės pareiškėjui turėtų būti atlyginamos pinigais.

20. Taip pat teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui, net ir galiojant Atkūrimo įstatymui, buvo aiški pareiškėjo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, kad nebuvo pagrindo prašyti pareiškėjo patikslinti valią dėl būdo ar ją pakeisti, o atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. raštu neinformavo pareiškėjo, kad galimybių nuosavybės teises atkurti minėtu būdu nėra ar, kad jo prašyme išreikšta valia atsakovui yra neaiški bei nepasiūlė rinktis kitų būdų ar tikslinti išreikštą valią, todėl nuosavybės teisės pareiškėjui yra atkurtinos ekvivalentine natūra, t. y. lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose.

21. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nevykdo savo įsipareigojimo bei pažeidžia jo teisėtus lūkesčius. Kadangi jis turi teisę nuosavybės teises į žemę atsikurti savo 1991 m. rugsėjo 27 d. prašyme pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu - ekvivalentine natūra (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose), jam susiformavo teisėti lūkesčiai nuosavybės teises atsikurti būtent tokiu būdu.

22. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas nenurodė ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinio akto panaikinimo pagrindų. Teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamo Sprendimo dalį, pažeidė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą, kitas nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas ir nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taigi teismas nustatė ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkte numatytus administracinių aktų panaikinimo pagrindus, todėl skundžiamo Sprendimo dalis panaikinta teisėtai ir pagrįstai.

23. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra H. Š. teisių perėmėjas, tai patvirtina ir byloje esantys dokumentai, todėl nuosavybės teises į likusią žemę atkūrus mirusio H. Š. vardu, jos yra perduotinos pareiškėjui. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje atsakovui skirtą įpareigojimą iš esmės reikia suprasti taip, kad atsakovas yra įpareigojamas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusią žemę atkūrimo suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje mirusiojo pretendento H. Š. vardu pareiškėjui už mirusįjį dalyvaujant procedūrose, o atkūrus nuosavybės teisės jos yra perduotinos mirusio pretendento teisių perėmėjui - pareiškėjui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto ir 21 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo.

25. Šalys skirtingai aiškina Atkūrimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies nuostatą „kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme“, kiek tai susiję su Atstatymo įstatyme naudotu terminu „ekvivalentine natūra“ ir Atkūrimo įstatyme naudojamu terminu „perduodant lygiavertį <...> plotą“.

26. Atsakovo teigimu Atkūrimo įstatyme nėra numatytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“, todėl pareiškėjui neišreiškus valios nustatyta tvarka iki 2003 m. balandžio 1 d. dėl būdo pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jam, atsakovui, atsirado teisė atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. Pareiškėjas su tokia atsakovo pozicija nesutinka ir nurodo, kad terminai „ekvivalentine natūra“ ir „perduodant lygiavertį <...> plotą“ savo esme, pagal sukuriamas teisines pasekmes, yra analogiški, todėl jis valios nustatyta tvarka iki 2003 m. balandžio 1 d. dėl būdo pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neturėjo keisti.

27. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias nuostatas yra konstatuota, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdą grąžinant nusavintą turtą ekvivalentine natūra pakeitus į nusavinto turto grąžinimą lygiaverte natūra, įstatymo leidėjas piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisės atstatymą, nenumatė prievolės tikslinti pateiktus prašymus, iš naujo nurodant nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Sistemiškai aiškinant galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo grąžinant nusavintą turtą ekvivalentine natūra, sąvokos pakeitimas į turto grąžinimą lygiaverte natūra, laikytinas neturinčiu jokios įtakos piliečio, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisių turiniui. Prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas būdas – nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas grąžinant nusavintą turtą ekvivalentine natūra, turi būti suprantamas tapačiai nusavinto turto grąžinimui lygiaverte natūra, todėl prašymo, pagal Atstatymo įstatymo nuostatas pateikimo metu pareikšta valia turi būti nuosekliai realizuojama įsigaliojus naujam Atkūrimo įstatymui (žr. 2015 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartį Nr. A-2123-492/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartį A-201-492/2017).

28. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

29. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

30. Šiuo atveju atsakovo nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2055-525/2016 ir 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-662-525/2017, yra nepagrįsta bei neteisinga, nes šių bylų faktinės aplinkybės esminiai skiriasi nuo paminėtų bylų. Atsakovo nurodomose bylose asmenys, nesant galimybės jiems atkuri nuosavybės teises natūra, iki 2003 m. balandžio 1 d. nustatyta tvarka nepakeitė savo valios kitais, Atkūrimo įstatyme numatytais būdais atkurti nuosavybės teises, arba tai darė netinkamai ir pan., o tai akivaizdžiai neatitinka byloje nagrinėjamos situacijos bei paminėtos teismų praktikos faktinių aplinkybių.

31. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į 0,2526 ha žemės sklypą, iki 1940 m. priklausiusį B. Š.. Byloje nustatyta, kad pirminis pretendentas, H. Š., 1991 m. rugsėjo 27 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą ekvivalentine natūra. Ši valia išliko nepakitusi iki byloje nagrinėjamų teisinių santykių atsiradimo.

32. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad Atkūrimo įstatymo nuostatos numato galimybę atkurti nuosavybės teises perduodant kitą lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą.

33. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu darytina išvada, kad 1991 m. rugsėjo 27 d. išreikšta pretendento valia atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą ekvivalentine natūra pagal Atstatymo įstatymo nuostatas, atitiko Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą- perduodant lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, dėl ko ši valia vėliau neturėjo būti keičiama ar tikslinama pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas. Tai savo ruožtu lemia, kad atsakovas ginčijamu 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu, atsisakydamas pareiškėjui skirti lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, netinkamai pritaikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl ko šis jo sprendimas, pirmosios instancijos teismo pagrįstai ir teisingai pripažintas neteisėtu bei panaikintas. Dėl šių priežasčių priešingi šiuo klausimu atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais bei atmetami.

34. Nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai ir dėl Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimo. Šioje teisės normoje nustatyta, kad „Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.“ Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 0,2565 ha B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo R. T., suteikiant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

35. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra pirminio pretendento, H. Š., įpėdinis bei jo teisių perėmėjas nuosavybės teisių atkūrimo procese, kuriam ir turėtų būti perduotos nuosavybės teisės į atkurtą turtą. Kolegija sutinka su apeliantu, kad sprendimas perduoti šį turtą pareiškėjui turės atitikti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas atsakovo ir neįpareigojo priimti sprendimo, kuris neatitiktų šių reikalavimų. Šiuo atveju teismas tik įpareigojo atsakovą tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, skiriant lygiavertį kitą žemės, miško ar vandens telkinio plotą turėtajam, pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas.

36. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą yra tenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 600 Eur advokato išlaidų, surašant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (ABTĮ 39 str. 1 d.; 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjui, R. T., priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.