Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Audriaus Grauželio,

dalyvaujant pareiškėjų: M. B. , A. A. , P. K. , A. K. atstovei - advokatei Neringai Žukauskienei,

atsakovo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Agnei Budzinskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. B. , A. A. , P. K. , A. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo - t.y. dėl pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą žemę Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini), ekvivalentine natūra (lygiaverčiu žemės sklypu) pagal pretendentų 1991-12-20 prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreikštą valią - t.y. atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ekvivalentine natūra, pareiškėjams siekiant atlyginimo lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje. Kaip jau buvo paminėta, administracinėje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą iki nacionalizacijos ir likusią neatkurtą žemės dalį (ABTĮ 57 str.).

Atsakovo ir jos atstovė teigimu pretendentės pirminiame prašyme nurodytas atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra nenumatytas šiuo metu galiojančiame Atkūrimo įstatyme. Teismas pažymi, kad 1991-12-20 prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (toliau - Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymas) 16 str. buvo numatyti atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdai, vienas iš jų, kurį pasirinko pretendentai, buvo tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra). Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą pakeitusio 1997-07-01 Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p. (1999-05-13 įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999-06-02) nurodytas iš esmės analogiškas būdas, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu. Anksčiau galiojęs Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 16 str. numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas - tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalimą grąžinti buvusioje vietoje. Paminėtas Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 16 str. numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p. nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu. Dėl to teismas nesutinka su atsakovo ir jo atstovo argumentais, jog pretendentų prašymuose nurodytas atlyginimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Anksčiau galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 16 str. numatytas vienas iš atlyginimo būdų - tai tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) ir dabar galiojančio Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p. numatytas atlyginimo lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu būdas, iš esmės reiškia tą patį atlyginimo būdą (ABTĮ 57 str.). Lietuvių kalbos žodynas žodį „ekvivalentas“ apibudina kaip žodį atitinkantį žodžių reikšmes - lygiavertis, lygiareikšmis, tolygus daiktas. Nagrinėjamo ginčo atveju, tai reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje.

Pretendentai prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo aiškiai išreiškė valią grąžinti žemę ekvivalentine natūra. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčą bei vertindamas kitą Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 4 p. numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, bei anksčiau galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo (Atstatymo įstatymo) 5 str. 1 d. 2 p. numatytą atkūrimo būdą (lygiaverte natūra), konstatavo, jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo (Atstatymo įstatymo) ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2014-07-09 nutartis administracinė byla Nr. A146-590/2014). Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 p. (2011-11-10 įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) buvo numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais ( iki 2003-04-01) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atkūrimo įstatymo 18 str. 3 d. įpareigojo institucijas, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Pažymėtina, kad atsakovas nuo prašymų pateikimo momento iki 2014 metų pabaigos nekėlė abejonių pretendentų išreikšta valia dėl žemės grąžinimo kitoje vietoje. Atsakovas tik 2014-11-13 raštais informavo pareiškėjus, kad jie gali apsispręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo (prijungtos Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys). Teismui nebuvo pateikti duomenys, kad atsakovas iki 2003-04-01 pretendentams siūlė pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdą dėl to, kad negalima atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Nurodyti atsakovo veiksmai vertintini kaip neatitinkantys gero administravimo principo nuostatų ir laikytini netinkamais, pažeidžiantis pareiškėjos teises bei Atkūrimo įstatymo nuostatas. Atkūrimo įstatymo 18 str. 3 d. įpareigoja institucijas, nagrinėjančias piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Be to, ir Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003-07-04 2004-12-13, 2007-10-22, 2008-12-24 nutarimai).

Vertinant atsakovo veiksmus, konstatuotina, kad institucija, įgaliota atkurti piliečiams nuosavybės teises, priimdama sprendimą, kuriuo atkūrė nuosavybės teises lygiaverčiu nauju žemės sklypu, leido pareiškėjai pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra) ir, tuo pačiu, suformavo pareiškėjai teisėtus lūkesčius, jog ši teisė nebus paneigta. Teismo vertinimu, asmeniui, pretenduojančiam atsikurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (LVAT 2014-07-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2014-04-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-587/2014). Administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą žemės plotą, perduodant lygiavertį žemės plotą pagal prašymo pateikimo metu galiojančius ir vėliau įsigaliojusius teisės aktus, nebuvo galimas (ABTĮ 57 str.). 2009 metais priimti administraciniai aktai patvirtina, kad nuosavybės teisės pretendentams jau buvo atkuriamos ekvivalentine natūra - perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus kitoje vietoje Kauno mieste. Esant paminėtoms aplinkybėms ir argumentams, konstatuotina, kad atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu. Nagrinėjamo ginčo atveju taip pat nebuvo nustatyta, kad pretendentai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo ir, kad jos prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo negalimas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas. Pretendentų prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra atlyginimo už natūra negražintą žemę būdas iš esmės reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu ne natūrinėje (buvusioje) žemės vietoje, tačiau kitoje galimoje vietoje ir atitinka Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p. nurodytas atlyginimo būdą. Pareiškėjai turi teisę atkurti nuosavybės teises, atlyginant jiems už valstybės išperkamą turtą (žemę) lygiaverčiu žemės sklypu. Pateikti įrodymai patvirtina, kad 1991-12-20 pretendentų prašymai atkurti nuosavybės teises iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo nebuvo išnagrinėti, todėl jie turi būti išnagrinėti ir sprendimai dėl jų priimti laikantis Atkūrimo įstatymo nuostatų (Atkūrimo įstatymo 21 str.).

Dėl nurodytų priežasčių ir argumentų skundžiami sprendimai naikintini, kaip neteisėti ir nepagrįsti bei prieštaraujantys ką tik teismo sprendime paminėtiems aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjams (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Darydamas šią išvadą teismas vertina, kad Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo klausimu jau yra suformavęs administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str.), kurios keisti nėra galimybės bei pagrindo (2015-10-07 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015 ir kt.).

Visus likusius pareiškėjų, atsakovo ir jų atstovų argumentus teismas laiko pertekliniais, tiesiogiai nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT savo jurisprudencijoje, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 2 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. R. T. skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti 2015-05-29 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus atsakymą Nr. 8SD-3143-(14.8.94.).

Panaikinti 2015-07-30 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus sprendimą Nr. 1T-35-(7.5.) „Dėl P. K. , M. B. , A. A. , A. K. skundo išnagrinėjimo“.

Įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko V. K. iki 1940 metų nacionalizacijos Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini), valdytą žemę, nuosavybės teisės į kurią dar nėra atkurtos, atkūrimo pareiškėjams M. B. , A. A. , P. K. , A. K. .

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.