Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. B., A. A., P. K., A. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai M. B., A. A., P. K., A. K. (toliau ? ir pareiškėjai) 2015 m. liepos 29 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti 2015 m. gegužės 29 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ? ir NŽT, atsakovas) Kauno miesto skyriaus atsakymą Nr. 8SD-3143-(14.8.94.) (toliau ? NŽT Atsakymas); 2) panaikinti 2015 m. liepos 30 d. NŽT direktoriaus sprendimą Nr. 1T-35-(7.5.) „Dėl P. K., M. B., A. A., A. K. skundo išnagrinėjimo“ (toliau ? NŽT Sprendimas); 3) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko V. K. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytą žemę, nuosavybės teisės į kurią pareiškėjams dar nėra atkurtos, atkūrimo pareiškėjams M. B., A. A., P. K., A. K..

Atsakovas pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo nuostatos nebenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentinės natūros. Toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo numatytas iki 1997 metų galiojusiame Atstatymo įstatyme. 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai įstatyme numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atsakovas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad piliečiai nepareiškus valios dėl atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, turėjo patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrino būdo Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“ ir suteikiant „lygiavertį žemė sklypą“ nėra tapatūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A261-1435/2014). Atsakovo teigimu, ginčijami NŽT administraciniai aktai neprieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams, sprendimą priėmė kompetentingas subjektas, turintis teisę priimti sprendimus, nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus.

II.

Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis įpareigojo institucijas, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nuo prašymų pateikimo momento iki 2014 metų pabaigos nekėlė abejonių pareiškėjų išreikšta valia dėl žemės grąžinimo kitoje vietoje. Atsakovas tik 2014 m. lapkričio 13 d. raštais informavo pareiškėjus, kad jie gali apsispręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo. Teismui nebuvo pateikti duomenys, kad atsakovas iki 2003 m. balandžio 1 d. pretendentams siūlė pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdą dėl to, kad negalima atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Šiuos atsakovo veiksmus teismas vertino kaip neatitinkančius gero administravimo principo nuostatų ir laikė netinkamais, pažeidžiančiais pareiškėjų teises bei Atkūrimo įstatymo nuostatas.

Vertindamas atsakovo veiksmus, teismas konstatavo, kad institucija, įgaliota atkurti piliečiams nuosavybės teises, priimdama sprendimą, kuriuo atkūrė nuosavybės teises lygiaverčiu nauju žemės sklypu, leido pareiškėjams pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra) ir, tuo pačiu, suformavo pareiškėjams teisėtus lūkesčius, jog ši teisė nebus paneigta. Teismo vertinimu, asmeniui, pretenduojančiam atsikurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2014 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-587/2014). Be to, byloje nebuvo pateikta duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą žemės plotą, perduodant lygiavertį žemės plotą pagal prašymo pateikimo metu galiojančius ir vėliau įsigaliojusius teisės aktus, nebuvo galimas. 2009 metais priimti administraciniai aktai patvirtino, kad nuosavybės teisės pareiškėjams jau buvo atkuriamos ekvivalentine natūra ? perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus kitoje vietoje Kauno mieste. Teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu.

Dėl šių priežasčių ir argumentų teismas skundžiamus sprendimus panaikino, kaip neteisėtus ir nepagrįstus bei prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams. Be to, teismas įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjams.

III.

NŽT nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino du nuosavybės teisių atkūrimo būdus, tapatindamas sąvokas „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“. NŽT pažymi, kad pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės suteikiant naujus sklypus. Teismas teisingai pažymėjo nustatydamas, kad pareiškėjams M. B., A. A., A. K. likęs negrąžintas V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytas žemės plotas ? po 0,0587 ha, P. K. ? 0,0588 ha. NŽT pabrėžia, kad nauji žemės sklypai suteikiami „per plotą“ , o ne „per vertę“ t. y. kompensuojamas turėto žemės sklypo plotas, o ne suteikiamas turėto žemės sklypo vertės naujas žemės sklypas. Lygiavertis žemės sklypas, atsakovo nuomone, turi būti suprantamas kaip žemės sklypas, suteikiamas „per vertę“, kaip kad yra piliečiams duodant išvadas gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, kai yra apskaičiuojama turėtos žemės vertė ir pilietis pagal išvadą turi teisę gauti tos vertės žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, įstatymo leidėjas pagrįstai šias sąvokas atskyrė, siekdamas pakeisti kompensavimo už neteisėtai nusavintą žemę būdus. Piliečiai, kurie buvo pareiškę valią grąžinti turtą ekvivalentine natūra ar kitais grąžinimo būdais, kurie buvo numatyti iki 1977 m. liepos 8 d. galiojusiame Atstatymo įstatyme, Atkūrimo įstatyme numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o tie, kurie nebuvo jos pareiškę, ją pareikšti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009).

Nei pareiškėjai nei teismas nenurodė, kokios teisės aktų nuostatos buvo pažeistos, priimant NŽT Sprendimą bei priimant NŽT Atsakymą, kaip ir nenurodo jokių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ? ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų administracinių aktų panaikinimui.

NŽT nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad skundžiamais administraciniais aktais yra be pagrindo suvaržytos jų teisės į valstybės saugomus interesus ir kad šie aktai pažeidžia teisėtus jų lūkesčius.

Pareiškėjų aiškinimu, atsakovas pažeidė jų teisėtus lūkesčius. Šiuo atveju teisinės formuluotės, kuriomis įstatymų leidėjas apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi, ir tai negali turėti įtakos pareiškėjų tinkamai ir laiku išreikštai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodytos teisės normos, kurias pažeidė atsakovas, priimdamas atsakymą ir NŽT sprendimą. Teismas šiuos aktus laikė neteisėtais iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės norminiams aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.) ir todėl juos panaikino. Todėl atsakovo teiginiai, kad teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra ir nuosavybės teisių atkūrimo būdo lygiaverčiu žemės sklypu tapatumo vertinimas.

Prašymus atkurti nuosavybės teises į V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę 0,6900 ha 1991 m. gruodžio 20 d. pateikė savininko žmona S. K. ir vaikai M. B., J. T. (A. A. yra jos teisių perėmėja), P. K., A. K. ir H. K. (A. K. yra jo teisių perėmėjas), prašymuose buvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra.

Nuosavybės teisės M. B., J. T. ir H. K. iš dalies buvo atkurtos perduodant kiekvienam neatlygintinai nuosavybėn po naują 0,0562 ha, P. K. – 0,0562 ha žemės sklypą individualiai statybai Kaune.

M. B., J. T. ir H. K. liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,0587 ha žemės kiekvienam, P. K. – į 0,058 ha žemės.

Minėtos byloje nustatytos faktinės aplinkybės nėra ginčijamos. Pareiškėjai 2015 m. balandžio 28 d. kreipėsi į NŽT Kauno skyrių, prašydami informuoti, ar gali gauti žemės kaimo vietovėje ekvivalentine natūra.

Atsakovo NŽT Kauno skyrius byloje ginčijamu 2015 m. gegužės 29 raštu Nr. 8SD-3143-(14.8.94.) pareiškėjams nurodė, kad jie nėra iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeitę savo valios dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, o netekus galios Atstatymo įstatymui, nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebeliko, todėl pareiškėjams nuosavybės teisės lygiaverčiu žemės sklypu rajone negali būti atkuriamos. Byloje taip pat ginčijamu NŽT direktoriaus 2015 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1T-35-(7.5) pareiškėjų skundas buvo atmestas, pažymėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“ Atkūrimo įstatyme nėra numatytas ir negali būti prilyginamas atlyginimo būdui „lygiavertis žemės sklypas“, t. y. nuosavybės teisių atkūrimui, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, bei nurodyta, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatą nuosavybės teisės jiems turi būti atkuriamos kompensuojant pinigais. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A525-1435/2009, A261-1921/2013, pateiktais teisės išaiškinimais ir suformuota praktika.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino, panaikino ginčijamus administracinius aktus ir įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams į buvusio savininko V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės likusią neatkurtą nuosavybės teisių dalį.

Atsakovas, apeliaciniame skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad buvo nepagrįstai sutapatinti du nuosavybės teisių atkūrimo būdai – „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“, mano, kad nebuvo pagrindo vertinti NŽT veiksmų, kaip neatitinkančių geros administravimo principo, nes subjektinių teisių realizavimu atkuriant nuosavybės teises, tai nagrinėjamu atveju reiškia ir tinkamą valios pareiškimą per įstatyme nustatytus terminus, turi rūpinti patys pretendentai.

Pretendentų prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo metu (1991 m. gruodžio 20 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 1 straipsnio 2 dalis (originali red., galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1993 m. vasario 3 d.) nustatė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra (1 p.) arba suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra (2 p.). Vėliau, 1993 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. I-44, 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata buvo pakeista ir įtvirtinta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos natūra turėtoje vietoje, nes likusi žemė yra valstybės išperkama. Prašymo pateikimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnis, nustatantis išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdus, įtvirtino, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) (1 p.); suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas (2 p.); įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo (3 p.). Išpirkimo būdą pasirenka pilietis, išskyrus šio įstatymo 7, 8, 14 ir 15 straipsniuose nurodytus atvejus (16 str. 2 d.). Nagrinėjamam ginčui aktuali įstatymo nuostata, įtvirtinanti, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), nesikeitė. Šios nuostatos galiojo iki įstatymas nustojo galioti priėmus naują Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartyje priimtoje administracinėje Nr. A-2123-492/2016, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis yra tapati nagrinėjamai bylai, išaiškinta, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdą grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra pakeitus į nusavinto turto grąžinimą jam lygiaverte natūra, įstatymo leidėjas piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisės atstatymą, nenumatė prievolės tikslinti pateiktus prašymus, iš naujo nurodant nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Sistemiškai aiškinant galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra, sąvokos pakeitimas į turto grąžinimą jam lygiaverte natūra, laikytinas neturinčiu jokios įtakos piliečio, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisių turiniui. Atstatymo įstatymo 16 straipsnio nuostata, kad už valstybės išperkamą turtą buvo numatyta atlyginti tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai, t. y. ekvivalentine natūra, turi būti suprantama atsižvelgiant į šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas ir aiškinama nedarant skirtumo tarp sąvokų „ekvivalentinė natūra“ ir „lygiavertė natūra“. Taikant tą patį sistemino teisės aiškinimo principą ir kituose Atstatymo įstatymo straipsniuose vartojamos sąvokos „ekvivalentinė natūra“, pavyzdžiui 5 straipsnyje, reglamentuojančiame nuosavybės teisės į miestų žemę atstatymo sąlygas ir tvarką, turi būti suprantamos kaip tapačios savo turiniu 1 straipsnio 2 dalyje nurodytai sąvokai „lygiavertė natūra“. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas būdas – nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra, turi būti suprantamas tapačiai nusavinto turto grąžinimui jam lygiaverte natūra.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) buvo įtvirtinta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Atsakovas, nevykdęs jam teisės aktuose nustatytos procedūros reikalavimo, akivaizdžiai nesilaikė gero viešojo administravimo reikalavimų. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Pagrindinis apelianto argumentas, kuriuo kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, yra grindžiamas įstatymo leidėjo vartojamų sąvokų „ekvivalentinė natūra“ ir „lygiavertis žemės sklypas“ aiškinimu, kaip turinčių kokybiškai skirtingą turinį bei reikšmę, teigiama, kad įstatymų leidėjas nurodytas sąvokas atskyrė, siekdamas pakeisti kompensavimo už neteisėtai nusavintą žemę būdus. Tarnybos nuomone, lygiavertis žemės sklypas turi būti suprantamas kaip žemės sklypas, suteikiamas „per vertę“, kaip yra piliečiams pateikiant išvadas gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, kai apskaičiuojama turėtos žemės vertė, ir pilietis pagal išvadą turi teisę gauti tos vertės žemės sklypą; nauji žemės sklypai suteikiami „per plotą“, o ne „per vertę“, t. y. kompensuojamas turėto žemės sklypo plotas, o ne suteikiamas turėto žemės sklypo vertės naujas žemės sklypas, todėl teismas nepagrįstai sutapatino sąvokas „ekvivalentine natūra“ ir „lygiavertis žemės sklypas“. Tokie apelianto argumentai laikytini neatitinkančiais jau minėto Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo, kurio turi būti laikomasi kiekvienu atveju – tiek suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, tiek suteikiant naują sklypą individualiai statybai ar sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų. Lygiavertiškumas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“), kuri sklypų vertes sieja ne tik su jų plotu, bet ir ploto įvertinimu rūšimi, bei, priklausomai nuo žemės sklypo buvimo vietos, taikomais koeficientais (Atkūrimo įstatymo 16 str. 4 d.). Remiantis lingvistiniu aiškinimu, ekvivalentinė natūra konkrečiu nagrinėjamu atveju atitinka lygiaverčio žemės sklypo suteikimą kitoje vietoje. Minėta, kad ekvivalentinė natūra Atstatymo įstatyme buvo suvokiama ir kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdas, ir kaip atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas. Be to, buvo numatyta galimybė ekvivalentinės natūros būdu perduoti arba tos pačios rūšies, arba tos pačios vertės turtą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 buvo išaiškinta, kad pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas gali reikšti ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimą, kai tiek vienas, tiek kitas lemia tų pačių materialiųjų pasekmių atsiradimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą perduodant lygiavertį žemės sklypą už valstybės išperkamą žemę yra svarbus visų pirma piliečio tinkamo valios pareiškimo aspektu, t. y. ar prašymo pateikimo metu išreikšta valia, piliečio pasirinkimas, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atstatomos grąžinant turtą jam ekvivalentine, arba lygiaverte natūra, yra atitinkanti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punkte numatytus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus – lygiaverčio žemės ploto; lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiaverčio turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos) perdavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad kiti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai yra piliečio piniginių prievolių panaikinimas įskaitymu (2 p.) ir atlyginimas pinigais (5-8 p.), ir akivaizdu, kad šie būdai nebuvo pasirinkti. Atkūrimo įstatymo preambulėje buvo akcentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas, grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama, tai reiškia, kad Atstatymo įstatymo metu pareikšta asmens valia atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu turi būti realizuojama toliau pagal naujai priimto įstatymo nuostatas tiek, kiek ji gali būti laikoma šias nuostatas atitinkanti. Atstatymo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nebuvo panaikinta galimybė atlyginant piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, vietoj jo perduoti kitą lygiavertį turtą, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punkte numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai savo paskirtimi ir teisiniu turiniu nėra kokybiškai kitokie negu buvo Atstatymo įstatyme 16 straipsnio 1 punkte numatytas tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), todėl prašymo pateikimo metu pareikšta valia turi būti nuosekliai realizuojama įsigaliojus naujam įstatymui. Atsakovas pareiškėjams iki 2003 m. balandžio 1 d. nesiūlė prašyti pareikštą valią keisti ar tikslinti. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjams nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos atlyginant už valstybės išperkamą turtą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 dalyje numatytu būdu – perduodant lygiavertį žemės sklypą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią teismo praktiką, pagal kurią nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas ir galiojant Atkūrimo įstatymui, kuriame nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentinė natūra nėra tiesiogiai įvardytas (2015 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-590/2014, kurioje sprendžiamo ginčo aplinkybės buvo labai panašios, pateiktu išaiškinimu, kad vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), ar už jį atlyginama, nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi. Tarnybos Kauno miesto skyriui nebuvo teisinio nei faktinio pagrindo 2014 m. lapkričio 13 d. raštais Nr. 8SD-1634-(14.8.94.)-7177, 7178, 7179, „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informuoti pareiškėjus ir prašyti pateikti patikslintus prašymus iki 2015 m. kovo 1 d. bei nurodyti rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Duomenų, kad nėra galimybės pareiškėjams gauti žemės kaimo vietovėje ekvivalentine (lygiaverte) natūra, atsakovas į bylą neteikė. Vien tai, kad keitėsi įstatymuose vartojamos teisinės formuluotės, tačiau sąvokų, apibrėžiančių nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir kompensavimo už valstybės išperkamą turtą materialinis teisinis turinys, šių būdų paskirtis išliko ta pati, negali turėti įtakos asmens laiku ir tinkamai pareikštai valiai dėl nuosavybės teisiu atkūrimo būdo. Priešingas aiškinimas paneigtų tiek patį įstatyme įtvirtintą atlyginimo už negrąžinamą valstybės išperkamą turtą lygiavertiškumo principą, tiek nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumą keičiantis teisiniam reglamentavimui, tiek piliečių teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir toliau bus vykdomas jų pasirinktu būdu, kuris privalomas institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūras.

Atsakovo sprendimuose ir procesiniuose dokumentuose nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtuose procesiniuose sprendimuose administracinėse bylose (2009 m. gruodžio 14 d. nutartyje byloje Nr. A525-1435/2009 m., 2014 m. sausio 8 d. sprendime byloje Nr. A261-1921/2013 m.) pateiktais išaiškinimais dėl piliečių pareikštos valios tinkamo valios pakeitimo remtis nėra pagrindo, nes bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Nors minėtais atvejais piliečiai taip pat savo valią buvo pareiškę dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, tačiau siekė atkurti nuosavybės teises būdais, kurie buvo įstatyme ribojami – vienu atveju siekė gauti likusią neatkurtos žemės sklypo dalį natūra mieste (byloje Nr. A525-1435/2009 m.), kitu atveju prašė naujo sklypo individualaus namo statybai Birštono mieste (byloje Nr. A261-1921/2013 m.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai siekia gauti žemės sklypus ne Kauno miesto teritorijoje, todėl faktinės aplinkybė, reikšmingos teisės taikymui, yra kokybiškai kitokios.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, todėl priimtas sprendimą yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 139 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.