Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-1569-1063/2018Proceso Nr. 3-61-3-00221-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 18.7.; 55.1.3

2018 m. gegužės 2 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Daivai Gliaudelienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ir – NŽT) 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 1SS-2874-(7.5.) (toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,2565 ha B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), bus atkurtos kompensuojant pinigais;

2) Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 0,2565 ha B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo R. T., suteikiant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Nurodė, kad buvęs savininkas B. Š. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) turėjo 4,9760 ha žemės. Pareiškėjas turi teisę atsikurti nuosavybės teises į dalį minėtos žemės – į 0,7109 ha. Nuosavybės teisės į jo dalį yra atkurtos tik iš dalies, liko neatkurta nuosavybės dalis – 0,2565 ha. Pareiškėjas 1991 m. rugsėjo 27 d. prašymu pareiškė valią nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę atsikurti ekvivalentine natūra. Šios valios pareiškėjas niekada nekeitė ir neatsisakė, todėl jis turi teisę į likusią žemę atsikurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Nurodė, jog atsakovės Sprendime nurodyta praktika nepatvirtina teiginių, kad ekvivalentinė natūra nėra tapatu lygiaverčio žemės sklypo suteikimui.

Pažymėjo, kad atsakovė iki 2003 m. kovo 1 d. pareiškėjo neinformavo, kad nuosavybės teisių atkurti jo pasirinktu būdu (ekvivalentine natūra) nėra galimybių, ar, kad pareiškėjo prašyme išreikšta valia dėl būdo atsakovei yra neaiški ir dėl to nėra galimybių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Pareiškėjui nebuvo pasiūlyta rinktis kitų būdų ar tikslinti prašymą. Pareiškėjas nei iki 2003 m. balandžio 1 d., nei vėliau savo valios dėl būdo nepakeitė ir ekvivalentinės natūros būdo neatsisakė. Atsakovei turėjo būti aiški pareiškėjo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, todėl atkuriant nuosavybės teises atsakovė turėtų vadovautis pareiškėjo 1991 m. rugsėjo 27 d. prašymu.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal susiklosčiusias faktines aplinkybes ir pasikeitusį teisinį reglamentavimą, piliečiams, kurių prašymuose nuosavybės teisių atkūrimo būdas nurodytas „ekvivalentine natūra“ ir šis būdas nebuvo pakeistas iki 2003 m. balandžio 1 d., už valstybės išperkamą žemę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 5 dalimi, atlyginama pinigais. Pažymėjo, kad atsakovė įstatyme įtvirtintos pareigos – iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti pareiškėjui pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nebuvo įvykdžiusi, tačiau pareigą pasiūlyti pareiškėjui pasirinkti (pakeisti) valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įvykdė vėliau, t. y. išsiųsdama 2012 m. vasario 7 d. raštą Nr. 8SD-(14.8.94.)-364. Nurodė, kad jokių teisėtų lūkesčių institucija pareiškėjui nesukūrė.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 1SS-2874-(7.5.) dalies, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,2565 ha B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), bus atkurtos kompensuojant pinigais, teisėtumo bei įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 0,2565 ha B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo R. T., suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Administracinėje byloje ir Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad pareiškėjas (H. Š. įpėdinis) siekia atkurti nuosavybės teises į B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos 4,9760 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), dalį. Pareiškėjui nuosavybė į jam priklausančios žemės dalį (0,7109 ha) jau yra atkurta, likusi neatkurta nuosavybės teisių dalis – 0,2565 ha. Iš Kauno miesto skyriui H. Š. (mirusio 2001 m. sausio 26 d.) pateikto 1991 m. rugsėjo 27 d. prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo į B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos 4,9760 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), turėtą žemės sklypą, nustatyta, kad prašymu H. Š. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, t. I). Daugiau prašymų, kuriais būtų pareikšta (pakeista) valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ar atlyginimo būdo pakeitimo, byloje nėra pateikta. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjas su 2017 m. liepos 14 d. prašymu skirti lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, t. I). NŽT Kauno miesto skyrius 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 8SD-4082(14.8.94.) informavo pareiškėją apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūros sustabdymą (b. l. 19).

Pareiškėjas nesutikdamas su 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 8SD-4082(14.8.94.) bei prašydamas tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, su 2017 m. rugpjūčio 24 d. skundu (b. l. 16) kreipėsi į NŽT.

NŽT 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 1SS-2874-(7.5.) informavo pareiškėją, kad už likusį valstybės išperkamai žemei priskirtą žemės plotą (0,2526 ha), vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjui bus atlyginta pinigais. Tokią išvadą NŽT priėmė įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuri buvo aptarta komisijos probleminiams klausimams spręsti 2017 m. spalio 19 d. posėdyje. Posėdyje buvo nuspręsta, kad piliečiams, kurių prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentinė natūra“ ir šis būdas nepakeistas iki 2003 m. balandžio 1 d., už valstybės išperkamą žemę, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, bus atlyginama pinigais.

Pareiškėjas nesutikdamas su NŽT sprendimu bei prašydamas įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 0,2565 ha B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, su skundu kreipėsi į teismą.

Byloje nėra ginčo dėl B. Š. iki žemės nacionalizacijos turėto žemės ploto, žemės buvimo vietos, kad pareiškėjas yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises. Byloje taip pat nėra ginčo, kad 1991 m. rugsėjo 27 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos 4,9760 ha žemės dalį išreikšta valia nuosavybės teises atkurti „ekvivalentine natūra“ vėliau niekada nebuvo keista. Ginčas byloje keliamas dėl to, ar NŽT turėjo teisinį pagrindą nuspręsti, kad už likusį valstybės išperkamai žemei priskirtą žemės plotą (0,2526 ha) pareiškėjui turėtų būti atlyginama pinigais, nes galiojančio Atkūrimo įstatymo nuostatos nenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – „ekvivalentine natūra“. Pareiškėjo teigimu, nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“, galiojant Atkūrimo įstatymui, turėtų būti įgyvendinamas perduodant lygiaverčius žemės sklypus kitose vietose, ko iš esmės ir prašo pareiškėjas.

Skundžiamame NŽT 2017 m. gruodžio 6 d. sprendime 1SS-2874-(7.5.) nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“ Atkūrimo įstatyme nėra numatytas ir toks būdas negali būti tapatinamas su nuosavybės teisių atkūrimo būdu – perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypui, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį nuosavybės teisės pareiškėjui turi būti atkuriamos kompensuojant pinigais. Tokią išvadą NŽT darė remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A-2055-525/2016, Nr. A-662-525/2017).

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį atstatymo tvarkos sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas; redakcija, galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1993 m. vasario 3 d.) 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra (1 p.) arba suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra (2 p.). Vėliau, 1993 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. I-44, 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata buvo pakeista ir įtvirtinta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra. Prašymo pateikimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnis, nustatantis išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdus, įtvirtino, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) (1 p.); suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas (2 p.); įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo (3 p.). Išpirkimo būdą pasirenka pilietis, išskyrus šio įstatymo 7, 8, 14 ir 15 straipsniuose nurodytus atvejus (16 str. 2 d.). Šios nuostatos galiojo iki baigus galioti Atstatymo įstatymui (neteko galios 1997 m. liepos 9 d.). Nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės panašaus pobūdžio bylas (2017 m. sausio 5 d. nutartis Nr. A-2123-492/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartis A-201-492/2017) išaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdą grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra pakeitus į nusavinto turto grąžinimą jam lygiaverte natūra, įstatymo leidėjas piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisės atstatymą, nenumatė prievolės tikslinti pateiktus prašymus, iš naujo nurodant nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Sistemiškai aiškinant galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra, sąvokos pakeitimas į turto grąžinimą jam lygiaverte natūra, laikytinas neturinčiu jokios įtakos piliečio, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisių turiniui. Atstatymo įstatymo 16 straipsnio nuostata, kad už valstybės išperkamą turtą buvo numatyta atlyginti tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai, t. y. ekvivalentine natūra, turi būti suprantama atsižvelgiant į šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas ir aiškinama nedarant skirtumo tarp sąvokų „ekvivalentinė natūra“ ir „lygiavertė natūra“. Taikant tą patį sistemino teisės aiškinimo principą ir kituose Atstatymo įstatymo straipsniuose vartojamos sąvokos „ekvivalentinė natūra“, pavyzdžiui 5 straipsnyje, reglamentuojančiame nuosavybės teisės į miestų žemę atstatymo sąlygas ir tvarką, turi būti suprantamos kaip tapačios savo turiniu 1 straipsnio 2 dalyje nurodytai sąvokai „lygiavertė natūra“. Minėtose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį į Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, nuostatą, kurios 5 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybė, atlygindama piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikosi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką (4 d.). Šio straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; 4 punktas numato, kad gali būti atlyginama perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). <...>. Apibendrinant išdėstytus argumentus, teisės aktų nuostatas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos akcentavo, kad prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas būdas – nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra, turi būti suprantamas tapačiai nusavinto turto grąžinimui jam lygiaverte natūra. Šiose nutartyse teismas taip pat pažymėjo, kad vien tai, kad keitėsi įstatymuose vartojamos teisinės formuluotės, tačiau sąvokų, apibrėžiančių nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir kompensavimo už valstybės išperkamą turtą materialinis teisinis turinys, šių būdų paskirtis išliko ta pati, negali turėti įtakos asmens laiku ir tinkamai pareikštai valiai dėl nuosavybės teisiu atkūrimo būdo. Priešingas aiškinimas paneigtų tiek patį įstatyme įtvirtintą atlyginimo už negrąžinamą valstybės išperkamą turtą lygiavertiškumo principą, tiek nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumą keičiantis teisiniam reglamentavimui, tiek piliečių teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir toliau bus vykdomas jų pasirinktu būdu, kuris privalomas institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūras.

Iš aptartų teisės aktų nuostatų (Atstatymo įstatymo 16 straipsnis 1 punktas ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas) galima daryti išvadą, kad Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 punkte numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą (perdavimą) kitoje vietoje (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su atsakovės argumentais, kad 1991 m prašyme nurodytas atlyginimo būdas „ekvivalentine natūra“ nenumatytas Atkūrimo įstatyme, todėl į likusią neatkurtą žemės dalį nuosavybės teisės pareiškėjui turėtų būti atlyginamos pinigais. Kaip jau minėta, Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 punkte numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu.

Aptartose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse taip pat buvo išaiškinta, kad Atkūrimo įstatymo preambulėje buvo akcentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas, grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama, tai reiškia, kad Atstatymo įstatymo metu pareikšta asmens valia atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu turi būti realizuojama toliau pagal naujai priimto įstatymo nuostatas tiek, kiek ji gali būti laikoma šias nuostatas atitinkanti. Atstatymo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nebuvo panaikinta galimybė atlyginant piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, vietoj jo perduoti kitą lygiavertį turtą, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punkte numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai savo paskirtimi ir teisiniu turiniu nėra kokybiškai kitokie negu buvo Atstatymo įstatyme 16 straipsnio 1 punkte numatytas tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), todėl prašymo pateikimo metu pareikšta valia turi būti nuosekliai realizuojama įsigaliojus naujam įstatymui. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teismo praktiką, pagal kurią nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas ir galiojant Atkūrimo įstatymui, kuriame nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentinė natūra nėra tiesiogiai įvardytas (2015 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015).

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 punkte (2002 m. spalio 15 d. redakcija) buvo numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas) 3 punktas įpareigojo institucijas, nagrinėjančios piliečių prašymus, tuo atveju, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Atsakovei nuo 1991 m. prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo momento iki 2012 metų abejonių dėl pretendento išreikštos valios dėl žemės grąžinimo ekvivalentine natūra nekilo. Atsakovė tik 2012 m. vasario 7 d. raštu (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, I t.) informavo pareiškėją, kad jis gali pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo. Taigi pareiškėjas anksčiau iš atsakovės nebuvo gavęs jokios informacijos, kad 1991 m. prašyme nurodytas nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdas yra negalimas. Tokie atsakovės veiksmai (neveikimas) iš esmės leido pareiškėjui pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu, t. y. suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra). Kaip nurodė pareiškėjas, jokių abejonių dėl to, kad likusi neatkurta nuosavybės teisių dalis į žemę nebus grąžinama prašyme nurodytu būdu, nekilo ir pareiškėjui, nes nuosavybės teisės į kitą žemės dalį buvo atkurtos lygiaverčiais sklypais kitose vietose (dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra). Pažymėtina, kad asmeniui neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, įstatyme nustatyta tvarka neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą. Atsižvelgiant į tai, kad pretendentui nebuvo pasiūlyta iki įstatyme nustatyto termino pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, atsakovė neturėjo pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies ir priimti išvada dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais. Kita vertus, šio sprendimo argumentais paneigta išvada, kad pretendentui iš esmės būtų privaloma keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą dėl to, kad prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas būdas Atkūrimo įstatyme nenumatytas (nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra ir nuosavybės teisių atkūrimo būdo lygiaverčiu žemės sklypu tapatumo vertinimas).

Apibendrinus darytina išvada, kad pretendento 1991 m. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra iš esmės reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu kitoje galimoje vietoje ir atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą. Pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises, atlyginant jam už valstybės išperkamą turtą (žemę) lygiaverčiu žemės sklypu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 1SS-2874-(7.5.) dalį, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,2565 ha B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), pareiškėjui bus atkurtos kompensuojant pinigais. Panaikinus minėtą sprendimą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigotina iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 0,2565 ha B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo R. T., suteikiant pareiškėjui neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. T. skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 1SS-2874-(7.5.) dalį, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,2565 ha B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), R. T. bus atkurtos kompensuojant pinigais.

Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 0,2565 ha B. Š. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo R. T., suteikiant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.