Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų G. T. ir V. A. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. T. ieškinį atsakovei V. A. dėl nuosavybės teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl reikalavimo pripažinti, kad atsakovė pažeidė Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-717, 5.2 punktą.

8. Byloje tarp šalių sprendžiamas ginčas ar apeliantės V. A. žemės sklype augančios slyvos yra pasodintos ir prižiūrimos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius medžių ir krūmų sodinimo nuo gretimo žemės sklypo ribos atstumus, jų maksimalų leidžiamą aukštį ir ar šie pažeidimai sąlygojo apelianto G. T. nuosavybės teisų ir kitų saugomų interesų pažeidimą, taip pat kokiu būdu turi būti ginamos apelianto (ieškovo) teisės, konstatavus jog V. A. nesilaikė teisės aktų reikalavimų prižiūrint jai priklausančius želdinius.

10. Pirmiausia pažymėtina, jog apeliantas prašydamas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl civilinės bylos nutraukimo ir šioje dalyje ieškinį tenkinant iš esmės apeliaciniame skunde nenurodė aiškių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apelianto pareikšto ieškinio savarankišką reikalavimą - pripažinti jog apeliantė pažeidė Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisykles pažymi, kad vien tokios aplinkybės konstatavimas, neprašant vienu ar kitu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu pašalinti dėl padaryto teisės pažeidimo atsiradusių padarinių, neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

11. Ginčo atveju matyti, kad patenkinus ieškovo reiškiamą savarankišką ieškinio reikalavimą – pripažinimą jog atsakovė pažeidė Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisykles, jis nesukels materialiųjų teisinių padarinių. Atsižvelgiant į tai galima sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tokio savarankiško reikalavimo, kuris yra pareikštas, patenkinimas savaime nei ieškovui, nei atsakovei nesukurtų jokių teisinių padarinių, todėl apeliacinio skundo argumentai dalyje dėl civilinės bylos nutraukimo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę perkelti gyvatvorę 1 metro atstumu nuo ieškovo žemės sklypo ribos, auginti ją ne aukštesnę kaip 2 metrų aukščio.

12. Apeliantas G. T. apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, neįvertino, jog slyvų nupjovimas nepašalino apelianto nuosavybės teisių pažeidimo, kadangi likusios slyvų šaknys ne tik patenka į apelianto teritoriją, bet auga ir nauji ūgliai daro žalą apelianto nuosavybei. Teigia, kad vien slyvų nupjovimas be šaknų iškėlimo priežasties dėl pažeidžiamų nuosavybės teisių nepašalina. Apeliantė V. A. su nurodytais argumentais nesutinka, teigia, kad G. T. parodymai yra melagingi, foto fiksacijos perdarytos, be to slyvos sodintos nesant teisiniam reguliavimui – įstatymui.

13. Atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus (sprendimo 12 punktas) daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinus įrodymus, kurių pagrindu konstatavo faktines aplinkybes ir padarė išvadą jog nupjovus ginčo slyvas apelianto G. T. pareikšto negatorinio ieškinio sąlygos yra išnykusios.

14. Nagrinėjamoje byloje ieškovas G. T. pateiktu ieškiniu iš esmės įrodinėjo, kad atsakovės sklype auga ir nėra tinkamai prižiūrimos slyvos, kurios auga per arti G. T. žemės sklypo, yra per aukštos, be to daro žalą apelianto G. T. tvorai. G. T. iš esmės teigia, kad sutikimo sodinti arčiau savo žemės sklypo ribos, nei numato galiojantys teisės aktai, gretimo sklypo savininkams nėra ir nebuvo davęs. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apelianto ieškinio reikalavimus ir motyvus sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje apelianto G. T. pareikšti reikalavimai įpareigoti atsakovę perkelti gyvatvorę 1 metro atstumu nuo jos sklypo ribos ir auginti ja kaip neaukštesnę kaip 2 metrų aukščio, kvalifikuotini kaip daiktinės teisės reglamentuojami reikalavimai ginti nuosavybės teisę (CK 4.98 straipsnis).

15. CK 4.98 straipsnis, kuriame įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys, nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-344/2012).

16. Sprendžiant šalių ginčą svarbu nustatyti, kada buvo atlikti veiksmai, pažeidžiantys ieškovo daiktines teises, tai yra kada buvo pasodintos slyvos ir kokie teisės aktai tuomet reglamentavo sodinių sodinimo tvarką, numatė tam tikrus leistinus atstumus nuo kaimyninių žemės sklypų ribos, bei nustatyti ar šiuo metu ginčo slyvos yra prižiūrimos pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį atsakovės sklype nupjovus ginčo slyvas šių aplinkybių iš esmės nenustatinėjo ir nevertino.

17. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog apeliantai yra gretimų sklypų savininkai. Byloje iš esmės kilo ginčas dėl 2005-2006 metais V. A. žemės sklype pasodintų slyvų įtakos apelianto G. T. nuosavybės teisės pažeidimams. Byloje nustatyta ir neginčijamos faktinės aplinkybės, jog slyvos buvo pasodintos V. A. sklypo pusėje ir dalies augančių slyvų viršutinė dalis patenka į ieškovo žemės sklypą. Byloje esančių rašytinų įrodymų pagrindu taip pat nustatyta, kad keliose skirtingose vietose užfiksuoti atsakovės slyvų kamienų atstumai iki žemės sklypo riba einančio atsakovo sklypo pamato: nuo medžio kamieno iki pamato krašto apie 27 cm, iki pamato vidurio apie 40 cm, nuo medžio kamieno iki pamato krašto apie 10 cm, iki pamato vidurio apie 25 cm. Taip pat konstatuota, kad atsakovės sklype augančių medžių aukštis siekia daugiau nei 5 metrus. Tiek ieškovo, tiek atsakovės į bylą pateiktos foto nuotraukos ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad 2019 m. liepos mėnesio pabaigoje slyvos atsakovės žemės sklype buvo nupjautos.

18. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog slyvos buvo pasodintos 2005-2006 metais. 2005 metais galiojo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2004 m. kovo 23 d. Įsakymas Nr. D1-128 „Dėl Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministro 2003 m. gruodžio 24 d. Įsakymo Nr. 705 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo pakeitimo ir 1998 m. gruodžio 22 d. Įsakymo Nr. 276 „Dėl Respublikinio statybos normų „Miestų ir gyvenviečių sodybos“ RSN 151-92 taikymo“ pakeitimo. Minėtas poįstatyminis teisės aktas numatė įpareigojimą, jog „kaimyninių sklypų ribų krūmų ir gyvatvorių sodinimo atstumai turi būti ne mažesni kaip 1 metras“ (Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2004 m. kovo 23 d. Įsakymo Nr. D1-128 5.1 punktas).

19. Byloje nustačius, kad ginčo slyvos 2005-2006 metais pasodintos apie 10 – 20 cm nuo tvoros krašto (sprendimo 17 punktas), šioje byloje nesant ginčo dėl sklypų ribas atskiriančios tvoros teisėtumo (faktinės aplinkybės), teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo slyvos buvo pasodintos pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus (sprendimo 18 punktas) ir šiuo pagrindu atmeta apeliantės V. A. apeliacinio skundo argumentus, jog slyvos buvo sodintos nesant teisėtų apribojimų - teisiniam reguliavimui.

20. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė V. A., tapusi ginčo sklypo savininke 2017 metais neįvykdė pareigos įrodyti, jog jos elgesys prižiūrint sklypą ir ginčo slyvas atitiko teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-344/2012 ir sprendimo 16 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020 konstatavo, kad gyvatvorės priežiūra ir formavimas nėra vienkartinis veiksmas, ji turi būti vykdoma nuolat (periodiškai), yra tęstinio pobūdžio. Todėl, įsigaliojus teisės aktų reikalavimams dėl gyvatvorės, augančios prie kaimyninio žemės sklypo ribos, aukščio ribojimo, sklypo savininkas turi šių reikalavimų laikytis. Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-717 5.2 punkto reikalavimas numato, kad medžiai ir krūmai veisiami ne arčiau kaip 5 m atstumu, krūmai – 1,5 m atstumu nuo pastatų (išskyrus nurodytus 5.1 papunktyje) sienų. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl aplinkybės, jog apeliantės V. A. žemės sklype šiuo metu augančios slyvos auga ženkliai arčiau nei 1 metro atstumu nuo G. T. sklypą atskiriančio tvoros pamato nėra.

21. Apeliantas G. T. nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, jog negatorinio ieškinio sąlygos yra išnykusios dėl nupjautų slyvų iš esmės nurodo, kad V. A. slyvų šaknų nepašalino ir iš šaknų atauga ūgliai, kurie yra apie 1 metro aukščio. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes ginčo slyvos yra pasodintos (sprendimo 18-19 punktas) ir prižiūrimos (sprendimo 20 punktai) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, į tai, kad apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės nurodė tik deklaratyvius teiginius dėl foto fiksacijų galimo klastojimo, neteikdama jokių priešingų įrodymų patvirtinančių jos nurodomas aplinkybes, neprašydama skirti teismo ekspertizės foto fiksacijomis užfiksuotų objektų (CPK 178 straipsnis) sprendžia, kad bylos faktinių aplinkybių visuma ir jų teisinis vertinimas leidžia konstatuoti ieškovo daiktinių teisių pažeidimo faktą (sprendimo 15 punktas) ir leidžia daryti išvadą, kad atsakovės sklype esančios slyvų šaknys yra pasodintos ir prižiūrimos nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos ir iš slyvų šaknų augantys ūgliai daro žalą ieškovo nuosavybei, ką patvirtina byloje pateiktos foto fiksacijos. Dėl to teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovę perkelti gyvatvorę 1 metro atstumu, byloje priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys šioje ginčo dalyje tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas 330 straipsnis, CK 4.98 straipsnis).

22. Sprendžiant šalių ginčą dėl įpareigojimo auginti ne aukštesnę kaip 2 metrų aukščio slyvų gyvatvorę teisėjų kolegija pažymi, nuo 2007 metų galioja Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymas „Dėl medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų taisyklių patvirtinimo“ (2007 m. gruodžio 29 d. Nr. D1-717). Šių taisyklių priedo „Mažiausi leistini atstumai iki kaimyninio sklypo ribos, kai želdiniai veisiami be šio sklypo savininko, valdytojo ar įgalioto asmens sutikimo raštu“ 4 punktas numato, kad gyvatvorė, skirianti kaimyninius sklypus, formuojama iki 2 m aukščio 1 metro atstumu (pietinė pusė tarp 135o ir 225o). Kaip matyti ieškovas byloje sutinka su aplinkybe, jog atsakovė slyvas perkeltų vieno metro atstumu nuo ieškovo žemės sklypo ir augintu ne aukštesnes kaip 2 metrų aukščio. Visos byloje aprašytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad esamos atsakovės gyvatvorės aukštis turi būti ribojamas šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių augančių gyvatvorių aukštį, tai yra įpareigojant atsakovę 1 metro atstumu perkelti slyvų šaknis ir formuoti slyvų gyvatvorę iki 2 metrų aukščio (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis, CK 4.98 straipsnis).

Dėl teismo sprendimo išdėstymo.

23. Apeliantė V. A. pateiktu apeliaciniu skundu, kurį vėliau patikslino prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti – sumažinti per pusę arba išdėstyti iš V. A. priteistas bylinėjimosi išlaidas G. T., nurodyti įmokų sumokėjimo vietą bei grafiką. Iš esmės nurodo, kad priteista 956,96 EUR bylinėjimosi išlaidų suma iš apeliantės yra labai didelė, o apeliantės mėnesines pajamas sudaro 381,70 EUR.

24. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliantės V. A. apeliacinio skundo argumentus dėl teismo sprendimo išdėstymo, į tai, kad išdėstant sprendimo vykdymą neturi būti pažeistas šalių lygiateisiškumo principas ir į tai, kad pagal CPK 312 straipsnį yra draudžiama apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, be įstatyminio pagrindo suvaržytų suinteresuotų asmenų teisę į apeliaciją, nusprendžia apeliantės V. A. apeliacinio skundo reikalavimo dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo netenkinti.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovei išlieka procesinė teisė CPK 284 straipsnyje nustatyta tvarka kreiptis į sprendimą priėmusį teismą su motyvuotu prašymu dėl teismo sprendimo išdėstymo, pateikiant prašymą pagrindžiančius rašytinius įrodymus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

26. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog ieškovas patyrė 956,96 EUR bylinėjimosi išlaidų: 100 EUR sumokėtas žyminis mokestis, 750 ERU advokato pagalbos išlaidos, 100 EUR išlaidos sumokėtos antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą, 6,96 EUR išlaidos už valstybės įmonės „Registrų centras“ išduotus išrašus. V. A. duomenų apie patirtas išlaidas pirmosios instancijos teisme nepateikė, tačiau prašo priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti per pusę dėl sunkios finansinės padėties.

27. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; pagal 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui jo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles (sprendimo 27 punktas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškovo ieškinio reikalavimą pripažinti, jog atsakovė V. A. pažeidė Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisykles, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinį nepagrįstai atmetė dalyje dėl slyvų perkėlimo, laikoma, kad apeliantui turi būti atlygintos bylinėjimosi išlaidos iš dalies, t.y. priėmus naują sprendimą ir tenkinus ieškinį dalyje dėl slyvų perkėlimo. Atsižvelgiant į tai, laikoma, kad apelianto G. T. ieškinys yra patenkintas iš dalies, tai yra 50 procentų, todėl apeliantui priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį – 478,48 EUR (CPK 93 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

29. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

30. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai nustatydamas faktines bylos aplinkybes, taikydamas materialinės teisės normas netinkamai išsprendė ieškovo ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą, tai yra nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę perkelti gyvatvorę 1 metro atstumu nuo ieškovo žemės sklypo ribos, auginti ją ne aukštesnę kaip 2 metrų aukščio. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto G. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutarta ieškovo ieškinį atmesti naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas teismo sprendimas – atsakovė V. A. įpareigojama perkelti gyvatvorę 1 metro atstumu nuo ieškovo G. T. žemės sklypo ribos, auginant ją ne aukštesnę kaip 2 metrų aukščio (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantės V. A. apeliacinį skundą atmetus, apeliantės V. A. turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantas G. T. pateikė rašytinius įrodymus jog patyrė 100 EUR žyminio mokesčio ir 300 EUR advokato pagalbos išlaidų. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į apelianto G. T. apeliaciniu skundu keliamus reikalavimus nustatyta, kad apelianto apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, tai yra netenkinama apeliacinio skundo dalis, kuria apeliantas prašo pripažinti, jog V. A. pažeidė Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, laikoma, kad apelianto G. T. apeliacinis skundas yra patenkintas iš dalies, tai yra 50 procentų, todėl apeliantui priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį – 200 EUR (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimo dalį, kurią ieškovo G. T. ieškinys atmestas panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą:

Ieškinį tenkinti iš dalies ir įpareigoti atsakovę V. A. perkelti gyvatvorę 1 metro atstumu nuo ieškovo G. T. žemės sklypo ribos ir auginti ją ne aukštesnę kaip 2 metrų aukščio.

Priteisti iš atsakovės V. A. 478,48 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ieškovo G. T. naudai.

Priteisti iš atsakovės V. A. 200 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovo G. T. naudai.