- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-17
- Bylos Nr.
- e2-522-577/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00446-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- P. S.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo P. S. (P. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutarties, kuria ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kevin EU“, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „IS Group“, ieškinį atsakovui P. S. (P. S.) dėl paskolos sutarčių ir jų pakeitimų pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Kevin EU“, atstovaujama nemokumo administratorės mažosios bendrijos (toliau – MB) „IS Group“ (toliau – nemokumo administratorė), kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiomis ab initio (liet. nuo pradžios) 2022 m. birželio 1 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp BUAB „Kevin EU“ ir P. S., ir šios paskolos sutarties 2023 m. gegužės 30 d., 2023 m. spalio 18 d., 2024 m. liepos 22 d. pakeitimus; 2023 m. sausio 6 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp BUAB „Kevin EU“ ir P. S., ir šios paskolos sutarties 2023 m. gegužės 30 d., 2023 m. spalio 18 d., 2024 m. liepos 22 d. pakeitimus; 2023 m. spalio 18 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp BUAB „Kevin EU“ ir P. S., ir šios paskolos sutarties 2024 m. liepos 22 d. pakeitimą; 2023 m. kovo 3 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp BUAB „Kevin EU“ ir P. S., ir šios paskolos sutarties 2023 m. spalio 18 d., 2024 m. liepos 22 d. pakeitimus (toliau – paskolos sutartys ir jų pakeitimai); priteisti iš atsakovo P. S. 6 170 000 Eur kaip be pagrindo gautas pinigines lėšas, 638 945,21 Eur palūkanas už be pagrindo gautų lėšų naudojimą ir 5 proc. metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodyta, kad paskolos sutartys, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo (bendrovės akcininko), kuriomis ieškovė atsakovui suteikė 6 170 000 Eur paskolas, kai net dėl 3 (trijų) iš 4 (keturių) suteiktų paskolų nebuvo priimti bendrovės valdybos sprendimai ir nei dėl vienos paskolos nebuvo priimti stebėtojų tarybos sprendimai / pritarimai, kai bendrovė paskolas atsakovui suteikė iš investuotojų lėšų, bendrovei iš esmės jau esant nemokiai ir turint mokėtinų sumų ir įsipareigojimų darbuotojams bei kitiems kreditoriams, yra negaliojančios, nes prieštarauja bendrovės teisnumui, yra akivaizdžiai žalingos ir nenaudingos bendrovei, jų sudarymas prieštarauja bendrovės veiklos tikslams bei pažeidžia bendrovės kreditorių interesus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnis).
Šalies argumentai
3. Ieškovė teigia, kad atsakovas, sudarydamas paskolos sutartis ir jų pakeitimus, kryptingai, apgalvotai ir sąmoningai siekė nesąžiningai iš paskolos sutarčių įgyti asmeninės naudos bendrovės sąskaita, nepagrįstai ignoruojant ieškovės, kaip privataus juridinio asmens, veiklos tikslus. Atsakovui buvo žinoma bendrovės finansinė situacija, turimi įsipareigojimai tiekėjams ir darbuotojams. Dėl tokių atsakovo nesąžiningų veiksmų, ieškovė neteko daugiau nei 6 mln. Eur, ši suma nebuvo grąžinta laiku, paskolos sutarčių terminai buvo nuolat pratęsiami (paskutinį kartą, kai teisme buvo gautas pareiškimas dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo), paskolų įvykdymas nebuvo užtikrintas jokiomis prievolių užtikrinimo priemonėmis, be to, bendrovė negavo jokių palūkanų už paskolų suteikimą. Atsakovas, kuriam buvo suteiktos itin reikšmingo dydžio paskolos, perleido savo vienintelį jam nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą bei transporto priemones savo sutuoktinei, kuri taip pat buvo bendrovės akcininke. Taigi, atsakovas nesiruošė grąžinti paskolų, o perleisdamas savo turtą sutuoktinei, akivaizdžiai ruošėsi tam, kad nebūtų galima nukreipti išieškojimo į jo turtą, suėjus prievolių grąžinimo terminui.
4. Pripažinus paskolos sutartis negaliojančiomis ab initio, taikytina restitucija ir ieškovei iš atsakovo priteistina 6 170 000 Eur (CK 1.82 straipsnio 4 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), kurią bendrovė išmokėjo atsakovui paskolų sutarčių pagrindu, o už be pagrindo įgytų lėšų naudojimą priteistinos 5 proc. metinės palūkanos, kurios iš viso sudaro 638 945,21 Eur.
Šalies argumentai
5. Ieškovės teigimu, taip pat egzistuoja visos sąlygos paskolos sutartis ir jų pakeitimus pripažinti negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).
6. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ginčo sumai areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, pavedant atsakovo turtą surasti ir aprašyti ieškovės pasirinktam antstoliui.
7. Grįsdama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę ieškovė nurodė, kad egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas – ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės, prie ieškinio pridėti ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai.
Šalies argumentai
8. Ieškovė taip pat mano, kad ginčo suma, kurią ji prašo priteisti iš atsakovo, laikytina itin didele, įvertinus, jog atsakovas yra fizinis asmuo, apie kurio finansines galimybes nėra duomenų, kas lemia didesnę riziką dėl teismo sprendimo neįvykdymo ateityje. Be to, atsakovas vengia atsiskaityti su ieškove ir iki šiol nėra grąžinęs bendrovei suteiktų paskolų, kas tikėtinai pagrindžia, jog atsakovas gali bandyti iššvaistyti jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Juo labiau kad 6 170 000 Eur paskolos atsakovui buvo suteiktos be jokių paskolų grąžinimą užtikrinančių priemonių, dėl ko pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atliktų paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonių funkciją. Taip pat, remiantis viešų registrų duomenimis, atsakovas jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir transporto priemones jau perleido savo sutuoktinei, kas tik patvirtina akivaizdų atsakovo nesąžiningumą ir ieškovės pagrįstas prielaidas, kad atsakovas slepia ir perleidinėja jam priklausantį turtą .
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino ir ieškinio reikalavimams užtikrinti pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovo nekilnojamuosius daiktus, jų nesant, kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, o jų nesant ar nepakankant, pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, 6 170 000 Eur sumai.
10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio reikalavimus ir juos pagrindžiančius argumentus bei įrodymus, nusprendė, kad ieškinys yra prima facie (liet. turintis didesnę įrodomąją galią) pagrįstas.
11. Pasak teismo, ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad 2023 m.–2024 m. atsakovas perleido jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, kurio bendra vertė sudarė 545 000 Eur, savo sutuoktinei ir motinai. Taip pat 2024 m. liepos 24 d. sutartimis atsakovas sutuoktinei pardavė jam priklausiusias transporto priemones. Teismo vertinimu, tokie atsakovo veiksmai, neatlygintinai susijusiems asmenims (sutuoktinei ir motinai) perleidžiant didelės vertės nekilnojamąjį turtą, yra pakankami padaryti išvadą, jog egzistuoja grėsmė ieškovei tikėtinai palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nustatęs galimą atsakovo nesąžiningumą, kaip papildomą grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymui, teismas laikė ir ieškinio sumą, kuri fiziniam asmeniui yra itin didelė.
12. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, dėl ko ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino.
II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atskiruoju skundu atsakovas P. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Teismas peržengė ieškinio ribas, nes ieškovė ieškinyje nėra pareiškusi reikalavimo / prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškinys pareikštas dėl 6 808 945,21 Eur, tuo tarpu skundžiama nutartimi, nesant pareikšto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės 6 170 000 Eur sumai;
13.2. Teismas iš esmės nemotyvavo ir nepagrindė savo teiginių dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas netyrė ir neanalizavo atsakovo tariamo nesąžiningumo, ieškinio reikalavimų tikėtino pagrindimo ir kaip pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą;
13.3. Teismas nepagrįstai atsakovo 2023 m.–2024 m. sudarytus turto perleidimo sandorius, kurie yra teisėti ir nenuginčyti, laikė kaip pagrindžiančius jo nesąžiningumą būtent ieškovės ir jai galimai palankaus sprendimo įvykdymo atžvilgiu;
13.4. Atsakovas neneigia savo įsipareigojimų pagal paskolos sutartis, tačiau dar nėra suėję paskolų grąžinimo terminai;
13.5. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo reikalavimus. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1728-803/2025 pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo, kurioje ieškovė skolą reikalauja priteisti tų pačių paskolos sutarčių pagrindu kaip ir nagrinėjamu atveju, t. y. tiek minimoje byloje, tiek ir nagrinėjamoje byloje yra pareikšti tapatūs reikalavimai. Minėtoje byloje teismas 2025 m. kovo 4 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatuodamas, kad ieškovė nepagrindė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo;
13.6. Teismas nepagrįstai ieškinio sumą laikė kaip pagrindžiančią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Tokia teismo išvada prieštarauja nuosekliai teismų praktikai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
Atsiliepimas
14. Ieškovė BUAB „Kevin EU“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą, prašo jį atmesti ir palikti galioti skundžiamą nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
14.1. Ieškovė ieškinio V.1 poskyryje išsamiai, motyvuotai ir argumentai išdėstė aplinkybes dėl laikinųjų priemonių taikymo būtinumo; to paties skyriaus 113–114 punktuose pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vien aplinkybė, kad prie ieškinio reikalavimų dar kartą nepakartotas prašymas / reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nereiškia, kad ieškovė iš viso tokio prašymo nepateikė;
14.2. Priešingai nei teigia atsakovė, teismas motyvuotai nutartyje išdėstė savo motyvus, nes šioje bylos stadijoje teismas neprivalėjo išsamiai vertinti visų aplinkybių ir įrodymų, kad priimtų sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos atsakovo atžvilgiu bei motyvuotai pasisakyti dėl kiekvieno argumento;
Šalies argumentai
14.3. Ieškovė mano, kad ieškinio suma, kurią ji prašo priteisti iš atsakovo, laikytina itin didele, įvertinant, jog atsakovas yra fizinis asmuo, o tai lemia didesnę riziką dėl teismo sprendimo neįvykdymo ateityje ir ne tik ieškovės, kaip bankrutuojančios įmonės, bet ir jos kreditorių interesų nepatenkinimo;
14.4. Atsakovas, žinodamas, kad turi suteiktas 6 170 000 Eur paskolas, sąmoningai perleido visą savo vienintelį registruotą turtą tretiesiems asmenims, susijusiais glaudžiais giminystės ryšiais, kas neabejotinai įrodo realią grėsmę sprendimo įvykdymo apsunkinimui ir tokie jo veiksmai atitinka nesąžiningumo sampratą (CK 6.67 straipsnio 1 dalis);
14.5. Atsakovas itin stengiasi slėpti savo turtinę padėtį, nes kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra perteklinė priemonė ir, jog atsakovas turi finansines galimybes sumokėti prašomą priteisti sumą, jeigu ieškovės ieškinys būtų patenkintas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutarties, kuria ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas atsakovo nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, turtinės teisės bei piniginės lėšos 6 170 000 Eur sumai. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstų nutarčių negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti skundo pagrindais apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų.
16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-123-798/2022 ir joje nurodyta praktika).
17. Nurodytų sąlygų egzistavimą turi įrodyti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikiantis asmuo. Atitinkamai, antroji bylos proceso šalis, siekdama išvengti tokių priemonių jai taikymo, turėtų pateikti įrodymus, paneigiančius prašymą pateikusios šalies nurodytą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tą lemia civiliniame procese nustatyti proceso šalių rungimosi (CPK 12 ir 178 straipsniai) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai.
18. Skundžiamoje 2025 m. balandžio 18 d. nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė tiek ieškinio tikėtiną pagrįstumą, tiek ir galimą grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, todėl pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsakovui nesutinkant su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria jo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, visų pirma, keliamas klausimas dėl ieškinio ribų peržengimo. Pasak atsakovo, teismas savo iniciatyva nagrinėjo klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes ieškovė ieškinyje nebuvo pareiškusi reikalavimo / prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
19. Visų pirma, iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė ieškinio V.1 poskyrio 114–115 punktuose aiškiai suformulavo ir nurodė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, pavedant atsakovo turtą surasti ir aprašyti ieškovės pasirinktam antstoliui, kurį prašė nagrinėti nepranešus atsakovui, o 100–113 punktuose nurodė teisinius bei faktinius argumentus, jos nuomone, patvirtinančius, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas. Antra, kaip pagrįstai pastebi ieškovė savo atsiliepime į atskirąjį skundą, ieškovės pasirinkta jos pareikšto ieškinio turinio struktūra, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suformuluojant ir nurodant atskirame skyriuje „Procesiniai klausimai“ ir jo papildomai nepakartojant prie ieškinio reikalavimų, niekaip nekeičia vertinimo, jog toks procesinis prašymas ieškinyje buvo suformuluotas ir nurodytas tinkamai, nes ieškinys vertintinas kaip vientisas šalies procesinis dokumentas, kurio reikalavimų (ieškinio dalyko) dalis negali būti vertinama atsietai nuo kitų ieškinio sudedamųjų dalių, pvz., atskirai ieškovo suformuluotų ir nurodytų procesinių prašymų.
20. Atsakovas, nesutikdamas su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, taip pat kelia klausimą dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip vienos iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, neegzistavimo. Atskirajame skunde atsakovas teigia, kad teismas iš esmės netyrė ir neanalizavo atsakovo ieškinio reikalavimų tikėtino pagrindimo.
21. Minėta, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi prima facie (liet. preliminariai) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023).
22. Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka vien įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai paremti įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pvz., ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020; 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1006-467/2023).
23. Apeliacinės instancijos teismui susipažinus su ieškovės ieškinyje pareikštais reikalavimais dėl paskolų sutarčių ir jų pakeitimų pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo bei pateiktais įrodymais nėra pagrindo teigti, kad ieškovės reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad ieškovė pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą gynybos būdą. Priešingai, ieškovė pasirinko leistiną savo teisių gynimo būdą ir ieškinyje nurodė teisinius bei faktinius argumentus, jos nuomone, patvirtinančius, kad ieškinyje išdėstyti reikalavimai yra pagrįsti. Kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, kurie, jos įsitikinimu, pagrindžia ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes bei reikalavimus. Ieškovei aiškiai suformulavus ieškinio pagrindą ir dalyką, pateikus, jos nuomone, reikšmingus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas.
24. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatavus, kad ieškovė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindė, toliau vertintina antroji laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui.
25. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2024 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-23-516/2024 ir kt.). Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių, kaip asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
26. Atsižvelgiant į nurodytą, pritartina apelianto teiginiams, kad vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantas netiksliai aiškina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį ir neatsižvelgia į tai, kad nagrinėjamu atveju teismas grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nustatė ne savaime dėl didelės ieškinio sumos, o šią aplinkybė įvertindamas kartu su byloje pateiktais duomenimis apie atsakovo elgesį, neatlygintinai perleidžiant jam priklausantį nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, susijusiais glaudžiais giminystės ryšiais (sutuoktinei ir motinai), kas leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą apie atsakovo nesąžiningumą ir egzistuojant grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė pakankamus duomenis, pagrindžiančius antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės – egzistavimą, o apeliantas šios išvados nepaneigė.
27. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti negaliojančiomis paskolos sutartis ir jų pakeitimus, kuriomis ieškovė atsakovui, tuo metu buvusiam ieškovės akcininkui, suteikė viso 6 170 000 Eur paskolų, ir priteisti iš atsakovo šias lėšas bei 638 945,21 Eur palūkanas. Prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nurodė ir pateikė pagrindžiančius įrodymus, kad atsakovas, kuriam buvo suteiktos itin reikšmingo dydžio paskolos, neatlygintinai perleido vienintelį jam nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą sutuoktinei ir motinai, be to, vėliau savo sutuoktinei perleido ir transporto priemones, teigdama, jog tai pagrindžia atsakovo nesąžiningumą ir pasiruošimą tam, jog nebūtų galima nukreipti išieškojimo į jo turtą, suėjus prievolių grąžinimo terminui.
28. Vertindamas šiuos byloje esančius duomenis laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti aktualiu atsakovo sąžiningumo aspektu, apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatytos aplinkybės (atsakovo veiksmai jam priklausantį nekilnojamąjį turtą neatlygintinai perleidžiant sutuoktinei ir motinai; vėliau sutuoktinei perleidžiant transporto priemones), leidžia spręsti apie atsakovo nesąžiningumą ir patvirtina egzistuojant grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Šiuo atveju sutiktina, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas ar pasidaryti nebegalimas.
29. Pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: (1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); (2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); (3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
30. Kaip minėta, aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tiek ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis ar jo turtinės padėties pokyčio galimos perspektyvos, kiek atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pvz., ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-713-330/2024 19 punktas ir jame nurodyta teisminė praktika). Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo, išvada, kad egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, turi būti padaryta tik atsižvelgus į tokių aplinkybių visumą.
31. Nagrinėjamu atveju, įvertinus ieškinyje keliamus reikalavimus ir bylos šalių nurodytas faktines aplinkybes, ypač atsižvelgiant į pateiktus duomenis apie atsakovo veiksmus iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo (pareiškimas dėl bankroto bylos teisme gautas 2024 m. liepos 22 d.) ir iki šios bylos iškėlimo (ieškinys teisme gautas 2025 m. balandžio 17 d.), neatlygintinai 2023 m. rugsėjo 11 d. ir 2024 m. gegužės 3 d. perleidžiant jam priklausantį nekilnojamąjį turtą sutuoktinei ir motinai, o vėliau 2024 m. liepos 24 d. sutuoktinei perleidžiant transporto priemones, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrina padėties bylos nagrinėjimo metu stabilumą, status quo išsaugojimą. Toks laikinųjų apsaugos priemonių tikslas gali būti pasiektas laikinai uždraudus toliau atsakovui imtis veiksmų, dėl kurių šiuo metu jam priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, turtinės teisės ir / ar lėšos gali būti perleistos / iššvaistytos.
32. Atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad jo 2023 m.–2024 m. sudaryti turto perleidimo sandoriai yra teisėti ir nenuginčyti, jog jis neneigia savo įsipareigojimų pagal paskolos sutartis, tačiau dar nėra suėję paskolų grąžinimo terminai ir pan., apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaneigia egzistuojančios grėsmės būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir nesudaro pagrindo naikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovas neįrodė, kad turi pakankamai turto ir / ar lėšų ir galės įvykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą, dėl ko nėra poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pateikti duomenys pakankami konstatuoti atsakovo nesąžiningumą, t. y. atsakovas tiek iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, tiek iki šios bylos iškėlimo ėmėsi aktyvių veiksmų, neatlygintinai perleisdamas jam priklausantį nekilnojamąjį turtą sutuoktinei ir motinai, o vėliau ir jam priklausančias transporto priemones perleisdamas savo sutuoktinei, ir dėl to egzistuojančią realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant užtikrinti padėties status quo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas ir pagrįstas, o apeliantas šios išvados nepaneigė.
33. Atsakovas skundžiamos nutarties nepagrįstumą grindžia ir tuo, kad jo atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, neekonomiškos ir neproporcingos. Pasak apelianto tiek šioje byloje, tiek ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1728-803/2025 ieškovė atsakovui yra pareiškusi tapačius reikalavimus; be to, Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1728-803/2025 atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatuodamas, kad ieškovė nepagrindė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.
34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas 2025 m. balandžio 24 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą nutraukti civilinę bylą dalyje dėl ieškinio reikalavimų, kuriais ieškovė prašo iš jo priteisti 6 170 000 Eur pinigines lėšas, kaip gautas be pagrindo, ir 638 945,21 Eur palūkanas, paskaičiuotas už be pagrindo gautų lėšų naudojimą. Tokį savo prašymą grindė tuo, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1728-803/2025 dalis ieškinio reikalavimų iš esmės yra tapatūs, t. y. sutampa ieškinių dalykas, pagrindas ir šalys. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. gegužės 7 d. nutartimi, išnagrinėjęs nurodytą atsakovo prašymą, jį atmetė, nes nenustatė ieškovės pareikštų ieškinių reikalavimų tapatumo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apelianto nurodomų argumentų nei juos jau įvertino pirmosios instancijos teismas įsiteisėjusioje 2025 m. gegužės 7 d. nutartyje, dėl ko aptariami apelianto teiginiai, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, neproporcingos ir neekonomiškos, nes ieškovė skirtingose civilinėse bylose yra pareiškusi tapačius ieškinių reikalavimus atsakovui, atmetami kaip nepagrįsti.
35. Papildomai pažymėtina ir tai, kad teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendžia tik įvertinęs kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes, todėl ta aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1728-803/2025 atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, niekaip nepagrindžia skundžiamos nutarties neteisėtumo.
36. Atskirasis skundas grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nutarties tinkamai nemotyvavo, neanalizavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktinių ir teisinių pagrindų, o tai sudaro savarankišką pagrindą priimtą nutartį panaikinti.
37. Teismo sprendimo (nutarties) turinio reikalavimai nustatyti CPK 270 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi būti sudaryta teismo sprendimo motyvuojamoji dalis. Nurodęs, kokias aplinkybes nustatė, teismas turi pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą, argumentuoti, kuriuos įrodymus atmeta ir kodėl, taip pat nurodyti įstatymus ir (ar) kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei kitus teisinius argumentus. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 263 straipsnis).
38. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, todėl teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, nėra pagrindo vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Tačiau tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406-2013). Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, atsižvelgiama į dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus reikalavimus. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ir procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).
39. Susipažinęs su ieškinio, skundžiamos nutarties, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį turiniu, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo nutarties ir joje padarytos išvados dėl to yra neargumentuotos. Teismas, tenkindamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė faktines bei teisines aplinkybes, motyvus, dėl kurių nutarė taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju skundžiamoje teismo nutartyje yra pateiktas teisinis esminių prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentų įvertinimas. Aplinkybė, kad atsakovas nurodytas teisines ir faktines aplinkybes vertina kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti motyvų nepakankamumo. Taigi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti esminio proceso pažeidimo, dėl kurio skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinama.
40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.